Ilgalaikio materialaus turto auditas

VILNIAUS UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS FAKULTETAS

Audito kursinis darbas

Ilgalaikio materialaus turto auditas

Vilnius – 2003

Įvadas

Pasirinkta tema “Ilgalaikio materialaus turto auditas“ buvo todėl, kad ji atskleidžia svarbią įmonių auditoriaus darbo principų dalį. Ilgalaikį turtą naudoja visos įmonės. Bet darbe bus kalbama apie vieną iš Ilgalaikio turto dalių – ilgalaikį materialųjį turtą (IMT).

Gamybinėse bei turto nuomos įmonėse, IMT sudaro didžiausią viso turto dalį. Todėl jo auditas ypač svarbus šioms įmonėms. Kito tipo įmonėse (prekybos, statybos ir kt.) ilgalaikis materialus turtas užima svarbią vietą taip pat.

Ilgalaikį materialųjį turtą galima būtų apibrėžti kaip juridiniams ir neturintiems juridinio asmens teisių asmenims nuosavybės (patikėjimo) teise priklausantis bei pagal nuomos su išpirkimu sutartį valdomas turtas, kuris daugelį kartų dalyvauja gamybos ir aptarnavimo procese ir, išsaugodamas savo natūrinę formą, nusidėvi naudojamas ne trumpiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo (pasigaminimo) vertė yra ne mažesnė už įmonės nusistatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę2.

IMT audito tikslas – leisti auditoriui pareikšti nuomonę, ar IMT

visais reikšmingais atžvilgiais apskaitytas pagal nustatytą tvarką. Nuo IMF

naudojimo efektyvumo priklauso įmonės pelningumo, turto naudojimo efektyvumo, kiti finansiniai veiklos rodikliai. Šiuo turtu įmonės gali užstatyti, garantuoti skolų bankui ar tiekėjams gražinimą. Turtas svarbus ir akcininkams, mat įmonei bankrutavus, jie galės atgauti savo įnašus pardavus. IMT ir jo valdymas labai svarbus įmonės vadovybei priimant perspektyvinius sprendimus. Iš esmės ilgalaikio materialaus turto vertei turi įtakos tik infliacija.

Taigi įmonėje turi būti kvalifikuotai tas turtas prižiūrimas, efektyviai naudojamas. Jo naudojimu, tvarkymu finansinėje apskaitoje, priežiūra, kad jis būtų teisingai apskaitomas užsiima auditorius.

Auditorius, atlikdamas IMT auditą privalo remtis norminiais aktais, reglamentuojančiais IMT finansinę atskaitomybę apskaitą ir auditą. Taip pat svarbu nustatyti audito tikslus, kurie padės nuosekliai ir planingai atlikti auditą. Auditorius turi būti kvalifikuotas ir kompetetingas specialistas.

Auditorius atlieka daugybę funkcijų ir darbų audito metu, kuriuos mes ir aptarsime. Darbo pabaigoje parengiama išvadą. Viskas fiksuojama detaliai darbo dokumentuose, iš jų matome atlikto audito apimtį. Surinkti esminiai duomenys naudojami auditoriaus išvadai parengti, taip pat sprendžiant atitinkamus audito klausimus.

Naudota literatūra – internete surasti įstatymai1, aktai, reglamentuojantys IMT apskaitą, auditoriaus darbą ir kt.. Taip pat naudotasi audito teorijos vadovėliais, periodinės literatūros straipsniais.

Kursiniame darbe aprašyta Lietuvos Ilgalaikio materialaus turto audito teisinė aplinka ir praktika.

1. Ilgalaikio materialiojo turto apskaita ir auditas

1.1 IMT audito reglamentavimas ir tikslai

Auditorius atlikdamas IMT auditą, turi remtis norminiais aktais, reglamentuojančiais IMT finansinę atskaitomybę, apskaitą ir auditą.

Lietuvoje Ilgalaikio turto apskaitą ir auditą reglamentuojantys norminiai aktai:

1. Reglamentuojantys IMT apskaitą: 2000 06 15 LR Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas; Bendrieji apskaitos principai; Tarptautiniai apskaitos standartai; Apskaitos praktikos standartai.

2. Reglamentuojantys IMT auditą: 1999 06 15 Audito įstatymas;

Nacionaliniai audito standartai; Tarptautiniai audito standartai.

Kad auditorius kokybiškai atliktų auditą, turi vadovautis audito standartais. J. Mackevičius audito standartą apibrėžia kaip taisyklių, principų ir procedūrų visumą, kuri nustato audito atlikimą ir auditorių veiklą4.

Audito standartai:

1. Tarptautiniai audito standartai (TAS);

2. Nacionaliniai audito standartai (NAS).

TAS numato taisykles ir procedūras finansinėms ataskaitoms tikrinti ir objektyviai jas vertinti; juos pripažįsta ir naudoja visų pasaulio šalių auditoriai. TAS rengia Tarptautinės buhalterių federacijos Tarptautinis audito praktikos komitetas.

NAS rengiami atsižvelgiant į TAS pradines nuostatas. Jie padeda auditoriams objektyviai įvertinti finansines ataskaitas, atsižvelgiant į šalių ekonomines, politines, istorines, ir kitas ypatybes. NAS rengia šalių profesinės apskaitos organizacijos.

Auditoriams nepakanka žinoti tarptautinius audito standartus. Jie turi studijuoti ir tarptautinius apskaitos standartus. Naudodamos tarptautinius standartus šalys rengia savo apskaitos taisykles, kurios atitiktų jų teisines ir ekonomines sąlygas.

IMT audito tikslas – leisti auditoriui pareikšti nuomonę, ar IMT

visais reikšmingais atžvilgiais apskaitytas pagal nustatytą tvarką.

Literatūroje daug dėmesio skiriama IMT audito tikslams įvardinti ir apibūdinti. Įvairūs autoriai pateikia nevienodą audito tikslų skaičių ir jų įvardinimą. J. Mackevičius nurodo šiuos IMT audito tikslus4:

• Nustatyti ar visas IMT įtrauktas į balansą, ar jis teisingai suklasifikuotas, ar nėra neįregistruoto turto;

• Įsitikinti, ar IMT, apskaitytas įmonės buhalterinėse knygose, iš tikrųjų egzistuoja ir priklauso įmonei jos nuosavybės teisėmis;

• Patikrinti, ar visi IMT judėjimo atvejai buvo teisingai apskaityti, ar įmonė turi visus būtinus šio turto judėjimo dokumentus;

• Patikrinti, ar teisingai buvo apskaičiuota IMT įsigijimo arba jo pasigaminimo savikaina;

• Įsitikinti, ar buvo naudoti teisingi IMT nusidėvėjimo apskaičiavimo metodai, ar jie atitinka bendruosius apskaitos principus;

• Įvertinti santykį tarp sukaupto esamojo IMT nusidėvėjimo ir jo naudojimo laiko;

• Nustatyti, ar užtikrinta IMT apsauga ir vidaus kontrolė;

• Patikrinti, ar IMT indeksavimas, buvo atliktas remiantis LR

Vyriausybės nutarimais.

Prie šių išvardintų tikslų , aš norėčiau pridurti tai , kad reikia išsiaiškinti, ar IMT naudojamas savininkų interesais.

Pagal ilgalaikio turto audito tikslus turi būti sudaroma atitinkama audito programa.

1.2 Finansinės atskaitomybės principai

Auditorius turi ištirti vadovybės pateiktus finansinės atskaitomybės tvirtinimus apie IMT. Tam reikalingi pakankami ir tinkami audito duomenys.

Taip pat jie reikalingi, kad auditorius galėtų pagrįsti savo išvadas, kuriomis paremta jo nuomonė. 8-ajame NAS išskiriami tokie tvirtinimai apie

IMT:

1. Buvimas: nurodytu laiku turtas ar skolos egzistuoja;

2. Teisės ir įsipareigojimai: nurodytu laiku turtas ar skolos priklauso įmonei;

3. Įvykimas: atlikta ūkinė operacija ar su įmone susijęs įvykis auditoriui reikšmingu laikotarpiu;

4. Pilnumas: nėra neužfiksuoto turto, skolų, ūkinių operacijų, įvykių ar neatskleistų straipsnių;

5. Įvertinimas: turtas ar skolos užregistruotos tinkama verte;

6. Išmatavimas: nurodoma tiksli ūkinių operacijų ar įvykių suma, pajamos ir sąnaudos atitinka laikotarpį;

7. Pateikimas ir atskleidimas: straipsnis yra atskleidžiamas, klasifikuojamas ir rašomas pagal nustatytus finansinės atskaitomybės sudarymą reglamentuojančius teisės aktų reikalavimus.

J. Mackevičius pateikia 6 tvirtinimus, juos interpretuodamas taip:

1. Bendroji apžvalga: bendra IMT vertė balanse sutikrinama su

„Didžiąja knyga“;

2. Buvimas: nustatomas IMT buvimo faktas (kad balanse parodytas turtas faktiškai egzistuoja);

3. Pilnumas: įsitikinama, kad balanse parodytas visas turimas IMT;

4. Nuosavybė: nustatoma, ar visas IMT priklauso įmonei ir nėra įkeistas;

5. Įvertinimas:. patikrinama, ar visas IMT apskaitytas teisinga verte ir įregistruotas apskaitos registruose;

6. Tikslumas: įsitikinama, kad visi IMT sandoriai tinkamu laikotarpiu ir reikiamose sąskaitose teisingai apskaityti.

Finansinės atskaitomybės tvirtinimus pateikia įmonės vadovybė.

Atliekant IMT auditą svarbiausia rasti įrodymus, liudijančius, kad iš tikrųjų egzistuoja tam tikras ilgalaikis turtas, kad jis teisingai įvertintas ir efektyviai naudojamas. Tam auditorius turi ištirti tvirtinimus. Auditorius turi žinoti finansinės atskaitomybės principus, kad galėtų įvertinti metinėje finansinėje atskaitomybėje pateiktus straipsnius.

Svarbu paminėti atskaitomybę apie IMT. Metinėje finansinėje atskaitomybėje pateikti straipsniai turi būti įvertinti vadovaujantis principais, pateiktais LR Finansų ministerijos „Turto įvertinimo“

taisyklėse3:

• darant prielaidą, kad įmonės veikla yra nenutrūkstama;

• įvertinimo metodika matai iš metų nesikeičia;

• informacija, pateikta metinėje finansinėje atskaitomybėje, turi būti tiksli ir teisinga;

• pelno ataskaitoje visos pajamos bei sąnaudos turi būti atspindėtos remiantis kaupimo principu;

• pradiniai kiekvienų metų turto bei nuosavybės sąskaitų likučiai turi sutapti su praėjusių finansinių metų galutiniais atitinkamų balanso straipsnių likučiais ;

• jei per ataskaitinį laikotarpį keičiami anksčiau naudoti įvertinimo būdai, to laikotarpio paaiškinamajame rašte turi būti nurodytos pakeitimų priežastys bei jų įtaka metinės finansinės atskaitomybės rodikliams;

• jei dėl įvertinimo metodikos pasikeitimo ar kitų priežasčių ataskaitinių metų rodikliai tampa nepalyginami su praėjusių laikotarpių duomenimis, įmonė turi perskaičiuoti pastaruosius duomenis taip, kad duomenys taptų palyginami. Šie perskaičiavimai turi būti aptarti paaiškinamajame rašte.

• visi turto įvertinimo būdai, atidėjimų formos taisyklės ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos apskaičiavimo metodai, taikyti apskaitoje, bei ilgalaikio turto perkainojimai, atlikti per ataskaitinį laikotarpį, turi būti aptarti atskirose paaiškinamojo rašto pažymose.

Audito tikslų nustatymas nurodo jo krypti padeda nuosekliai ir planingai atlikti auditą.

1.3 IMT ir trumpalaikio materialiojo turto audito skirtumai

Laikas, kurio reikia norint atlikti IMT auditą sudaro nedidelę dalį viso audito laiko. Tai sąlygoja keletas priežasčių, skiriančių ilgalaikio turto auditą nuo trumpalaikio turto:

1. Trumpas įsigijimo laikotarpis. Ilgalaikis turtas, palyginus su trumpalaikiu, yra atnaujinamas gana retai. Dėl to, vieną kartą patikrinus ilgalaikio turto ir su juo susijusias pozicijas nereikia dar kartą patikrinti. Trumpalaikio turto judėjimas yra labai didelis, todėl ir reikalauja kitokio patikrinimo.

2. Bet koks duotas ilgalaikio turto įsigijimas yra beveik visada reikšmingas. Nupirktas ilgalaikis turtas yra labai vertingas, todėl kiekvienas vienetas yra svarbus. Trumpalaikio turto kiekvienas vienetas yra nereikšmingas, todėl ir nagrinėjamas kaip visuma.

3. Ilgalaikis turtas yra atspindimas buhalteriniuose įrašuose keletą metu. Ilgalaikio turto tarnavimo laikas yra daugiau, negu metai, todėl padaryta klaida, jį apskaitant, atsispindės ir būsimų metų ataskaitose.

Trumpalaikis turtas tarnauja mažiau negu vieneri metai ir jis suvartojamas per vienerius metus arba per vieną gamybos procesą, todėl ir audito procedūros jam yra kitokios.

4. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimas. Audito metu būtina patikrinti IT nusidėvėjimo skaičiavimo metodiką. Netesingai apskaičiuotas nusidėvėjimas gali iškreipti finansinių ataskaitų rodiklius.

Ilgalaikis turtas, lyginant su trumpalaikiu turtu, yra reikšmingesnis.

Todėl svarbu kiekvieną IT vienetą teisingai įvertinti bei patikrinti nusidėvėjimo skaičiavimo metodiką, nes padarytos klaidos jį apskaitant iškreips finansinius ataskaitų rodiklius.

4. IMT audito planavimas, darbo dokumentai ir

Išvados

Kad auditas būtų efektyvus ir atliktas laiku, auditorius turi planuoti audito procesą. Audito planavimą reglamentuoja 4 NAS ir 300 TAS. Auditorius parengia bendrąją strategiją, bei numato audito mastą, laiką ir pobūdį.

Audito planavimas turi užtikrinti, kad svarbiausioms audito sritims bus skiriamas tinkamas dėmesys; bus identifikuotos galimos problemos; darbas bus atliktas sparčiai.

Auditorius paruošia bendrąjį audito planą kuriame numato audito apimtis, atlikimo eigą bei vadovavimą atliekamu darbu. 4 NAS nurodyti klausimai į kuriuos auditorius turi atsižvelgti ruošdamas bendrąjį audito planą:

• verslo žinojimą;

• apskaitos ir vidaus kontrolės sistemų supratimą;

• riziką ir reikšmingumą;

• procedūrų pobūdį, laiką ir mastą;

• koordinavimą, vadovavimą, kontrolę ir priežiūrą ir kitą informaciją.

Atskiri bendrojo plano elementai plėtojami audito programose. Čia auditorius turi nurodyti planuojamų audito procedūrų pobūdį, laiką, apimtis bei vykdytojus. Rengdamas audito programą, auditorius turi atsižvelgti į buvimo, kontrolės rizikos bei garantijų lygius. Bendras audito planas ir audito programa turi būti nuolat tikrinami ir esant reikalui koreguojami.

Atlikdamas auditą, auditorius visą informaciją turi fiksuoti atitinkamuose darbo dokumentuose. Auditoriaus darbo dokumentų rengimo tvarką ir reikalavimus reglamentuoja 230 TAS ir 9 NAS. Pagal 9 NAS, dokumentacija yra visa medžiaga, kurią audito metu auditorius rengia pats, arba kurią parengia kiti, taip pat visa su atliktu auditu susijusi medžiaga, kurią auditorius gavo ir kuria disponuoja. Darbo dokumentai padeda suplanuoti ir atlikti auditą, padeda kontroliuoti audito darbą ir apibendrinti jo rezultatus, bei fiksuoja audito metu gautus įrodymus, kurių pagrindu pateikiama audito išvada.

Auditorius turi parengti pakankamai išsamius ir detalius darbo dokumentus, kurie parodytų jo atliekamo audito apimtį. Audito dokumentuose turi būti atspindėta informacija apie audito darbų planavimą, jų atlikimo laiką, pobūdį bei apimtį, numatomos atlikti audito procedūros, be to, turi būti pateikti audito įrodymai, kuriais pagrindžiama audito išvada.

Auditoriaus darbo dokumentai gali būti naudojami daugybėje situacijų, kaip įrodymai teisminėse bylose, ginčuose su klientu ar trečiaisiais asmenimis, sudarant audito planą, atliekant auditą, apibendrinant gautus rezultatus, surandant padarytas klaidas, ar net planuojant būsimą audito strategiją.

Darbo dokumentų skaičių, turinį ir formą nustato auditorius. Darbo dokumentai pasirenkami priklausomai nuo konkretaus audito aplinkybių ir auditoriaus poreikių. Tikslinga, kad kiekviename darbo dokumente būtų nurodyta kas ir kada jį sudarė, kokiam tikslui jis skirtas, konkretus jo turinys. Auditorius turi užtikrinti darbo dokumentų konfidencialumą ir saugumą. IMT audito darbo dokumentus apsprendžia daugybė faktorių, reglamentų, turto struktūra ir t.t..

Galimi tokie audito darbo dokumento: audito programos; apskaitos vidaus kontrolės sistemų įvertinimas; įgimtos kontrolės rizikos įvertinimas; IMT bei sąnaudų sąskaitų apyvartų ir likučių duomenys apie turto būklę ir pokyčius; IMT struktūros, dinamikos bei naudojimo efektyvumo rodiklių analizė; draudimo sutartis; išnuomoto turto sąrašai; pagal panaudos ar nuomos sutartį gauto turto sąrašai; nenaudojamo turto sąrašai;

visiškai nusidėvėjusio turto, bet eksploatuojamo sąrašai; išsamūs turto įsigijimo, perleidimo, nurašymo sąrašai; išperkamosios nuomos įsigyto turto sąrašai ir kopijos; tyrimo objekto atrankos apskaičiavimas; nusidėvėjimo skaičiavimo normos ir pasirinkti metodai ir kt..

Baigdamas IMT auditą auditorius užregistruoja gautus rezultatus ir padaro išvadas apie audito plano ir programos įvykdymą, jų pakeitimus, riziką, reikšmingumą, bei jų koregavimus. Galiausiai, auditorius daro išvadą, apie IMT atvaizdavimo finansinėje atskaitomybėje teisingumą.

Auditoriaus išvadą reglamentuoja 13 NAS ir 700 TAS. Kad auditas būtų efektyvus (svarbiausioms audito sritims būtų skirtas tinkamas dėmesys bei identifikuotos galimas problemas) ir atliktas laiku, auditorius turi planuoti audito procesą. Auditorius turi parengti bendrąjį audito planą ir audito programas. Auditorius turi parengti išsamius ir detalius darbo dokumentus, kurie parodytų atlikto audito apimtį, pateiktų esminius duomenis auditoriaus išvadai parengti ir kad jais auditorius galėtų naudotis sprendžiant atitinkamus audito klausimus. Baigdamas IMT auditą, auditorius daro išvadą ar IMT apskaitytas pagal nustatytą tvarką.

2. IMT audito kontrolė ir metodai

1. Kontrolės procedūros

Svarbu IMT auditą atlikti nuosekliai, nepraleisti svarbiausių IMT

operacijų. IMT audite galima pateikti daug skirtingų jo atlikimo nuoseklumo stadijų. Jos yra siejamos su audito tvirtinimais.

Auditorius turi pakankamai gerai suvokti kontrolės procedūrų esmę, kad galėtų efektyviai suplanuoti auditą.

Kontrolės procedūra – tai vadovybės parengtos taisyklės ir normos užkirsti kelią klaidoms ir apgaulėms, jas surasti ir ištaisyti bei užtikrinti, kad įmonės tikslai bus pasiekti. Išskirtini du pagrindiniai dalykai4:

1. kontrolės procedūras numato įmonės vadovybė, jas atlieka darbuotojai;

2. kontrolės procedūros naudojamos tam, kad įmonė pasiektų numatytus tikslus. Jų siekiant ypač svarbu užkirsti kelią klaidoms, parengti klaidų paieškos ir jų ištaisymo priemones.

Jau planuodamas auditą, auditorius ištiria apskaitos ir vidaus kontrolės sistemas, išnagrinėja kontrolės procedūras, struktūrą ir jų taikymą. 6 NAS kontrolės procedūros apima:

1. Sutikrinimų atskaitomybę, peržiūrą ir patvirtinimą;

2. Įrašų aritmetinio tikslumo patikrinimą;

3. Kompiuterinės sistemos patikrinimą, atliekant kontrolę (pakeičiant kompiuterinę programą, patikrinant priėjimą prie duomenų bazės);

4 Kontrolinių sąskaitų ir bandomojo balanso taikymą ir peržiūrą;

5. Dokumentų kontrolę k patvirtinimą;

6. Vidinės informacijos palyginimą su išorinės informacijos šaltiniais;

7. Natūrinio pinigų kiekio, vertybių ir atsargų palyginimas su likučiais apskaitoje (

Inventorizacija

8. Ribotą tiesioginį priėjimą prie turto ir įrašų;

9. Finansinių rezultatų analizę ir palyginimą su sąmatoje pateiktais skaičiais;

Kontrolės procedūrų pobūdis, laikas ir apimtis priklauso nuo įmonės ir joje naudojamos kompiuterinės sistemos dydžio ir sudėtingumo, reikšmingumo lygio, vidaus kontrolės tipo ir kt..

2. Inventorizacija

Aptarsiu išsamiau kontrolės procedūrą – inventorizaciją. Auditorius turi stebėti ilgalaikio turto inventorizaciją ir palyginti su detaliais turto duomenimis bei pateikti vadovybei rekomendacijas. Inventorizacija –

įmonės turto patikrinimas ir faktiškai rastų likučių palyginimas su apskaitos duomenimis. Taip pat inventorizaciją galima įvardinti, kaip įmonės veiklos kontrolės priemonę.

Inventorizacija susideda iš daugelio darbų, kuriuos reikia atlikti laiku ir tiksliai. Labai svarbu įmonėje suderinti teisės aktų ir vidaus tvarkos reikalavimus. Inventorizacija turi būti teisingai įforminta, o jos rezultatai visapusiškai analizuojami.

Tam, kad būtų laiku ir teisingai atlikta, būtina vadovautis LR Vyriausybės nustatyta tvarka, o kiekvienoje įmonėje dar gali būti nustatomi papildomi reikalavimai, atitinkantys įmonės vadovų ar savininkų poreikius. Inventorizacija įforminama sudarant inventorizacijos aprašus.

Reikalaujama IMT objektus įrašyti į aprašus pavieniui .Vienas iš privalomųjų inventorizacijos aprašo rekvizitų yra materialiai atsakingo asmens pareigos, vardas, pavardė ir parašas, taip pat šio asmens raštiškas patvirtinimas, kad turtą po inventorizacijos pasižada saugoti ir prisiima atsakomybę. Aprašuose nurodoma techninės objekto charakteristikos, suma, kiekis, kaina ir rasto turto natūriniai rodikliai.

Tuščios eilutės perbraukiamos, o pabaigoje skaičiais ir žodžiais įrašoma paskutinės eilutės eilės numeris, kiekis, suma. Klaidas galima taisyti tik inventorizacijos metu. Pataisymai turi būti paaiškinti ir pasirašyti inventorizacijos komisijos.

Labai svarbu, kad IMT apskaitoje būtų kaupiamas pagal materialiai atsakingus asmenis. Jiems reikia nustatyti kokiuose registruose jie turi tvarkyti jiems patikėto turto apskaitą. Kitas svarbus pasiruošimo inventorizacijai etapas – tai materialines darbuotojų atsakomybės įforminimas. Su kiekvienu darbuotoju, į kurio pareigas įeina tvarkyti ir saugoti įmonės turtą, turi būti sudaryta raštiška visiškos materialinės atsakomybės sutartis.

Komisija prieš tikrindama turtą, turi įsitikinti, ar matavimo priemonių patikra atlikta pagal LR metrologijos įstatymo reikalavimus.

Taigi ne tik pati inventorizacija, bet ir pasiruošimas jai reikalauja nemažai laiko ir darbo sąnaudų. Tačiau kaip tik nuo parengiamųjų darbų priklauso, kaip greitai ir teisingai bus atlikta inventorizacija. Jeigu įmonėje IMT yra daug, inventorizacijai turi būti skiriama pakankamai laiko, kad komisijos nariai galėtų kiekvieną objektą apžiūrėti natūra. Negalima įrašyti į aprašus turto objektų, kurie „kažkur yra“ pagal materialiai atsakingo asmens žodinį pareiškimą. Inventorizaciją atliekant reikalaujama apžiūrėti kiekvieną IMT objektą, į inventorizacijos aprašus IMT objektus įrašinėti pavieniui, bei nurodoma IMT objekto paskirtį, inventoriaus numerį, pagaminimo metus, konstrukcija ir t.t..

Inventorizacijos tvarkoje reikalaujama kiekvieną IMT objektą įrašyti į aprašus atskira eilute, nepaisant to, kad įmonėje tokių vienarūšių turto objektų yra daug. Taip pat reikia nurodyti IMT objektų inventoriaus numerius. Inventoriaus numeris turi būti ne tik įrašytas registruose ir inventorizacijos aprašuose, bet juo reikia pažymėti ir patį daiktą. Tiems

IMT objektams, kurių praktiškai neįmanoma pažymėti (pavyzdžiui, automašinos, vamzdynai, perdavimo įtaisai ir pan.), inventoriaus numeris irgi turi būti suteikiamas. Juo reikia pažymėti techninį to objekto pasą ir šį numerį įrašyti į IMT apskaitos kortelę. Dabar vis daugiau įmonių naudoja kompiuterines apskaitos sistemas.

Todėl inventorizaciją galima atlikti, pasitelkus šiuolaikinę techniką. Tam naudojama brūkšninių kodų sistema ir specialūs informacijos nuskaitymo bei perdavimo į kompiuterių duomenų bazes įrenginiai – skeneriai. Pasigaminus specialius lipdukus su įmonės brūkšninių kodų sistema ir kiekvieną objektą jais pažymėjus, galima inventorizuoti ir IMT. Naudojant skenerius praktiškai išvengiama skaičiavimo klaidų.

Inventorizacijos metu leidžiama patikslinti duomenis apie turtą, jei po paskutinės inventorizacijos buvo atlikti remonto ar rekonstrukcijos darbai arba jeigu pasikeitė turto paskirtis. Natūrinį turto tikrinimą inventorizacijos komisija gali atlikti dvejopai:

1. naudodama aprašus be buhalterinės apskaitos duomenų;

2. pagal iš anksto paruoštus sąrašus, kuriuos surašomi buhalterinės apskaitos duomenys.

Tikrinant pirmuoju būdu, sugaištama daugiau laiko, nes kiekvieną turto objektą reikia įrašyti į aprašus, užpildyti grafas, skirtas turto identifikavimo rekvizitams, o po to, nustatant inventorizacijos rezultatus, papildomai apdoroti inventorizacijos aprašų duomenis (juos lyginant su buhalterijos duomenimis) ir nustatyti, ar tikrai visas turtas rastas ir patikrintas. Jeigu nustatoma neatitikimų tarp inventorizacijos ir apskaitos duomenų, turi būti sudaromi sutikrinimo žiniaraščiai. Tačiau užtikrinama maksimali kontrolė, kadangi tikrinantys darbuotojai iš anksto nežino, ko ir kiek turi rasti.

Tikrinant antruoju būdu, sutaupoma daug laiko, tačiau prarandamas kontrolės efektyvumas. Inventorizacijos metu patikrinama, ar nusidėvėjusį

IMT tikslinga toliau eksploatuoti. Tokie turto objektai registruojami atskirame apraše, papildomai nurodant nusidėvėjimo laipsnį, jeigu turtas ne visai nudėvėtas, ir netinkamumo priežastį. Turtas, kuris įmonėje būna tik tam tikrą laiką, pavyzdžiui, išsiunčiamų vežti krovinių ar keleivių įmonės transporto priemonių inventorizacija atliekama iki išvykimo iš įmonės arba grįžus. Inventorizuojant IMT pravartu patikrinti, ar nustatyta visų turto objektų likvidacinė vertė. Iki 1998 m. rugsėjo l d. toks reikalavimas teisės aktuose nebuvo nustatytas.

Turtas, kurį įmonė yra įsigijusi pagal išperkamosios nuomos sutartis, inventorizuojamas taip pat kaip ir nuosavas, tik sudaromas atskiras aprašas. Jeigu dalį savo IMT įmone yra išnuomojusi ar atidavusi naudoti pagal panaudos sutartį, toks turtas turi būti apskaitomas atskirose sąskaitose. Tokio turto inventorizacija įmonėje atliekama sudarant inventorizacijos aprašus iš sutarčių ir turto perdavimo pagal sutartis aktų duomenų. Gauti iš turto naudotojo inventorizacijos aprašai turi būti sutikrinami su pagal sutartis ir turto perdavimo aktus atliktos inventorizacijos duomenimis, o nustačius neatitikimus sudaromas sutikrinimo žiniaraštis ir imamasi veiksmų neatitikimų priežastims išsiaiškinti bei joms pašalinti.

Prie IMT priskiriama ir nebaigti statybos darbai tiek pas užsakovus, tiek pačiose įmonėse, kai Šiuos darbus įmonė atlieka savo jėgomis. Pagal inventorizacijos reikalavimus statybos įmonės nebaigtą statybą, atliekamą užsakytojams, inventorizuojama nustatydamos nebaigtų darbų apimtį. Tuo tiksiu tikrinamos rangos sutartys, darbų priėmimo – perdavimo aktai, gali būti atliekami objekto matavimai, peržiūrimos sąmatos. Taip galima išsiaiškinti atliktų darbų kokybę, pasitikrinti ar nėra prirašymų ar kitų pažeidimų. Šiuo atveju nebaigtos statybos inventorizaciją būtų tikslingiau vadinti įsipareigojimų inventorizacija, nes svarbiausias dalykas yra pasitikrinti, pagal pasirašytą rangos sutartį.

Įmonės statybų užsakovės nebaigtą statybą inventorizuoja tikrindamos rangovo atliktų darbų apimtis. Tuo tikslu gali būti iš naujo matuojami ir apskaičiuojami atlikti darbai, kurių atlikimo – priėmimo aktus rangovas jau buvo pateikęs. Inventorizuojant šiuos nebaigtos statybos darbus, taip pat galima įvertinti atliktų darbų kokybę, išsiaiškinti prirašymus. Tokia pat tvarka inventorizuojami nebaigtos statybos darbai, kuriuos įmonė atlieka savo jėgomis, nesudarydama rangos sutarčių.

Šiuo metu įmonės naudoja daug išnuomoto ar gauto pagal panaudos sutartį IMT objektų. Tokį turtą įmonėje privaloma inventorizuoti lygiai taip pat kaip savąjį, tik inventorizacijos aprašai sudaromi trimis egzemplioriais ir atskirai pagal kiekvieną turto savininką.

Inventorizacijos baigimo dieną pirmasis aprašo egzempliorius atiduodamas į buhalteriją, antrasis išsiunčiamas turto savininkui, trečiasis atiduodamas materialiai atsakingam asmeniui.

Baigus tikrinti, parengiami inventorizacijos aprašai perdavimui į buhalteriją. Pirmiausia patikrinama, ar visi aprašai turi privalomuosius rekvizitus, ar jie įforminti taip, kaip numatyta inventorizacijos tvarkoje.

Po to aprašai susegami į bylas ir perduodami į buhalteriją rezultatams apibendrinti. Jei jokių nukrypimų nenustatoma, komisijos pirmininkas informuoja administracijos vadovą apie inventorizacijos eigą bei rezultatus ir laikoma, kad darbas atliktas. Jei nustatomi neatitikimai, reikia nustatyti trukumų ar pertekliaus priežastis bei pateikti rekomendacijas, kaip panaikinti nustatytus neatitikimus tarp buhalterinės apskaitos ir inventorizacijos duomenų.

Materialiai atsakingi darbuotojai savo pasiaiškinimus privalo pateikti raštu, tačiau prieš tai būtina patikrinti ir apskaitos duomenis, ar visi dokumentai įregistruoti, ar nėra aritmetinių klaidų. Įregistravus apskaitoje trūkumus arba perteklius, galima teigti, kad visi inventorizacijos darbai atlikti ir metinės finansinės atskaitomybės duomenys yra tikri ir teisingi.

Stebėdamas inventorizaciją, auditorius turi patikrinti faktini turto kiekį, susipažinti su įmonės turto naudojimo efektyvumo, jo būkle ir laiku informuoti įmonės administraciją ar savininkus apie esamus nesklandumus bei taisytinas situacijas.

2.3 IMT sudėties auditas

Įvairių veiklos sričių ilgalaikio turto sudėtis skiriasi, nes yra nevienodas jo poreikis gamybinėse, prekybinėse, paslaugas teikiančiose įmonėse. Įmonė turi pati pasirinkti sau labiausiai tinkamą ilgalaikio turto sudėtį. Auditoriui svarbu žinoti įmonės ilgalaikio turto sudėtį, nes nuo jos priklauso įmonės veiklos efektyvumas ir tęstinumas.

Auditorius turėtų išanalizuoti, kiek įmonė turi aktyviojo (tiesiogiai susijusio su produkcijos gamyba ar paslaugų teikimu) ir pasyviojo (tiesiogiai nedalyvaujančio gamybos ir paslaugų teikimo procese) turto.

Aktyviojo ir pasyviojo turto optimalaus santykio nustatymas – viena iš svarbiausių efektyvaus įmonės darbo sąlygų. Auditoriui svarbu žinoti IMT

sudėti nes nuo jos priklauso įmonės veiklos efektyvumas ir tęstinumas.

Auditorius privalo įsitikinti, kad turtas tinkamai suklasifikuotas bei teisingai atvaizduota jo pradinė vertė.

IMT sudėtis balanse parodoma šiais straipsniais: Žemė, Pastatai,

Statiniai ir mašinos, Transporto priemonės, Kiti įrenginiai ir įrankiai,

Išperkamosios nuomos ir panašios teisės, Kitas materialusis turtas,

Nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai.

Žemė balanse išskiriama atskiru straipsniu, nes yra ypatinga tuo, jog vienintelė iš IMT nesudėvima. Auditorius turį įsitikinti, kad teisingai nustatyta žemės pradinė vertė, nes jos įsigijimas susijęs su įvairiomis išlaidomis, kurias padaro įmonė.

Metinėje finansinėje atskaitomybėje parodoma pradinė jos įsigijimo savikaina, į kurią įskaitomos visos tą žemę įsigyjant ar paruošiant ją naudoti faktiškai padarytos išlaidos. Tai įvairūs mokesčiai.

Jei žemė perkama kartu su joje esančiu senu ir įmonei nereikalingu pastatu, tai jo nugriovimo išlaidos taip pat turi būti įskaičiuojamos į pradinę žemės vertę. Paprastai ši vertė nesikeičia per visą naudojimosi ja laikotarpį. Pakeisti pradinę žemės vertę galima tik perkainojant, kai dėl infliacijos , atliktų didelių darbų labai pagerėja žemės kokybė.

Pastatai – tai pačios įmonės įsigyti gamybinės ar administracinės paskirties pastatai, skirti ne parduoti, bet naudoti ilgiau kaip vienerius finansinius metus. Jeigu pastatai perkami, tai pradinę vertę sudarys pardavimo – pirkimo sutartyje numatyta kaina, papildomų darbų, atliekamų prieš pradedant pastatą eksploatuoti, vertė ir registravimo mokesčiai.

Jeigu įmonė pasistato pastatus pati, tai pradinę vertę, kuri bus užfiksuota apskaitoje, sudarys visos išlaidos, susijusios su pastato pastatymu . Tai darbo užmokesčio, draudimo, medžiagų, transporto ir kitos išlaidos. Prie pastatų vertės gali būti pridėtos įmonės teisės, susijusios su ilgalaikio naudojimo pastatais ir įtrauktos į pastatų pardavimo ir pirkimo sutartį.

Statiniams ir mašinoms priskiriami įmonės pasistatyti ar kitokiu būdu įsigyti statiniai, konstrukcijos, mašinos ir gamybiniai įrengimai, įsigyti ne perparduoti, bet siekiant ilgą laiką juos naudoti įmonės veikloje. Į jų pradinę vertę taip pat įskaičiuojamos visos išlaidos, susijusios su jų įsigijimu. Tai pardavimo – pirkimo sutartyje nurodyta kaina, įsigyto turto atsivežimo, sumontavimo, prieš eksploatacinio patikrinimo ir kitos išlaidos.

Transporto priemonės – tai įmonės turimi lengvieji bei krovininiai automobiliai bei kitos ilgalaikio naudojimo keleivių vežimo bei krovinių gabenimo priemonės. Jas įmonė įsigyja, kad naudotų gana ilgą laiką ir teiktų paslaugas arba aptarnautų pačios įmonės darbuotojus. Pradinė jų, kaip ir kito ilgalaikio turto, vertė apskaitoje turi būti užfiksuojama pridėjus prie pirkimo kainos visas išlaidas, susijusias su transporto priemonių pirkiniu.

Kiti įrenginiai ir įrankiai – tai įvairios staklės, ūkio reikmenys, baldai, pasigaminti pačios įmonės ar nusipirkti naudoti įmonėje ilgiau kaip vienerius finansinius metus. Jie gali būti naudojami gamybinėms ar administracinėms reikmėms.

Išperkamosios nuomos ir panašios teisės. Čia atspindimas visas ilgalaikis turtas, kuriuo įmonė disponuoja išperkamosios nuomos sutarčių pagrindu: žemė, pastatai, statiniai, mašinos ir transporto priemonės. Šiame straipsnyje atvaizduojama ir įmonėms suteikto nemokamai disponuoti IMT

vertė. Iš šio straipsnio į anksčiau minėtas IMT grupes perkeliama tada, kai įmonė visiškai atsiskaito su lizingo suteikėju ir turtas pereina jos nuosavybėn.

Kitas materialus turtas. Visas užkonservuotas ar rezervuotas kilnojamasis ir nekilnojamasis įmonės turtas, kurį numatoma naudoti. Tai iš įmonės veiklos išskirtas IMT, kuris gali būti išnuomotas tretiesiems asmenims ar laikinai nenaudojamas.

Nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai. Šiame straipsnyje kaupiamos visos išlaidos statomiems objektams, kurie ateityje bus naudojami įmonės gamybinei ar administracinei veiklai. Tokius objektus gali statyti ir pati įmonė savo jėgomis arba pagal sutartis su kitomis specializuotomis įmonėmis. Kai darbas bus pabaigtas, visos sukauptos išlaidos sudarys pradinę objekto vertę, kuri iš straipsnio Nebaigta statyba ir Išankstiniai apmokėjimai turi būti perkelti į atitinkamą IMT straipsnį: Pastatai,

Statiniai ir mašinos ir kt..

Ištyrus IMT su dėtį galima spręsti koks yra įmonės tipas, kokia pagrindinė jos veikla. Auditorius, tikrindamas IMT sudėtį privalo atsiminti, kad šio turto įvertinimo pagrindas visada turi būti jo faktinė įsigijimo savikaina, kurią sudaro visos išlaidos, padarytos tą turtą įsigyjant. Ši savikaina, užfiksavus ją apskaitoje, vadinama ilgalaikio turto pradine verte. Tai yra turto vertė iki pradedant tą turtą nudėvėti.

Įskaičiuoti ilgalaikio turto įsigijimo išlaidų į vieno ataskaitinio laikotarpio sąnaudas neleidžia tęsiamos veiklos principas: pasibaigus einamajam ataskaitiniam laikotarpiui įmonės veikla ne baigiasi, o tęsiasi ateityje neribotą laikotarpį. Todėl ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis turi būti pripažinta tik ta išlaidų dalis, kuri buvo skirta to laikotarpio pajamoms uždirbti arba kurios negalima susieti nė su vienu ateinančiu ataskaitiniu laikotarpiu.

2.4 IMT pirkimų ir pardavimų auditas

IMT pirkimų audito tikslas – nustatyti, ar ataskaitinių metų pirkimai teisingai parodyti apskaitoje. Padarytos klaidos daro ilgalaikį poveikį turtui, atspindėtam finansinėje atskaitomybėje. Neteisingai atvaizduoti pirkimų balanse, pelno ir nuostolio ataskaitoje bus iškreipta tol, kol įmonė valdo tą turtą jam pilnai nenusidėvėjus. IMT auditas padeda išsiaiškinti įmonės vadovybės požiūrį į IMT bei jo pirkimo ir pardavimo politiką. IMT pirkinių auditas turi būti atliktas nuosekliai.

IMT pirkimo auditas paprastai pradedamas nuo įrašų pirkimų žurnale nagrinėjimo – ar jie atitinka „Didžiosios knygos“ duomenis – pirkimo data, pardavėjas, ar turtas naudotas, ar ne, operacijos turinys, turto gyvenimo metai (nusidėvėjimui), nusidėvėjimo skaičiavimo būdas, pirkimo kaina. Pats paprasčiausias audito testas, kad patikrinti pirkimus – tai pirkimo važtaraščių bei kitų pirminių dokumentų tikrinimas. Nebūtina tikrinti kiekvieną dokumentą, bet yra tikslinga patikrinti metų didžiausias arba ypatingas sumas bei pasirinktinai patikrinti tipiškus pirkimus. Tikrinimo apimtis priklausys nuo to, kaip auditorius įvertino audito riziką pirkimams ir nuo minėtų pirkimų reikšmingumo. Be to, auditorius turi patikrinti pirkimų realų egzistavimą, ar teisingai buvo suklasifikuoti sandoriai.

Radęs netikslumų, auditorius turi įvertinti tokių klaidų pasekmes finansinių rezultatų teisingumui. Būna, kad kartais klientas nupirktus įrengimus priskiria ne gamybiniam ilgalaikiam turtui, o biuro įrengimams, tada atsirandą galimybė, jog klientai neteisingai paskirstė remonto ar kapitalizacijos išlaidas. Pagal vidaus kontrolės būklę auditorius turėtų nustatyti IMT pirkimų patikimumo apimtį. Paprastai tikrinamas per ataskaitinį laikotarpį naujai įsigytas turtas. Auditorius turi peržiūrėti per ataskaitinį laikotarpį naujai įsigyto IMT sąrašą, sutartis, sąskaitų kopijas.

IMT audito metu dažniausiai pasitaikanti klaida, kai pirktas IT

priskiriamas prie remonto detalių, lizingo išlaidų, smulkaus inventoriaus ir nurašomas į išlaidas. Tokia klaida įvyksta dėl neteisingo bendrų apskaitos principų supratimo arba dėl to, kad klientai nori sumažinti apmokestinamąjį pelną. Auditorius turėtų įvertinti tokių klasifikavimų klaidos tikimybę bei išanalizuoti vidinės kontrolės struktūrą. Tai padėtų jam priimti teisingą sprendimą. Jei auditorius nepasitiki vidine kontrole ir yra didelė minėtos klaidos tikimybė, reikia padidinti tikrinamų dokumentų apimtį.

Atliekant IMT pardavimo auditą, keliami du pagrindiniai uždaviniai:

1. Įsitikinti, kad pardavimai yra atvaizduoti;

2. Įsitikinti, kad atvaizduoti pardavimai yrą teisingai įvertinti.

Pirmiausia reikia patikrinti įrašus pardavimų žurnale ir „Didžiojoje knygoje“. Atkreipti dėmesį į įsigijimo ir pardavimo datas, pirkėjo pavadinimą, pardavimo kainą, likvidacinę vertę, ilgalaikio turto įsigijimo datą, sukauptą nusidėvėjimą. Būtina patikrinti ar nėra aritmetinių klaidų ir ar teisingai apskaičiuotas parduoto turto nusidėvėjimas. Tikrinant pardavimus dažniausiai yra naudojamos šios procedūros4:

1. Peržiūrėti, kur naujai įsigyti įrengimai pakeitė parduotus;

2. Apskaičiuoti gautą pelną iš pardavimų;

3. Peržiūrėti įrengimų modifikacijas ir technologinių procesų pasikeitimus;

4. Išsiaiškinti vadovybės ir produkcijos personalo apie turto pardavimų būtinybes ir sąlygas;

5. Išanalizuoti barterinių pardavimų naudingumą.

Jei įrengimas buvo parduotas, nepakeičiant jį naujuoju, tai tam, kad įvertinti šį sandorį turi būti tikrinami atitinkami pardavimų važtaraščiai, sąskaitos faktūros ir papildomi turto įrašai ilgalaikio turto kortelėse.

Auditorius turi palyginti duomenis kortelėse ir didžiojoje knygoje ir paskaičiuoti pelną iš tos operacijos, palygindamas jį su atvaizduotų apskaitoje.

Atlikdamas IMT pirkimų ir pardavimų auditą, auditorius turi

Įsitikinti, ar teisingai apskaičiuotas pirkimo ir pardavimo pelnas ar nuostolis, patikrinti įgaliojimų pardavimui teisėtumą, įsitikinti, kad pirkto ar parduoto turto apskaita teisinga („Didžiosios knygos“ įmonės registre ir kituose dokumentuose, kompiuterio skaičiavimuose).

2.5 IMT nurašymų ir netekimų auditas

Neretai įmonė ilgiau ar trumpiau naudojusi IMT savo veiklai, nutaria jo atsisakyti ir keisti nauju ar tiesiog kitu įmonės veiklai reikalingu turtu. Nebereikalingą turtą įmonė gali perleisti kitiems asmenims. Visos

IMT rūšys, išskyrus žemę, galiausiai fiziškai arba morališkai nusidėvi arba dėl įvairių kitų priežasčių nebetinka naudoti įmonėje. Įmonės tokį turtą dažniausiai perleidžia iki jam visiškai nusidėvint. Nebereikalingas IMT

gali būti parduodamas, keičiamas į kitą turtą, dovanojamas arba tiesiog likviduojamas. Visos šios operacijos išreiškia IMT netekimą.

Auditorius atlikdamas IMT auditą, turi patikrinti ar IMT netekimas teisingai atspindėtas finansinėje apskaitoje. Tam reikia patikrinti turto keitimo, dovanojimo, pardavimo, likvidavimo dokumentus. Jam reikia surinkti šią svarbiausią informaciją apie turto išėmimą iš apyvartos: turto pavadinimas, įsigijimo data, pradinė vertė, netekimo data, pardavimo vertė, gautos pajamos arba nuostolis ir kt.. Auditorius turi įsitikinti, kad per ataskaitinį laikotarpį nebuvo rasta nedokumentuoto turto nurašymų ir netekimų. Jeigu turtas buvo parduotas ar išmainytas, tai apskaitoje reikia užfiksuoti gautą pinigų sumą ir kitas vertybes.

Turi būti apskaičiuotas IMT netekimo rezultatas – pelnas arba nuostolis. Naudotas IMT gali būti perleidžiamas (parduodant, keičiant turtą į kitą įmonei reikalingą turtą). Perleidžiant IMT atsižvelgiama į šio turto įsigijimo savikainą, jo nusidėvėjimo sumą ir likvidacine, vertę. IMT

perleidimo kaina priklauso nuo turto techninės būklės bei jo pasiūlos ir paklausos rinkoje. IMT gali būti perleidžiamas už kainą lygią jo likutinei vertei, brangiau negu likutinė vertė arba net pigiau negu likutinė vertė.

Jeigu kompensacija (pinigai) už perleidžiamą IMT viršija jo likutinę vertę, iš turto perleidimo uždirbamas pelnas. Jei perleisto turto likutinė vertė didesnė už gautą kompensaciją, patiriamas perleidimo nuostolis. O

perleidus IMT už kainą, kuri lygi likutinei to turto vertei, fiksuojamas tik IMT pakeitimas pinigais. Savininkų nuosavybė dėl to nesikeičia.

Reikia pažymėti ir nenaudoto veikloje IMT perleidimo ypatumus. Ūkio subjektai įsigyja IMT siekdami jį panaudoti savo ūkinei veiklai. Tačiau dėl kai kurių priežasčių, pavyzdžiui, dėl blogo įmonės valdymo, įsigyto turto techninių parametrų neatitikimo su esamais, įsigytas turtas nenaudojamas įmonės veiklai. Įmonės vadovai siekdami efektyviau panaudoti turimus išteklius, galiausiai nenaudojamą IMT turi perleisti tretiesiems asmenims.

Tokio turto nusidėvėjimas nebuvo skaičiuojamas. Nenaudotą, kaip ir naudotą

IMT galima perleisti už kainą, lygią jo įsigijimo savikainai, didesnę arba mažesnę už įsigijimo savikainą.

Taip pat reikia patikrinti perleidžiamo turto pridėtinės vertės mokesčio (PVM) skaičiavimus. Jei įmonė – PVM mokėtoja, tai parduodama ilgalaikį, nors ir panaudotą IMT, nupirktą pardavimui turi apskaičiuoti ir sumokėti PVM. Pasikeltus IMT paskirčiai ar jį pardavus be PVM, apskaičiuota grąžintina PVM suma grąžinama į biudžetą nustatytais PVM mokėjimo terminais, įtraukus ją į PVM deklaraciją to ataskaitinio mėnesio, per kurį šis turtas buvo parduotas.

Kai įmonė negali savo IMT perleisti ar toliau naudoti, jis likviduojamas. Tačiau turtas nebūtinai turi būti visiškai nudėvėtas.

Likviduojant nebetinkamą naudoti IMT paprastai lieka kai kurių detaliu ar medžiagų, kurios gali būti toliau naudojamos įmonės veiklai arba parduotos kaip metalo laužas. Tokios po likvidavimo atsiradusios atsargos laikomos pajamomis, mažinančiomis nuostolio dėl turto likvidavimo sumą. Auditorius turi nustatyti turto likvidavimo atvejus ir jų pagrįstumą.

Auditorius turi patikrinti, ar tiksliai buvo dokumentuotos turto likvidavimo operacijos: ar teisingai buvo užregistruotas turto nurašymas, užpajamuotos gautos atsargos arba susidarę netekimai. Auditorius tikrindamas IMT nurašymų ir netekimų atvejus, turi žiūrėti, ar nėra įmonėje užstatyto ar areštuoto turto. Jeigu paaiškėja, kad yra, būtina išsiaiškinti, ar tai neturės įtakos įmonės tolesnei veiklai, jos tęstinumui.

Auditorius atlikdamas IMT auditą, turi patikrinti ar IMT netekimas teisingai atspindėtas finansinėje apskaitoje. Tam reikia patikrinti turto keitimo, dovanojimo, pardavimo, likvidavimo atvejus, jų pagrįstumą bei šių operacijų dokumentavimo tikslingumą. Taip pat auditorius turi įsitikinti, ar tinkamai apskaičiuotas IMT netekimo rezultatas – pelnas arba nuostolis.

2.6 IMT nusidėvėjimo auditas

Kadangi, ilgalaikis turtas eksploatuojamas daug metų, jis palaipsniui nusidėvi. Todėl palaipsniui perkeliama nudėvėtoji vertė į gamybos sąnaudas per visą naudingo tarnavimo laikotarpį.

Nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti nuo kito mėnesio pirmos dienos po ilgalaikio turto perdavimo naudoti ir neskaičiuojamas nuo kito mėnesio pirmos dienos po jo nurašymo arba pardavimo ir kai visa naudojamo IMT vertė perkeliama į produkcijos savikainą. Nusidėvėjimas skaičiuojamas visam įmonės naudojamam ilgalaikiam turtui, taip pat išnuomotam ilgalaikiam turtui.

Ilgalaikio turto kiekvieno objekto nusidėvėjimo per visą jo naudojimo laikotarpį suma apskaičiuojama iš jo įsigijimo vertės atėmus numatomą likvidacinę vertę. Nusidėvėjimas – tai viena iš nedaugelio išlaidų rūšių, kuri neįeina į operacijų (sandorių) tikrinimo testus. Tai vidinis išlaidų paskirstymas, kuris tiesiogiai nesusijęs su sandoriais ir išorės vartotojais. Jei nusidėvėjimo išlaidos yra reikšmingos, tai tuo atveju reikia atlikti žymiai daugiau testų. Pats svarbiausias tikslas – teisingai apskaičiuoti nusidėvėjimą. Auditorius turi patikrinti šio turto:

1. Pradinę įsigijimo vertę. Labai svarbu, kad būtų teisingai apskaičiuota IMT pradinė vertė, nes apskaičiuota neteisingai ji tiesiogiai paveiks šio turto rodiklius. Todėl auditorius turi peržiūrėti turto įsigijimo dokumentus (sąskaitas, važtaraščius, sutartis) ir įsitikinti, kad turtas tikrai įvertintas faktiška jo įsigijimo, pasigaminimo, dovanojimo verte.

2. Likutinę vertę. IMT likutinė vertė gaunama iš pradinės vertės atėmus per ataskaitinį laikotarpį sukauptą nusidėvėjimą. Likutine verte IMT

parodomas balanse. Auditorius įsitikinęs, kad eksploatuojamo turto vertė ir nusidėvėjimas nustatyti teisingai, galės teigti, kad ir turimo turto vertė balanse atvaizduota teisingai.

3. Likvidacinę vertę. Tai tokia IMT vertė, kuri bus gauta pardavus jau nudėvėtą turtą. Likvidacinę vertę įmonė nusistato pati. Tačiau ji turi būti nemažesnė už l Lt ir neturi viršyti 10 proc. jo įsigijimo vertės. Nustatyta likvidacinė vertė naudojama skaičiuojant nusidėvėjimą. Ši vertė dažniausiai nustatoma remiantis panašaus eksploatuojamo turto likvidacine verte.

4. Naudingą tarnavimo laiką. Tai laikotarpis, per kurį įmonė tikisi naudoti turtą. Jis nustatomas intuityviai, remiantis savo verslo patirtimi, kitų įmonių praktika, ekspertų nuomone. Įmonės naudojamo turto naudingas tarnavimo laikas gali būti trumpesnis negu šio turto fizinis nusidėvėjimas.

Taip yra todėl, kad turtas gali ir morališkai nusidėvėti. Taigi auditorius, nustatydamas turto naudingo tarnavimo laiką, turi įvertinti4: turto fizinį nusidėvėjimą; turto netinkamumą vartoti; teisinius ar kitokius turto naudojimo apribojimus; laukiamą turto gyvavimo ciklą; įmonės politiką prekiaujant IMT.

5. Metinę nusidėvėjimo normą. IMT nusidėvėjimas apskaičiuojamas remiantis metine nusidėvėjimo norma. Ją įmonės nusistato pačios, atsižvelgdamos į planuojamą turto naudingo tarnavimo laikotarpį bei Ūkio ministerijos ir Finansų ministerijos patvirtintus šio turto nusidėvėjimo minimalius bei maksimalius ekonominius normatyvus. Nustatant metinę nusidėvėjimo normą, būtina atsižvelgti į:

1. Planuojamą IMT naudojimo intensyvumą, turto naudojimo aplinką, naudingųjų turto savybių kitimą per visą jo eksploatavimo laikotarpį;

2. Technologinę bei ekonominę pažangą, morališkai sendinančią turtą;

3. Teisinius ir kitokius veiksnius, ribojančius IMT naudingo tarnavimo laikotarpį;

4. Įmonės nusistatytą likvidacinę IMT vertę;

5. Patvirtintus ilgalaikio turto nusidėvėjimo ekonominius normatyvus.

Nusidėvėjimo normos turi būti pranešamos vietinei mokesčių inspekcijai.

Įmonės keisti nusidėvėjimo normas turėtų tik metų pradžioje ir tik kartą per metus. Jei įmonė nusistato per dideles turto nusidėvėjimo normas ir turtą nudėvi greičiau negu leidžia patvirtinti maksimalūs normatyvai, tai viršnorminės išlaidos yra padengiamos iš pelno, likusio po apmokestinimo.

Numatyta ilgalaikio turto metinė nusidėvėjimo norma, naudingo tarnavimo laikotarpis bei numatoma likvidacinė vertė gali būti tikslinami kartą per 3

metus. Tuomet nusidėvėjimas skaičiuojamas atsižvelgiant į naujai nustatytą dydį.

6. Nusidėvėjimo skaičiavimo metodus. Auditorius turi nustatyti, ar teisingi ir tinkami nusidėvėjimo skaičiavimo metodai, ar jie taikomi laikantis pastovumo principo, ar atlikti nusidėvėjimo skaičiavimai yra tikslūs, ar visam IMT skaičiuotas nusidėvėjimas, ar nėra turto, kuriam apskaičiuotas nusidėvėjimas viršija pradinę turto vertę. IMT nusidėvėjimo skaičiavimo metodai1:

• tiesiogiai proporcingas (tiesinis);

• produkcijos;

• metų skaičiaus;

• dvigubas – mažėjančios vertės.

Paskutiniai du metodai vadinami pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodais, nes didžiausia suma į sąnaudas perkeliama pirmaisiais ir antraisiais turto eksploatavimo metais. Produkcijos metodu apskaičiuota nusidėvėjimo suma priklauso nuo tam tikru IMT objektu pagamintos produkcijos (atliktų paslaugų) kiekio. Metų skaičiaus metodu apskaičiuota nusidėvėjimo suma skaičiuojama nuo įsigijimo vertės, tačiau pirmaisiais turto naudojimo metais į produkcijos, darbų (paslaugų) savikainą įskaitoma didžiausia nusidėvėjimo suma, antraisiais – mažesnė negu pirmaisiais, o trečiaisiais ir dar vėlesniais metais – tolygiai mažėjanti nusidėvėjimo suma priklausomai nuo pasirinkto turto naudojimo laiko. Taikant dvigubą –

mažėjančios vertės metodą, nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo objekto likutinės vertės pagal du kartus padidintą procentą.

Auditorius turi išanalizuoti, ar taikomas nusidėvėjimo metodas teisingas ir atitinka įmonės veikos politiką. Lietuvoje išvardintus metodus galima taikyti tik finansinėje apskaitoje, o mokestinėje apskaitoje galimi tik pirmi du metodai. Jei įmonė naudoja kitą metodą, tai metinės finansinės atskaitomybės paaiškinamajame rašte turi būti pateiktas pelno apskaičiavimas remiantis tiesiogiai proporcingu metodu. Susidaręs skirtumas nepripažįstamas sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną.

Įmonė gali keisti metodus, bet tik vieną kartą per visą turto eksploatavimo laikotarpį ir tik iš pagreitinto į tiesiogiai proporcingą metodą. Auditorius turi nustatyti, kas įmonėje patvirtino IMT nusidėvėjimo skaičiavimo metodą.

IMT pasyviai daliai (pastatams, statiniams ir kt.) pagreitinto nusidėvėjimo skaičiavimo metodai netaikomi. Žemės, bibliotekų fondų, meno kūrinių, muziejų eksponatų, į kultūros vertybių registrą įtraukto IMT, pagal išperkamosios nuomos sutartį atiduoto turto nusidėvėjimas neskaičiuojamas. Užkonservuotam ir nenaudojamam ilgalaikiam materialiam turtui nusidėvėjimas neskaičiuojamas.

Auditorius tikrindamas IMT nusidėvėjimą, turi įsitikinti: ar nustatytas tinkamas naudojimo laikas ir metinė nusidėjimo norma; ar nustatyta teisinga IMT pradinė, likutinė ir likvidacinė vertė; ar naudojami nusidėvėjimo skaičiavimo metodai teisingi ir priimtini, ar jie tinka įmonės veiklos politikai; ar naudojami nusidėvėjimo metodai taikomi laikantis pastovumo principo; ar atlikti nusidėvėjimo skaičiavimai yra tikslūs; ar visam įmonės IMT buvo skaičiuojamas nusidėvėjimas; ar nėra turto, kuriam apskaičiuotas nusidėvėjimas viršija pradinę turto vertę.

IŠVADOS

Atliekant IMT auditą svarbų vaidmenį atlieka tinkamas pasirengimas auditui, plano sudarymas, įmonės aplinkos išsiaiškinimas. Pats auditorius turi būti kvalifikuotas specialistas. Auditorius, atlikdamas IMT auditą privalo remtis norminiais aktais, reglamentuojančiais IMT finansinę atskaitomybę apskaitą ir auditą. Svarbu nustatyti audito tikslus, kurie padės teisingai, nuosekliai atlikti auditą. Atliekant auditą reikia pagrįsti įrodymais, kad iš tikrųjų egzistuoja tam tikras ilgalaikis turtas, kad jis teisingai įvertintas ir efektyviai naudojamas. Darbo metu planuoti audito procesą, kad svarbiausioms audito sritims būtų skirtas tinkamas dėmesys, identifikuotos galimas problemas bei auditas atliktas laiku.

Auditorius turi parengti bendrąjį audito planą ir audito programas.

Svarbu parengti išsamius ir detalius darbo dokumentus, kurie parodytų atlikto audito apimtį pateiktų esminius duomenis auditoriaus išvadai parengti ir kad jais auditorius galėtų naudotis sprendžiant atitinkamus audito klausimus.

Auditorius turi išnagrinėti IMT sudėtį, nes nuo jos priklauso įmonės veiklos efektyvumas. Jis turi įsitikinti, kad turtas tinkamai suklasifikuotas bei teisingai atvaizduota jo pradinė vertė. Atlikdamas IMT

pirkimų ir pardavimų auditą įsitikinti, ar teisingai apskaičiuotas pirkimo ir pardavimo pelnas ar nuostolis. Patikrinti įgaliojimų pardavimui teisėtumą. Įsitikinti, kad pirkto ar parduoto turto apskaita teisinga.

Stebint inventorizaciją auditorius turi patikrinti faktinį turto kiekį, susipažinti su įmonės turto naudojimo efektyvumo, jo būkle ir laiku informuoti įmonės administraciją ar savininkus apie esamus nesklandumus bei taisytinas situacijas.

Tikrindamas IMT nusidėvėjimą auditorius turi nustatyti, ar tinkamas naudojimo laikas ir metinė nusidėjimo norma, ar teisinga IMT pradinė, likutinė ir likvidacinė vertė, ar naudojami nusidėvėjimo skaičiavimo metodai teisingi ir priimtini, ar jie tinka įmonės veiklos politikai, ar nusidėvėjimo skaičiavimai yra tikslūs, patikrinti ar IMT netekimas teisingai atspindėtas finansinėje apskaitoje. Tam reikia patikrinti turto keitimo, dovanojimo, pardavimo, likvidavimo atvejus, jų pagrįstumą bei šių operacijų dokumentavimo tikslingumą. Auditorius turi įsitikinti, ar tinkamai apskaičiuotas IMT netekimo rezultatas pelnas arba nuostolis.

Literatūra

1. http://www3.lrs.lt/DPaieska.html;

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 955. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos ) skaičiavimo ir jo remonto darbų apskaitos tvarka, 1998.07.30;

3. Lietuvos Respublikos Finansų Ministerijos raštas Nr. 21N. Dėl turto įvertinimo. 1994.03.08;

4. J. Mackevičius. Auditas, teorija, praktika ir perspektyvos – Vilnius,

1999;

5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 719. Inventorizacijos tvarka, 1999.06.03;

6. J. Kabašinskas, I. Toliatienė. Auditas – Vilnius, 1994;

7. G. Kalčinskas. Buhalterinės apskaitos pagrindai – Vilnius 1996.[pic]