Fridrichas Ratzelas

Rašydamas šį rašto darbą turėjau vieną tikslą – tai buvo noras supažindinti skaitytojus su ,vadinamuoju, geopolitikos mokslo tėvu, švedų geopolitiku – Fridrichu Ratzelu. Kodėl aš pasirinkau būtent šią temą? Atsakymas būtų paprastas, tai norėjimas kuo daugiau sužinoti, bei pateikti naujos informacijos apie geopolitikos mokslo pradininką, pačias pirmąsias idėjas, susipažinti su pirmųjų geopolitikų darbais.Fridrichas Ratzelas (1844-1904) gali būti laikomas geopolitikos mokslo “tėvu”. Nors jis pats šio termino savo veikaluose dar nenaudojo. Savo darbuose jis rašė apie “politinę geografiją”. Jo pagrindinės darbas išleistas 1897m. taip ir vadinasi “Politinė geografija” (“Politische geographie”). Tai kas atsispindės jo veikaluose, pradeda aiškėti jau studijuojant Karlsrue Politechnikos universitete, kur jis lankė geologijos, paleontologijos ir zoologijos kursus. Savo studijas baigė Heidelberge, kur jam dėstė profesorius Hegelis. Ratzelo pasaulėžiūra buvo paremta evoliucionizmu ir darvinizmu, ir galiausiai glaudžiai susijusi su biologija. Po to jis daug keliauja po Europą ir Šiaurės Ameriką, tai jam suteikia daug neįkainojamų etnologinių žinių jo studijoms. 1882m. Štutgarte, yra išleidžiamas jo veikalas “Antropogeografija” (“Antropogegraphie”), kuriame jis suformuluoja pagrindines idėjas:tai tautų evoliucionavimo ir demografijos ryšį su geografiniais rodikliais, reljefo poveikį kultūrai, politinei santvarkai ir t.t. Tačiau pagrindiniu jo veikalu yra laikoma ”Politinė geografija”. Valstybę Fridrichas Ratzelas įsivaizduoja, kaip gyvą, besivystantį organizmą. Savo darbe jis teigia, kad dirva yra pagrindinis ir nepakeičiamas veiksnys, kuris įtakoja tautos interesus. Istorijos vystymasis yra apribotas tos dirvos ir pačios teritorijos. Po to dėstoma evoliucionavimo išvada apie tai, kad “valstybė yra gyvas organizmas”, bet tas organizmas yra įleidęs savo šaknis į dirvą. Valstybė susidaro iš teritorijos reljefo ir jos dydžio bei tautos mentaliteto. Tokiu būdu valstybės vystymesi atsispindi objektyvios geografinės priežastys ir subjektyvios- bendras tautos suvokimas, išreiškiamas per valstybės vykdomą politiką. Normalia valstybe Ratzelas laiko tokią, kuri suderina geografinius demografinius ir etnokultūrinius parametrus.

Jo manymu valstybės visomis savo vystymosi stadijomis atrodo kaip organizmai, kurie būtinai išlaiko ryšį su dirva, ir todėl turi būti tiriamos žvelgiant per geografijos prizmę. Tyrinėjant etnografiją ir istoriją, matoma, kad valstybės vystosi tam tikroje erdvėje, vis labiau susiliedama su ja, taip gaudama iš jos vis daugiau ir daugiau energijos. Taip valstybės tampa valdančiomis ir gyvuojančiomis toje erdvėje, todėl jas aprašyti, lyginti ir tirti turi geografija.Dėl tokio organiškumo , aiškiai matosi, kad Ratzelas visiškai natūraliu laiko ekspansinį valstybių plėtimąsi, beveik panašų į gyvų organizmų.Šis organiškumas nusakomas ir atsižvelgiant į pačią erdvę (Raum). Ši erdvė pereina iš materialios kategorijos į naują ir tampa “gyvybine sfera” arba “gyvybine erdve” (Lebensraum). Ir čia atsiranda dar pora svarbių terminų- tai “erdvės jausmas” (Raumsinn) ir “Gyvybinė energija” (Lebensenergie). Šie terminai artimi vienas kitam, ir jie įtakoja politinį valstybių ir tautų vystymąsi ir formavimąsi. Šios tezės yra pagrindiniai geopolitikos principai, kuriais remiasi Ratzelo pasekėjai. Be to požiūris į valstybę, kaip į gyvą, įsišaknijusį dirvoje organizmą yra pagrindinė mintis ir geopolitikos metodikos ašis. Remiantis tuo yra atsižvelgiama į visus parametrus, nepriklausomai nuo to kokie jie: subjektyvūs ar objektyvūs. Tokia visų parametrų struktūra pati diktuoja galutines vystymosi proporcijas. Tuo Fridrichas Ratzelas tampa tiesioginiu vokiškos “organiškos” sociologijos kūrėju.

Erdvės reikšmėValstybė vystosi, kaip organizmas, prisirišęs prie nustatyto žemės paviršiaus gabalėlio, o jos charakteristikos priklauso nuo tautos ir dirvos charakteristikų. Vienos iš svarbiausių yra geografinė padėtis ir sienos, po jų eina dirvos derlingumas, irigacinė būklė, galiausiai santykiai su kitais konglomeratais, esančiais žemės paviršiuje. Ypač kurie jungiasi su jūromis ir neapgyvendintomis teritorijomis. Visų šių charakteristikų visuma sudaro šalį (das Land). Tačiau, kai kalbama apie “savo šalį”, yra įjungiama ir visa tai, ką sukūrė žmogus, ir visi prisiminimai susiję su ja. Tuomet geografinis supratimas pavirsta dvasiniu ir emociniu ryšiu tarp žmonių, valstybės ir istorijos.

Valstybė yra suprantama, kaip vientisas organizmas, nes ryšys tarp tautos ir dirvos nuolat stiprėja ir yra neįsivaizduojamas vienas be kito.EkspansijaŽvelgiant į valstybę, kaip į gyvą organizmą, reikėjo atsisakyti sienų neliečiamumo principo. Valstybė gimsta, auga ir miršta, panašiai, kaip gyvi organizmai. Iš to sekantis erdvės plėtimasis ar traukimasis yra savaime suprantami procesai, susiję su vidiniu gyvavimo ciklu.Ratzelas savo veikale “Apie valstybių erdvės ekspansijos įstatymus” (1901) išskiria septynis ekspansijos įstatymus:1. Valstybės erdvė plečiasi, vystantis jos kultūrai.2. Valstybės erdvės augimas remiasi tokiais rodikliais, kaip ideologija, gamyba, prekybinė veikla.3. Valstybė plečiasi prarydama ar prisijungdama mažesnės reikšmės politinius vienetus.4. Sienos- tai organas, esantis valstybės periferijoje (suprantama, kaip organizmas). 5. Įgyvendindama savo ekspansiją, valstybė stengiasi užimti svarbiausius jos vystymuisi regionus: pakrantes, upių baseinus, slėnius ir kitas ištekliais turtingas teritorijas. 6. Pradinis ekspansijos impulsas atsiranda staiga, kai šalia ura žymiai silpniau išsivysčiusi valstybė.7. Bendra tendencija asimiliuoti ir prisijungti silpnesnes tautas, leidžia dar labiau plėsti teritoriją, ir tai yra skatinama iš vidaus.Ratzelas sulaukė daug kritikos ir priekaištų , kai parašė “Katekizmą imperialistams”. Tuo pat metu jis nesistengė bet kokiu būdu pateisinti vokiečių imperializmo, bet ir neslėpė savo nacionalistinių įsitikinimų. Jam buvo svarbu sukurti tokį instrumentą (metodologiją), tam, kad būtų galima adekvačiai pažinti tautų ir valstybių istoriją ir jų požiūrį į erdvę. Praktiškai jis norėjo pažadinti Vokietijos valdininkų “erdvės jausmą”, kuriems geografinė padėtis visiškai neturėjo įtakos,- ji buvo, tarsi , abstrakcija.

Pasaulinė galybė ir jūra Ratzelas tyrinėjo Šiaurės Ameriką, kuriai po to paskyrė dvi knygas: “Šiaurės Amerikos miestų ir civilizacijų žemėlapis” (1874) ir “Jungtinės Šiaurės Amerikos Valstijos” (1878). Gyvendamas, JAV jis pastebi, kad amerikiečių labai išvystytas erdvės jausmas, kadangi jiems reikėjo užkariauti tuščias erdves, šiaip jie jau turėjo atsinešę didžiulę politinę-geografinę europiečių patirtį. Amerikiečiai greitai įsisavino tai, prie ko Senasis Pasaulis atėjo intuityviai ir palaipsniui. Taip Ratzelas sukūrė dar vieną geopolitinę koncepciją – ‘pasaulinės galybės’ koncepciją. Jis pastebėjo, kad didelės valstybės besivystydamos turi polinkį į plėtimąsi, kuris palaipsniui pasiekia pasaulinį lygį. Šį principą, paimtą iš amerikiečių patirties apjungiant politines ir strategines erdves, Ratzelas pritaikė Vokietijai ir išpranašavo jai ‘kontinentinę galybę’.

Ratzelas iškelia jūros svarbą civilizacijų vystymuisi. Savo veikale “Jūra- valstybių galios šaltinis“ teigia, kad kiekvienai ‘galybei’ yra svarbu vystyti savo karines jūrų pajėgas, nes jos būtinos norint vykdyti pasaulinę ekspansiją. Tokios valstybės, kaip Anglija, Ispanija, Olandija ir kt. Tai vykdė spontaniškai, o sausumos galybės (Ratzelas turėjo omenį Vokietiją), privalo tai gerai suprasti: tik stipraus laivyno turėjimas priartina prie ‘pasaulinės galybės’ statuso. Jūrą ir pasaulinę galybę Ratzelas sujungia į visumą, o vėlesni geopolitikai(Mahanas, Mackinderis, Haushoferis, ypač Šmitas) šią temą nagrinėja, kaip atskirą ir užbaigtą.

IšvadosFriedricho Ratzelo darbai yra neįkainojama bazė tolimesniems geopolitiniams tyrinėjimams. Jo darbuose praktiškai yra visos tezės, kuriomis paremtas geopolitikos mokslas. Remdamiesi Ratzelu savo koncepcijas kūrė daugelis žymių geopolitikų (Mahanas, Haushoferis, Mackinderis ir kt.). Jis susiejo jūrą ir ‘pasaulinę galybę’ kaip neatsiejamus elementus, o vėlesnių kartų tyrinėtojai davė tam užbaigtumo ir centralizuotumo.Vertėtų pastebėti, kad simpatijos Ratzelui yra neatsitiktinės. Praktiškai visi geopolitikai turėjo nacionalistinių jausmų, nesvarbu ar jie buvo ‘demokratiški’, ar ‘ideokratiški’. Pasaulis nuo XX a. stipriai pasikeitė, tačiau jo darbai reikšmingi dėl jų poveikio kitų geopolitikos tyrinėtojų darbams. Galime pamatyti daug panašumų dabartiniuose jų darbuose. Aišku kai kuriuos elementai yra kitaip interpretuojami. Valstybės nebevykdo tiesioginės ekspansijos, kaip anksčiau. Dabar karinę ekspansiją pakeitė ekonominė, politinė, komunikacinė ir kt. ekspansijos rūšys, nėra taip svarbu užimti valstybės teritoriją, kad ją kontroliuotum. Valstybės vis dar siekia praplėsti savo erdvę ir kaip Ratzelas sakė tai jom įgimta.