VILNIAUS UNIVERSITETO
KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS
Verslo ekonomikos ir vadybos katedra
MAKROEKONOMIKA
NAMŲ DARBAS NR.1
Atliko:VU KHF ekonomikos bakalauro neakivaizdinių studijų programos 2 kurso studentas
Tikrino: prof. habil.dr. Remigijus Čiegis
KAUNAS, 2004
Pagrindiniai makroekonominiai rodikliai
1.UŽDAVINYS
Mikroekonomika – apibūdinama kaip mokslas, kuris nagrinėja ekonomiką sudarančių elementų t.y įvairiausių vartotojų, įmonių savininkų ir visų perkančių bei parduodančių ekonomikos šakų elgseną . Ir kaip šių elementų sąveika veikią kainas, gamyba, pajamas, o makroekonomikos teorijoje yra gilinamasi į bendrą ekonomikos augimą, valstybės finansus, infliacijos tempus ir t.t. Makroekonomikos teorijos leidžia suprasti kaip pagerinti valstybės gyvenimo lygį, bei ūkio raidos prognozavimą bei ekonominės politikos tobulinimą.
Kad ir koks bebūtų tobulas daiktas jis visuomet turi kelis ar keletą trūkumų, taip yra ir makroekonomikoje, ji gali turėti didelius trūkumus tai liečia silpnai išsivysčiusias valstybes pvz.(Azijos šalys) kur yra didelis nedarbo lygis, infliacija, monopolizmas, socialinė nelygybė pajamų pasiskirstyme, gali turėti mažesnius trūkumus, mažesnį nedarbo lygį, turėti minimalią infliaciją ir t.t, bet mano manymų, bet kuri valstybė pasaulyje tu trūkumų turi, ir jų visiškai panaikinti neįmanoma.
Vieni ekonomistai teigia kad valstybė neturi kištis į ekonomiką kiti sako kad priešingai valstybė turi reguliuoti rinkos ekonomiką. Visa tai priklauso ar mes norime gyventi geriau ar blogiau nuo žmonių, kurie renka savo valdžią ir tos valdžios politikos. Taip kad kiekvienas šalies pilietis turi siekti demokratiškos valdžios, o išrinkti politikai pateisinti žmonių pasitikėjimą jais.
2 UŽDAVINYS
Makroekonomikoje kaip ir daugelyje kitų mokslų šakose yra nuolat atliekami tyrimai, stebima įmonių ekonominė veikla, gaunamos jų pajamos, visuomeninė paklausa, ir daugelis kitų dalykų. Todėl norint nustatyti ekonomikos būklę politikai remiasi makroekonomikos specialistų pagalba.
Patys svarbiausi būklės rodikliai yra šie:
1) Šalies gamybos apimtis;
2) Nedarbo lygis;
3 )Bendrasis kainų lygis.
Pabandysime išanalizuoti visus 3 rodiklius ir nustatyti kuris iš jų yra svarbiausias ir kodėl ?
Gaminamos produkcijos visumą šalyje sąlygoja nacionalinės gamybos apimties nustatymo problemą, todėl natūrinė prekių ir paslaugų visuma visos šalies mastu netenka prasmės. Visas prekes rinkoje subendravardiklina prekių kainos. Visas per tam tikrą laikotarpį pagamintas ar suteiktas paslaugas naudojant šalies išteklius, rinkos kainų suma yra vadinama BVP.
Tai pakankamai svarbus rodiklis , bet ne pagrindinis.
Darbas tai pakankamai svarbus rodiklis kuris parodo ne vien žmogaus pajamų šaltinį, bet ir parodo jo socialinę padėtį visuomenėje. Didžiausiu ekonominių laimėjimų yra laikoma kaip tiek atskiras asmuo, tiek visa visuomenė laimi, kai visi galintis ir norintis dirba. Nors ir trumpalaikiai nedarbo lygio svyravimai yra tiesiogiai susiję su ekonomikos raida. Jai nedarbas padidėja tai ekonominiai šalies rodikliai krenta, o jei atvirkščiai jie kyla tai sukelia ekonomikos prieaugį.
Turbūt aptarsime vieną sudėtingiausių ir svarbiausių visiems svarbaus klausimo, tai kainų augimas. Mūsų gyvenime kainos nuolat kinta ir šis procesas vyksta netolygiai. Todėl norint nustatyti kainų pasikeitimą reikia žinoti bendrąjį kainų lygį, tai vidutinis kainų lygis, nustatomas, pasitelkus kainų indeksą. Indeksas, tai vieno reiškinio 2 būsenų palyginimo rodiklis. Kainų indeksas kainų pokyčių esamuoju laiku rodiklis, apskaičiuojamas kaip bazinio ir lyginamojo laikotarpio santykis. Kainų didėjimas, palyginti su lyginamąją baze, rodo infliaciją, o sumažėjimas defliaciją.
Produkcijos pusiausvyros lygis keinsistiniame modelyje
1.UŽDAVINYS
VI
2500
2000
1500
1 pav. Pusiausvyros nacionalinis produktas paprastoje ekonomikoje
Pageidautinos investicijos sudedamos su asmeninio vartojimo išlaidomis ir taip gaunamos visuminės išlaidos (VI). Visuminių išlaidų kreivė rodo, kaip reikalaujamas prekių bei paslaugų visuminis kiekis priklauso nuo nacionalinių pajamų ar nacionalinio produkto.
Horizontali ašis ir 45° tiesė rodo nacionalinį produktą.
Pusiausvyra pasiekiama tada, kai visuminės išlaidos lygios nacionaliniam produktui (taškas E). Šiame taške kertasi visuminių išlaidų tiesė su 45° nacionalinio produkto tiese. Atkarpa LN, vaizduojanti nacionalinį produktą, sudaryta iš trijų dalių. Atkarpos LN apatinė ir tarpinė dalys vaizduoja visuminių išlaidų sumą, kuri yra mažesnė už nacionalinį produktą.
Pusiausvyra pasiekiama, kai faktiškos investicijos susilygina su pageidautinomis investicijomis, t.y. kai atsargos yra pageidauto lygio.
Nėra nepageidautinų atsargų pokyčio, kaip parodyta atkarpos LN viršutine dalimi, esančia tarp NP tiesės ir visur išlaidų tiesės.
Viršutinė LN atkarpos dalis, esanti tarp visuminių tiesės ir nacionalinio produkto tiesės, vaizduoja perteklinę produkciją. Jos neišperka, todėl ji kaupiasi prekiautojų lentynose ir sandėliuose. Tai nepageidautinų atsargų kaupimas.
Kaupiantis prekėms, prekiautojai sumažina savo užsakymus. Gamybos apimtis krenta tol, kol visuminių išlaidų tiesė atsiduria žemiau 45°
nacionalinio produkto tiesės.
Jei iš pradžių gamybos apimtis sumažėja labiau nei pusiausvyros dydis, tai bus skatinamas gamybos plėtimas.
Jei taške J pagaminama 1500 mlrd. Lt vertės produkcijos, tai šiuo atveju visuminių išlaidų linija yra aukščiau už 45° nacionalinio produkto tiesę. Pirkėjai linkę pirkti daugiau prekių, nei jų dabar gaminama. Atsargų išeikvojama daugiau, negu jų reikėtų. Tai nepageidautinas atsargų sumažėjimas. Prekiautojai nori atnaujinti savo atsargas ir didina užsakymus gamintojams, o pastarieji plečia gamybą. Priartėjama prie pusiausvyros taško E.
2.UŽDAVINYS
Gamybos mastai mažėja tol, kol ekonomika pasiekia pusiausvyrą taške
E, kuriame NP= VI (žr. Pav.1). Šis taškas taip pat reiškia, kad nebelieka neparduotų prekių. Tai reiškia, kad prekybininkams ir gamintojams palankesne situacija yra tada, kai C + In lygu GNP.
Bet pirkėjams ko gero yra palankesne situacija, kai jų santaupos yra didesnės nei investicijos.
Visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos makroekonominė analizė
1.UŽDAVINYS
Kainos kitimo ir perkamo prekių ir paslaugų kiekio kitimo rinkoje ryšys gana pastovus, todėl jis paprastai formuluojamas kaip paklausos dėsnis: prekių paklausos dydis kinta kainų kitimui priešinga linkme, t.y.
kuo aukštesnės prekių bei paslaugų kainos, tuo mažesnė jų paklausa, ir atvirkščiai.
Prekių paklausa rinkoje priklauso netiktai nuo kainų. Pavyzdžiui, tabako vartojimas Lietuvoje didėja didėjant jo kainoms.
Paklausa yra susijusi ir su kitais ,,nekaininiais” veiksniais – su mada, skoniu, pajamomis, kultūra, papročiais ir kt.
Paklausos dėsnis grafiškai vaizduojamas AD kreive dviejų koordinačių sistemoje – kainos (P) vertikalioje ašyje, o paklausos kiekis (Q) –
horizontalioje ašyje.
Paklausos padidėjimą, ar sumažėjimą dėl bet kurio iš veiksnių galima pavaizduoti AD kreivės pasislinkimu į dešinę, didėjant paklausos kiekiui, arba į kairę -jai mažėjant. Tai reiškia, kad esant bet kokiai prekės kainai, paklausos kiekis padidėja arba sumažėja dėl kurio nors iš veiksnių poveikio.
Paklausos kiekiui turi reikšmės ir pajamų pasiskirstymo kitimas tarp vartotojų grupių. Kadangi skirtingų pagal pajamų dydį vartotojų grupių vartojimo struktūra skiriasi, valstybei perskirstant dalį pajamų mokesčių ir išmokų forma neturtingųjų naudai, pastarųjų pajamos didės, tai reiškia, ir paklausa vartojamoms prekėms didės, o paklausa prekių, daugiau vartojamų dideles pajamas gaunančių žmonių, mažės. Atitinkamai pasislinks ir tų prekių AD kreivės.
Be to, paklausos kitimui turi reikšmės ir kiti veiksniai – gyventojų skaičius, mada, vartotojų skonis, vartotojų optimistinis ar pesimistinis požiūris į galimus kainų pasikeitimus ateityje.
Apibendrinant, galima teigti, kad skirtingose šalyse skirtingais laikotarpiais dėl aukščiau minėtų veiksnių AD kreivės nuolydis nėra vienodas.
2.UŽDAVINYS
Kuo statesne AD kreivė, tuo mažesne yra paklausos kiekio dinamika, esant kainų augimui, t.y. paslaugos ar prekės kaina kils, bet paklausos kiekis didės tik nežymiai, ir esant vertikaliai AD kreivei – visai nesikeis. Tokia situacija visai nepalanki ir verslininkams, ir vartotojams.
Kuo plokštesne AD kreivė, tuo mažesnis yra kainų augimas, bet didesnis paklausos kiekis. Esant horizontaliai AD kreivei – paslaugos ar prekės kaina nesikeičia, t.y. stovi viename lygyje, bet paklausa žymiai didėja. Tokia situacija tiktų ir verslininkams, nes jų pardavimai augtų, ir vartotojams, nes kaina nesikeistų (žinoma, jei kaina vartotojams būtų palanki).
Klasikinė ir keinsistinė užimtumo teorija
1.UŽDAVINYS
Du pagrindiniai klasikinės teorijos teiginiai yra šie:
• Situacija, kuriai esant išlaidų nepakaks, kad galima butų nupirkti visą produkciją, pagamintą visiško užimtumo sąlygomis, vargu ar įmanoma.
• Net jeigu bendrųjų išlaidų lygis būtų nepakankamas, tuomet įtakos turėtų kaina, uždarbis, dėl ko bendrųjų išlaidų sumažėjimas nesąlygos gamybos apimties, užimtumo ir realių pajamų sumažėjimo.
Klasikinė teorija naudojo dar ir trečią, ne tokį tikslų teiginį –
Sėjaus dėsnį.
Sėjus pasiūlė paprastą mintį, kad pasiūla suformuoja sau paklausą.
Kai žmonės parduoda prekę ar paslaugą, tai daro tam, kad galėtų nusipirkti kurią nors kitą prekę ar paslaugą.
Tačiau Sėjaus dėsnio nepakanka teiginiui, kad ekonomika pati pasieks visišką užimtumą. Sėjus paprasčiausiai darė prielaidą, jog žmonės išleis visas savo pajamas. Savo teorijoje jis nepateikė jokio mechanizmo, kuris paaiškintų, kaip atstatyti visišką užimtumą.
Klasikinės krypties ekonomistų nuomone, rinkos ekonomika savaime krypsta į visišką užimtumą: ekonomika pasieks pusiausvyros būseną esant visiškam užimtumui. Dž. Keinsas suabejojo šia teorija ir teigė, kad ekonomika gali pasiekti pusiausvyrą tik esant dideliam nedarbo metui, t.y.
dar nepasiekus visiško užimtumo lygio. Rinkos mechanizmas negali užtikrinti visiško užimtumo, todėl Dž. Keinsas manė, kad vyriausybė turi pasirūpinti, jog būtų pasiektas visiškas užimtumas.
Mano manymu, priverstinis nedarbas yra vienas iš neigiamų požymių konkurencijos darbo rinkoje – vis dažniau praktikuojamos darbuotojų mažinimo programos, ypač dideliuose privatizuotose kompanijose. Tai savo ruožtų didiną laisvų darbuotojų skaičių bei konkurenciją tarp jų, ieškant naujo darbo. Kuo mažesne darbuotojų paklausa, tuo didesnis yra nedarbas.
Mažesnės kvalifikacijos, jaunimas ar vyresnio amžiaus darbuotojai nepajėgia konkuruoti darbo rinkoje, dėl šios priežasties priversti nedirbti.
2.UŽDAVINYS
Klasikinės ekonomikos teorijos (t.y. pažiūrų, dominavusių iki
Didžiosios krizės 1929-1933 metais) požiūriu, svyravimai ūkyje kyla dėl laikino disbalanso darbo rinkoje – darbo užmokesčio lygis pakyla per aukštai ir darbo jėgos pasiūla dėl to ima viršyti jos paklausą, plečiasi nedarbas.
Nedarbas sąlygoja darbo užmokesčio kitimą, darbo jėgos paklausa padidėja, gamyba vėl ima augti ir grįžta pusiausvyra. Darbo užmokesčio lankstumas, buvo manoma, garantuoja pastovų, tik trumpam pertraukiamą visišką užimtumą. Didžioji krizė sužlugdė tokį suvokimą.
Fiskalinė politika
1.UŽDAVINYS
Vyriausybės fiskalinė politika realizuojama mokesčiais bei biudžeto išlaidomis paveikiant visuminės paklausos funkciją. Jei mokesčiai mažinami arba vyriausybės išlaidos didinamos, paklausos kreivė pasislenka dešinėn, sukeldama BNP augimą. Jei mokesčiai didinami arba (ir) vyriausybės išlaidos mažinamos – visuminės paklausos kreivė persikelia kairėn ir BNP sumažėja.
Vadinasi, keisdama mokesčius bei savas išlaidas, vyriausybė keičia visuminę paklausą ir gali pašalinti arba sumažinti recesinį arba infliacinį tarpsnius.
I modelis. Vartojimas tiesiogiai priklauso nuo pajamų, išskyrus tam tikrą dalį, kuri vadinama autonominėmis namų ūkių pajamomis [pic]
(supaprastintai tai yra pajamų lygis, kuris užtikrina individų minimalų fiziologinių poreikių patenkinimą, leidžiantį tik išgyventi, ir yra fiksuotas bet kuriai ekonominei sistemai).
Didėjant pajamoms didėja ir vartojimas, bet mažesne proporcija, nes dalis pajamų skiriama santaupoms. Vartojimo padidėjimą lemia vadinamasis ribinis polinkis vartoti MPC, kuris parodo, kiek namų ūkiai išleidžia vartojimo prekėms/paslaugoms iš kiekvieno papildomo (ribinio) pajamų piniginio vieneto (atitinkamai ribinis polinkis taupyti MPS=1 – b, kur b=MPC). Taigi, vartojimo funkcijos lygtis būtų : C=[pic]+ b *Y.
Pajamų multiplikatorius [pic] rodo visuminių pajamų galutinius pokyčius, jei visuminių išlaidų pokyčiai lygūs vienetui.
[pic]= MPC / (1 – MPC) ; arba [pic] = b / (1-b).
Pusiausvyra pasiekiama tada, kai bendrosios numatomos išlaidos yra lygios bendrosioms pajamoms:
Y = C + I + G + NX;
Y – agreguotos/visuminės pajamos;
C – privatusis vartojimas;
I – privačiosios investicijos;
G – valstybės išlaidos;
NX – grynasis eksportas (prekybos balansas) NX = X – M, t.y. eksportas atėmus importą.
II modelis. Šiame modelyje modelyje daroma prielaida, kad mokesčiai bet kokiu atveju veikia namų ūkių pajamas (tarsi jos būtų apmokestintos tiesiogine prasme). Akivaizdu, kad pajamos iki ir po mokesčių mokėjimo skiriasi, todėl kalbama apie vadinamąsias disponuojamas pajamas Yd, t.y.
pajamas atėmus mokesčių sumą T. Jas namų ūkiai gali skirti vartojimui C
arba taupymui S (sutinkamai su ribiniu polinkiu vartoti MPC arba b).
Vartojimo funkcija būtų :
C = [pic]+ b *Yd = [pic]+ b *(Y – T),
Tada [pic] .
Skirtumas [pic] vadinamas mokesčių multiplikatoriumi, kuris reiškia, kad mokesčiai mažina pusiausvyros pajamos ir išlaidas, būtent padidinus mokesčius vienetu, mažėja pusiausvyros pajamų lygio b/(1-b) suma.
[pic]
2 pav. II modelio pusiausvyra
2.UŽDAVINYS
Vienas iš labiau paplitusių rodiklių, apibūdinančių valstybės dalyvavimą ekonominiame gyvenime yra valstybės biudžeto santykis su BVP.
Egzistuoja hipotetinis ribinis mokesčių tarifas, kurį padidinus, mokesčių įplaukos į biudžetą pradeda sparčiai mažėti, kadangi siaurėja mokesčių bazė, t.y. ūkio subjektai vengia mokėti mokesčius.
Mokesčių tarifo didinimas iki tam tikro lygio didina ir mokestinės biudžeto pajamas, tačiau lėtėjančiu tempu, o mokesčių bazė MP mažėja, nors ir ne taip sparčiai kaip didėja mokesčių tarifas. Мokestinės pajamos priklauso ir nuo mokesčių tarifų, ir nuo mokesčių bazės. Didėjant mokesčių tarifą iki tam tikros ribos kompensuoja mokesčių bazės mažėjimą ir bendra mokesčių suma gali netgi didėti, bet, tarifui pasiekus ribinį tašką, mokesčių bazė susitraukia labai greitai ir tai jau nekompensuoja padidėjus tarifas, taigi, mokesčių surinkimas taip pat krenta.
Gamybos vertė turi būti lygi pajamų, kurios gaunamos gaminius parduodant, vertei. Todėl BVP yra lygus galutinio vartojimo prekių sumai.
Galutinio vartojimo prekės yra kelių tipų – vartojimo prekės, investicinės prekės, užsieniečių perkamos prekės. Dalį prekių, kurių negamina vietiniai gamintojai tenka importuoti. Visų išlaidų, išleistų vartojimo prekėms, kapitalo ir importuojamoms prekėms ir prekėms, parduotoms užsieniečiams, suma yra lygi BVP išlaidu metodu.
Literatūra
1. Ekonomikos teorijos pagrindai // A. Jakutis, V. Petraškevičius, A.
Stepanovas, L. Šečkutė, S. Zaicev.- Kaunas: Smaltijos leidykla, 2003
2. Mikroekonomika, KTU paskaitų konspektas, Kaunas, 2001
3. БАКАЛАВР ЭКОНОМИКИ. Хрестоматия // под общ. ред. В.И. Видяпина,
Российская экономическая академия им. Г.В. Плеханова, М., 1999 год;
interaktyvus: http://lib.vvsu.ru/books/Bakalavr02/page0070.asp
4. http://www.fmmc.lt/lit/world/paskaita4-1.htm