Policijos, kaip institucijos samprata

POLICIJOS KAIP INSTITUCIJOS SAMPRATA

Policijos statusas

Žodis ,,statusas” yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio ,,status”, reiškiančio
kieno nors padėtį, būklę, būseną. Šiuo terminu paprastai apibūdinama teisės
subjekto padėtis. Antai Teisės enciklopedijoje ,,statusas” apibrėžiamas
kaip ,,teisinė individo ar asmens padėtis”.[1] Vadinasi, nustatant
policijos kaip institucijos statusą, būtina apibrėžti policijos padėtį.
Kadangi ,,statusas” yra teisinė kategorija, policijos statuso apibūdinimo
derėtų ieškoti teisės normų aktuose.

Policijos statusas yra nusakytas Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 1
straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos policija
yra teisėtvarką užtikrinantis vykdomasis valstybinės valdžios organas,
veikiantis Respublikos vidaus reikalų sistemoje.[2] Analizuojant šį
policijos statuso apibūdinimą, galima išskirti tris pagrindinius bruožus:
1) Lietuvos Respublikos policija yra teisėtvarką garantuojanti institucija;
2) Lietuvos Respublikos policija yra vykdomoji valstybinės valdžios
institucija; 3) Lietuvos Respublikos policija veikia kaip šalies vidaus
reikalų sistemos dalis.

Šių trijų požymių visuma apibūdina Lietuvos policijos statusą. Tačiau, mūsų
manymu, kiekvienas iš šių požymių yra diskutuotinas.

Pirmiausia sunku įsivaizduoti, kad policija gali atsakyti už teisėtvarką.
Teisėtvarka – tai teisės normomis reguliuojama visuomeninių santykių
sistema, grindžiama teisėtumu.[3] Teisėtvarka – tai galutinė teisės normų
realizavimo pasekmė. Kartais teisėtvarka apibūdinama kaip teisėtumo
rezultatas.[4] Pagrindiniai teisėtvarkos subjektai yra asmenys, įstaigos,
organizacijos. Todėl reikėtų pritarti mokslininkų nuomonei, kad
teisėtvarka, teisėtumas turi būti siejamas su visų visuomeninių santykių
subjektų (valstybės, jos institucijų, pareigūnų, visuomeninių organizacijų,
asmenų) veikla.[5]

Apskritai pastebima, kad septintajame dešimtmetyje pradėjo formuotis
bendruomenės (kur egzistuoja visi visuomeninių santykių subjektai)
teisėtvarkos modelis. Kai teisėtvarka stabili, efektyviai funkcionuoja
ekonomika; pasiekiama įstatymų leidžiamosios, vykdomosios, t

teismų veiklos
darna; aktyviai veikia nevyriausybinės, visuomeninės organizacijos, realiai
garantuojamas laisvas žmogaus vystymasis, kadangi laiduojamos jo laisvės ir
teisės.

Kita vertus, teisėtvarka – tai visos teisės sistemos normų realizavimas.
Galima kalbėti apie konstitucinių, finansų, šeimos, žemės, administracinių
ir kitų visuomeninių santykių, kuriuos reguliuoja įvairios teisės šakų
normos, realizavimą. Dėl tokios teisėtvarkos sampratos sunku įsivaizduoti,
kad policija kaip institucija gali garantuoti teisėtvarką. Teisėtvarką turi
laiduoti visi visuomeninių santykių subjektai. Jei nors vienas visuomeninių
santykių dalyvis eliminuojamas, teisėtvarka netenka šiam reiškiniui būdingo
visuotinumo, privalomumo; menkėja socialinė šio teisėtvarkos reiškinio
reikšmė. Be to, visiškai aišku, kad vien policija, kaip viena iš valstybės
institucijų, negali garantuoti teisėtvarką. Teisėtvarką turi garantuoti
visa teisėsaugos sistema.

Nederėtų manyti, kad teisėsaugos sistema reiškia teisėsaugos institucijų
sistemą. Tiek teisinės, tiek valstybinės struktūros yra teisėsaugos
sistemos sudėtinės dalys. Apsauginės teisės normos yra svarbi teisinės
struktūros dalis. Garantuojant šias normas, gaalima specializuota valstybės
institucijų veikla. Pvz., administracines apsaugines teisės normas gali
garantuoti policija, tuo tarpu garantuojant civilinės ar šeimos teisės
normas, svarbus arbitražo, teismų vaidmuo, policija šios rūšies normas
garantuoja minimaliai.

Apskritai teisės teorijoje pripažįstama, kad teisėsaugos subjektais yra
valstybė, teisėsaugos institucijos, teisėsaugos organizacijos, juridiniai
ar fiziniai asmenys. Kiekvienas iš šių subjektų susiduria su atitinkama
teisėsaugos sritimi. Tačiau yra valstybės institucijų, kurios tiesiogiai
vykdo tokio pobūdžio veiklą. Šių institucijų specializacija susijusi su tam
tikra teisėsaugos sritimi. Pripažįstant, kad vien policija negali būti
atsakinga už teisėsaugą, būtina išskirti tam tikrą teisėsaugos sritį i

ir
aiškiai įvardyti, už ką atsako policija. Tokiu keliu eina dauguma
valstybių. Antai 1986 m. priimtame Prancūzijos nacionalinės deontologijos
kodekse nurodoma, kad nacionalinė policija siekia, jog šalies teritorijoje
būtų laiduojamos ir ginamos respublikos institucijų laisvės, palaikoma
viešoji tvarka, saugomi žmonės ir jų nuosavybė. Kaip matome, Deontologijos
kodekse išskiriamos trys pagrindinės Prancūzijos nacionalinės policijos
veiklos kryptys: respublikos institucijų laisvių garantija ir gynimas,
viešosios tvarkos palaikymas, žmonių bei jų nuosavybės apsauga.

1991 m. Rusijos Federacijos milicijos įstatyme nurodoma, kad milicija
privalo ginti piliečių gyvybę, sveikatą, teises ir laisves bei nuosavybę.

Europos Tarybos leidinio ,,Policija ir žmogaus teisės”[6] autoriai,
apibendrinę demokratinių valstybių policijos veiklą, teigia, kad paprastai
iš policijos tikimasi dviejų pagrindinių dalykų: 1) garantuoti įstatymų
laikymąsi ir užkirsti kelią nusikaltimams bei viešajai netvarkai, 2) teikti
humanitarines – socialines paslaugas katastrofų metu ir kitais nenumatytais
atvejais.

Antrasis teiginys, apibūdinantis Lietuvos policiją, siejamas su tuo, kad
policija yra vykdomosios valdžios institucija. Dar XVIII a. garsus prancūzų
teisininkas Š. Monteskje savo veikale ,,Apie įstatymų dvasią” pirmą kartą
iškėlė bei pagrindė valdžių padalijimo teoriją. Valstybės valdžią
Š. Monteskje skirstė į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Valdžių
padalijimo teorija reiškė, kad valstybei įgyvendinus valdžių padalijimo
idėją galima tarp valstybės institucijų sukurti tam tikrą valdžios
pusiausvyros sistemą.

Amerikiečių kriminologas C.B. Klockarsas, išnagrinėjęs klasikinius
policijos veiklos principus, teigia:

1) savo veikloje policija turi taikyti visus įstatymus;

2) policija yra vykdomosios valdžios institucija, todėl jai reikia tik
vykdyti įstatymus, remiantis valdžių suskirstymo principu;

3) policijos veikloje turi būti laikomasi įstatymų viršenybės principo. Tai
reiškia, kad

policija negali vadovautis kokiais nors savo teisiniais
sprendimais. Policija turi vadovautis tik įstatymų leidžiamosios valdžios
priimtais teisės normų aktais.[7]

Šiuose C.B. Klockarso teiginiuose atsispindi valdžių padalijimo teorija, ją
galima pritaikyti konkrečios valstybės institucijos, policijos veiklai.

A. Šakočius disertacijoje ,,Policijos veikla įgyvendinant aplinkos apsaugos
funkciją” išanalizavo ir įvertino minėtus policijos klasikinės veiklos
principus. A. Šakočius pabrėžia, kad laikantis šių principų be jokių
išlygų, neatsižvelgiant į naujai atsirandančias visuomenės problemas,
mažėja policijos veiklos efektyvumas. Policija, sutelkdama dėmesį į
neigiamų padarinių likvidavimą, prisidengdama besąlygiško įstatymų vykdymo
poreikiu, atitolo nuo visuomenės. Tai sudarė prielaidas komplikuotiems
santykiams su kitomis vykdomosios valdžios institucijomis atsirasti.[8]

Tam tikrų abejonių kyla ir dėl policijos priskyrimo klasikinei vykdomosios
valdžios institucijai. Būtent prancūzai, šiuolaikinės Š. Monteskje
valdžios padalijimo teorijos šalininkai, suabejojo policijos, kaip
vykdomosios valdžios institucijos, traktavimu ir atsižvelgdami į policijos
veiklos ypatybes ir jos funkcijų plėtrą siūlo traktuoti policiją kaip
savarankišką ketvirtąją valstybės jėgą.[9] Galbūt dėl šios priežasties
studentams teisininkams skirtuose Prancūzijoje išleistuose naujausiuose
administracinės teisės ar viešosios teisės vadovėliuose vengiama policiją
apibūdinti kaip vykdomosios valdžios instituciją. Antai profesoriai Luisas
Trotabas ir Polis Isoartas pažymi, kad žodžio ,,policija” reikšmė šiandien
siejama su viešosios tvarkos tarnyba bei jos teikiamomis garantijomis.[10]
Nors policija apibūdinama įvairiai, pasak minėtų autorių, policijos vardas
siejamas su viešąja tvarka ar viešosios tvarkos palaikymu, kai policijai
suteikiama tikroji priežiūros valdžia, kuriai būdingas įsakymų vykdymas, o
atskirais atvejais – jėgos ir represijų naudojimas.[11]

Kadangi susiklostė tokia situacija, policija, siekdama apsaugoti žmones bei
valstybės institucijas, laisvoje vi

isuomenėje balansuoja tarp žmogaus teisių
garantavimo ir teisėtų, valstybės suteiktų galių įgyvendinimo. Europos
Tarybos leidinyje ,,Policija ir žmogaus teisės” pažymima, kad garantuojant
žmogaus teises bei laisves policijos veikloje egzistuoja konfrontacija.[12]
Turima galvoje konfrontacija tarp policijos ir jos galių įgyvendinimo.
Šioje situacijoje policija elgsis teisingai tada, kai teiks pirmenybę
teisės reikalavimams, numatantiems tokią policijos veiklą, kai tiksliai
laikomasi teisės normų. Ši mintis išplaukia iš Visuotinės žmogaus teisių
deklaracijos preambulės 3 punkto, kuriame nurodoma, jog būtina, kad žmogaus
teises saugotų įstatymo galia dėl to, kad jis nebūtų priverstas imtis kaip
kraštutinės priemonės sukilimo prieš tironiją ir priespaudą.

Deklaracijos 29 straipsnio 2 punkte ši mintis dar tiksliau pabrėžiama:
įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, kiekvienas
žmogus negali patirti kitokių apribojimų, nei įstatymo numatyti, vien tik
tam, kad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir
gerbimą siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir
visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje.

Šie keli nurodyti fragmentai iliustruoja policijos darbo specifiką ir
verčia abejoti policijos kaip vykdomosios valdžios institucijos traktuote.
Be kita ko, apibrėžiančiuose policiją naujausiuose pozityviosios teisės
normų aktuose, tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose, jau nenurodoma,
kad policija yra vykdomosios valdžios institucija. Dabar rengiamos Lietuvos
Respublikos policijos įstatymo pataisos. Viename iš įstatymo variantų
policija įvardijama kaip organizacija, teikianti viešosios tvarkos, asmens
ir turto apsaugos paslaugas. Kitame variante nurodoma, kad Lietuvos
Respublikos policija yra valstybės institucija, veikianti kaip Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų sistemos dalis ir vykdanti Lietuvos Respublikos
Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytas funkcijas.

Valstybių praktika rodo, kad policija, kaip institucija, gali būti
priskirta įvairioms žinyboms. Dažniausiai valstybės nusprendžia, kad
policija pavaldi Vidaus reikalų ministerijai (Lietuva, Rusija, Prancūzija,
Vokietija). Kartais policija pavaldi Teisingumo ministerijai (Olandija,
Švedija). Japonijoje policija yra savarankiška institucija. Taigi valstybės
pasirenka įvairius policijos organizavimo modelius.

Policijos funkcijos

Terminą ,,funkcija” vartoja matematikai, filosofai, sociologai,
teisininkai, gamtininkai, kalbininkai. Kiekvienas mokslas šį terminą
aiškina savaip. Pavyzdžiui, matematikai funkciją supranta kaip priklausomą
kintamą dydį, t.y. dydį, kuris kinta, kintant kitam dydžiui. Sociologai
funkciją supranta kaip vaidmenį, kurį socialinis institutas arba socialinis
procesas atlieka aukštesnės organizacijos, visuomeninės sistemos ar ją
sudarančių socialinių grupių ir individų atžvilgiu. Termino ,,funkcija”
vartojimas glaustai aptartas Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje.[13]
Šį terminą vartoja ir teisininkai, tačiau tai, deja, neatsispindi minėtoje
enciklopedijoje.

Paprastai teisės teorijoje terminu ,,funkcija” stengiamasi apibrėžti
veiklos kryptį, tam tikros politinės-teisinės institucijos veiklos turinį.
Taip yra nusakomos valstybės, vyriausybės, ministerijos ar kitų valstybės
institucijų funkcijos. Antai apibrėžiant valstybės funkcijas nurodoma, kad
tai valstybės veiklos pagrindinės kryptys, įkūnijančios valstybės esmę bei
socialinę paskirtį, o tai kyla iš valstybės tikslų bei uždavinių.[14]
Paprastai valstybės institucijų funkcijos yra numatomos jų veiklą
reglamentuojančiuose teisės normų aktuose. Taigi policijos funkcijas reikia
suprasti kaip teisės normų aktuose įtvirtintas pagrindines policijos
veiklos kryptis, atitinkančias policijos uždavinius tam tikrame jos
vystymosi etape. Apibrėžiant policijos funkcijos kategoriją, buvo
pažymėta, kad policijos funkcijas nusako policijos uždaviniai. Suprantama,
kad įvairiuose policijos vystymosi etapuose policijai buvo keliami įvairūs
uždaviniai. Kokie uždaviniai keliami Lietuvos valstybės policijai?

Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 1 straipsnyje nurodoma, jog
pagrindiniai policijos uždaviniai – nusikaltimų bei kitokių teisės
pažeidimų prevencija, nusikaltimų atskleidimas ir tyrimas, viešosios
tvarkos, visuomeninės rimties bei saugumo, piliečių teisių, laisvių ir
turto apsauga, valstybės sienų apsauga. Be to, policija vykdo eismo saugumo
priežiūrą, teikia neatidėliotiną ir kitokią socialinę pagalbą gyventojams.

Pakeisto ir papildyto Lietuvos Respublikos policijos įstatymo projekte
(1998 05 27) nurodoma, jog policijos uždaviniai – žmogaus teisių, laisvių
ir turto apsauga, nusikaltimų bei kitokių teisės pažeidimų prevencija,
atskleidimas ir tyrimas, valstybės sienų apsauga, viešosios ir eismo
tvarkos, visuomenės rimties ir saugumo palaikymas.[15]

Manytume, kad policijos uždaviniai tobuliau pateikti Policijos įstatymo
pakeitimo projekte. Šiame projekte vykusiai pastebima, kad policija
tarnauja žmonėms, o žmogaus teisių ir laisvių apsauga nurodyta kaip
svarbiausias prioritetinis policijos veiklos uždavinys. Antra vertus,
Policijos įstatyme dėl netikslios formuluotės nesuprantamas šis policijos
uždavinys: teikti neatidėliotiną ir kitokią socialinę pagalbą gyventojams.
Apskritai tiek Lietuvos Respublikos policijos įstatyme, tiek šio įstatymo
pakeitimo projekte suformuluoti bendri policijos kaip institucijos
uždaviniai.

Mūsų manymu, formuluojant Lietuvos policijos uždavinius būtina vadovautis
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94, 109 bei 119 straipsniais. Šiuose
straipsniuose yra nurodytos Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų
funkcijos. Paskirstant šias funkcijas, teisėsaugos institucijoms būtina
vadovautis tam tikra sistema. Būtent tokio požiūrio dėka būtų išvengta tam
tikrų spragų, be to, tam tikrų teisėsaugos institucijų funkcijos
nesidubliuotų. Deja, tenka konstatuoti, kad teisėsaugos institucijų
funkcijos dubliuojasi ir tai Lietuvoje tampa vos ne įprastu reiškiniu.
Prof. A. Pumputis probleminiame straipsnyje ,,Teisėsaugos funkcijų
sistemos klausimu”, išanalizavęs teisėsaugos institucijų funkcijas
reglamentuojančius teisės normų aktus, pažymi, jog dubliuojasi Vidaus
reikalų ministerijos ir Muitinės departamento veikla atliekant kvotą,
Vidaus reikalų ministerijos ir Saugumo departamento veikla atliekant kvotą
ir nusikaltimų tyrimą bei vykdant nusikaltimų ir teisės pažeidimų
prevenciją. Tačiau labiausiai, pažymi prof. A. Pumputis, dubliuojasi Vidaus
reikalų ministerijos ir Prokuratūros veikla atliekant parengtinį tardymą,
tiriant nusikaltimus bei vykdant nusikaltimų ir teisės pažeidimų
prevenciją.[16]

Lietuvos Respublikos policijos įstatyme, atsižvelgiant į policijos tarnybų
rūšis, formuluojami specifiniai, būdingi tam tikros rūšies policijos
tarnybai, uždaviniai.

Prieš nurodant konkrečių policijos tarnybų uždavinius, skaitytojui derėtų
priminti Lietuvos policijos sistemą.

Lietuvos policijos sistemai priklauso respublikinė policija, savivaldybių
policija, Pasienio policijos departamentas, Mokesčių policijos
departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba bei šių tarnybų struktūriniai
padaliniai. Savo ruožtu respublikinei policijai priklauso kriminalinė
policija, transporto policija, kelių policija ir viešoji policija.
Respublikinės policijos uždaviniai konkrečiau pateikiami pagal minėtas
policijos rūšis. Pavyzdžiui, kriminalinei policijai pavesta operatyvinės ir
profesinės veikos pagrindu užkirsti kelią nusikaltimams. Ši policija tvarko
nusikaltimų apskaitą; atskleidžia ir tiria padarytus nusikaltimus,
išaiškina juos padariusius asmenis; atlieka kvotą jos kompetencijai
priskirtose bylose; vykdo prokurorų, tardytojų, teisėjų ir teismo
pavedimus, susijusius su nusikaltimų tyrimu ir nusikaltėlių paieška.

Viešoji policija privalo garantuoti viešąją tvarką šalies regionuose;
prireikus teikia pagalbą prokuratūrai ir tardymo organams tiriant
nusikaltimus, teismams nagrinėjant bylas, vykdant teismo nuosprendžius bei
sprendimus; garantuoja viešąją tvarką ir rimtį valstybės (kontrolės,
valstybinių inspekcijų) pareigūnams vykdant pagal įstatymą pavestas
pareigas; Vyriausybės pavedimu saugo valstybines įstaigas ir kitus svarbius
objektus.

Kelių policija privalo vykdyti automobilių ir kitų transporto priemonių
saugumo priežiūrą; tirti kelių eismo taisyklių pažeidimus ir autoįvykius;
atlikti kvotą tiriant transporto įvykių bylas; skirti administracines
nuobaudas ar kitokias poveikio priemones už eismo taisyklių pažeidimus.

Transporto policija vykdo kriminalinės bei viešosios policijos uždavinius,
tačiau jos veiklos sritis apima geležinkelio, oro ir vandens transporto
linijas bei atitinkamų žinybų teritorijas.

Savivaldybių policiją sudaro padaliniai, vykdantys teisėtvarkos pažeidimų
prevenciją, atliekantys kvotą, saugantys viešąją tvarką ir garantuojantys
visuomenės rimtį bei piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Ši
policija taip pat pagal savo kompetenciją ir aplinkos apsaugą vykdo
atitinkamus savivaldybės teritorijoje esančių teismų pavedimus, padeda
kelių policijai savivaldybės teritorijoje garantuoti eismo saugumą. Šiuos
uždavinius bei su jais susijusias funkcijas įgyvendina teritoriniu principu
sudaromos savivaldybių policijos nuovados.

Pasienio policiją sudaro padaliniai, kurių pagrindiniai uždaviniai –
garantuoti valstybės sienų apsaugą ir neliečiamumą; Lietuvos Respublikos
valstybės sienos įstatymo bei kitų įstatymų vykdymą; padėti vykdyti
migracijos politiką; garantuoti Lietuvos Respublikos piliečių bei
užsieniečių perėjimo per valstybės sieną tvarką; atlikti kvotą bei
operatyvinę paiešką dėl sienų režimo pažeidimų; pagal savo kompetenciją
reguliuoti pasienio incidentus; saugoti visuomenės rimtį ir piliečių teises
bei teisėtus interesus pasienio ruože ir kitose vietose, kuriose galioja
pasienio režimas; bendradarbiauti su kitais valstybės sienų apsaugos
subjektais.

Papildžius Lietuvos policijos įstatymą, buvo įkurtos naujos policijos
tarnybos rūšys: mokesčių policija ir Specialiųjų tyrimų tarnyba.

Mokesčių policijai buvo iškelti šie uždaviniai: išaiškinti ir tirti
finansinius nusikaltimus bei teisės pažeidimus; vykdyti tokio pobūdžio
nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevenciją; įgyvendinti priemones,
leidžiančias išieškoti mokesčius; tirti mokesčių administratorių bei
Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų darbuotojų piktnaudžiavimo
tarnyba, tarnybos įgaliojimų viršijimo, pareigų neatlikimo, kitus
nusikaltimus ir teisės pažeidimus, susijusius su mokesčiais ir valstybinio
socialinio draudimo įmokomis.

Specialiųjų tyrimų tarnybą sudaro padaliniai, įstatymų nustatyta tvarka
vykdantys operatyvinę veiklą; atliekantys kvotą ir parengtinį tardymą dėl
nusikalstamų susivienijimų (organizuotų grupių) rengiamų ar padarytų
nusikaltimų valstybės tarnybai; užkertantys kelią korupcijai. Specialiųjų
tyrimų tarnyba renka, analizuoja, klasifikuoja, o prireikus – perduoda
vidaus reikalų sistemos padaliniams ir suinteresuotoms tarnyboms
operatyvinę ir kitą informaciją apie nusikalstamus susivienijimus, jų
organizatorius bei narius, taip pat rengiančius ar padariusius nusikaltimus
valstybės tarnybai, ar susijusius su nusikalstamo susivienijimo veikla
valstybės pareigūnus. Be to, Specialiųjų tyrimų tarnyba organizuoja
priemones gautai informacijai realizuoti; tiria nusikalstamų susivienijimų
narių, asmenų, susijusių su nusikalstamo susivienijimo veikla, padarytus
nusikaltimus, taip pat nusikaltimus tarnybai; atlieka kvotą bei parengtinį
tardymą tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose; imasi priemonių tokių
nusikaltimų prevencijai.

Konkrečios policijos funkcijos įvardytos Lietuvos policijos įstatymo 18 –
 23 straipsniuose iš karto po policijos tarnybų uždavinių. Tiesa, tenka
pažymėti, kad ankstesniuose įstatymo straipsniuose kai kurių policijos
tarnybų uždaviniai, pavyzdžiui, savivaldybių policijos (15, 16 str.),
pasienio policijos (161, 162 str.) uždaviniai sutapatinami su šių policijos
tarnybų funkcijomis.

Lietuvos policijos įstatymo 17 straipsnyje ,,Policijos funkcijos” pažymima,
kad policija, saugodama ir gindama piliečių teises, laisves, teisėtus
interesus bei turtą nuo visuomenei pavojingų pasikėsinimų į piliečių
gyvybę, sveikatą, garbę, turtą ir orumą ir vykdydama kitus nustatytus
uždavinius, atlieka šio įstatymo 18 – 24 straipsniuose nurodytas funkcijas.
Manytume, kad šis straipsnis turi būti suderintas su Lietuvos
Respublikos Konstitucijos II skirsniu ,,Žmogus ir valstybė”. Policijos
įstatymo 17 straipsnyje vartojamas terminas ,,pilietis” reiškia, kad
policija saugo ir gina straipsnyje išvardytas sritis, siedama tai su
pilietybe.

Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje gyvybės, sveikatos, garbės ir
orumo, teisių bei laisvių gynybos ir apsaugos klausimai siejami ne su
pilietybe, o su žmogaus prigimtinėmis teisėmis. Todėl terminas ,,pilietis”
Lietuvos policijos įstatymo 17 straipsnyje keistinas terminu ,,žmogus”. Iš
dalies reikėtų pritarti principinei Policijos įstatymo 17 straipsnio
nuostatai, draudžiančiai policijai pavesti vykdyti įstatymuose nenumatytas
funkcijas. Visiškai aišku, kad ir policijai savo iniciatyva, negavus kurios
nors institucijos pavedimo, nereikia vykdyti Policijos įstatyme nenumatytų
funkcijų. Todėl pritariame išsamesnei 17 straipsnio formuluotei, kur
nurodoma, kad policijai draudžiama vykdyti įstatymuose nenumatytas
funkcijas. Būtent taip pakoreguotas 17 straipsnis siūlomas pakeisto ir
papildyto Policijos įstatymo projekte.

Išanalizavę Lietuvos policijos įstatymo 18 – 23 straipsnius, galime
išskirti šias policijos funkcijas:

1) nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevencija;
2) nusikaltimų atskleidimas ir tyrimas;
3) operatyvinė veikla;
4) viešosios tvarkos, visuomenės rimties ir saugumo, piliečių teisių ir
laisvių apsauga;
5) valstybės sienų apsauga;
6) valstybės finansų apsauga;
7) eismo priežiūra;
8) socialinė pagalba gyventojams.

Kad skaitytojas galėtų palyginti, nurodysime, kokias funkcijas atliko
tarpukario Lietuvos policija. Taigi to meto Lietuvos policijai buvo
būdingos šios funkcijos:

1) visuomenės tvarkos saugojimas;
2) valstybinio ir visuomeninio ūkio priežiūra;
3) visuomenės dorovės priežiūra;
4) visuomenės gerovės priežiūra;
5) žmonių sveikatos apsauga;
6) piliečių apsauga;
7) piliečių turto apsauga;
8) piliečių apsauga nuo nusikalstamų pasikėsinimų.

Galime šias funkcijų grupes palyginti įvairiais aspektais: tiek pagal
apimtį, tiek pagal turinį. Pagaliau galime palyginti pagal tai, kaip
policijos funkcijos atitinka Europos policininkų chartijos nuostatas.[17]

Pagal šiuolaikinės policijos nuostatą policija yra institucija, teikianti
paslaugas visuomenei. Prof. A. Pumputis, šiuo aspektu atlikęs policijos
funkcijų analizę, pažymi, jog tarpukario Lietuvos policijos organizacija
bei funkcijos savo turiniu daug artimesnės Europos policininkų chartijai
negu dabartinė policijos veiklos praktika bei teisinis reguliavimas.[18]
Iš tiesų, net formaliai žiūrint, tarpukario Lietuvos policijos interesų
subjektas buvo ,,žmogus” ar ,,visuomenė”. Tuo tarpu nurodant aštuonias
Lietuvos policijos funkcijas, ,,piliečiai” bei ,,gyventojai” minimi tik du
kartus.

Koks Lietuvos policijos funkcijų turinys?

Pirmoji Policijos įstatyme nurodyta policijos funkcija – nusikaltimų bei
kitų teisės pažeidimų prevencija. Vykdydama šią funkciją, policija:

1) rengia ir įgyvendina priemones, užkertančias kelią nusikaltimams ir
teisės pažeidimams;

2) atskleidžia padarytų nusikaltimų ir administracinių teisės pažeidimų
priežastis bei sąlygas ir taiko įstatymo numatytas priemones joms
pašalinti;

3) sudaro ir tvarko profilaktines, kriminalines ir operatyvines įskaitas;

4) pagal sutartis saugo piliečių, įstaigų, įmonių, organizacijų turtą;

5) taiko administracines ir kitokias prevencijos priemones.

Nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevencija, ko gero, yra viena iš
svarbiausių policijos funkcijų. Iki šiol policijos pagrindinis uždavinys
buvo atskleisti jau padarytus nusikaltimus. Tačiau dauguma gyventojų nėra
nusikaltėliai. Jie suinteresuoti, kad būtų apgintas jų turtas, gyvybė,
sveikata, garantuotas saugumas, laisvės ir teisės. Policija, skubėdama
paskui nusikaltėlius, tarsi pamiršta tą didžiąją visuomenės dalį, kuri
neturi nieko bendra su nusikaltimais. Policijos prevencinis darbas paliestų
didžiosios visuomenės dalies interesus, garantuotų mokesčių mokėtojų teises
bei laisves. Šiuo aspektu policijos prevencinė veikla yra vertinama kaip
aukščiausia žmogaus teisių apsaugos forma.[19] Būtina pabrėžti, kad
stabdyti nusikalstamumą galima tik plėtojant intensyvų prevencinį darbą,
bendradarbiaujant su visuomene, šalinant nusikalstamumo priežastis ir
įgyvendinant ilgalaikes kompleksines programas, kuriose būtų numatyti
prevenciniai policijos veiklos tikslai ir uždaviniai

Tenka pažymėti, kad įvardijus policijos funkcijas, dažnai iškyla problema
nustatant, kokia policijos tarnyba turi šias funkcijas įgyvendinti.
Pavyzdžiui, vykdant nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją
neaišku, kuri policijos tarnyba pagal sutartis saugo piliečių, įstaigų,
įmonių ir organizacijų turtą. Susipažinus su policijos darbu, galima
atsakyti, kad tai apsaugos policijos funkcija. Tačiau Lietuvos policijos
įstatymo projekte tokios policijos tarnybos nerandame.

Atrodo, niekam nekyla abejonių, kad turto apsauga – viena iš aktualiausių
Lietuvos visuomenės problemų. Todėl atsisakyti turto apsaugos kaip
policijos vykdomos nusikaltimų prevencijos funkcijos, mūsų manymu, būtų
netikslinga. Deja, pakeisto ir papildyto Lietuvos policijos įstatymo
projekte ši funkcija neužfiksuota.

Teisinėje visuomenėje diskutuojama dėl apsaugos policijos veiklos
turinio. Neretai pažymima, kad ši policijos tarnyba pagal savo esmę
prieštarauja policijos kaip mokesčių mokėtojų išlaikomos institucijos
prigimčiai, nes teikia mokamas paslaugas visuomenei. Dėl šios priežasties
apsaugos policijos siūloma atsisakyti. Aišku, kad turto apsaugos funkcija
net ir panaikinus šią tarnybą išliktų, tačiau ją realizuotų ne policija, o,
tarkim, privati saugos tarnyba.

Ar reikalinga apsaugos policija? Į šį klausimą gali atsakyti visuomenė.
Palyginus privačias saugos tarnybas ir apsaugos policiją pagal teikiamų
paslaugų apimtį saugant turtą, pirmauja apsaugos policija. Taigi aišku, kam
visuomenė teikia prioritetą. Be to, pačiam autoriui teko įsitikinti, kad
apsaugos policija yra viena iš geriausiai organizuotų policijos tarnybos
rūšių. Į įvykio vietą (pavyzdžiui, Kaune) šios tarnybos darbuotojai
atvyksta per dvi tris minutes. Taigi jeigu privačios apsaugos tarnybos ir
apsaugos policija konkuruos, visuomenė laimės tiek dėl teikiamų paslaugų
įkainių, tiek dėl teikiamų paslaugų kokybės. Be to, būtina pabrėžti, kad
Lietuvos policijos reformos metmenyse kaip ilgalaikis policijos reformos
tikslas užfiksuota būtinybė pirmiausia rūpintis gyventojų saugumu bei jų
turto apsauga.[20]

Klasikinė policijos veiklos kryptis – nusikaltimų atskleidimas ir tyrimas.
Vykdydama šią funkciją, policija:

1) registruoja ir tikrina pareiškimus ir pranešimus apie rengiamus ar
padarytus nusikaltimus;

2) vykdo pasislėpusių įtariamų, kaltinamų, teisiamų, nuteistų ir be žinios
dingusių asmenų paiešką;

3) įstatymų nustatyta tvarka atlieka kvotą;

4) baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais baudžiamosiose bylose
vykdo tardytojo, prokuroro, teisėjo ir teismo pavedimus.

Nors nusikaltimo tyrimo funkciją mes pavadinome klasikine (tai reikštų, kad
šią funkciją atskleidžiančios policijos veiklos kryptys yra
nusistovėjusios), pastebime, kad ją vykdant iškyla nesklandumų. Jau nuo
pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų pradėjus vykdyti teisinės sistemos
reformą, kilo problema dėl tardymą atliekančių institucijų darbo
pasidalijimo. Policijos įstatyme policijai pavedama atlikti tik kvotą, tuo
tarpu funkcija formuluojama plačiau ir siejama apskritai su nusikaltimų
tyrimu. Manytume, kad vykdant šią funkciją policijai turi būti pavesta
atlikti visą ikiteisminį nusikaltimo tyrimą. Išdalyti funkcijos atlikimo
fragmentus įvairioms institucijoms, dubliuoti funkcijos įgyvendinimą nėra
tikslinga tiek dėl laiko ir materialinių sanaudų ekonomijos, tiek dėl darbo
racionalumo.

Vidaus reikalų ministerijos sistemai priklauso kriminalistinių ekspertizių
laboratorija bei gausus būrys specialistų. Vykdant nusikaltimų atskleidimo
bei tyrimo funkcijas, į šią veiklą derėtų įtraukti laboratorijos
specialistus. Taigi nusikaltimus tirtų viena tarnyba. Atsižvelgdami į tai,
pritartume pakeisto ir papildyto Lietuvos Respublikos policijos įstatymo
projekto punktui, kur teigiama, kad policija atlieka nusikaltimų pėdsakų ir
kitų daiktinių įrodymų kriminalinę ekspertizę ir teikia specialisto
išvadas. Aptariama policijos funkcija būtų šiek tiek platesnė, bet ją
realizuotų viena tarnyba.

Policijos įstatymo 20 straipsnyje pateikta policijos operatyvinės veiklos
funkcija. Straipsnyje nurodoma, jog policijos operatyvinė veikla – tai
neviešo nusikaltimų prevencijos ir išaiškinimo veiksmai, kurie naudojami
informacijai apie rengiamus ir padarytus nusikaltimus rinkti. Atliekant
tokio pobūdžio veiksmus, dokumentuojama gauta medžiaga, ieškoma
nusikaltimus padariusių, taip pat be žinios dingusių asmenų, išaiškinami
neteisėtų pajamų įgijimo šaltiniai ir būdai.

Vykdydama operatyvinę veiklą, policija nustatyta tvarka gali naudotis
specialia technika, laisvanoriška vieša ar slapta piliečių pagalba, taip
pat žvalgybinės apklausos, operatyvinio patikrinimo bei apžiūros, sekimo,
žvalgybos ir kitais specialiosios kontrolės metodais.

Kadangi operatyvinės veiklos formos yra ypatingos, operatyvinės veiklos
priemones, būdus ir jų taikymo tvarką reglamentuoja specialūs Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Prokuratūros parengti ir
Vyriausybės patvirtinti norminiai aktai. Įprasta, kad operatyvinės veiklos
priemonių ir būdų taikymą kiekvienu konkrečiu atveju sankcionuoja
prokuroras. Faktiniai duomenys, gauti panaudojus šiuos metodus ir
užfiksuoti techninėmis priemonėmis, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta
tvarka baudžiamojoje byloje gali būti įrodymai.

Taip pat pabrėžiama, kad policijos operatyvinė veikla vykdoma tik kovojant
su kriminaliniais nusikaltėliais bei atliekant prevencinį darbą ir yra
operatyvinių policijos tarnybų išimtinė teisė.

Taigi galime konstatuoti, kad Policijos įstatymo 20 straipsnis,
reglamentuojantis policijos operatyvinę veiklą, yra gana išsamus. Tačiau
viename straipsnyje neįmanoma numatyti įvairių operatyvinės veiklos
niuansų, todėl būtina parengti specialų, vien šią veiklą reglamentuojantį
teisės normų aktą. Tenka pažymėti, kad operatyvinė veikla yra susijusi su
tam tikromis žmogaus teisėmis, jos įtvirtintos ir Konstitucijoje. Tai
žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamybę, į telefoninių pokalbių,
korespondencijos, pranešimų telegrafu slaptumą. Todėl operatyvinę veiklą
gali reguliuoti ne žinybiniai, o įstatymų leidėjo priimami aktai. Būtent
dėl šių priežasčių 1992 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė
Operatyvinės veiklos įstatymą.[21] Po penkerių metų, 1997 m. gegužės 22 d.,
buvo priimtas naujas Operatyvinės veiklos įstatymas. Tokia operatyvinės
veiklos įstatymų kaita liudija, kad valstybės institucijos susiduria su
įvairiomis operatyvinės veiklos problemomis. Naujasis įstatymas
reglamentuoja teisinius operatyvinės veiklos pagrindus, objektus, subjektus
bei jų teises ir pareigas, operatyvinės veiklos metodus ir priemones, jų
taikymo pagrindus ir tvarką, taip pat šios veiklos kontrolę, priežiūrą ir
finansavimą. Operatyvinis tyrimas, kaip viena iš operatyvinės veiklos
formų, atliekamas, kai:

1) nenustatytas nusikalstamą veiką rengęs ar įvykdęs asmuo;

2) yra pirminė patikrinta informacija apie asmens nusikalstamą veiką;

3) yra pirminė patikrinta informacija apie asmens priklausymą nusikalstamam
susivienijimui;

4) yra duomenų apie kitų valstybių specialiųjų tarnybų veiklą;

5) pasislepia kaltinamasis, teisiamasis arba nuteistasis.

Operatyvinę veiklą gali vykdyti tik specialius valstybės įgaliojimus
turinčios valstybės institucijos. Operatyvinė funkcija pavedama atlikti
Krašto apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Saugumo
departamento institucijų tarnyboms bei įgaliotiems darbuotojams. Vyriausybė
nustato tarnybų sąrašą bei operatyvinės veiklos mastą.

Policija, vykdydama operatyvinę veiklą, privalės laikytis Operatyvinės
veiklos įstatymo nuostatų. Vadinasi, Lietuvos policijos įstatymo 20
straipsnis yra koreguotinas. Mes pritartume pakeisto ir papildyto Lietuvos
Respublikos policijos įstatymo projekto 17 straipsnio redakcijai, kur
lakoniškai nurodoma, kad policija, įgyvendindama savo funkcijas, vykdo
operatyvinę veiklą, kurią reglamentuoja Lietuvos Respublikos operatyvinės
veiklos įstatymas.

Teisininkai išsakė abejonių dėl operatyvinės veiklos kaip savarankiškos
policijos funkcijos. Kai kurių autorių manymu, operatyvinė veikla yra
policijos funkcijų realizavimo metodas, o ne funkcija.[22] Šiai minčiai
reikėtų pritarti. Štai ir mūsų minėto pakeisto ir papildyto Policijos
įstatymo 17 straipsnio redakcijoje nurodoma, jog ,,įgyvendindama savo
funkciją” policija vykdo operatyvinę veiklą. Tai tarsi patvirtina teiginį,
kad operatyvinė veikla yra policijos funkcijų realizavimo metodas.

Lietuvos policijos įstatymo 21 straipsnyje nurodyta, kad viešosios tvarkos,
visuomeninės rimties ir saugumo, piliečių teisių ir laisvių apsaugos
funkcija įgyvendinama:

1) patruliuojant viešose vietose;

2) saugant viešąją tvarką masinių renginių metu;

3) vykdant įstatymus dėl kovos su nusikaltimais, girtavimu, narkotikų
vartojimu, prostitucija, kitais antivisuomeniniais reiškiniais;

4) prižiūrint, kad būtų laikomasi nustatytos tvarkos įgyjant, laikant,
saugant ir perduodant šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogstamąsias
medžiagas, narkotines priemones ir kitus leidimų sistemos reglamentuojamus
daiktus bei medžiagas;

5) surašant administracinių teisės pažeidimų protokolus, nagrinėjant tokių
pažeidimų bylas, teisės pažeidėjams skiriant administracines nuobaudas bei
taikant kitas administracines prievartos priemones;

6) įstatymų numatytais atvejais saugant ir konvojuojant sulaikytuosius
asmenis, vykdant teismų ir tardytojų nutarimus, kai nagrinėjamos
baudžiamosios bylos;

7) garantuojant viešąją tvarką, teismo antstoliams, valstybės
kontrolieriams, medicinos personalui ir kitiems pareigūnams ar tarnautojams
vykdant įstatymo nustatyta tvarka pavestas paslaugas.

Pakeisto ir papildyto Lietuvos policijos įstatymo projekte ši funkcija
išplėsta: 21 straipsnio ,,f” punkte nurodoma, kad policija prižiūri kelių
eismo tvarką ir saugumą, tiria kelių eismo taisyklių pažeidimus ir
autoavarijas, egzaminuoja ir išduoda pažymėjimus, suteikiančius teisę
vairuoti transporto priemones, registruoja transporto priemones.

Mes sutinkame, kad kelių eismo tvarka ir saugumas yra viešosios tvarkos,
visuomenės rimties ir saugumo dalis. Taip pat aišku, kad šią veiklos kryptį
įgyvendina respublikinės policijos tarnyba – kelių policija. Tačiau dėl
šios policijos veiklos krypties kyla problemų. Ar būtina eismo priežiūros
funkciją išskirti kaip savarankišką policijos veiklos funkciją? Gal šią
funkciją derėtų tapatinti su viešosios tvarkos apsaugos funkcija? Eismo
priežiūros funkcija išskirta ir apibūdinta galiojančio Policijos įstatymo
22 straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodoma, kad policija:

1) reguliuoja transporto ir pėsčiųjų eismą, prižiūri kelių eismo tvarką ir
saugumą;

2) kontroliuoja, ar gatvių ir kelių projektavimas, tiesimas bei
remontavimas, jų būklė, priežiūra ir eksploatavimas atitinka saugaus eismo
reikalavimus;

3) kontroliuoja transporto priemonių būklę;

4) kontroliuoja, kaip asmenys, visų rūšių įstaigos ir organizacijos vykdo
įstatymus, kitus norminius aktus dėl eismo saugumo garantavimo bei aplinkos
apsaugos nuo žalingo transporto priemonių poveikio;

5) tiria eismo taisyklių pažeidimus ir autoįvykius, atlieka kvotą
autotransporto įvykių bylose, skiria administracines nuobaudas ir kitokias
poveikio priemones už kelių eismo taisyklių pažeidimus;

6) egzaminuoja ir išduoda pažymėjimus, suteikiančius teisę vairuoti
transporto priemones.

Palyginus Policijos įstatymo 22 straipsnio ir pakeisto bei papildyto
Policijos įstatymo projekto 21 straipsnio ,,f” punkto nuostatas, išaiškėja,
kad ketinama apskritai atsisakyti eismo priežiūros funkcijos, o policijos
veiklą, susijusią su kelių eismo tvarkos priežiūra ir saugumu, susiaurinti.
Projekte atsisakoma Lietuvos policijos įstatymo 22 straipsnio. Šio
straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nurodytos šios veiklos kryptys: gatvių ir
kelių projektavimas, jų būklė ir priežiūros kontrolė, transporto priemonių
techninė kontrolė, eismo saugumą reglamentuojančių įstatymų vykdymas bei
aplinkos apsaugos nuo žalingo transporto priemonių poveikio kontrolė.
Galima sutikti, kad pirmosios dvi kryptys, kurių atsisakoma, iš tiesų yra
nebūdingos ne vien kelių policijos, bet apskritai policijos veiklai. Tuo
tarpu įstatymų bei kitų teisės normų aktų, reglamentuojančių eismo saugumą,
vykdymo kontrolė yra klasikinė policijos veiklos kryptis. Transporto
priemonių vis daugėja, eismas intensyvėja, todėl ši policijos veiklos
kryptis būtina. Atsisakyti šios veiklos nederėtų.

Lietuvos policijos įstatyme numatyta teikti socialinę pagalbą gyventojams.
Šią policijos veiklos kryptį reikėtų vertinti kaip pažangią tendenciją.
Įgyvendindama šią funkciją, policija:

1) teikia neatidėliotiną pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo teisės
pažeidimų ir tiems, kurių būklė bejėgiška;

2) garantuoja sulaikytų ir pristatytų į policiją asmenų apsaugą ir imasi
priemonių, kad jiems nedelsiant būtų suteikta būtina medicininė pagalba;

3) informuoja valstybės institucijas, visuomenines organizacijas, piliečius
apie katastrofas, avarijas ir kitas ypatingas situacijas, kurios kelia
pavojų žmonių saugumui;

4) teikia pagalbą stichinių nelaimių ir kitų ypatingų atvejų metu gelbstint
žmones ir turtą, imasi priemonių žmonių saugumui garantuoti;

5) saugo rastus ir perduotus į policiją dokumentus, daiktus, vertybes bei
kitokį turtą ir imasi priemonių, kad šis turtas būtų grąžintas jų
teisėtiems savininkams ar valdytojams, pagal teismo sprendimus ieško
skolininkų;

6) garantuoja piliečio, suteikusio pagalbą tiriančioms nusikaltimą
teisėsaugos institucijoms, ar jo artimųjų apsaugą, jei iškyla pavojus jų
gyvybei, sveikatai, saugumui ar turtui;

7) teikia kitokią būtiną pagalbą žmonėms, kurių būklė yra bejėgiška.

Apibendrintai galima pasakyti, kad daugeliu atvejų policijos teikiama
socialinė pagalba yra susijusi su ekstremaliomis situacijomis. Tačiau
policija vien šiais atvejais neturėtų apsiriboti. Turto apsauga, su
nusikaltimais susijusios informacijos teikimas, transporto priemonių
registravimas, pažymėjimų, suteikiančių teisę vairuoti automobilius,
išdavimas – tai atitinkamos socialinės paslaugos rūšys, kurias teikia
policija. Mūsų manymu, Policijos įstatymo 7 punkte užfiksuoti pernelyg
bendro pobūdžio socialinės pagalbos atvejai, įpareigojant policiją teikti
kitokią būtiną pagalbą žmonėms, kurių būklė bejėgiška. Šis punktas
netenka prasmės, kadangi Policijos įstatymo 23 straipsnio 1 punkte policija
taip pat įpareigojama teikti neatidėliotiną pagalbą asmenims, kurių būklė
bejėgiška.

1994 m. birželio 28 d. ir 1994 m. liepos 13 d. Policijos įstatymas buvo
papildytas 21 straipsnio nuostatomis, nes pasienio policija, priklausiusi
krašto apsaugai, perėjo Vidaus reikalų ministerijos žinion.[23] Nuo to
laiko Pasienio policijos departamentas veikia prie Vidaus reikalų
ministerijos ir yra vieningos policijos sistemos dalis. Pasienio policijos
pagrindinė funkcija – valstybės sienų apsauga. Įgyvendindama šią funkciją,
pasienio policija:

1) garantuoja Lietuvos Respublikos valstybės sienų apsaugą ir neliečiamumą,
pasienio ruožo režimą, saugo valstybės sienas sausumoje ir jūroje,
organizuoja ir įgyvendina operatyvines ir kitas priemones, užkerta kelią
valstybės sienų pažeidimams ir sulaiko pažeidėjus bei patraukia juos
įstatymų numatyton atsakomybėn;

2) padeda įgyvendinti valstybės migracijos politiką, garantuoja Lietuvos
Respublikos piliečių bei užsieniečių perėjimo per valstybės sieną tvarką;

3) pagal savo kompetenciją atlieka kvotą, nagrinėja administracinių teisės
pažeidimų bylas ir skiria administracines nuobaudas;

4) pagal savo kompetenciją sprendžia pasienio incidentus;

5) vidaus reikalų ministro įsakymu atlieka kitas Policijos įstatymo
numatytas funkcijas.

Teisinės logikos požiūriu abejotinos šio straipsnio 5 punkto nuostatos.
Straipsnyje pateiktos pasienio policijos funkciją atitinkančios veiklos
kryptys. Tuo tarpu 211 straipsnio 5 punkte nurodoma, jog vidaus reikalų
ministras gali pavesti vykdyti pasienio policijai ir kitas Policijos
įstatyme numatytas funkcijas. Taip ir neaišku, kokias konkrečiai funkcijas
dar turės vykdyti pasienio policija. Neįvardijus konkrečių pasienio
policijos funkcijų, mūsų manymu, turi būti vadovaujamasi Policijos įstatymo
17 straipsnio nuostata, draudžiančia pavesti policijai vykdyti įstatymuose
nenumatytas funkcijas. Antra vertus, nustatyti pasienio policijos funkcijas
– įstatymo leidėjo, o ne žinybos vadovo prerogatyva.

Taip pat tenka pažymėti, kad pasienio policijos uždaviniai yra platesni
negu jos funkciją atskleidžiančios veiklos kryptys. Policijos įstatymo 162
straipsnyje nurodyta, kad pasienio policija privalo saugoti visuomenės
rimtį ir piliečių teises[24] bei teisėtus interesus pasienio ruože ir
kitose vietose, kuriose galioja pasienio policijos režimas. Nežinia dėl
kokių priežasčių šis pasienio policijos uždavinys neatsispindi pasienio
policijos veiklos kryptyse. Nors tiek uždavinys, tiek veiklos kryptys
pakankamai svarbios.

Pakeisto ir papildyto Policijos įstatymo projekte pateikiama daugiau
pasienio policijos uždavinių. Agresijos atveju pasienio policija privalo
vykdyti pradinę valstybės sienų gynybą. Šis uždavinys taip pat turi
atsispindėti pasienio policijos funkcijose.

Prie Vidaus reikalų ministerijos įsteigus Mokesčių policijos departamentą
bei Specialiųjų tyrimų tarnybą, buvo parengti nauji 163, 164, 165, 212
Policijos įstatymo straipsniai. Policijos įstatymo 212 straipsnyje mokesčių
policijos funkcija apibendrintai įvardyta kaip valstybės finansų apsauga.
Įgyvendindama šią funkciją, mokesčių policija:

1) išaiškina ir tiria veikas, susijusias su mokesčių mokėtojų apgaulingu ar
aplaidžiu apskaitos tvarkymu, žinomai neteisingu duomenų apie pajamas ir
pelną teikimu, vengimu mokėti mokesčius ir valstybinio socialinio draudimo
įmokas, nustatyta tvarka patvirtintų ataskaitų nepateikimu, neteisėtomis
finansinėmis operacijomis ir kitais su mokesčiais, finansais bei
valstybiniu socialiniu draudimu susijusiais nusikaltimais ir teisės
pažeidimais;

2) tiria mokesčių administratorių bei Valstybinio socialinio draudimo fondo
įstaigų darbuotojų piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos įgaliojimų viršijimo,
pareigų neatlikimo ir kitus teisės pažeidimo faktus, susijusius su
mokesčiais ir valstybinio socialinio draudimo įmokomis;

3) organizuoja mokesčių administratorių, Valstybinio socialinio draudimo
fondo įstaigų darbuotojų bei Mokesčių policijos departamento prie Vidaus
reikalų ministerijos pareigūnų ir valdininkų, atliekančių tarnybines
pareigas, apsaugą nuo neteisėto poveikio;

4) pagal savo kompetenciją atlieka kvotą, parengtinį tardymą bei visų
nuosavybės formų įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų ūkinės –
 finansinės veiklos patikrinimus bei revizijas;

5) įgyvendina pinigų plovimo prevencijos priemones.

Kalbant apie Specialiųjų tyrimų tarnybą, tenka konstatuoti, kad Policijos
įstatyme nurodyti vien šios tarnybos uždaviniai (Policijos įstatymo 165
str.). Tuo tarpu atitinkančios uždavinius Specialiųjų tyrimų tarnybos
funkcijos nėra nustatytos. Šią spragą būtina užpildyti, turint omeny
Policijos įstatymo 17 straipsnį, kur nurodyta, kad policija atlieka 18 – 24
straipsniuose išvardytas funkcijas, ir jai negalima pavesti vykdyti
įstatymuose nenumatytų funkcijų.

Manytume, kad įsteigus naujas policijos tarnybas nebuvo išspręstas jų
pavaldumo klausimas. Tiek Pasienio policijos departamentas, tiek Mokesčių
policijos departamentas, tiek Specialiųjų tyrimų tarnyba, kaip nurodoma
Lietuvos policijos įstatymo 12 straipsnyje, yra vieningos Lietuvos
Respublikos policijos sistemos dalys. Todėl šios policijos tarnybos turėtų
būti tiesiogiai pavaldžios policijos generaliniam komisarui, nes jis yra
vieningos policijos sistemos vadovas. Išimtis gali būti daroma tik
Specialiųjų tyrimų tarnybai, kaip policijos veiklą kontroliuojančiai
institucijai. Ši tarnyba galėtų būti tiesiogiai pavaldi vidaus reikalų
ministrui.

Pagrindiniai policijos vystymosi momentai

Policijos, kaip institucijos, vystymasis yra susijęs su tam tikrais
valstybės vystymosi etapais. Kuriantis valstybei, kaip organizacijai,
kuriama ir policija, kaip valstybės institucija.

Policijos, kaip institucijos, įkūrėju neretai laikomas Romos imperatorius
Augustas, kuris dar pirmame tūkstantmetyje pr. Kr. įsteigė miesto policiją.
Pirmiausia imperatorius sukūrė gaisrininkų komandas, kurių pagrindinis
uždavinys buvo gesinti miestuose gaisrus. Be to, šioms komandoms buvo
pavesta saugoti pastatus nuo plėšimo ar vagysčių, tai, mūsų supratimu,
atitiko policijos funkcijas.

Pradiniame policijos vystymosi etape policija atliko minimalias ,,naktinio
sargo” funkcijas. Štai Senovės Egipte policijai buvo pavesta persekioti
netikrų pinigų padirbinėtojus, aiškinti svorių bei svarstyklių apgavikus,
ieškoti žmogžudžių, bausti asmenis, pažeidusius priesaiką, nesuteikusius
pagalbos nukentėjusiems keliuose. Jeruzalės valstybės įstatymai įpareigojo
policiją saugoti viešąją drausmę ir tvarką, tirti žmogžudystes, paimti
maisto produktų atsargas, tenkinant laisvos visuomenės interesus.[25]

Civilizacija, kuriai būdingas valstybinis teisinis visuomenės
organizavimas, Europoje prasidėjo nuo graikų romėnų civilizacijos. Ši
civilizacija savo apogėjų pasiekė I tūkstantmetyje pr. Kr. – I
tūkstantmečio po Kr. pradžioje.[26]

Būtent Atėnų ir Romos valstybėse buvo sukurta policija ir labiausiai
išvystyta jos veikla. Atėnų valstybėje policija buvo pavaldi archontui –
centrinio magistrato vadovui. Policija privalėjo kontroliuoti įstatymų
vykdymą, garantuoti viešąją tvarką. Policijai buvo pavesta stebėti moterų
dorovę, kontroliuoti puotas bei kitus su pasilinksminimais susijusius
renginius. Policija aktyviai bendradarbiavo su vadinamąja Vienuolikos
kolegija (viena iš teismo prisiekusiųjų kolegijų), kuri sprendė su plėšimu
bei vagystėmis susijusias bylas.

Senovės Romoje po imperatoriaus Augusto mirties buvo įvykdytos reformos, –
Romos policijai pradėjo vadovauti miesto prefektas. Prefektui pavaldūs 14
policijos komisarų buvo miesto kvartalų vadovai ir atsakė už tvarką juose.
Policijos komisarai turėjo padėjėjus, vadinamuosius kvartalų kapitonus,
agentus – informatorius, apsaugos policijos karininkus. Romos policija
specializavosi pagal tam tikras veiklos sritis. Buvo įsteigtos šios
pareigybės: apsaugos policijos prefektas, masinių ir sportinių renginių
prefektas, visuomeninių darbų komisaras. Policija padėjo šiems pareigūnams
vykdyti funkcijas. Dar Cezario laikais buvo įsteigta dorovės policija.
Romos policijos pavyzdžiu policijos darbas buvo organizuotas ir kituose
dideliuose miestuose bei imperijos provincijose.[27]

Feodalinės visuomenės laikais, ypač jos ankstyvojo vystymosi periodu,
kiekvienas feodalas pats nustatė ir saugojo jam naudingą tvarką. Feodalui
buvo pavaldūs ir viešąją tvarką garantavę asmenys. XI – XIII a. Vakarų
Europoje susikūrė didelės nacionalinės valstybės, kuriose vadovaujantis
karalių įsakymais buvo steigiamos oficialios policijos institucijos.
Prancūzijos policija – ryškiausias to meto policijos vystymosi pavyzdys.
Būtent Prancūzija dažnai vadinama ,,policijos valdymo pradininke”. Jau XII
a. Prancūzijoje buvo įsteigta ,,prevo” pareigybė, į kurią paprastai buvo
skiriami karaliaus karininkai, kilę iš neaukštos kilmės dvarininkų.
Būtent šie asmenys vadovavo policijai, išaiškino ir tyrė nusikaltimus,
atliko kratas, areštus, atsakė už viešąją tvarką.

Stiprėjant karaliaus galiai, atsirado nauja vietos pareigūnų grandis –
baljai, kurių veikla apėmė keletą administracinių apygardų. Kai kuriose
Prancūzijos vietose buvo įsteigta senešalo, vykdžiusio baljo funkcijas,
pareigybė. Senešalas galėjo veikti savarankiškiau negu baljas. Iš viso
Prancūzijos karaliaus valdose buvo sudaryta dvidešimt baljažų ir penkios
senešalystės.[28] Policijos tarnyba atitinkamai buvo organizuota visuose
administraciniuose teritoriniuose vienetuose. Dėl padidėjusio
nusikalstamumo buvo įsteigta speciali leitenanto, atsakingo už
baudžiamąsias bylas, pareigybė. XIII a. Prancūzijoje buvo išleistas
pirmasis Policijos statutas, kurio iki tol neturėjo nė viena valstybė.

Prancūzijos absoliutizmo laikotarpiu (XVI – XVIII a.) policija dar labiau
sustiprėjo. Prancūzijos miesto policijai vadovavo generalinis policijos
leitenantas. Ypatingus jo pavedimus vykdė komisarai, intendantai bei
atsakingi už baudžiamąsias bylas leitenantai. Prancūzijos provincijose bei
apskrityse vietos policijai vadovavo intendantai bei policijos leitenantai.
Tuo laikotarpiu daugelio valstybių policija tapo vis labiau organizuota
jėga.

XVI – XVIII a. vyko buržuazinės revoliucijos, pradėjo kurtis naujos
kapitalistinės valstybės. Buvo reorganizuota ir policija: pradėta policiją
valdyti centralizuotai, nusistovėjo policijos funkcijos, aiškėjo policijos
darbuotojų pasirinkimo bei mokymo sistema. XX a. įvairių valstybių
pagrindiniai policijos tikslai buvo šie:

1) viešosios tvarkos palaikymas;

2) valstybės vadovo, vyriausybės narių bei atvykstančių su oficialiais
vizitais asmenų apsauga;

3) mokesčių rinkimo kontrolė;

4) nusikaltimų tyrimas ir aiškinimas;

5) areštuotų, sulaikytų ar nuteistų asmenų konvojavimas;

6) eismo saugumo garantavimas, judėjimo gatvėse reguliavimas;
7) aplinkos apsaugos, sanitarijos bei higienos taisyklių priežiūra.

Kad šie tikslai būtų įgyvendinti, būtina policijos specializacija.
Paprastai yra žinomos šios policijos rūšys: administracinė, kriminalinė,
saugumo, karinė, pasienio, politinė. Galima ir siauresnė policijos
specializacija. Antai JAV yra:

1) Kovos prieš narkotikus biuras;
2) Federalinis emigracijos biuras;
3) Pasų departamentas;
4) Nacionalinių parkų policija;
5) Tiltų bei tunelių apsaugos policija;
6) Aviacijos departamento policija;
7) Geležinkelio policija;
8) Pašto ir telegrafo policija;
9) Finansų ministerijos slapta tarnyba.

Gana įdomi Italijos policijos specializacija, kur yra geležinkelio,
pasienio, kelių, pašto bei kitos policijos rūšys, o nuo 1960 m. įsteigta
moterų policija. Šios tarnybos uždavinys – kovoti su moterų bei
nepilnamečių nusikalstamumu bei su nusikaltimais prieš moralę ir dorovę.
Visose pasaulio valstybėse kovojant su politiniais priešininkais itin
svarbi politinė policija.

Policijos vystymasis XX a. susijęs su tam tikrais dėsningumais, šiuos
dėsningumus apibendrinus galima teigti, kad policija pamažu patenka
politinių partijų įtakon. Politinių partijų lyderiai negalėjo nekreipti
dėmesio į tobulai organizuotą, profesionaliai parengtą ir palyginti gausų
policijos pareigūnų būrį. Vis dažniau policijos jėga naudojama siekiant
politinių tikslų. Ši tendencija ypač pastebima totalitarinėse valstybėse.
Toks policijos (kai kuriose valstybėse milicijos) vystymasis gali būti
vertinamas kaip tam tikras vystymosi etapas, kai policija tampa politinių
partijų tarnaitė.

Vykstant dviejų skirtingų socialinių sistemų ideologinei kovai, policija
buvo apibūdinama kaip klasinio viešpatavimo įrankis. Štai Lietuviškoje
tarybinėje enciklopedijoje policija apibūdinama kaip valstybės, kurios
santvarka išnaudotojiška, specialūs administracijos ginkluoti organai šiai
santvarkai ginti ir nustatytai viešai tvarkai palaikyti.[29]

1930 m. JAV vienoje mokslinio tyrimo instituto kriminologų konferencijoje
buvo konstatuota, kad policija, vykdanti politinių lyderių užsakymus,
nesusidoroja su savo darbu, t.y. negarantuoja viešosios tvarkos,
nekontroliuoja nusikalstamumo, ypač organizuoto. Buvo pabrėžta, kad būtina
keisti policijos įvaizdį. Konferencijos metu pirmą kartą buvo sukurtas
policijos, kaip teikiančios visuomenei paslaugas institucijos, įvaizdis.

Taip kintant policijos įvaizdžiui, galima drąsiai teigti, kad ši
institucija tampa pagrindine žmogaus teises ginančia jėga.[30]

Apibrėždamas policijos vietą šiuolaikinėje valstybėje, šveicaras
teisininkas Karlas Ebnoteris teigia, kad policijos darbas ilgai buvo
susijęs su neigiamų pasekmių likvidavimu. Tačiau, pažymi mokslininkas,
valstybėje vykstant evoliucijai, liberaliai valstybei tampant socialine –
 teisine, policijos darbe vis labiau išryškėja pozityvios funkcijos. Būtent

šios funkcijos atitinka visuomenės gerovės koncepciją.[31]

Šiuolaikinės valstybės XX a. susidūrė su aplinkybe, turėjusia tiesioginį
poveikį policijos veiklos reglamentavimui. Policijos koncepcija, jos
veiklos kryptys vis dažniau aptariamos tarptautinėje bendrijoje. Įvairūs
policijos santykiai su teisėta politine jėga, policijos ir visuomenės
santykių modelis, policijos veiklos teisiniai pagrindai buvo reglamentuoti
tarptautiniuose dokumentuose. Iš daugelio tarptautinių dokumentų išskirtume
pačius svarbiausius, kuriuose tiesiogiai reglamentuojama policijos veikla.
Tai 1979 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinėje Asamblėjoje priimtas
Teisėtvarkos apsaugos pareigūnų elgesio kodeksas; 1989 m. Ekonominės –
socialinės tarybos rezoliucija ,,Dėl pagrindinių principų įgyvendinant
teisėtvarkos apsaugos pareigūnų elgesio kodeksą”, 1979 m. Europos Tarybos
Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija Nr.690 ir jos priedas – Policijos
deklaracija, 1993 m. Antrajame Europos policijos profsąjungų tarybos
kongrese priimta Europos policininkų chartija.[32] Paprastai šiuo naujausiu
dokumentu vadovaujamasi nacionaliniu lygiu reglamentuojant policijos ir
visuomenės santykius, apibrėžiant policininko asmeninį ir profesinį
statusą. Europos policininkų chartija sudaryta iš preambulės bei trijų
skyrių: ,,Organizaciniai bei funkciniai policijos aspektai”, ,,Policijos
santykiai su visuomene”, “Policininko asmeninis ir profesinis statusas”.

Šiame dokumente nustatant policijos ir visuomenės santykius, pirmą kartą
tiesiogiai įvardijamos tiek visuomenės, tiek policijos teisės ir pareigos.
Tačiau policijos statuso apibūdinamas laikytinas bene svarbiausia Europos
policininkų chartijos nuostata. Jau Chartijos preambulėje nurodyta, jog
policija yra ne valdžia, o paslauga visuomenei, garantuojanti ir sauganti
visų piliečių teises bei laisves, ginanti nevaržomą naudojimąsi jomis.
Aukščiausiems Lietuvos Respublikos pareigūnams ši tezė yra svarbi. Antai
Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Brazauskas tiek 1995 m. metiniame
pranešime, tiek kalboje, pasakytoje 1995 m. birželio 16 d. Lietuvos
policijos akademijos įkūrimo metinių proga, pabrėžė, jog policija reiškia
ne valdžią, o paslaugą visuomenei. Policijos veikla, suprantant šią veiklą
kaip paslaugą žmonėms, norima policiją bei visuomenę suartinti, siekti
partnerystės, skatinti policijos bei visuomenės sąveiką bei sėkmingą
bendradarbiavimą.

Tačiau tezę ,,policija nėra valdžia, o paslauga visuomenei” sudaro du
savarankiški kontraversiški teiginiai. Pirmas teiginys – policija nėra
valdžia, antras – ji teikia paslaugas visuomenei. Tai nėra paprasti ir
savaime suprantami teiginiai. Kodėl policija nėra valdžia? Ką norima
pabrėžti, atsisakant traktuoti policiją kaip valdžios instituciją? Tai kas
iš tiesų yra policija? Iš dalies atsakymus į šiuos klausimus galima surasti
Europos policininkų chartijoje. Mūsų manymu, chartijoje neatsisakoma
policijos kaip valdžios traktavimo. Chartijoje rekomenduojama valstybių,
Europos Tarybos narių, vyriausybėms steigti tokią policiją, kokios
pageidauja visuomenė, siekiant, kad tezė ,,Policija jau nebėra jėgos,
valdančios piliečius, išraiška, tačiau yra piliečių jėga” taptų realybe.
Taigi siekiama kurti policiją, kuri būtų visuomenės jėga arba visuomenės
valdžia. Be to, siekiama, kad net vyraujančios ideologijos šalininkai
negalėtų pasinaudoti policija kaip sava jėga. Todėl policija nėra grupės
asmenų valdžia. Policijos veikla yra susijusi su visuomenės interesais ir
vertinama pagal tai, kaip šie visuomenės interesai tenkinami.

Pasak doc. A. Vaišvilos, bandymas neigti, kad policija priklauso valdžios
sistemai, liudija, jog susiduriame su klasikinio liberalizmo mąstysena, kai
valdžia iš esmės tapatinama su totalitarinės valstybės valdžia, į ją
žiūrint kaip į kažką tautai iš prigimties svetimą ir pavojingą. Teiginiu
,,policija yra ne valdžia” norima apsaugoti policiją nuo ,,valdžios”
termino, kadangi tai kompromituoja policiją, bei įveikti valdžios ir
visuomenės susvetimėjimą. Taip pat siekiama, kad policijai būtų grąžinta
tikroji jos paskirtis – tarnauti ne virš visuomenės iškilusiam valdžios
aparatui, o saugoti žmonių (mokesčių mokėtojų) teises.[33]

Įvairiose valstybėse policijai pavedama įgyvendinti vieną iš svarbiausių
valstybės uždavinių – garantuoti viešąją tvarką. Įgyvendindama šį
uždavinį, Lietuvos policija vykdo kriminalinį persekiojimą, nusikaltimų ir
teisės pažeidimų prevenciją, kvotą bei kitas funkcijas. Ar gali
institucijos atstovai sulaikyti asmenį, jį apklausti, atlikti apžiūrą,
kratą, taikyti sankcijas, specialias priemones ir pan., jei jie nėra
valdžios įgalioti? Tokie įgaliojimai, kiek tai susiję su visomis mūsų
išvardytomis sritimis, policijai suteikti ir ,,ipso facto” ji traktuotina
kaip atitinkama valdžios institucija. Jei policija nebūtų valdžios
institucija, ji negalėtų įgyvendinti savo funkcijų.

Tačiau policijos, kaip valdžios institucijos, pobūdis keičiasi. Policija iš
represinės institucijos turi tapti visuomenę saugančia bei ginančia
demokratines vertybes institucija. Dėl tokios vertybių kaitos antrajame
Europos policijos profsąjungų tarybos kongrese, vykusiame 1993 m.
Strasbūre, nesutarimų neiškilo. Buvo susitarta, kad absoliutus
prisitaikymas prie konstitucinių valstybės įstatymų, nuolatinis tarnavimas
visuomenei, etiškas bei teisiškas priemonių ir pasekmių pusiausvyros
išlaikymas, pagarba asmens garbei bei orumui – tai kiekvienos valstybės
policijos veiklos pagrindiniai principai.

Keičiasi ir policijos paskirtis. Policija traktuojama kaip institucija,
teikianti visuomenei paslaugas. Šia teze stengiamasi pabrėžti policijos,
kaip valstybės institucijos, paskirtį. Apskritai kiekvienos valstybės
institucijos paskirtis – padėti visuomenei. Demokratinėse valstybėse
visuomet prioritetas suteikiamas visuomenės, o ne valstybės interesams.
Todėl visuomenės interesų tenkinimas yra valstybės arba visų valstybės
institucijų pareiga. Vadinasi, tezė ,,Policija, kaip institucija, teikia
visuomenei paslaugas” yra pernelyg bendro pobūdžio. Visuomenė turi žinoti,
kokias ir kokios apimties paslaugas teikia policija. Suprantama, policija
gali teikti tik tokias ir tik tokios apimties paslaugas, kurios yra
numatytos teisės normų aktuose. Doc. A.Vaišvilos teigimu, policija bus tuo,
kuo būti ją įpareigos įstatymas.[34] Taigi pagrindines policijos veiklos
kryptis bei funkcijas nustato įstatymų leidėjas. Be to, policijai, kaip
valdžios institucijai ir kaip sudėtinei valstybės mechanizmo daliai,
suteikta teisė vykdyti ypatingą teisės realizavimo formą – teisės taikymą.
Realizuodama teisės normas, policija turi teisę priimti individualius,
susijusius su konkretaus asmens interesais teisės normų taikymo aktus.
Taigi policijos įvaizdis, jos darbo kokybė daugiausia priklauso nuo teisės
normų turinio ir nuo valstybės institucijų, kurioms suteikta teisė priimti
teisės normas, darbo kokybės. Kai policija vykdo nevykusias teisės normas,
kyla pavojus, kad ji gali labiau susikompromituoti visuomenės akyse negu
priėmusi tas teisės normas institucija.[35]

Siekiant sustiprinti policijos, kaip paslaugas teikiančios institucijos,
įvaizdį Europos policininkų chartijoje policija įvardijama kaip komunalinio
aptarnavimo tarnyba. Manytume, kad šis palyginimas nevykęs dėl kelių
priežasčių. Policija ir komunalinio aptanavimo tarnyba panašios tik tiek,
kad jos teikia visuomenei paslaugas. Tačiau teikiamų paslaugų bei atliekamų
funkcijų turinys yra visiškai skirtingas. Kitas skirtumas – komunalinio
aptarnavimo įstaigos teikia mokamas paslaugas, tuo tarpu policija yra
mokesčių mokėtojų išlaikoma institucija. Paprastai policijos teikiamos
paslaugos yra susijusios su teise, todėl policiją galima įvardyti kaip
,,teise aptarnaujančią valdžios instituciją”. To jokiu būdu negalima
pasakyti apie komunalinio aptarnavimo tarnybą.

Europos chartijoje iškelta ši idėja: policija, kaip pažangi institucija,
teikia visuomenei paslaugas, jos veikla atitinka demokratinės visuomenės
vystymosi tendencijas. Tačiau šios idėjos realizavimo procesas, ypač iš
totalitarizmo gniaužtų išsivadavusiose valstybėse, bus sudėtingas.
Totalitarinėse valstybėse valdžios prioritetas egzistavo visose visuomenės
gyvenimo srityse: politikoje, ekonomikoje, kultūroje. Todėl pirmoji šios
idėjos realizavimo prielaida – likviduoti valdžios ir visuomenės
susvetimėjimą. Realizuojant šią idėją taip pat būtina atsižvelgti į
visuomenės interesus ir tiksliai apibrėžti policijos uždavinius bei
funkcijas. Priartinant policiją prie visuomenės, būtina tobulinti policijos
organizacinę struktūrą.

Lietuvos policija, kaip ir kitų pasaulio valstybių policija, turi savo
istoriją. Lietuvos policijos vystymasis buvo tiesiogiai susijęs su Lietuvos
valstybingumu.

Pirmosios Lietuvos policijos įstaigos, t.y. tokios įstaigos, kaip jas
suprantame dabar, pažymi prof. Č. Mančinskas, atsirado XIX a. pradžioje,
po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos Respublikos padalijimo, Lietuvai tapus
carinės Rusijos imperijos dalimi.[36] 1811 m. caro Aleksandro I įsakymu
buvo įsteigta Vidaus reikalų ministerija. Policijos departamentas buvo
vienas iš šios ministerijos padalinių. To meto Policijos departamentas
vykdė represines funkcijas – persekiojo lietuvišką spaudą, mokyklas, buvo
nacionalinės priespaudos politikos vykdytojas. Toks laikotarpis tęsėsi iki
Pirmojo pasaulinio karo. Policijos departamente dirbo carui ištikimi rusų
tautybės valdininkai.

1918 m. susiklosčius tinkamai politinei situacijai, Lietuva galėjo siekti
nepriklausomybės ir valstybingumo įtvirtinimo. Vokietijai okupavus Lietuvą,
1918 m. kovo 25 d. kaizeris Vilhelmas II pasirašė Lietuvos nepriklausomybės
pripažinimo aktą. O praėjus keliems mėnesiams, 1918 m. spalio 20 d.,
Lietuvos Tarybai buvo pareikšta, kad Vokietija leidžia Lietuvai sudaryti
nacionalinę vyriausybę. Pirmuoju Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministru buvo paskirtas Vladas Stašinskas. 1918 m. gruodžio 17 d. ministras
išleido cirkuliarą (aplinkraštį), kuriuo įpareigojo apskrities viršininkus,
kaip vyriausius visos apskrities valdininkus, perimti iš vokiečių
okupacinės valdžios visą jų ūkį: mantą, raštines, knygas, dokumentus, taip
pat sergėti apskrities gyventojus nuo vagių, plėšikų, banditų ir kitų
nusikaltėlių, rūpintis ,,žalingų visuomenės apsireiškimų” naikinimu, kovoti
su degtinės varymu, valstybės ir apleisto turto naikinimu.

Siekiant užtikrinti krašto apsaugą, apskrities viršininkas buvo įpareigotas
suskirstyti savo apskritį į nuovadas.[37] Nuovadomis buvo vadinamos
veikusios apskrityse policijos įstaigos (Lietuvoje iki 1924 m. buvo
vartojamas ne policijos, o milicijos terminas). Kaip pažymi
V. Maksimaitis, tuo metu Lietuvos milicija buvo kuriama dviem būdais:
visuomeniniu ,,iš apačios” ir administraciniu ,,iš viršaus”.[38] Pirmuoju
atveju milicija buvo steigiama kaime, tiesiog renkant žmones. Antruoju
atveju milicija buvo steigiama mieste, o milicijos darbuotojas paskiriamas
administracine tvarka. Pavyzdžiui, 1919 m. sausio 19 d. Kauno milicijos
vadu oficialiai buvo paskirtas A. Šostakas. Tuo metu Kaune buvo sukurtos
penkios milicijos nuovados, kurioms vadovavo J. Kundrotas, J. Audiejaitis,
J. Šukšteliškis, V. Rutkauskas, M. Virbalis. 1920 m. liepos 24 d. Vilniaus
milicijos vadu buvo paskirtas J. Žvinys. Vilniuje buvo įsteigtos 8
nuovados, jų viršininkais buvo paskirti M. Remeika, J. Kvasauskas,
J. Vaišinis, A. Ivanovas.

1920 m. gegužės 14 d. buvo priimtas Milicijos įstatymas.[39] Tai buvo
vienintelis tarpukario Lietuvos milicijos įstatymas, galiojęs, kol buvo
okupuota nepriklausoma Lietuva. Įstatymo pirmajame paragrafe nurodoma, jog
milicija yra pavaldi Vidaus reikalų ministerijai. Jai pavedama saugoti
įstatymais nustatytą valstybės ir visuomenės tvarką, vykdyti įstatymus ir
privalomus įsakymus.

Apskritai Milicijos įstatymas nebuvo didelis. Įstatymą sudarė dvi dalys
(pirma dalis – bendrieji dėsniai, antra dalis – milicijos organizacija),
apimančios 24 paragrafus. Aišku, kad toks įstatymas negalėjo visapusiškai
sureguliuoti milicijos veiklos. Dėl šios priežasties Milicijos įstatymas
greitai ,,apaugo” instrukcijomis bei įsakymais. Įstatymo 24 paragrafe buvo
nurodyta, kad ,,milicijai veikti ir organizuoti Vidaus Reikalų Ministeris
leidžia instrukcijas”. Apskričių viršininkams buvo suteikta teisė leisti
privalomus įsakymus

a) visuomenės tvarkai ir ramybei palaikyti,
b) sveikatai patikrinti,
c) švarumui palaikyti.

Be to, kaip pažymi prof. Č. Mančinskas, per visą tarpukario laikotarpį
Lietuvoje buvo paskelbta karo padėtis, todėl nebuvo garantuojamos piliečių
konstitucinės teisės, šalyje veikė ,,Ypatingi Valstybės apsaugos įstatai”,
pagal kuriuos ,,milicija privalėjo vykdyti visus karo komendanto
įsakymus”.[40]

Vidaus reikalų sistemai priklausančiai milicijai vadovavo Piliečių apsaugos
departamentas. Apskrityse bendra milicijos darbo priežiūra priklausė
apskrities milicijos vadui, o tvarkomam apskrities teisėmis mieste –
miesto milicijos vadui (Milicijos įstatymo 10 paragrafas). Šie vadai
atitinkamai buvo pavaldūs apskrities viršininkui bei miesto viršininkui.

1918 – 1920 m. buvo sukurtos dvi milicijos rūšys: viešoji ir kriminalinė.
Viešoji milicija buvo gausiausia. Knygoje ,,Lietuvos policija 1918 – 1920
metais” nurodoma, jog viešosios milicijos pagrindinės veiklos kryptys buvo
šios: valstybės nustatytos bei visuomeninės tvarkos, valstybės iždo,
piliečių turto, viešosios dorovės apsauga, ginklų įsigijimo ir saugojimo,
sanitarijos, viešbučių, priešgaisrinės apsaugos, trobesių statybos ir kitų
taisyklių įgyvendinimo bei laikymosi kontrolė, asmenų, vengiančių atlikti
karinę tarnybą persekiojimas, mokesčių išieškojimas ir suimtųjų
siuntimas.[41]

Laikui bėgant, viešosios policijos funkcijos buvo išplėstos. Nuo 1931 m.
viešajai policijai buvo pavesta eismo priežiūra bei autoavarijų aiškinimas,
nuo 1933 m. – kova su užkrečiamomis ligomis, nuo 1935 m. – kainų nustatymo
priežiūra bei oro transporto kontrolė.

Teritoriniu požiūriu viešoji policija buvo neblogai organizuota. 1932 m.
įvykdžius viešosios policijos reformą, Lietuvos teritorijoje buvo įsteigtos
263 miestų ir valsčių viešosios policijos nuovados. Po reformos viena
viešosios policijos nuovada aptarnavo 250 kvadratinių kilometrų plotą.
Atstumas nuo tolimiausio taško iki nuovados buvo ne didesnis kaip 15 km.

Prie viešosios policijos buvo kuriamas policijos rezervas. Pagrindinė
policijos rezervo pareiga – padėti viešajai policijai, ypač išsklaidant
draudžiamus žmonių susibūrimus, demonstracijas, užkertant kelią
ginkluotiems užpuolimams, riaušėms, įvedant tvarką stichinių nelaimių
atveju. Policijos rezervas buvo dislokuotas Kaune bei Zarasuose.[42]

Kriminalinei policijai buvo pavesta registruoti nusikaltėlius, ieškoti
nusikaltusių asmenų ir registruoti ieškomus asmenis, sekti kriminalinius ir
prieš valstybę vykdomus nusikaltimus, atlikti kvotas kriminalinio skyriaus
iškeltose bylose.[43]

Iš pradžių kriminalinė policija buvo pavaldi Piliečių apsaugos
departamentui. Tačiau nuo 1927 m., įsteigus kriminalinės policijos
valdybą, ši policija tapo tiesiogiai pavaldi Vidaus reikalų ministrui. Be
to, kriminalinė policija buvo sujungta su politine policija. Todėl
kriminalinės policijos valdybą sudarė du skyriai: politinės policijos
skyrius ir kriminalinės policijos skyrius. 1933 m. kriminalinės policijos
valdyba buvo reorganizuota į Valstybės saugumo departamentą. Tačiau darbo
pasiskirstymas liko tas pats: kriminalinė policija tyrė kriminalinius, o
politinė policija – politinius nusikaltimus.

Derėtų pabrėžti, kad kriminalinės policijos darbo rezultatai išaiškinant
nusikaltimus buvo pakankamai geri. Štai 1927 – 1932 m. vidutiniškai buvo
išaiškinta apie 78 procentai nusikaltimų, 1933 – 1939 m. – apie 72
procentus. Sunkesnių nusikaltimų išaiškinta dar daugiau. Pavyzdžiui, 1937 –
 1938 m. buvo išaiškinta 91 procentas nužudymo ir išžaginimo atvejų. Pinigų
padirbinėjimo atvejų – 89 procentai, kontrabandos ir degtindarystės – 95
procentai. Šiek tiek mažiau buvo išaiškinama plėšimų – 63 procentai,
vagysčių – 60 procentų.[44]

Nuo 1924 m. policija pradėjo dirbti specializuotai. Be viešosios ir
kriminalinės policijos funkcionavo geležinkelių, pasienio, privati, vandens
kelių, nepilnamečių reikalų policija.

Pagrindinis pasienio policijos uždavinys – Lietuvos valstybės sienos bei
ekonominės krašto gerovės apsauga. Bendras Lietuvos valstybės sienos ilgis
buvo 1203,8 km. Nuo 1924 m. sausio 1 d. pasienio policijai buvo skirta
1 610 etatų. Ypač sudėtinga buvo apsaugoti administracinę sieną su Lenkija.
Ten būta daug įvairiausių incidentų, susijusių su sargybinių užpuolimu,
nelegaliu sienos perėjimu, kontrabanda. Lietuvos – Vokietijos sieną (ilgis
– 39,2 km) buvo sudėtinga saugoti, nes kontrabandos srautas buvo didžiulis.
Iš Vokietijos buvo gabenamas spiritas, muilas, tabakas, cigaretės ir netgi
narkotikai. Sieną su Vokietija saugojo ne tik pasienio, bet ir Klaipėdos
krašto policija. Kaip rodo 1930 m. Lietuvos pasienio policijai pateikti
Piliečių apsaugos departamento informacijos duomenys, pavykdavo sulaikyti
70 procentų kontrabandos.[45]

Geležinkelio policija atsakė už tvarką geležinkelio zonoje, be to,
traukiniuose kontroliavo vykstančių į užsienį žmonių pasus, ėmė mokesčius
už tranzitines vizas, kovojo su nusikalstamumu geležinkelio transporte.

Buvęs geležinkelio policijos viršininkas V. Reivytis gana neigiamai nusakė
šios policijos tarnybos veiklą pabrėždamas, kad su negausiais nusikaltimais
geležinkelio zonoje galėjo susidoroti viešoji policija, o pasus tikrinti
bei imti mokesčius galėjo pasienio policijos pareigūnai. Taip galėjo būti
taupomos mokesčių mokėtojų lėšos.[46]

Nuo 1924 m. iki 1936 m. vandens kelių policija priklausė vidaus reikalų
sistemai. Ši policija atsakė už vandens kelių apsaugą, viešąją tvarką
prieplaukose bei krantinėse.

Negausi privati policija buvo išlaikoma suinteresuotų asmenų ar įstaigų
lėšomis. Privačią policiją turėjo keletas bankų, akcinė bendrovė
,,Maistas”, Kauno miesto ligonių kasa. Ši policija buvo pavaldi atitinkamos
vietovės viešosios policijos vadovui. Miestų bei apskričių savivaldybėms
buvo leista steigti savivaldybių policiją. Paprastai savivaldybių policijos
tarnautojams buvo pavedama rinkti mokesčius, atlikti kvotą, įgyvendinti
teismų vykdomuosius raštus, budėti varžytinių metu. Iš esmės savivaldybių
policija padėjo viešajai policijai atlikti jos funkcijas. Savivaldybių
policiją buvo įsteigusios Kauno, Biržų, Jurbarko, Panevėžio, Rokiškio,
Šaulių, Tauragės, Telšių savivaldybės, kur dirbo po 1 – 4 policininkus.[47]

Nepilnamečių reikalų policija veikė tik dviejuose miestuose – Kaune ir
Vilniuje. 1938 m. Kaune buvo įsteigtas viešosios policijos padalinys,
sprendęs mažamečių nusikaltėlių reikalus. Toks pat padalinys 1939 m. buvo
įsteigtas ir Vilniuje. Šiuose padaliniuose buvo registruojami bei
prižiūrimi atostogaujantys drausmės auklėjimo įstaigų auklėtiniai. Nors
padaliniai ir buvo įsteigti, tačiau norminių dokumentų, reglamentuojančių
šių padalinių veiklą, priimta nebuvo.

Vadovaujantis Klaipėdos krašto konvencija, buvo įsteigta savarankiška
policija. Ji priklausė Klaipėdos krašto direkcijai ir vadovavosi šiame
krašte galiojusiais įstatymais. Klaipėdos krašto policija vykdė tiek
viešosios, tiek kriminalinės policijos funkcijas bei padėjo saugoti
valstybės sieną.

Vertinant to meto atskirų policijos tarnybų veiklą, galima remtis Čikagoje
išleista knyga apie Lietuvos policiją.[48] Šioje knygoje spausdinami
buvusių policijos darbuotojų prisiminimai. Dauguma buvusių policijos
darbuotojų gana aukštai įvertino policijos veiklą. Pasak buvusių
darbuotojų, Lietuvos policija nedarė gėdos Lietuvai: turėjo penkiasdešimt
procentų to, ko visuomenė reikalavo.

1940 m. vasarą, panaikinus Lietuvos valstybę, Sovietų Sąjungai įtraukus
Lietuvą į savo sudėtį, buvo likviduotos visos valstybės institucijos. Šis
procesas palietė ir policiją. Prof. Č. Mančinskas, išanalizavęs policijos
pakeitimo į miliciją pagrindinius momentus, pažymi, kad liaudies milicija
buvo įsteigta labai sparčiai. Iki 1940 m. liepos pabaigos milicija buvo
įsteigta visose apskrityse.[49] Iš pradžių milicininkai galėjo veikti tik
gavę policijos nuovados viršininko įsakymą, taigi jie buvo pavaldūs
policijos viršininkams. Iki 1940 m. rugsėjo Lietuvoje veikė tiek policija,
tiek liaudies milicija. Tiesa, pirmosios funkcijos nuolat siaurėjo, o kitos
atvirkščiai – buvo plečiamos. Įtraukus Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį,
jau 1940 m. rugsėjo 17 d. milicija buvo pradėta kurti pagal Sovietų
Sąjungos milicijos modelį. Lietuvos policijos darbuotojai tuo metu buvo
tiesiog fiziškai naikinami arba tremiami į Sibirą.

Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, 1941 m. birželio – liepos mėn.
Lietuvoje buvo atkurta kriminalinė, saugumo, viešoji, geležinkelių, kai kur
rezervo policija. Į policiją sugrįžo apie 20 procentų buvusių
darbuotojų.[50] To meto Lietuvos policijai teko laviruoti: policija
privalėjo vykdyti vokiečių okupacinės valdžios įsakymus, kita vertus, ji
stengėsi būti savo tautos interesų gynėja. P. Stankeras, išsamiai
išnagrinėjęs lietuvių policijos veiklą 1941 – 1944 metais, daro tokias
išvadas: Lietuvos policija pagal savo pavaldumą, kompetenciją bei
uždavinius ir jų vykdymą buvo ne kas kita kaip pagalbinė vokiečių
administracinės valdžios tarnyba. Lietuvos policija buvo vokiečių
administracijos organų sistemos sudėtinė dalis ir karo metu, ypač jo
pradžioje, padėjo vokiečiams įtvirtinti jų režimą. Tačiau apskritai
Lietuvos policija tuo metu saugojo kraštą.[51]

Sovietų kariuomenei 1944 -1945 m. vėl okupavus Lietuvą, buvo atkuriamos
sovietų valdžios ir valdymo struktūros. T. Birmontienė pažymi, kad
milicijos organizacija ir veiklos kryptys buvo beveik tos pačios kaip ir
prieš karą, tačiau itin išryškėjo represinis jos pobūdis.[52]

Pagrindinės milicijos veiklos kryptys buvo šios: viešosios tvarkos apsauga;
kova su nusikaltimais, socialistinės nuosavybės turto grobstymu,
spekuliacija; vizų išdavimas ir registravimas. Buvo steigiami tardymo
skyriai, priklausantys milicijos sistemai, nors pagal galiojantį
Baudžiamojo proceso kodeksą milicija galėjo atlikti tik kvotą. Respublikinę
milicijos valdybą sudarė šie padaliniai: vadovybė, sekretoriatas, politinis
skyrius, kriminalinės paieškos bei kovos su spekuliacija ir socialistinio
turto grobstymu skyriai, tardymo, operatyvinio, pasų tarnybos, tarnybinės
ir kovinės parengties, vizų ir registravimo, autoinspekcijos, civilinės
metrikacijos skyriai.[53] Šios tarnybos, nežymiai jas pakeitus, liko ir
toliau. Apskritai vertinant šį okupacinį periodą galima teigti, kad
milicija tuo metu buvo valdžios norų vykdytoja, o dar tiksliau – Komunistų
partijos tarnaitė.

1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiajai Tarybai priėmus aktą ,,Dėl Lietuvos
nepriklausomos valstybės atstatymo” prasidėjo naujas Lietuvos valstybingumo
vystymosi etapas. 1990 – 1991 metais Lietuvoje milicija intensyviai buvo
reorganizuojama į policiją.[54]

1990 m. gruodžio 11 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos policijos
įstatymas. Vadovaujantis šiuo įstatymu ne tik buvo atsiribota nuo SSRS
vidaus reikalų ministerijos, bet ir milicija pertvarkyta į policiją. Šio
įstatymo pagrindines nuostatas nagrinėjame aptardami policijos statusą bei
policijos funkcijas.

———————–
[1] Juridičeskij enciklopedičeskij slovar. M., 1984, s. 355.
[2] Termino “organas” vartojimas yra diskutuotinas. Manytume, kad šis
terminas gali būti pakeistas “institucija”. LR Konstitucijoje vartojamas
terminas “institucija”. Pvz., Konstitucijos 8 straipsnyje nurodyta, kad
“Valstybinės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu laikomi
antikonstituciniais veiksmais, yra neteisėti ir negalioja”. Konstitucijos
119 straipsnyje nurodoma, kad “Savivaldos institucijų organizavimo ir
veiklos tvarką nustato įstatymas”.
[3] Katuoka S. Valstybės ir teisės teorijos pagrindinės kategorijos. V.,
1997, p.13.
[4] Ten pat, p.13.
[5] Obščiaja teorija gosudarstva i prava. M., 1994, s. 182.
[6] Les droits de l’homme et la police. Strasbourg, 1994, p.24.
[7] Klockars C.B. The Idea of Police. Beverly Hills, Sage Publications.
Inc. 1985, p.94.
[8] Šakočius A. Policijos veikla įgyvendinant aplinkos apsaugos funkciją.
Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai. Teisė. V., 1997, p.50.
[9] Buisson H. La police. Son histore. Paris. 1968, p.10.
[10] Trotabas Louis. Isoart Paul. Droit public. Paris. LGDJ. 1988, p.297.
[11] Ten pat, p.297.
[12] Les droits de l’homme et la police. Strasbourg. 1994, p.23.
[13] Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., 1978. T.3, p.563.
[14] Katuoka S. Valstybės ir teisės teorijos pagrindinės kategorijos. V.,
1997, p.17.
[15] Šiuo pakeistu ir papildytu Lietuvos policijos įstatymo variantu mes ir
toliau naudosimės šioje knygoje.
[16] Pumputis A. Teisėsaugos funkcijų sistemos klausimu // Kriminalinė
justicija. 1997. T.7-8, p. 186.
[17] Vadovėlis policijai. K., 1926, p. 5-6.
[18] Pumputis A. Policija kaip paslauga // Politologija. 1996. Nr. 1, p.
78.
[19] Ten pat, p. 78.
[20] Lietuvos policijos reformos metmenys. Pritarta Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1136. Valstybės žinios. 1997
gruodžio 10 d.
[21] Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas. Valstybės žinios.
1997.
[22] Pumputis A. Policija kaip paslauga // Politologija. 1996. Nr. 1, p.
77.
[23] Straipsnio pakeitimas. Žr.: Valstybės žinios. Nr. I-514. 1994 06 28,
Nr.53-994. 1994 07 13.
[24] Manytume, kad terminą “pilietis” derėtų pakeisti terminu “žmogus”.
Argumentai šiuo klausimu buvo pateikti anksčiau.
[25] Buisson H. La police. Son histoire. Paris. 1968, p.22-24.
[26] Maksimaitis M. Užsienio teisės istorija. V., 1998, p.37.
[27] Plačiau apie vergvaldinės visuomenės policiją žr.: Degteriov L.M.,
Maksimenko N.P., Solovjova M.G. Policija buržuaznych gosudarstv. M., 1966,
s.8-13.
[28] Plačiau apie to laikotarpio Prancūzijos valstybę žr.: Maksimaitis M.
Užsienio teisės istorija. V., 1998, p.163-180.
[29] Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T.9. V., 1982, p.82.
[30] Smith B. Police Systems in United States. New-York, 1949, p.73.
[31] Ebnoter K. Der Heimatschuts als polizei rech liches Problem. Zurich,
1956, p.17.
[32] Plačiau apie šiuos dokumentus žr.: Katuoka S. Tarptautinės sutartys,
reglamentuojančios policijos veiklą. Lietuvos policijos akademijos mokslo
darbai. V., 1996. T.5.
[33] Vaišvila A. Policija – valdžios ir paslaugos vienovė. Lietuvos
policijos akademijos mokslo darbai. 1997. T.6, p.159-160.
[34] Ten pat, p.160.
[35] Pumputis A. Policija kaip paslauga // Politoligija. 1996. Nr.1, p.71.
[36] Mančinskas Č. Policija Lietuvoje 1918 – 1940 metais. V., 1998, p.5.
[37] Lietuvos valstybės žinios. Nr.2- 3. 1919 m. sausio 16 d.
[38] Maksimaitis V. Lietuvos policijos susikūrimas 1918 – 1920 m. //
Lemtingi posūkiai Lietuvos policijos istorijoje. V., 1993, p.6.
[39] Laikinosios Vyriausybės žinios. 1920 m. gegužės 20 d. Nr.32.
[40] Mančinskas Č. Policija Lietuvoje 1918 – 1940 metais. V., 1998, p.15.
[41]Lietuvos policija. 1918 – 1928 m. Red. I. Tamašauskas. K., 1930,
p.130. 
[42] Plačiau apie viešąją policiją žr.: Mančinskas Č. Policija Lietuvoje
1918 – 1940 metais. V., 1998, p. 29-34.
[43] Lietuvos policija. 1918 – 1928 m. Red. I. Tamašauskas. K., 1930,
p.130.
[44] Mančinskas Č. Policija Lietuvoje 1918 – 1940 metais. V., 1998, p.42.
[45] Ten pat, p. 45.
[46] Lietuvos policija įstatymų ir tvarkos tarnyboje. Čikaga, 1974, p.104-
105.
[47] Mančinskas Č. Policija Lietuvoje 1918 – 1940 metais. V., 1998. p.52.
[48] Lietuvos policija įstatymų ir tvarkos tarnyboje. Čikaga. 1974.
[49] Mančinskas Č. Lietuvos policijos pakeitimas milicija // Lemtingi
posūkiai Lietuvos policijos istorijoje. V., 1993, p.114.
[50] Stankeras P. Lietuvos policijos atkūrimas vokiečių okupacijos metais
(1941-1944) // Lemtingi posūkiai Lietuvos policijos istorijoje. V., 1993,
p.45.
[51] Stankeras P. Kai kurių lietuvių policijos struktūrų atkūrimas bei
veikla 1941-1944 metais. Lietuvos teisės akademijos mokslo darbai. 1997.
T.7-8, p.128.
[52] Birmontienė T. Milicijos atkūrimas Lietuvoje. 1944-1945 m. // Lemtingi
posūkiai Lietuvos policijos istorijoje. V., 1993, p.47.
[53] Ten pat, p.48.
[54] Šį laikotarpį išsamiai išnagrinėjo prof. Č.Mančinskas. Žr. Mančinskas
Č. Milicijos reorganizavimas į policiją Lietuvoje 1990-1991 m. // Lemtingi
posūkiai Lietuvos policijos istorijoje. V., 1993, p.52-71.

Leave a Comment