POLICIJOS KAIP INSTITUCIJOS SAMPRATA
Policijos statusas
Žodis ,,statusas” yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio ,,status”, reiškiančiokieno nors padėtį, būklę, būseną. Šiuo terminu paprastai apibūdinama teisėssubjekto padėtis. Antai Teisės enciklopedijoje ,,statusas” apibrėžiamaskaip ,,teisinė individo ar asmens padėtis”.[1] Vadinasi, nustatantpolicijos kaip institucijos statusą, būtina apibrėžti policijos padėtį.Kadangi ,,statusas” yra teisinė kategorija, policijos statuso apibūdinimoderėtų ieškoti teisės normų aktuose.
Policijos statusas yra nusakytas Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 1straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos policijayra teisėtvarką užtikrinantis vykdomasis valstybinės valdžios organas,veikiantis Respublikos vidaus reikalų sistemoje.[2] Analizuojant šįpolicijos statuso apibūdinimą, galima išskirti tris pagrindinius bruožus:1) Lietuvos Respublikos policija yra teisėtvarką garantuojanti institucija;2) Lietuvos Respublikos policija yra vykdomoji valstybinės valdžiosinstitucija; 3) Lietuvos Respublikos policija veikia kaip šalies vidausreikalų sistemos dalis.
Šių trijų požymių visuma apibūdina Lietuvos policijos statusą. Tačiau, mūsųmanymu, kiekvienas iš šių požymių yra diskutuotinas.
Pirmiausia sunku įsivaizduoti, kad policija gali atsakyti už teisėtvarką.Teisėtvarka – tai teisės normomis reguliuojama visuomeninių santykiųsistema, grindžiama teisėtumu.[3] Teisėtvarka – tai galutinė teisės normųrealizavimo pasekmė. Kartais teisėtvarka apibūdinama kaip teisėtumorezultatas.[4] Pagrindiniai teisėtvarkos subjektai yra asmenys, įstaigos,organizacijos. Todėl reikėtų pritarti mokslininkų nuomonei, kadteisėtvarka, teisėtumas turi būti siejamas su visų visuomeninių santykiųsubjektų (valstybės, jos institucijų, pareigūnų, visuomeninių organizacijų,asmenų) veikla.[5]
Apskritai pastebima, kad septintajame dešimtmetyje pradėjo formuotisbendruomenės (kur egzistuoja visi visuomeninių santykių subjektai)teisėtvarkos modelis. Kai teisėtvarka stabili, efektyviai funkcionuojaekonomika; pasiekiama įstatymų leidžiamosios, vykdomosios, teismų veiklosdarna; aktyviai veikia nevyriausybinės, visuomeninės organizacijos, realiaigarantuojamas laisvas žmogaus vystymasis, kadangi laiduojamos jo laisvės irteisės.
Kita vertus, teisėtvarka – tai visos teisės sistemos normų realizavimas.Galima kalbėti apie konstitucinių, finansų, šeimos, žemės, administraciniųir kitų visuomeninių santykių, kuriuos reguliuoja įvairios teisės šakųnormos, realizavimą. Dėl tokios teisėtvarkos sampratos sunku įsivaizduoti,kad policija kaip institucija gali garantuoti teisėtvarką. Teisėtvarką turilaiduoti visi visuomeninių santykių subjektai. Jei nors vienas visuomeniniųsantykių dalyvis eliminuojamas, teisėtvarka netenka šiam reiškiniui būdingovisuotinumo, privalomumo; menkėja socialinė šio teisėtvarkos reiškinioreikšmė. Be to, visiškai aišku, kad vien policija, kaip viena iš valstybėsinstitucijų, negali garantuoti teisėtvarką. Teisėtvarką turi garantuotivisa teisėsaugos sistema.
Nederėtų manyti, kad teisėsaugos sistema reiškia teisėsaugos institucijųsistemą. Tiek teisinės, tiek valstybinės struktūros yra teisėsaugossistemos sudėtinės dalys. Apsauginės teisės normos yra svarbi teisinėsstruktūros dalis. Garantuojant šias normas, galima specializuota valstybėsinstitucijų veikla. Pvz., administracines apsaugines teisės normas galigarantuoti policija, tuo tarpu garantuojant civilinės ar šeimos teisėsnormas, svarbus arbitražo, teismų vaidmuo, policija šios rūšies normasgarantuoja minimaliai.
Apskritai teisės teorijoje pripažįstama, kad teisėsaugos subjektais yravalstybė, teisėsaugos institucijos, teisėsaugos organizacijos, juridiniaiar fiziniai asmenys. Kiekvienas iš šių subjektų susiduria su atitinkamateisėsaugos sritimi. Tačiau yra valstybės institucijų, kurios tiesiogiaivykdo tokio pobūdžio veiklą. Šių institucijų specializacija susijusi su tamtikra teisėsaugos sritimi. Pripažįstant, kad vien policija negali būtiatsakinga už teisėsaugą, būtina išskirti tam tikrą teisėsaugos sritį iraiškiai įvardyti, už ką atsako policija. Tokiu keliu eina daugumavalstybių. Antai 1986 m. priimtame Prancūzijos nacionalinės deontologijoskodekse nurodoma, kad nacionalinė policija siekia, jog šalies teritorijojebūtų laiduojamos ir ginamos respublikos institucijų laisvės, palaikomaviešoji tvarka, saugomi žmonės ir jų nuosavybė. Kaip matome, Deontologijoskodekse išskiriamos trys pagrindinės Prancūzijos nacionalinės policijosveiklos kryptys: respublikos institucijų laisvių garantija ir gynimas,viešosios tvarkos palaikymas, žmonių bei jų nuosavybės apsauga.
1991 m. Rusijos Federacijos milicijos įstatyme nurodoma, kad milicijaprivalo ginti piliečių gyvybę, sveikatą, teises ir laisves bei nuosavybę.
Europos Tarybos leidinio ,,Policija ir žmogaus teisės”[6] autoriai,apibendrinę demokratinių valstybių policijos veiklą, teigia, kad paprastaiiš policijos tikimasi dviejų pagrindinių dalykų: 1) garantuoti įstatymųlaikymąsi ir užkirsti kelią nusikaltimams bei viešajai netvarkai, 2) teiktihumanitarines – socialines paslaugas katastrofų metu ir kitais nenumatytaisatvejais.
Antrasis teiginys, apibūdinantis Lietuvos policiją, siejamas su tuo, kadpolicija yra vykdomosios valdžios institucija. Dar XVIII a. garsus prancūzųteisininkas Š. Monteskje savo veikale ,,Apie įstatymų dvasią” pirmą kartąiškėlė bei pagrindė valdžių padalijimo teoriją. Valstybės valdžiąŠ. Monteskje skirstė į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Valdžiųpadalijimo teorija reiškė, kad valstybei įgyvendinus valdžių padalijimoidėją galima tarp valstybės institucijų sukurti tam tikrą valdžiospusiausvyros sistemą.
Amerikiečių kriminologas C.B. Klockarsas, išnagrinėjęs klasikiniuspolicijos veiklos principus, teigia:
1) savo veikloje policija turi taikyti visus įstatymus;
2) policija yra vykdomosios valdžios institucija, todėl jai reikia tikvykdyti įstatymus, remiantis valdžių suskirstymo principu;
3) policijos veikloje turi būti laikomasi įstatymų viršenybės principo. Taireiškia, kad policija negali vadovautis kokiais nors savo teisiniaissprendimais. Policija turi vadovautis tik įstatymų leidžiamosios valdžiospriimtais teisės normų aktais.[7]
Šiuose C.B. Klockarso teiginiuose atsispindi valdžių padalijimo teorija, jągalima pritaikyti konkrečios valstybės institucijos, policijos veiklai.
A. Šakočius disertacijoje ,,Policijos veikla įgyvendinant aplinkos apsaugosfunkciją” išanalizavo ir įvertino minėtus policijos klasikinės veiklosprincipus. A. Šakočius pabrėžia, kad laikantis šių principų be jokiųišlygų, neatsižvelgiant į naujai atsirandančias visuomenės problemas,mažėja policijos veiklos efektyvumas. Policija, sutelkdama dėmesį įneigiamų padarinių likvidavimą, prisidengdama besąlygiško įstatymų vykdymoporeikiu, atitolo nuo visuomenės. Tai sudarė prielaidas komplikuotiemssantykiams su kitomis vykdomosios valdžios institucijomis atsirasti.[8]
Tam tikrų abejonių kyla ir dėl policijos priskyrimo klasikinei vykdomosiosvaldžios institucijai. Būtent prancūzai, šiuolaikinės Š. Monteskjevaldžios padalijimo teorijos šalininkai, suabejojo policijos, kaipvykdomosios valdžios institucijos, traktavimu ir atsižvelgdami į policijosveiklos ypatybes ir jos funkcijų plėtrą siūlo traktuoti policiją kaipsavarankišką ketvirtąją valstybės jėgą.[9] Galbūt dėl šios priežastiesstudentams teisininkams skirtuose Prancūzijoje išleistuose naujausiuoseadministracinės teisės ar viešosios teisės vadovėliuose vengiama policijąapibūdinti kaip vykdomosios valdžios instituciją. Antai profesoriai LuisasTrotabas ir Polis Isoartas pažymi, kad žodžio ,,policija” reikšmė šiandiensiejama su viešosios tvarkos tarnyba bei jos teikiamomis garantijomis.[10]Nors policija apibūdinama įvairiai, pasak minėtų autorių, policijos vardassiejamas su viešąja tvarka ar viešosios tvarkos palaikymu, kai policijaisuteikiama tikroji priežiūros valdžia, kuriai būdingas įsakymų vykdymas, oatskirais atvejais – jėgos ir represijų naudojimas.[11]
Kadangi susiklostė tokia situacija, policija, siekdama apsaugoti žmones beivalstybės institucijas, laisvoje visuomenėje balansuoja tarp žmogaus teisiųgarantavimo ir teisėtų, valstybės suteiktų galių įgyvendinimo. EuroposTarybos leidinyje ,,Policija ir žmogaus teisės” pažymima, kad garantuojantžmogaus teises bei laisves policijos veikloje egzistuoja konfrontacija.[12]Turima galvoje konfrontacija tarp policijos ir jos galių įgyvendinimo.Šioje situacijoje policija elgsis teisingai tada, kai teiks pirmenybęteisės reikalavimams, numatantiems tokią policijos veiklą, kai tiksliailaikomasi teisės normų. Ši mintis išplaukia iš Visuotinės žmogaus teisiųdeklaracijos preambulės 3 punkto, kuriame nurodoma, jog būtina, kad žmogausteises saugotų įstatymo galia dėl to, kad jis nebūtų priverstas imtis kaipkraštutinės priemonės sukilimo prieš tironiją ir priespaudą.
Deklaracijos 29 straipsnio 2 punkte ši mintis dar tiksliau pabrėžiama:įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, kiekvienasžmogus negali patirti kitokių apribojimų, nei įstatymo numatyti, vien tiktam, kad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą irgerbimą siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos irvisuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje.
Šie keli nurodyti fragmentai iliustruoja policijos darbo specifiką irverčia abejoti policijos kaip vykdomosios valdžios institucijos traktuote.Be kita ko, apibrėžiančiuose policiją naujausiuose pozityviosios teisėsnormų aktuose, tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose, jau nenurodoma,kad policija yra vykdomosios valdžios institucija. Dabar rengiamos LietuvosRespublikos policijos įstatymo pataisos. Viename iš įstatymo variantųpolicija įvardijama kaip organizacija, teikianti viešosios tvarkos, asmensir turto apsaugos paslaugas. Kitame variante nurodoma, kad LietuvosRespublikos policija yra valstybės institucija, veikianti kaip LietuvosRespublikos vidaus reikalų sistemos dalis ir vykdanti Lietuvos RespublikosKonstitucijos ir kitų įstatymų nustatytas funkcijas.
Valstybių praktika rodo, kad policija, kaip institucija, gali būtipriskirta įvairioms žinyboms. Dažniausiai valstybės nusprendžia, kadpolicija pavaldi Vidaus reikalų ministerijai (Lietuva, Rusija, Prancūzija,Vokietija). Kartais policija pavaldi Teisingumo ministerijai (Olandija,Švedija). Japonijoje policija yra savarankiška institucija. Taigi valstybėspasirenka įvairius policijos organizavimo modelius.
Policijos funkcijos
Terminą ,,funkcija” vartoja matematikai, filosofai, sociologai,teisininkai, gamtininkai, kalbininkai. Kiekvienas mokslas šį terminąaiškina savaip. Pavyzdžiui, matematikai funkciją supranta kaip priklausomąkintamą dydį, t.y. dydį, kuris kinta, kintant kitam dydžiui. Sociologaifunkciją supranta kaip vaidmenį, kurį socialinis institutas arba socialinisprocesas atlieka aukštesnės organizacijos, visuomeninės sistemos ar jąsudarančių socialinių grupių ir individų atžvilgiu. Termino ,,funkcija”vartojimas glaustai aptartas Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje.[13]Šį terminą vartoja ir teisininkai, tačiau tai, deja, neatsispindi minėtojeenciklopedijoje.
Paprastai teisės teorijoje terminu ,,funkcija” stengiamasi apibrėžtiveiklos kryptį, tam tikros politinės-teisinės institucijos veiklos turinį.Taip yra nusakomos valstybės, vyriausybės, ministerijos ar kitų valstybėsinstitucijų funkcijos. Antai apibrėžiant valstybės funkcijas nurodoma, kadtai valstybės veiklos pagrindinės kryptys, įkūnijančios valstybės esmę beisocialinę paskirtį, o tai kyla iš valstybės tikslų bei uždavinių.[14]Paprastai valstybės institucijų funkcijos yra numatomos jų veikląreglamentuojančiuose teisės normų aktuose. Taigi policijos funkcijas reikiasuprasti kaip teisės normų aktuose įtvirtintas pagrindines policijosveiklos kryptis, atitinkančias policijos uždavinius tam tikrame josvystymosi etape. Apibrėžiant policijos funkcijos kategoriją, buvopažymėta, kad policijos funkcijas nusako policijos uždaviniai. Suprantama,kad įvairiuose policijos vystymosi etapuose policijai buvo keliami įvairūsuždaviniai. Kokie uždaviniai keliami Lietuvos valstybės policijai?
Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 1 straipsnyje nurodoma, jogpagrindiniai policijos uždaviniai – nusikaltimų bei kitokių teisėspažeidimų prevencija, nusikaltimų atskleidimas ir tyrimas, viešosiostvarkos, visuomeninės rimties bei saugumo, piliečių teisių, laisvių irturto apsauga, valstybės sienų apsauga. Be to, policija vykdo eismo saugumopriežiūrą, teikia neatidėliotiną ir kitokią socialinę pagalbą gyventojams.
Pakeisto ir papildyto Lietuvos Respublikos policijos įstatymo projekte(1998 05 27) nurodoma, jog policijos uždaviniai – žmogaus teisių, laisviųir turto apsauga, nusikaltimų bei kitokių teisės pažeidimų prevencija,atskleidimas ir tyrimas, valstybės sienų apsauga, viešosios ir eismotvarkos, visuomenės rimties ir saugumo palaikymas.[15]
Manytume, kad policijos uždaviniai tobuliau pateikti Policijos įstatymopakeitimo projekte. Šiame projekte vykusiai pastebima, kad policijatarnauja žmonėms, o žmogaus teisių ir laisvių apsauga nurodyta kaipsvarbiausias prioritetinis policijos veiklos uždavinys. Antra vertus,Policijos įstatyme dėl netikslios formuluotės nesuprantamas šis policijosuždavinys: teikti neatidėliotiną ir kitokią socialinę pagalbą gyventojams.Apskritai tiek Lietuvos Respublikos policijos įstatyme, tiek šio įstatymopakeitimo projekte suformuluoti bendri policijos kaip institucijosuždaviniai.
Mūsų manymu, formuluojant Lietuvos policijos uždavinius būtina vadovautisLietuvos Respublikos Konstitucijos 94, 109 bei 119 straipsniais. Šiuosestraipsniuose yra nurodytos Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijųfunkcijos. Paskirstant šias funkcijas, teisėsaugos institucijoms būtinavadovautis tam tikra sistema. Būtent tokio požiūrio dėka būtų išvengta tamtikrų spragų, be to, tam tikrų teisėsaugos institucijų funkcijosnesidubliuotų. Deja, tenka konstatuoti, kad teisėsaugos institucijųfunkcijos dubliuojasi ir tai Lietuvoje tampa vos ne įprastu reiškiniu.Prof. A. Pumputis probleminiame straipsnyje ,,Teisėsaugos funkcijųsistemos klausimu”, išanalizavęs teisėsaugos institucijų funkcijasreglamentuojančius teisės normų aktus, pažymi, jog dubliuojasi Vidausreikalų ministerijos ir Muitinės departamento veikla atliekant kvotą,Vidaus reikalų ministerijos ir Saugumo departamento veikla atliekant kvotąir nusikaltimų tyrimą bei vykdant nusikaltimų ir teisės pažeidimųprevenciją. Tačiau labiausiai, pažymi prof. A. Pumputis, dubliuojasi Vidausreikalų ministerijos ir Prokuratūros veikla atliekant parengtinį tardymą,tiriant nusikaltimus bei vykdant nusikaltimų ir teisės pažeidimųprevenciją.[16]
Lietuvos Respublikos policijos įstatyme, atsižvelgiant į policijos tarnybųrūšis, formuluojami specifiniai, būdingi tam tikros rūšies policijostarnybai, uždaviniai.
Prieš nurodant konkrečių policijos tarnybų uždavinius, skaitytojui derėtųpriminti Lietuvos policijos sistemą.
Lietuvos policijos sistemai priklauso respublikinė policija, savivaldybiųpolicija, Pasienio policijos departamentas, Mokesčių policijosdepartamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba bei šių tarnybų struktūriniaipadaliniai. Savo ruožtu respublikinei policijai priklauso kriminalinėpolicija, transporto policija, kelių policija ir viešoji policija.Respublikinės policijos uždaviniai konkrečiau pateikiami pagal minėtaspolicijos rūšis. Pavyzdžiui, kriminalinei policijai pavesta operatyvinės irprofesinės veikos pagrindu užkirsti kelią nusikaltimams. Ši policija tvarkonusikaltimų apskaitą; atskleidžia ir tiria padarytus nusikaltimus,išaiškina juos padariusius asmenis; atlieka kvotą jos kompetencijaipriskirtose bylose; vykdo prokurorų, tardytojų, teisėjų ir teismopavedimus, susijusius su nusikaltimų tyrimu ir nusikaltėlių paieška.
Viešoji policija privalo garantuoti viešąją tvarką šalies regionuose;prireikus teikia pagalbą prokuratūrai ir tardymo organams tiriantnusikaltimus, teismams nagrinėjant bylas, vykdant teismo nuosprendžius beisprendimus; garantuoja viešąją tvarką ir rimtį valstybės (kontrolės,valstybinių inspekcijų) pareigūnams vykdant pagal įstatymą pavestaspareigas; Vyriausybės pavedimu saugo valstybines įstaigas ir kitus svarbiusobjektus.
Kelių policija privalo vykdyti automobilių ir kitų transporto priemoniųsaugumo priežiūrą; tirti kelių eismo taisyklių pažeidimus ir autoįvykius;atlikti kvotą tiriant transporto įvykių bylas; skirti administracinesnuobaudas ar kitokias poveikio priemones už eismo taisyklių pažeidimus.
Transporto policija vykdo kriminalinės bei viešosios policijos uždavinius,tačiau jos veiklos sritis apima geležinkelio, oro ir vandens transportolinijas bei atitinkamų žinybų teritorijas.
Savivaldybių policiją sudaro padaliniai, vykdantys teisėtvarkos pažeidimųprevenciją, atliekantys kvotą, saugantys viešąją tvarką ir garantuojantysvisuomenės rimtį bei piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Šipolicija taip pat pagal savo kompetenciją ir aplinkos apsaugą vykdoatitinkamus savivaldybės teritorijoje esančių teismų pavedimus, padedakelių policijai savivaldybės teritorijoje garantuoti eismo saugumą. Šiuosuždavinius bei su jais susijusias funkcijas įgyvendina teritoriniu principusudaromos savivaldybių policijos nuovados.
Pasienio policiją sudaro padaliniai, kurių pagrindiniai uždaviniai –garantuoti valstybės sienų apsaugą ir neliečiamumą; Lietuvos Respublikosvalstybės sienos įstatymo bei kitų įstatymų vykdymą; padėti vykdytimigracijos politiką; garantuoti Lietuvos Respublikos piliečių beiužsieniečių perėjimo per valstybės sieną tvarką; atlikti kvotą beioperatyvinę paiešką dėl sienų režimo pažeidimų; pagal savo kompetencijąreguliuoti pasienio incidentus; saugoti visuomenės rimtį ir piliečių teisesbei teisėtus interesus pasienio ruože ir kitose vietose, kuriose galiojapasienio režimas; bendradarbiauti su kitais valstybės sienų apsaugossubjektais.
Papildžius Lietuvos policijos įstatymą, buvo įkurtos naujos policijostarnybos rūšys: mokesčių policija ir Specialiųjų tyrimų tarnyba.
Mokesčių policijai buvo iškelti šie uždaviniai: išaiškinti ir tirti
finansinius nusikaltimus bei teisės pažeidimus; vykdyti tokio pobūdžionusikaltimų ir teisės pažeidimų prevenciją; įgyvendinti priemones,leidžiančias išieškoti mokesčius; tirti mokesčių administratorių beiValstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų darbuotojų piktnaudžiavimotarnyba, tarnybos įgaliojimų viršijimo, pareigų neatlikimo, kitusnusikaltimus ir teisės pažeidimus, susijusius su mokesčiais ir valstybiniosocialinio draudimo įmokomis.Specialiųjų tyrimų tarnybą sudaro padaliniai, įstatymų nustatyta tvarkavykdantys operatyvinę veiklą; atliekantys kvotą ir parengtinį tardymą dėlnusikalstamų susivienijimų (organizuotų grupių) rengiamų ar padarytųnusikaltimų valstybės tarnybai; užkertantys kelią korupcijai. Specialiųjųtyrimų tarnyba renka, analizuoja, klasifikuoja, o prireikus – perduodavidaus reikalų sistemos padaliniams ir suinteresuotoms tarnybomsoperatyvinę ir kitą informaciją apie nusikalstamus susivienijimus, jųorganizatorius bei narius, taip pat rengiančius ar padariusius nusikaltimusvalstybės tarnybai, ar susijusius su nusikalstamo susivienijimo veiklavalstybės pareigūnus. Be to, Specialiųjų tyrimų tarnyba organizuojapriemones gautai informacijai realizuoti; tiria nusikalstamų susivienijimųnarių, asmenų, susijusių su nusikalstamo susivienijimo veikla, padarytusnusikaltimus, taip pat nusikaltimus tarnybai; atlieka kvotą bei parengtinįtardymą tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose; imasi priemonių tokiųnusikaltimų prevencijai.
Konkrečios policijos funkcijos įvardytos Lietuvos policijos įstatymo 18 – 23 straipsniuose iš karto po policijos tarnybų uždavinių. Tiesa, tenkapažymėti, kad ankstesniuose įstatymo straipsniuose kai kurių policijostarnybų uždaviniai, pavyzdžiui, savivaldybių policijos (15, 16 str.),pasienio policijos (161, 162 str.) uždaviniai sutapatinami su šių policijostarnybų funkcijomis.
Lietuvos policijos įstatymo 17 straipsnyje ,,Policijos funkcijos” pažymima,kad policija, saugodama ir gindama piliečių teises, laisves, teisėtusinteresus bei turtą nuo visuomenei pavojingų pasikėsinimų į piliečiųgyvybę, sveikatą, garbę, turtą ir orumą ir vykdydama kitus nustatytusuždavinius, atlieka šio įstatymo 18 – 24 straipsniuose nurodytas funkcijas.Manytume, kad šis straipsnis turi būti suderintas su LietuvosRespublikos Konstitucijos II skirsniu ,,Žmogus ir valstybė”. Policijosįstatymo 17 straipsnyje vartojamas terminas ,,pilietis” reiškia, kadpolicija saugo ir gina straipsnyje išvardytas sritis, siedama tai supilietybe.
Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje gyvybės, sveikatos, garbės irorumo, teisių bei laisvių gynybos ir apsaugos klausimai siejami ne supilietybe, o su žmogaus prigimtinėmis teisėmis. Todėl terminas ,,pilietis”Lietuvos policijos įstatymo 17 straipsnyje keistinas terminu ,,žmogus”. Išdalies reikėtų pritarti principinei Policijos įstatymo 17 straipsnionuostatai, draudžiančiai policijai pavesti vykdyti įstatymuose nenumatytasfunkcijas. Visiškai aišku, kad ir policijai savo iniciatyva, negavus kuriosnors institucijos pavedimo, nereikia vykdyti Policijos įstatyme nenumatytųfunkcijų. Todėl pritariame išsamesnei 17 straipsnio formuluotei, kurnurodoma, kad policijai draudžiama vykdyti įstatymuose nenumatytasfunkcijas. Būtent taip pakoreguotas 17 straipsnis siūlomas pakeisto irpapildyto Policijos įstatymo projekte.
Išanalizavę Lietuvos policijos įstatymo 18 – 23 straipsnius, galimeišskirti šias policijos funkcijas:
1) nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevencija;2) nusikaltimų atskleidimas ir tyrimas;3) operatyvinė veikla;4) viešosios tvarkos, visuomenės rimties ir saugumo, piliečių teisių irlaisvių apsauga;5) valstybės sienų apsauga;6) valstybės finansų apsauga;7) eismo priežiūra;8) socialinė pagalba gyventojams.
Kad skaitytojas galėtų palyginti, nurodysime, kokias funkcijas atlikotarpukario Lietuvos policija. Taigi to meto Lietuvos policijai buvobūdingos šios funkcijos:
1) visuomenės tvarkos saugojimas;2) valstybinio ir visuomeninio ūkio priežiūra;3) visuomenės dorovės priežiūra;4) visuomenės gerovės priežiūra;5) žmonių sveikatos apsauga;6) piliečių apsauga;7) piliečių turto apsauga;8) piliečių apsauga nuo nusikalstamų pasikėsinimų.
Galime šias funkcijų grupes palyginti įvairiais aspektais: tiek pagalapimtį, tiek pagal turinį. Pagaliau galime palyginti pagal tai, kaippolicijos funkcijos atitinka Europos policininkų chartijos nuostatas.[17]
Pagal šiuolaikinės policijos nuostatą policija yra institucija, teikiantipaslaugas visuomenei. Prof. A. Pumputis, šiuo aspektu atlikęs policijosfunkcijų analizę, pažymi, jog tarpukario Lietuvos policijos organizacijabei funkcijos savo turiniu daug artimesnės Europos policininkų chartijainegu dabartinė policijos veiklos praktika bei teisinis reguliavimas.[18]Iš tiesų, net formaliai žiūrint, tarpukario Lietuvos policijos interesųsubjektas buvo ,,žmogus” ar ,,visuomenė”. Tuo tarpu nurodant aštuoniasLietuvos policijos funkcijas, ,,piliečiai” bei ,,gyventojai” minimi tik dukartus.
Koks Lietuvos policijos funkcijų turinys?
Pirmoji Policijos įstatyme nurodyta policijos funkcija – nusikaltimų beikitų teisės pažeidimų prevencija. Vykdydama šią funkciją, policija:
1) rengia ir įgyvendina priemones, užkertančias kelią nusikaltimams irteisės pažeidimams;
2) atskleidžia padarytų nusikaltimų ir administracinių teisės pažeidimųpriežastis bei sąlygas ir taiko įstatymo numatytas priemones jomspašalinti;
3) sudaro ir tvarko profilaktines, kriminalines ir operatyvines įskaitas;
4) pagal sutartis saugo piliečių, įstaigų, įmonių, organizacijų turtą;
5) taiko administracines ir kitokias prevencijos priemones.
Nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevencija, ko gero, yra viena išsvarbiausių policijos funkcijų. Iki šiol policijos pagrindinis uždavinysbuvo atskleisti jau padarytus nusikaltimus. Tačiau dauguma gyventojų nėranusikaltėliai. Jie suinteresuoti, kad būtų apgintas jų turtas, gyvybė,sveikata, garantuotas saugumas, laisvės ir teisės. Policija, skubėdamapaskui nusikaltėlius, tarsi pamiršta tą didžiąją visuomenės dalį, kurineturi nieko bendra su nusikaltimais. Policijos prevencinis darbas paliestųdidžiosios visuomenės dalies interesus, garantuotų mokesčių mokėtojų teisesbei laisves. Šiuo aspektu policijos prevencinė veikla yra vertinama kaipaukščiausia žmogaus teisių apsaugos forma.[19] Būtina pabrėžti, kadstabdyti nusikalstamumą galima tik plėtojant intensyvų prevencinį darbą,bendradarbiaujant su visuomene, šalinant nusikalstamumo priežastis irįgyvendinant ilgalaikes kompleksines programas, kuriose būtų numatytiprevenciniai policijos veiklos tikslai ir uždaviniai
Tenka pažymėti, kad įvardijus policijos funkcijas, dažnai iškyla problemanustatant, kokia policijos tarnyba turi šias funkcijas įgyvendinti.Pavyzdžiui, vykdant nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevencijąneaišku, kuri policijos tarnyba pagal sutartis saugo piliečių, įstaigų,įmonių ir organizacijų turtą. Susipažinus su policijos darbu, galimaatsakyti, kad tai apsaugos policijos funkcija. Tačiau Lietuvos policijosįstatymo projekte tokios policijos tarnybos nerandame.
Atrodo, niekam nekyla abejonių, kad turto apsauga – viena iš aktualiausiųLietuvos visuomenės problemų. Todėl atsisakyti turto apsaugos kaippolicijos vykdomos nusikaltimų prevencijos funkcijos, mūsų manymu, būtųnetikslinga. Deja, pakeisto ir papildyto Lietuvos policijos įstatymoprojekte ši funkcija neužfiksuota.
Teisinėje visuomenėje diskutuojama dėl apsaugos policijos veiklosturinio. Neretai pažymima, kad ši policijos tarnyba pagal savo esmęprieštarauja policijos kaip mokesčių mokėtojų išlaikomos institucijosprigimčiai, nes teikia mokamas paslaugas visuomenei. Dėl šios priežastiesapsaugos policijos siūloma atsisakyti. Aišku, kad turto apsaugos funkcijanet ir panaikinus šią tarnybą išliktų, tačiau ją realizuotų ne policija, o,tarkim, privati saugos tarnyba.
Ar reikalinga apsaugos policija? Į šį klausimą gali atsakyti visuomenė.Palyginus privačias saugos tarnybas ir apsaugos policiją pagal teikiamųpaslaugų apimtį saugant turtą, pirmauja apsaugos policija. Taigi aišku, kamvisuomenė teikia prioritetą. Be to, pačiam autoriui teko įsitikinti, kadapsaugos policija yra viena iš geriausiai organizuotų policijos tarnybosrūšių. Į įvykio vietą (pavyzdžiui, Kaune) šios tarnybos darbuotojaiatvyksta per dvi tris minutes. Taigi jeigu privačios apsaugos tarnybos irapsaugos policija konkuruos, visuomenė laimės tiek dėl teikiamų paslaugųįkainių, tiek dėl teikiamų paslaugų kokybės. Be to, būtina pabrėžti, kadLietuvos policijos reformos metmenyse kaip ilgalaikis policijos reformostikslas užfiksuota būtinybė pirmiausia rūpintis gyventojų saugumu bei jųturto apsauga.[20]
Klasikinė policijos veiklos kryptis – nusikaltimų atskleidimas ir tyrimas.Vykdydama šią funkciją, policija:
1) registruoja ir tikrina pareiškimus ir pranešimus apie rengiamus arpadarytus nusikaltimus;
2) vykdo pasislėpusių įtariamų, kaltinamų, teisiamų, nuteistų ir be žiniosdingusių asmenų paiešką;
3) įstatymų nustatyta tvarka atlieka kvotą;
4) baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais baudžiamosiose bylosevykdo tardytojo, prokuroro, teisėjo ir teismo pavedimus.
Nors nusikaltimo tyrimo funkciją mes pavadinome klasikine (tai reikštų, kadšią funkciją atskleidžiančios policijos veiklos kryptys yra
nusistovėjusios), pastebime, kad ją vykdant iškyla nesklandumų. Jau nuopirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų pradėjus vykdyti teisinės sistemosreformą, kilo problema dėl tardymą atliekančių institucijų darbopasidalijimo. Policijos įstatyme policijai pavedama atlikti tik kvotą, tuotarpu funkcija formuluojama plačiau ir siejama apskritai su nusikaltimųtyrimu. Manytume, kad vykdant šią funkciją policijai turi būti pavestaatlikti visą ikiteisminį nusikaltimo tyrimą. Išdalyti funkcijos atlikimofragmentus įvairioms institucijoms, dubliuoti funkcijos įgyvendinimą nėratikslinga tiek dėl laiko ir materialinių sanaudų ekonomijos, tiek dėl darboracionalumo.Vidaus reikalų ministerijos sistemai priklauso kriminalistinių ekspertiziųlaboratorija bei gausus būrys specialistų. Vykdant nusikaltimų atskleidimobei tyrimo funkcijas, į šią veiklą derėtų įtraukti laboratorijosspecialistus. Taigi nusikaltimus tirtų viena tarnyba. Atsižvelgdami į tai,pritartume pakeisto ir papildyto Lietuvos Respublikos policijos įstatymoprojekto punktui, kur teigiama, kad policija atlieka nusikaltimų pėdsakų irkitų daiktinių įrodymų kriminalinę ekspertizę ir teikia specialistoišvadas. Aptariama policijos funkcija būtų šiek tiek platesnė, bet jąrealizuotų viena tarnyba.
Policijos įstatymo 20 straipsnyje pateikta policijos operatyvinės veiklosfunkcija. Straipsnyje nurodoma, jog policijos operatyvinė veikla – taineviešo nusikaltimų prevencijos ir išaiškinimo veiksmai, kurie naudojamiinformacijai apie rengiamus ir padarytus nusikaltimus rinkti. Atliekanttokio pobūdžio veiksmus, dokumentuojama gauta medžiaga, ieškomanusikaltimus padariusių, taip pat be žinios dingusių asmenų, išaiškinamineteisėtų pajamų įgijimo šaltiniai ir būdai.
Vykdydama operatyvinę veiklą, policija nustatyta tvarka gali naudotisspecialia technika, laisvanoriška vieša ar slapta piliečių pagalba, taippat žvalgybinės apklausos, operatyvinio patikrinimo bei apžiūros, sekimo,žvalgybos ir kitais specialiosios kontrolės metodais.
Kadangi operatyvinės veiklos formos yra ypatingos, operatyvinės veiklospriemones, būdus ir jų taikymo tvarką reglamentuoja specialūs LietuvosRespublikos vidaus reikalų ministerijos ir Prokuratūros parengti irVyriausybės patvirtinti norminiai aktai. Įprasta, kad operatyvinės veiklospriemonių ir būdų taikymą kiekvienu konkrečiu atveju sankcionuojaprokuroras. Faktiniai duomenys, gauti panaudojus šiuos metodus iružfiksuoti techninėmis priemonėmis, baudžiamojo proceso įstatymo nustatytatvarka baudžiamojoje byloje gali būti įrodymai.
Taip pat pabrėžiama, kad policijos operatyvinė veikla vykdoma tik kovojantsu kriminaliniais nusikaltėliais bei atliekant prevencinį darbą ir yraoperatyvinių policijos tarnybų išimtinė teisė.
Taigi galime konstatuoti, kad Policijos įstatymo 20 straipsnis,reglamentuojantis policijos operatyvinę veiklą, yra gana išsamus. Tačiauviename straipsnyje neįmanoma numatyti įvairių operatyvinės veiklosniuansų, todėl būtina parengti specialų, vien šią veiklą reglamentuojantįteisės normų aktą. Tenka pažymėti, kad operatyvinė veikla yra susijusi sutam tikromis žmogaus teisėmis, jos įtvirtintos ir Konstitucijoje. Taižmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamybę, į telefoninių pokalbių,korespondencijos, pranešimų telegrafu slaptumą. Todėl operatyvinę veiklągali reguliuoti ne žinybiniai, o įstatymų leidėjo priimami aktai. Būtentdėl šių priežasčių 1992 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmėOperatyvinės veiklos įstatymą.[21] Po penkerių metų, 1997 m. gegužės 22 d.,buvo priimtas naujas Operatyvinės veiklos įstatymas. Tokia operatyvinėsveiklos įstatymų kaita liudija, kad valstybės institucijos susiduria suįvairiomis operatyvinės veiklos problemomis. Naujasis įstatymasreglamentuoja teisinius operatyvinės veiklos pagrindus, objektus, subjektusbei jų teises ir pareigas, operatyvinės veiklos metodus ir priemones, jųtaikymo pagrindus ir tvarką, taip pat šios veiklos kontrolę, priežiūrą irfinansavimą. Operatyvinis tyrimas, kaip viena iš operatyvinės veiklosformų, atliekamas, kai:
1) nenustatytas nusikalstamą veiką rengęs ar įvykdęs asmuo;
2) yra pirminė patikrinta informacija apie asmens nusikalstamą veiką;
3) yra pirminė patikrinta informacija apie asmens priklausymą nusikalstamamsusivienijimui;
4) yra duomenų apie kitų valstybių specialiųjų tarnybų veiklą;
5) pasislepia kaltinamasis, teisiamasis arba nuteistasis.
Operatyvinę veiklą gali vykdyti tik specialius valstybės įgaliojimusturinčios valstybės institucijos. Operatyvinė funkcija pavedama atliktiKrašto apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Saugumodepartamento institucijų tarnyboms bei įgaliotiems darbuotojams. Vyriausybėnustato tarnybų sąrašą bei operatyvinės veiklos mastą.
Policija, vykdydama operatyvinę veiklą, privalės laikytis Operatyvinėsveiklos įstatymo nuostatų. Vadinasi, Lietuvos policijos įstatymo 20straipsnis yra koreguotinas. Mes pritartume pakeisto ir papildyto LietuvosRespublikos policijos įstatymo projekto 17 straipsnio redakcijai, kurlakoniškai nurodoma, kad policija, įgyvendindama savo funkcijas, vykdooperatyvinę veiklą, kurią reglamentuoja Lietuvos Respublikos operatyvinėsveiklos įstatymas.
Teisininkai išsakė abejonių dėl operatyvinės veiklos kaip savarankiškospolicijos funkcijos. Kai kurių autorių manymu, operatyvinė veikla yrapolicijos funkcijų realizavimo metodas, o ne funkcija.[22] Šiai minčiaireikėtų pritarti. Štai ir mūsų minėto pakeisto ir papildyto Policijosįstatymo 17 straipsnio redakcijoje nurodoma, jog ,,įgyvendindama savofunkciją” policija vykdo operatyvinę veiklą. Tai tarsi patvirtina teiginį,kad operatyvinė veikla yra policijos funkcijų realizavimo metodas.
Lietuvos policijos įstatymo 21 straipsnyje nurodyta, kad viešosios tvarkos,visuomeninės rimties ir saugumo, piliečių teisių ir laisvių apsaugosfunkcija įgyvendinama:
1) patruliuojant viešose vietose;
2) saugant viešąją tvarką masinių renginių metu;
3) vykdant įstatymus dėl kovos su nusikaltimais, girtavimu, narkotikųvartojimu, prostitucija, kitais antivisuomeniniais reiškiniais;
4) prižiūrint, kad būtų laikomasi nustatytos tvarkos įgyjant, laikant,saugant ir perduodant šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogstamąsiasmedžiagas, narkotines priemones ir kitus leidimų sistemos reglamentuojamusdaiktus bei medžiagas;
5) surašant administracinių teisės pažeidimų protokolus, nagrinėjant tokiųpažeidimų bylas, teisės pažeidėjams skiriant administracines nuobaudas beitaikant kitas administracines prievartos priemones;
6) įstatymų numatytais atvejais saugant ir konvojuojant sulaikytuosiusasmenis, vykdant teismų ir tardytojų nutarimus, kai nagrinėjamosbaudžiamosios bylos;
7) garantuojant viešąją tvarką, teismo antstoliams, valstybėskontrolieriams, medicinos personalui ir kitiems pareigūnams ar tarnautojamsvykdant įstatymo nustatyta tvarka pavestas paslaugas.
Pakeisto ir papildyto Lietuvos policijos įstatymo projekte ši funkcijaišplėsta: 21 straipsnio ,,f” punkte nurodoma, kad policija prižiūri keliųeismo tvarką ir saugumą, tiria kelių eismo taisyklių pažeidimus irautoavarijas, egzaminuoja ir išduoda pažymėjimus, suteikiančius teisęvairuoti transporto priemones, registruoja transporto priemones.
Mes sutinkame, kad kelių eismo tvarka ir saugumas yra viešosios tvarkos,visuomenės rimties ir saugumo dalis. Taip pat aišku, kad šią veiklos kryptįįgyvendina respublikinės policijos tarnyba – kelių policija. Tačiau dėlšios policijos veiklos krypties kyla problemų. Ar būtina eismo priežiūrosfunkciją išskirti kaip savarankišką policijos veiklos funkciją? Gal šiąfunkciją derėtų tapatinti su viešosios tvarkos apsaugos funkcija? Eismopriežiūros funkcija išskirta ir apibūdinta galiojančio Policijos įstatymo22 straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodoma, kad policija:
1) reguliuoja transporto ir pėsčiųjų eismą, prižiūri kelių eismo tvarką irsaugumą;
2) kontroliuoja, ar gatvių ir kelių projektavimas, tiesimas beiremontavimas, jų būklė, priežiūra ir eksploatavimas atitinka saugaus eismoreikalavimus;
3) kontroliuoja transporto priemonių būklę;
4) kontroliuoja, kaip asmenys, visų rūšių įstaigos ir organizacijos vykdoįstatymus, kitus norminius aktus dėl eismo saugumo garantavimo bei aplinkosapsaugos nuo žalingo transporto priemonių poveikio;
5) tiria eismo taisyklių pažeidimus ir autoįvykius, atlieka kvotąautotransporto įvykių bylose, skiria administracines nuobaudas ir kitokiaspoveikio priemones už kelių eismo taisyklių pažeidimus;
6) egzaminuoja ir išduoda pažymėjimus, suteikiančius teisę vairuotitransporto priemones.
Palyginus Policijos įstatymo 22 straipsnio ir pakeisto bei papildytoPolicijos įstatymo projekto 21 straipsnio ,,f” punkto nuostatas, išaiškėja,kad ketinama apskritai atsisakyti eismo priežiūros funkcijos, o policijosveiklą, susijusią su kelių eismo tvarkos priežiūra ir saugumu, susiaurinti.Projekte atsisakoma Lietuvos policijos įstatymo 22 straipsnio. Šiostraipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nurodytos šios veiklos kryptys: gatvių irkelių projektavimas, jų būklė ir priežiūros kontrolė, transporto priemoniųtechninė kontrolė, eismo saugumą reglamentuojančių įstatymų vykdymas beiaplinkos apsaugos nuo žalingo transporto priemonių poveikio kontrolė.Galima sutikti, kad pirmosios dvi kryptys, kurių atsisakoma, iš tiesų yra
nebūdingos ne vien kelių policijos, bet apskritai policijos veiklai. Tuotarpu įstatymų bei kitų teisės normų aktų, reglamentuojančių eismo saugumą,vykdymo kontrolė yra klasikinė policijos veiklos kryptis. Transportopriemonių vis daugėja, eismas intensyvėja, todėl ši policijos veikloskryptis būtina. Atsisakyti šios veiklos nederėtų.Lietuvos policijos įstatyme numatyta teikti socialinę pagalbą gyventojams.Šią policijos veiklos kryptį reikėtų vertinti kaip pažangią tendenciją.Įgyvendindama šią funkciją, policija:
1) teikia neatidėliotiną pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo teisėspažeidimų ir tiems, kurių būklė bejėgiška;
2) garantuoja sulaikytų ir pristatytų į policiją asmenų apsaugą ir imasipriemonių, kad jiems nedelsiant būtų suteikta būtina medicininė pagalba;
3) informuoja valstybės institucijas, visuomenines organizacijas, piliečiusapie katastrofas, avarijas ir kitas ypatingas situacijas, kurios keliapavojų žmonių saugumui;
4) teikia pagalbą stichinių nelaimių ir kitų ypatingų atvejų metu gelbstintžmones ir turtą, imasi priemonių žmonių saugumui garantuoti;
5) saugo rastus ir perduotus į policiją dokumentus, daiktus, vertybes beikitokį turtą ir imasi priemonių, kad šis turtas būtų grąžintas jųteisėtiems savininkams ar valdytojams, pagal teismo sprendimus ieškoskolininkų;
6) garantuoja piliečio, suteikusio pagalbą tiriančioms nusikaltimąteisėsaugos institucijoms, ar jo artimųjų apsaugą, jei iškyla pavojus jųgyvybei, sveikatai, saugumui ar turtui;
7) teikia kitokią būtiną pagalbą žmonėms, kurių būklė yra bejėgiška.
Apibendrintai galima pasakyti, kad daugeliu atvejų policijos teikiamasocialinė pagalba yra susijusi su ekstremaliomis situacijomis. Tačiaupolicija vien šiais atvejais neturėtų apsiriboti. Turto apsauga, sunusikaltimais susijusios informacijos teikimas, transporto priemoniųregistravimas, pažymėjimų, suteikiančių teisę vairuoti automobilius,išdavimas – tai atitinkamos socialinės paslaugos rūšys, kurias teikiapolicija. Mūsų manymu, Policijos įstatymo 7 punkte užfiksuoti pernelygbendro pobūdžio socialinės pagalbos atvejai, įpareigojant policiją teiktikitokią būtiną pagalbą žmonėms, kurių būklė bejėgiška. Šis punktasnetenka prasmės, kadangi Policijos įstatymo 23 straipsnio 1 punkte policijataip pat įpareigojama teikti neatidėliotiną pagalbą asmenims, kurių būklėbejėgiška.
1994 m. birželio 28 d. ir 1994 m. liepos 13 d. Policijos įstatymas buvopapildytas 21 straipsnio nuostatomis, nes pasienio policija, priklausiusikrašto apsaugai, perėjo Vidaus reikalų ministerijos žinion.[23] Nuo tolaiko Pasienio policijos departamentas veikia prie Vidaus reikalųministerijos ir yra vieningos policijos sistemos dalis. Pasienio policijospagrindinė funkcija – valstybės sienų apsauga. Įgyvendindama šią funkciją,pasienio policija:
1) garantuoja Lietuvos Respublikos valstybės sienų apsaugą ir neliečiamumą,pasienio ruožo režimą, saugo valstybės sienas sausumoje ir jūroje,organizuoja ir įgyvendina operatyvines ir kitas priemones, užkerta keliąvalstybės sienų pažeidimams ir sulaiko pažeidėjus bei patraukia juosįstatymų numatyton atsakomybėn;
2) padeda įgyvendinti valstybės migracijos politiką, garantuoja LietuvosRespublikos piliečių bei užsieniečių perėjimo per valstybės sieną tvarką;
3) pagal savo kompetenciją atlieka kvotą, nagrinėja administracinių teisėspažeidimų bylas ir skiria administracines nuobaudas;
4) pagal savo kompetenciją sprendžia pasienio incidentus;
5) vidaus reikalų ministro įsakymu atlieka kitas Policijos įstatymonumatytas funkcijas.
Teisinės logikos požiūriu abejotinos šio straipsnio 5 punkto nuostatos.Straipsnyje pateiktos pasienio policijos funkciją atitinkančios veikloskryptys. Tuo tarpu 211 straipsnio 5 punkte nurodoma, jog vidaus reikalųministras gali pavesti vykdyti pasienio policijai ir kitas Policijosįstatyme numatytas funkcijas. Taip ir neaišku, kokias konkrečiai funkcijasdar turės vykdyti pasienio policija. Neįvardijus konkrečių pasieniopolicijos funkcijų, mūsų manymu, turi būti vadovaujamasi Policijos įstatymo17 straipsnio nuostata, draudžiančia pavesti policijai vykdyti įstatymuosenenumatytas funkcijas. Antra vertus, nustatyti pasienio policijos funkcijas– įstatymo leidėjo, o ne žinybos vadovo prerogatyva.
Taip pat tenka pažymėti, kad pasienio policijos uždaviniai yra platesninegu jos funkciją atskleidžiančios veiklos kryptys. Policijos įstatymo 162straipsnyje nurodyta, kad pasienio policija privalo saugoti visuomenėsrimtį ir piliečių teises[24] bei teisėtus interesus pasienio ruože irkitose vietose, kuriose galioja pasienio policijos režimas. Nežinia dėlkokių priežasčių šis pasienio policijos uždavinys neatsispindi pasieniopolicijos veiklos kryptyse. Nors tiek uždavinys, tiek veiklos kryptyspakankamai svarbios.
Pakeisto ir papildyto Policijos įstatymo projekte pateikiama daugiaupasienio policijos uždavinių. Agresijos atveju pasienio policija privalovykdyti pradinę valstybės sienų gynybą. Šis uždavinys taip pat turiatsispindėti pasienio policijos funkcijose.
Prie Vidaus reikalų ministerijos įsteigus Mokesčių policijos departamentąbei Specialiųjų tyrimų tarnybą, buvo parengti nauji 163, 164, 165, 212Policijos įstatymo straipsniai. Policijos įstatymo 212 straipsnyje mokesčiųpolicijos funkcija apibendrintai įvardyta kaip valstybės finansų apsauga.Įgyvendindama šią funkciją, mokesčių policija:
1) išaiškina ir tiria veikas, susijusias su mokesčių mokėtojų apgaulingu araplaidžiu apskaitos tvarkymu, žinomai neteisingu duomenų apie pajamas irpelną teikimu, vengimu mokėti mokesčius ir valstybinio socialinio draudimoįmokas, nustatyta tvarka patvirtintų ataskaitų nepateikimu, neteisėtomisfinansinėmis operacijomis ir kitais su mokesčiais, finansais beivalstybiniu socialiniu draudimu susijusiais nusikaltimais ir teisėspažeidimais;
2) tiria mokesčių administratorių bei Valstybinio socialinio draudimo fondoįstaigų darbuotojų piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos įgaliojimų viršijimo,pareigų neatlikimo ir kitus teisės pažeidimo faktus, susijusius sumokesčiais ir valstybinio socialinio draudimo įmokomis;
3) organizuoja mokesčių administratorių, Valstybinio socialinio draudimofondo įstaigų darbuotojų bei Mokesčių policijos departamento prie Vidausreikalų ministerijos pareigūnų ir valdininkų, atliekančių tarnybinespareigas, apsaugą nuo neteisėto poveikio;
4) pagal savo kompetenciją atlieka kvotą, parengtinį tardymą bei visųnuosavybės formų įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų ūkinės – finansinės veiklos patikrinimus bei revizijas;
5) įgyvendina pinigų plovimo prevencijos priemones.
Kalbant apie Specialiųjų tyrimų tarnybą, tenka konstatuoti, kad Policijosįstatyme nurodyti vien šios tarnybos uždaviniai (Policijos įstatymo 165str.). Tuo tarpu atitinkančios uždavinius Specialiųjų tyrimų tarnybosfunkcijos nėra nustatytos. Šią spragą būtina užpildyti, turint omenyPolicijos įstatymo 17 straipsnį, kur nurodyta, kad policija atlieka 18 – 24straipsniuose išvardytas funkcijas, ir jai negalima pavesti vykdytiįstatymuose nenumatytų funkcijų.
Manytume, kad įsteigus naujas policijos tarnybas nebuvo išspręstas jųpavaldumo klausimas. Tiek Pasienio policijos departamentas, tiek Mokesčiųpolicijos departamentas, tiek Specialiųjų tyrimų tarnyba, kaip nurodomaLietuvos policijos įstatymo 12 straipsnyje, yra vieningos LietuvosRespublikos policijos sistemos dalys. Todėl šios policijos tarnybos turėtųbūti tiesiogiai pavaldžios policijos generaliniam komisarui, nes jis yravieningos policijos sistemos vadovas. Išimtis gali būti daroma tikSpecialiųjų tyrimų tarnybai, kaip policijos veiklą kontroliuojančiaiinstitucijai. Ši tarnyba galėtų būti tiesiogiai pavaldi vidaus reikalųministrui.
Pagrindiniai policijos vystymosi momentai
Policijos, kaip institucijos, vystymasis yra susijęs su tam tikraisvalstybės vystymosi etapais. Kuriantis valstybei, kaip organizacijai,kuriama ir policija, kaip valstybės institucija.
Policijos, kaip institucijos, įkūrėju neretai laikomas Romos imperatoriusAugustas, kuris dar pirmame tūkstantmetyje pr. Kr. įsteigė miesto policiją.Pirmiausia imperatorius sukūrė gaisrininkų komandas, kurių pagrindinisuždavinys buvo gesinti miestuose gaisrus. Be to, šioms komandoms buvopavesta saugoti pastatus nuo plėšimo ar vagysčių, tai, mūsų supratimu,atitiko policijos funkcijas.
Pradiniame policijos vystymosi etape policija atliko minimalias ,,naktiniosargo” funkcijas. Štai Senovės Egipte policijai buvo pavesta persekiotinetikrų pinigų padirbinėtojus, aiškinti svorių bei svarstyklių apgavikus,ieškoti žmogžudžių, bausti asmenis, pažeidusius priesaiką, nesuteikusiuspagalbos nukentėjusiems keliuose. Jeruzalės valstybės įstatymai įpareigojopoliciją saugoti viešąją drausmę ir tvarką, tirti žmogžudystes, paimtimaisto produktų atsargas, tenkinant laisvos visuomenės interesus.[25]
Civilizacija, kuriai būdingas valstybinis teisinis visuomenėsorganizavimas, Europoje prasidėjo nuo graikų romėnų civilizacijos. Šicivilizacija savo apogėjų pasiekė I tūkstantmetyje pr. Kr. – Itūkstantmečio po Kr. pradžioje.[26]
Būtent Atėnų ir Romos valstybėse buvo sukurta policija ir labiausiai
išvystyta jos veikla. Atėnų valstybėje policija buvo pavaldi archontui –centrinio magistrato vadovui. Policija privalėjo kontroliuoti įstatymųvykdymą, garantuoti viešąją tvarką. Policijai buvo pavesta stebėti moterųdorovę, kontroliuoti puotas bei kitus su pasilinksminimais susijusiusrenginius. Policija aktyviai bendradarbiavo su vadinamąja Vienuolikoskolegija (viena iš teismo prisiekusiųjų kolegijų), kuri sprendė su plėšimubei vagystėmis susijusias bylas.Senovės Romoje po imperatoriaus Augusto mirties buvo įvykdytos reformos, –Romos policijai pradėjo vadovauti miesto prefektas. Prefektui pavaldūs 14policijos komisarų buvo miesto kvartalų vadovai ir atsakė už tvarką juose.Policijos komisarai turėjo padėjėjus, vadinamuosius kvartalų kapitonus,agentus – informatorius, apsaugos policijos karininkus. Romos policijaspecializavosi pagal tam tikras veiklos sritis. Buvo įsteigtos šiospareigybės: apsaugos policijos prefektas, masinių ir sportinių renginiųprefektas, visuomeninių darbų komisaras. Policija padėjo šiems pareigūnamsvykdyti funkcijas. Dar Cezario laikais buvo įsteigta dorovės policija.Romos policijos pavyzdžiu policijos darbas buvo organizuotas ir kituosedideliuose miestuose bei imperijos provincijose.[27]
Feodalinės visuomenės laikais, ypač jos ankstyvojo vystymosi periodu,kiekvienas feodalas pats nustatė ir saugojo jam naudingą tvarką. Feodaluibuvo pavaldūs ir viešąją tvarką garantavę asmenys. XI – XIII a. VakarųEuropoje susikūrė didelės nacionalinės valstybės, kuriose vadovaujantiskaralių įsakymais buvo steigiamos oficialios policijos institucijos.Prancūzijos policija – ryškiausias to meto policijos vystymosi pavyzdys.Būtent Prancūzija dažnai vadinama ,,policijos valdymo pradininke”. Jau XIIa. Prancūzijoje buvo įsteigta ,,prevo” pareigybė, į kurią paprastai buvoskiriami karaliaus karininkai, kilę iš neaukštos kilmės dvarininkų.Būtent šie asmenys vadovavo policijai, išaiškino ir tyrė nusikaltimus,atliko kratas, areštus, atsakė už viešąją tvarką.
Stiprėjant karaliaus galiai, atsirado nauja vietos pareigūnų grandis –baljai, kurių veikla apėmė keletą administracinių apygardų. Kai kuriosePrancūzijos vietose buvo įsteigta senešalo, vykdžiusio baljo funkcijas,pareigybė. Senešalas galėjo veikti savarankiškiau negu baljas. Iš visoPrancūzijos karaliaus valdose buvo sudaryta dvidešimt baljažų ir penkiossenešalystės.[28] Policijos tarnyba atitinkamai buvo organizuota visuoseadministraciniuose teritoriniuose vienetuose. Dėl padidėjusionusikalstamumo buvo įsteigta speciali leitenanto, atsakingo užbaudžiamąsias bylas, pareigybė. XIII a. Prancūzijoje buvo išleistaspirmasis Policijos statutas, kurio iki tol neturėjo nė viena valstybė.
Prancūzijos absoliutizmo laikotarpiu (XVI – XVIII a.) policija dar labiausustiprėjo. Prancūzijos miesto policijai vadovavo generalinis policijosleitenantas. Ypatingus jo pavedimus vykdė komisarai, intendantai beiatsakingi už baudžiamąsias bylas leitenantai. Prancūzijos provincijose beiapskrityse vietos policijai vadovavo intendantai bei policijos leitenantai.Tuo laikotarpiu daugelio valstybių policija tapo vis labiau organizuotajėga.
XVI – XVIII a. vyko buržuazinės revoliucijos, pradėjo kurtis naujoskapitalistinės valstybės. Buvo reorganizuota ir policija: pradėta policijąvaldyti centralizuotai, nusistovėjo policijos funkcijos, aiškėjo policijosdarbuotojų pasirinkimo bei mokymo sistema. XX a. įvairių valstybiųpagrindiniai policijos tikslai buvo šie:
1) viešosios tvarkos palaikymas;
2) valstybės vadovo, vyriausybės narių bei atvykstančių su oficialiaisvizitais asmenų apsauga;
3) mokesčių rinkimo kontrolė;
4) nusikaltimų tyrimas ir aiškinimas;
5) areštuotų, sulaikytų ar nuteistų asmenų konvojavimas;
6) eismo saugumo garantavimas, judėjimo gatvėse reguliavimas;7) aplinkos apsaugos, sanitarijos bei higienos taisyklių priežiūra.
Kad šie tikslai būtų įgyvendinti, būtina policijos specializacija.Paprastai yra žinomos šios policijos rūšys: administracinė, kriminalinė,saugumo, karinė, pasienio, politinė. Galima ir siauresnė policijosspecializacija. Antai JAV yra:
1) Kovos prieš narkotikus biuras;2) Federalinis emigracijos biuras;3) Pasų departamentas;4) Nacionalinių parkų policija;5) Tiltų bei tunelių apsaugos policija;6) Aviacijos departamento policija;7) Geležinkelio policija;8) Pašto ir telegrafo policija;9) Finansų ministerijos slapta tarnyba.
Gana įdomi Italijos policijos specializacija, kur yra geležinkelio,pasienio, kelių, pašto bei kitos policijos rūšys, o nuo 1960 m. įsteigtamoterų policija. Šios tarnybos uždavinys – kovoti su moterų beinepilnamečių nusikalstamumu bei su nusikaltimais prieš moralę ir dorovę.Visose pasaulio valstybėse kovojant su politiniais priešininkais itinsvarbi politinė policija.
Policijos vystymasis XX a. susijęs su tam tikrais dėsningumais, šiuosdėsningumus apibendrinus galima teigti, kad policija pamažu patenkapolitinių partijų įtakon. Politinių partijų lyderiai negalėjo nekreiptidėmesio į tobulai organizuotą, profesionaliai parengtą ir palyginti gausųpolicijos pareigūnų būrį. Vis dažniau policijos jėga naudojama siekiantpolitinių tikslų. Ši tendencija ypač pastebima totalitarinėse valstybėse.Toks policijos (kai kuriose valstybėse milicijos) vystymasis gali būtivertinamas kaip tam tikras vystymosi etapas, kai policija tampa politiniųpartijų tarnaitė.
Vykstant dviejų skirtingų socialinių sistemų ideologinei kovai, policijabuvo apibūdinama kaip klasinio viešpatavimo įrankis. Štai Lietuviškojetarybinėje enciklopedijoje policija apibūdinama kaip valstybės, kuriossantvarka išnaudotojiška, specialūs administracijos ginkluoti organai šiaisantvarkai ginti ir nustatytai viešai tvarkai palaikyti.[29]
1930 m. JAV vienoje mokslinio tyrimo instituto kriminologų konferencijojebuvo konstatuota, kad policija, vykdanti politinių lyderių užsakymus,nesusidoroja su savo darbu, t.y. negarantuoja viešosios tvarkos,nekontroliuoja nusikalstamumo, ypač organizuoto. Buvo pabrėžta, kad būtinakeisti policijos įvaizdį. Konferencijos metu pirmą kartą buvo sukurtaspolicijos, kaip teikiančios visuomenei paslaugas institucijos, įvaizdis.
Taip kintant policijos įvaizdžiui, galima drąsiai teigti, kad šiinstitucija tampa pagrindine žmogaus teises ginančia jėga.[30]
Apibrėždamas policijos vietą šiuolaikinėje valstybėje, šveicarasteisininkas Karlas Ebnoteris teigia, kad policijos darbas ilgai buvosusijęs su neigiamų pasekmių likvidavimu. Tačiau, pažymi mokslininkas,valstybėje vykstant evoliucijai, liberaliai valstybei tampant socialine – teisine, policijos darbe vis labiau išryškėja pozityvios funkcijos. Būtent šios funkcijos atitinka visuomenės gerovės koncepciją.[31]
Šiuolaikinės valstybės XX a. susidūrė su aplinkybe, turėjusia tiesioginįpoveikį policijos veiklos reglamentavimui. Policijos koncepcija, josveiklos kryptys vis dažniau aptariamos tarptautinėje bendrijoje. Įvairūspolicijos santykiai su teisėta politine jėga, policijos ir visuomenėssantykių modelis, policijos veiklos teisiniai pagrindai buvo reglamentuotitarptautiniuose dokumentuose. Iš daugelio tarptautinių dokumentų išskirtumepačius svarbiausius, kuriuose tiesiogiai reglamentuojama policijos veikla.Tai 1979 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinėje Asamblėjoje priimtasTeisėtvarkos apsaugos pareigūnų elgesio kodeksas; 1989 m. Ekonominės –socialinės tarybos rezoliucija ,,Dėl pagrindinių principų įgyvendinantteisėtvarkos apsaugos pareigūnų elgesio kodeksą”, 1979 m. Europos TarybosParlamentinės Asamblėjos rezoliucija Nr.690 ir jos priedas – Policijosdeklaracija, 1993 m. Antrajame Europos policijos profsąjungų taryboskongrese priimta Europos policininkų chartija.[32] Paprastai šiuo naujausiudokumentu vadovaujamasi nacionaliniu lygiu reglamentuojant policijos irvisuomenės santykius, apibrėžiant policininko asmeninį ir profesinįstatusą. Europos policininkų chartija sudaryta iš preambulės bei trijųskyrių: ,,Organizaciniai bei funkciniai policijos aspektai”, ,,Policijossantykiai su visuomene”, “Policininko asmeninis ir profesinis statusas”.
Šiame dokumente nustatant policijos ir visuomenės santykius, pirmą kartątiesiogiai įvardijamos tiek visuomenės, tiek policijos teisės ir pareigos.Tačiau policijos statuso apibūdinamas laikytinas bene svarbiausia Europospolicininkų chartijos nuostata. Jau Chartijos preambulėje nurodyta, jogpolicija yra ne valdžia, o paslauga visuomenei, garantuojanti ir saugantivisų piliečių teises bei laisves, ginanti nevaržomą naudojimąsi jomis.Aukščiausiems Lietuvos Respublikos pareigūnams ši tezė yra svarbi. AntaiLietuvos Respublikos Prezidentas A. Brazauskas tiek 1995 m. metiniamepranešime, tiek kalboje, pasakytoje 1995 m. birželio 16 d. Lietuvospolicijos akademijos įkūrimo metinių proga, pabrėžė, jog policija reiškiane valdžią, o paslaugą visuomenei. Policijos veikla, suprantant šią veikląkaip paslaugą žmonėms, norima policiją bei visuomenę suartinti, siektipartnerystės, skatinti policijos bei visuomenės sąveiką bei sėkmingąbendradarbiavimą.
Tačiau tezę ,,policija nėra valdžia, o paslauga visuomenei” sudaro dusavarankiški kontraversiški teiginiai. Pirmas teiginys – policija nėravaldžia, antras – ji teikia paslaugas visuomenei. Tai nėra paprasti ir
savaime suprantami teiginiai. Kodėl policija nėra valdžia? Ką norimapabrėžti, atsisakant traktuoti policiją kaip valdžios instituciją? Tai kasiš tiesų yra policija? Iš dalies atsakymus į šiuos klausimus galima surastiEuropos policininkų chartijoje. Mūsų manymu, chartijoje neatsisakomapolicijos kaip valdžios traktavimo. Chartijoje rekomenduojama valstybių,Europos Tarybos narių, vyriausybėms steigti tokią policiją, kokiospageidauja visuomenė, siekiant, kad tezė ,,Policija jau nebėra jėgos,valdančios piliečius, išraiška, tačiau yra piliečių jėga” taptų realybe.Taigi siekiama kurti policiją, kuri būtų visuomenės jėga arba visuomenėsvaldžia. Be to, siekiama, kad net vyraujančios ideologijos šalininkainegalėtų pasinaudoti policija kaip sava jėga. Todėl policija nėra grupėsasmenų valdžia. Policijos veikla yra susijusi su visuomenės interesais irvertinama pagal tai, kaip šie visuomenės interesai tenkinami.Pasak doc. A. Vaišvilos, bandymas neigti, kad policija priklauso valdžiossistemai, liudija, jog susiduriame su klasikinio liberalizmo mąstysena, kaivaldžia iš esmės tapatinama su totalitarinės valstybės valdžia, į jąžiūrint kaip į kažką tautai iš prigimties svetimą ir pavojingą. Teiginiu,,policija yra ne valdžia” norima apsaugoti policiją nuo ,,valdžios”termino, kadangi tai kompromituoja policiją, bei įveikti valdžios irvisuomenės susvetimėjimą. Taip pat siekiama, kad policijai būtų grąžintatikroji jos paskirtis – tarnauti ne virš visuomenės iškilusiam valdžiosaparatui, o saugoti žmonių (mokesčių mokėtojų) teises.[33]
Įvairiose valstybėse policijai pavedama įgyvendinti vieną iš svarbiausiųvalstybės uždavinių – garantuoti viešąją tvarką. Įgyvendindama šįuždavinį, Lietuvos policija vykdo kriminalinį persekiojimą, nusikaltimų irteisės pažeidimų prevenciją, kvotą bei kitas funkcijas. Ar galiinstitucijos atstovai sulaikyti asmenį, jį apklausti, atlikti apžiūrą,kratą, taikyti sankcijas, specialias priemones ir pan., jei jie nėravaldžios įgalioti? Tokie įgaliojimai, kiek tai susiję su visomis mūsųišvardytomis sritimis, policijai suteikti ir ,,ipso facto” ji traktuotinakaip atitinkama valdžios institucija. Jei policija nebūtų valdžiosinstitucija, ji negalėtų įgyvendinti savo funkcijų.
Tačiau policijos, kaip valdžios institucijos, pobūdis keičiasi. Policija išrepresinės institucijos turi tapti visuomenę saugančia bei ginančiademokratines vertybes institucija. Dėl tokios vertybių kaitos antrajameEuropos policijos profsąjungų tarybos kongrese, vykusiame 1993 m.Strasbūre, nesutarimų neiškilo. Buvo susitarta, kad absoliutusprisitaikymas prie konstitucinių valstybės įstatymų, nuolatinis tarnavimasvisuomenei, etiškas bei teisiškas priemonių ir pasekmių pusiausvyrosišlaikymas, pagarba asmens garbei bei orumui – tai kiekvienos valstybėspolicijos veiklos pagrindiniai principai.
Keičiasi ir policijos paskirtis. Policija traktuojama kaip institucija,teikianti visuomenei paslaugas. Šia teze stengiamasi pabrėžti policijos,kaip valstybės institucijos, paskirtį. Apskritai kiekvienos valstybėsinstitucijos paskirtis – padėti visuomenei. Demokratinėse valstybėsevisuomet prioritetas suteikiamas visuomenės, o ne valstybės interesams.Todėl visuomenės interesų tenkinimas yra valstybės arba visų valstybėsinstitucijų pareiga. Vadinasi, tezė ,,Policija, kaip institucija, teikiavisuomenei paslaugas” yra pernelyg bendro pobūdžio. Visuomenė turi žinoti,kokias ir kokios apimties paslaugas teikia policija. Suprantama, policijagali teikti tik tokias ir tik tokios apimties paslaugas, kurios yranumatytos teisės normų aktuose. Doc. A.Vaišvilos teigimu, policija bus tuo,kuo būti ją įpareigos įstatymas.[34] Taigi pagrindines policijos veikloskryptis bei funkcijas nustato įstatymų leidėjas. Be to, policijai, kaipvaldžios institucijai ir kaip sudėtinei valstybės mechanizmo daliai,suteikta teisė vykdyti ypatingą teisės realizavimo formą – teisės taikymą.Realizuodama teisės normas, policija turi teisę priimti individualius,susijusius su konkretaus asmens interesais teisės normų taikymo aktus.Taigi policijos įvaizdis, jos darbo kokybė daugiausia priklauso nuo teisėsnormų turinio ir nuo valstybės institucijų, kurioms suteikta teisė priimtiteisės normas, darbo kokybės. Kai policija vykdo nevykusias teisės normas,kyla pavojus, kad ji gali labiau susikompromituoti visuomenės akyse negupriėmusi tas teisės normas institucija.[35]
Siekiant sustiprinti policijos, kaip paslaugas teikiančios institucijos,įvaizdį Europos policininkų chartijoje policija įvardijama kaip komunalinioaptarnavimo tarnyba. Manytume, kad šis palyginimas nevykęs dėl keliųpriežasčių. Policija ir komunalinio aptanavimo tarnyba panašios tik tiek,kad jos teikia visuomenei paslaugas. Tačiau teikiamų paslaugų bei atliekamųfunkcijų turinys yra visiškai skirtingas. Kitas skirtumas – komunalinioaptarnavimo įstaigos teikia mokamas paslaugas, tuo tarpu policija yramokesčių mokėtojų išlaikoma institucija. Paprastai policijos teikiamospaslaugos yra susijusios su teise, todėl policiją galima įvardyti kaip,,teise aptarnaujančią valdžios instituciją”. To jokiu būdu negalimapasakyti apie komunalinio aptarnavimo tarnybą.
Europos chartijoje iškelta ši idėja: policija, kaip pažangi institucija,teikia visuomenei paslaugas, jos veikla atitinka demokratinės visuomenėsvystymosi tendencijas. Tačiau šios idėjos realizavimo procesas, ypač ištotalitarizmo gniaužtų išsivadavusiose valstybėse, bus sudėtingas.Totalitarinėse valstybėse valdžios prioritetas egzistavo visose visuomenėsgyvenimo srityse: politikoje, ekonomikoje, kultūroje. Todėl pirmoji šiosidėjos realizavimo prielaida – likviduoti valdžios ir visuomenėssusvetimėjimą. Realizuojant šią idėją taip pat būtina atsižvelgti įvisuomenės interesus ir tiksliai apibrėžti policijos uždavinius beifunkcijas. Priartinant policiją prie visuomenės, būtina tobulinti policijosorganizacinę struktūrą.
Lietuvos policija, kaip ir kitų pasaulio valstybių policija, turi savoistoriją. Lietuvos policijos vystymasis buvo tiesiogiai susijęs su Lietuvosvalstybingumu.
Pirmosios Lietuvos policijos įstaigos, t.y. tokios įstaigos, kaip jassuprantame dabar, pažymi prof. Č. Mančinskas, atsirado XIX a. pradžioje,po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos Respublikos padalijimo, Lietuvai tapuscarinės Rusijos imperijos dalimi.[36] 1811 m. caro Aleksandro I įsakymubuvo įsteigta Vidaus reikalų ministerija. Policijos departamentas buvovienas iš šios ministerijos padalinių. To meto Policijos departamentasvykdė represines funkcijas – persekiojo lietuvišką spaudą, mokyklas, buvonacionalinės priespaudos politikos vykdytojas. Toks laikotarpis tęsėsi ikiPirmojo pasaulinio karo. Policijos departamente dirbo carui ištikimi rusųtautybės valdininkai.
1918 m. susiklosčius tinkamai politinei situacijai, Lietuva galėjo siektinepriklausomybės ir valstybingumo įtvirtinimo. Vokietijai okupavus Lietuvą,1918 m. kovo 25 d. kaizeris Vilhelmas II pasirašė Lietuvos nepriklausomybėspripažinimo aktą. O praėjus keliems mėnesiams, 1918 m. spalio 20 d.,Lietuvos Tarybai buvo pareikšta, kad Vokietija leidžia Lietuvai sudarytinacionalinę vyriausybę. Pirmuoju Lietuvos Respublikos vidaus reikalųministru buvo paskirtas Vladas Stašinskas. 1918 m. gruodžio 17 d. ministrasišleido cirkuliarą (aplinkraštį), kuriuo įpareigojo apskrities viršininkus,kaip vyriausius visos apskrities valdininkus, perimti iš vokiečiųokupacinės valdžios visą jų ūkį: mantą, raštines, knygas, dokumentus, taippat sergėti apskrities gyventojus nuo vagių, plėšikų, banditų ir kitųnusikaltėlių, rūpintis ,,žalingų visuomenės apsireiškimų” naikinimu, kovotisu degtinės varymu, valstybės ir apleisto turto naikinimu.
Siekiant užtikrinti krašto apsaugą, apskrities viršininkas buvo įpareigotassuskirstyti savo apskritį į nuovadas.[37] Nuovadomis buvo vadinamosveikusios apskrityse policijos įstaigos (Lietuvoje iki 1924 m. buvovartojamas ne policijos, o milicijos terminas). Kaip pažymiV. Maksimaitis, tuo metu Lietuvos milicija buvo kuriama dviem būdais:visuomeniniu ,,iš apačios” ir administraciniu ,,iš viršaus”.[38] Pirmuojuatveju milicija buvo steigiama kaime, tiesiog renkant žmones. Antruojuatveju milicija buvo steigiama mieste, o milicijos darbuotojas paskiriamasadministracine tvarka. Pavyzdžiui, 1919 m. sausio 19 d. Kauno milicijosvadu oficialiai buvo paskirtas A. Šostakas. Tuo metu Kaune buvo sukurtospenkios milicijos nuovados, kurioms vadovavo J. Kundrotas, J. Audiejaitis,J. Šukšteliškis, V. Rutkauskas, M. Virbalis. 1920 m. liepos 24 d. Vilniausmilicijos vadu buvo paskirtas J. Žvinys. Vilniuje buvo įsteigtos 8nuovados, jų viršininkais buvo paskirti M. Remeika, J. Kvasauskas,J. Vaišinis, A. Ivanovas.
1920 m. gegužės 14 d. buvo priimtas Milicijos įstatymas.[39] Tai buvovienintelis tarpukario Lietuvos milicijos įstatymas, galiojęs, kol buvookupuota nepriklausoma Lietuva. Įstatymo pirmajame paragrafe nurodoma, jogmilicija yra pavaldi Vidaus reikalų ministerijai. Jai pavedama saugotiįstatymais nustatytą valstybės ir visuomenės tvarką, vykdyti įstatymus irprivalomus įsakymus.
Apskritai Milicijos įstatymas nebuvo didelis. Įstatymą sudarė dvi dalys(pirma dalis – bendrieji dėsniai, antra dalis – milicijos organizacija),apimančios 24 paragrafus. Aišku, kad toks įstatymas negalėjo visapusiškaisureguliuoti milicijos veiklos. Dėl šios priežasties Milicijos įstatymasgreitai ,,apaugo” instrukcijomis bei įsakymais. Įstatymo 24 paragrafe buvonurodyta, kad ,,milicijai veikti ir organizuoti Vidaus Reikalų Ministerisleidžia instrukcijas”. Apskričių viršininkams buvo suteikta teisė leistiprivalomus įsakymus
a) visuomenės tvarkai ir ramybei palaikyti,b) sveikatai patikrinti,c) švarumui palaikyti.
Be to, kaip pažymi prof. Č. Mančinskas, per visą tarpukario laikotarpįLietuvoje buvo paskelbta karo padėtis, todėl nebuvo garantuojamos piliečiųkonstitucinės teisės, šalyje veikė ,,Ypatingi Valstybės apsaugos įstatai”,pagal kuriuos ,,milicija privalėjo vykdyti visus karo komendantoįsakymus”.[40]
Vidaus reikalų sistemai priklausančiai milicijai vadovavo Piliečių apsaugosdepartamentas. Apskrityse bendra milicijos darbo priežiūra priklausėapskrities milicijos vadui, o tvarkomam apskrities teisėmis mieste –miesto milicijos vadui (Milicijos įstatymo 10 paragrafas). Šie vadaiatitinkamai buvo pavaldūs apskrities viršininkui bei miesto viršininkui.
1918 – 1920 m. buvo sukurtos dvi milicijos rūšys: viešoji ir kriminalinė.Viešoji milicija buvo gausiausia. Knygoje ,,Lietuvos policija 1918 – 1920metais” nurodoma, jog viešosios milicijos pagrindinės veiklos kryptys buvošios: valstybės nustatytos bei visuomeninės tvarkos, valstybės iždo,piliečių turto, viešosios dorovės apsauga, ginklų įsigijimo ir saugojimo,sanitarijos, viešbučių, priešgaisrinės apsaugos, trobesių statybos ir kitųtaisyklių įgyvendinimo bei laikymosi kontrolė, asmenų, vengiančių atliktikarinę tarnybą persekiojimas, mokesčių išieškojimas ir suimtųjųsiuntimas.[41]
Laikui bėgant, viešosios policijos funkcijos buvo išplėstos. Nuo 1931 m.viešajai policijai buvo pavesta eismo priežiūra bei autoavarijų aiškinimas,nuo 1933 m. – kova su užkrečiamomis ligomis, nuo 1935 m. – kainų nustatymopriežiūra bei oro transporto kontrolė.
Teritoriniu požiūriu viešoji policija buvo neblogai organizuota. 1932 m.įvykdžius viešosios policijos reformą, Lietuvos teritorijoje buvo įsteigtos263 miestų ir valsčių viešosios policijos nuovados. Po reformos vienaviešosios policijos nuovada aptarnavo 250 kvadratinių kilometrų plotą.Atstumas nuo tolimiausio taško iki nuovados buvo ne didesnis kaip 15 km.
Prie viešosios policijos buvo kuriamas policijos rezervas. Pagrindinėpolicijos rezervo pareiga – padėti viešajai policijai, ypač išsklaidantdraudžiamus žmonių susibūrimus, demonstracijas, užkertant keliąginkluotiems užpuolimams, riaušėms, įvedant tvarką stichinių nelaimiųatveju. Policijos rezervas buvo dislokuotas Kaune bei Zarasuose.[42]
Kriminalinei policijai buvo pavesta registruoti nusikaltėlius, ieškotinusikaltusių asmenų ir registruoti ieškomus asmenis, sekti kriminalinius irprieš valstybę vykdomus nusikaltimus, atlikti kvotas kriminalinio skyriausiškeltose bylose.[43]
Iš pradžių kriminalinė policija buvo pavaldi Piliečių apsaugosdepartamentui. Tačiau nuo 1927 m., įsteigus kriminalinės policijosvaldybą, ši policija tapo tiesiogiai pavaldi Vidaus reikalų ministrui. Beto, kriminalinė policija buvo sujungta su politine policija. Todėlkriminalinės policijos valdybą sudarė du skyriai: politinės policijosskyrius ir kriminalinės policijos skyrius. 1933 m. kriminalinės policijosvaldyba buvo reorganizuota į Valstybės saugumo departamentą. Tačiau darbopasiskirstymas liko tas pats: kriminalinė policija tyrė kriminalinius, opolitinė policija – politinius nusikaltimus.
Derėtų pabrėžti, kad kriminalinės policijos darbo rezultatai išaiškinantnusikaltimus buvo pakankamai geri. Štai 1927 – 1932 m. vidutiniškai buvoišaiškinta apie 78 procentai nusikaltimų, 1933 – 1939 m. – apie 72procentus. Sunkesnių nusikaltimų išaiškinta dar daugiau. Pavyzdžiui, 1937 – 1938 m. buvo išaiškinta 91 procentas nužudymo ir išžaginimo atvejų. Pinigųpadirbinėjimo atvejų – 89 procentai, kontrabandos ir degtindarystės – 95procentai. Šiek tiek mažiau buvo išaiškinama plėšimų – 63 procentai,vagysčių – 60 procentų.[44]
Nuo 1924 m. policija pradėjo dirbti specializuotai. Be viešosios irkriminalinės policijos funkcionavo geležinkelių, pasienio, privati, vandenskelių, nepilnamečių reikalų policija.
Pagrindinis pasienio policijos uždavinys – Lietuvos valstybės sienos beiekonominės krašto gerovės apsauga. Bendras Lietuvos valstybės sienos ilgisbuvo 1203,8 km. Nuo 1924 m. sausio 1 d. pasienio policijai buvo skirta1 610 etatų. Ypač sudėtinga buvo apsaugoti administracinę sieną su Lenkija.Ten būta daug įvairiausių incidentų, susijusių su sargybinių užpuolimu,nelegaliu sienos perėjimu, kontrabanda. Lietuvos – Vokietijos sieną (ilgis– 39,2 km) buvo sudėtinga saugoti, nes kontrabandos srautas buvo didžiulis.Iš Vokietijos buvo gabenamas spiritas, muilas, tabakas, cigaretės ir netginarkotikai. Sieną su Vokietija saugojo ne tik pasienio, bet ir Klaipėdoskrašto policija. Kaip rodo 1930 m. Lietuvos pasienio policijai pateiktiPiliečių apsaugos departamento informacijos duomenys, pavykdavo sulaikyti70 procentų kontrabandos.[45]
Geležinkelio policija atsakė už tvarką geležinkelio zonoje, be to,traukiniuose kontroliavo vykstančių į užsienį žmonių pasus, ėmė mokesčiusuž tranzitines vizas, kovojo su nusikalstamumu geležinkelio transporte.
Buvęs geležinkelio policijos viršininkas V. Reivytis gana neigiamai nusakėšios policijos tarnybos veiklą pabrėždamas, kad su negausiais nusikaltimaisgeležinkelio zonoje galėjo susidoroti viešoji policija, o pasus tikrintibei imti mokesčius galėjo pasienio policijos pareigūnai. Taip galėjo būtitaupomos mokesčių mokėtojų lėšos.[46]
Nuo 1924 m. iki 1936 m. vandens kelių policija priklausė vidaus reikalųsistemai. Ši policija atsakė už vandens kelių apsaugą, viešąją tvarkąprieplaukose bei krantinėse.
Negausi privati policija buvo išlaikoma suinteresuotų asmenų ar įstaigųlėšomis. Privačią policiją turėjo keletas bankų, akcinė bendrovė,,Maistas”, Kauno miesto ligonių kasa. Ši policija buvo pavaldi atitinkamosvietovės viešosios policijos vadovui. Miestų bei apskričių savivaldybėmsbuvo leista steigti savivaldybių policiją. Paprastai savivaldybių policijostarnautojams buvo pavedama rinkti mokesčius, atlikti kvotą, įgyvendintiteismų vykdomuosius raštus, budėti varžytinių metu. Iš esmės savivaldybiųpolicija padėjo viešajai policijai atlikti jos funkcijas. Savivaldybiųpoliciją buvo įsteigusios Kauno, Biržų, Jurbarko, Panevėžio, Rokiškio,Šaulių, Tauragės, Telšių savivaldybės, kur dirbo po 1 – 4 policininkus.[47]
Nepilnamečių reikalų policija veikė tik dviejuose miestuose – Kaune irVilniuje. 1938 m. Kaune buvo įsteigtas viešosios policijos padalinys,sprendęs mažamečių nusikaltėlių reikalus. Toks pat padalinys 1939 m. buvoįsteigtas ir Vilniuje. Šiuose padaliniuose buvo registruojami beiprižiūrimi atostogaujantys drausmės auklėjimo įstaigų auklėtiniai. Norspadaliniai ir buvo įsteigti, tačiau norminių dokumentų, reglamentuojančiųšių padalinių veiklą, priimta nebuvo.
Vadovaujantis Klaipėdos krašto konvencija, buvo įsteigta savarankiškapolicija. Ji priklausė Klaipėdos krašto direkcijai ir vadovavosi šiamekrašte galiojusiais įstatymais. Klaipėdos krašto policija vykdė tiekviešosios, tiek kriminalinės policijos funkcijas bei padėjo saugotivalstybės sieną.
Vertinant to meto atskirų policijos tarnybų veiklą, galima remtis Čikagojeišleista knyga apie Lietuvos policiją.[48] Šioje knygoje spausdinamibuvusių policijos darbuotojų prisiminimai. Dauguma buvusių policijosdarbuotojų gana aukštai įvertino policijos veiklą. Pasak buvusiųdarbuotojų, Lietuvos policija nedarė gėdos Lietuvai: turėjo penkiasdešimtprocentų to, ko visuomenė reikalavo.
1940 m. vasarą, panaikinus Lietuvos valstybę, Sovietų Sąjungai įtraukusLietuvą į savo sudėtį, buvo likviduotos visos valstybės institucijos. Šisprocesas palietė ir policiją. Prof. Č. Mančinskas, išanalizavęs policijospakeitimo į miliciją pagrindinius momentus, pažymi, kad liaudies milicijabuvo įsteigta labai sparčiai. Iki 1940 m. liepos pabaigos milicija buvoįsteigta visose apskrityse.[49] Iš pradžių milicininkai galėjo veikti tikgavę policijos nuovados viršininko įsakymą, taigi jie buvo pavaldūspolicijos viršininkams. Iki 1940 m. rugsėjo Lietuvoje veikė tiek policija,tiek liaudies milicija. Tiesa, pirmosios funkcijos nuolat siaurėjo, o kitos
atvirkščiai – buvo plečiamos. Įtraukus Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį,jau 1940 m. rugsėjo 17 d. milicija buvo pradėta kurti pagal SovietųSąjungos milicijos modelį. Lietuvos policijos darbuotojai tuo metu buvotiesiog fiziškai naikinami arba tremiami į Sibirą.Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, 1941 m. birželio – liepos mėn.Lietuvoje buvo atkurta kriminalinė, saugumo, viešoji, geležinkelių, kai kurrezervo policija. Į policiją sugrįžo apie 20 procentų buvusiųdarbuotojų.[50] To meto Lietuvos policijai teko laviruoti: policijaprivalėjo vykdyti vokiečių okupacinės valdžios įsakymus, kita vertus, jistengėsi būti savo tautos interesų gynėja. P. Stankeras, išsamiaiišnagrinėjęs lietuvių policijos veiklą 1941 – 1944 metais, daro tokiasišvadas: Lietuvos policija pagal savo pavaldumą, kompetenciją beiuždavinius ir jų vykdymą buvo ne kas kita kaip pagalbinė vokiečiųadministracinės valdžios tarnyba. Lietuvos policija buvo vokiečiųadministracijos organų sistemos sudėtinė dalis ir karo metu, ypač jopradžioje, padėjo vokiečiams įtvirtinti jų režimą. Tačiau apskritaiLietuvos policija tuo metu saugojo kraštą.[51]
Sovietų kariuomenei 1944 -1945 m. vėl okupavus Lietuvą, buvo atkuriamossovietų valdžios ir valdymo struktūros. T. Birmontienė pažymi, kadmilicijos organizacija ir veiklos kryptys buvo beveik tos pačios kaip irprieš karą, tačiau itin išryškėjo represinis jos pobūdis.[52]
Pagrindinės milicijos veiklos kryptys buvo šios: viešosios tvarkos apsauga;kova su nusikaltimais, socialistinės nuosavybės turto grobstymu,spekuliacija; vizų išdavimas ir registravimas. Buvo steigiami tardymoskyriai, priklausantys milicijos sistemai, nors pagal galiojantįBaudžiamojo proceso kodeksą milicija galėjo atlikti tik kvotą. Respublikinęmilicijos valdybą sudarė šie padaliniai: vadovybė, sekretoriatas, politinisskyrius, kriminalinės paieškos bei kovos su spekuliacija ir socialistinioturto grobstymu skyriai, tardymo, operatyvinio, pasų tarnybos, tarnybinėsir kovinės parengties, vizų ir registravimo, autoinspekcijos, civilinėsmetrikacijos skyriai.[53] Šios tarnybos, nežymiai jas pakeitus, liko irtoliau. Apskritai vertinant šį okupacinį periodą galima teigti, kadmilicija tuo metu buvo valdžios norų vykdytoja, o dar tiksliau – Komunistųpartijos tarnaitė.
1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiajai Tarybai priėmus aktą ,,Dėl Lietuvosnepriklausomos valstybės atstatymo” prasidėjo naujas Lietuvos valstybingumovystymosi etapas. 1990 – 1991 metais Lietuvoje milicija intensyviai buvoreorganizuojama į policiją.[54]
1990 m. gruodžio 11 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos policijosįstatymas. Vadovaujantis šiuo įstatymu ne tik buvo atsiribota nuo SSRSvidaus reikalų ministerijos, bet ir milicija pertvarkyta į policiją. Šioįstatymo pagrindines nuostatas nagrinėjame aptardami policijos statusą beipolicijos funkcijas.
———————–[1] Juridičeskij enciklopedičeskij slovar. M., 1984, s. 355.[2] Termino “organas” vartojimas yra diskutuotinas. Manytume, kad šisterminas gali būti pakeistas “institucija”. LR Konstitucijoje vartojamasterminas “institucija”. Pvz., Konstitucijos 8 straipsnyje nurodyta, kad“Valstybinės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu laikomiantikonstituciniais veiksmais, yra neteisėti ir negalioja”. Konstitucijos119 straipsnyje nurodoma, kad “Savivaldos institucijų organizavimo irveiklos tvarką nustato įstatymas”.[3] Katuoka S. Valstybės ir teisės teorijos pagrindinės kategorijos. V.,1997, p.13.[4] Ten pat, p.13.[5] Obščiaja teorija gosudarstva i prava. M., 1994, s. 182.[6] Les droits de l’homme et la police. Strasbourg, 1994, p.24.[7] Klockars C.B. The Idea of Police. Beverly Hills, Sage Publications.Inc. 1985, p.94.[8] Šakočius A. Policijos veikla įgyvendinant aplinkos apsaugos funkciją.Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai. Teisė. V., 1997, p.50.[9] Buisson H. La police. Son histore. Paris. 1968, p.10.[10] Trotabas Louis. Isoart Paul. Droit public. Paris. LGDJ. 1988, p.297.[11] Ten pat, p.297.[12] Les droits de l’homme et la police. Strasbourg. 1994, p.23.[13] Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., 1978. T.3, p.563.[14] Katuoka S. Valstybės ir teisės teorijos pagrindinės kategorijos. V.,1997, p.17.[15] Šiuo pakeistu ir papildytu Lietuvos policijos įstatymo variantu mes irtoliau naudosimės šioje knygoje.[16] Pumputis A. Teisėsaugos funkcijų sistemos klausimu // Kriminalinėjusticija. 1997. T.7-8, p. 186.[17] Vadovėlis policijai. K., 1926, p. 5-6.[18] Pumputis A. Policija kaip paslauga // Politologija. 1996. Nr. 1, p.78.[19] Ten pat, p. 78.[20] Lietuvos policijos reformos metmenys. Pritarta Lietuvos RespublikosVyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1136. Valstybės žinios. 1997gruodžio 10 d.[21] Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas. Valstybės žinios.1997.[22] Pumputis A. Policija kaip paslauga // Politologija. 1996. Nr. 1, p.77.[23] Straipsnio pakeitimas. Žr.: Valstybės žinios. Nr. I-514. 1994 06 28,Nr.53-994. 1994 07 13.[24] Manytume, kad terminą “pilietis” derėtų pakeisti terminu “žmogus”.Argumentai šiuo klausimu buvo pateikti anksčiau.[25] Buisson H. La police. Son histoire. Paris. 1968, p.22-24.[26] Maksimaitis M. Užsienio teisės istorija. V., 1998, p.37.[27] Plačiau apie vergvaldinės visuomenės policiją žr.: Degteriov L.M.,Maksimenko N.P., Solovjova M.G. Policija buržuaznych gosudarstv. M., 1966,s.8-13.[28] Plačiau apie to laikotarpio Prancūzijos valstybę žr.: Maksimaitis M.Užsienio teisės istorija. V., 1998, p.163-180.[29] Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T.9. V., 1982, p.82.[30] Smith B. Police Systems in United States. New-York, 1949, p.73.[31] Ebnoter K. Der Heimatschuts als polizei rech liches Problem. Zurich,1956, p.17.[32] Plačiau apie šiuos dokumentus žr.: Katuoka S. Tarptautinės sutartys,reglamentuojančios policijos veiklą. Lietuvos policijos akademijos mokslodarbai. V., 1996. T.5.[33] Vaišvila A. Policija – valdžios ir paslaugos vienovė. Lietuvospolicijos akademijos mokslo darbai. 1997. T.6, p.159-160.[34] Ten pat, p.160.[35] Pumputis A. Policija kaip paslauga // Politoligija. 1996. Nr.1, p.71.[36] Mančinskas Č. Policija Lietuvoje 1918 – 1940 metais. V., 1998, p.5.[37] Lietuvos valstybės žinios. Nr.2- 3. 1919 m. sausio 16 d.[38] Maksimaitis V. Lietuvos policijos susikūrimas 1918 – 1920 m. //Lemtingi posūkiai Lietuvos policijos istorijoje. V., 1993, p.6.[39] Laikinosios Vyriausybės žinios. 1920 m. gegužės 20 d. Nr.32.[40] Mančinskas Č. Policija Lietuvoje 1918 – 1940 metais. V., 1998, p.15.[41]Lietuvos policija. 1918 – 1928 m. Red. I. Tamašauskas. K., 1930,p.130. [42] Plačiau apie viešąją policiją žr.: Mančinskas Č. Policija Lietuvoje1918 – 1940 metais. V., 1998, p. 29-34.[43] Lietuvos policija. 1918 – 1928 m. Red. I. Tamašauskas. K., 1930,p.130.[44] Mančinskas Č. Policija Lietuvoje 1918 – 1940 metais. V., 1998, p.42.[45] Ten pat, p. 45.[46] Lietuvos policija įstatymų ir tvarkos tarnyboje. Čikaga, 1974, p.104-105.[47] Mančinskas Č. Policija Lietuvoje 1918 – 1940 metais. V., 1998. p.52.[48] Lietuvos policija įstatymų ir tvarkos tarnyboje. Čikaga. 1974.[49] Mančinskas Č. Lietuvos policijos pakeitimas milicija // Lemtingiposūkiai Lietuvos policijos istorijoje. V., 1993, p.114.[50] Stankeras P. Lietuvos policijos atkūrimas vokiečių okupacijos metais(1941-1944) // Lemtingi posūkiai Lietuvos policijos istorijoje. V., 1993,p.45.[51] Stankeras P. Kai kurių lietuvių policijos struktūrų atkūrimas beiveikla 1941-1944 metais. Lietuvos teisės akademijos mokslo darbai. 1997.T.7-8, p.128.[52] Birmontienė T. Milicijos atkūrimas Lietuvoje. 1944-1945 m. // Lemtingiposūkiai Lietuvos policijos istorijoje. V., 1993, p.47.[53] Ten pat, p.48.[54] Šį laikotarpį išsamiai išnagrinėjo prof. Č.Mančinskas. Žr. MančinskasČ. Milicijos reorganizavimas į policiją Lietuvoje 1990-1991 m. // Lemtingiposūkiai Lietuvos policijos istorijoje. V., 1993, p.52-71.