Apskaitos duomenų kaupimas ūkinės veiklos rezultatams apskaičiuoti ir šios informacijos naudojimas vadyboje X a. pavyzdžiu

TURINYS

ĮVADAS 3
Teorinė dalis 4
1. Duomenų kaupimo principas 4
2. Ūkinių faktų identifikavimas 4
3. Ūkinių operacijų fiksavimas pirminiuose dokumentuose 5
4. Ūkinių operacijų registravimas 6
4.1. Pirkimų ciklas 7
4.2. Pardavimų ciklas 8
4.3. Gamybos išlaidų ciklas 9
4.4. Kitų operacijų ciklas 10

5. Dvejybinis įrašas buhalterinės apskaitos sąskaitose 10
6. Operacijų fiksavimas sąskaitose 12
7. Bandomasis balansas 12
8. Įmonių finansinės atskaitomybės sudėtis 13
Praktinė dalis 15
1. VĮ Šiaulių miškų uredijos statusas ir veiklos pobūdis 15
2. Duomenų kaupimas 18
bei tam naudojamos priemonės VĮ Šiaulių miškų urėdija 18
IŠVADOS 20
LITERATŪRA 21
PRIEDAI 22ĮVADAS
Duomenų kaupimas yra labai svarbus apskaitos procesas. Kad gauti pelną, įvykdyti įmonės užsibrėžtus tikslus, būtinas kruopštus duomenų kaupimas, kad vėliau galima būtų sudaryti teisingas ir tvarkingas metines finansines atsakomybes. Kiekvienoje įmonėje net ir labai nedidelėje vykdoma apskaita. Įm monė remdamasi Tarptautiniais apskaitos standartais, Europos Sąjungos direktyvomis ir, žinoma, bendraisiais apskaitos principais stengiasi kuo geriau vesti apskaitą.[2]
Apskaitinė informacija atlieka labai svarbias funkcijas kiekvienos įmonės valdymo sistemoje. Naudodamiesi jos duomenimis, ne tik įmonių valdymo specialistai, bet ir išoriniai informacijos naudotojai priima labai reikšmingus, kartais net lemiamus įmonei sprendimus, taip pat tikrina, kad sprendimai įgyvendinami bei įvertina to pasekmes. Svarbiausia yra nustatyti, kokiose sąskaitose, kokiu momentu ir kokią sumą registruoti. Tai yra apskaitininkų darbas. Norint jį atlikti reikia labai gerai išanalizuoti pi irminius dokumentus ir pagal tai nuspręsti, kokia sąskaitų korespondencija turėtų būti atspindėtas vienas ar kitas ūkinis faktas. Šis sprendimas turi būti priimtas remiantis visuotinai pripažintais bendraisiais apskaitos principais. [3]

Šiame kursiniame darbe aptarsiu:
 kaip kaupiami duomenys apskaitoje;
 kokių reikia laikytis reikalavimų;
 aprašysiu svarbiausius ir da

ažniausiai naudojamus registrus – duomenų kaupimo priemones. Užfiksuoti duomenys iš pirminių dokumentų perkeliami į Bendrąjį žurnalą arba specialiuosius žurnalus.
 svarbu paminėti, kaip duomenys perkeliami į sąskaitas ir kuo svarbus apskaitoje dvejybinis įrašas.
 apskaitinio laikotarpio pabaigoje duomenys iš didžiosios knygos sąskaitų perkeliami į finansinės atskaitomybės formas.

Antrą kursinio dalį sudarys teorijos pritaikymas pasirinktoje įmonėje, t.y. VĮ Šiaulių miškų urėdija. Šiaulių miškų urėdija – valstybės įmonė (toliau – miškų urėdija), nustatyta tvarka jai suteiktoje valdyti valstybinėje žemėje atkurianti, prižiūrinti, sauganti mišką bei naudojanti miško išteklius. Remdamasi VĮ Šiaulių miškų urėdijos veikla, jos vedama apskaita, aprašysiu, kaip bendrovėje vykdomas duomenų kaupimas bei kokios naudojamos duomenų kaupimo priemonės.Teorinė dalis
1. Duomenų kaupimo principas
Duomenų kaupimui labai svarbią reikšmę turi kaupimo principas. Kaupimo principas yra vienas svarbiausių konceptualių laisvosios rinkos apskaitos nuostatų. Jis reikalauja, kad ūk kiniai faktai apskaitoje būtu fiksuojami jau įvykę: uždirbamos pajamos turi būti registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o jas uždirbant patirtos sąnaudos tada, kai jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų gavimo ar išmokėjimo.
Duomenų kaupimo principas numato, kad pajamos laikomos uždirbtos tada, kai produkcija yra parduota (išsiųsta pirkėjui), o paslaugos suteiktos, nesvarbu, pirkėjai sumokėjo už šias prekes ar ne. Pinigai ar kitas turtas, gauti už pateiktas prekes (iš jų ir atliktas paslaugas) arba už dar nepateiktas prekes ar neatliktus darbus, vadinami įplaukomis. Įp

plaukos negali būti laikomos pajamomis, kol prekės ar kitos vertybės neperduodamos pirkėjui arba kol neišrašomas tų prekių pardavimo-pirkimo faktą įteisinantis dokumentas
Savo ruožtu patirtomis sąnaudomis laikoma sunaudotas turtas bei suteiktų paslaugų ar įsipareigojimų tiekėjams (rangovams) išlaidos, susijusios su ataskaitiniu laikotarpiu uždirbtomis pajamomis. Pinigai ar kitas turtas, išleistas neuždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamų, vadinami išlaidomis.[2]2. Ūkinių faktų identifikavimas
Kiekviena ūkinė operacija turi poveikį įmonės finansinei būklei. Norint susidaryti pastarosios vaizdą, visus ūkinius faktus apskaitoje reikia užfiksuoti tada, kai jie įvyksta. Faktų, kurių nelaikome ūkiniais įvykiais ar operacijomis, nereikia fiksuoti apskaitoje. Ūkiniais faktais laikomos operacijos ar įvykiai, pakeičiantys įmonės turto ar nuosavybės apimtį ar struktūrą. Bendrieji apskaitos principai reikalauja ūkinę operaciją apskaitoje fiksuoti tik tada, kai ji faktiškai pakeičia turto ar nuosavybės struktūrą ar apimtį. Tiek vienu, tiek kitu atveju yra išrašomas dokumentas. Jame pažymimas dokumentą surašiusios įmonės pavadinimas, dokumento pavadinimas, numeris ir surašymo data, ūkinės operacijos turinys bei kiti rekvizitai. Šie dokumentai dar vadinami pirminiais dokumentais. Tuo pabrėžiama, kad juose užfiksuoti duomenys yra visos įmonės informacinės sistemos formavimo pagrindas.
Apskaitoje dar naudojami specialieji dokumentai, kurių duomenų įforminimui keliami dar griežtesni reikalavimai. Pagrindinis skiriamasis šių dokumentų bruožas yra tas, kad jie spausdinami specialiuose blankuose, kuriuose numatytos tam tikros apsaugos priemonės. Šių dokumentų blankus spausdina tik įm
monės, turinčios specialų valdžios leidimą. Įmonės privalo vesti tokių dokumentų blankų apskaitą. Todėl jie dar vadinami griežtos apskaitos dokumentais. Juose turi atsispindėti ir kiekvieno tokio dokumento serija ir numeris, kuriuos iš anksto kiekvieno dokumento lakšte išspausdina to dokumento gamintojas. [1]3. Ūkinių operacijų fiksavimas pirminiuose dokumentuose
Pirminiai dokumentai – tai tam tikri dokumentai, patvirtinantys įvykusią ūkinę operaciją ir leidžiantys ją fiksuoti apskaitoje.
Pirminiais dokumentais nepagrįsta ūkinė operacija negali būti fiksuojama apskaitoje. Pirminiai dokumentai yra ūkinių operacijų įrašų į apskaitos registrus pagrindas. Pirminiams dokumentams privalomi tam tikri rekvizitai, be kurių šie dokumentai apskritai negalioja, kitaip sakant, neturi juridinės galios, todėl juose užfiksuotų duomenų pagrindu negalima daryti ir jokių įrašų apskaitos knygose.

Kiekvienam apskaitos dokumentui juridinę galią suteikia tokie rekvizitai:
• Įmonės, surašiusios dokumentą, pavadinimas. Jis būtinas nustatant subjektą (kontrahentą), su kuriuo bendradarbiauja įmonė
• Apskaitos dokumento pavadinimas svarbus ir reikšmingas todėl, kad greitai ir tiksliai galima nustatyti, apie kokią operaciją kalbama ir kaip ją reikia užfiksuoti
• Dokumento surašymo data reikalinga tam, kad apskaitininkas galėtų orientuotis, kada dokumentas buvo išrašytas.
• Ūkinės operacijos turinys nusako operacijos esmę ir yra vienas iš informatyviausių dokumento rekvizitų, be kurio dokumentas apskritai prarastų prasmę;
• Ūkinės operacijos matavimo rodikliai skirti tam, kad abi pusės vienodai suvoktų dokumente užregistruotą veiksmą;
• Ūkinės operacijos kiekinę ir piniginę išraišką būtina nurodyti, nes kitaip būtų ap
pskritai neįmanoma nustatyti, kas, kam, už ką ir kiek apmoka ar įsipareigoja apmokėti;
• Asmenų, atlikusių ūkinę operaciją ir atsakingų už jos atlikimą bei teisingą iforminimą, pareigos, vardai, pavardės, parašai. Šie rekvizitai rodo, kas atsakingas už ūkinę operaciją.

Pirminiai dokumentai gali būti
 Vidiniai
 Išoriniai.
Vidiniams dokumentams priskiriami tie, kurie naudojami įmonėje vykstančioms operacijoms fiksuoti: atsargų perdavimas iš sandėlio į padalinį, pagamintos produkcijos perdavimas iš padalinio į sandėlį ir kt.
Išoriniai dokumentai – tai iš tiekėjo gautos sąskaitos už įsigytas prekes apmokėti arba kasos pajamų orderiai, išrašyti gavus iš pirkėjo grynuosius pinigus ir kt.
Be to, pirminiai dokumentai dar gali būti skirstomi į pateisinamuosius ir patvarkomuosius. Pateisinamuoju dokumentu gali būti vadinamas pirminis dokumentas, patvirtinantis jau įvykusią ūkinę operaciją, pavyzdžiui: važtaraštis. Patvarkomasis dokumentas – tai tokia dokumentų rūšis, sakykime, mokėjimo pervedimas, kuriuo nurodoma, kokią sumą ir kam bankas turi pervesti iš mokėtojo sąskaitos į gavėjo sąskaitą.
Tvarkant apskaitą įmonėje, ūkinėms operacijoms registruoti gali būti naudojama daug įvairių pirminių dokumentų. Pirminiai dokumentai gali būti:
• sąskaita faktūra,
• prekių gabenimo važtaraštis,
• mokėjimo pavedimas,
• banko išrašas,
• čekių knygelė,
• pareiškimas gryniesiems pinigams įnešti,
• kasos pajamų orderis,
• kasos išlaidų orderis,
• medžiagų perkėlimo įmonės viduje važtaraštis,
• komandiruotės pažymėjimas,
• avanso apyskaita,
• ir t.t. [2]4. Ūkinių operacijų registravimas
Remiantis pirminiais dokumentais, duomenys apie ataskaitinio laikotarpio operacijas registruojami ir kaupiami apskaitos registruose- žurnaluose, sąskaitose ir pan. Priėmus ir patikrinus pirminį dokumentą, operaciją atspindintys duomenys pirmiausia turi būti užregistruoti specialiose buhalterijos knygose – žurnaluose. Duomenys registruose gali būti kaupiami chronologine tvarka, pagal operacijos atlikimo datą, arba papildomai grupuojami pagal kokį nors požymį. Tokia tvarka leidžia greitai, be didesnio vargo užfiksuoti ūkinę operaciją apskaitos registruose, o ir po to prireikus prie jos grįžti po tam tikro laiko, pavyzdžiui, kai reikia patikrinti, ar teisėtai atlikta, tinkamai įforminta viena ar kita operacija. Apskaitos tvarkymui įmonės gali naudoti tipines finansinės apskaitos registrų formas.
Nedidelėse įmonėse, kur operacijų būna nedaug, dažniausiai pildomas vienas – Bendrasis – žurnalas. Jame registruojamos visos ūkinės operacijos. Paprastai tokioje įmonėje per dieną būna labai nedaug ūkinių operacijų ir visą apskaitą tvarko vienas buhalteris. Bendrajame žurnale fiksuojamos visos operacijos. Tai galima paaiškinti tuo, kad šių operacijų įmonėje būna labai nedaug ir jas visas galima peržvelgti viename registre. Antra vertus, kadangi įmonėje visą apskaitą veda vienas buhalteris, jam nėra prasmės šį darbą atlikinėti keletoje skirtingų buhalterijos knygų. Iš bendrojo žurnalo matyti, kokių dokumentų pagrindu buvo atliktas vienas ar kitas įrašas, taip pat, kur ta suma bus perkelta iš žurnalo.
Didelėse įmonėse paprastai naudojamasi keletu žurnalų. Pirma, tai sąlygoja apskaitinio darbo pasidalijimas. Kai apskaitą veda keletas buhalterių, praktiškai neįmanoma šito daryti viename žurnale. Todėl vien dėl to reikia keleto knygų, kuriose įrašus vienu metu galėtu atlikti keletas darbuotojų. Antra, jas surašius į vieną žurnalą, po to būtų labai sunku net peržvelgti šias operacijas. Būtų labai sunku gauti bent kiek susistemintą informaciją. Kiekviename žurnale atsispindi tam tikros rūšies operacijos. Todėl registruojant ūkinius faktus tuo pačiu metu atliekamas ir pradinis jų grupavimas, o tai labai palengvina vėlesnį duomenų apdorojimą
Pirminių dokumentų pagrindu užfiksavus sumas žurnaluose, jau galima šiek tiek susivokti įmonės vykdomoje veikloje, tačiau vis dėlto tai ne daugiau nei ūkinių įvykių sąrašas, nors ir susistemintas specialiuosiuose žurnaluose.

Apibendrintai įmonės veikloje galima išskirti tris pagrindinius ciklus: pirkimų, pardavimų ir gamybos ir kt. ciklai. Įvairių ciklų ūkines operacijas tikslinga registruoti tik specialiuose registruose. [2]4.1. Pirkimų ciklas
Visų pirkimų operacijų apskaitai vesti skirti pirkimų skolon, pinigų mokėjimo arba vietoj jų pirkimų ir pinigų mokėjimo specialieji žurnalai. Šių specialiųjų žurnalų naudojimui būdinga tai, kad juose įrašas, padarytas registruojant ūkinę operaciją, kartu rodo ir konkrečią sąskaitų korespondenciją, atitinkančią fiksuojamą ūkinę operaciją.
• Pirkimų skolon žurnalas. Šis specialusis sisteminis – chronologinis žurnalas skirtas įvairių atsargų pirkimo skolon operacijoms apskaityti. Jame fiksuojamas ilgalaikio turto įsigijimas ir trumpalaikio turto pirkimas skolon. Kiekviena operacija pirkimų skolon žurnale fiksuojama viena eilute.
• Pinigų mokėjimo žurnalas. Šis sisteminis – chronologinis registras skirtas pinigų (esančių sąskaitose banke arba grynųjų) išmokoms registruoti. Pinigų išmokos paprastai susijusios su prekių ar kito turto pirkimu, skolų grąžinimu bei kitomis išlaidomis. Kiekviena operacija pinigų mokėjimo žurnale fiksuojama viena eilute. Kadangi įmonėse turi būti vedama kasos knyga, kasininkas kiekvieną dieną pateikia apyskaitą su kasos išlaidas patvirtinančiais dokumentais. Šios apyskaitos pagrindu pinigų mokėjimo žurnale registruojamos visos grynųjų pinigų išmokos. Pinigų išmokos iš atsiskaitomosios sąskaitos (litinės arba valiutinės) šiame žurnale registruojamos remiantis banko išrašais ir prie jų pridedamais dokumentais. Registruojant pinigų mokėjimo operacijas, pirmiausia nurodoma data: metai, mėnuo, diena.
• Pirkimų ir pinigų mokėjimo žurnalas. Šis kombinuotas specialusis žurnalas jungia pirkimų skolon ir pinigų mokėjimo žurnalų duomenis. Todėl pirkimų ir pinigų mokėjimo žurnale fiksuojamas atsargų ir kito turto pirkimas skolon. Pirkimų ir pinigų mokėjimo žurnale taip pat registruojamas turto pirkimas už grynuosius pinigus, skolų tiekėjams grąžinimas bei kiti išmokėjimai. Į pirkimų ir pinigų mokėjimo žurnalą, kaip ir visais kitais atvejais, duomenys patenka iš pirminių dokumentų: sąskaitų faktūrų, kasos išlaidų orderių, mokėjimo pavedimų bei kitų dokumentų. Išmokėjimai iš kasos iš pradžių registruojami kasos knygoje, po to perkeliami į aptariamąjį žurnalą. Kiekviena operacija pirkimų ir pinigų mokėjimo žurnale įrašoma viena eilute. [1]4.2. Pardavimų ciklas
Pardavimų ciklo operacijos, lyginant su pirkimų, yra šiek tiek komplikuotesnės, nes pardavimo metu apskaitoje pageidautina duomenis užfiksuoti tokiu būdu, kad bet kuriuo momentu būtų galima nustatyti įmonės veiklos rezultatą. Visų pardavimų operacijų apskaitai vykdyti skirti pardavimų skolon, pinigų gavimo arba juos pakeičiantis pardavimų ir pinigų gavimo bei parduotos produkcijos savikainos specialieji žurnalai. Kiekvienas padarytas įrašas šiuose žurnaluose atitinka kokią nors konkrečią pardavimų ciklo operaciją.
• Pardavimų skolon žurnalas. Šis sisteminis – chronologinis registras skirtas įmonės produkcijos pardavimui ar paslaugų teikimui skolon fiksuoti. Parduodant prekes skolon, vienu metu įvyksta du ūkiniai įvykiai: atsiranda skola įmonei bei uždirbamos pajamos; padidėja sąnaudos ir sumažėja atsargų, kuriomis disponuoja įmonė, kiekis.
Pardavimų skolon žurnale registruojamas tik pirminis ūkinis įvykis, t.y. sąskaitų korespondencijos dalis. Antrasis įvykis, t.y. sąskaitų korespondencijos dalis, registruojama parduotų prekių savikainos žurnale. Toks pardavimų operacijos fiksavimas dviejuose skirtinguose žurnaluose leidžia geriau saugoti įmonės komercines paslaptis: pardavimų pajamas registruojantis skyrius (asmuo) nežino, už kiek ir kur buvo nupirktos prekės, kurias jis parduoda, o tai žinantis skyrius (asmuo) savo ruožtu nežino, kam ir už kiek tos prekės yra parduodamos.
• Pinigų gavimo žurnalas. Šis specialusis žurnalas skirtas grynųjų pinigų įmonės kasoje ar pinigų sąskaitoje banke gavimui fiksuoti. Paprastai pinigai gaunami už parduotas prekes ar perleistą įmonės kitą turtą bei atgaunant anksčiau atsiradusias skolas. Kiekvienos dienos pabaigoje atsakingas už kasos knygos vedimą asmuo turėtų pateikti ataskaitą apie pinigų gavimą su pridėtais kasos pajamų orderiais ir kitais pirminiais dokumentais, patvirtinančiais pinigų gavimą. Šios ataskaitos pagrindu visos kasos įplaukų operacijos bus registruojamos pinigų gavimo žurnale. Banko operacijos pinigų gavimo žurnale yra fiksuojamos pagal pirminius dokumentus, patvirtinančius pinigų gavimą į sąskaitą ir banko išrašus.
• Pardavimų ir pinigų gavimo žurnalas. Šis kombinuotas specialusis žurnalas jungia pardavimų skolon ir pinigų gavimo žurnalų duomenis. Pardavimų ir pinigų gavimo žurnalas skirtas prekių ar pagamintos produkcijos pardavimui skolon fiksuoti. Duomenys apie ūkinę operaciją žurnale registruojami pagal pirminius dokumentus – sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius, banko išrašus ir kt. Duomenys apie kasos pajamas į pardavimų ir pinigų gavimo žurnalą perkeliami iš šios kasos knygos. Pardavimų ir pinigų gavimo žurnale sukaupiama visa informacija apie pirkėjams skolon parduotas prekes bei šių skolų grąžinimą. Organizuojant apskaitą be šio žurnalo, analogiška informacija kaupiama paradavimų žurnale bei analitinėse skolų įmonei kortelėse. Toks registrų sujungimas galėtų būti patogus nedidelėms įmonėms, kurios prekes skolon parduoda keliems pirkėjams už nedideles sumas ir kurioms vesti detalią analitinę apskaitą yra per daug brangu. Visą reikiamą informaciją tokios įmonės galėtų kaupti tik pardavimų ir pinigų gavimo žurnale.
• Parduotų prekių savikainos žurnalas. Šis sisteminis – chronologinis apskaitos registras skirtas tiek prekybinėms, tiek perdirbimo (gamybinėms) įmonėms parduotų prekių savikainai (taikant nuolat apskaitomų atsargų būdą) apskaityti. Parduotų prekių savikainos žurnale apskaitoma parduotos (tiek skolon, tiek už grynuosius pinigus) savos gamybos produkcijos bei prekių, skirtų perparduoti, savikaina. Parduotų prekių savikainos žurnalas vedamas pagal gatavos produkcijos arba prekių analitinės apskaitos duomenis. [1]4.3. Gamybos išlaidų ciklas
• Tiesioginių gamybos išlaidų žurnalas. Šis registras skirtas tiesioginių gamybos išlaidų (pagrindinių žaliavų, tiesioginio darbo) apskaitai perdirbimo įmonėse. Tiesioginių gamybos išlaidų žurnalo vedimo specifika yra ta, kad kiekvienas žurnalo puslapis skiriamas tiesioginėms gamybos išlaidoms, susijusiomis su konkrečiu gaminiu, apskaityti.
• Netiesioginių gamybos išlaidų žurnalas. Šis sisteminis – chronologinis registras skirtas netiesioginių gamybos išlaidų apskaitai. Prie šių išlaidų priskiriamos gamyboje sunaudotos pagalbinės žaliavos, priskaityti pagalbinių darbininkų atlyginimai, šių darbininkų socialinio draudimo išlaidos, gamybinių pastatų ir įrengimų nusidėvėjimas bei kitos gamybos išlaidos, netiesiogiai susijusios su produkcijos gamyba ar paslaugų teikimu. Prie pagalbinių žaliavų priskiriamos sunaudotos produkcijos gamybai žaliavos, kurios tiesiogiai į gaminio sudėtį neįeina arba sudaro nežymią jo dalį, dėl to jų netikslinga priskirti prie pagrindinių. Netiesioginės gamybos išlaidos kaupiamos pagal tai, kur ir kaip jos vėliau bus paskirstomos.
• Darbo užmokesčio žiniaraštis. Apmokėjimo už darbą žiniaraštis yra pirminis dokumentas, skirtas fiksuoti įmonės darbuotojų atlyginimo už darbą prieskaitoms bei nuoskaitoms, susijusioms su pajamų, socialinio draudimo mokesčiais ir kt. Žiniaraštis pradedamas pildyti nuo įmonės pavadinimo ir laikotarpio, už kurį mokamas atlyginimas už darbą. [1]4.4. Kitų operacijų ciklas
• Bendrasis žurnalas. Bendrasis žurnalas – chronologinis apskaitos registras ūkinėms operacijoms, neužregistruotoms kituose žurnaluose, fiksuoti. Iš žurnalas gali būti naudojamas visoms operacijoms registruoti, kai netikslinga vesti atskirų žurnalų dėl mažo operacijų skaičiaus. Bendrajame žurnale dažniausiai žymimas prekių grąžinimas ir nukainojimas (jeigu jis nebuvo fiksuotas kituose registruose), gamybos išlaidų paskirstymas tarp nebaigtos gamybos ir gatavos produkcijos, susikaupusios palūkanų, nuomos pajamos, ilgalaikio turto perleidimo pagautė ar netekimai, sąskaitų uždarymas ir kitos operacijos, kurių neįmanoma užregistruoti anksčiau aptartuose registruose. Atskirai minėtinas apskaičiuoto darbo užmokesčio ir socialinio draudimo fiksavimas ir duomenų perkėlimas įmonėse, naudojančiose gamybos išlaidų apskaitos žurnalus. Šio tipo operacijos pagal darbo užmokesčio žiniaraštį pirmiausia fiksuojamos Bendrajame žurnale.[1]5. Dvejybinis įrašas buhalterinės apskaitos sąskaitose
Kalbant apie fundamentinę apskaitos lygybę aišku, kad joks turtas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta: vienas turtas gali būti uždirbamas ar įsigyjamas kito dėka arba jeigu savininkai įneša papildomai turto į įmonę (tada turtas padidėja dėl to, kad atsiranda nauji įmonės įsipareigojimai savininkams), arba jeigu turtą įmonei skolina tretieji asmenys (tada padidėja įmonės įsipareigojimai jiems) ir pan. Todėl kiekvieną ūkinį faktą (įvykį ar operacija) reikia registruoti mažiausiai dviejose sąskaitose . Mažiausiai dviejose, nes kai kurios ūkinės operacijos sąlygoja trijų ar net dar didesnio sąskaitų skaičiaus korespondencijas. Fundamentinę apskaitos lygybę galima pavaizduoti įvedant naują jau žinomą elementą – buhalterinės apskaitos sąskaitas.
Kiekvieno ūkinio fakto atspindėjimas vienos sąskaitos debete ir tuo pačiu metu kitos – kredite vadinamas dvejybiniu įrašu, o sąskaitų derinys, kai viena sąskaita debetuojama, o kita kredituojama, įvardijamas sąskaitų korespondencija.
Sąskaitų korespondencijų taisyklę galima pavaizduoti taip:

Turto ir sąnaudų sąskaitų
apskaitos objektų Nuosavybės, įmonės įsipareigojimų ir pajamų sąskaitų apskaitos objektų
PADIDĖJIMAI registruojami DEBETE SUMAŽĖJIMAI registruojami KREDITE PADIDĖJIMAI registruojami KREDITE SUMAŽĖJIMA1 registruojami DEBETE

Fundamentinė apskaitos taisyklė lieka nepažeista. Tai yra todėl, kad registruojant tam tikro turto padidėjimą, būtinai turi būti fiksuojamas ir savininkų nuosavybės ar įmonės įsipareigojimų tretiesiems asmenims padidėjimas arba kito turto sumažėjimas. Registruojant tam tikro turto sumažėjimą, būtinai turi būti fiksuojamas ir savininkų nuosavybės ar įmonės įsipareigojimų tretiesiems asmenims sumažėjimas arba kito turto padidėjimas. Registruojant įmonės nuosavybės ar jos įsipareigojimų kitiems tretiesiems asmenims padidėjimą, buhalterinės apskaitos sąskaitose turi būti užfiksuotas ir atitinkamo turto padidėjimas arba kitų nuosavybės bei įsipareigojimų straipsnių sumažėjimas. Registruojant įmonės nuosavybės ar jos įsipareigojimų kitiems tretiesiems asmenims sumažėjimą, buhalterinės apskaitos sąskaitose turi būti užfiksuotas ir atitinkamo turto sumažėjimas arba kitų nuosavybės bei įsipareigojimų straipsnių padidėjimas.
Kad būtų lengviau, įmonės susidaro visų naudojamų sąskaitų sąrašą – sąskaitų planą. Jame pateikiami visų tam tikroje įmonėje naudojamų sąskaitų pavadinimai bei jų numeriai, nes apskaitininkai sąskaitas patogumo dėlei dažniausiai numeruoja. Kad būtų lengviau orientuotis palyginti dideliame sąskaitų plane, tikslinga jį suskirstyti į tam tikras sudedamąsias dalis, sujungiant šio plano sąskaitas į sąskaitų klases bei sąskaitų grupes.
Lietuvos Respublikoje galiojančio pavyzdinio sąskaitų plano struktūra atitinka fundamentinę apskaitos lygybę ir išreiškia turto, kuriuo disponuoja įmonė, lygybę įmonės savininkų nuosavybės bei įmonės įsipareigojimų (skolintos nuosavybės) sumai. Tai labai svarbu, nes įmonėms, naudojančioms savo veiklos apskaitoje pavyzdinį sąskaitų planą, leidžia nesuklysti registruojant apskaitoje ūkinius procesus. Lietuvos Respublikoje pavyzdinį sąskaitų planą bei jo patikslinimus ir papildymus savo raštais skelbia Finansų ministerija.[2]6. Operacijų fiksavimas sąskaitose
Kad būtu tinkamai tvarkoma apskaitinė informacija, neužtenka operacijas registruoti žurnaluose .Informacija apie kiekvieną apskaitos objektą kaupiama sąskaitose, iš kurių galima nustatyti atitinkamų apskaitos objektų būklę. Sąskaitose atsispindi visų apskaitos objektų pasikeitimai per tam tikrą laikotarpį. Turto ir nuosavybės sąskaitų informacija paprastai būna ilgaamžiškesnė. Pavyzdžiui, apskaitant sąskaitose pastatus, daugelį metų iš jų galime nustatyti, kaip keitėsi pastatų vertė (buvo perkainuoti, nudėvėti, kapitaliai remontuojami) net per keletą dešimtmečių, nes per visą turto naudojimo laiką jis apskaitomas tose pačiose sąskaitose. Pajamų ir sąnaudų sąskaitų informacija yra trumpalaikė, nes pajamų ir sąnaudų sumos jose kaupiamos tik vieną ataskaitinį laikotarpį, kadangi buhalteriai ir apskaito tik per vieną ataskaitinį laikotarpį (dažniausiai per vienerius finansinius metus) uždirbtas pajamas ir per tą patį laikotarpį patirtas sąnaudas.
Suregistravus operacijas žurnaluose, nebereikia vėl naršyti pirminių dokumentų, kai reikia suformuoti apskaitinę informaciją buhalterinės apskaitos sąskaitose. Į sąskaitas duomenys perkeliami tiesiai iš žurnalų. Tai nesudėtinga, ir jeigu žurnaluose visos operacijos buvo užfiksuotos teisingai, pirminių dokumentų daugiau ir neprireikia. Jie padedami saugoti ir prie jų sugrįžtama nebent norint įsitikinti, ar teisinga apskaitos registruose užregistruota informacija. Viena ar keletas kiekvieno žurnalo skilčių skirta užrašyti sąskaitai, į kurią bus perkelta suma. Kartais tokių sąskaitų būna keletas. Pavyzdžiui, pinigai gali būti išmokami ne tik iš kasos, bet ir iš sąskaitos banke. Todėl Pinigų mokėjimo žurnale ir išskiriama keletas skilčių išmokėjimams iš kasos bei sąskaitos banke atspindėti.[2]7. Bandomasis balansas
Pasibaigus kiekvienam ataskaitiniam laikotarpiui, turi būti sudaroma finansinė atskaitomybė. Norint įvertinti veiklos pelningumą, sudaroma pelno (nuostolio) ataskaita, o norint nustatyti, kokiu turtu disponuoja įmonė ir kam tas turtas priklauso, – balansas. Pagal finansines ataskaitas, pasitelkus papildomus duomenis iš buhalterinių sąskaitų, parengiama pinigų srautų ataskaita, o įvykus visuotiniam akcininkų susirinkimui užpildoma ir pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaita.
Prieš sudarant finansinę atskaitomybę pravartu patikrinti, ar teisingai apskaičiuoti sąskaitų likučiai, ar, fiksuojant ūkines operacijas bei įvykius bendrajame žurnale bei perkeliant duomenis iš vieno registro į kitą, nepadaryta aritmetinių klaidų. Tam tikslui parengiamas bandomasis balansas.
Bandomasis balansas yra lentelė, kurioje pateikiami debetiniai ir kreditiniai didžiosios knygos ataskaitinio laikotarpio pabaigos sąskaitų likučiai. Jis rodo, ar visų debetinių likučių suma lygi kreditinių likučių sumai. Iš to matyti, ar išlaikyta apskaitos lygybė, nes debetinius likučius paprastai turi turto ir sąnaudų, o kreditinius – nuosavybės ir pajamų sąskaitos. Šiuo būdu patikrinti, ar teisingai vedama apskaita, galima ne tik ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, bet ir dažniau, o įmonės, naudojančios šiuolaikines kompiuterines programas, taip kontroliuoti gali automatiškai užregistravusios kiekvieną ūkinę operaciją. Paprastai jį sudaro trys skiltys: sąskaitų pavadinimas, debetiniams ir kreditiniams sąskaitų likučiams.[2]8. Įmonių finansinės atskaitomybės sudėtis
Kiekvienos įmonės darbuotojams, priimantiems valdymo sprendimus, taip pat visiems išoriniams informacijos vartotojams labai svarbu kuo tiksliau žinoti, kokio dydžio turtu disponuoja įmonė, kokia jo sudėtis bei kieno nuosavybė jis yra. Svarbu turėti informaciją apie tai, ar efektyviai naudojamas įmonės disponuojamas turtas. Kadangi pinigams skiriamas ypatingas dėmesys, įmonė privalo patrikti papildomą informaciją ir apie jų judėjimą.
Finansinė atskaitomybė – tai įmonių ataskaitinių dokumentų rinkinys, kuriame pateikiama apskaitinė informacija, apibūdinanti įmonės finansinę būklę įvairiais aspektais, skirtas išoriniams, o iš dalies – ir vidiniams vartotojams. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, kurių apskaita vedama vadovaujantis Tarptautiniais apskaitos standartais, įmonės pildo šias finansinės atskaitomybės formas: balansą, pelno (nuostolio) ataskaitą, pinigų srautų (finansinės būklės pakitimų) ataskaitą, pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitą bei paaiškinamąjį raštą. Visos šios ataskaitos susijusios, nors ir apibūdina įmonę bei jos veiklą skirtingais aspektais.
Balansas reiškia pusiausvyrą tarp turto ir savininkų nuosavybės bei įmonės įsipareigojimų ir pateikia informaciją apie tai, kokiu turtu įmonė disponuoja tam tikru laiko momentu bei kam jis priklauso.
Paprasčiausiu balansu galime laikyti fundamentinę apskaitos lygybę: turtas = savininkų nuosavybė + įmonės įsipareigojimai (skolintoji nuosavybė).
Informacija apie turto naudojimo efektyvumą pateikiama kitoje finansinės atskaitomybės formoje – pelno (nuostolio) ataskaitoje. Šioje ataskaitoje paskelbiamas įmonės ataskaitinio laikotarpio ūkininkavimo rezultatas. Šis rodiklis – tai sąlyčio taškas, siejantis balansą ir pelno (nuostolio) ataskaitą. Per ataskaitinį laikotarpį gautas ūkininkavimo rezultatas, tarkime, pelnas, priklauso įmonės savininkams, todėl rodomas ir ataskaitinio laikotarpio pabaigos balanse.
Informacija apie operacijas, susijusias su pinigų įplaukomis bei išlaidomis, yra pateikiama pinigų srautų (finansinės būklės pakitimų) ataskaitoje. Lėšų kaupimas vadinamas teigiamuoju pinigų srautu, lėšų panaudojimas – neigiamuoju pinigų srautu. Nagrinėdami šią ataskaitą, informacijos vartotojai gali nustatyti iš kokių šaltinių įmonė gauna daugiausiai pinigų ir kokiems tikslams išleidžiami gauti pinigai. Pinigų gavimas ir išlaidos siejami su šiomis įmonės veiklos sritimis:
1. Pagrindinė, kuri apima prekių pirkimą, pardavimą, gamybą, paslaugų teikimą.
2. Investicinę, kuriai skiriamas nuosavybės bei įvairių tipų vertybinių popierių pirkimas bei pardavimas.
3. Finansų sritimi, kuriai skiriamas akcijų išleidimas ar išpirkimas, skolų didinimas ir grąžinimas, dividendų išmokėjimas.
Įmonių veikla yra labai įvairi ir sudėtinga, todėl daugelis rodiklių, pateiktų šiose ataskaitose, apskaitinės informacijos vartotojams gali būti nevisiškai suprantami arba neišsamūs. Todėl kartu su minėtomis ataskaitomis pateikiamas paaiškinamasis raštas. Jame kai kurie rodikliai apibūdinami išsamiau, taip pat pateikiama, jeigu reikia jų apskaičiavimo metodika ir kita informacija, kurią įmonė laiko svarbia išoriniams vartotojams. Paaiškinamasis raštas sudarytas iš standartinių valdžios patvirtintų lentelių, vadinamų pažymomis, laisva forma surašomų pastabų apie šiose pažymose pateiktus duomenis, taip pat laisva forma surašomų kitų pastabų apie svarbius įmonės veiklos aspektus, neatskleistus pagrindinėse finansinės atskaitomybės formose.
Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, savininkai išklauso įmonių vadovų pranešimą bei susipažįsta su auditoriaus išvada dėl finansinės apskaitos atitikimo bendriesiems apskaitos principams bei jo išvada, kad finansinė atskaitomybė tiksliai ir teisingai atspindi įmonės finansinę padėtį. Paskui akcininkai svarsto administracijos pasiūlymus, kaip, jos nuomone, reikėtų skirstyti pelną (o esant reikalui, – iš ko dengti nuostolį). Šis jų sprendimas užfiksuojamas dar vienoje atskaitomybės formoje – pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitoje. Tada metinė .finansinė atskaitomybė tampa oficialiu dokumentu, kuris platinamas visiems suinteresuotiems ir turintiems teisę ją gauti fiziniams bei juridiniams asmenims.[3]Praktinė dalis
1. VĮ Šiaulių miškų uredijos statusas ir veiklos pobūdis
Nuo 2001 07 01 Šiaulių miškų urėdijai suteiktas valstybės įmonės statusas. Steigėjo funkcijas perėmė Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos apsaugos ministerijos.
Miškų urėdijos valdymo organas yra administracija, kurios veiklai vadovauja miškų urėdas. Administracija dirba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos istatymais, Miškų urėdijos įstatais, miškų urėdo patvirtintu darbo reglamentu, padalinių bei pareigybių nuostatais ir miškų urėdo sprendimais.
Šiaulių miškų urėdija – valstybės įmonė (toliau – miškų urėdija), nustatyta tvarka jai suteiktoje valdyti valstybinėje žemėje atkurianti, prižiūrinti, sauganti mišką bei naudojanti miško išteklius.
Miškų urėdijos visas turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o miškų urėdija turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis.
Miškų urėdija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos miškų įstatymu, kitais įstatymais ir Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Aplinkos ministerijos, Miškų ir saugomų teritorijų departamento bei Generalinės miškų urėdijos prie aplinkos ministerijos teisės aktais, taip pat savo įstatais.
Svarbiausieji miškų urėdijos uždaviniai yra:
– atkurti, tvarkyti ir saugoti joms suteiktus valdyti miškus, didinti jų produktyvumą, apsauginę galią ir saugoti biologinę įvairovę;
– užtikrinti miško išteklių naudojimą tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principu;
– užtikrinti jai patikėto valstybės kapitalo išsaugojimą ir efektyvų naudojimą bei siekti ūkinės veiklos pelningumo;
Miškų urėdija, vykdydama jai pavestus uždavinius:
– valdo nustatytąja tvarka valstybinės žemės plotus;
– augina sodmenis, atkuria bei įveisia mišką, ugdo želdinius;
– vykdo ugdymo, sanitarinius pagrindinius ir kitus kirtimus, ruošia žaliavinę medieną;
– priskirtuose miškų plotuose likviduoja audrų, gaisrų, potvynių, masinio medynų džiūvimo ir kitų stichinių nelaimių padarinius;
– vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka nuomoja valstybinę žemę poilsiui, medžioklei ar kitiems tikslams;
– saugo mišką ir jo išteklius nuo neteisėtų veiksmų: savavališko miško kirtimo, miško naudojimo tvarkos pažeidimų, miško išteklių grobstymo, miško teršimo, šiukšlinimo, miško padegimo, naminių gyvulių daromos žalos;
– suteiktoje valdyti valstybinėje miško žemėje saugo medžiojamąją fauną, kartu su medžioklės plotų nuomininkais nustatytąja tvarka atlieka medžiojamosios faunos apskaitą, komercinės medžioklės ūkiui plėtoti skirtuose medžioklės plotuose tvarko medžioklės ūkį ir organizuoja komercines medžiokles;
– teikia nustatytąja tvarka pretenzijas ir ieškinius fiziniams bei juridiniams asmenims dėl jų neteisėtos veiklos miškų urėdijos miškui, kitam turtui padarytos žalos atlyginimo;
– sausina miškus, tiesia miško kelius ir juos prižiūri;
– atrėžia biržes įvairių rūšių kirtimams ir įvertina jas;
– parduoda nustatyta tvarka nenukirstą mišką, žaliavinę medieną, kitus miško išteklius ir produkciją;
– miškų urėdija suteikia tarnybines žemės dalas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka;
– įgyvendina kitas Lietuvos Respublikos miškų įstatyme numatytas miškų atkūrimo, priežiūros, apsaugos bei naudojimo priemones.
Įmonė šiuo metu administruoja 42,9 tūkst.ha ploto, iš kurių 15,9 tūkst.ha sudaro privatūs miškai, kuriuose ūkinės veiklos nevykdome. Šiame plote vyrauja eglynai, kurie užima 41 % viso apaugusio mišku ploto, beržynai sudaro 37%, pušynai 7%.
Iškirtus medynus gauna žaliavinė mediena. Žaliavinė mediena – nupjauti medžiai, jų stiebai, apvalioji, kelminė ir susmulkintoji mediena ir jos ruošos atliekos, skirtos perdirbti arba kurui
Miškų urėdijoje gaminami sekantys sortimentai:

Padarinė mediena:
– rąstai spygliuočių: pušies, eglės;
– rąstai lapuočių: juodalksnio, baltalksnio, beržo, uosio;
– tąriniai rąsteliai spygliuočių: pušies, eglės;
– tąriniai rąsteliai lapuočių: uosio, beržo, juodalksnio, baltalksnio, liepos;
– faneriniai rąstai lapuočių: beržo, juodalksnio;
– p.opiermedžiai: eglės, pušies, beržo, drebulės;
– plokščių mediena;

ir malkos kurui.
Žaliavinės medienos gamyba vyksta miške, tad kiekvienoje girininkijoje yra tik tarnybinės patalpos – kontoros, kuriose susirenka girininkai, jų pavaduotojai ir eiguliai. Kontoroje girininkas paskirsto gamybines užduotis pavaduotojams ir eiguliams. Čia daromos mėnesinės girininkijoje atliktų darbų ataskaitos, laikoma visa dokumentacija. Girininkijose dirba tik minėti pareigūnai, nes visus darbus atlieka įmonės, dirbančios pagal rangos sutartis.
Mechaninių dirbtuvių padalinyje esančiose dirbtuvėse yra labai patogu , kai tenka remontuoti šaltu metų laikotarpiu. Dirbtuvėse yra tekinimo staklės, suvirinimo aparatai.
Dviejuose medžiagų sandėliuose sandėliuojamos atsarginės , inventorius, padangos visa įranga reikalinga remontuoti transporto priemonėms. Šios patalpos yra apšildomos, tad. Viename iš sandėlių yra įrengtos patalpos mechanikui – sandėlininkui. Benzino kolonėlės statinio teritorijoje esančiose cisternose yra laikomi dyz. kuras ir tepalai.
Pagrindinę miškų urėdijos technologinio proceso dalį ir didžiausias išlaidas sudaro miško kirtimai, kurių metu ir gaunama miškų urėdijos produkcija – žaliavinė mediena. Po to sektų kita šio proceso dalis – produkcijos pristatymas vartotojui ir galiausiai – miško atkūrimas. Kiekvieną šių pagrindinių proceso dalių lydi eilė būtinų papildomų sąlygų bei darbų, kurias reikia vykdyti, siekiant sklandaus pagrindinio technologinio proceso vykdymo.
Iškirtus medynus, gauta produkcija yra ištraukiama iš kirtaviečių į tarpinius miško sandėlius arba į galutinius sandėlius, t.y. prie kelkraščių, kur galima privažiuoti su transporto priemone ir ją išvežti. Pagamintą produkciją ištraukia įmonės, dirbančios rangos pagrindu ir urėdija su savo turima įranga.
Produkcija vartotojams pristatoma pagrinde urėdijos transportu. Kai nepajėgiame išvežti savo turima technika, tada samdome medienvežes iš UAB “Miško proskyna”, kuri veža popiermedį tik į Klaipėdos uostą – pirkėjai UAB “Cebeko Timber”, UAB “Sakuona”, perkantys fanerinę žaliavą ir popiermedį beržo. Nemaža dalis pirkėjų produkciją pasiima savo transportu. Transportavimo sąlygos yra aptariamos apvaliosios medienos pirkimo – pardavimo sutartyse.
Vartotojai skirstomi į smulkius ir stambius. Smulkūs vartotojai, tai vietinės perdirbimo įmonės ir gyventojai, naudojantys malkinę medieną. Smulkių vartotojų perkami kiekiai kasmet mažėja. Priežastys: medienos perdirbėjai neatlaiko konkurencinės kovos su stambiais medienos perdirbėjais.
Stambūs vartotojai – vieni iš jų AB “Klaipėdos mediena”, UAB “Sakuona”, AB “Rietavo baldai”, kurie priklauso Vakarų korporacijai. Jie pagrinde superka beržo faniermedį. Spygliuočių medieną superka UAB “Pajūrio mediena” ir UAB “Timbex Arima”. Popiermedį superka 4 pagrindinės firmos: UAB “Modo Miškas”, UAB “Stora Enso Miškas”, UAB “Cebeko Timber”ir Kaliningrado celiuliozės perdirbimo kombinatas.
Pastaruoju metu žymiai sumažėjo technologinės medienos paklausa. Tai lėmė esamų medienos perdirbimo įmonių gaminamos produkcijos žema kokybė bei konkurencija Vakarų Europoje. [4]2. Duomenų kaupimas
bei tam naudojamos priemonės VĮ Šiaulių miškų urėdija
Kaip ir visose įmonėse taip ir VĮ Šiaulių miškų urėdija vykdomas duomenų kaupimas. Žinoma kiekvienoje įmonėje jis skiriasi, pasirenkamos skirtingos duomenų kaupimo priemonės, jų kiekis. Bendrovėje apskaitininkams darbą palengvina tai, kad apskaita yra kompiuterizuota. Taigi kiekvienas ūkinis faktas, kuris pakeičia firmos turto ar nuosavybės apimtį ar struktūrą, VĮ Šiaulių miškų urėdijoje yra fiksuojamas pirminiuose dokumentuose. Bendrovės apskaitininkai neatsako už materialinių vertybių judėjimą ar jų apsaugą. Jie tik registruoja duomenis, atspindinčius šį judėjimą.
Toliau apskaitininkai duomenis iš pirminių dokumentų perkelia į registrus (sąskaitas). Į sąskaitas nekeliami visų pirminių dokumentų rekvizitai. Jose užfiksuojama ūkinės operacijos atlikimo data bei atitinkamo turto ir įsipareigojimų bei nuosavybės rūšies pasikeitimą. Pirminiai dokumentai saugomi 5 metus VĮ Šiaulių miškų urėdijos archyve. Registrus tvarko tik buhalteriai, ir šie kaupiamieji (nes juose kaupiami daugelio pirminių dokumentų duomenys) dokumentai neprieinami kitiems asmenims. Apskaitininkai sąskaitos objekto padidėjimus ir sumažėjimus fiksuoja skirtingose sąskaitos pusėse: debete arba kredite. Jie laikosi įrašų turto, įsipareigojimų ir nuosavybės sąskaitose taisyklių. Turto padidėjimą (gavimą) rašo į atitinkamos sąskaitos debetą, o turto sumažėjimą (išleidimą) – į atitinkamos sąskaitos kreditą. O objekto padidėjimas įsipareigojimų bei savininkų nuosavybės sąskaitose fiksuojamas atitinkamos sąskaitos kredite, objekto sumažėjimas šiose sąskaitose rašomas į jų debetą. Taip pat jie laikosi įrašų pajamų ir sąnaudų sąskaitose taisyklių. Ūkiniai faktai fiksuojami dvejybiniu įrašu. Jo taikymas įgalina po kiekvieno ūkinio fakto užfiksavimo išlaikyti apskaitinę lygybę.
Pirminių dokumentų duomenis VĮ Šiaulių miškų urėdijos buhalteriai užregistruoja apskaitos registruose ir po to perkelia į didžiosios knygos sąskaitas. VĮ Šiaulių miškų urėdija yra nemaža įstaiga, todėl joje netikslinga naudoti vien tik bendrąjį žurnalą, nes duomenų srautai tokie dideli, jog nepasiskirsčius darbais jų apdoroti neįmanoma fiziškai. Įmonė naudoja pagalbinius registrus, specialiuosius žurnalus. Jie pakeičia bendrąjį žurnalą ir kartu kaupia duomenis. Naudojami tokie specialieji žurnalai: pinigų gavimo žurnalas, pinigų mokėjimo žurnalas, darbo užmokesčio žiniaraštis, bendrasis žurnalas.
Pinigų gavimo žurnale yra surašomos visos operacijos, susijusios su pinigų gavimu, tai prekių pardavimas už grynuosius pinigus, skolos gavimas iš bankų ar kitų kreditinių įstaigų ir pan. Pinigų gavimo žurnalas, kaip ir visi pagalbiniai registrai, yra daugiaskiltis. Visos operacijos, susijusios su pinigų mokėjimu, yra fiksuojamos pinigų mokėjimo žurnale. Fiksuojamos tokios operacijos kaip gautų iš tiekėjų sąskaitų apmokėjimas, veiklos sąnaudų apmokėjimas, prekių pirkimas. Mokėjimo už darbą ciklo operacijoms fiksuoti VĮ Šiaulių miškų urėdija naudoja darbo užmokesčio žiniaraštis. Čia nustatoma darbo užmokesčio suma, kurią už dirbtą laikotarpį turi gauti darbuotojai. Priskaičiuotas atlygis yra pervedamas į darbuotojo banko sąskaitą. Bendrasis žurnalas naudojamas tada, kai operacijos negali būti fiksuojamos specialiuosiuose žurnaluose.
Specialiųjų žurnalų skilčių galutinės sumos perkeliamos į atitinkamos didžiosios knygos sąskaitas. Žurnaluose duomenys kaupiami mėnesį. Perkėlus į didžiąją knygą, VĮ Šiaulių miškų urėdijos buhalteriai apskaičiuoja jos sąskaitų likučius, padaro visus reikiamus koreguojančiuosius ir uždarančiuosius įrašus. Po to sudaromas bandomasis balansas ir finansinė atskaitomybė.
Kaip jau minėjau, VĮ Šiaulių miškų uredijoje naudojami specialieji žurnalai, kurie palengvina apskaitininkų darbą. Buhalterinė apskaita bendrovėje vykdoma pagal visus reikalavimus ir standartus. Bet manyčiau, kad dar labiau galima būtų patobulinti duomenų kaupimą. Išsamius tam tikrų vienarūšių objektų duomenis galima būtų iškelti iš didžiosios knygos į specialius registrus, vadinamus analitinių sąskaitų knygo.mis. Tuomet šie duomenys būtų fiksuojami minėtuose registruose, o jų suma – didžiosios knygos sąskaitose. Tai grupė vienarūšių sąskaitų, detalizuojančių tam tikrą didžiosios knygos sąskaitą. Analitinių sąskaitų knygų pranašumas yra tas, kad jos įgalina atskirose sąskaitose atspindėti operacijas, susijusias su konkrečiais pirkėjais arba tiekėjais. Taip pat šie registrai supaprastina didžiosios knygos pildymą, nes joje nelieka išsamių duomenų apie pirkėjus ir tiekėjus. Į analitines knygas duomenys perkeliami iš pirminių dokumentų netaikant dvejybinio įrašo taisyklės. Perkėlus visus duomenis į didžiąją knygą, dėka analitinės sąskaitos knygos galima išvengti klaidų, nes iš pradžių sutikrinami duomenys šiame registre ir didžiojoje knygoje esančių sąskaitų.IŠVADOS
Viena iš pagrindinių apskaitos proceso dalių yra duomenų kaupimas. Iš pradžių apskaitininkai turi identifikuoti ūkinį įvykį ar operaciją, jie fiksuojami tada, kai įvyksta. Tuomet duomenys perkeliami į pirminius dokumentus, o iš jų – į apskaitos registrus, kuriuose yra kaupiami. Vienas paprasčiausių kaupimo būdų yra kaupti duomenis bendrajame žurnale ir iš jo perkelti duomenis į buhalterinių sąskaitų knygas. Bet didelėse įmonėse dar naudojami specialieji registrai, kuriuose kaupiama informacija apie tam tikros rūšies duomenis (pirkimą, pardavimą, pirkimą kreditan ir pan.). Iš registrų duomenys perkeliami į buhalterinės apskaitos sąskaitas. Sąskaitas svarbiausi elementai yra: debetas ir kreditas. Kiekvienos sąskaitos apskaitos objektas gali kisti dviem kryptimis – didėti arba mažėti. Labai svarbus yra dvejybinis įrašas, kai kiekvienas ūkinis faktas atspindimas vienos sąskaitos debete ir tuo pačiu metu kitos – kredite. Sąskaitų korespondencijų taisyklė parodo: turto ir sąnaudų sąskaitų apskaitos objektų padidėjimai registruojami debete, sumažėjimai – kredite; nuosavybės, įmonės įsipareigojimų ir pajamų sąskaitų apskaitos objektų padidėjimai registruojami kredite, o sumažėjimai – debete. Baigiantis ataskaitiniam laikotarpiui, duomenys iš didžiosios knygos perkeliami metines finansines ataskaitas, prieš tai sudarius bandomąjį balansą.
VĮ Šiaulių miškų urėdija naudoja prekių pirkimo, prekių pardavimo, darbo užmokesčio žiniaraštį bei bendrąjį žurnalą. Vėliau duomenys perkeliami į didžiosios knygos sąskaitas, iš jos parengiamas bandomasis balansas ir metinės finansinės atskaitomybės. Kaip jau minėjau labai pravartu būtų bendrovei vesti analitinių sąskaitų knygą, kuri palengvintų apskaitos procesą.
Mano nuomone, šis darbas buvo naudingas būsimai mano profesijai, kadangi žinodama, kaip vyksta duomenų saugojimas ir kaupimas, kokia jo svarba, stengsiuosi, kad apskaita būtų vykdoma pagal visus reikalavimus.LITERATŪRA
1. G. Kalčinskas, Apskaitos tvarkymas: nuo pirminių dokumentų iki atskaitomybės Vilnius,1996
2. G. Kalčinskas, Buhalterinės apskaitos pagrindai Vilnius, 1997
3. G. Kalčinskas, Černius, Įmonės apskaitos pagrindai Vilnius, 1997
4. VĮ Šiaulių miškų urėdija suteikta informacija

Leave a Comment