Ekonomikos namų darbas, KTU II kursas

VILNIAUS UNIVERSITETO

KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS

Verslo ekonomikos ir vadybos katedra

MAKROEKONOMIKA

NAMŲ DARBAS NR.1

Atliko:VU KHF ekonomikos bakalauro

neakivaizdinių studijų programos 2 kurso

studentas

Tikrino: prof. habil.dr. Remigijus Čiegis

KAUNAS, 2004

TURINYS

Pagrindiniai makroekonominiai rodikliai 3
Produkcijos pusiausvyros lygis keinsistiniame modelyje 5
Visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos makroekonominė analizė 7
Klasikinė ir keinsistinė užimtumo teorija 9
Fiskalinė politika 11
Literatūra: 14

Pagrindiniai makroekonominiai rodikliai

1.UŽDAVINYS

Mikroekonomika – apibūdinama kaip mokslas, kuris nagrinėja ekonomiką
sudarančių elementų t.y įvairiausių vartotojų, įmonių savininkų ir visų
perkančių bei parduodančių ekonomikos šakų elgseną . Ir kaip šių elementų
sąveika veikią kainas, gamyba, pajamas, o makroekonomikos teorijoje yra
gilinamasi į bendrą ekonomikos augimą, vvalstybės finansus, infliacijos
tempus ir t.t. Makroekonomikos teorijos leidžia suprasti kaip pagerinti
valstybės gyvenimo lygį, bei ūkio raidos prognozavimą bei ekonominės
politikos tobulinimą.

Kad ir koks bebūtų tobulas daiktas jis visuomet turi kelis ar keletą
trūkumų, taip yra ir makroekonomikoje, ji gali turėti didelius trūkumus tai
liečia silpnai išsivysčiusias valstybes pvz.(Azijos šalys) kur yra didelis
nedarbo lygis, infliacija, monopolizmas, socialinė nelygybė pajamų
pasiskirstyme, gali turėti mažesnius trūkumus, mažesnį nedarbo lygį, turėti
minimalią infliaciją ir t.t, bet mano manymų, bet kuri valstybė pasaulyje
tu trūkumų turi, ir jų visiškai panaikinti neįmanoma. VVieni ekonomistai
teigia kad valstybė neturi kištis į ekonomiką kiti sako kad priešingai
valstybė turi reguliuoti rinkos ekonomiką. Visa tai priklauso ar mes norime
gyventi geriau ar blogiau nuo žmonių, kurie renka savo valdžią ir tos
valdžios politikos. Taip kad kiekvienas šalies pilietis turi siekti
demokratiškos va

aldžios, o išrinkti politikai pateisinti žmonių pasitikėjimą
jais.

2 UŽDAVINYS

Makroekonomikoje kaip ir daugelyje kitų mokslų šakose yra nuolat
atliekami tyrimai, stebima įmonių ekonominė veikla, gaunamos jų pajamos,
visuomeninė paklausa, ir daugelis kitų dalykų. Todėl norint nustatyti
ekonomikos būklę politikai remiasi makroekonomikos specialistų pagalba.
Patys svarbiausi būklės rodikliai yra šie:

1) Šalies gamybos apimtis;
2) Nedarbo lygis;
3 )Bendrasis kainų lygis.

Pabandysime išanalizuoti visus 3 rodiklius ir nustatyti kuris iš jų yra
svarbiausias ir kodėl ?

Gaminamos produkcijos visumą šalyje sąlygoja nacionalinės gamybos
apimties nustatymo problemą, todėl natūrinė prekių ir paslaugų visuma visos
šalies mastu netenka prasmės. Visas prekes rinkoje subendravardiklina
prekių kainos. Visas per tam tikrą laikotarpį pagamintas ar suteiktas
paslaugas naudojant šalies išteklius, rinkos kainų suma yra vadinama BVP.
Tai pakankamai svarbus rodiklis , bet ne pagrindinis.

Darbas tai pakankamai svarbus rodiklis kuris parodo ne vien žmogaus
pajamų šaltinį, bet ir parodo jo socialinę ppadėtį visuomenėje. Didžiausiu
ekonominių laimėjimų yra laikoma kaip tiek atskiras asmuo, tiek visa
visuomenė laimi, kai visi galintis ir norintis dirba. Nors ir trumpalaikiai
nedarbo lygio svyravimai yra tiesiogiai susiję su ekonomikos raida. Jai
nedarbas padidėja tai ekonominiai šalies rodikliai krenta, o jei
atvirkščiai jie kyla tai sukelia ekonomikos prieaugį.

Turbūt aptarsime vieną sudėtingiausių ir svarbiausių visiems svarbaus
klausimo, tai kainų augimas. Mūsų gyvenime kainos nuolat kinta ir šis
procesas vyksta netolygiai. Todėl norint nustatyti kainų pasikeitimą reikia
žinoti bendrąjį kainų lygį, tai vidutinis kainų lygis, nustatomas,
pasitelkus kainų indeksą. In

ndeksas, tai vieno reiškinio 2 būsenų palyginimo
rodiklis. Kainų indeksas kainų pokyčių esamuoju laiku rodiklis,
apskaičiuojamas kaip bazinio ir lyginamojo laikotarpio santykis. Kainų
didėjimas, palyginti su lyginamąją baze, rodo infliaciją, o sumažėjimas
defliaciją.

Produkcijos pusiausvyros lygis keinsistiniame modelyje

1.UŽDAVINYS

VI

1 pav. Pusiausvyros nacionalinis produktas paprastoje ekonomikoje

Pageidautinos investicijos sudedamos su asmeninio vartojimo
išlaidomis ir taip gaunamos visuminės išlaidos (VI). Visuminių išlaidų
kreivė rodo, kaip reikalaujamas prekių bei paslaugų visuminis kiekis
priklauso nuo nacionalinių pajamų ar nacionalinio produkto.

Horizontali ašis ir 45° tiesė rodo nacionalinį produktą.

Pusiausvyra pasiekiama tada, kai visuminės išlaidos lygios
nacionaliniam produktui (taškas E). Šiame taške kertasi visuminių išlaidų
tiesė su 45° nacionalinio produkto tiese. Atkarpa LN, vaizduojanti
nacionalinį produktą, sudaryta iš trijų dalių. Atkarpos LN apatinė ir
tarpinė dalys vaizduoja visuminių išlaidų sumą, kuri yra mažesnė už
nacionalinį produktą.

Pusiausvyra pasiekiama, kai faktiškos investicijos susilygina su
pageidautinomis investicijomis, t.y. kai atsargos yra pageidauto lygio.
Nėra nepageidautinų atsargų pokyčio, kaip parodyta atkarpos LN viršutine
dalimi, esančia tarp NP tiesės ir visur išlaidų tiesės.

Viršutinė LN atkarpos dalis, esanti tarp visuminių tiesės ir
nacionalinio produkto tiesės, vaizduoja perteklinę produkciją. Jos
neišperka, todėl ji kaupiasi prekiautojų lentynose ir sandėliuose. Tai
nepageidautinų atsargų kaupimas.

Kaupiantis prekėms, prekiautojai sumažina savo užsakymus. Gamybos
apimtis krenta tol, kol visuminių išlaidų tiesė atsiduria žemiau 45°
nacionalinio produkto tiesės.

Jei iš pradžių gamybos apimtis sumažėja labiau nei pusiausvyros
dydis, tai bus skatinamas gamybos plėtimas.

Jei taške J pagaminama 1500 mlrd. Lt vertės produkcijos, t

tai šiuo
atveju visuminių išlaidų linija yra aukščiau už 45° nacionalinio produkto
tiesę. Pirkėjai linkę pirkti daugiau prekių, nei jų dabar gaminama. Atsargų
išeikvojama daugiau, negu jų reikėtų. Tai nepageidautinas atsargų
sumažėjimas. Prekiautojai nori atnaujinti savo atsargas ir didina užsakymus
gamintojams, o pastarieji plečia gamybą. Priartėjama prie pusiausvyros
taško E.

2.UŽDAVINYS

Gamybos mastai mažėja tol, kol ekonomika pasiekia pusiausvyrą taške
E, kuriame NP= VI (žr. Pav.1). Šis taškas taip pat reiškia, kad nebelieka
neparduotų prekių. Tai reiškia, kad prekybininkams ir gamintojams
palankesne situacija yra tada, kai C + In lygu GNP.

Bet pirkėjams ko gero yra palankesne situacija, kai jų santaupos yra
didesnės nei investicijos.

Visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos makroekonominė analizė

1.UŽDAVINYS

Kainos kitimo ir perkamo prekių ir paslaugų kiekio kitimo rinkoje
ryšys gana pastovus, todėl jis paprastai formuluojamas kaip paklausos
dėsnis: prekių paklausos dydis kinta kainų kitimui priešinga linkme, t.y.
kuo aukštesnės prekių bei paslaugų kainos, tuo mažesnė jų paklausa, ir
atvirkščiai.

Prekių paklausa rinkoje priklauso netiktai nuo kainų. Pavyzdžiui,
tabako vartojimas Lietuvoje didėja didėjant jo kainoms.

Paklausa yra susijusi ir su kitais ,,nekaininiais” veiksniais – su
mada, skoniu, pajamomis, kultūra, papročiais ir kt.

Paklausos dėsnis grafiškai vaizduojamas AD kreive dviejų koordinačių
sistemoje – kainos (P) vertikalioje ašyje, o paklausos kiekis (Q) –
horizontalioje ašyje.

Paklausos padidėjimą, ar sumažėjimą dėl bet kurio iš veiksnių galima
pavaizduoti AD kreivės pasislinkimu į dešinę, didėjant paklausos kiekiui,
arba į kairę -jai mažėjant. Tai reiškia, kad esant bet k

kokiai prekės
kainai, paklausos kiekis padidėja arba sumažėja dėl kurio nors iš veiksnių
poveikio.

Paklausos kiekiui turi reikšmės ir pajamų pasiskirstymo kitimas tarp
vartotojų grupių. Kadangi skirtingų pagal pajamų dydį vartotojų grupių
vartojimo struktūra skiriasi, valstybei perskirstant dalį pajamų mokesčių
ir išmokų forma neturtingųjų naudai, pastarųjų pajamos didės, tai reiškia,
ir paklausa vartojamoms prekėms didės, o paklausa prekių, daugiau vartojamų
dideles pajamas gaunančių žmonių, mažės. Atitinkamai pasislinks ir tų
prekių AD kreivės.

Be to, paklausos kitimui turi reikšmės ir kiti veiksniai – gyventojų
skaičius, mada, vartotojų skonis, vartotojų optimistinis ar pesimistinis
požiūris į galimus kainų pasikeitimus ateityje.

Apibendrinant, galima teigti, kad skirtingose šalyse skirtingais
laikotarpiais dėl aukščiau minėtų veiksnių AD kreivės nuolydis nėra
vienodas.

2.UŽDAVINYS

Kuo statesne AD kreivė, tuo mažesne yra paklausos kiekio dinamika,
esant kainų augimui, t.y. paslaugos ar prekės kaina kils, bet paklausos
kiekis didės tik nežymiai, ir esant vertikaliai AD kreivei – visai
nesikeis. Tokia situacija visai nepalanki ir verslininkams, ir vartotojams.

Kuo plokštesne AD kreivė, tuo mažesnis yra kainų augimas, bet
didesnis paklausos kiekis. Esant horizontaliai AD kreivei – paslaugos ar
prekės kaina nesikeičia, t.y. stovi viename lygyje, bet paklausa žymiai
didėja. Tokia situacija tiktų ir verslininkams, nes jų pardavimai augtų, ir
vartotojams, nes kaina nesikeistų (žinoma, jei kaina vartotojams būtų
palanki).

Klasikinė ir keinsistinė užimtumo teorija

1.UŽDAVINYS

Du pagrindiniai klasikinės teorijos teiginiai yra šie:

• Situacija, kuriai esant išlaidų nepakaks, kad galima butų nupirkti
visą produkciją, pagamintą visiško užimtumo sąlygomis, vargu ar įmanoma.

• Net jeigu bendrųjų išlaidų lygis būtų nepakankamas, tuomet įtakos
turėtų kaina, uždarbis, dėl ko bendrųjų išlaidų sumažėjimas nesąlygos
gamybos apimties, užimtumo ir realių pajamų sumažėjimo.

Klasikinė teorija naudojo dar ir trečią, ne tokį tikslų teiginį –

Sėjaus dėsnį.

Sėjus pasiūlė paprastą mintį, kad pasiūla suformuoja sau paklausą.
Kai žmonės parduoda prekę ar paslaugą, tai daro tam, kad galėtų nusipirkti
kurią nors kitą prekę ar paslaugą.

Tačiau Sėjaus dėsnio nepakanka teiginiui, kad ekonomika pati pasieks
visišką užimtumą. Sėjus paprasčiausiai darė prielaidą, jog žmonės išleis
visas savo pajamas. Savo teorijoje jis nepateikė jokio mechanizmo, kuris
paaiškintų, kaip atstatyti visišką užimtumą.

Klasikinės krypties ekonomistų nuomone, rinkos ekonomika savaime
krypsta į visišką užimtumą: ekonomika pasieks pusiausvyros būseną esant
visiškam užimtumui. Dž. Keinsas suabejojo šia teorija ir teigė, kad
ekonomika gali pasiekti pusiausvyrą tik esant dideliam nedarbo metui, t.y.
dar nepasiekus visiško užimtumo lygio. Rinkos mechanizmas negali užtikrinti
visiško užimtumo, todėl Dž. Keinsas manė, kad vyriausybė turi pasirūpinti,
jog būtų pasiektas visiškas užimtumas.

Mano manymu, priverstinis nedarbas yra vienas iš neigiamų
požymių konkurencijos darbo rinkoje – vis dažniau praktikuojamos darbuotojų
mažinimo programos, ypač dideliuose privatizuotose kompanijose. Tai savo
ruožtų didiną laisvų darbuotojų skaičių bei konkurenciją tarp jų, ieškant
naujo darbo. Kuo mažesne darbuotojų paklausa, tuo didesnis yra nedarbas.
Mažesnės kvalifikacijos, jaunimas ar vyresnio amžiaus darbuotojai nepajėgia
konkuruoti darbo rinkoje, dėl šios priežasties priversti nedirbti.

2.UŽDAVINYS

Klasikinės ekonomikos teorijos (t.y. pažiūrų, dominavusių iki
Didžiosios krizės 1929-1933 metais) požiūriu, svyravimai ūkyje kyla dėl
laikino disbalanso darbo rinkoje – darbo užmokesčio lygis pakyla per
aukštai ir darbo jėgos pasiūla dėl to ima viršyti jos paklausą, plečiasi
nedarbas.

Nedarbas sąlygoja darbo užmokesčio kitimą, darbo jėgos paklausa
padidėja, gamyba vėl ima augti ir grįžta pusiausvyra. Darbo užmokesčio
lankstumas, buvo manoma, garantuoja pastovų, tik trumpam pertraukiamą
visišką užimtumą. Didžioji krizė sužlugdė tokį suvokimą.

Fiskalinė politika

1.UŽDAVINYS

Vyriausybės fiskalinė politika realizuojama mokesčiais bei biudžeto
išlaidomis paveikiant visuminės paklausos funkciją. Jei mokesčiai mažinami
arba vyriausybės išlaidos didinamos, paklausos kreivė pasislenka dešinėn,
sukeldama BNP augimą. Jei mokesčiai didinami arba (ir) vyriausybės išlaidos
mažinamos – visuminės paklausos kreivė persikelia kairėn ir BNP sumažėja.
Vadinasi, keisdama mokesčius bei savas išlaidas, vyriausybė keičia visuminę
paklausą ir gali pašalinti arba sumažinti recesinį arba infliacinį
tarpsnius.

I modelis. Vartojimas tiesiogiai priklauso nuo pajamų, išskyrus tam
tikrą dalį, kuri vadinama autonominėmis namų ūkių pajamomis [pic] 
(supaprastintai tai yra pajamų lygis, kuris užtikrina individų minimalų
fiziologinių poreikių patenkinimą, leidžiantį tik išgyventi, ir yra
fiksuotas bet kuriai ekonominei sistemai).

Didėjant pajamoms didėja ir vartojimas, bet mažesne proporcija, nes
dalis pajamų skiriama santaupoms. Vartojimo padidėjimą lemia vadinamasis
ribinis polinkis vartoti MPC, kuris parodo, kiek namų ūkiai išleidžia
vartojimo prekėms/paslaugoms iš kiekvieno papildomo (ribinio) pajamų
piniginio vieneto (atitinkamai ribinis polinkis taupyti MPS=1 – b, kur
b=MPC). Taigi, vartojimo funkcijos lygtis būtų : C=[pic]+ b *Y.

Pajamų multiplikatorius [pic] rodo visuminių pajamų galutinius
pokyčius, jei visuminių išlaidų pokyčiai lygūs vienetui. 
[pic]= MPC / (1 – MPC) ; arba [pic] = b / (1-b).

Pusiausvyra pasiekiama tada, kai bendrosios numatomos išlaidos yra
lygios bendrosioms pajamoms: 
Y = C + I + G + NX;
Y – agreguotos/visuminės pajamos;
C – privatusis vartojimas; 
I – privačiosios investicijos; 
G – valstybės išlaidos; 
NX – grynasis eksportas (prekybos balansas) NX = X – M, t.y. eksportas
atėmus importą. 

II modelis. Šiame modelyje modelyje daroma prielaida, kad mokesčiai
bet kokiu atveju veikia namų ūkių pajamas (tarsi jos būtų apmokestintos
tiesiogine prasme). Akivaizdu, kad pajamos iki ir po mokesčių mokėjimo
skiriasi, todėl kalbama apie vadinamąsias disponuojamas pajamas Yd, t.y.
pajamas atėmus mokesčių sumą T. Jas namų ūkiai gali skirti vartojimui C
arba taupymui S (sutinkamai su ribiniu polinkiu vartoti MPC arba b).
Vartojimo funkcija būtų :
C = [pic]+ b *Yd = [pic]+ b *(Y – T),
Tada [pic] .

Skirtumas [pic]  vadinamas mokesčių multiplikatoriumi, kuris reiškia,
kad mokesčiai mažina pusiausvyros pajamos ir išlaidas, būtent padidinus
mokesčius vienetu, mažėja pusiausvyros pajamų lygio b/(1-b) suma.
[pic]
2 pav. II modelio pusiausvyra

2.UŽDAVINYS

Vienas iš labiau paplitusių rodiklių, apibūdinančių valstybės
dalyvavimą ekonominiame gyvenime yra valstybės biudžeto santykis su BVP.
Egzistuoja hipotetinis ribinis mokesčių tarifas, kurį padidinus, mokesčių
įplaukos į biudžetą pradeda sparčiai mažėti, kadangi siaurėja mokesčių
bazė, t.y. ūkio subjektai vengia mokėti mokesčius.

Mokesčių tarifo didinimas iki tam tikro lygio didina ir mokestinės
biudžeto pajamas, tačiau lėtėjančiu tempu, o mokesčių bazė MP mažėja, nors
ir ne taip sparčiai kaip didėja mokesčių tarifas. Мokestinės pajamos
priklauso ir nuo mokesčių tarifų, ir nuo mokesčių bazės. Didėjant mokesčių
tarifą iki tam tikros ribos kompensuoja mokesčių bazės mažėjimą ir bendra
mokesčių suma gali netgi didėti, bet, tarifui pasiekus ribinį tašką,
mokesčių bazė susitraukia labai greitai ir tai jau nekompensuoja padidėjus
tarifas, taigi, mokesčių surinkimas taip pat krenta.

Gamybos vertė turi būti lygi pajamų, kurios gaunamos gaminius
parduodant, vertei. Todėl BVP yra lygus galutinio vartojimo prekių sumai.
Galutinio vartojimo prekės yra kelių tipų – vartojimo prekės, investicinės
prekės, užsieniečių perkamos prekės. Dalį prekių, kurių negamina vietiniai
gamintojai tenka importuoti. Visų išlaidų, išleistų vartojimo prekėms,
kapitalo ir importuojamoms prekėms ir prekėms, parduotoms užsieniečiams,
suma yra lygi BVP išlaidu metodu.

Literatūra:

1. Ekonomikos teorijos pagrindai // A. Jakutis, V. Petraškevičius, A.

Stepanovas, L. Šečkutė, S. Zaicev.- Kaunas: Smaltijos leidykla, 2003

2. Mikroekonomika, KTU paskaitų konspektas, Kaunas, 2001

3. БАКАЛАВР ЭКОНОМИКИ. Хрестоматия // под общ. ред. В.И. Видяпина,

Российская экономическая академия им. Г.В. Плеханова, М., 1999 год;

interaktyvus: http://lib.vvsu.ru/books/Bakalavr02/page0070.asp

4. http://www.fmmc.lt/lit/world/paskaita4-1.htm

Leave a Comment