POLICIJOS KAIP INSTITUCIJOS SAMPRATA
Policijos statusas
Žodis ,,statusas” yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio ,,status”, reiškiančio kieno nors padėtį, būklę, būseną. Šiuo terminu paprastai apibūdinama teisės subjekto padėtis. Antai Teisės enciklopedijoje ,,statusas” apibrėžiamas kaip ,,teisinė individo ar asmens padėtis”.[1] Vadinasi, nustatant policijos kaip institucijos statusą, būtina apibrėžti policijos padėtį.
Kadangi ,,statusas” yra teisinė kategorija, policijos statuso apibūdinimo derėtų ieškoti teisės normų aktuose.
Policijos statusas yra nusakytas Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 1
straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos policija yra teisėtvarką užtikrinantis vykdomasis valstybinės valdžios organas, veikiantis Respublikos vidaus reikalų sistemoje.[2] Analizuojant šį policijos statuso apibūdinimą, galima išskirti tris pagrindinius bruožus:
1) Lietuvos Respublikos policija yra teisėtvarką garantuojanti institucija;
2) Lietuvos Respublikos policija yra vykdomoji valstybinės valdžios institucija; 3) Lietuvos Respublikos policija veikia kaip šalies vidaus reikalų sistemos dalis.
Šių trijų požymių visuma apibūdina Lietuvos policijos statusą. Tačiau, mūsų manymu, kiekvienas iš šių požymių yra diskutuotinas.
Pirmiausia sunku įsivaizduoti, kad policija gali atsakyti už teisėtvarką.
Teisėtvarka – tai teisės normomis reguliuojama visuomeninių santykių sistema, grindžiama teisėtumu.[3] Teisėtvarka – tai galutinė teisės normų realizavimo pasekmė. Kartais teisėtvarka apibūdinama kaip teisėtumo rezultatas.[4] Pagrindiniai teisėtvarkos subjektai yra asmenys, įstaigos, organizacijos. Todėl reikėtų pritarti mokslininkų nuomonei, kad teisėtvarka, teisėtumas turi būti siejamas su visų visuomeninių santykių subjektų (valstybės, jos institucijų, pareigūnų, visuomeninių organizacijų, asmenų) veikla.[5]
Apskritai pastebima, kad septintajame dešimtmetyje pradėjo formuotis bendruomenės (kur egzistuoja visi visuomeninių santykių subjektai)
teisėtvarkos modelis. Kai teisėtvarka stabili, efektyviai funkcionuoja ekonomika; pasiekiama įstatymų leidžiamosios, vykdomosios, teismų veiklos darna; aktyviai veikia nevyriausybinės, visuomeninės organizacijos, realiai garantuojamas laisvas žmogaus vystymasis, kadangi laiduojamos jo laisvės ir teisės.
Kita vertus, teisėtvarka – tai visos teisės sistemos normų realizavimas.
Galima kalbėti apie konstitucinių, finansų, šeimos, žemės, administracinių ir kitų visuomeninių santykių, kuriuos reguliuoja įvairios teisės šakų normos, realizavimą. Dėl tokios teisėtvarkos sampratos sunku įsivaizduoti, kad policija kaip institucija gali garantuoti teisėtvarką. Teisėtvarką turi laiduoti visi visuomeninių santykių subjektai. Jei nors vienas visuomeninių santykių dalyvis eliminuojamas, teisėtvarka netenka šiam reiškiniui būdingo visuotinumo, privalomumo; menkėja socialinė šio teisėtvarkos reiškinio reikšmė. Be to, visiškai aišku, kad vien policija, kaip viena iš valstybės institucijų, negali garantuoti teisėtvarką. Teisėtvarką turi garantuoti visa teisėsaugos sistema.
Nederėtų manyti, kad teisėsaugos sistema reiškia teisėsaugos institucijų sistemą. Tiek teisinės, tiek valstybinės struktūros yra teisėsaugos sistemos sudėtinės dalys. Apsauginės teisės normos yra svarbi teisinės struktūros dalis. Garantuojant šias normas, galima specializuota valstybės institucijų veikla. Pvz., administracines apsaugines teisės normas gali garantuoti policija, tuo tarpu garantuojant civilinės ar šeimos teisės normas, svarbus arbitražo, teismų vaidmuo, policija šios rūšies normas garantuoja minimaliai.
Apskritai teisės teorijoje pripažįstama, kad teisėsaugos subjektais yra valstybė, teisėsaugos institucijos, teisėsaugos organizacijos, juridiniai ar fiziniai asmenys. Kiekvienas iš šių subjektų susiduria su atitinkama teisėsaugos sritimi. Tačiau yra valstybės institucijų, kurios tiesiogiai vykdo tokio pobūdžio veiklą. Šių institucijų specializacija susijusi su tam tikra teisėsaugos sritimi.
Pripažįstant, kad vien policija negali būti atsakinga už teisėsaugą, būtina išskirti tam tikrą teisėsaugos sritį ir aiškiai įvardyti, už ką atsako policija. Tokiu keliu eina dauguma valstybių.
Antai 1986 m. priimtame Prancūzijos nacionalinės deontologijos kodekse nurodoma, kad nacionalinė policija siekia, jog šalies teritorijoje būtų laiduojamos ir ginamos respublikos institucijų laisvės, palaikoma viešoji tvarka, saugomi žmonės ir jų nuosavybė. Kaip matome, Deontologijos kodekse išskiriamos trys pagrindinės Prancūzijos nacionalinės policijos veiklos kryptys: respublikos institucijų laisvių garantija ir gynimas, viešosios tvarkos palaikymas, žmonių bei jų nuosavybės apsauga.
1991 m. Rusijos Federacijos milicijos įstatyme nurodoma, kad milicija privalo ginti piliečių gyvybę, sveikatą, teises ir laisves bei nuosavybę.
Europos Tarybos leidinio ,,Policija ir žmogaus teisės”[6] autoriai, apibendrinę demokratinių valstybių policijos veiklą, teigia, kad paprastai iš policijos tikimasi dviejų pagrindinių dalykų: 1) garantuoti įstatymų laikymąsi ir užkirsti kelią nusikaltimams bei viešajai netvarkai, 2) teikti humanitarines – socialines paslaugas katastrofų metu ir kitais nenumatytais atvejais.
Antrasis teiginys, apibūdinantis Lietuvos policiją, siejamas su tuo, kad policija yra vykdomosios valdžios institucija. Dar XVIII a. garsus prancūzų teisininkas Š. Monteskje savo veikale ,,Apie įstatymų dvasią” pirmą kartą iškėlė bei pagrindė valdžių padalijimo teoriją. Valstybės valdžią
Š. Monteskje skirstė į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Valdžių padalijimo teorija reiškė, kad valstybei įgyvendinus valdžių padalijimo idėją galima tarp valstybės institucijų sukurti tam tikrą valdžios pusiausvyros sistemą.
Amerikiečių kriminologas C.B. Klockarsas, išnagrinėjęs klasikinius policijos veiklos principus, teigia:
1) savo veikloje policija turi taikyti visus įstatymus;
2) policija yra vykdomosios valdžios institucija, todėl jai reikia tik vykdyti įstatymus, remiantis valdžių suskirstymo principu;
3) policijos veikloje turi būti laikomasi įstatymų viršenybės principo. Tai reiškia, kad policija negali vadovautis kokiais nors savo teisiniais sprendimais. Policija turi vadovautis tik įstatymų leidžiamosios valdžios priimtais teisės normų aktais.[7]
Šiuose C.B. Klockarso teiginiuose atsispindi valdžių padalijimo teorija, ją galima pritaikyti konkrečios valstybės institucijos, policijos veiklai.
A. Šakočius disertacijoje ,,Policijos veikla įgyvendinant aplinkos apsaugos funkciją” išanalizavo ir įvertino minėtus policijos klasikinės veiklos principus. A. Šakočius pabrėžia, kad laikantis šių principų be jokių išlygų, neatsižvelgiant į naujai atsirandančias visuomenės problemas, mažėja policijos veiklos efektyvumas. Policija, sutelkdama dėmesį į neigiamų padarinių likvidavimą, prisidengdama besąlygiško įstatymų vykdymo poreikiu, atitolo nuo visuomenės. Tai sudarė prielaidas komplikuotiems santykiams su kitomis vykdomosios valdžios institucijomis atsirasti.[8]
Tam tikrų abejonių kyla ir dėl policijos priskyrimo klasikinei vykdomosios valdžios institucijai. Būtent prancūzai, šiuolaikinės Š. Monteskje valdžios padalijimo teorijos šalininkai, suabejojo policijos, kaip vykdomosios valdžios institucijos, traktavimu ir atsižvelgdami į policijos veiklos ypatybes ir jos funkcijų plėtrą siūlo traktuoti policiją kaip savarankišką ketvirtąją valstybės jėgą.[9] Galbūt dėl šios priežasties studentams teisininkams skirtuose Prancūzijoje išleistuose naujausiuose administracinės teisės ar viešosios teisės vadovėliuose vengiama policiją apibūdinti kaip vykdomosios valdžios instituciją. Antai profesoriai Luisas
Trotabas ir Polis Isoartas pažymi, kad žodžio ,,policija” reikšmė šiandien siejama su viešosios tvarkos tarnyba bei jos teikiamomis garantijomis.[10]
Nors policija apibūdinama įvairiai, pasak minėtų autorių, policijos vardas siejamas su viešąja tvarka ar viešosios tvarkos palaikymu, kai policijai suteikiama tikroji priežiūros valdžia, kuriai būdingas įsakymų vykdymas, o atskirais atvejais – jėgos ir represijų naudojimas.[11]
Kadangi susiklostė tokia situacija, policija, siekdama apsaugoti žmones bei valstybės institucijas, laisvoje visuomenėje balansuoja tarp žmogaus teisių garantavimo ir teisėtų, valstybės suteiktų galių įgyvendinimo. Europos
Tarybos leidinyje ,,Policija ir žmogaus teisės” pažymima, kad garantuojant žmogaus teises bei laisves policijos veikloje egzistuoja konfrontacija.[12]
Turima galvoje konfrontacija tarp policijos ir jos galių įgyvendinimo.
Šioje situacijoje policija elgsis teisingai tada, kai teiks pirmenybę teisės reikalavimams, numatantiems tokią policijos veiklą, kai tiksliai laikomasi teisės normų. Ši mintis išplaukia iš Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos preambulės 3 punkto, kuriame nurodoma, jog būtina, kad žmogaus teises saugotų įstatymo galia dėl to, kad jis nebūtų priverstas imtis kaip kraštutinės priemonės sukilimo prieš tironiją ir priespaudą.
Deklaracijos 29 straipsnio 2 punkte ši mintis dar tiksliau pabrėžiama:
įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, kiekvienas žmogus negali patirti kitokių apribojimų, nei įstatymo numatyti, vien tik tam, kad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje.
Šie keli nurodyti fragmentai iliustruoja policijos darbo specifiką ir verčia abejoti policijos kaip vykdomosios valdžios institucijos traktuote.
Be kita ko, apibrėžiančiuose policiją naujausiuose pozityviosios teisės normų aktuose, tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose, jau nenurodoma, kad policija yra vykdomosios valdžios institucija. Dabar rengiamos Lietuvos
Respublikos policijos įstatymo pataisos. Viename iš įstatymo variantų policija įvardijama kaip organizacija, teikianti viešosios tvarkos, asmens ir turto apsaugos paslaugas. Kitame variante nurodoma, kad Lietuvos
Respublikos policija yra valstybės institucija, veikianti kaip Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų sistemos dalis ir vykdanti Lietuvos Respublikos
Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytas funkcijas.
Valstybių praktika rodo, kad policija, kaip institucija, gali būti priskirta įvairioms žinyboms. Dažniausiai valstybės nusprendžia, kad policija pavaldi Vidaus reikalų ministerijai (Lietuva, Rusija, Prancūzija,
Vokietija). Kartais policija pavaldi Teisingumo ministerijai (Olandija,
Švedija). Japonijoje policija yra savarankiška institucija. Taigi valstybės pasirenka įvairius policijos organizavimo modelius.
Policijos funkcijos
Terminą ,,funkcija” vartoja matematikai, filosofai, sociologai, teisininkai, gamtininkai, kalbininkai. Kiekvienas mokslas šį terminą aiškina savaip. Pavyzdžiui, matematikai funkciją supranta kaip priklausomą kintamą dydį, t.y. dydį, kuris kinta, kintant kitam dydžiui. Sociologai funkciją supranta kaip vaidmenį, kurį socialinis institutas arba socialinis procesas atlieka aukštesnės organizacijos, visuomeninės sistemos ar ją sudarančių socialinių grupių ir individų atžvilgiu. Termino ,,funkcija”
vartojimas glaustai aptartas Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje.[13]
Šį terminą vartoja ir teisininkai, tačiau tai, deja, neatsispindi minėtoje enciklopedijoje.
Paprastai teisės teorijoje terminu ,,funkcija” stengiamasi apibrėžti veiklos kryptį, tam tikros politinės-teisinės institucijos veiklos turinį.
Taip yra nusakomos valstybės, vyriausybės, ministerijos ar kitų valstybės institucijų funkcijos. Antai apibrėžiant valstybės funkcijas nurodoma, kad tai valstybės veiklos pagrindinės kryptys, įkūnijančios valstybės esmę bei socialinę paskirtį, o tai kyla iš valstybės tikslų bei uždavinių.[14]
Paprastai valstybės institucijų funkcijos yra numatomos jų veiklą reglamentuojančiuose teisės normų aktuose. Taigi policijos funkcijas reikia suprasti kaip teisės normų aktuose įtvirtintas pagrindines policijos veiklos kryptis, atitinkančias policijos uždavinius tam tikrame jos vystymosi etape. Apibrėžiant policijos funkcijos kategoriją, buvo pažymėta, kad policijos funkcijas nusako policijos uždaviniai. Suprantama, kad įvairiuose policijos vystymosi etapuose policijai buvo keliami įvairūs uždaviniai. Kokie uždaviniai keliami Lietuvos valstybės policijai?
Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 1 straipsnyje nurodoma, jog pagrindiniai policijos uždaviniai – nusikaltimų bei kitokių teisės pažeidimų prevencija, nusikaltimų atskleidimas ir tyrimas, viešosios tvarkos, visuomeninės rimties bei saugumo, piliečių teisių, laisvių ir turto apsauga, valstybės sienų apsauga. Be to, policija vykdo eismo saugumo priežiūrą, teikia neatidėliotiną ir kitokią socialinę pagalbą gyventojams.
Pakeisto ir papildyto Lietuvos Respublikos policijos įstatymo projekte
(1998 05 27) nurodoma, jog policijos uždaviniai – žmogaus teisių, laisvių ir turto apsauga, nusikaltimų bei kitokių teisės pažeidimų prevencija, atskleidimas ir tyrimas, valstybės sienų apsauga, viešosios ir eismo tvarkos, visuomenės rimties ir saugumo palaikymas.[15]
Manytume, kad policijos uždaviniai tobuliau pateikti Policijos įstatymo pakeitimo projekte. Šiame projekte vykusiai pastebima, kad policija tarnauja žmonėms, o žmogaus teisių ir laisvių apsauga nurodyta kaip svarbiausias prioritetinis policijos veiklos uždavinys. Antra vertus,
Policijos įstatyme dėl netikslios formuluotės nesuprantamas šis policijos uždavinys: teikti neatidėliotiną ir kitokią socialinę pagalbą gyventojams.
Apskritai tiek Lietuvos Respublikos policijos įstatyme, tiek šio įstatymo pakeitimo projekte suformuluoti bendri policijos kaip institucijos uždaviniai.
Mūsų manymu, formuluojant Lietuvos policijos uždavinius būtina vadovautis
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94, 109 bei 119 straipsniais. Šiuose straipsniuose yra nurodytos Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų funkcijos. Paskirstant šias funkcijas, teisėsaugos institucijoms būtina vadovautis tam tikra sistema. Būtent tokio požiūrio dėka būtų išvengta tam tikrų spragų, be to, tam tikrų teisėsaugos institucijų funkcijos nesidubliuotų. Deja, tenka konstatuoti, kad teisėsaugos institucijų funkcijos dubliuojasi ir tai Lietuvoje tampa vos ne įprastu reiškiniu.
Prof. A. Pumputis probleminiame straipsnyje ,,Teisėsaugos funkcijų sistemos klausimu”, išanalizavęs teisėsaugos institucijų funkcijas reglamentuojančius teisės normų aktus, pažymi, jog dubliuojasi Vidaus reikalų ministerijos ir Muitinės departamento veikla atliekant kvotą,
Vidaus reikalų ministerijos ir Saugumo departamento veikla atliekant kvotą ir nusikaltimų tyrimą bei vykdant nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevenciją. Tačiau labiausiai, pažymi prof. A. Pumputis, dubliuojasi Vidaus reikalų ministerijos ir Prokuratūros veikla atliekant parengtinį tardymą, tiriant nusikaltimus bei vykdant nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevenciją.[16]
Lietuvos Respublikos policijos įstatyme, atsižvelgiant į policijos tarnybų rūšis, formuluojami specifiniai, būdingi tam tikros rūšies policijos tarnybai, uždaviniai.
Prieš nurodant konkrečių policijos tarnybų uždavinius, skaitytojui derėtų priminti Lietuvos policijos sistemą.
Lietuvos policijos sistemai priklauso respublikinė policija, savivaldybių policija, Pasienio policijos departamentas, Mokesčių policijos departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba bei šių tarnybų struktūriniai padaliniai. Savo ruožtu respublikinei policijai priklauso kriminalinė policija, transporto policija, kelių policija ir viešoji policija.
Respublikinės policijos uždaviniai konkrečiau pateikiami pagal minėtas policijos rūšis. Pavyzdžiui, kriminalinei policijai pavesta operatyvinės ir profesinės veikos pagrindu užkirsti kelią nusikaltimams. Ši policija tvarko nusikaltimų apskaitą; atskleidžia ir tiria padarytus nusikaltimus, išaiškina juos padariusius asmenis; atlieka kvotą jos kompetencijai priskirtose bylose; vykdo prokurorų, tardytojų, teisėjų ir teismo pavedimus, susijusius su nusikaltimų tyrimu ir nusikaltėlių paieška.
Viešoji policija privalo garantuoti viešąją tvarką šalies regionuose;
prireikus teikia pagalbą prokuratūrai ir tardymo organams tiriant nusikaltimus, teismams nagrinėjant bylas, vykdant teismo nuosprendžius bei sprendimus; garantuoja viešąją tvarką ir rimtį valstybės (kontrolės, valstybinių inspekcijų) pareigūnams vykdant pagal įstatymą pavestas pareigas; Vyriausybės pavedimu saugo valstybines įstaigas ir kitus svarbius objektus.
Kelių policija privalo vykdyti automobilių ir kitų transporto priemonių saugumo priežiūrą; tirti kelių eismo taisyklių pažeidimus ir autoįvykius;
atlikti kvotą tiriant transporto įvykių bylas; skirti administracines nuobaudas ar kitokias poveikio priemones už eismo taisyklių pažeidimus.
Transporto policija vykdo kriminalinės bei viešosios policijos uždavinius, tačiau jos veiklos sritis apima geležinkelio, oro ir vandens transporto linijas bei atitinkamų žinybų teritorijas.
Savivaldybių policiją sudaro padaliniai, vykdantys teisėtvarkos pažeidimų prevenciją, atliekantys kvotą, saugantys viešąją tvarką ir garantuojantys visuomenės rimtį bei piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Ši policija taip pat pagal savo kompetenciją ir aplinkos apsaugą vykdo atitinkamus savivaldybės teritorijoje esančių teismų pavedimus, padeda kelių policijai savivaldybės teritorijoje garantuoti eismo saugumą. Šiuos uždavinius bei su jais susijusias funkcijas įgyvendina teritoriniu principu sudaromos savivaldybių policijos nuovados.
Pasienio policiją sudaro padaliniai, kurių pagrindiniai uždaviniai –
garantuoti valstybės sienų apsaugą ir neliečiamumą; Lietuvos Respublikos valstybės sienos įstatymo bei kitų įstatymų vykdymą; padėti vykdyti migracijos politiką; garantuoti Lietuvos Respublikos piliečių bei užsieniečių perėjimo per valstybės sieną tvarką; atlikti kvotą bei operatyvinę paiešką dėl sienų režimo pažeidimų; pagal savo kompetenciją reguliuoti pasienio incidentus; saugoti visuomenės rimtį ir piliečių teises bei teisėtus interesus pasienio ruože ir kitose vietose, kuriose galioja pasienio režimas; bendradarbiauti su kitais valstybės sienų apsaugos subjektais.
Papildžius Lietuvos policijos įstatymą, buvo įkurtos naujos policijos tarnybos rūšys: mokesčių policija ir Specialiųjų tyrimų tarnyba.
Mokesčių policijai buvo iškelti šie uždaviniai: išaiškinti ir tirti finansinius nusikaltimus bei teisės pažeidimus; vykdyti tokio pobūdžio nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevenciją; įgyvendinti priemones, leidžiančias išieškoti mokesčius; tirti mokesčių administratorių bei
Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų darbuotojų piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos įgaliojimų viršijimo, pareigų neatlikimo, kitus nusikaltimus ir teisės pažeidimus, susijusius su mokesčiais ir valstybinio socialinio draudimo įmokomis.
Specialiųjų tyrimų tarnybą sudaro padaliniai, įstatymų nustatyta tvarka vykdantys operatyvinę veiklą; atliekantys kvotą ir parengtinį tardymą dėl nusikalstamų susivienijimų (organizuotų grupių) rengiamų ar padarytų nusikaltimų valstybės tarnybai; užkertantys kelią korupcijai.
Specialiųjų tyrimų tarnyba renka, analizuoja, klasifikuoja, o prireikus – perduoda vidaus reikalų sistemos padaliniams ir suinteresuotoms tarnyboms operatyvinę ir kitą informaciją apie nusikalstamus susivienijimus, jų organizatorius bei narius, taip pat rengiančius ar padariusius nusikaltimus valstybės tarnybai, ar susijusius su nusikalstamo susivienijimo veikla valstybės pareigūnus.
Be to, Specialiųjų tyrimų tarnyba organizuoja priemones gautai informacijai realizuoti; tiria nusikalstamų susivienijimų narių, asmenų, susijusių su nusikalstamo susivienijimo veikla, padarytus nusikaltimus, taip pat nusikaltimus tarnybai; atlieka kvotą bei parengtinį tardymą tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose; imasi priemonių tokių nusikaltimų prevencijai.
Konkrečios policijos funkcijos įvardytos Lietuvos policijos įstatymo 18 –
23 straipsniuose iš karto po policijos tarnybų uždavinių. Tiesa, tenka pažymėti, kad ankstesniuose įstatymo straipsniuose kai kurių policijos tarnybų uždaviniai, pavyzdžiui, savivaldybių policijos (15, 16 str.), pasienio policijos (161, 162 str.) uždaviniai sutapatinami su šių policijos tarnybų funkcijomis.
Lietuvos policijos įstatymo 17 straipsnyje ,,Policijos funkcijos” pažymima, kad policija, saugodama ir gindama piliečių teises, laisves, teisėtus interesus bei turtą nuo visuomenei pavojingų pasikėsinimų į piliečių gyvybę, sveikatą, garbę, turtą ir orumą ir vykdydama kitus nustatytus uždavinius, atlieka šio įstatymo 18 – 24 straipsniuose nurodytas funkcijas.
Manytume, kad šis straipsnis turi būti suderintas su Lietuvos
Respublikos Konstitucijos II skirsniu ,,Žmogus ir valstybė”. Policijos įstatymo 17 straipsnyje vartojamas terminas ,,pilietis” reiškia, kad policija saugo ir gina straipsnyje išvardytas sritis, siedama tai su pilietybe.
Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje gyvybės, sveikatos, garbės ir orumo, teisių bei laisvių gynybos ir apsaugos klausimai siejami ne su pilietybe, o su žmogaus prigimtinėmis teisėmis. Todėl terminas ,,pilietis”
Lietuvos policijos įstatymo 17 straipsnyje keistinas terminu ,,žmogus”. Iš dalies reikėtų pritarti principinei Policijos įstatymo 17 straipsnio nuostatai, draudžiančiai policijai pavesti vykdyti įstatymuose nenumatytas funkcijas. Visiškai aišku, kad ir policijai savo iniciatyva, negavus kurios nors institucijos pavedimo, nereikia vykdyti Policijos įstatyme nenumatytų funkcijų. Todėl pritariame išsamesnei 17 straipsnio formuluotei, kur nurodoma, kad policijai draudžiama vykdyti įstatymuose nenumatytas funkcijas. Būtent taip pakoreguotas 17 straipsnis siūlomas pakeisto ir papildyto Policijos įstatymo projekte.
Išanalizavę Lietuvos policijos įstatymo 18 – 23 straipsnius, galime išskirti šias policijos funkcijas:
1) nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevencija;
2) nusikaltimų atskleidimas ir tyrimas;
3) operatyvinė veikla;
4) viešosios tvarkos, visuomenės rimties ir saugumo, piliečių teisių ir laisvių apsauga;
5) valstybės sienų apsauga;
6) valstybės finansų apsauga;
7) eismo priežiūra;
8) socialinė pagalba gyventojams.
Kad skaitytojas galėtų palyginti, nurodysime, kokias funkcijas atliko tarpukario Lietuvos policija. Taigi to meto Lietuvos policijai buvo būdingos šios funkcijos:
1) visuomenės tvarkos saugojimas;
2) valstybinio ir visuomeninio ūkio priežiūra;
3) visuomenės dorovės priežiūra;
4) visuomenės gerovės priežiūra;
5) žmonių sveikatos apsauga;
6) piliečių apsauga;
7) piliečių turto apsauga;
8) piliečių apsauga nuo nusikalstamų pasikėsinimų.
Galime šias funkcijų grupes palyginti įvairiais aspektais: tiek pagal apimtį, tiek pagal turinį. Pagaliau galime palyginti pagal tai, kaip policijos funkcijos atitinka Europos policininkų chartijos nuostatas.[17]
Pagal šiuolaikinės policijos nuostatą policija yra institucija, teikianti paslaugas visuomenei. Prof. A. Pumputis, šiuo aspektu atlikęs policijos funkcijų analizę, pažymi, jog tarpukario Lietuvos policijos organizacija bei funkcijos savo turiniu daug artimesnės Europos policininkų chartijai negu dabartinė policijos veiklos praktika bei teisinis reguliavimas.[18]
Iš tiesų, net formaliai žiūrint, tarpukario Lietuvos policijos interesų subjektas buvo ,,žmogus” ar ,,visuomenė”. Tuo tarpu nurodant aštuonias
Lietuvos policijos funkcijas, ,,piliečiai” bei ,,gyventojai” minimi tik du kartus.
Koks Lietuvos policijos funkcijų turinys?
Pirmoji Policijos įstatyme nurodyta policijos funkcija – nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų prevencija. Vykdydama šią funkciją, policija:
1) rengia ir įgyvendina priemones, užkertančias kelią nusikaltimams ir teisės pažeidimams;
2) atskleidžia padarytų nusikaltimų ir administracinių teisės pažeidimų priežastis bei sąlygas ir taiko įstatymo numatytas priemones joms pašalinti;
3) sudaro ir tvarko profilaktines, kriminalines ir operatyvines įskaitas;
4) pagal sutartis saugo piliečių, įstaigų, įmonių, organizacijų turtą;
5) taiko administracines ir kitokias prevencijos priemones.
Nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevencija, ko gero, yra viena iš svarbiausių policijos funkcijų. Iki šiol policijos pagrindinis uždavinys buvo atskleisti jau padarytus nusikaltimus. Tačiau dauguma gyventojų nėra nusikaltėliai.
Jie suinteresuoti, kad būtų apgintas jų turtas, gyvybė, sveikata, garantuotas saugumas, laisvės ir teisės. Policija, skubėdama paskui nusikaltėlius, tarsi pamiršta tą didžiąją visuomenės dalį, kuri neturi nieko bendra su nusikaltimais. Policijos prevencinis darbas paliestų didžiosios visuomenės dalies interesus, garantuotų mokesčių mokėtojų teises bei laisves.
Šiuo aspektu policijos prevencinė veikla yra vertinama kaip aukščiausia žmogaus teisių apsaugos forma.[19] Būtina pabrėžti, kad stabdyti nusikalstamumą galima tik plėtojant intensyvų prevencinį darbą, bendradarbiaujant su visuomene, šalinant nusikalstamumo priežastis ir įgyvendinant ilgalaikes kompleksines programas, kuriose būtų numatyti prevenciniai policijos veiklos tikslai ir uždaviniai
Tenka pažymėti, kad įvardijus policijos funkcijas, dažnai iškyla problema nustatant, kokia policijos tarnyba turi šias funkcijas įgyvendinti.
Pavyzdžiui, vykdant nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją neaišku, kuri policijos tarnyba pagal sutartis saugo piliečių, įstaigų, įmonių ir organizacijų turtą. Susipažinus su policijos darbu, galima atsakyti, kad tai apsaugos policijos funkcija. Tačiau Lietuvos policijos įstatymo projekte tokios policijos tarnybos nerandame.
Atrodo, niekam nekyla abejonių, kad turto apsauga – viena iš aktualiausių
Lietuvos visuomenės problemų. Todėl atsisakyti turto apsaugos kaip policijos vykdomos nusikaltimų prevencijos funkcijos, mūsų manymu, būtų netikslinga. Deja, pakeisto ir papildyto Lietuvos policijos įstatymo projekte ši funkcija neužfiksuota.
Teisinėje visuomenėje diskutuojama dėl apsaugos policijos veiklos turinio. Neretai pažymima, kad ši policijos tarnyba pagal savo esmę prieštarauja policijos kaip mokesčių mokėtojų išlaikomos institucijos prigimčiai, nes teikia mokamas paslaugas visuomenei. Dėl šios priežasties apsaugos policijos siūloma atsisakyti. Aišku, kad turto apsaugos funkcija net ir panaikinus šią tarnybą išliktų, tačiau ją realizuotų ne policija, o, tarkim, privati saugos tarnyba.
Ar reikalinga apsaugos policija? Į šį klausimą gali atsakyti visuomenė.
Palyginus privačias saugos tarnybas ir apsaugos policiją pagal teikiamų paslaugų apimtį saugant turtą, pirmauja apsaugos policija. Taigi aišku, kam visuomenė teikia prioritetą. Be to, pačiam autoriui teko įsitikinti, kad apsaugos policija yra viena iš geriausiai organizuotų policijos tarnybos rūšių. Į įvykio vietą (pavyzdžiui, Kaune) šios tarnybos darbuotojai atvyksta per dvi tris minutes. Taigi jeigu privačios apsaugos tarnybos ir apsaugos policija konkuruos, visuomenė laimės tiek dėl teikiamų paslaugų įkainių, tiek dėl teikiamų paslaugų kokybės. Be to, būtina pabrėžti, kad
Lietuvos policijos reformos metmenyse kaip ilgalaikis policijos reformos tikslas užfiksuota būtinybė pirmiausia rūpintis gyventojų saugumu bei jų turto apsauga.[20]
Klasikinė policijos veiklos kryptis – nusikaltimų atskleidimas ir tyrimas.
Vykdydama šią funkciją, policija:
1) registruoja ir tikrina pareiškimus ir pranešimus apie rengiamus ar padarytus nusikaltimus;
2) vykdo pasislėpusių įtariamų, kaltinamų, teisiamų, nuteistų ir be žinios dingusių asmenų paiešką;
3) įstatymų nustatyta tvarka atlieka kvotą;
4) baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais baudžiamosiose bylose vykdo tardytojo, prokuroro, teisėjo ir teismo pavedimus.
Nors nusikaltimo tyrimo funkciją mes pavadinome klasikine (tai reikštų, kad šią funkciją atskleidžiančios policijos veiklos kryptys yra nusistovėjusios), pastebime, kad ją vykdant iškyla nesklandumų. Jau nuo pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų pradėjus vykdyti teisinės sistemos reformą, kilo problema dėl tardymą atliekančių institucijų darbo pasidalijimo. Policijos įstatyme policijai pavedama atlikti tik kvotą, tuo tarpu funkcija formuluojama plačiau ir siejama apskritai su nusikaltimų tyrimu. Manytume, kad vykdant šią funkciją policijai turi būti pavesta atlikti visą ikiteisminį nusikaltimo tyrimą. Išdalyti funkcijos atlikimo fragmentus įvairioms institucijoms, dubliuoti funkcijos įgyvendinimą nėra tikslinga tiek dėl laiko ir materialinių sanaudų ekonomijos, tiek dėl darbo racionalumo.
Vidaus reikalų ministerijos sistemai priklauso kriminalistinių ekspertizių laboratorija bei gausus būrys specialistų. Vykdant nusikaltimų atskleidimo bei tyrimo funkcijas, į šią veiklą derėtų įtraukti laboratorijos specialistus. Taigi nusikaltimus tirtų viena tarnyba. Atsižvelgdami į tai, pritartume pakeisto ir papildyto Lietuvos Respublikos policijos įstatymo projekto punktui, kur teigiama, kad policija atlieka nusikaltimų pėdsakų ir kitų daiktinių įrodymų kriminalinę ekspertizę ir teikia specialisto išvadas. Aptariama policijos funkcija būtų šiek tiek platesnė, bet ją realizuotų viena tarnyba.
Policijos įstatymo 20 straipsnyje pateikta policijos operatyvinės veiklos funkcija. Straipsnyje nurodoma, jog policijos operatyvinė veikla – tai neviešo nusikaltimų prevencijos ir išaiškinimo veiksmai, kurie naudojami informacijai apie rengiamus ir padarytus nusikaltimus rinkti. Atliekant tokio pobūdžio veiksmus, dokumentuojama gauta medžiaga, ieškoma nusikaltimus padariusių, taip pat be žinios dingusių asmenų, išaiškinami neteisėtų pajamų įgijimo šaltiniai ir būdai.
Vykdydama operatyvinę veiklą, policija nustatyta tvarka gali naudotis specialia technika, laisvanoriška vieša ar slapta piliečių pagalba, taip pat žvalgybinės apklausos, operatyvinio patikrinimo bei apžiūros, sekimo, žvalgybos ir kitais specialiosios kontrolės metodais.
Kadangi operatyvinės veiklos formos yra ypatingos, operatyvinės veiklos priemones, būdus ir jų taikymo tvarką reglamentuoja specialūs Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Prokuratūros parengti ir
Vyriausybės patvirtinti norminiai aktai. Įprasta, kad operatyvinės veiklos priemonių ir būdų taikymą kiekvienu konkrečiu atveju sankcionuoja prokuroras. Faktiniai duomenys, gauti panaudojus šiuos metodus ir užfiksuoti techninėmis priemonėmis, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka baudžiamojoje byloje gali būti įrodymai.
Taip pat pabrėžiama, kad policijos operatyvinė veikla vykdoma tik kovojant su kriminaliniais nusikaltėliais bei atliekant prevencinį darbą ir yra operatyvinių policijos tarnybų išimtinė teisė.
Taigi galime konstatuoti, kad Policijos įstatymo 20 straipsnis, reglamentuojantis policijos operatyvinę veiklą, yra gana išsamus. Tačiau viename straipsnyje neįmanoma numatyti įvairių operatyvinės veiklos niuansų, todėl būtina parengti specialų, vien šią veiklą reglamentuojantį teisės normų aktą. Tenka pažymėti, kad operatyvinė veikla yra susijusi su tam tikromis žmogaus teisėmis, jos įtvirtintos ir Konstitucijoje. Tai žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamybę, į telefoninių pokalbių, korespondencijos, pranešimų telegrafu slaptumą. Todėl operatyvinę veiklą gali reguliuoti ne žinybiniai, o įstatymų leidėjo priimami aktai. Būtent dėl šių priežasčių 1992 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė
Operatyvinės veiklos įstatymą.[21] Po penkerių metų, 1997 m. gegužės 22 d., buvo priimtas naujas Operatyvinės veiklos įstatymas. Tokia operatyvinės veiklos įstatymų kaita liudija, kad valstybės institucijos susiduria su įvairiomis operatyvinės veiklos problemomis. Naujasis įstatymas reglamentuoja teisinius operatyvinės veiklos pagrindus, objektus, subjektus bei jų teises ir pareigas, operatyvinės veiklos metodus ir priemones, jų taikymo pagrindus ir tvarką, taip pat šios veiklos kontrolę, priežiūrą ir finansavimą. Operatyvinis tyrimas, kaip viena iš operatyvinės veiklos formų, atliekamas, kai:
1) nenustatytas nusikalstamą veiką rengęs ar įvykdęs asmuo;
2) yra pirminė patikrinta informacija apie asmens nusikalstamą veiką;
3) yra pirminė patikrinta informacija apie asmens priklausymą nusikalstamam susivienijimui;
4) yra duomenų apie kitų valstybių specialiųjų tarnybų veiklą;
5) pasislepia kaltinamasis, teisiamasis arba nuteistasis.
Operatyvinę veiklą gali vykdyti tik specialius valstybės įgaliojimus turinčios valstybės institucijos. Operatyvinė funkcija pavedama atlikti
Krašto apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Saugumo departamento institucijų tarnyboms bei įgaliotiems darbuotojams. Vyriausybė nustato tarnybų sąrašą bei operatyvinės veiklos mastą.
Policija, vykdydama operatyvinę veiklą, privalės laikytis Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų. Vadinasi, Lietuvos policijos įstatymo 20
straipsnis yra koreguotinas. Mes pritartume pakeisto ir papildyto Lietuvos
Respublikos policijos įstatymo projekto 17 straipsnio redakcijai, kur lakoniškai nurodoma, kad policija, įgyvendindama savo funkcijas, vykdo operatyvinę veiklą, kurią reglamentuoja Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas.
Teisininkai išsakė abejonių dėl operatyvinės veiklos kaip savarankiškos policijos funkcijos. Kai kurių autorių manymu, operatyvinė veikla yra policijos funkcijų realizavimo metodas, o ne funkcija.[22] Šiai minčiai reikėtų pritarti. Štai ir mūsų minėto pakeisto ir papildyto Policijos įstatymo 17 straipsnio redakcijoje nurodoma, jog ,,įgyvendindama savo funkciją” policija vykdo operatyvinę veiklą. Tai tarsi patvirtina teiginį, kad operatyvinė veikla yra policijos funkcijų realizavimo metodas.
Lietuvos policijos įstatymo 21 straipsnyje nurodyta, kad viešosios tvarkos, visuomeninės rimties ir saugumo, piliečių teisių ir laisvių apsaugos funkcija įgyvendinama:
1) patruliuojant viešose vietose;
2) saugant viešąją tvarką masinių renginių metu;
3) vykdant įstatymus dėl kovos su nusikaltimais, girtavimu, narkotikų vartojimu, prostitucija, kitais antivisuomeniniais reiškiniais;
4) prižiūrint, kad būtų laikomasi nustatytos tvarkos įgyjant, laikant, saugant ir perduodant šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogstamąsias medžiagas, narkotines priemones ir kitus leidimų sistemos reglamentuojamus daiktus bei medžiagas;
5) surašant administracinių teisės pažeidimų protokolus, nagrinėjant tokių pažeidimų bylas, teisės pažeidėjams skiriant administracines nuobaudas bei taikant kitas administracines prievartos priemones;
6) įstatymų numatytais atvejais saugant ir konvojuojant sulaikytuosius asmenis, vykdant teismų ir tardytojų nutarimus, kai nagrinėjamos baudžiamosios bylos;
7) garantuojant viešąją tvarką, teismo antstoliams, valstybės kontrolieriams, medicinos personalui ir kitiems pareigūnams ar tarnautojams vykdant įstatymo nustatyta tvarka pavestas paslaugas.
Pakeisto ir papildyto Lietuvos policijos įstatymo projekte ši funkcija išplėsta: 21 straipsnio ,,f” punkte nurodoma, kad policija prižiūri kelių eismo tvarką ir saugumą, tiria kelių eismo taisyklių pažeidimus ir autoavarijas, egzaminuoja ir išduoda pažymėjimus, suteikiančius teisę vairuoti transporto priemones, registruoja transporto priemones.
Mes sutinkame, kad kelių eismo tvarka ir saugumas yra viešosios tvarkos, visuomenės rimties ir saugumo dalis. Taip pat aišku, kad šią veiklos kryptį įgyvendina respublikinės policijos tarnyba – kelių policija. Tačiau dėl šios policijos veiklos krypties kyla problemų. Ar būtina eismo priežiūros funkciją išskirti kaip savarankišką policijos veiklos funkciją? Gal šią funkciją derėtų tapatinti su viešosios tvarkos apsaugos funkcija? Eismo priežiūros funkcija išskirta ir apibūdinta galiojančio Policijos įstatymo
22 straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodoma, kad policija:
1) reguliuoja transporto ir pėsčiųjų eismą, prižiūri kelių eismo tvarką ir saugumą;
2) kontroliuoja, ar gatvių ir kelių projektavimas, tiesimas bei remontavimas, jų būklė, priežiūra ir eksploatavimas atitinka saugaus eismo reikalavimus;
3) kontroliuoja transporto priemonių būklę;
4) kontroliuoja, kaip asmenys, visų rūšių įstaigos ir organizacijos vykdo įstatymus, kitus norminius aktus dėl eismo saugumo garantavimo bei aplinkos apsaugos nuo žalingo transporto priemonių poveikio;
5) tiria eismo taisyklių pažeidimus ir autoįvykius, atlieka kvotą autotransporto įvykių bylose, skiria administracines nuobaudas ir kitokias poveikio priemones už kelių eismo taisyklių pažeidimus;
6) egzaminuoja ir išduoda pažymėjimus, suteikiančius teisę vairuoti transporto priemones.
Palyginus Policijos įstatymo 22 straipsnio ir pakeisto bei papildyto
Policijos įstatymo projekto 21 straipsnio ,,f” punkto nuostatas, išaiškėja, kad ketinama apskritai atsisakyti eismo priežiūros funkcijos, o policijos veiklą, susijusią su kelių eismo tvarkos priežiūra ir saugumu, susiaurinti.
Projekte atsisakoma Lietuvos policijos įstatymo 22 straipsnio. Šio straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nurodytos šios veiklos kryptys: gatvių ir kelių projektavimas, jų būklė ir priežiūros kontrolė, transporto priemonių techninė kontrolė, eismo saugumą reglamentuojančių įstatymų vykdymas bei aplinkos apsaugos nuo žalingo transporto priemonių poveikio kontrolė.
Galima sutikti, kad pirmosios dvi kryptys, kurių atsisakoma, iš tiesų yra nebūdingos ne vien kelių policijos, bet apskritai policijos veiklai. Tuo tarpu įstatymų bei kitų teisės normų aktų, reglamentuojančių eismo saugumą, vykdymo kontrolė yra klasikinė policijos veiklos kryptis. Transporto priemonių vis daugėja, eismas intensyvėja, todėl ši policijos veiklos kryptis būtina. Atsisakyti šios veiklos nederėtų.
Lietuvos policijos įstatyme numatyta teikti socialinę pagalbą gyventojams.
Šią policijos veiklos kryptį reikėtų vertinti kaip pažangią tendenciją.
Įgyvendindama šią funkciją, policija:
1) teikia neatidėliotiną pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo teisės pažeidimų ir tiems, kurių būklė bejėgiška;
2) garantuoja sulaikytų ir pristatytų į policiją asmenų apsaugą ir imasi priemonių, kad jiems nedelsiant būtų suteikta būtina medicininė pagalba;
3) informuoja valstybės institucijas, visuomenines organizacijas, piliečius apie katastrofas, avarijas ir kitas ypatingas situacijas, kurios kelia pavojų žmonių saugumui;
4) teikia pagalbą stichinių nelaimių ir kitų ypatingų atvejų metu gelbstint žmones ir turtą, imasi priemonių žmonių saugumui garantuoti;
5) saugo rastus ir perduotus į policiją dokumentus, daiktus, vertybes bei kitokį turtą ir imasi priemonių, kad šis turtas būtų grąžintas jų teisėtiems savininkams ar valdytojams, pagal teismo sprendimus ieško skolininkų;
6) garantuoja piliečio, suteikusio pagalbą tiriančioms nusikaltimą teisėsaugos institucijoms, ar jo artimųjų apsaugą, jei iškyla pavojus jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar turtui;
7) teikia kitokią būtiną pagalbą žmonėms, kurių būklė yra bejėgiška.
Apibendrintai galima pasakyti, kad daugeliu atvejų policijos teikiama socialinė pagalba yra susijusi su ekstremaliomis situacijomis. Tačiau policija vien šiais atvejais neturėtų apsiriboti. Turto apsauga, su nusikaltimais susijusios informacijos teikimas, transporto priemonių registravimas, pažymėjimų, suteikiančių teisę vairuoti automobilius, išdavimas – tai atitinkamos socialinės paslaugos rūšys, kurias teikia policija. Mūsų manymu, Policijos įstatymo 7 punkte užfiksuoti pernelyg bendro pobūdžio socialinės pagalbos atvejai, įpareigojant policiją teikti kitokią būtiną pagalbą žmonėms, kurių būklė bejėgiška. Šis punktas netenka prasmės, kadangi Policijos įstatymo 23 straipsnio 1 punkte policija taip pat įpareigojama teikti neatidėliotiną pagalbą asmenims, kurių būklė bejėgiška.
1994 m. birželio 28 d. ir 1994 m. liepos 13 d. Policijos įstatymas buvo papildytas 21 straipsnio nuostatomis, nes pasienio policija, priklausiusi krašto apsaugai, perėjo Vidaus reikalų ministerijos žinion.[23] Nuo to laiko Pasienio policijos departamentas veikia prie Vidaus reikalų ministerijos ir yra vieningos policijos sistemos dalis. Pasienio policijos pagrindinė funkcija – valstybės sienų apsauga. Įgyvendindama šią funkciją, pasienio policija:
1) garantuoja Lietuvos Respublikos valstybės sienų apsaugą ir neliečiamumą, pasienio ruožo režimą, saugo valstybės sienas sausumoje ir jūroje, organizuoja ir įgyvendina operatyvines ir kitas priemones, užkerta kelią valstybės sienų pažeidimams ir sulaiko pažeidėjus bei patraukia juos įstatymų numatyton atsakomybėn;
2) padeda įgyvendinti valstybės migracijos politiką, garantuoja Lietuvos
Respublikos piliečių bei užsieniečių perėjimo per valstybės sieną tvarką;
3) pagal savo kompetenciją atlieka kvotą, nagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylas ir skiria administracines nuobaudas;
4) pagal savo kompetenciją sprendžia pasienio incidentus;
5) vidaus reikalų ministro įsakymu atlieka kitas Policijos įstatymo numatytas funkcijas.
Teisinės logikos požiūriu abejotinos šio straipsnio 5 punkto nuostatos.
Straipsnyje pateiktos pasienio policijos funkciją atitinkančios veiklos kryptys. Tuo tarpu 211 straipsnio 5 punkte nurodoma, jog vidaus reikalų ministras gali pavesti vykdyti pasienio policijai ir kitas Policijos įstatyme numatytas funkcijas. Taip ir neaišku, kokias konkrečiai funkcijas dar turės vykdyti pasienio policija. Neįvardijus konkrečių pasienio policijos funkcijų, mūsų manymu, turi būti vadovaujamasi Policijos įstatymo
17 straipsnio nuostata, draudžiančia pavesti policijai vykdyti įstatymuose nenumatytas funkcijas. Antra vertus, nustatyti pasienio policijos funkcijas
– įstatymo leidėjo, o ne žinybos vadovo prerogatyva.
Taip pat tenka pažymėti, kad pasienio policijos uždaviniai yra platesni negu jos funkciją atskleidžiančios veiklos kryptys. Policijos įstatymo 162
straipsnyje nurodyta, kad pasienio policija privalo saugoti visuomenės rimtį ir piliečių teises[24] bei teisėtus interesus pasienio ruože ir kitose vietose, kuriose galioja pasienio policijos režimas. Nežinia dėl kokių priežasčių šis pasienio policijos uždavinys neatsispindi pasienio policijos veiklos kryptyse. Nors tiek uždavinys, tiek veiklos kryptys pakankamai svarbios.
Pakeisto ir papildyto Policijos įstatymo projekte pateikiama daugiau pasienio policijos uždavinių. Agresijos atveju pasienio policija privalo vykdyti pradinę valstybės sienų gynybą. Šis uždavinys taip pat turi atsispindėti pasienio policijos funkcijose.
Prie Vidaus reikalų ministerijos įsteigus Mokesčių policijos departamentą bei Specialiųjų tyrimų tarnybą, buvo parengti nauji 163, 164, 165, 212
Policijos įstatymo straipsniai. Policijos įstatymo 212 straipsnyje mokesčių policijos funkcija apibendrintai įvardyta kaip valstybės finansų apsauga.
Įgyvendindama šią funkciją, mokesčių policija:
1) išaiškina ir tiria veikas, susijusias su mokesčių mokėtojų apgaulingu ar aplaidžiu apskaitos tvarkymu, žinomai neteisingu duomenų apie pajamas ir pelną teikimu, vengimu mokėti mokesčius ir valstybinio socialinio draudimo įmokas, nustatyta tvarka patvirtintų ataskaitų nepateikimu, neteisėtomis finansinėmis operacijomis ir kitais su mokesčiais, finansais bei valstybiniu socialiniu draudimu susijusiais nusikaltimais ir teisės pažeidimais;
2) tiria mokesčių administratorių bei Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų darbuotojų piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos įgaliojimų viršijimo, pareigų neatlikimo ir kitus teisės pažeidimo faktus, susijusius su mokesčiais ir valstybinio socialinio draudimo įmokomis;
3) organizuoja mokesčių administratorių, Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų darbuotojų bei Mokesčių policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų ir valdininkų, atliekančių tarnybines pareigas, apsaugą nuo neteisėto poveikio;
4) pagal savo kompetenciją atlieka kvotą, parengtinį tardymą bei visų nuosavybės formų įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų ūkinės –
finansinės veiklos patikrinimus bei revizijas;
5) įgyvendina pinigų plovimo prevencijos priemones.
Kalbant apie Specialiųjų tyrimų tarnybą, tenka konstatuoti, kad Policijos įstatyme nurodyti vien šios tarnybos uždaviniai (Policijos įstatymo 165
str.). Tuo tarpu atitinkančios uždavinius Specialiųjų tyrimų tarnybos funkcijos nėra nustatytos. Šią spragą būtina užpildyti, turint omeny
Policijos įstatymo 17 straipsnį, kur nurodyta, kad policija atlieka 18 – 24
straipsniuose išvardytas funkcijas, ir jai negalima pavesti vykdyti įstatymuose nenumatytų funkcijų.
Manytume, kad įsteigus naujas policijos tarnybas nebuvo išspręstas jų pavaldumo klausimas. Tiek Pasienio policijos departamentas, tiek Mokesčių policijos departamentas, tiek Specialiųjų tyrimų tarnyba, kaip nurodoma
Lietuvos policijos įstatymo 12 straipsnyje, yra vieningos Lietuvos
Respublikos policijos sistemos dalys. Todėl šios policijos tarnybos turėtų būti tiesiogiai pavaldžios policijos generaliniam komisarui, nes jis yra vieningos policijos sistemos vadovas. Išimtis gali būti daroma tik
Specialiųjų tyrimų tarnybai, kaip policijos veiklą kontroliuojančiai institucijai. Ši tarnyba galėtų būti tiesiogiai pavaldi vidaus reikalų ministrui.
Pagrindiniai policijos vystymosi momentai
Policijos, kaip institucijos, vystymasis yra susijęs su tam tikrais valstybės vystymosi etapais. Kuriantis valstybei, kaip organizacijai, kuriama ir policija, kaip valstybės institucija.
Policijos, kaip institucijos, įkūrėju neretai laikomas Romos imperatorius
Augustas, kuris dar pirmame tūkstantmetyje pr. Kr. įsteigė miesto policiją.
Pirmiausia imperatorius sukūrė gaisrininkų komandas, kurių pagrindinis uždavinys buvo gesinti miestuose gaisrus. Be to, šioms komandoms buvo pavesta saugoti pastatus nuo plėšimo ar vagysčių, tai, mūsų supratimu, atitiko policijos funkcijas.
Pradiniame policijos vystymosi etape policija atliko minimalias ,,naktinio sargo” funkcijas. Štai Senovės Egipte policijai buvo pavesta persekioti netikrų pinigų padirbinėtojus, aiškinti svorių bei svarstyklių apgavikus, ieškoti žmogžudžių, bausti asmenis, pažeidusius priesaiką, nesuteikusius pagalbos nukentėjusiems keliuose. Jeruzalės valstybės įstatymai įpareigojo policiją saugoti viešąją drausmę ir tvarką, tirti žmogžudystes, paimti maisto produktų atsargas, tenkinant laisvos visuomenės interesus.[25]
Civilizacija, kuriai būdingas valstybinis teisinis visuomenės organizavimas, Europoje prasidėjo nuo graikų romėnų civilizacijos. Ši civilizacija savo apogėjų pasiekė I tūkstantmetyje pr. Kr. – I
tūkstantmečio po Kr. pradžioje.[26]
Būtent Atėnų ir Romos valstybėse buvo sukurta policija ir labiausiai išvystyta jos veikla. Atėnų valstybėje policija buvo pavaldi archontui –
centrinio magistrato vadovui. Policija privalėjo kontroliuoti įstatymų vykdymą, garantuoti viešąją tvarką. Policijai buvo pavesta stebėti moterų dorovę, kontroliuoti puotas bei kitus su pasilinksminimais susijusius renginius. Policija aktyviai bendradarbiavo su vadinamąja Vienuolikos kolegija (viena iš teismo prisiekusiųjų kolegijų), kuri sprendė su plėšimu bei vagystėmis susijusias bylas.
Senovės Romoje po imperatoriaus Augusto mirties buvo įvykdytos reformos, –
Romos policijai pradėjo vadovauti miesto prefektas. Prefektui pavaldūs 14
policijos komisarų buvo miesto kvartalų vadovai ir atsakė už tvarką juose.
Policijos komisarai turėjo padėjėjus, vadinamuosius kvartalų kapitonus, agentus – informatorius, apsaugos policijos karininkus. Romos policija specializavosi pagal tam tikras veiklos sritis. Buvo įsteigtos šios pareigybės: apsaugos policijos prefektas, masinių ir sportinių renginių prefektas, visuomeninių darbų komisaras. Policija padėjo šiems pareigūnams vykdyti funkcijas. Dar Cezario laikais buvo įsteigta dorovės policija.
Romos policijos pavyzdžiu policijos darbas buvo organizuotas ir kituose dideliuose miestuose bei imperijos provincijose.[27]
Feodalinės visuomenės laikais, ypač jos ankstyvojo vystymosi periodu, kiekvienas feodalas pats nustatė ir saugojo jam naudingą tvarką. Feodalui buvo pavaldūs ir viešąją tvarką garantavę asmenys. XI – XIII a. Vakarų
Europoje susikūrė didelės nacionalinės valstybės, kuriose vadovaujantis karalių įsakymais buvo steigiamos oficialios policijos institucijos.
Prancūzijos policija – ryškiausias to meto policijos vystymosi pavyzdys.
Būtent Prancūzija dažnai vadinama ,,policijos valdymo pradininke”. Jau XII
a. Prancūzijoje buvo įsteigta ,,prevo” pareigybė, į kurią paprastai buvo skiriami karaliaus karininkai, kilę iš neaukštos kilmės dvarininkų.
Būtent šie asmenys vadovavo policijai, išaiškino ir tyrė nusikaltimus, atliko kratas, areštus, atsakė už viešąją tvarką.
Stiprėjant karaliaus galiai, atsirado nauja vietos pareigūnų grandis –
baljai, kurių veikla apėmė keletą administracinių apygardų. Kai kuriose
Prancūzijos vietose buvo įsteigta senešalo, vykdžiusio baljo funkcijas, pareigybė. Senešalas galėjo veikti savarankiškiau negu baljas. Iš viso
Prancūzijos karaliaus valdose buvo sudaryta dvidešimt baljažų ir penkios senešalystės.[28] Policijos tarnyba atitinkamai buvo organizuota visuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose. Dėl padidėjusio nusikalstamumo buvo įsteigta speciali leitenanto, atsakingo už baudžiamąsias bylas, pareigybė. XIII a. Prancūzijoje buvo išleistas pirmasis Policijos statutas, kurio iki tol neturėjo nė viena valstybė.
Prancūzijos absoliutizmo laikotarpiu (XVI – XVIII a.) policija dar labiau sustiprėjo. Prancūzijos miesto policijai vadovavo generalinis policijos leitenantas. Ypatingus jo pavedimus vykdė komisarai, intendantai bei atsakingi už baudžiamąsias bylas leitenantai. Prancūzijos provincijose bei apskrityse vietos policijai vadovavo intendantai bei policijos leitenantai.
Tuo laikotarpiu daugelio valstybių policija tapo vis labiau organizuota jėga.
XVI – XVIII a. vyko buržuazinės revoliucijos, pradėjo kurtis naujos kapitalistinės valstybės. Buvo reorganizuota ir policija: pradėta policiją valdyti centralizuotai, nusistovėjo policijos funkcijos, aiškėjo policijos darbuotojų pasirinkimo bei mokymo sistema. XX a. įvairių valstybių pagrindiniai policijos tikslai buvo šie:
1) viešosios tvarkos palaikymas;
2) valstybės vadovo, vyriausybės narių bei atvykstančių su oficialiais vizitais asmenų apsauga;
3) mokesčių rinkimo kontrolė;
4) nusikaltimų tyrimas ir aiškinimas;
5) areštuotų, sulaikytų ar nuteistų asmenų konvojavimas;
6) eismo saugumo garantavimas, judėjimo gatvėse reguliavimas;
7) aplinkos apsaugos, sanitarijos bei higienos taisyklių priežiūra.
Kad šie tikslai būtų įgyvendinti, būtina policijos specializacija.
Paprastai yra žinomos šios policijos rūšys: administracinė, kriminalinė, saugumo, karinė, pasienio, politinė. Galima ir siauresnė policijos specializacija. Antai JAV yra:
1) Kovos prieš narkotikus biuras;
2) Federalinis emigracijos biuras;
3) Pasų departamentas;
4) Nacionalinių parkų policija;
5) Tiltų bei tunelių apsaugos policija;
6) Aviacijos departamento policija;
7) Geležinkelio policija;
8) Pašto ir telegrafo policija;
9) Finansų ministerijos slapta tarnyba.
Gana įdomi Italijos policijos specializacija, kur yra geležinkelio, pasienio, kelių, pašto bei kitos policijos rūšys, o nuo 1960 m. įsteigta moterų policija. Šios tarnybos uždavinys – kovoti su moterų bei nepilnamečių nusikalstamumu bei su nusikaltimais prieš moralę ir dorovę.
Visose pasaulio valstybėse kovojant su politiniais priešininkais itin svarbi politinė policija.
Policijos vystymasis XX a. susijęs su tam tikrais dėsningumais, šiuos dėsningumus apibendrinus galima teigti, kad policija pamažu patenka politinių partijų įtakon. Politinių partijų lyderiai negalėjo nekreipti dėmesio į tobulai organizuotą, profesionaliai parengtą ir palyginti gausų policijos pareigūnų būrį. Vis dažniau policijos jėga naudojama siekiant politinių tikslų. Ši tendencija ypač pastebima totalitarinėse valstybėse.
Toks policijos (kai kuriose valstybėse milicijos) vystymasis gali būti vertinamas kaip tam tikras vystymosi etapas, kai policija tampa politinių partijų tarnaitė.
Vykstant dviejų skirtingų socialinių sistemų ideologinei kovai, policija buvo apibūdinama kaip klasinio viešpatavimo įrankis. Štai Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje policija apibūdinama kaip valstybės, kurios santvarka išnaudotojiška, specialūs administracijos ginkluoti organai šiai santvarkai ginti ir nustatytai viešai tvarkai palaikyti.[29]
1930 m. JAV vienoje mokslinio tyrimo instituto kriminologų konferencijoje buvo konstatuota, kad policija, vykdanti politinių lyderių užsakymus, nesusidoroja su savo darbu, t.y. negarantuoja viešosios tvarkos, nekontroliuoja nusikalstamumo, ypač organizuoto. Buvo pabrėžta, kad būtina keisti policijos įvaizdį. Konferencijos metu pirmą kartą buvo sukurtas policijos, kaip teikiančios visuomenei paslaugas institucijos, įvaizdis.
Taip kintant policijos įvaizdžiui, galima drąsiai teigti, kad ši institucija tampa pagrindine žmogaus teises ginančia jėga.[30]
Apibrėždamas policijos vietą šiuolaikinėje valstybėje, šveicaras teisininkas Karlas Ebnoteris teigia, kad policijos darbas ilgai buvo susijęs su neigiamų pasekmių likvidavimu. Tačiau, pažymi mokslininkas, valstybėje vykstant evoliucijai, liberaliai valstybei tampant socialine –
teisine, policijos darbe vis labiau išryškėja pozityvios funkcijos. Būtent šios funkcijos atitinka visuomenės gerovės koncepciją.[31]
Šiuolaikinės valstybės XX a. susidūrė su aplinkybe, turėjusia tiesioginį poveikį policijos veiklos reglamentavimui. Policijos koncepcija, jos veiklos kryptys vis dažniau aptariamos tarptautinėje bendrijoje. Įvairūs policijos santykiai su teisėta politine jėga, policijos ir visuomenės santykių modelis, policijos veiklos teisiniai pagrindai buvo reglamentuoti tarptautiniuose dokumentuose. Iš daugelio tarptautinių dokumentų išskirtume pačius svarbiausius, kuriuose tiesiogiai reglamentuojama policijos veikla.
Tai 1979 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinėje Asamblėjoje priimtas
Teisėtvarkos apsaugos pareigūnų elgesio kodeksas; 1989 m. Ekonominės –
socialinės tarybos rezoliucija ,,Dėl pagrindinių principų įgyvendinant teisėtvarkos apsaugos pareigūnų elgesio kodeksą”, 1979 m. Europos Tarybos
Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija Nr.690 ir jos priedas – Policijos deklaracija, 1993 m. Antrajame Europos policijos profsąjungų tarybos kongrese priimta Europos policininkų chartija.[32] Paprastai šiuo naujausiu dokumentu vadovaujamasi nacionaliniu lygiu reglamentuojant policijos ir visuomenės santykius, apibrėžiant policininko asmeninį ir profesinį statusą. Europos policininkų chartija sudaryta iš preambulės bei trijų skyrių: ,,Organizaciniai bei funkciniai policijos aspektai”, ,,Policijos santykiai su visuomene”, „Policininko asmeninis ir profesinis statusas”.
Šiame dokumente nustatant policijos ir visuomenės santykius, pirmą kartą tiesiogiai įvardijamos tiek visuomenės, tiek policijos teisės ir pareigos.
Tačiau policijos statuso apibūdinamas laikytinas bene svarbiausia Europos policininkų chartijos nuostata. Jau Chartijos preambulėje nurodyta, jog policija yra ne valdžia, o paslauga visuomenei, garantuojanti ir sauganti visų piliečių teises bei laisves, ginanti nevaržomą naudojimąsi jomis.
Aukščiausiems Lietuvos Respublikos pareigūnams ši tezė yra svarbi. Antai
Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Brazauskas tiek 1995 m. metiniame pranešime, tiek kalboje, pasakytoje 1995 m. birželio 16 d. Lietuvos policijos akademijos įkūrimo metinių proga, pabrėžė, jog policija reiškia ne valdžią, o paslaugą visuomenei. Policijos veikla, suprantant šią veiklą kaip paslaugą žmonėms, norima policiją bei visuomenę suartinti, siekti partnerystės, skatinti policijos bei visuomenės sąveiką bei sėkmingą bendradarbiavimą.
Tačiau tezę ,,policija nėra valdžia, o paslauga visuomenei” sudaro du savarankiški kontraversiški teiginiai. Pirmas teiginys – policija nėra valdžia, antras – ji teikia paslaugas visuomenei. Tai nėra paprasti ir savaime suprantami teiginiai. Kodėl policija nėra valdžia? Ką norima pabrėžti, atsisakant traktuoti policiją kaip valdžios instituciją? Tai kas iš tiesų yra policija? Iš dalies atsakymus į šiuos klausimus galima surasti
Europos policininkų chartijoje. Mūsų manymu, chartijoje neatsisakoma policijos kaip valdžios traktavimo. Chartijoje rekomenduojama valstybių,
Europos Tarybos narių, vyriausybėms steigti tokią policiją, kokios pageidauja visuomenė, siekiant, kad tezė ,,Policija jau nebėra jėgos, valdančios piliečius, išraiška, tačiau yra piliečių jėga” taptų realybe.
Taigi siekiama kurti policiją, kuri būtų visuomenės jėga arba visuomenės valdžia. Be to, siekiama, kad net vyraujančios ideologijos šalininkai negalėtų pasinaudoti policija kaip sava jėga. Todėl policija nėra grupės asmenų valdžia. Policijos veikla yra susijusi su visuomenės interesais ir vertinama pagal tai, kaip šie visuomenės interesai tenkinami.
Pasak doc. A. Vaišvilos, bandymas neigti, kad policija priklauso valdžios sistemai, liudija, jog susiduriame su klasikinio liberalizmo mąstysena, kai valdžia iš esmės tapatinama su totalitarinės valstybės valdžia, į ją žiūrint kaip į kažką tautai iš prigimties svetimą ir pavojingą. Teiginiu
,,policija yra ne valdžia” norima apsaugoti policiją nuo ,,valdžios”
termino, kadangi tai kompromituoja policiją, bei įveikti valdžios ir visuomenės susvetimėjimą. Taip pat siekiama, kad policijai būtų grąžinta tikroji jos paskirtis – tarnauti ne virš visuomenės iškilusiam valdžios aparatui, o saugoti žmonių (mokesčių mokėtojų) teises.[33]
Įvairiose valstybėse policijai pavedama įgyvendinti vieną iš svarbiausių valstybės uždavinių – garantuoti viešąją tvarką. Įgyvendindama šį uždavinį, Lietuvos policija vykdo kriminalinį persekiojimą, nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevenciją, kvotą bei kitas funkcijas. Ar gali institucijos atstovai sulaikyti asmenį, jį apklausti, atlikti apžiūrą, kratą, taikyti sankcijas, specialias priemones ir pan., jei jie nėra valdžios įgalioti? Tokie įgaliojimai, kiek tai susiję su visomis mūsų išvardytomis sritimis, policijai suteikti ir ,,ipso facto” ji traktuotina kaip atitinkama valdžios institucija. Jei policija nebūtų valdžios institucija, ji negalėtų įgyvendinti savo funkcijų.
Tačiau policijos, kaip valdžios institucijos, pobūdis keičiasi. Policija iš represinės institucijos turi tapti visuomenę saugančia bei ginančia demokratines vertybes institucija. Dėl tokios vertybių kaitos antrajame
Europos policijos profsąjungų tarybos kongrese, vykusiame 1993 m.
Strasbūre, nesutarimų neiškilo. Buvo susitarta, kad absoliutus prisitaikymas prie konstitucinių valstybės įstatymų, nuolatinis tarnavimas visuomenei, etiškas bei teisiškas priemonių ir pasekmių pusiausvyros išlaikymas, pagarba asmens garbei bei orumui – tai kiekvienos valstybės policijos veiklos pagrindiniai principai.
Keičiasi ir policijos paskirtis. Policija traktuojama kaip institucija, teikianti visuomenei paslaugas. Šia teze stengiamasi pabrėžti policijos, kaip valstybės institucijos, paskirtį. Apskritai kiekvienos valstybės institucijos paskirtis – padėti visuomenei. Demokratinėse valstybėse visuomet prioritetas suteikiamas visuomenės, o ne valstybės interesams.
Todėl visuomenės interesų tenkinimas yra valstybės arba visų valstybės institucijų pareiga. Vadinasi, tezė ,,Policija, kaip institucija, teikia visuomenei paslaugas” yra pernelyg bendro pobūdžio. Visuomenė turi žinoti, kokias ir kokios apimties paslaugas teikia policija. Suprantama, policija gali teikti tik tokias ir tik tokios apimties paslaugas, kurios yra numatytos teisės normų aktuose. Doc. A.Vaišvilos teigimu, policija bus tuo, kuo būti ją įpareigos įstatymas.[34] Taigi pagrindines policijos veiklos kryptis bei funkcijas nustato įstatymų leidėjas. Be to, policijai, kaip valdžios institucijai ir kaip sudėtinei valstybės mechanizmo daliai, suteikta teisė vykdyti ypatingą teisės realizavimo formą – teisės taikymą.
Realizuodama teisės normas, policija turi teisę priimti individualius, susijusius su konkretaus asmens interesais teisės normų taikymo aktus.
Taigi policijos įvaizdis, jos darbo kokybė daugiausia priklauso nuo teisės normų turinio ir nuo valstybės institucijų, kurioms suteikta teisė priimti teisės normas, darbo kokybės. Kai policija vykdo nevykusias teisės normas, kyla pavojus, kad ji gali labiau susikompromituoti visuomenės akyse negu priėmusi tas teisės normas institucija.[35]
Siekiant sustiprinti policijos, kaip paslaugas teikiančios institucijos, įvaizdį Europos policininkų chartijoje policija įvardijama kaip komunalinio aptarnavimo tarnyba. Manytume, kad šis palyginimas nevykęs dėl kelių priežasčių. Policija ir komunalinio aptanavimo tarnyba panašios tik tiek, kad jos teikia visuomenei paslaugas. Tačiau teikiamų paslaugų bei atliekamų funkcijų turinys yra visiškai skirtingas. Kitas skirtumas – komunalinio aptarnavimo įstaigos teikia mokamas paslaugas, tuo tarpu policija yra mokesčių mokėtojų išlaikoma institucija. Paprastai policijos teikiamos paslaugos yra susijusios su teise, todėl policiją galima įvardyti kaip
,,teise aptarnaujančią valdžios instituciją”. To jokiu būdu negalima pasakyti apie komunalinio aptarnavimo tarnybą.
Europos chartijoje iškelta ši idėja: policija, kaip pažangi institucija, teikia visuomenei paslaugas, jos veikla atitinka demokratinės visuomenės vystymosi tendencijas. Tačiau šios idėjos realizavimo procesas, ypač iš totalitarizmo gniaužtų išsivadavusiose valstybėse, bus sudėtingas.
Totalitarinėse valstybėse valdžios prioritetas egzistavo visose visuomenės gyvenimo srityse: politikoje, ekonomikoje, kultūroje. Todėl pirmoji šios idėjos realizavimo prielaida – likviduoti valdžios ir visuomenės susvetimėjimą. Realizuojant šią idėją taip pat būtina atsižvelgti į visuomenės interesus ir tiksliai apibrėžti policijos uždavinius bei funkcijas. Priartinant policiją prie visuomenės, būtina tobulinti policijos organizacinę struktūrą.
Lietuvos policija, kaip ir kitų pasaulio valstybių policija, turi savo istoriją. Lietuvos policijos vystymasis buvo tiesiogiai susijęs su Lietuvos valstybingumu.
Pirmosios Lietuvos policijos įstaigos, t.y. tokios įstaigos, kaip jas suprantame dabar, pažymi prof. Č. Mančinskas, atsirado XIX a. pradžioje, po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos Respublikos padalijimo, Lietuvai tapus carinės Rusijos imperijos dalimi.[36] 1811 m. caro Aleksandro I įsakymu buvo įsteigta Vidaus reikalų ministerija. Policijos departamentas buvo vienas iš šios ministerijos padalinių. To meto Policijos departamentas vykdė represines funkcijas – persekiojo lietuvišką spaudą, mokyklas, buvo nacionalinės priespaudos politikos vykdytojas. Toks laikotarpis tęsėsi iki
Pirmojo pasaulinio karo. Policijos departamente dirbo carui ištikimi rusų tautybės valdininkai.
1918 m. susiklosčius tinkamai politinei situacijai, Lietuva galėjo siekti nepriklausomybės ir valstybingumo įtvirtinimo. Vokietijai okupavus Lietuvą,
1918 m. kovo 25 d. kaizeris Vilhelmas II pasirašė Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo aktą. O praėjus keliems mėnesiams, 1918 m. spalio 20 d.,
Lietuvos Tarybai buvo pareikšta, kad Vokietija leidžia Lietuvai sudaryti nacionalinę vyriausybę. Pirmuoju Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministru buvo paskirtas Vladas Stašinskas. 1918 m. gruodžio 17 d. ministras išleido cirkuliarą (aplinkraštį), kuriuo įpareigojo apskrities viršininkus, kaip vyriausius visos apskrities valdininkus, perimti iš vokiečių okupacinės valdžios visą jų ūkį: mantą, raštines, knygas, dokumentus, taip pat sergėti apskrities gyventojus nuo vagių, plėšikų, banditų ir kitų nusikaltėlių, rūpintis ,,žalingų visuomenės apsireiškimų” naikinimu, kovoti su degtinės varymu, valstybės ir apleisto turto naikinimu.
Siekiant užtikrinti krašto apsaugą, apskrities viršininkas buvo įpareigotas suskirstyti savo apskritį į nuovadas.[37] Nuovadomis buvo vadinamos veikusios apskrityse policijos įstaigos (Lietuvoje iki 1924 m. buvo vartojamas ne policijos, o milicijos terminas). Kaip pažymi
V. Maksimaitis, tuo metu Lietuvos milicija buvo kuriama dviem būdais:
visuomeniniu ,,iš apačios” ir administraciniu ,,iš viršaus”.[38] Pirmuoju atveju milicija buvo steigiama kaime, tiesiog renkant žmones. Antruoju atveju milicija buvo steigiama mieste, o milicijos darbuotojas paskiriamas administracine tvarka. Pavyzdžiui, 1919 m. sausio 19 d. Kauno milicijos vadu oficialiai buvo paskirtas A. Šostakas. Tuo metu Kaune buvo sukurtos penkios milicijos nuovados, kurioms vadovavo J. Kundrotas, J. Audiejaitis,
J. Šukšteliškis, V. Rutkauskas, M. Virbalis. 1920 m. liepos 24 d. Vilniaus milicijos vadu buvo paskirtas J. Žvinys. Vilniuje buvo įsteigtos 8
nuovados, jų viršininkais buvo paskirti M. Remeika, J. Kvasauskas,
J. Vaišinis, A. Ivanovas.
1920 m. gegužės 14 d. buvo priimtas Milicijos įstatymas.[39] Tai buvo vienintelis tarpukario Lietuvos milicijos įstatymas, galiojęs, kol buvo okupuota nepriklausoma Lietuva. Įstatymo pirmajame paragrafe nurodoma, jog milicija yra pavaldi Vidaus reikalų ministerijai. Jai pavedama saugoti įstatymais nustatytą valstybės ir visuomenės tvarką, vykdyti įstatymus ir privalomus įsakymus.
Apskritai Milicijos įstatymas nebuvo didelis. Įstatymą sudarė dvi dalys (pirma dalis – bendrieji dėsniai, antra dalis – milicijos organizacija), apimančios 24 paragrafus. Aišku, kad toks įstatymas negalėjo visapusiškai sureguliuoti milicijos veiklos. Dėl šios priežasties Milicijos įstatymas greitai ,,apaugo” instrukcijomis bei įsakymais. Įstatymo 24 paragrafe buvo nurodyta, kad ,,milicijai veikti ir organizuoti Vidaus Reikalų Ministeris leidžia instrukcijas”. Apskričių viršininkams buvo suteikta teisė leisti privalomus įsakymus
a) visuomenės tvarkai ir ramybei palaikyti, b) sveikatai patikrinti, c) švarumui palaikyti.
Be to, kaip pažymi prof. Č. Mančinskas, per visą tarpukario laikotarpį
Lietuvoje buvo paskelbta karo padėtis, todėl nebuvo garantuojamos piliečių konstitucinės teisės, šalyje veikė ,,Ypatingi Valstybės apsaugos įstatai”, pagal kuriuos ,,milicija privalėjo vykdyti visus karo komendanto įsakymus”.[40]
Vidaus reikalų sistemai priklausančiai milicijai vadovavo Piliečių apsaugos departamentas. Apskrityse bendra milicijos darbo priežiūra priklausė apskrities milicijos vadui, o tvarkomam apskrities teisėmis mieste –
miesto milicijos vadui (Milicijos įstatymo 10 paragrafas). Šie vadai atitinkamai buvo pavaldūs apskrities viršininkui bei miesto viršininkui.
1918 – 1920 m. buvo sukurtos dvi milicijos rūšys: viešoji ir kriminalinė.
Viešoji milicija buvo gausiausia. Knygoje ,,Lietuvos policija 1918 – 1920
metais” nurodoma, jog viešosios milicijos pagrindinės veiklos kryptys buvo šios: valstybės nustatytos bei visuomeninės tvarkos, valstybės iždo, piliečių turto, viešosios dorovės apsauga, ginklų įsigijimo ir saugojimo, sanitarijos, viešbučių, priešgaisrinės apsaugos, trobesių statybos ir kitų taisyklių įgyvendinimo bei laikymosi kontrolė, asmenų, vengiančių atlikti karinę tarnybą persekiojimas, mokesčių išieškojimas ir suimtųjų siuntimas.[41]
Laikui bėgant, viešosios policijos funkcijos buvo išplėstos. Nuo 1931 m.
viešajai policijai buvo pavesta eismo priežiūra bei autoavarijų aiškinimas, nuo 1933 m. – kova su užkrečiamomis ligomis, nuo 1935 m. – kainų nustatymo priežiūra bei oro transporto kontrolė.
Teritoriniu požiūriu viešoji policija buvo neblogai organizuota. 1932 m.
įvykdžius viešosios policijos reformą, Lietuvos teritorijoje buvo įsteigtos
263 miestų ir valsčių viešosios policijos nuovados. Po reformos viena viešosios policijos nuovada aptarnavo 250 kvadratinių kilometrų plotą.
Atstumas nuo tolimiausio taško iki nuovados buvo ne didesnis kaip 15 km.
Prie viešosios policijos buvo kuriamas policijos rezervas. Pagrindinė policijos rezervo pareiga – padėti viešajai policijai, ypač išsklaidant draudžiamus žmonių susibūrimus, demonstracijas, užkertant kelią ginkluotiems užpuolimams, riaušėms, įvedant tvarką stichinių nelaimių atveju. Policijos rezervas buvo dislokuotas Kaune bei Zarasuose.[42]
Kriminalinei policijai buvo pavesta registruoti nusikaltėlius, ieškoti nusikaltusių asmenų ir registruoti ieškomus asmenis, sekti kriminalinius ir prieš valstybę vykdomus nusikaltimus, atlikti kvotas kriminalinio skyriaus iškeltose bylose.[43]
Iš pradžių kriminalinė policija buvo pavaldi Piliečių apsaugos departamentui. Tačiau nuo 1927 m., įsteigus kriminalinės policijos valdybą, ši policija tapo tiesiogiai pavaldi Vidaus reikalų ministrui. Be to, kriminalinė policija buvo sujungta su politine policija. Todėl kriminalinės policijos valdybą sudarė du skyriai: politinės policijos skyrius ir kriminalinės policijos skyrius. 1933 m. kriminalinės policijos valdyba buvo reorganizuota į Valstybės saugumo departamentą. Tačiau darbo pasiskirstymas liko tas pats: kriminalinė policija tyrė kriminalinius, o politinė policija – politinius nusikaltimus.
Derėtų pabrėžti, kad kriminalinės policijos darbo rezultatai išaiškinant nusikaltimus buvo pakankamai geri. Štai 1927 – 1932 m. vidutiniškai buvo išaiškinta apie 78 procentai nusikaltimų, 1933 – 1939 m. – apie 72
procentus. Sunkesnių nusikaltimų išaiškinta dar daugiau. Pavyzdžiui, 1937 –
1938 m. buvo išaiškinta 91 procentas nužudymo ir išžaginimo atvejų. Pinigų padirbinėjimo atvejų – 89 procentai, kontrabandos ir degtindarystės – 95
procentai. Šiek tiek mažiau buvo išaiškinama plėšimų – 63 procentai, vagysčių – 60 procentų.[44]
Nuo 1924 m. policija pradėjo dirbti specializuotai. Be viešosios ir kriminalinės policijos funkcionavo geležinkelių, pasienio, privati, vandens kelių, nepilnamečių reikalų policija.
Pagrindinis pasienio policijos uždavinys – Lietuvos valstybės sienos bei ekonominės krašto gerovės apsauga. Bendras Lietuvos valstybės sienos ilgis buvo 1203,8 km. Nuo 1924 m. sausio 1 d. pasienio policijai buvo skirta
1 610 etatų. Ypač sudėtinga buvo apsaugoti administracinę sieną su Lenkija.
Ten būta daug įvairiausių incidentų, susijusių su sargybinių užpuolimu, nelegaliu sienos perėjimu, kontrabanda. Lietuvos – Vokietijos sieną (ilgis
– 39,2 km) buvo sudėtinga saugoti, nes kontrabandos srautas buvo didžiulis.
Iš Vokietijos buvo gabenamas spiritas, muilas, tabakas, cigaretės ir netgi narkotikai. Sieną su Vokietija saugojo ne tik pasienio, bet ir Klaipėdos krašto policija. Kaip rodo 1930 m. Lietuvos pasienio policijai pateikti
Piliečių apsaugos departamento informacijos duomenys, pavykdavo sulaikyti
70 procentų kontrabandos.[45]
Geležinkelio policija atsakė už tvarką geležinkelio zonoje, be to, traukiniuose kontroliavo vykstančių į užsienį žmonių pasus, ėmė mokesčius už tranzitines vizas, kovojo su nusikalstamumu geležinkelio transporte.
Buvęs geležinkelio policijos viršininkas V. Reivytis gana neigiamai nusakė šios policijos tarnybos veiklą pabrėždamas, kad su negausiais nusikaltimais geležinkelio zonoje galėjo susidoroti viešoji policija, o pasus tikrinti bei imti mokesčius galėjo pasienio policijos pareigūnai. Taip galėjo būti taupomos mokesčių mokėtojų lėšos.[46]
Nuo 1924 m. iki 1936 m. vandens kelių policija priklausė vidaus reikalų sistemai. Ši policija atsakė už vandens kelių apsaugą, viešąją tvarką prieplaukose bei krantinėse.
Negausi privati policija buvo išlaikoma suinteresuotų asmenų ar įstaigų lėšomis. Privačią policiją turėjo keletas bankų, akcinė bendrovė
,,Maistas”, Kauno miesto ligonių kasa. Ši policija buvo pavaldi atitinkamos vietovės viešosios policijos vadovui. Miestų bei apskričių savivaldybėms buvo leista steigti savivaldybių policiją. Paprastai savivaldybių policijos tarnautojams buvo pavedama rinkti mokesčius, atlikti kvotą, įgyvendinti teismų vykdomuosius raštus, budėti varžytinių metu. Iš esmės savivaldybių policija padėjo viešajai policijai atlikti jos funkcijas. Savivaldybių policiją buvo įsteigusios Kauno, Biržų, Jurbarko, Panevėžio, Rokiškio,
Šaulių, Tauragės, Telšių savivaldybės, kur dirbo po 1 – 4 policininkus.[47]
Nepilnamečių reikalų policija veikė tik dviejuose miestuose – Kaune ir
Vilniuje. 1938 m. Kaune buvo įsteigtas viešosios policijos padalinys, sprendęs mažamečių nusikaltėlių reikalus. Toks pat padalinys 1939 m. buvo įsteigtas ir Vilniuje. Šiuose padaliniuose buvo registruojami bei prižiūrimi atostogaujantys drausmės auklėjimo įstaigų auklėtiniai. Nors padaliniai ir buvo įsteigti, tačiau norminių dokumentų, reglamentuojančių šių padalinių veiklą, priimta nebuvo.
Vadovaujantis Klaipėdos krašto konvencija, buvo įsteigta savarankiška policija. Ji priklausė Klaipėdos krašto direkcijai ir vadovavosi šiame krašte galiojusiais įstatymais. Klaipėdos krašto policija vykdė tiek viešosios, tiek kriminalinės policijos funkcijas bei padėjo saugoti valstybės sieną.
Vertinant to meto atskirų policijos tarnybų veiklą, galima remtis Čikagoje išleista knyga apie Lietuvos policiją.[48] Šioje knygoje spausdinami buvusių policijos darbuotojų prisiminimai. Dauguma buvusių policijos darbuotojų gana aukštai įvertino policijos veiklą. Pasak buvusių darbuotojų, Lietuvos policija nedarė gėdos Lietuvai: turėjo penkiasdešimt procentų to, ko visuomenė reikalavo.
1940 m. vasarą, panaikinus Lietuvos valstybę, Sovietų Sąjungai įtraukus
Lietuvą į savo sudėtį, buvo likviduotos visos valstybės institucijos. Šis procesas palietė ir policiją. Prof. Č. Mančinskas, išanalizavęs policijos pakeitimo į miliciją pagrindinius momentus, pažymi, kad liaudies milicija buvo įsteigta labai sparčiai. Iki 1940 m. liepos pabaigos milicija buvo įsteigta visose apskrityse.[49] Iš pradžių milicininkai galėjo veikti tik gavę policijos nuovados viršininko įsakymą, taigi jie buvo pavaldūs policijos viršininkams. Iki 1940 m. rugsėjo Lietuvoje veikė tiek policija, tiek liaudies milicija. Tiesa, pirmosios funkcijos nuolat siaurėjo, o kitos atvirkščiai – buvo plečiamos. Įtraukus Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį, jau 1940 m. rugsėjo 17 d. milicija buvo pradėta kurti pagal Sovietų
Sąjungos milicijos modelį. Lietuvos policijos darbuotojai tuo metu buvo tiesiog fiziškai naikinami arba tremiami į Sibirą.
Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, 1941 m. birželio – liepos mėn.
Lietuvoje buvo atkurta kriminalinė, saugumo, viešoji, geležinkelių, kai kur rezervo policija. Į policiją sugrįžo apie 20 procentų buvusių darbuotojų.[50] To meto Lietuvos policijai teko laviruoti: policija privalėjo vykdyti vokiečių okupacinės valdžios įsakymus, kita vertus, ji stengėsi būti savo tautos interesų gynėja. P. Stankeras, išsamiai išnagrinėjęs lietuvių policijos veiklą 1941 – 1944 metais, daro tokias išvadas: Lietuvos policija pagal savo pavaldumą, kompetenciją bei uždavinius ir jų vykdymą buvo ne kas kita kaip pagalbinė vokiečių administracinės valdžios tarnyba. Lietuvos policija buvo vokiečių administracijos organų sistemos sudėtinė dalis ir karo metu, ypač jo pradžioje, padėjo vokiečiams įtvirtinti jų režimą. Tačiau apskritai
Lietuvos policija tuo metu saugojo kraštą.[51]
Sovietų kariuomenei 1944 -1945 m. vėl okupavus Lietuvą, buvo atkuriamos sovietų valdžios ir valdymo struktūros. T. Birmontienė pažymi, kad milicijos organizacija ir veiklos kryptys buvo beveik tos pačios kaip ir prieš karą, tačiau itin išryškėjo represinis jos pobūdis.[52]
Pagrindinės milicijos veiklos kryptys buvo šios: viešosios tvarkos apsauga;
kova su nusikaltimais, socialistinės nuosavybės turto grobstymu, spekuliacija; vizų išdavimas ir registravimas. Buvo steigiami tardymo skyriai, priklausantys milicijos sistemai, nors pagal galiojantį
Baudžiamojo proceso kodeksą milicija galėjo atlikti tik kvotą. Respublikinę milicijos valdybą sudarė šie padaliniai: vadovybė, sekretoriatas, politinis skyrius, kriminalinės paieškos bei kovos su spekuliacija ir socialistinio turto grobstymu skyriai, tardymo, operatyvinio, pasų tarnybos, tarnybinės ir kovinės parengties, vizų ir registravimo, autoinspekcijos, civilinės metrikacijos skyriai.[53] Šios tarnybos, nežymiai jas pakeitus, liko ir toliau. Apskritai vertinant šį okupacinį periodą galima teigti, kad milicija tuo metu buvo valdžios norų vykdytoja, o dar tiksliau – Komunistų partijos tarnaitė.
1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiajai Tarybai priėmus aktą ,,Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo” prasidėjo naujas Lietuvos valstybingumo vystymosi etapas. 1990 – 1991 metais Lietuvoje milicija intensyviai buvo reorganizuojama į policiją.[54]
1990 m. gruodžio 11 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos policijos įstatymas. Vadovaujantis šiuo įstatymu ne tik buvo atsiribota nuo SSRS
vidaus reikalų ministerijos, bet ir milicija pertvarkyta į policiją. Šio įstatymo pagrindines nuostatas nagrinėjame aptardami policijos statusą bei policijos funkcijas.
[1] Juridičeskij enciklopedičeskij slovar. M., 1984, s. 355.
[2] Termino “organas” vartojimas yra diskutuotinas. Manytume, kad šis terminas gali būti pakeistas “institucija”. LR Konstitucijoje vartojamas terminas “institucija”. Pvz., Konstitucijos 8 straipsnyje nurodyta, kad
“Valstybinės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu laikomi antikonstituciniais veiksmais, yra neteisėti ir negalioja”. Konstitucijos
119 straipsnyje nurodoma, kad “Savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas”.
[3] Katuoka S. Valstybės ir teisės teorijos pagrindinės kategorijos. V.,
1997, p.13.
[4] Ten pat, p.13.
[5] Obščiaja teorija gosudarstva i prava. M., 1994, s. 182.
[6] Les droits de l’homme et la police. Strasbourg, 1994, p.24.
[7] Klockars C.B. The Idea of Police. Beverly Hills, Sage Publications.
Inc. 1985, p.94.
[8] Šakočius A. Policijos veikla įgyvendinant aplinkos apsaugos funkciją.
Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai. Teisė. V., 1997, p.50.
[9] Buisson H. La police. Son histore. Paris. 1968, p.10.
[10] Trotabas Louis. Isoart Paul. Droit public. Paris. LGDJ. 1988, p.297.
[11] Ten pat, p.297.
[12] Les droits de l’homme et la police. Strasbourg. 1994, p.23.
[13] Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., 1978. T.3, p.563.
[14] Katuoka S. Valstybės ir teisės teorijos pagrindinės kategorijos. V.,
1997, p.17.
[15] Šiuo pakeistu ir papildytu Lietuvos policijos įstatymo variantu mes ir toliau naudosimės šioje knygoje.
[16] Pumputis A. Teisėsaugos funkcijų sistemos klausimu // Kriminalinė justicija. 1997. T.7-8, p. 186.
[17] Vadovėlis policijai. K., 1926, p. 5-6.
[18] Pumputis A. Policija kaip paslauga // Politologija. 1996. Nr. 1, p.
78.
[19] Ten pat, p. 78.
[20] Lietuvos policijos reformos metmenys. Pritarta Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1136. Valstybės žinios. 1997
gruodžio 10 d.
[21] Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas. Valstybės žinios.
1997.
[22] Pumputis A. Policija kaip paslauga // Politologija. 1996. Nr. 1, p.
77.
[23] Straipsnio pakeitimas. Žr.: Valstybės žinios. Nr. I-514. 1994 06 28,
Nr.53-994. 1994 07 13.
[24] Manytume, kad terminą “pilietis” derėtų pakeisti terminu “žmogus”.
Argumentai šiuo klausimu buvo pateikti anksčiau.
[25] Buisson H. La police. Son histoire. Paris. 1968, p.22-24.
[26] Maksimaitis M. Užsienio teisės istorija. V., 1998, p.37.
[27] Plačiau apie vergvaldinės visuomenės policiją žr.: Degteriov L.M.,
Maksimenko N.P., Solovjova M.G. Policija buržuaznych gosudarstv. M., 1966, s.8-13.
[28] Plačiau apie to laikotarpio Prancūzijos valstybę žr.: Maksimaitis M.
Užsienio teisės istorija. V., 1998, p.163-180.
[29] Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T.9. V., 1982, p.82.
[30] Smith B. Police Systems in United States. New-York, 1949, p.73.
[31] Ebnoter K. Der Heimatschuts als polizei rech liches Problem. Zurich,
1956, p.17.
[32] Plačiau apie šiuos dokumentus žr.: Katuoka S. Tarptautinės sutartys, reglamentuojančios policijos veiklą. Lietuvos policijos akademijos mokslo darbai. V., 1996. T.5.
[33] Vaišvila A. Policija – valdžios ir paslaugos vienovė. Lietuvos policijos akademijos mokslo darbai. 1997. T.6, p.159-160.
[34] Ten pat, p.160.
[35] Pumputis A. Policija kaip paslauga // Politoligija. 1996. Nr.1, p.71.
[36] Mančinskas Č. Policija Lietuvoje 1918 – 1940 metais. V., 1998, p.5.
[37] Lietuvos valstybės žinios. Nr.2- 3. 1919 m. sausio 16 d.
[38] Maksimaitis V. Lietuvos policijos susikūrimas 1918 – 1920 m. //
Lemtingi posūkiai Lietuvos policijos istorijoje. V., 1993, p.6.
[39] Laikinosios Vyriausybės žinios. 1920 m. gegužės 20 d. Nr.32.
[40] Mančinskas Č. Policija Lietuvoje 1918 – 1940 metais. V., 1998, p.15.
[41]Lietuvos policija. 1918 – 1928 m. Red. I. Tamašauskas. K., 1930, p.130.
[42] Plačiau apie viešąją policiją žr.: Mančinskas Č. Policija Lietuvoje
1918 – 1940 metais. V., 1998, p. 29-34.
[43] Lietuvos policija. 1918 – 1928 m. Red. I. Tamašauskas. K., 1930, p.130.
[44] Mančinskas Č. Policija Lietuvoje 1918 – 1940 metais. V., 1998, p.42.
[45] Ten pat, p. 45.
[46] Lietuvos policija įstatymų ir tvarkos tarnyboje. Čikaga, 1974, p.104-
105.
[47] Mančinskas Č. Policija Lietuvoje 1918 – 1940 metais. V., 1998. p.52.
[48] Lietuvos policija įstatymų ir tvarkos tarnyboje. Čikaga. 1974.
[49] Mančinskas Č. Lietuvos policijos pakeitimas milicija // Lemtingi posūkiai Lietuvos policijos istorijoje. V., 1993, p.114.
[50] Stankeras P. Lietuvos policijos atkūrimas vokiečių okupacijos metais
(1941-1944) // Lemtingi posūkiai Lietuvos policijos istorijoje. V., 1993, p.45.
[51] Stankeras P. Kai kurių lietuvių policijos struktūrų atkūrimas bei veikla 1941-1944 metais. Lietuvos teisės akademijos mokslo darbai. 1997.
T.7-8, p.128.
[52] Birmontienė T. Milicijos atkūrimas Lietuvoje. 1944-1945 m. // Lemtingi posūkiai Lietuvos policijos istorijoje. V., 1993, p.47.
[53] Ten pat, p.48.
[54] Šį laikotarpį išsamiai išnagrinėjo prof. Č.Mančinskas. Žr. Mančinskas
Č. Milicijos reorganizavimas į policiją Lietuvoje 1990-1991 m. // Lemtingi posūkiai Lietuvos policijos istorijoje. V., 1993, p.52-71.