Audito testų ir procedūrų tyrimas

Turinys
ĮVADAS 3
AUDITO TESTŲ APIBŪDINIMAS, REIKŠMĖ IR KLASIFIKAVIMAS 3
AUDITO PROCEDŪROS 6
DUOMENŲ TIKRINIMO PROCEDŪROS 10
IŠVADOS 12
LITERATŪRA 13ĮVADAS
Šiuo metu audito svarba ir vaidmuo auga, nes nuolat auga poreikis
turėti tikslią informaciją apie ūkinių subjektų veiklą. Visuomenė vis
labiau įsisąmonina, kad nuo audito labai daug priklauso verslo sėkmė. Kad
auditas pateisintų visuomenės lūkesčius ir įgyvendintų savo tikslus,
būtina, kad jis būtų atliktas tiksliai ir teisingai, tik tada galės
atspindėti realią situaciją. Todėl norint gauti gerą rezultatą didelę
reikšmę, visame audito procese, įgyja audito procedūros ir testai.
Audito testų tikslas – surinkti pakankamai ttinkamų ir patikimų audito
įrodymų, kad jais remdamiesi auditoriai galėtų parengti išvadas pagal
užsibrėžtus audito tikslus. AUDITO TESTŲ APIBŪDINIMAS, REIKŠMĖ IR KLASIFIKAVIMAS
Testai plačiąja prasme – tai tam tikros užduotys, pratimai ir
veiksmai, kuriais nustatoma reiškinio, proceso operacijos, veiklos kokia
nors savybė. Audito teorija testus apibūdina kaip veiksmus įrodymams gauti
ir objektyvioms išvadoms padaryti. Auditorius naudoja testus tam, kad
galėtų gauti įrodymus ir padaryti objektyvias ir pagrįstas išvadas.

Kai kurie audito mokslo atstovai, ypač – praktikos darbuotojai
tapatina audito testus ir procedūras. To nereikėtų. Procedūra – tai
veiksmų, reikalingų kam nors atlikti ar ppatikrinti, tvarka. Taigi,
auditorius atlikdamas testą gali pasirinkti tam tikrą atlikimo tvarką.
Audito testą gali sudaryti kelios procedūros arba ta pati procedūra gali
būti panaudota keliuose testuose. Paprastai kiekviena procedūra naudojama
tam tikram audito testo tikslui. Audito testus galima sugrupuoti į du
tipus:

• Kontrolės testai.

• Finansinės informacijos tikrinimo te

estai.
[pic]

Kontrolės testai – tokie, kurie pateikia audito įrodymus apie įmonės
vidaus kontrolės sitemos tinkamumą ir efektyvumą. Jie būna dviejų tipų:
vidaus kontrolės sistemos sukūrimo tikrinimo testai ir vidaus kontrolės
sistemos veikimo tikrinimo testai.

Vidaus kontrolės sukūrimo tikrinimo testų pagrindinis tikslas –
nustatyti, ar įmonės vidaus kontrolės sistema buvo tinkamai sukurta, kad ne
tik aptiktų ir ištaisytų reikšmingas klaidas ir netikslumus, bet ir
neleistų jiems pasireikšti.

Vidaus kontrolės sitemos veikimo tikrinimo testų tikslas – nustatyti,
ar sukurta vidaus kontrolės sitema: iš tikrųjų egzistavo, ar efektyviai
veikė visą audituojamąjį laikotarpį.

Testai skirstomi į pasitikėjimo ir savarankiškus priklausomai nuo to,
kas juos atlieka – auditorius ar vidaus audito tarnybos darbuotojai.

Pasitikėjimo testai skirti gauti pagrįstą apsidraudimą, jog vidaus
kontrolės sitema, kuria pasitiki auditorius, veikia. Pasitikėjimo testai
dažniausiai pateikiami vidaus audito tarnybos darbuotojams. Jų prašoma
surinkti konkrečią skaitmeninę informaciją arba atsakyti į tam tikrus
klausimus. Jei vvidaus audito tarnybos pateikta medžiaga neprieštarauja
faktiškai būklei, tai auditorius gali pasitikėti vidaus kontrolės
funkcionavimo efektyvumu. Jei pasitikėjimo testai rodo priešingą
informaciją negu surinkto auditorius, tai būtina išsiaiškinti tų
prieštaravimų priežastis. Auditorius, kuriam pasitikėjimo testai kelia
abejonių, privalo pats patikrinti vienokįar kitokį faktą, kad išsklaidytų
abejones, t.y. jis turi atlikti daugiau savarankiškų testų.

Būtina pabrėžti, kad pasitikėjimo testais tikrinama kontrolės sitema,
o ne konkrečios ūkinės operacijos. Auditorius privalo įregistruoti visus
prieštaravimus ir nukrypimus,kuriuos atskleidė pasitikėjimo testai. Tiriant
tų nukrypimų priežastis auditoriui reikia įvertinti tokius dalykus: ar
nukrypimas yra tik atskiro pobūdžio, a
ar jis reprezentuoja analogiškų
nukrypimų visumą, ar rodo galimas klaidas apskaitos įrašuose. Auditorius,
gaves paaiškinimus, kad šis nukrypimas – atskiro pobūdžio, privalo tai
patvirtinti duomenimis, gautais atliekant testus ateityje. Jei paaiškinimai
ar ateities testai patvirtins, kad tikrinamoji kontrolė buvo netinkama,
auditorius negali ja pasitikėti. Šiomis aplinkybėmis auditorius negali
apriboti savarankiškų testų atlikimo. Išimtis galima tik tuo atveju, jei
jis nustatytų alternatyvias kontrolės priemones, kuriomis galima
pasitikėti.

Jei gautas pasitikėjimas kontrolės veikla, auditorius turi
užtikrinti,kad jis buvo efektyvus visą tą laiką, kada buvo reiškiama
nuomonė. Pasitikėjimo testai, padaryti preliminariose stadijose, turi būti
pagrįsti testais likusiai finansinių metų daliai ateityje. Šie papildomi
testai turi būti baigti baigiamoje audito stadijoje.

Manoma, kad. daug dėmesio skirti pasitikėjimo testams netikslinga. Šie
testai dažniausiai atliekami siekiant pagerinti santykius tarp kliento ir
auditoriaus, ugdant bendrą tam tikrų klausimų supratimą. Pasitikėjimo testų
reikšmė išauga ar padeda atskleisti tam tikrus įmonės veiklos ar apskaitos
sitemos trūkumus, atvirai parodo tikrąją būklę ir neturi jokio tikslo ką
nors nuslėpti. Neretai pasitikėjimo testai padeda auditoriui nustatyti
pagrindinius klausimus, kuriems tikrinti reikia daugiausia laikoir pinigų.

Finansinės informacijos tikrinimo testai – tai testai, kurie pateikia
įrodymus apie finansinės atskaitomybės reikšmingas klaidas ir netikslumus.
Jie yra trijų tipų: ūkinių operacijų, sąskaitų likučių ir analitiniai
testai.

Ūkinių operacijų testai susiję su ūkinių operacijų tikrinimu. Jie
daromi tikrinant dokumentus ir apskaitos registrus. Pavyzdžiui, taip galima
atrankos būdu patikrinti prekių išsiuntimo dokumentus sulyginant juos su
pardavimo žurnalu. Patikrinimo t
tikslas – nustatyti, ar visos išsiųstos
prekės įregistruotos pardavimo knygoje.

Sąskaitų likučių testai naudojami “Didžiosios knygos” sąskaitoms
detalizuoti, pavyzdžiui, patvirtinant gautinas apmokėjimų sumas, parodytas
pagalbinėje knygoje pagal individualius vartotojus.

Analitiniai testai naudojami:

1. audito planavimo procese – kad auditorius galėtų suprasti kliento

įmonės verslo ypatybes ir nustatyti galimas rizikos sritis;

2. baigiant auditą – kad įsitikintų, jog finansinė atskaitomybėvisais

reikšmingais atžvilgiais atitinka auditoriaus nuomonę apie kliento

verslą ir būtų galima surašyti objektyvią išvadą.

Auditorius, ketindamas naudoti analitinius testus, turi įsitikinti
jų patikimumu. Audito teorijoje nagrinėjant analitinių testų patikimumo
lygį pabrėžiama, jog jie turi būti naudojami laikant, kad santykiai tarp
rodiklių egzistuoja ir toliau egzistuos, jeigu neatsiras juos nutraukiančių
aplinkybių. Analitinių testų patikimumas labai priklauso nuo auditoriaus
profesinės kompetencijos, nuo jo atlikto rizikos įvertinimo. Norėdamas
patikrinti analitinių testų patikimumą auditorius gali panaudoti kitus
audito testus ir procedūras. Analitiniais testais siekiama ne tik padėti
auditoriui suplanuoti kitus testus, gauti informaciją apie tam tikrų
duomenų patvirtinimą, bet ir įgyti didesnį supratimą apie įmonės ūkinę
finansinę veiklą, jos problemas ir perspektyvas. AUDITO PROCEDŪROS
Audito procedūros naudojamosnumatytiems testų tikslams pasiekti. Jų
parinkimas pirmiausia priklauso nuo audito tikslų, apimties ir sudėtingumo.
Tam tikriems audituojamiems objektams, sritims ir klausimams patikrinti
gali būti naudojamos skirtingos procedūros. Parenkant procedūras ir jų
skaičių svarbu atsižvelgti į riziką, įvertinti jos pasireiškimo galimybes
ir pasekmes. Todėl negali būti vienodų procedūrų visiems audito atvejams.
Kiekvieną kartą auditorius pasirenka procedūras, padedančias pasiekti
numatytus audito tikslus. Įrodyta, kad nuo procedūrų pa
arinkimo ir naudojimo
labai priklauso audito darbo organizavimas ir kokybė. Kiekvieną audito
procedūrą galima atlikti įvairiai. Jos atlikimo pobūdį ir tvarką nustato
pats auditorius. Pavyzdžiui, apklausos procedūrą auditorius gali atlikti
raštu ir žodžiu, apklausti vieną žmogų auba grupę, panaudoti technines
garso įrašymo priemones ir pan.

Audito literatūroje nėra vieningos nuomonės dės procedūrų pavadinimų,
jų paskirties ir skaičiaus. Daugelis auditorių nurodo apie 7 -10 audito
procedūrų. 500 tarptautiniame audito standarte „Audito įrodymai pateikiamos
5 audito procedūros:

1. tikrinimas.

2. tiesioginis apžiūrėjimas (stebėjimas).

3. apklausa ir patvirtinimai.

4. perskaičiavimas.

5. analitinės procedūros.
Įvertinus auditorių nuomones ir audito praktiką tikslinga pateikti tokią
audito procedūrų klasifikaciją:

1. tikrinimas.

2. apklausa.

3. patvirtinimas.

4. skaičiavimai ir perskaičiavimai.

5. atranka.

6. stebėjimas.

7. analitinė apžvalga.

8. įvertinimas.

9. prognozavimas.
Trumpai apžvelgsiu šių procedūrų paskirtį.

▪ Tikrinimas. Audito metu naudojami du tikrinimo būdai:

dokumentinis, natūrinis.
Atliekant dokumentinį tikrinimą laikomasi tokios tvarkos:

1. įvertinama finansinės atskaitomybės sudarymo kokybė;

2. tikrinama „Didžioji knyga“ ir įvairūs apskaitos registrai;

3. tikrinami pirminiai dokumentai, naudojant atrankos ir

kompleksinį būdus.
Dokumentai tikrinami keliais aspektais:

▪ apžiūrima ir įvertinama dokumentų forma;

▪ tikrinamas dokumentų išrašymo būdas (ranka ar techninėmis priemonėmis);

▪ tikrinama dokumentų juridinė galia, t.y., ar jie turi visus privalomus

rekvizitus;

▪ nagrinėjamas ūkinių operacijų atvaizdavimo dokumentuose tikslumas ir

teisingumas;

▪ nustatoma, ar laiku ir tiksliai išrašyti dokumentai;

▪ patikrinami dokumentuose nurodyti matavimo vienetai, konkrečių vertybių

kiekiai, kainos ir sumos, atliekami aritmetiniai skaičiavimai;

▪ tikrinama, ar teisingai ištaisytos klaidos, ar nėra klastojimo požymių.

Atliekant natūrinį tikrinimą laikomasi tokios tvarkos:

▪ suskaičiuojami pinigai;

▪ suskaičiuojami brangieji metalai;

▪ atliekamas kito ilgalaikio ir trumpalaikio materialaus turto

patikrinimas;

▪ atliekamas nematerialaus turto patikrinimas.

Tiek dokumentinis, tiek natūrinis tikrinimas suteikia įvairaus
patikimumo lygio audito įrodymus, todėl tikrinimus reikia atlikti
kruopščiai ir atsakingai.

Apklausa – tai reikiamos informacijos ieškojimas apklausiant kliento
personalą arba trečiųjų šalių asmenis. Apklausa gali būti atliekama raštu
arba žodžiu. Svarbiausioms problemoms išsiaiškinti apklausą tikslinga
daryti raštu arba įrašant į magnetofono juostą. Auditorius turi įsitikinti,
ar tikslūs vadovybės ir kitų darbuotojų atsakymai, ir nuspręsti, kokius dar
reikėtų atlikti veiksmus. Apklausos duomenys, jeigu jie gerai išanalizuoti,
gali suteikti auditoriui daug iki tol jam nežinomos informacijos arba
patvirtinti jau turimą. Gerai atlikta apklausa padeda atlikti auditą
kryptingiau ir per trumpesnį laiką. Apklausą atliekantis auditorius turi
visada atsiminti, kad žodinė informacija, gauta neoficialių pokalbių metu,
yra nereikšminga. Rekomenduojama, kad auditorius apklausų daugia.u patyrusių
įmonės darbuotojų arba trečiųjų šalių asmenų.

Patvirtinimas – tai procedūra, kuria siekiama patvirtinti ar paneigti
tam tikrą informaciją, dėl kurios tikslumo ar buvimo auditorius abejoja.
Šią informaciją dažniausiai raštu suteikia trečiosios šalys (bankai,
kreditoriai, tiekėjai, mokesčių inspekcijos ir kt.). auditorius turi
stengtis gauti kuo daugiau tiesioginių patvirtinimų.
Patvirtinimai svarbi ir daugeliu požiūriu reikšminga audito procedūra, nes
suteikia dokumentuotą audito įrodymą iš išorės šaltinių. Patvirtinimai taip
pat dažnai naudojami kaip įrodymas apie informacijos stautų, didinančių
sąskaitų likučius, egzistavimą ir tikslų atspindėjimą bei informacijos
srautų, mažinančių sąskaitų likučius, pilnumą ir tikslų atspindėjimą.
Gautinų sumų (išduotų pasklų) privalomas audito testas daugelyje pasaulio
šalių. Patvirtinimai dar suteikia informaciją apie tiesiog nepatvirtintus
dokumentuose dalykus, pavyzdžiui, kliento įsipareigojimų likučio
patvirtinimas suteikia įrodymus, kad visi ankstesni atsiskaitymai yra
apskaityti.

Skaičiavimai ir perskaičiavimai – daugiausia aritmetiniai sudėties,
atminties, daugybos ir dalybos veiksmai, kuriuos naudoja auditorius,
siekdamas įsitikinti, ar tikslūs ir patikimi kliento atlikti skaičiavimai
dokumentuose, apskaitos registruose ir finansinėse ataskaitose.
Skaičiavimai ir perskaičiavimai daromi suradus klaidų, įtarus apgaulę,
abejojant vienokia ar kitokia kliento informacija. Dėsninga, kad ne visi
kliento skaičiavimai būna tikslūs. Rekomenduojama daugiau skaičiavimų ir
perskaičiavimų daryti audituojant netipines ir masines operacijas.

Atranka – procedūra, kurios metu auditorius atrenka ir tiria vos dalį
visuminės informacijos, dažniausiai atspindinčios įvairiarūšius reiškinius
ir operacijas. Auditorius, naudodamas atrankos procedūrą, turi įvertinti
klaidų tikimybę visuminėje informacijoje bei nustatyti rizikos laipsnį. Jei
auditorius nustato, kad klaidos tikimybė visuminėje informacijoje yra, tai
jis turi atlikti didesnę atranką.

Stebėjimas – procedūra, naudojama visais audito etapais. Jos metu
stebimi įmonės vadovybės ir darbuotojų veiksmai, vertinami jų požiūriai tam
tikrais klausimais. Pavyzdžiui, auditorius gali stebėti, kaip įmonės
darbuotojai atlieka vidaus kontrolės funkcijas, išmoka darbo užmokestį,
inventorizuoja atsarga ir kt. apibendrintai stebėjimą galima apibūdinti
kaip vizualią kliento veiklos ir buveinės apžiūrą. Stebėjimas dažniausiai
naudojamas siekiant įsitikinti procedūrų, kurios negali būti pagrįstos
dokumentais, atlikimu.

Analitinė apžvalga – surinktos informacijos apie įmonės finansinę
veiklą nagrinėjimas, siekiant sudaryti išankstinę nuomonę (audito planavimo
etapu) arba galutinę nuomonę (baigus auditą). Darant analitinę apžvalgą
detalizuojami ir apibendrinami rodikliai. Rodiklių detalizavimas –
sintetinių rodiklių skaidymas pagal formavimo veiksnius, kokybinius
požymius, vietą ir laiką, sudedamąsias dalis. Apibendrinimas – detalizavimo
rezultatų įvertinimas ir informacijos parengimas sprendimams, išvadoms ir
pasiūlymams priimti. Apibendrinant naudojama tik svarbiausia informacija,
gauta detalizuojant rodiklius. Rodikliai tiriami vertikaliai ir
horizontaliai, apskaičiuojant jų struktūrą ir dinamiką. Be to, atliekant
analitinę apžvalgą skaičiuojami įvairūs sntykiniai rodikliai. Analitinę
apžvalgą galime laikyti analitinių testų sudėtine dalimi. Analitinė
apžvalga neužtikrina, jog ją atlikus bus išaiškinti konkretūs neatitikimai,
ji tik padeda rasti tas sritis, kuriose gali būti neatitikimų.

Įvertinimas – tam tikroms sumoms apskaičiavimas naudojant kokią nors
metodiką, kai kitų būdų sumai nustatyti nėra arba juos naudoti netikslinga.
Priklausomai nuo objekto sudėtingumo įvertinimai gali būti paprasti. arba
kompleksiniai. Paprasti įvertinimai dažniausiai pagrįsti viena nesudėtinga
formule, pavyzdžiui, valdymo išlaidų paskirstymu laikotarpiais.
Kompleksiniams įvertinimams reikia specialių žinių, todėl auditorius turi
užtikrinti ne tik naudojamos metodikos tinkamumą ir skaičiavimų tikslumą,
bet ir darbuotojų profesinį pasirengimą. Įvertinimai pagrįsti tam tikromis
prielaidomis. Auditorius turi nustatyti, ar tos prielaidos pagrįstos. Kai
auditoriaus įvertintas dydis skiriasi nuo dydžio, įtraukto į finansines
ataskaitas, jis turi nuspręsti, ar tas skirtimas yra klaida. Pagrįstas
nesutapimas neturi būti laikomas klaida, priešingu atveju auditorius turi
pareikalauti, kad vadovybė klaidą ištaisytų.

Prognozavimas – tai tikslinis informacijos tyrimas siekiant numatyti
galimus ateities įvykius ir galimas jų pasekmes. Ši procedūra svarbi
rengiant pasiūlymus kliento veiklai gerinti.
Kai kurie autoriai prie savarankiškų audito procedūrų priskiria vadinamąją
„nukirtimo“ arba „atkirtimo“ procedūrą (cut-off). Ši procedūra rodo: turto
ir įsiskolinimo fiksavimą tuo ataskaitiniu laikotarpiu, kai turtas buvo
įsigytas, o įsiskolinimai atsirado, pajamų ir sąnaudų fiksavimą tuo
ataskaitiniu laikotarpiu, kai jos turėjo būti pripažintos. Visos iki
ataskaitinių metų pabaigos įvykusios ūkinės operacijos turi būti
užfiksuotos tuose ataskaitiniuose metuose, o naujųjų metų pradžioje
įvykusios operacijos negali būti įtrauktos į praėjusių metų finansines
ataskaitas.

Praktika rodo, kad kartais įmonių vadovai manipuliuoja „cut-off“
operacijomis metų pabaigoje, norėdami dauti didesnį ar mažesnį pelną.
Pavyzdžiui, pirkimų sąskaitoje nurodžius vėlesnę datą galima jas išimti iš
ataskaitinių metų ir perkelti į ateinančius metus.panašiai galima ištaisyti
datas pardavimų sąskaitose ir į ataskaitinių metų operacijas įtraukti kitų
metų dokumentus. Tokios ir panašios manipuliacijos turi įtakos pelnui.

Auditoriai turi atsakingai ir kruopščiai parinkti audito procedūras.
Ne visoms audito sritims tinka viena ar kita procedūra. Be to, auditoriai
turi įvertinti duomenų, gautų naudojant vieną ar kitą procedūrą, svarbumą,
pakankamumą ir patikimumą. Auditorius, pasirinkdamas konkrečias audito
procedūras, turi įvertinti jų veiksmingumą. DUOMENŲ TIKRINIMO PROCEDŪROS
Tarptautiniuose audito standartuose yra numatytos šių tipų
procedūros: inspekcija, stebėjimas, apklausa, patvirtinimas, analizė.
Audito prajtikoje vartojama ir daugiau specialių terminų audito procedūroms
nusakyti. Apžvelgsiu kai kuriuos iš jų.

▪ Patikrinimas natūra leidžia identifikuoti kiekį ir

kokybę fizinio patikrinimo ar suskaičiavimo natūra būdu.

Kartais jis vadinamas tiesiog skaičiavimu (pinigų kasoje,

vertybinių popierių, atsargų skaičiavimo testai ir kt.)

▪ Tvirtinimas yra vienas iš apklausos tipų. Auditorius iš

kitų kompanijų as asmenų gauna raštiškus informacijos

patvirtinimus. Tvirtinimas dažnai taikomas vietoj

tikrinimo natūra procedūrų (kasos ar banko depozitų

debitorinio įsiskolinimo ir kt.).
Šiam būdui reikia tokių kontrolės priemonių:

1. kliento personalas parašo raštą ir įteikia auditoriui

patikrinti ir išsiųsti.

2. auditorius savo parašu patvirtina informacijos

reikalavimą. Asmeniškai įdeda raštą į voką, užrašo

savo atgalinį adresą ir išsiunčia.

3. parvirtinta pareikalautoji informacija

užanspauduotame voke įteikiama auditoriui.

Inspekcija yra bendras terminas dokumentų apžiūrai apibūdinti.
Inspektuojamos sutartys, draudimo polisai, nuomos sutartys, susirinkimų
protokolai. Auditorius pasidaro svarbias ištraukas iš šių dokumentų.
Kartais per šią procedūrą daroma tik dokumentų apžvalga., jie
paprasčiausiai perskaitomi. Dokumentų apžiūra apibūdinama tokiais darbų
terminais: patvirtinimas ir trasavimas.

Patvirtinimo reikia, kai tikrinama, ar buhalteriniai įrašai
patvirtinti pirminiais dokumentais, ar nėra įrašų sąskaitose be dokumentų.
Tikrinimo kryptys: įrašas ( dokumentas (pvz., tikrinant nuosavybę,
inspektuojamos gamintojų sąskaitos faktūros ir kiti dokumentai).

Trasavimas yra atvirkščias patvirtinimui. Kryptis: dokumentas ( įrašas
(pvz., transporto dokumentai sutirinami su pardavimų įrašais). Dabar
tikrinama, ar visų dokumentų duomenys parodyti apskaitos registruose.

Darbo pakartojimas – kliento padaryto kanceliarinio kasdienio darbo
atlikimas iš naujo. Tai registrų vedimo ir jų sutikrinimo su pirminiais
dokumentais bei kiti darbai. Kartais pakartotinai atliekami kalkuliacijų
perskaičiavimai. Taigi įrašai sutikrinami su atitinkamomis sąskaitomis ir
nusidėvėjimo apskaičiavimų perskaičiavimais.

Skenavimu atidžiai vizualiai apžiūrimi apskaitos įrašai ir lentelės.
Tokio apžiūrėjimo tikslas – identifikuoti neįprastas ar nesuderinamas
pozicijas. Kartais jis gali būti vadinamas kruopščiu (pvz., gali būti
skenuokamos mėnesio rentos išlaidos; paprastai į sąskaitos debetą turi būti
įrašyta 12 įrašų).

Apklausa. Vadovybės ir darbuotojų klausinėjama apie auditui svarbius
apskaitos dalykus. Atsakymai gali būti gaunami raštu ar žodžiu. Auditoriui
įprasta apklausti darbuotojus ir surasti faktų, patvirtinančių apklausos
informaciją. Tai leidžia atlikti auditą per trumpesnį laiką ir kryptingiau,
negu nustatant faktus iš apskaitos dokumentų.

Stebėjimas – tai vizuali kliento veiklos ar buveinės apžiūra.
Pavyzdžiui, gali būti stebima administracijos veikla, duomenų apdorojimas
arba apžiūrimos faktinės kliento darbo ar kitos sąlygos. IŠVADOS
Šiuo metu viskas tik kuriasi, steigiamos naujos auditorių
organizacijos, auditu užsiimančios įmonės, priimami įvairūs teisiniai aktai
susiję su audito veikla. Auditoriai dalyvaudami įvairiose rengiamose
konferencijose bei seminaruose vis pareiškia naujų minčių bei pasiūlymų
audito veiklai gerinti bei tobulinti. Laikui bėgant vis labiau bus įgyjama
nauja patirtis, kuri remsis praktika ir išbandymais. Lietuvoje atsiras tik
jai būdinga audito sistema, tik čia nusistovėjusios bei įprastai naudojamos
audito procedūros.

Kad surinktų audito įrodymus, reikalingus audito testų tikslams
pasiekti, planuodamas audito procedūras, auditorius turi numatyti tinkamus
testavimui skirtų objektų išrinkimo būdus. Pagal 6 NAS “Rizikos įvertinimas
ir vidaus kontrolė” reikalavimus auditorius atlieka kontrolės testus, jei
planuoja, kad kontrolės rizika atskiriems tvirtinimams bus vidutinė ar
maža.

Remdamasis apskaitos ir kontrolės sistemų supratimu, auditorius
nustato tuos požymius ar charakteristikas, kurie pateikia kontrolės
įvykdymo įrodymą ir esamos padėties nukrypimus nuo numatytos veiklos.
Auditorius atlieka tokių požymių buvimo ar jų nebuvimo testus.

Atliekant kontrolės testus audito atranka taikoma tada, kai kontrolė
palieka jos atlikimo įrodymus (pavyzdžiui, parašas pardavimų sąskaitoje-
faktūroje, liudijantis apie pardavimą skolon leidimą arba duomenų įvedimo į
mikrokompiuterio apdorojimo sistemą įgaliojimai).

Rinkdamas audito įrodymus, auditorius įvertina audito riziką ir
suplanuoja tokias procedūras, kurios užtikrina, kad įrodymų gavimo rizika
būtų sumažinta iki priimtino lygio, nustatomo jo profesiniu sprendimu.

Kiekvienam atrinktam objektui auditorius pritaiko tokias audito
procedūras, kurios tinka atskiriems audito tikslams pasiekti. LITERATŪRA
Mackevičius J. Audito teorija ir praktika.- Vilnius: “Lietuvos mokslas”,
1999.- 699 p.
Mackevičius J. Audito pradmenys.- Vilnius: ”Mintis”, 1994.- 263 p.
Kabašinskas J., Toliatienė I. Pažintis su auditu.- Vilnius: UAB leidykla
“Amžius”, 1994.- 121 p.
Katkus A. Nacionaliniai audito standartai: teorija ir praktika// Apskaitos,
audito ir mokesčių aktualijos, 1999 01 12.- Nr.2(50). P.9.
www.lar.lt
www.vkontrole.lt/dokumentai/leidiniai
www.finmin.lt
Tarptautiniai apskaitos standartai.

Leave a Comment