Įvadas
Šiuo metu audito svarba ir vaidmuo auga, nes nuolat auga poreikis turėti tikslią informaciją apie ūkinių subjektų veiklą. Visuomenė vis labiau įsisąmonina, kad nuo audito labai daug priklauso verslo sėkmė. Kad auditas pateisintų visuomenės lūkesčius ir įgyvendintų savo tikslus, būtina, kad jis būtų atliktas tiksliai ir teisingai, tik tada galės atspindėti realią situaciją. Todėl norint gauti gerą rezultatą didelę reikšmę, visame audito procese, įgyja audito procedūros ir testai.
Audito testų tikslas – surinkti pakankamai tinkamų ir patikimų audito įrodymų, kad jais remdamiesi auditoriai galėtų parengti išvadas pagal užsibrėžtus audito tikslus.
Audito testų apibūdinimas, reikšmė ir klasifikavimas
Testai plačiąja prasme – tai tam tikros užduotys, pratimai ir veiksmai, kuriais nustatoma reiškinio, proceso operacijos, veiklos kokia nors savybė. Audito teorija testus apibūdina kaip veiksmus įrodymams gauti ir objektyvioms išvadoms padaryti. Auditorius naudoja testus tam, kad galėtų gauti įrodymus ir padaryti objektyvias ir pagrįstas išvadas.
Kai kurie audito mokslo atstovai, ypač – praktikos darbuotojai tapatina audito testus ir procedūras. To nereikėtų. Procedūra – tai veiksmų, reikalingų kam nors atlikti ar patikrinti, tvarka. Taigi, auditorius atlikdamas testą gali pasirinkti tam tikrą atlikimo tvarką.
Audito testą gali sudaryti kelios procedūros arba ta pati procedūra gali būti panaudota keliuose testuose. Paprastai kiekviena procedūra naudojama tam tikram audito testo tikslui. Audito testus galima sugrupuoti į du tipus:
• Kontrolės testai.
• Finansinės informacijos tikrinimo testai.
[pic]
Kontrolės testai – tokie, kurie pateikia audito įrodymus apie įmonės vidaus kontrolės sitemos tinkamumą ir efektyvumą. Jie būna dviejų tipų:
vidaus kontrolės sistemos sukūrimo tikrinimo testai ir vidaus kontrolės sistemos veikimo tikrinimo testai.
Vidaus kontrolės sukūrimo tikrinimo testų pagrindinis tikslas –
nustatyti, ar įmonės vidaus kontrolės sistema buvo tinkamai sukurta, kad ne tik aptiktų ir ištaisytų reikšmingas klaidas ir netikslumus, bet ir neleistų jiems pasireikšti.
Vidaus kontrolės sitemos veikimo tikrinimo testų tikslas – nustatyti, ar sukurta vidaus kontrolės sitema: iš tikrųjų egzistavo, ar efektyviai veikė visą audituojamąjį laikotarpį.
Testai skirstomi į pasitikėjimo ir savarankiškus priklausomai nuo to, kas juos atlieka – auditorius ar vidaus audito tarnybos darbuotojai.
Pasitikėjimo testai skirti gauti pagrįstą apsidraudimą, jog vidaus kontrolės sitema, kuria pasitiki auditorius, veikia. Pasitikėjimo testai dažniausiai pateikiami vidaus audito tarnybos darbuotojams. Jų prašoma surinkti konkrečią skaitmeninę informaciją arba atsakyti į tam tikrus klausimus. Jei vidaus audito tarnybos pateikta medžiaga neprieštarauja faktiškai būklei, tai auditorius gali pasitikėti vidaus kontrolės funkcionavimo efektyvumu. Jei pasitikėjimo testai rodo priešingą informaciją negu surinkto auditorius, tai būtina išsiaiškinti tų prieštaravimų priežastis. Auditorius, kuriam pasitikėjimo testai kelia abejonių, privalo pats patikrinti vienokįar kitokį faktą, kad išsklaidytų abejones, t.y. jis turi atlikti daugiau savarankiškų testų.
Būtina pabrėžti, kad pasitikėjimo testais tikrinama kontrolės sitema, o ne konkrečios ūkinės operacijos. Auditorius privalo įregistruoti visus prieštaravimus ir nukrypimus,kuriuos atskleidė pasitikėjimo testai.
Tiriant tų nukrypimų priežastis auditoriui reikia įvertinti tokius dalykus: ar nukrypimas yra tik atskiro pobūdžio, ar jis reprezentuoja analogiškų nukrypimų visumą, ar rodo galimas klaidas apskaitos įrašuose. Auditorius, gaves paaiškinimus, kad šis nukrypimas – atskiro pobūdžio, privalo tai patvirtinti duomenimis, gautais atliekant testus ateityje.
Jei paaiškinimai ar ateities testai patvirtins, kad tikrinamoji kontrolė buvo netinkama, auditorius negali ja pasitikėti. Šiomis aplinkybėmis auditorius negali apriboti savarankiškų testų atlikimo. Išimtis galima tik tuo atveju, jei jis nustatytų alternatyvias kontrolės priemones, kuriomis galima pasitikėti.
Jei gautas pasitikėjimas kontrolės veikla, auditorius turi užtikrinti,kad jis buvo efektyvus visą tą laiką, kada buvo reiškiama nuomonė. Pasitikėjimo testai, padaryti preliminariose stadijose, turi būti pagrįsti testais likusiai finansinių metų daliai ateityje. Šie papildomi testai turi būti baigti baigiamoje audito stadijoje.
Manoma, kad… daug dėmesio skirti pasitikėjimo testams netikslinga. Šie testai dažniausiai atliekami siekiant pagerinti santykius tarp kliento ir auditoriaus, ugdant bendrą tam tikrų klausimų supratimą. Pasitikėjimo testų reikšmė išauga ar padeda atskleisti tam tikrus įmonės veiklos ar apskaitos sitemos trūkumus, atvirai parodo tikrąją būklę ir neturi jokio tikslo ką nors nuslėpti. Neretai pasitikėjimo testai padeda auditoriui nustatyti pagrindinius klausimus, kuriems tikrinti reikia daugiausia laikoir pinigų.
Finansinės informacijos tikrinimo testai – tai testai, kurie pateikia įrodymus apie finansinės atskaitomybės reikšmingas klaidas ir netikslumus.
Jie yra trijų tipų: ūkinių operacijų, sąskaitų likučių ir analitiniai testai.
Ūkinių operacijų testai susiję su ūkinių operacijų tikrinimu. Jie daromi tikrinant dokumentus ir apskaitos registrus. Pavyzdžiui, taip galima atrankos būdu patikrinti prekių išsiuntimo dokumentus sulyginant juos su pardavimo žurnalu. Patikrinimo tikslas – nustatyti, ar visos išsiųstos prekės įregistruotos pardavimo knygoje.
Sąskaitų likučių testai naudojami “Didžiosios knygos” sąskaitoms detalizuoti, pavyzdžiui, patvirtinant gautinas apmokėjimų sumas, parodytas pagalbinėje knygoje pagal individualius vartotojus.
Analitiniai testai naudojami:
1. audito planavimo procese – kad auditorius galėtų suprasti kliento įmonės verslo ypatybes ir nustatyti galimas rizikos sritis;
2. baigiant auditą – kad įsitikintų, jog finansinė atskaitomybėvisais reikšmingais atžvilgiais atitinka auditoriaus nuomonę apie kliento verslą ir būtų galima surašyti objektyvią išvadą.
Auditorius, ketindamas naudoti analitinius testus, turi įsitikinti jų patikimumu. Audito teorijoje nagrinėjant analitinių testų patikimumo lygį pabrėžiama, jog jie turi būti naudojami laikant, kad santykiai tarp rodiklių egzistuoja ir toliau egzistuos, jeigu neatsiras juos nutraukiančių aplinkybių. Analitinių testų patikimumas labai priklauso nuo auditoriaus profesinės kompetencijos, nuo jo atlikto rizikos įvertinimo. Norėdamas patikrinti analitinių testų patikimumą auditorius gali panaudoti kitus audito testus ir procedūras. Analitiniais testais siekiama ne tik padėti auditoriui suplanuoti kitus testus, gauti informaciją apie tam tikrų duomenų patvirtinimą, bet ir įgyti didesnį supratimą apie įmonės ūkinę finansinę veiklą, jos problemas ir perspektyvas.
Audito procedūros
Audito procedūros naudojamosnumatytiems testų tikslams pasiekti. Jų parinkimas pirmiausia priklauso nuo audito tikslų, apimties ir sudėtingumo.
Tam tikriems audituojamiems objektams, sritims ir klausimams patikrinti gali būti naudojamos skirtingos procedūros. Parenkant procedūras ir jų skaičių svarbu atsižvelgti į riziką, įvertinti jos pasireiškimo galimybes ir pasekmes. Todėl negali būti vienodų procedūrų visiems audito atvejams.
Kiekvieną kartą auditorius pasirenka procedūras, padedančias pasiekti numatytus audito tikslus. Įrodyta, kad nuo procedūrų parinkimo ir naudojimo labai priklauso audito darbo organizavimas ir kokybė. Kiekvieną audito procedūrą galima atlikti įvairiai. Jos atlikimo pobūdį ir tvarką nustato pats auditorius. Pavyzdžiui, apklausos procedūrą auditorius gali atlikti raštu ir žodžiu, apklausti vieną žmogų auba grupę, panaudoti technines garso įrašymo priemones ir pan.
Audito literatūroje nėra vieningos nuomonės dės procedūrų pavadinimų, jų paskirties ir skaičiaus. Daugelis auditorių nurodo apie 7 -10 audito procedūrų. 500 tarptautiniame audito standarte „Audito įrodymai pateikiamos
5 audito procedūros:
1. tikrinimas.
2. tiesioginis apžiūrėjimas (stebėjimas).
3. apklausa ir patvirtinimai.
4. perskaičiavimas.
5. analitinės procedūros.
Įvertinus auditorių nuomones ir audito praktiką tikslinga pateikti tokią audito procedūrų klasifikaciją:
1. tikrinimas.
2. apklausa.
3. patvirtinimas.
4. skaičiavimai ir perskaičiavimai.
5. atranka.
6. stebėjimas.
7. analitinė apžvalga.
8. įvertinimas.
9. prognozavimas.
Trumpai apžvelgsiu šių procedūrų paskirtį.
▪ Tikrinimas. Audito metu naudojami du tikrinimo būdai:
dokumentinis, natūrinis.
Atliekant dokumentinį tikrinimą laikomasi tokios tvarkos:
1. įvertinama finansinės atskaitomybės sudarymo kokybė;
2. tikrinama „Didžioji knyga“ ir įvairūs apskaitos registrai;
3. tikrinami pirminiai dokumentai, naudojant atrankos ir kompleksinį būdus.
Dokumentai tikrinami keliais aspektais:
▪ apžiūrima ir įvertinama dokumentų forma;
▪ tikrinamas dokumentų išrašymo būdas (ranka ar techninėmis priemonėmis);
▪ tikrinama dokumentų juridinė galia, t.y., ar jie turi visus privalomus rekvizitus;
▪ nagrinėjamas ūkinių operacijų atvaizdavimo dokumentuose tikslumas ir teisingumas;
▪ nustatoma, ar laiku ir tiksliai išrašyti dokumentai;
▪ patikrinami dokumentuose nurodyti matavimo vienetai, konkrečių vertybių kiekiai, kainos ir sumos, atliekami aritmetiniai skaičiavimai;
▪ tikrinama, ar teisingai ištaisytos klaidos, ar nėra klastojimo požymių.
Atliekant natūrinį tikrinimą laikomasi tokios tvarkos:
▪ suskaičiuojami pinigai;
▪ suskaičiuojami brangieji metalai;
▪ atliekamas kito ilgalaikio ir trumpalaikio materialaus turto patikrinimas;
▪ atliekamas nematerialaus turto patikrinimas.
Tiek dokumentinis, tiek natūrinis tikrinimas suteikia įvairaus patikimumo lygio audito įrodymus, todėl tikrinimus reikia atlikti kruopščiai ir atsakingai.
Apklausa – tai reikiamos informacijos ieškojimas apklausiant kliento personalą arba trečiųjų šalių asmenis. Apklausa gali būti atliekama raštu arba žodžiu. Svarbiausioms problemoms išsiaiškinti apklausą tikslinga daryti raštu arba įrašant į magnetofono juostą. Auditorius turi įsitikinti, ar tikslūs vadovybės ir kitų darbuotojų atsakymai, ir nuspręsti, kokius dar reikėtų atlikti veiksmus.
Apklausos duomenys, jeigu jie gerai išanalizuoti, gali suteikti auditoriui daug iki tol jam nežinomos informacijos arba patvirtinti jau turimą. Gerai atlikta apklausa padeda atlikti auditą kryptingiau ir per trumpesnį laiką. Apklausą atliekantis auditorius turi visada atsiminti, kad žodinė informacija, gauta neoficialių pokalbių metu, yra nereikšminga. Rekomenduojama, kad auditorius apklausų daugia…u patyrusių įmonės darbuotojų arba trečiųjų šalių asmenų.
Patvirtinimas – tai procedūra, kuria siekiama patvirtinti ar paneigti tam tikrą informaciją, dėl kurios tikslumo ar buvimo auditorius abejoja.
Šią informaciją dažniausiai raštu suteikia trečiosios šalys (bankai, kreditoriai, tiekėjai, mokesčių inspekcijos ir kt.). auditorius turi stengtis gauti kuo daugiau tiesioginių patvirtinimų.
Patvirtinimai svarbi ir daugeliu požiūriu reikšminga audito procedūra, nes suteikia dokumentuotą audito įrodymą iš išorės šaltinių. Patvirtinimai taip pat dažnai naudojami kaip įrodymas apie informacijos stautų, didinančių sąskaitų likučius, egzistavimą ir tikslų atspindėjimą bei informacijos srautų, mažinančių sąskaitų likučius, pilnumą ir tikslų atspindėjimą.
Gautinų sumų (išduotų pasklų) privalomas audito testas daugelyje pasaulio šalių. Patvirtinimai dar suteikia informaciją apie tiesiog nepatvirtintus dokumentuose dalykus, pavyzdžiui, kliento įsipareigojimų likučio patvirtinimas suteikia įrodymus, kad visi ankstesni atsiskaitymai yra apskaityti.
Skaičiavimai ir perskaičiavimai – daugiausia aritmetiniai sudėties, atminties, daugybos ir dalybos veiksmai, kuriuos naudoja auditorius, siekdamas įsitikinti, ar tikslūs ir patikimi kliento atlikti skaičiavimai dokumentuose, apskaitos registruose ir finansinėse ataskaitose.
Skaičiavimai ir perskaičiavimai daromi suradus klaidų, įtarus apgaulę, abejojant vienokia ar kitokia kliento informacija. Dėsninga, kad ne visi kliento skaičiavimai būna tikslūs. Rekomenduojama daugiau skaičiavimų ir perskaičiavimų daryti audituojant netipines ir masines operacijas.
Atranka – procedūra, kurios metu auditorius atrenka ir tiria vos dalį visuminės informacijos, dažniausiai atspindinčios įvairiarūšius reiškinius ir operacijas. Auditorius, naudodamas atrankos procedūrą, turi įvertinti klaidų tikimybę visuminėje informacijoje bei nustatyti rizikos laipsnį. Jei auditorius nustato, kad klaidos tikimybė visuminėje informacijoje yra, tai jis turi atlikti didesnę atranką.
Stebėjimas – procedūra, naudojama visais audito etapais. Jos metu stebimi įmonės vadovybės ir darbuotojų veiksmai, vertinami jų požiūriai tam tikrais klausimais. Pavyzdžiui, auditorius gali stebėti, kaip įmonės darbuotojai atlieka vidaus kontrolės funkcijas, išmoka darbo užmokestį, inventorizuoja atsarga ir kt. apibendrintai stebėjimą galima apibūdinti kaip vizualią kliento veiklos ir buveinės apžiūrą. Stebėjimas dažniausiai naudojamas siekiant įsitikinti procedūrų, kurios negali būti pagrįstos dokumentais, atlikimu.
Analitinė apžvalga – surinktos informacijos apie įmonės finansinę veiklą nagrinėjimas, siekiant sudaryti išankstinę nuomonę (audito planavimo etapu) arba galutinę nuomonę (baigus auditą). Darant analitinę apžvalgą detalizuojami ir apibendrinami rodikliai. Rodiklių detalizavimas –
sintetinių rodiklių skaidymas pagal formavimo veiksnius, kokybinius požymius, vietą ir laiką, sudedamąsias dalis. Apibendrinimas – detalizavimo rezultatų įvertinimas ir informacijos parengimas sprendimams, išvadoms ir pasiūlymams priimti. Apibendrinant naudojama tik svarbiausia informacija, gauta detalizuojant rodiklius. Rodikliai tiriami vertikaliai ir horizontaliai, apskaičiuojant jų struktūrą ir dinamiką. Be to, atliekant analitinę apžvalgą skaičiuojami įvairūs sntykiniai rodikliai. Analitinę apžvalgą galime laikyti analitinių testų sudėtine dalimi. Analitinė apžvalga neužtikrina, jog ją atlikus bus išaiškinti konkretūs neatitikimai, ji tik padeda rasti tas sritis, kuriose gali būti neatitikimų.
Įvertinimas – tam tikroms sumoms apskaičiavimas naudojant kokią nors metodiką, kai kitų būdų sumai nustatyti nėra arba juos naudoti netikslinga.
Priklausomai nuo objekto sudėtingumo įvertinimai gali būti paprasti… arba kompleksiniai. Paprasti įvertinimai dažniausiai pagrįsti viena nesudėtinga formule, pavyzdžiui, valdymo išlaidų paskirstymu laikotarpiais.
Kompleksiniams įvertinimams reikia specialių žinių, todėl auditorius turi užtikrinti ne tik naudojamos metodikos tinkamumą ir skaičiavimų tikslumą, bet ir darbuotojų profesinį pasirengimą. Įvertinimai pagrįsti tam tikromis prielaidomis. Auditorius turi nustatyti, ar tos prielaidos pagrįstos. Kai auditoriaus įvertintas dydis skiriasi nuo dydžio, įtraukto į finansines ataskaitas, jis turi nuspręsti, ar tas skirtimas yra klaida. Pagrįstas nesutapimas neturi būti laikomas klaida, priešingu atveju auditorius turi pareikalauti, kad vadovybė klaidą ištaisytų.
Prognozavimas – tai tikslinis informacijos tyrimas siekiant numatyti galimus ateities įvykius ir galimas jų pasekmes. Ši procedūra svarbi rengiant pasiūlymus kliento veiklai gerinti.
Kai kurie autoriai prie savarankiškų audito procedūrų priskiria vadinamąją „nukirtimo“ arba „atkirtimo“ procedūrą (cut-off). Ši procedūra rodo: turto ir įsiskolinimo fiksavimą tuo ataskaitiniu laikotarpiu, kai turtas buvo įsigytas, o įsiskolinimai atsirado, pajamų ir sąnaudų fiksavimą tuo ataskaitiniu laikotarpiu, kai jos turėjo būti pripažintos. Visos iki ataskaitinių metų pabaigos įvykusios ūkinės operacijos turi būti užfiksuotos tuose ataskaitiniuose metuose, o naujųjų metų pradžioje įvykusios operacijos negali būti įtrauktos į praėjusių metų finansines ataskaitas.
Praktika rodo, kad kartais įmonių vadovai manipuliuoja „cut-off“
operacijomis metų pabaigoje, norėdami dauti didesnį ar mažesnį pelną.
Pavyzdžiui, pirkimų sąskaitoje nurodžius vėlesnę datą galima jas išimti iš ataskaitinių metų ir perkelti į ateinančius metus.panašiai galima ištaisyti datas pardavimų sąskaitose ir į ataskaitinių metų operacijas įtraukti kitų metų dokumentus. Tokios ir panašios manipuliacijos turi įtakos pelnui.
Auditoriai turi atsakingai ir kruopščiai parinkti audito procedūras.
Ne visoms audito sritims tinka viena ar kita procedūra. Be to, auditoriai turi įvertinti duomenų, gautų naudojant vieną ar kitą procedūrą, svarbumą, pakankamumą ir patikimumą. Auditorius, pasirinkdamas konkrečias audito procedūras, turi įvertinti jų veiksmingumą.
Duomenų tikrinimo procedūros
Tarptautiniuose audito standartuose yra numatytos šių tipų procedūros: inspekcija, stebėjimas, apklausa, patvirtinimas, analizė.
Audito prajtikoje vartojama ir daugiau specialių terminų audito procedūroms nusakyti. Apžvelgsiu kai kuriuos iš jų.
▪ Patikrinimas natūra leidžia identifikuoti kiekį ir kokybę fizinio patikrinimo ar suskaičiavimo natūra būdu.
Kartais jis vadinamas tiesiog skaičiavimu (pinigų kasoje, vertybinių popierių, atsargų skaičiavimo testai ir kt.)
▪ Tvirtinimas yra vienas iš apklausos tipų. Auditorius iš kitų kompanijų as asmenų gauna raštiškus informacijos patvirtinimus. Tvirtinimas dažnai taikomas vietoj tikrinimo natūra procedūrų (kasos ar banko depozitų debitorinio įsiskolinimo ir kt.).
Šiam būdui reikia tokių kontrolės priemonių:
1. kliento personalas parašo raštą ir įteikia auditoriui patikrinti ir išsiųsti.
2. auditorius savo parašu patvirtina informacijos reikalavimą. Asmeniškai įdeda raštą į voką, užrašo savo atgalinį adresą ir išsiunčia.
3. parvirtinta pareikalautoji informacija užanspauduotame voke įteikiama auditoriui.
Inspekcija yra bendras terminas dokumentų apžiūrai apibūdinti.
Inspektuojamos sutartys, draudimo polisai, nuomos sutartys, susirinkimų protokolai. Auditorius pasidaro svarbias ištraukas iš šių dokumentų.
Kartais per šią procedūrą daroma tik dokumentų apžvalga., jie paprasčiausiai perskaitomi. Dokumentų apžiūra apibūdinama tokiais darbų terminais: patvirtinimas ir trasavimas.
Patvirtinimo reikia, kai tikrinama, ar buhalteriniai įrašai patvirtinti pirminiais dokumentais, ar nėra įrašų sąskaitose be dokumentų.
Tikrinimo kryptys: įrašas ( dokumentas (pvz., tikrinant nuosavybę, inspektuojamos gamintojų sąskaitos faktūros ir kiti dokumentai).
Trasavimas yra atvirkščias patvirtinimui. Kryptis: dokumentas ( įrašas (pvz., transporto dokumentai sutirinami su pardavimų įrašais). Dabar tikrinama, ar visų dokumentų duomenys parodyti apskaitos registruose.
Darbo pakartojimas – kliento padaryto kanceliarinio kasdienio darbo atlikimas iš naujo. Tai registrų vedimo ir jų sutikrinimo su pirminiais dokumentais bei kiti darbai. Kartais pakartotinai atliekami kalkuliacijų perskaičiavimai. Taigi įrašai sutikrinami su atitinkamomis sąskaitomis ir nusidėvėjimo apskaičiavimų perskaičiavimais.
Skenavimu atidžiai vizualiai apžiūrimi apskaitos įrašai ir lentelės.
Tokio apžiūrėjimo tikslas – identifikuoti neįprastas ar nesuderinamas pozicijas. Kartais jis gali būti vadinamas kruopščiu (pvz., gali būti skenuokamos mėnesio rentos išlaidos; paprastai į sąskaitos debetą turi būti įrašyta 12 įrašų).
Apklausa. Vadovybės ir darbuotojų klausinėjama apie auditui svarbius apskaitos dalykus. Atsakymai gali būti gaunami raštu ar žodžiu. Auditoriui įprasta apklausti darbuotojus ir surasti faktų, patvirtinančių apklausos informaciją. Tai leidžia atlikti auditą per trumpesnį laiką ir kryptingiau, negu nustatant faktus iš apskaitos dokumentų.
Stebėjimas – tai vizuali kliento veiklos ar buveinės apžiūra.
Pavyzdžiui, gali būti stebima administracijos veikla, duomenų apdorojimas arba apžiūrimos faktinės kliento darbo ar kitos sąlygos.
Išvados
Šiuo metu viskas tik kuriasi, steigiamos naujos auditorių organizacijos, auditu užsiimančios įmonės, priimami įvairūs teisiniai aktai susiję su audito veikla. Auditoriai dalyvaudami įvairiose rengiamose konferencijose bei seminaruose vis pareiškia naujų minčių bei pasiūlymų audito veiklai gerinti bei tobulinti. Laikui bėgant vis labiau bus įgyjama nauja patirtis, kuri remsis praktika ir išbandymais. Lietuvoje atsiras tik jai būdinga audito sistema, tik čia nusistovėjusios bei įprastai naudojamos audito procedūros.
Kad surinktų audito įrodymus, reikalingus audito testų tikslams pasiekti, planuodamas audito procedūras, auditorius turi numatyti tinkamus testavimui skirtų objektų išrinkimo būdus. Pagal 6 NAS “Rizikos įvertinimas ir vidaus kontrolė” reikalavimus auditorius atlieka kontrolės testus, jei planuoja, kad kontrolės rizika atskiriems tvirtinimams bus vidutinė ar maža.
Remdamasis apskaitos ir kontrolės sistemų supratimu, auditorius nustato tuos požymius ar charakteristikas, kurie pateikia kontrolės įvykdymo įrodymą ir esamos padėties nukrypimus nuo numatytos veiklos.
Auditorius atlieka tokių požymių buvimo ar jų nebuvimo testus.
Atliekant kontrolės testus audito atranka taikoma tada, kai kontrolė palieka jos atlikimo įrodymus (pavyzdžiui, parašas pardavimų sąskaitoje-
faktūroje, liudijantis apie pardavimą skolon leidimą arba duomenų įvedimo į mikrokompiuterio apdorojimo sistemą įgaliojimai).
Rinkdamas audito įrodymus, auditorius įvertina audito riziką ir suplanuoja tokias procedūras, kurios užtikrina, kad įrodymų gavimo rizika būtų sumažinta iki priimtino lygio, nustatomo jo profesiniu sprendimu.
Kiekvienam atrinktam objektui auditorius pritaiko tokias audito procedūras, kurios tinka atskiriems audito tikslams pasiekti.
Literatūra
Mackevičius J. Audito teorija ir praktika.- Vilnius: “Lietuvos mokslas”,
1999.- 699 p.
Mackevičius J. Audito pradmenys.- Vilnius: ”Mintis”, 1994.- 263 p.
Kabašinskas J., Toliatienė I. Pažintis su auditu.- Vilnius: UAB leidykla
„Amžius”, 1994.- 121 p.
Katkus A. Nacionaliniai audito standartai: teorija ir praktika// Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos, 1999 01 12.- Nr.2(50). P.9.
www.lar.lt www.vkontrole.lt/dokumentai/leidiniai www.finmin.lt
Tarptautiniai apskaitos standartai.