1. FINANSŲ TARPININKAI
Finansų tarpininkai skirstomi į tris grupes:
1. depozitinės finansinės institucijos. (bankai ir kredito tarptautinės organizacijos, kurios lėšas gauna iš surinktų taupomųjų indėlių).
2. nedepozitinės finansinės institucijos. (draudimo kompanijos, pensijų ir kt. fondai, kurie padeda jų klientams taupyti ir išvengti didelių nuostolių, įvykus nelaimingam atsitikimui).
3. investicijų tarpininkai. (jie siūlo savo paslaugas, kai reikalingos ilgalaikės investicijos arba esant reikalui skubiai parduoti vertybinius popierius).
Finansų tarpininkavimo procesas
Čia susiduria dvi pusės: skolininkai ir skolintojai. O kadangi jų tikslai prieštaraujantys, todėl atsiranda finansiniai tarpininkai (bankai, kredito unijos, draudimo kompanijos, pensijų fondai).
Skolininkų tikslai:
• ilgalaikis kreditas;
• sutikimas dalintis rizika;
• dideli kreditai;
• „protingos“ palūkanos.
Finansinės institucijos, kaip ir kredito verslo organizacijos, naudoja savo veikloje pagrindinius išteklius, t.y. dardo žemių, kapitalo ir valdymo įgūdžius siekdamas savo tikslų: maksimalus pelnas, rinkos išplėtimas. Jos vykdo savo veiklą, kurios rezultatas yra įvairios finanasinės paslaugos.
2. EKONOMINĖ IR FINANSINĖ FINANSINIŲ INSTITUCIJŲ APLINKA
Ją įtakoja: palūkanų norma, skolinamieji fondai ir paklausa gryniesiems pinigams.
a) Palūkanų norma
Palūkanų normos kitimas, ypač jei jis neprognozuojamas, gali sukelti rimtų problemų finansinių institucijų veikloje, kadangi jos didele dalimi apsprendžia finansinių institucijų uždirbamas pajamas. Palūkanų normą įtakoja skolinamųjų lėšų pasiūla ir paklausa. Lėšos paskoloms teikti arba vertybiniams popieriams pirkti gali būti surenkamos iš: gyventojų ar organizacijų santaupų, padidėjusios pinigų pasiūlos ir kapitalo įvežimo.
Skolinamųjų lėšų paklausą sužadina:
• investuotojai, kurie nori įgyti turtą.
• deficitas, kurį turi padengti vyriausybė skolintomis lėšomis.
• Gyventojų bei organizacijų noras skolintis ar noras sumažinti savo pačių kitiems skolinamas sumas padidina savo pačių laikomus grynuosius pinigus.
Palūkanų normos kitimas glaudžiai susijęs su verslo įtaigų poreikių kreditavimu. Pageidaujama daugiau skolintis, kai tikimasi jog pajamos iš verslo viršys palūkanas. Akivaizdu, jog 10% palūkanos atsipirks jei kredito kaštai bus mažesni už palūkanas. Be to, poreikis kreditams turi ir psichologinį aspektą priklausomai nuo visuomenėje vyraujančios pesimistinės ir optimistinės nuostatos.
Palūkanų normos kitimas gali neadekvačiai įtakoti poreikį įtakoti poreikį skolintis t.y. nedideli pokyčiai gali iššaukti didelius investicinius pokyčius arba didelė palūkanų normos kitimai sąlygoja nedidelius investicinius pokyčius.
Tai rodo, kad monetarinės politikos poreikis gali būti mažesnis negu skolininkų ateities perspektyvos.
b) Skolinamieji fondai
Skolinamųjų lėšų paklausą sužadina: investuotojai, kurie nori įsigyti turtą, deficitas, kurį turi padengti vyriausybė skolintomis lėšomis, gyventojų bei organizacijų noras skolintis, padidina savo pačių laikomus grynuosius pinigus.
Pageidaujama daugiau skolintis, kai tikimasi, kad pajamos iš verslo viršys palūkanas. Be to, poreikis kreditams turi ir psichologinį aspektą, priklausantį nuo visuomenėje vyraujančios pesimistinės ir optimistinės nuostatos.
Palūkanų normos kitimas gali neadekvačiai įtakoti poreikį skolintis.
Tai rodo, kad monetarinės politikos poveikis gali būti mažesnis negu skolininkų ateities perspektyvos.
Kitas svarbus skolintų lėšų paklausą įtakojantis veiksnys yra susijęs su atsargų apimties bei ilgalaikio turto apimčių kitimu. Atsargų apimtys dažniausiai apsprendžia prekių paklausą. Sumažėjus perkamajai galiai ar paklausai atskiroms prekių grupėms, padidėja gatavų gaminių atsargos ir poreikis trumpalaikėms paskoloms. Tai įtakoja ir palūkanų normą.
Intravertus palūkanų normos kitimas beveik neveikia atsargų apimčių.
Ilgalaikės paskolos susiję su investicijomis, įtakoje ilgalaikių paskolų palūkanos, bei kurios vyrauja mažiau jautrus palūkanų normų svyravimas.
Vyriausybės poreikis skolintis yra beveik nejautrus palūkanų normų svyravimui, kadangi sprendimai šioje srityje priklauso nuo vyriausybės vykdomos politikos. Skolintų finansų pasiūlai įtaką daro gyventojų noras taupyti. Palūkanų normą gali ženkliai įtakoti atskirų gyventojų grupių sprendimai, tačiau mažai paveikia bendrąsias santaupų apimtis.
Didžiausią įtaką skolintų finansų pasiūlai turi pinigų politika vykdoma Centrinio banko. Šioje srityje svarbiausias mechanizmas yra privalomųjų atsiskaitymų norma bei palūkanų norma, už kurią Centrinis bankas skolina finansinėms institucijoms.
c) Paklausa gryniesiems pinigams
1. Santaupos
2. Santaupos + Kapitalo įvežimas
3. Sankaupos + Kapitalo įvežimas + Pinigų pasiūlos padidėjimas = Bendrajai skolintų lėšų pasiūlai.
4. Investicijų poreikis.
5. Investavimo poreikis + Deficito likvidumo poreikis +Laikomų grynųjų pinigų poreikis = Bendroji skolintų lėšų paklausa.
Laikoma, kad žmonės labiau taupo, kai palūkanų norma didėja. Palūkanų normai esant didesnei nei užsienyje užsieniečiams apsimoka įsigyti vertybinių popierių nepaisant valiutų kursų svyravimų. Investicijos mažėja, kai palūkanų norma didėja. Bet didesnė palūkanų norma gali sumažinti grynųjų pinigų poreikį.
Deficitas palūkanų normai nėra jautrus arba reaguoja atvirkščiai (vyriausybė gali padidinti skolinimąsi, nes jai reikalingos lėšos padidėjusioms palūkanoms apmokėti.
Šiuolaikiniams finansinių institucijų valdytojams priimant sprendimus būtina įvertinti ne tik esamą infliaciją, bet ir tai, kaip ji įtakoja palūkanų normą.
Vienas iš modelių, kuris organizuoja palūkanų normą ir infliacijos santykį yra Fišerio modelis. Jis teigia, kad palūkanų norma ir yra lygi realiai palūkanų normai (nr) ir laukiamai infliacijai (ie):
nn = nr + ie + nr * ne
Laikoma, kad palūkanų norma n išlieka pastovi, o nominalioji palūkanų norma kinta dėl infliacijos. Tačiau, Fišerio reiškinys pilnai pasitvirtina tik tada, kai infliacija nepaveikia polinkio taupyti, bei vartoti ir žmonės gali nuspėti busimą infliaciją. Infliacijos prognozavimas gali būti pavaizduotas dviem rodikliais:
1. Adaptacinis numatymo modelis.
2. Racionalusis numatymo modelis.
Adaptacinis numatymo modelis. Čia teigiama, kad žmonės laikosi nuostatos, kad ateityje bus taip kaip buvo. Normali palūkanų norma sunkiai prisitaiko prie naujų sąlygų, todėl infliacijai spartėjant reali palūkanų norma sumažėja.
Racionalusis numatymo modelis. Čia teigiama, kad žmonės naudojasi visa jiems prieinama informacija, bet tai nereiškia, kad prognozuojantieji numato teisingą infliacijos augimą. Tai nereiškia, kad prognozuojant infliaciją, infliacijos augimą nėra daroma klaidų. Bet įvertinus tai, kad atsitiktinių klaidų tikimybė maža, galima teigti, jog racionalusis numatymo modelis leidžia patikimai prognozuoti infliacijos pokyčius.
Infliacija įtakoja santaupas keliais būdais: kai kainos kyla, laikomasi grynųjų pinigų bei vyriausybės obligacijų realioji vertė krinta. Reaguodami į tai žmonės turi daugiau taupyti norint atkurti savo turto pradinę vertę.
Infliacija sukuria netikrą būseną, į kurią reaguojama taip pat kaip ir stengiantis taupyti. Kita vertus kai nėra būdo apsidrausti nuo infliacijos, atsiranda noras mažiau taupyti, nes infliacija sumažina realią taupymo naudą. Infliacija sąlygoja netikrumo jausmą. Išlaidos esant infliacijai gali būti didesnės, nei pajamos gaunamos iš verslo. Verslas bijo, kad vyriausybės gali įvesti kainų kontrolę arba imtis griežtų infliacijos priemonių, kurios gali sutrukdyti verslą.
3. FINANSINIŲ INSTITUCIJŲ RIZIKA
1. Likvidumo rizika. Tai rizika, kad finansinė institucija nesugebės gauti grynųjų pinigų už prieinamą kainą per trumpą laikotarpį.
2. Kredito rizika. Tai tokia rizika, kai paskolos gavėjas nesugebės grąžinti pagrindinio kredito ir mokėti palūkanų.
3. Kapitalo rizika. Tai tokia rizika, kad finansinė institucija žlugs, kai patirti nuostoliai bus didesni nei nuosavas kapitalas.
4. Valiutų rizika (dėl valiutų kursų svyravimų).
5. Veiklos rizika. Susijusi su nepalūkaninėmis išlaidomis, kurioms netikėtai padidėjus, sumažės firmos pelnas.
Likvidumo analizės tikslas nustatyti ar pavyks gauti pinigų už nominalią kainą įsipareigojimams vykdyti. Kuo įmonės likvidumas didesnis, tuo ir patrauklumas didesnis.
Trumpalaikius vertybinius popierius finansinės institucijos įsigyja siekdamos pelno ir įsigydamos galimybę juos parduoti esant reikalui.
Rinkos vertė vertybiniuose popieriuose balanso vertės neatspindi.
Kuo aukštesnis šis rodiklis, tuo didesnis likvidumas, bet tai gali sumažinti grynųjų pinigų įplaukas, nes finansinės institucijos moka mokesčius nuo pelno.
Pagrindiniais depozitais visi stabilūs, nelabai jautrūs palūkanų normos depozitai.
Finansinės institucijos išlaikys didžiąją depozitų dalį mokamos palūkanos bus didesnės nei analizuojamoje institucijoje. Kuo didesni pagrindiniai depozitai, tuo mažiau įtikinamesnis likvidumo rodiklis.
Lėšų depozito vienetai: skolininkai
Finansiniai tarpininkai: bankai, kredito unijos, draudimo kompanijos
Lėšų pertekliaus vienetai: skolintojai
Antriniai
Vertybiniai popieriai
Santaupos
Pirminiai
Vertybiniai popieriai
Paskolos
Kreditai
Skolintojų tikslai:
• saugumas;
• spręsti likvidumo klausimą;
• patogumas;
• galimybė užsidirbti.
Palūkanų norma
Skolintos lėšos
1
2
3
6
5
4