Buhalterine apskaita-atsargu metodas FIFO

FINASINĖJE APSKAITOJE NAUDOJAMO ATSARGŲ ĮKAINOJIMO METODO TAIKYMO PELNO MOKESČIUI APSKAIČIUOTI TVARKA

Buhalterine
apskaita-atsargu metodas FIFO

TURINYS

Įvadas 3

Temos išdėstymas 4 -11

Praktinė užduotis 12

Literatūra 13

2

ĮVADAS

Atsargos yra turtas,
laikomas parduoti, įprastoje verslo veikloje, gaminamasa
pardavimui ar esantis žaliavų ir medžiagų
pavidalo, kurios bus suvartotos gamybos procese arba teikiant
paslaugas.

Atsargos apima prekes, įsigytas ir laikomas
perparduoti, žemę ar kitą nuosavybę, skirtą
perparduoti. Atsargos taip pat gali apimti įmonės pagamintą
produkciją arba nebaigtą įmonės gaminamą
produkciją, įskaitant žaliavas ir kitokias medžiagas,
naudojamas gamybos procese. Paprastai atsargos įvertinamos vienu
iš labiausiai paplitusių keturių metodų, kurių
kiekvienas pagrįstas skirtinga sutartine kainos judėjimo
nuostata: 1) konkrečių kainų metodas; 2)) FIFO metodas;
3) LIFO metodas; 4) vidutinių kainų metodas.

Atsargų įkainojimo metodai visada turi
būti pasirenkami taip, kad jų kainų srautai atitiktų
realų pačių atsargų
judėjimą. Tačiau parenkant atsargų įvertinimo
būdą reikia atsižvelgti ne tik į tų atsargų
fizinį judėjimą, bet ir į universalaus mato
vieneto – pinigų, taip pat ir prekių kainų,
kitimus. Atsargų įvertinimo metodo pasirinkimą lemia
jo įtaka balansui, pelno (nuostolio) ataskaitai, mokėtiniems
mokesčiams, ir valdytojų primtiems sprendimams.

Taikant FIFO būdą,
daroma prielaida, jog pirmiausiai parduodamos arba sunaudojamos
atsargos, kurios buvo įsigytos anksčiausiai, – tai
reiškia, kad laikotarpio pabaigoje likusios atsargos buvo
vėliausiai įsigytos ar pagamintos. Šį būdą
rekomenduojama taikyti irr tais atvejais, kai negalima nustatyti,
kurios atsargos buvo sunaudotos pirmiausiai.

Tikslas:

parodyti
apskaitoje tikslų atsargų judėjimą.

Uždaviniai:1)
tiksliai įvertinti įmonės sandėliuose esančias
atsargas;

2)
sugebėti pasirinkti atsargų įvertinimo metodą

3

ATSARGŲ
APSKAITA

Atsargomis laikomos visos įmonės turimos
materialinės vertybės, kurias ji įsigijo perparduoti
arba sunaudoti gamindama prekes ar užtikrindama normalų
įmonės darbą.

Atsargos

trumpalaikis turtas
(žaliavos ir ko

omplektuojamieji gaminiai, nebaigta gamyba,
pagaminta produkcija bei pirktos prekės, skirtos perparduoti),
kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per
vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą.

Prekybos įmonių atsargas paprastai
sudaro perparduoti skirtos prekės, vyniojamasis popierius,
maišeliai, įvairios nenaudotos kaceliarinės prekės,
elektros lemputės ir kita. Gamybinėse įmonėse, be
minėtų rūšių, atsargomis laikomos žaliovos
ir medžiagos, skirtos produkcijai gaminti, jau pagaminta bei dar
nebaigta gaminti produkcija, įrengimų atsarginės
dalys, degalai ir kita.

Atsargos savo įvairove dažniausiai
pralenkia visas kitas įmonės turto rūšis, todėl
jų apskaitai ir reikia skirti daugiausiai laiko bei pasatngų.
Tačiau ne visada detalią ir brangiai kainuojančią
apskaitą tvarkyti yra ekonomiškai naudinga. Todėl
įmonė, įvertinusi savo poreikius ir finansines
galimybes, kiekvienai atsargų rūšiai
turėtų pasirinkti geriausiai tinkamą apskaitos metodą.

Galimi du atsargų apskaitos būdai:

1) nuolat apskaitomų atsargų būdas,

2) periodiškai apskaitomų atsargų būdas.

Taikant nuolat apskaitomų atsargų būdą,
apskaitos knygose fiksuojamas kiekvienas atsargų įsigijimo
(pasigaminimo) ir paardavimo (sunaudojimo) faktas.

Atsargas apskaitant periodiškai, apskaitoje žymimas tik
atsargų įsigijimas, o jų parduota ar sunaudota dalis
nustatoma suskaičiavus atsargas laikotarpio pabaigoje ir gautą
skaičių atėmus iš laikotarpio pradžioje
buvusių ir per laikotarpį naujai įsigytų atsargų
sumos:

Atsargų likutis
Pirkimai Atsargų likutis Parduotų
prekių

Laikotarpio pradžioje + (žinomi)

– laikotarpio pabaigoje = savikaina

(žinomas)

(apskaičiuotas)

reikia apskaičiuoti

ATSARGŲ KLASIFIKAVIMAS APSKAITOJE

Kad įmonė galėtų veikti, reikia turėti
atsargų. Atsargomis laikomis įmonės žinioje
esančios materialinės vertybės, kurias ji tikisi
perduoti arba tiesiogiai panaudoti gamyboje. Įmonėse
išskiriamos tokios pagrindinės atsargų grupės:

4

Žaliavos;

Komplektavimo gaminiai;

Nebaigta gamyba;

Pagaminta produkcija;

Prekės, skirtos perparduoti.

Žaliavos įsigyjamos siekiant perdirbti
jas į gatavą produkciją. Gamybos ciklo me

etu finansinės
apskaitos požiūriu žaliavos pereina 3 stadijas.
Pirmiausia jos tampa žaliavų atsargomis. Perdavus šias
žaliavas į gamybą ir pradėjus perdirbimo procesą,
jos laikomos nebaigtos gamybos atsargomis. Iki galo nebaigiant
gamybos susidaro nebaigtos gamybos likučiai. Visi šie
likučiai parodomi balanso trumpalaikio turto skyriuje
V-Trumpalaikis turtas.

ATSARGŲ
ĮVERTINIMAS

Registruojant
atsargas apskaitoje, jos įvertinamos įsigijimo savikaina, o
sudarant finansinę atskaitomybę – įsigijimo
(pasigaminimo) savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte,
atsižvelgiant į tai, kuri iš jų yra mažesnė.

ATSARGŲ
ĮSIGIJIMO SAVIKAINA

Atsargų
įsigijimo savikainą sudaro pirkimo kaina, pakoreguota
atlikto pirktų atsargų nukainojimo ir gautų nuolaidų
sumomis. Pirkimo kainos koregavimai, atlikti po atsargų
užregistravimo apskaitoje ir susiję su atsargų
nukainojimais ir nuolaidomis, apskaitoje parodomi taip:

jeigu atsargos
parduotos – koreguojama parduotų prekių savikaina,
mažinant ją nuolaidų ir nukainojimo suma;

jeigu
atsargos dar neparduotos – koreguojama atsargų įsigijimo
savikaina, mažinant ją nuolaidų ir nukainojimo suma,
tenkančia neparduotoms atsargoms. Tačiau jei to padaryti
neįmanoma arba netikslinga ir jei sumos reikšmingai
neiškraipytų finansinės atskaitomybės,
koreguojama parduotų prekių savikaina.

Nustatant atsargų
įsigijimo savikainą, prie pirkimo kainos pridedami visi su
pirkimu susiję mokesčiai bei rinkliavos (išskyrus
tuos, kurie vėliau bus atgauti), gabenimo, paruošimo
naudoti bei kitos tiesiogiai susijusios su atsargų įsigijimu
išlaidos. Atsargų gabenimo, sandėliavimo ir kitos
išlaidos

5

gali būti
pripažintos sąnaudomis (pardavimo savikaina) tą patį
laikotarpį, kai buvo patirtos, jei sumos yra nereikšmingos.

Į atsargų
įsigijimo savikainą neįskaitomas sumokėtas
pridėtinės vertės mokestis, išskyrus tuos
atvejus, kai šis mokestis negrąžintinas, o jo
pripažinimas ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudomis
reikšmingai iškraipytų įmonės veiklos
rezultatus.

Atsargos,
įsigytos užsienio valiuta, apskaitoje registruojamos
pirkimodieną
galiojančiu oficialiu Lietuvos Respublikos nacionalinės
valiutos ir užsienio valiutos keitimo ku

ursu ar santykiu.

Kai
atsargų judėjimo ir jų likučių ataskaitinio
laikotarpio pabaigoje traukti į apskaitą faktine įsigijimo
savikaina netikslinga arba neįmanoma, gali būti taikomi
kiti įvertinimo būdai. Pavyzdžiui, mažmeninių
kainų būdas, kuris dažnai taikomas mažmeninėjeprekyboje
vertinti dideliam kiekiui greitai kintančio asortimento atsargų,
kurių pelningumas yra panašus. Šiuo atveju atsargų
savikaina nustatoma iš atsargų likučių,
įvertintų pardavimo kainomis, atimant bendrojo pelno dalį,
kuri dažniausiai apskaičiuojama naudojant vidutinį
kiekvienos prekių rūšies bendrojo pelno procentą.

ATSARGŲ
(PRODUKCIJOS) PASIGAMINIMO SAVIKAINA

Pagamintų per
ataskaitinį laikotarpį atsargų (produkcijos) savikainą
sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos.

Tiesioginės
gamybos išlaidos – išlaidos, kurias be žymių
sąnaudų galima tiesiogiai priskirti gaminamai produkcijai.
Tiesioginėmis gamybos išlaidomis paprastai laikomos
pagrindinių žaliavų (medžiagų),
komplektuojamųjų gaminių ir tiesioginio darbo
užmokesčio išlaidos.

Pagrindinių
žaliavų (medžiagų) išlaidos apima
produkcijos gamybos metu sunaudotas žaliavas (medžiagas) ar
komplektuojamuosius gaminius, kurie sudaro materialųjį
produkcijos pagrindą arba įeina į gaminių sudėtį
ir be žymių sąnaudų gali būti priskirti
konkretiems gaminiams ar jų grupėms.

Tiesioginio darbo
užmokesčio išlaidos apima darbuotojų,
tiesiogiai dalyvaujančių produkcijos gamyboje, atlyginimų
bei socialinio draudimo įmokų sumas, kurios be žymių
sąnaudų gali būti priskirtos konkretiems gaminiams ar
jų grupėms.

Netiesioginės
gamybos išlaidos – netiesiogiai su produkcijos gamyba
susijusios išlaidos. Tai pagalbinių žaliavų
(medžiagų), netiesioginio darbo užmokesčio,
nusidėvėjimo bei kitos gamybos išlaidos, kurių
neįmanoma be žymių sąnaudų priskirti
konkretiems gaminiams ar jų grupėms.

Pagalbinių
žaliavų (medžiagų) išlaidos apima
produkcijos gamybos metu sunaudotas žaliavas (medžiagas),
kurios siejasi su gamyba, bet į gaminio sudėtį
tiesiogiai neįeina, arba, nors ir yra gaminio

6

sudedamoji
dalis, nėra tokios reikšmingos, kad galėtų būti
priskirtos prie pagrindinių.

Netiesioginio darbo
užmokesčio išlaidos apima tiesiogiai su

u produkcijos
gamyba nesusijusių, bet sudarančių sąlygas
gamybai vykti darbuotojų atlyginimų ir socialinio draudimo
įmokų sumas.

Kitos netiesioginės
gamybos išlaidos apima išlaidas, kurių ryšys
su gaminamomis prekėmis negali būti tiesiogiai nustatytas.
Apskaitoje jos pripažįstamos taikant paskirstymo būdus.

Konkrečių
gamybos išlaidų priskyrimo tiesioginėms ar
netiesioginėms bei netiesioginių gamybos išlaidų
paskirstymo kriterijus įmonė pasirenka atsižvelgdama į
gamybos specifiką. Apie tai, kokios išlaidų grupės
įtraukiamos į gaminamos produkcijos savikainą, turi
būti atskleista aiškinamojo rašto bendrosiose
pastabose.

Gamybos procesą
gali nulemti tai, kad vienu metu gaminama daugiau nei vienas gaminys
(pavyzdžiui, kai gaminami sudėtiniai gaminiai arba vienas
iš gaminių yra pagrindinis, o kitas – šalutinis).
Kai išlaidos kiekvienam gaminiui negali būti nustatytos
atskirai, jos turi būti racionaliai ir tinkamai paskirstomos.
Išlaidų paskirstymas gali būti atliekamas remiantis,
pavyzdžiui, galima kiekvieno gaminio pardavimo kaina tiek tame
gamybos proceso etape, kuriame gaminiai tampa atskiri, tiek gamybai
pasibaigus.

Jei gaminant
produkciją atsiranda atliekų ar kitų šalutinių
produktų, kurių vertė nereikšminga, tačiau
juos galima parduoti, jie įvertinami grynąja galimo
realizavimo verte. Ši vertė atimama iš pagrindinio
gaminio savikainos.

Kai atsargų
(produkcijos) judėjimo ir jų likučių ataskaitiniu
laikotarpiu traukti į apskaitą faktine pasigaminimo
savikaina netikslinga arba neįmanoma, gali būti taikomi
kiti įvertinimo būdai, pavyzdžiui, normatyvinės
savikainos būdas, kuris gali būti taikomas, jeigu gaunami
skaičiavimai yra artimi savikainai. Taikant šį būdą,
įvertinamas normalus žaliavų ir medžiagų,
darbo, įrengimų našumo ir pajėgumų
naudojimo lygis ir nustatoma normatyvinė produkcijos vieneto
savikaina. Ji yra reguliariai peržiūrima ir, jeigu reikia,
keičiama atsižvelgiant į pasikeitusias sąlygas.

Kai atsargų
(produkcijos) judėjimas ir jų likučiai ataskaitiniu
laikotarpiu įtraukiami į apskaitą faktine pasigaminimo
savikaina, ypač mažos gamybos apimties laikotarpiais
(palyginti su įmonės gamybos apimtimi normaliomis verslo
sąlygomis) dalis netiesioginių gamybos išlaidų
nepriskiriamos pagamintų atsargų savikainai, o yra iš
karto pripažįstamos veiklos sąnaudomis. Tai daroma
tam, kad skirtingais laikotarpiais pagamintos produkcijos savikaina
reikšmingai nesiskirtų.

Neatsižvelgiant
į tai, kokie įvertinimo būdai buvo taikyti,
finansinėje atskaitomybėje atsargų (produkcijos)
likučiai įvertinami faktine savikaina arba grynąja
galimo realizavimo verte.

7

GRYNOJI
GALIMO REALIZAVIMO VERTĖ

Atsargų
savikaina ataskaitinio laikotarpio pabaigoje gali būti didesnė
už jų grynąją galimo realizavimo vertę,
jeigu atsargos buvo sugadintos, visiškai arba iš dalies
paseno, jų pardavimo kaina nukrito ar išaugo įvertintos
gamybos baigimo arba pardavimo išlaidos. Atsargų
nukainojimas iki grynosios galimo realizavimo vertės atliekamas
tam, kad turto balansinė vertė neviršytų sumos,
kurią tikimasi gauti pardavus arba sunaudojus šį
turtą įprastinio įmonės veiklos ciklo metu.

Atsargos paprastai
nukainojamos iki grynosios galimo realizavimo vertės pagal
kiekvieną atsargų vienetą. Tam tikrais atvejais gali
būti tikslinga sugrupuoti panašius ar susijusius atsargų
vienetus (pavyzdžiui, kai tai pačiai gaminių grupei
priklausantys panašios paskirties ar naudojimo atsargų
vienetai yra pagaminti ir pateikiami į rinką toje pačioje
geografinėje zonoje ir atskirai juos įvertinti praktiškai
neįmanoma). Atsargos negali būti nukainojamos tokiomis
grupėmis kaip, pavyzdžiui, visa pagaminta produkcija arba
visos atsargos, kurios skirtos tam tikrai pramonės šakai
ar laikomos tam tikroje geografinėje zonoje.

Grynoji galimo
realizavimo vertė nustatoma remiantis patikimais įrodymais,
kuriuos galima gauti tuo metu, kai įvertinamos atsargos.
Nustatant grynąją galimo realizavimo vertę, įvertinami
ir kainos ar savikainos svyravimai, tiesiogiai susiję su
įvykiais, kurie vyksta pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui iki
finansinės atskaitomybės sudarymo ir patvirtina
ataskaitinio laikotarpio pabaigoje buvusias sąlygas.

Nustatant grynąją
galimo realizavimo vertę, reikia atsižvelgti į tikslą,
dėl kurio atsargos laikomos. Pavyzdžiui, atsargų,
laikomų pardavimo ar paslaugų sutartims vykdyti, grynoji
galimo realizavimo vertė pagrįsta sutartine kaina, numatyta
pasirašytose sutartyse. Jeigu pardavimo sutartyse numatyti
mažesni atsargų kiekiai, perviršio grynoji galimo
realizavimo vertė nustatoma remiantis vidutine pardavimo kaina
arba palyginamąja rinkos kaina.

Žaliavos ir
kitos medžiagos, laikomos produkcijai gaminti, negali būti
nukainojamos žemiau negu jų savikaina, jeigu produkciją,
kurią gaminant jos naudojamos, tikimasi parduoti už
savikainą ar didesne kaina, nebent įmonė turi didelį
perteklinį šių žaliavų ar kitų
medžiagų kiekį, palyginti su reikiamu įprastinėmis
įmonės veiklos sąlygomis.

Tuo atveju, kai
žaliavų kainų kritimas parodo, kad iš jų
pagamintos produkcijos savikaina viršys grynąją
galimo realizavimo vertę (pavyzdžiui, kai mažėja
paklausa tiek konkrečiai pagamintai produkcijai, tiek žaliavoms,
naudojamoms jos gamyboje), žaliavos nukainojamos iki grynosios
galimo realizavimo vertės. Tokiomis aplinkybėmis
tiksliausias grynosios galimo realizavimo vertės matas gali būti
vertė, už kurią galima įsigyti tokias pat
žaliavas.

8

Kai pasikeičia
aplinkybės, dėl kurių atsargos turėjo būti
nukainotos žemiau negu savikaina, nukainojimo suma atstatoma
taip, kad nauja balansinė vertė būtų lygi atsargų
įsigijimo (pasigaminimo) savikainai arba patikslintai grynajai
galimo realizavimo vertei, atsižvelgiant į tai, kuri iš
jų mažesnė. Tačiau atstatytoji atsargų vertė
negali būti didesnė už atsargų įsigijimo
(pasigaminimo) savikainą.

Visų atsargų
nukainojimo iki grynosios galimo realizavimo vertės suma ir visi
atsargų nuostoliai turi būti pripažįstami to
laikotarpio, kuriuo buvo atliekami nukainojimai ir (ar) susidarė
nuostoliai, veiklos sąnaudomis.

Bet kokio atsargų
nukainojimo atstatymo, atliekamo dėl grynosios galimo
realizavimo vertės augimo, suma turi būti mažinamos to
laikotarpio veiklos sąnaudos.

Atsargos, kurių
grynoji galimo realizavimo vertė nustatyta užsienio
valiuta, turi būti parodytos taikant grynosios galimo
realizavimo vertės nustatymo metu galiojantį oficialų
valiutos keitimo kursą ar santykį.

PASLAUGŲ
TEIKĖJO ATSARGŲ SAVIKAINA

Jeigu pagal įmonės
veiklos pobūdį būtina, paslaugų teikėjai
gali kaupti su paslaugų teikimu susijusias išlaidas
atsargose. Paslaugų teikėjo atsargų savikainą
dažniausiai sudaro darbo ir kitos tiesiogiai su paslaugų
teikimu susijusios išlaidos bei joms priskiriamos
netiesioginės išlaidos.

ATSARGŲ
ĮKAINOJIMO BŪDAI

Apskaičiuodama
sunaudotų gamyboje ar parduotų atsargų savikainą,
įmonė gali taikyti FIFO būdą (darant prielaidą,
kad pirmiausiai sunaudojamos anksčiausiai įsigytos ar
pagamintos atsargos), LIFO būdą (darant prielaidą, kad
pirmiausiai sunaudojamos vėliausiai įsigytos ar pagamintos
atsargos), svertinio (slenkančiojo) vidurkio, konkrečių
kainų arba kitus atsargų įkainojimo būdus,
atsižvelgdama į atsargų judėjimą įmonėje
bei kitas sąlygas.

Taikant FIFO būdą,
daroma prielaida, jog pirmiausiai parduodamos arba sunaudojamos
atsargos, kurios buvo įsigytos anksčiausiai, – tai
reiškia, kad laikotarpio pabaigoje likusios atsargos buvo
vėliausiai įsigytos ar pagamintos. Šį būdą
rekomenduojama taikyti ir tais atvejais, kai negalima nustatyti,
kurios atsargos buvo sunaudotos pirmiausiai.

LIFO būdas
gali būti taikomas tik tais atvejais, kai pirmiausiai
parduodamos arba sunaudojamos vėliausiai įsigytos ar
pagamintos atsargos, – tai reiškia, kad laikotarpio
pabaigoje liekančios atsargos

9

yra
pirmiausiai įsigytos ar pagamintos.

Jeigu atsargos
sumaišytos ir neįmanoma atskirti, kurios įsigytos ar
pagamintos pirmiau, jos gali būti įkainojamos taikant
svertinio vidurkio būdą. Taikant šį būdą,
atsargų savikaina nustatoma pagal atsargų vienetų
laikotarpio pradžioje ir per visą laikotarpį įsigytų
ar pagamintų panašių atsargų vienetų kainų
svertinį vidurkį. Vidurkis gali būti apskaičiuojamas
periodiškai arba gavus kiekvieną naują atsargų
partiją (pagal aplinkybes kiekvienoje įmonėje,
atsižvelgiant į atsargų naudojimo būdą).

Konkrečiam
tikslui gaminamų stambių vienetinių atsargų,
prekių ir teikiamų paslaugų savikaina gali būti
nustatoma taikant konkrečių kainų būdą.
Taikant šį būdą, konkretūs atsargų
vienetai turi būti įvertinami jų savikaina. Konkrečių
kainų būdas gali būti taikomas konkretiems projektams
skirtoms atsargoms. Šis būdas netaikomas, jeigu yra daug
atsargų vienetų, kurie gali būti lengvai keičiami
vieni kitais.

ATSARGŲ
ĮVERTINIMO METODAS PAGAL PASKUTINIŲ PIRKIMŲ KAINAS
(FIFO)

Šis
metodas taikomas tada, kai tiksliai nežinoma, kurios prekės
per ataskaitinį laikotarpį buvo parduotos (sunaudotos),
o kurios liko sandėlyje. Jis remiasi sutartine nuostata, kad
anksčiausiai pirktų prekių kainos priskiriamos
pirmiausia parduotų prekių savikainai (FIFO, angl.
first-in,
first-out,
liet. pirmas
į, primas iš).
Iš to matyti,kad ataskaitinio lakotarpio pabaigoje likusių
prekių savikainai priskiriamos paskutinių pirkimų
kainos, nes šiuo atveju daroma prielaida, kad anksčiausiai
pirktos prekės parduodamos (ar atsargos sunaudojamos)
anksčiausiai. Taigi šių (anksčiausiai pirktų)
atsargų (todėl ir jų kainų) ataskaitinio
laikotarpio pabaigoje įmonėje paprasčiausiai
nebelieka. Šis metodas gali būti taikomas daugelyje
skirtingų įmonių, nes dažniausiai pirmiausia
parduodamos ar sunaudojamos anksčiausiai nupirktos atsargos.
FIFO metodas labiausiai tinka balansui sudaryti, nes likusios
neparduotos prekės įvertinamos artimiausiomis balanso
sudarymo momentu esančioms kainoms, todėl parodama realesnė
įmonės turto būklė.

Šiame
pavyzdyje pritaikius FIFO metodą, prekių likutis mėnesio
pabaigoje būtų įvertintas
342 Lt, o parduotų prekių savikaina – 248 Lt:

20X3m.
gegužės 31 d. prekių atsargos ir per kovo mėnesį
parduotų prekių savikaina (FIFO

periodiškai apskaitomų atsargų metodas)

Prekių
atsargos gegužės mėnesio pabaigoje
:

80 vnt. po 1,15 Lt
iš gegužės 15 d. pirkimo

92Lt

100 vnt. po 1,20 Lt
iš gegužės 29 d. pirkimo

120 Lt

10

130
vnt. po 1,00
Lt iš gegužės 7 d. pirkimo

130 Lt

Likučio
gegužės 31 d. vertė (310 vnt.)

342 Lt

20X3
m. gegužės mėnesį parduoti skirtų prekių
savikaina 590 Lt

Atimama: atsargų
likutis mėnesio pabaigoje

342 Lt

Per
mėnesį parduotų prekių savikaina


248 Lt

FIFO metodas geras
todėl, kad juo gana tiksliai įvertinamos įmonės
sandėliuose esančios atsargos. Kadangi šiuo atveju
daroma prielaida, kad pirmiausia parduodamos (ar sunaudojamos)
anksčiausiai pirktos prekės, vadinasi, atsargose lieka
vėliausiomis kainomis įvertintos atsargos.

FIFO METODO
PRANAŠUMAI IR TRŪKUMAI

Svarbiausias
šio metodo pranašumas yra tas, kad jis susieja fiziškai
(tikrovėje) parduotų prekių įsigijimo savikainą
su pajamomis, gautomis pardavus šias prekes, todėl
apskritai FIFO atsargų apskaitos metodas dažniausiai
leidžia tiksliai parodyti apskaitoje atsargų judėjimą.

Kitas
labai svarbus FIFO metodo taikymo argumentas – balanse matyti
tikslus atsargų likučio įkainojimas. FIFO metodu
laikotarpio pabaigoje likusias prekių atsargas galima įvertinti
paskutinių pirkimų kainomis, t.y. artimiausiomis
atskaitomybės sudarymo momentu esančioms kainoms. Dėl
to balansas geriau ir tiksliau rodo įmonės būklę
ataskaitinio laikotarpio pabaigoje
(per balanso sudarymą). LIFO ir vidutinės kainos metodais
įvertintų atsargų savikaina balanse daugiau iškreipta,
ypač kai atsargos įkainojamos LIFO metodu – visada
pirmiausia nurašant vėliausiai pirktas atsargas.

Daug
įmonių renkasi FIFO atsargų įvertinimo metodą,
kad finansinėje atskaitomybėje galėtų parodyti
kuo didesnį uždirbtą pelną, kuris svarbus įmonės
akcininkams, kreditoriams ir visiems, kas domisi įmonės
veiklos rezultatais. FIFO metodu atspindėjus atsargas, pelno
(nuostolio) ataskaitoje išvedamas optimistiškas veiklos
rezultatas. Tačiau nuo didesnio pelno įmonė turi
mokėti ir didesnius mokesčius valdžiai. Jeigu jie
mokami nuo tikrai uždirbto pelno (šiuo
atveju jeigu atsargos tikrai juda FIFO metodu), kiekvienas
verslininkas tai turi priimti kaip normalias valdžios nustatytas
taisykles.

11

PRAKTINĖ
UŽDUOTIS

Duomenys apie
atsargų pirkimus ir pardavimus

20X3
m. vasario mėnesį (fifo
nuolat apskaitomų atsargų metodas)

Data

20X3

m.

Pirkimai

Pardavimai

Atsargų

likutis

kiekis

kaina

suma

kiekis

kaina

suma

kiekis

kaina

suma

02

01

8

105

840

02

10

3

105

315

5

105

525

02

12

6

112

672

5

6

105

112

525

672

02

14

3

135

405

5

6

3

105

112

135

525

672

405

02

17

4

105

420

1

6

3

105

112

135

105

672

405

02

22

1

5

105

112

105

560

1

3

112

135

112

405



viso:

9

1077

13

1400

4

517

02

29

112

135

112

405

Taikant
FIFO
metodą daroma prielaida, kad pirmiausia parduodamos arba
sunaudojamos anksčiau pirktos prekės. Tuomet laikotarpio
pabaigos atsargoms priskiriamos vėliausiai pirktos prekės.
Tokiu principu parduodami arba suvartojami, pvz., maisto produktai,
vaistai ir kiti greitai gendantys gaminiai.

Taigi
įvertinant FIFO metodu atsargų likutis laikotarpio pabaioje
sudaro 517
Lt
.

12

LITERATŪROS
SĄRAŠAS

“Mokesčių žinios”

“AAM aktualijos”

“Pirminiai apskaitos dokumentai” Vilnius. Leidykla

“Pačiolis”, 1999m.

internetas

Gediminas Kalčinskas “Buhalterinės apskaitos

pagrindai”

“2002 metų atskaitomybė: aktualūs apskaitos ir

mokesčių klausimai”. Leidykla “Pačiolis”,

2003m.

13

Leave a Comment