Žmonių saugos konspektas

1.l.Žmonių saugos samprata, reikšmė ir uždaviniai.
Demokratinėje valstybėje žmogus turi prigimtinę ir konstitucinę teisę
laisvai pasirinkti darbą bei verslą, turėti tinkamas saugias ir sveikas
darbo sąlygas. Šias teises garantuoja LR konstitucija. Lietuva yra
prisijungusi prie tarptautinės Žmogaus teisių chartijos dokumentų, taip pat
yra tarptautinių organizacijų narė. Tai ją įpareigoja laikytis visuotinės
žmogaus teisių deklaracijos normų ir socialinės gerovės principų.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, įvyko esminė pertvarka darbų saugos ir
darbo medicinos srityje. LR žmonių saugos darbe įstatymas – pagrindinis
teisinis dokumentas, kuriuo valstybė nustatė darbuotojų darbingumo,
sveikatos ir gyvybės išsaugojimo principus. LR vaalstybinė darbų saugos ir
darbo medicinos programa numato esmines priemones nelaimingiems
atsitikimams ir profesiniams susirgimams darbe išvengti, gerinti darbo
aplinkos sąlygas, realizuojant žmonių saugos darbe įstatymo nuostatas ir
laikantis tarptautinių įsipareigojimų.
Žmonių saugos darbe valstybės politika pagrįsta šiais principais:
-darbuotojų gyvybės, sveikatos ir darbingumo išsaugojimo prioritetas,
palyginti su darbo ar gamybos rezultatais; -trišalis valstybės darbuotojų
ir darbdavių bendradarbiavimas; -saugos darbe mokslo plėtojimas; -saugių
darbo priemonių gamybos skatinimas; -vienodų saugos darbe reikalavimų
įmonėms nustatymas; -darbdavių ir darbuotojų atsakomybė už saugos darbe
norminių aktų pažeidimus; -saugos darbe ir darbo medicinos tarnybų
steigimas; -ekonominių svertų skatinančių saugų darbą nustatymas;
-valstybinė saugos darbe kontrolė; -saugos darbe specialistų rengimo,
nelaimingų atsitikimų profesinių ligų priežasčių tyrimo tvarkos nustatymas.
Darbų sauga yra organizacinių, techninių, ekonominių, teisinių, higienos,
gydymo, profilaktinių priemonių, skirtų žmonių sveikatai, gyvybei ir
darbingumui išsaugoti visuma.
Šiam tikslui įgyvendinti sprendžiami tokie uždaviniai ir

numatomos
priemonės: -darbų saugos ir gamybinės buitinės buities gerinimas; -darbo
vietų tobulinimas techniniu ir organizaciniu požiūriu;-darbuotojų sveikatos
gerinimas; -darbų saugos (karo tarnybos) ir darbo medicinos teisinio
reguliavimo, mokymo, valdymo sistemos kūrimas; -darbų saugos mokslo
sistemos kūrimas; -darbų saugos valdymo sistemos kūrimas.
Šių priemonių įgyvendinimas jau dabar sumažino nelaimingų atsitikimų darbe
skaičių ir sergamumą profesinėmis ligomis.

1.2.Teisiniai darbų saugos dokumentai
Yra 3 grupės teisinių darbų saugos dokumentų: 1)LR Konstitucija; 2)LR
Žmonių saugos darbe įst; 3)Visi priimti poįstatyminiai norminiai aktai.
Kiekvienas žmogus turi, teisę į saugų darbą ir sveikas darbo sąlygas.
Vadovaujantis LR Konstitucija ir tarptautinės darbo organizacijos
konvencijomis yra priimtas LR žmonių saugos darbe įstatymas
reglamentuojantis žmonių saugą įmonėse, įstaigose, organizacijose,
neatsižvelgiant į jų nuosavybių formas ir pavaldumą. Šis įstatymas teigia,
kad darbuotojų gyvybės, sveikatos ir darbingumo išsaugojimas yra
prioritetinis. Darbuotojai turi teisę saugiai dirbti nepriklausomai nuo
įmonių veiklos rūšių, rentabilumo, darbo vietos, darbo aplinkos,
pilietybės, rasės, amžiaus, politinių ar religinių, įsitikinimų. Saugos
darbe norminiais aktais įvardijami įstatymai, LRS ir LRV nutarimai,
valstybiniai arba žmonių standartai, nuostatai, normos, taisyklės,
instrukcijos reglamentuojančios veiksmų, techninių priemonių privalumą
įdiegimą ir naudojimą.
Darbuotojų priėmimo į darbą tvarką, darbo sąl, darbo ir poilsio laiką,
darbo sutarties nutraukimo sąl reglamentuoja LR Darbo sutarties įst.
Svarbiausi teisės darbe aktai – valstybinės darbo inspekcijos įstatymas,
potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymas, privalomojo draudimo
nuo nelaimingų atsitikimų darbe įst. Veikia LR saugos darbe komisija
sudaryta iš darbuotojų, darbdavių ir vykdomosios valdžios atstovų.
Žmonių saugos darbe įstatymas nu
umato, kad saugos darbe specialistus rengia
LR aukštosios mokyklos. Aukštųjų mokyklų studentai privalo būti apmokyti,
saugos darbe reikalavimų pagal įgyjamas specialybes.
1.3.Darbų saugos normatyvinių dokumentų rengimo tvarka
Siekiant užtikrinti vienodą darbų saugos standartizacijos politiką
Lietuvoje, buvo įsteigtas Standartizacijos technikos komitetas “Darbų
sauga”, numeris TK 35. Šio komiteto veikla – terminų ir metodų
standartizavimas, standartų bei kitų normatyvinių dokumentų rengimas ir
įgyvendinimas. Standartizacijos technikos komitetas “Darbų sauga” (toliau
TK35) nuostatai parengti vadovaujantis laikinaisiais tipiniais
standartizacijos nuostatais, kurie nusako TK35 steigimo tvarką,
pagrindinius uždavinius, struktūrą ir funkcijas. TK35 steigėjas – Lietuvos
standartizacijos departamentas, kuris jam ir vadovauja. TK35 vadovaujasi LR
įstatymais vyriausybės nutarimais ir potvarkiais, tarptautinio
standartizacijos komiteto – ISO ir Europos standartizacijos komiteto – CEN
reikalavimais. TK35 paskirtis rengti Lietuvos standartų ir kitų
normatyvinių dokumentų darbų saugos klausimais projektus. Normatyviniai
dokumentai rengiami darbo grupėse, įtraukiant ministerijų, vyriausybės
įstaigų specialistus, mokslininkus. Darbo grupė, parengusi norminio akto
projektą, pateikia ją įvertinti suinteresuotoms ministerijoms, vyriausybės
įstaigoms, darbdavių, ir profsąjungų organizacijoms. TK35 atsakingas, kad
patvirtinti standartai būtu tikrinami ne rečiau kaip kas 5 m. Be to jis
informuoja apie naujus standartus, kitus normatyvinius dokumentus darbų
saugos klausimais ir jų pakeitimus masinėse informacijos priemonėse. Pačių
standartų apskaitą ir registravimą vykdo Lietuvos standartizacijos
departamentas. Darbo higienos normų darbo medicinos nuostatų registravimą
ir apskaitą vykdo LR Sveikatos apsaugos ministerija. Saugos darbe nuostatų,
taisyklių, instrukcijų registravimą, ir apskaitą vykdo valstybinė darbo
inspekcija ir ministerijos, vyriausybės įstaigos pagal jų kompetencijai
priskirtas valdymo sritis. Valstybinė darbo
inspekcija turi teisę
sustabdyti įmonių. saugos darbe instrukcijų galiojimą jei jos neatitinka
reikalavimų.
1.4.Darbdavių ir darbuotojų pareigos darbų saugos srityje.
Darbdavys privalo laikytis saugos darbe norminių aktų reikalavimų, sudaryti
darbuotojui sveikas darbo sąlygas,o darbuotojas – saugoti savo ir kitų
sveikatą, saugiai dirbti, susipažinti su saugos darbe taisyklėmis ir jas
vykdyti pagal atliekamų darbų specifiką.
Darbdavys privalo instruktuoti darbuotojus ir mokyti juos saugiai dirbti,
aprūpinti darbuotojus saugiomis darbo priemonėmis, įrengimais, organizuoti
medicinines paslaugas, sudaryti normalų darbo ir poilsio režimą, apdrausti
darbuotojus nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų, tvirtinti saugos
darbe ir pareigines instrukcijas. Darbdavys ir jo įgaliotas asmuo turi ne
rečiau kaip kas 5m. valstybinei darbo inspekcijai pateikti pranešimą apie
jų atestavimą saugos darbe klausimais.
Darbuotojai negali pradėti dirbti neišklausę saugaus darbo instruktažo.
Darbdavys privalo nemokamai duoti darbuotojui darbo drabužius, avalynę ir
asmenines saugos darbe priemones. Darbdavys privalo organizuoti darbo
drabužių, avalynės ir asmeninių saugos priemonių laikymą, džiovinimą,
skalbimą. Nelaimingų atsitikimų, susirgimų darbe atvejais darbdaviai
privalo užtikrinti darbuotojams skubią med. pagalbą.
Darbuotojai privalo dirbti su spec drabužiais, naudotis asmeninėmis ir
kolektyvinėmis apsauginėmis priemonėmis, jei to reikalauja taisyklės.
Darbuotojai pagal savo galimybes ir kompetencijas privalo imtis priemonių
pašalinti priežastis, galinčias sukelti traumas ar avarijas, ir apie tai
privalo informuoti darbdavį. Jie privalo vykdyti darbdavių bei jo įgaliotų
asmenų teisėtus nurodymus.
1.5. Potencialiai pavojingi įrenginiai ir pavojingi darbai. Pavojingų darbų
atlikimas.
Potencialiai pavojingi įrenginiai yra tokie, kurie gali ūmiai pakenkti
žmonių sveikatai, sukelti pavojų gyvybei, ap
plinkai dėl sukauptos energijos
ar juose vykstančių procesų. Potencialiai pavojingiems įrenginiams
priskiriami: garo katilai, vandens šildymo katilai, slėginiai indai, įranga
dujoms, kėlimo kranai, keltuvai, elektros įrenginiai, branduolinės
energijos ar radioaktyvių medž panaudojimo įrenginiai ir kt. Visų šių
įrenginių kaip ir pavojingų darbų sąrašas yra patvirtintas LR Vyriausybės.
Visi šie įrenginiai projektuojami, gaminami, montuojami ar išmontuojami,
remontuojami, laikomi ir naudojami pagal potencialiai pavojingų įrenginių
būtinosios ir specialiosios priežiūros taisykles.
Pavojingu darbu laikomas rizikos turintis darbas, kurio metu galimas
atsitiktinis pavojingo, kenksmingo veiksnio, susijusio su darbo pobūdžiu,
arba anomaliai pasikeitusio kenksmingo veiksnio poveikis. Šių darbų
kategorijai priskiriamas darbas su potencialiai pavojingais įrenginiais,
darbai su kenksmingomis medžiagomis, užsiliepsnojančiomis dujomis, darbai
šuliniuose, tuneliuose, darbai atliekami aukščiau kaip 5 m. nuo žemės,
darbai po vandeniu ir t.t. Įmonių vadovai privalo sudaryti ir patvirtinti
įmonėse eksploatuojamų įrenginių ir darbų sąrašus. Pavojingus darbus
atliekančių darbuotojų ir vadovų apmokymui ir atestavimui yra keliami spec
reikalavimai. Pavojingiems darbams atlikti yra išrašoma paskyra-leidimas 2
egzemplioriais: vienas iš jų lieka administracijai, kt įteikiamas darbo
vadovui. Paskyrų –leidimų išdavimas registruojamas atskirame žurnale. Darbų
vadovas, gavęs paskyrą-leidimą privalo: -patikrinti darbo vietą ir numatyti
visas reikiamas priemones darbo saugumui užtikrinti; -aprūpinti darbuotojus
reikalingais darbo įrankiais ir asmeninėmis saugos priemonėmis; -privalo
surengti darbuotojams spec instruktavimą.
Pasikeitus darbų atlikimo sąl, naikinamas paskyros-leidimo galiojimas. Už
darbą pavojingomis sąlygomis kas mėn privalo būti primokama ne mažiau 30(
minimalios mėnesinės algos.
1.6.Darbų saugos kontrolės formos.
Darbų saugos būklei įmonėse tikrinti įvesta valstybinė, visuomeninė ir
vietinė kontrolė.
Valstybinė darbų saugos kontrolė.Valstybinė darbo inspekcija prie
socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdo valstybinę darbų saugos
politiką, kad būtų užtikrinta darbų saugos pažeidimų, nelaimingų atsitikimų
darbe ir profesinių ligų prevencija. Taip pat kontroliuoja, ar laikomasi
darbo ir darbų saugos įstatymų, kitų šiuos klausimus reglamentuojančių
norminių aktų. Kontrolę vykdo per valstybinius darbo inspektorius.
Valstybinė higienos inspekcija prie valstybinės visuomeninės sveikatos
priežiūros tarnybos gina gyventojų teisę į kuo geresnę fizinę ir psichinę
sveikatą, ugdo piliečio ir pareigūno pareigą skatinti sveiko gyvenimo,
sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo poreikį teisinėmis, socialinėmis
priemonėmis. Kontroliuoja, kad užbaigtos statybos atitiktų, patvirtintus
projektus, normas, kad, būtų sudarytos sveikos darbo ir buities sąlygos
darbuotojams. Kontroliuoja kaip įgyvendinamos sanitarinės priešepideminės
priemonės, kad būtų išvengta profesinių ir infekcinių susirgimų.
Valstybinė atominės energetikos inspekcija yra LR vykdomosios valdžios
institucija, užtikrinanti saugų branduolinių ir radioaktyviųjų medžiagų ir
atominės energijos naudojimą ir priežiūrą.
Valstybinę priešgaisrinę priežiūrą LR vykdo priešgaisrinės apsaugos
departamentas prie vidaus reikalų ministerijos bei jam pavaldžios
priešgaisrinės apsaugos daliniai ir tarnybos. Pagrindiniai uždaviniai –
vykdyti gaisrų prevenciją ir užtikrinti technines bei organizacines
priemones gaisrams gesinti ir atlikti gelbėjimo darbus. Kontroliuoja kaip
vykdomi gaisrinės saugos normų ir taisyklių reikalavimai projektuojant,
statant ir eksploatuojant pastatus.
Valstybinės energetikos inspekcijos prie ūkio ministerijos pagrindinis
tikslas – vykdyti Lietuvos fizinių ir juridinių asmenų, energetikos
įrenginių valstybinę priežiūrą ir kontrolę, siekiant užtikrinti patikimą,
saugų energijos išteklių, energijos tiekimą ir vartojimą.
Visuomeninė darbų saugos kontrolė. Visuomeninę darbų saugos kontrolę vykdo:
-LR saugos darbe komisija valstybės, darbuotojų, darbdavių tarpusavio
interesams ir santykiams reguliuoti, formuojant ir įgyvendinant saugos
darbe politiką, trišaliu principu įsteigta LR saugos darbe komisija;
-Įmonių profesinės sąjungos. Jos gina savo narių sveikatos ir gyvybės
išsaugojimo darbe interesus vadovaudamosi LR profesinių sąjungų įstatymu.
Profesinių sąjungų atstovai dalyvauja tiriant lengvus, sunkius ir mirtinus
nelaimingus atsitikimus; -Įmonės saugos darbe komitetas.
Vietinė darbų saugos kontrolė. Darbdavys saugos darbe darbo higienos ir
gaisrinės saugos profilaktikai, priežiūrai ir kontrolei, konsultavimui
steigia įmonės saugos darbe ir darbo medicinos tarnybą arba šioms
funkcijoms vykdyti, samdo kitą organizaciją. Tarnyba yra tiesiogiai pavaldi
darbdaviui. Ši tarnyba tikrina kaip vykdomi norminiai aktai saugos darbe
klausimais, aprūpinant darbuotojus asmeninėmis ir kolektyvinėmis saugos
priemonėmis. Jeigu įmonėje tarnyba nesteigiama, jos funkcijas vykdo pats
darbdavys.
1.7.Darbdavių ir darbuotojų mokymas, atestavimas ir instruktavimas.
Įmonės naujai skiriamas vadovas turi būti atestuojamas saugos darbe
klausimais. Yra išlyga: jei darbdavys yra atestuotas kaip saugos darbe
tarnybos specialistas, jis yra atleidžiamas nuo atestavimo.
Atestavimas kartojamas kas 5 m. Darbdavius, jų įgaliotus asmenis atestuoja
darbų saugos mokymo institucijos. Komisijose dalyvauja ne mažiau kaip 3
žmonės, turintys ne mažesnį kaip 3 m. darbo stažą valstybinės darbo
inspekcijos pareigose. Saugos darbe tarnybų specialistai privalo turėti
aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą. Komisijoje būtinai turi būti
valstybinės darbo inspekcijos inspektorius. Teigiamai įvertinus žinias,
gaunamas pažymėjimas. Darbdavys dalį savo teisių ir pareigų saugos darbe
klausimais gali perduoti tik atestuotam padalinio vadovui.
Atestuotis privalo ir padalinių vadovai. Jie atestuojami: ne rečiau kaip
kas 5 m.; pasikeitus gamybos technologiniams procesams, pakeitus darbo
pobūdį. Pavojingų įrenginių priežiūros meistrai ir darbų vadovai taip pat
privalo turėti saugos darbe norminiuose aktuose nustatytą išsilavinimą ir
darbo stažą. Visi įmonės darbuotojai nepriklausomai nuo darbo stažo turi
būti instruktuojami darbų saugos klausimais. Yra 5 privalomi darbų saugos
instruktavimai: 1)įvadinis; 2)priminis darbo vietoje; 3)periodinis darbo
vietoje; 4)papildomas darbo vietoje; 5)specialus. 1)Įvadinį instruktavimą,
sudarydami darbo sutartį, privalo išklausyti visi darbuotojai. Instruktuoja
darbdavys arba jo įgaliotas asmuo, turintis atestavimo pažymėjimą.
2)Pirminiai instruktavimą darbo vietoje privalo išklausyti darbuotojai,
gaminantys produkciją, teikiantys paslaugas, dirbantys su kenksmingais ir
pavojingais veiksniais. Instruktuoja padalinio vadovas. 3)Periodinis
instruktavimas atliekamas ne mažiau kaip kas 12 mėn. 4)papildomas darbo
vietoje instruktavimas vykdomas pasikeitus gamybos technologiniams
procesams, patvirtinus naujas saugos darbe instrukcijas, kai darbuotojų
žinios saugos darbe klausimais yra nepakankamos, taip pat įvykus
nelaimingam atsitikimui. 5)Specialųjį instruktavimą privalo išklausyti
dirbantys pagal paskiras – leidimus ar rašytinius nurodymus. Šis
instruktavimas apiforminamas paskyroje-leidime.
Visi kiti instruktavimai įforminami registravimo žurnaluose. Šie žurnalai
saugomi nustatytais terminais (50 metų, 45 metai ir pan).
Instruktuojama pagal įmonėje patvirtintas instrukcijas.
1.8.Atsakomybės formos pažeidus darbų saugos reikalavimus.
Neįvykdžius darbų saugos norminio akto reikalavimų, vadovai traukiami
drausminėn, administracinėn, materialinėn ir baudžiamojon atsakomybėn
įstatymų nustatyta tvarka.
Drausminė atsakomybė. Už darbų saugos norminių aktų pažeidimus, kurie
juridiškai traktuotini kaip darbo drausmės pažeidimai, vadovas gali skirti
šias drausmines nuobaudas: pastabą, papeikimą, griežtą papeikimą, atleidimą
iš darbo.
Jeigu darbuotojas sąmoningai pažeidė darbų saugos norminių aktų
reikalavimus ir prieš tai jam buvo taikyta nors viena per 12 mėn drausminė
nuobauda, jis gali būti atleistas iš darbo darbdavio iniciatyva be jokių
pašalpų ir t.t. Drausminė nuobauda darbdavio įsakymu skiriama ne vėliau
kaip po mėnesio ir per tris dienas pranešama darbuotojui. Darbuotojas,
gavęs nuobaudą, turi pasirašyti ant įsakymo. Dar yra svarbu tai, kad
drausminė nuobauda negali būti skiriama praėjus 6 mėn nuo nusižengimo
padarymo datos. Už kiekvieną pažeidimą galima skirti tik vieną drausminę
nuobaudą.
Premijos neskyrimas ar materialinės žalos išieškojimas nėra drausminės
nuobaudos.
Administracinė atsakomybė. Už šios atsakomybės pažeidimą bausti darbuotojus
piniginėmis baudomis turi teisę valstybinę kontrolę vykdančių institucijų
inspektoriai. Baudos dydis gali būti nuo 200 iki 10 000 Lt. Nelaimingų
atsitikimų darbe nuslėpimas gali kainuoti nuo 100 iki 10 000 Lt. Piniginė
bauda gali būti skiriama ne vėliau kaip po mėnesio nuo nusižengimo padarymo
dienos. Administracinę baudą galima apskųsti teismui.
Materialinė atsakomybė. Už šios atsakomybės pažeidimą gali būti taikoma
pilnutinė ir ribota materialinė atsakomybė. Pilnutinė taikoma kai
veiksmuose randama kriminalinio nusikaltimo faktų. Ribota taikoma už
darbuotojo sveikatai padarytą žalą. Darbuotojui žuvus darbe įmonė jo
įpėdiniams išmoka vienkartinę pašalpą ne mažesnę kaip 100 minimalių
mėnesinių algų. Visus nesutarimus sprendžia tik teismas.
Baudžiamoji atsakomybė. Pagal baudžiamą kodeksą numatoma, kad pažeidus šios
rūšies atsakomybę kaltininkas gali būti baudžiamas pataisos darbais iki 1
m. arba bauda; arba laisvės atėmimu iki 5 m. arba bauda.
1.9. Nelaimingi atsitikimai darbe, jų klasifikacija. Nelaimingas
atsitikimas- ūmus darbuotojo sveikatos pakenkimas dėl trumpalaikio darbo
aplinkos pavojingo, kenksmingo poveikio, kai darbuotojas netenka darbingumo
nors vienai dienai arba miršta. Būtent pavojingos, kenksmingos situacijos
trumpalaikiškumu, momentine išraiška nelaimingi atsitikimai skiriasi nuo
profesinių ligų. Profesinė liga- darbuotojo sveikatos sutrikimas dėl darbo
aplinkos ilgalaikio kenksmingo poveikio. Kenksmingi veiksniai gali būti:
virpesiai, triukšmas, dulkės, cheminės medžiagos, ergonominiai nepatogumai
ir kiti žalingi veiksniai.
Kenksmingas veiksnys- darbo aplinkos veiksnys, dėl kurio susidarius tam
tikroms atsitiktinėms aplinkybėms darbuotojas gali būti traumuotas arba
blogėti jo sveikata. Būna atvejų, kai žalingi poveikiai yra ilgalaikiai,
tačiau jų pasekmės įvertinamos kaip nelaimingi atsitikimai (Pvz.: saulės
smūgiai, nušalimai, apsinuodijimai lakiosiomis medžiagomis ir pan).
Profesines ligas sukelia tik kenksmingas veiksnys (veiksniai), o
nelaimingus atsitikimus- pavojingi ir kenksmingi veiksniai. Nelaimingi
atsitikimai: a)lengvas- tai įvykis, kurio metu darbuotojas patiria gyvybei
nepavojingą kūno sužalojimą arba sveikatos sutrikimą ir dėl to netenka
darbingumo nors vienai dienai. Po tam tikro laikotarpio nukentėjęs
pasveiksta be liekamųjų pasekmių. b) sunkus- tai įvykis, kurio metu
darbuotojas patiria gyvybei pavojinga arba sunkų kūno sužalojimą (traumą)
ar sveikatos sutrikimą. Šiai grupei priskiriami ir sužalojimai, kai
nesuteikus medicinos pagalbos, jie baigiasi mirtimi. Tai kaulų lūžiai,
galūnių amputavimai, III-IV laipsnių nudegimai ir kt. Sunkių nelaimingų
atsitikimų klasifikaciniai požymiai nurodomi nelaimingų atsitikimų darbe
tyrimo ir apskaitos nuostatuose. c) mirtinas- tai įvykis, dėl kurio
pasekmių nukentėjęs darbuotojas mirė. d) grupinis- tai įvykis, kurio metu
nukentėjo du ir daugiau darbuotojų.
Pavojingi veiksniai, dėl kurių gali įvykti nelaimingas atsitikimas, gali
būti fizinės, cheminės, biologinės ar psichofiziologinės kilmės. Fizinės
kilmės veiksniu gali būti laikomas konstrukcijos griuvimas, krovinio
kritimas, traumuojantys darbuotoją. Cheminės kilmės veiksnys- tai
kenksmingų ir nuodingų dujų patekimas į darbo aplinką. Biologinės kilmės
veiksnys- tai vabzdžių, gyvačių įkandimai darbuotojams. Psichofiziologinės
kilmės veiksniu gali būti laikomas darbuotojo pervargimas, apsvaigimas nuo
alkoholio ir narkotikų, problematiški darbuotojų santykiai darbovietėje ir
t.t. Nelaimingus atsitikimus sukėlę kenksmingi ir pavojingi veiksniai turi
būti analizuojami ir imamasi reikiamų saugumo priemonių, kad jų neliktų.
Nelaimingi atsitikimai skirstomi: 1)susiję su darbu; 2)nesusiję su darbu.
Nelaimingi atsitikimai, susiję su darbu tokie, kurie įvyko: 1) dirbant
darbo vietoje, nurodytoje darbo sutartyje, darbdavio naudai ar jo
interesais kitoje vietoje, dirbant, sportuojant ar dalyvaujant
visuomeninėje veikloje darbdavio ar jo įgalioto asmens pavedimu, vykdant
profsąjunginę veiklą. 2) parengiant arba sutvarkant darbo vietą, atliekant
kitus su darbo procesu susijusius veiksmus įmonės teritorijoje, patalpose
ar kitoje vietoje (prieš pradedant darbą, darbo laiku ar po darbo). 3)
pertraukos pavalgyti, pailsėti ar pertraukų metu darbo vietoje, įmonės
teritorijoje, patalpose (paveikus darbo aplinkos kenksmingam veiksniui). 4)
vykstant į darbą ar iš darbo įmonės ar jos samdomu transportu. 5) vykstant
darbo reikalais nuosavu transportu, jeigu su darbdaviu yra sudaryta
sutartis naudoti nuosavą transportą darbe. 6) dirbant savo tikslams su
darbdavio ar jo įgalioto asmens raštišku leidimu. 7) atliekant pilietinę
pareigą- gelbstint žmones, materialines vertybes gaisro, avarijos,
stichinės ar kitos nelaimės likvidavimo metu.
Nesusiję su darbu: 1) nukentėjusiajam sąmoningai siekiant susižaloti ar
nusižudyti. 2) nukentėjusiajam darant nusikaltimą. 3) nukentėjusiajam
savavališkai, savo naudai dirbant be darbdavio ar jo įgalioto asmens
žinios. 4)dėl nukentėjusio alkoholio, narkotinio ar toksinio apsvaigimo,
nesusijusio su darbo ar technologiniu procesu (pagal medicinos įstaigos ir
nelaimingo atsitikimo tyrimo komisijos išvadas). 7) panaudojus prieš juos
smurtą, jei smurto aplinkybės ir priežastys nesusijusios su darbu. Tyrimo
komisija išvadą dėl nelaimingo atsitikimo priskyrimo prie aukščiau paminėtų
įvykių įrašo N-1 formos akte. Nelaimingo atsitikimo tyrimo rezultatai
surašomi N-2 formos akte, kai jie įvyksta ne įmonės teritorijoje. Grupinio
nelaimingo atsitikimo metu atitinkamos formos aktas surašomas kiekvienam
nukentėjusiam atskirai. Komisijai ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe
surašomi N-1 formos aktas, o vykstant į/ iš darbo- N-2 formos aktas.
1.10. Nelaimingų atsitikimų tyrimas. Lengvo nelaimingo atsitikimo tyrimas.
Darbdavys privalo pranešti įmonės profesinei sąjungai ar saugos darbe
komiteto atstovui. Padalinio vadovas apie įvykį praneša įmonės saugos darbe
tarnybai ir saugos darbe komitetui. Darbdavys (jo įgaliotas asmuo) privalo
organizuoti pirmosios pagalbos suteikimą, o jei reikia nukentėjusįjį
nugabenti į gydymo įstaigą. Darbdavys, įmonėje, kurioje įvyko nelaimingas
atsitikimas, privalo darbo vietą ir įrenginių būklę išsaugoti, kokia ji
buvo nelaimingo atsitikimo metu, iki nelaimingas atsitikimas bus komisijos
ištirtas. Be tyrimo komisijos leidimo būtini pakeitimai daromi, jeigu tai
kelia pavojų aplinkinių darbuotojų gyvybei ir sveikatai. Šiuo atveju
dokumentuojama (grafiškai, fotografuojama, filmuojama) ir surašomas aktas
pagal pridedamą formą. Lengvą nelaimingą atsitikimą tiria dvišalė darbdavio
įsakymu sudaryta komisija iš darbdavio atstovo ir darbuotojų atstovo. Jei
įmonėje nėra darbuotojų atstovų, nukentėjusiam atstovauja jo arba šeimos
raštu įgaliotas asmuo, kuris gali dalyvauti ir nelaimingo atsitikimo tyrimo
metu. Darbdavys privalo sudaryti tinkamas sąl tirti nelaimingam
atsitikimui. Tyrimo komisijai pareikalavus, aprūpinti transporto, ryšių
priemonėmis, skirti patalpą komisijos darbui, pakviesti reikiamus
specialistus, ekspertus. Jeigu reikia- atlikti techninius skaičiavimus,
laboratorinius tyrimus, bandymus ir pan.
Lengvą nelaimingą atsitikimą komisija privalo ištirti per 10 dienų.
Ištyrusi komisija ušrašo N1 ir N2 formos aktą. Jį pasirašo. Darbdavys,
gavęs šį aktą, jį patvirtina savo parašu ir antspaudu. Originalai paliekami
įmonėje, o kopijos išsiunčiamos per 3 dienas po akto pasirašymo: 1)
Valstybinei darbo inspekcijai (sprendimas inspektoriaus dė1 papildomo
tyrimo) 2) Nukentėjusiam 3) įstaigai- draudėjui 4) Profesinei sąjungai (jei
nukentėjęs yra jos narys) 5) Jei studentas, tai mokymo įstaigai.
Valstybinis darbo inspektorius nustatęs, kad nelaimingas atsitikimas
ištirtas neteisingai, privalo iš darbdavio pareikalauti papildomo tyrimo.
Dėl tyrimo iškilusius nesutarimus sprendžia inspektavimo skyriaus
viršininkas.
Sunkių ir mirtinų nelaimingų atsitikimų tyrimas. Jam įvykus darbdavys
privalo iškart po įvykio pagal nustatytą formą ryšio priemonėmis pranešti:
1)miesto (rajono), apylinkės, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas,
prokuratūrai. 2) valstybinei darbo inspekcijai, 3) suinteresuotai įmonei
taip pat Valstybinei higienos inspekcijai; 4)Valstybinei statybos
inspekcijai. 5) nukentėjusiojo šeimai.
Sunkius, mirtinus ir grupinius, kai vienas iš nukentėjusių sunkiai
traumuotas ar mirė, nelaimingus atsitikimus tiria trišalė komisija:
Valstybinės darbo inspekcijos inspektorius, Profesinės sąjungos atstovas,
Vadovaujančio organo atstovas, Darbdavio skirtas atstovas. Nelaimingų
atsitikimų trišalė komisija privalo ištirti ne vėliau kaip per 20
kalendorinių dienų. Valstybinis darbo inspektorius turi teisę pratęsti
tyrimo trukmę. Tyrimas atskirais atvejais gali būti sustabdomas, iki bus
gautos išvados iš medicinos ir teisėsaugos įstaigų.
Jei žūva virš 2 žmonių, tyrimo komisijos pirmininką skiria LR vyr.
Valstybinis darbo inspektorius. Jei žūva daugiau negu 5 žmonės, komisiją
sudaro ir tyrimo trukmę nustato LRV. Ištyrusi sunkų ar mirtiną nelaimingą
atsitikimą, komisija surašo N-1 arba N-2 formos aktus ir pasirašo visi
komisijos nariai. Valstybinės darbo inspekcijos inspektorius ne vėliau kaip
per 4 kalendorines dienas nuo tyrimo pabaigos visą tyrimo medž išsiunčia:
1) valstybinės darbo inspekcijos valdybai; 2) nukentėjusiojo darbdaviui
(originalą) 3) miesto (rajono), apylinkės prokuratūrai 4) nukentėjusiam
darbuotojui (jo šeimai) arba jo interesams atstovaujančiam asmeniui 5)
draudimo įstaigai, kurioje nukentėjęs apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų
6) organizacijoms, kurių atstovai dalyvavo tiriant nelaimingą atsitikimą 7)
profesinei sąjungai, kurios narys yra nukentėjęs, jei jis yra jos narys 8)
mokymo įstaigai, kurios studentas ar moksleivis buvo traumuotas.
Darbdavys privalo šalinti nelaimingų atsitikimų priežastis, vykdyti
komisijos nustatytais terminais akte numatytas priemones ir iformuoti
įmonės darbuotojus, saugos darbe komiteto narius, profesinę sąjungą, jai
nesant- darbuotojų įgaliotą atstovą apie vykdytas priemones tinkamomis
darbo sąlygoms sudaryti.

1.11.Traumatizmo analizės metodai ir koeficientai. Traumatizmo
analizavimas privalo turėti tokį nuoseklumą: 1) duomenų apie nelaimingus
atsitikimus sukaupimas 2) šių duomenų analizavimas 3) traumatizmo
prognozavimas pagal analizės duomenis 4) traumatizmo planavimas, t.y.
galimų traumų nustatymas 5) prevencinių darbų saugos priemonių
optimizavimas 6) priemonės gamybiniam traumatizmui valdyti. Traumatizmo
analizavimui turi būti naudojami ne senesni kaip 3-5 metų duomenys.
Traumatizmas gali būti analizuojamas daugeliu būdų: topografinis-
aiškinamasi, kokiuose cechuose, įmonėse įvyksta daugiausia traumų;
monografinis- nustatinėjama, kokie įrengimai, mechanizmai, darbo zonos
pavojingiausios; traumatizmo šaltinių paieškos metodas- nustatinėjami
pagrindiniai traumatizmo faktoriai, priežastys; tinklinio plano metodas-
nustatinėjamas traumų priežastinis ryšys ir kt. Žinoma, patogiausias
išsamiausias traumų analizavimo būdas yra naudojant kompiuterines
programas. Nelaimingų atsitikimų dažnumą įvertina- dažnumo koeficientas,
kuris parodo kiek darbuotojų iš 1000 susižeidžia per analizuojamą periodą.
Dažnumo koeficientas lygus: Kd=1000*N/S, N-traumų skaičius per analizuojamą
periodą; S- vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius. Jeigu skaičiuojame ne
vieniems metams, įvedamas koef lygus: Kd( 1000*N/S * 12/n; n- yra
atsiskaitymo periodo mėnesių skaičius. Traumų pasekmes vertina traumų
sunkumo koeficientas, kuris rodo dėl traumų sirgtų dienų vidurkį: Ks((D/N.
(D-bendras dėl nelaimingų atsitikimų sirgtų dienų skaičius; N-nelaimingų
atsitikimų skaičius. Norint gauti bendrą traumatizmo charakteristiką
įmonėje (ceche, padalinyje ir kt.) yra nustatomas nedarbingumo koeficientas
(parodo kiek prarasta dienų dėl traumatizmo iš 1000 darbuotojų), kuris yra
dažnumo ir sunkumo koeficientų sandauga: Kb=Kd*Ks.
2.1. Gamybinės aplinkos metereolog. sąl., įtaka žmogui, higieninis
normavimas. Mikroklimatą (gamybos aplinkos metereologines sąl) sudaro : 1.
šiluminis spinduliavimas; 2. temperatūra; 3. santykinė oro drėgmė; 4. oro
judėjimo greitis; 5.slėgis. Visi šie metereologinių sąl parametrai yra
svarbūs darbingumui, žm šilumos apykaitai, organizmo šiluminei
pusiausvyrai.

Darbo patalpų temp turi būti ne aukštesnė kaip 28OC todėl, kad aukštesnėje
temperatūroje sutrinka žm organizmo termoreguliacijos procesai.
Termoreguliacija- tai organizmo sugebėjimas išlaikyti pastovią kūno temp,
keičiantis mikroklimato parametrams ir darbo sunkumui.

Karštame ore žm organizmas perkaista, sutrinka medž apykaitos procesas,
sulėtėja reakcija, padidėja traumų pavojus. Esant oro temp aukštesnei nei
35OC, organizmo šilumos atidavimas konvekcijos būdu sutrinka. Žm pradeda
intensyviai prakaituoti ir garuodama drėgmė atvėsina organizmą, tačiau su
prakaitu prarandama daug druskų ir vitaminų, kas pablogina žm savijautą.
Taip pat perkaitusį žm gali ištikti šiluminiai smūgiai, prasidėti
traukuliai.
Tokiose gamybinėse patalpose kaip kalvės, katilinės, įv kaitinimo krosnys
daug šiluminės energijos išsiskiria šiluminio spinduliavimo būdu. Šiluminio
spinduliavimo intensyvumas matuojamas W/m2. Jis priklauso nuo spinduliavimo
trukmės ir šiluminio srauto energijos. Šiluminio spinduliavimo intensyvumas
didesnis kaip 700 W/m2 yra kenksmingas ir neleidžiamas darbo vietose.
Intensyvumą galima išmatuoti aktinometru.
Esant žemai temp, sulėtėja kraujo apytaka, rankų ir kojų judrumas, žm
organizmas gali peršalti. Dirbant lengvą fizinį darbą, geriausia savijauta,
kai oro temp 16-20OC, o sunkų fizinį darbą 10-15OC. Tačiau tai priklauso
nuo oro judėjimo (cirkuliacijos) greičio ir patalpų drėgmės, todėl, kad
mikroklimatų parametrų poveikis žm organizmui tarpusavyje yra priklausomas.
Pvz. aukštos temp žalinga įtaka darbingumui padidėja esant didelei oro
drėgmei ir oro judėjimo greičiui. Todėl yra įvertinti subjektyviniai temp
rodikliai, kurie apibūdina temp santykinės drėgmės ir oro judėjimo greičio
vienalaikį poveikį žm organizmui.
Efektyvi temp- tokia temp, kurią žm jaučia, esant tam tikrai santykinei oro
drėgmei be jokio oro judėjimo.
Ekvivalentiškai efektyvi temp- tokia temp, kurią žm jaučia esant tam tikrai
santykinei drėgmei, judant orui įv greičiu.
Oro drėgmę darbo vietose charakterizuoja sant. oro drėgmė ir išreiškiama
santykiu: R(Dabs/Dmax *100(. Dabs-drėgmės kiekis ore prie esamos T. Dmax-
maksimalus drėgmės kiekis, kuris gali išsilaikyti ore. Santykinė oro drėgmė
parodo vandens garų svorio santykį procentais duotame oro tūryje su max
prisotinto oro vandens garų svoriu atitinkamoje temp. Matuojama
psichrometrais, higrometrais, higrografais.
Oro cirkuliacija. Oro judėjimą patalpose gali sukelti natūralios
konvekcinės srovės arba mechaninė ventiliacija. Žm organizmas pradeda
jausti oro judėjimą, kurio greitis 0,15 m/s. Palankiausias oro judėjimo
greitis 0,1-0,2 m/s. Oro judėjimo greitis matuojamas anemometrais.
Slėgis mat. barometru. Normalus slėgis yra 760 mmHg arba 101325 Pa. Dideli
oro slėgio kitimai žm. sukelia įvairius patologinius organizmo pakitimus
(silpnumą, galvos svaigimą, pykinimą).
Higienos normose yra nurodyti leistini ir optimalūs meter sąl parametrų
dydžiai: temp, santykinės oro drėgmės ir oro judėjimo greičio. Leistini
dydžiai yra privalomi, o optimalūs- rekomenduotini. Normos yra skirtingos,
atsižvelgiant į metų laiką ir darbo sunkumą.
Išskiriamas šiltasis ir šaltasis metų laikai. Šiltasis, kurio vid temp
10OC, šaltasis ir pereinamasis (10OC.
Pagal darbo sunkumą nustatomos normos lengvam, vidutinio sunkumo ir sunkiam
darbui. Šios normos skirtingos ir patalpoms, pasižyminčioms dideliu šilumos
spinduliavimu.
Gamybinės aplinkos oro sąl gali būti gerinamos bendromis ir individualiomis
priemonėmis: įrengtas patalpų vėdinimas (paduodamoji ir ištraukiamoji
ventiliacija)-žalingos medž, garai pašalinami kartu su oru. Kaloriferiai,
kondicionieriai (pašildo orą iki reik temp. ir drėgmės), patalpos
sandarinamos, kad nebūtų skersvėjų, oras tiekiamas atitink. greičio,
sumažinti šiluminį spinduliavimą įrengus šilum. izoliaciją, mechanizuoti
atskiras darb. operacijas, panaudoti spec. rūbus, darbuotojams sudaryti
geras darbo, poilsio ir higienines sąlygas.
2.2. Gamyb. Dulkės, jų savvbės, higieninis normavimas. Daug dulkių
išsiskiria dėl to, kad technolog. proc. nėra tobulas, blogai hermetizuoti
technolog. įrenginiai, trūksta vietinių nusiurbėjų, valymo įreng. ir bendr.
ventiliacijos. Bet kokios dulkės kenkia darbuotojų sveikatai. Kartu su
dulkėmis juda įv bakterijos ir gaisrą bei sprogimą sukeliančios medž.
Dulkės pagal kilmę skirst: 1. organinės dulkės: augalinės kilmės
(medienos, medvilnės) ir gyvulinės kilmės (vilnų, plaukų.); 2. neorgan.
kilmės dulkės – metalo ir mineralinės; 3. mišrios dulkės – pirmos ir antros
grupių mišinys.

Pagal dispersiškumą dulk. skirst. į 2 klases. 1. smulkiadispersės iki 10
mkm. Tai atmosferos dulkės. Smulkiadispersės dulk. vad. aerozoliais, jos
nenusėda patalpų ore; 2. Vidutinio ir stambaus dispersiškumo dulkės. Jų
dydis (10 mkm. Jos nusėda ant paviršių ir vadinamos aerogeliais. L. svarbi
dulkių savybė – įsimagnetinimas. Nemetalinės – teigiamai, metalinės –
neigiamai.
Pagal kenksmingumą dulkės skirstomos: 1. inertinės (suodžiai, jos
agresyvios) 2. nuodingos (sieros).
Dulkių dalelės, kurios gali oksiduotis ore, sudaro su oru ar kt. medž.
sprogius mišinius. Jei žemutinė ribinė dalelių konc. maž. kaip 65 g/m3,
gali kilti sprogimas, jei didesnė kaip 65 g/m3 -gaisras. Žem. rib. konc. –
maž. degios medž. kiekis, kuris su oru sudaro sprogų mišinį.
Pavojingiausios – didelės dispersijos organinės ar mineral. kilmės dulkės,
nes jos lengvai oksiduojasi.
Kvėpuojant dulkėmis susergama silikoze. Aštrios dulkės pažeidžia akis.
Dulkės turi įtaką bronchų ir plaučių ligoms.
Kenks. medž. kiekis darbo zonoje neturi viršyti ribinių leistinų
koncentracijų. Dulkių konc. nustato higienos normos.
Efektyviausias dulkėtumo mažinimo būdas – dulk. surinkimas jų susidarymo
židinyje. Tam būtina tobulinti darb. proc., hermetizuoti technolog.
įrenginius, mechanizuoti procesus sukeliančius daug dulkių. Jei to
nepakanka, įrengiama ištrauk. arba įtrauk.- tiekiamoji bendroji ir
ištraukiamoji vietinė mechaninė ventiliacija. Kai nepavyksta panaudoti nei
vieno būdo, tai naudojamos individualios apsaugos priemonės- respiratoriai.
.
3.1. Ergonomikos samprata. Ergonomikos (žmogiškojo veiksnio) sąvokos
plačiai naudojamos daugelyje pasaulio šalių. Europoje daugiau paplitusi
ergonomikos sąvoka. Kai kurie mokslininkai šias sąvokas bando atskirti. Bet
laikas parodė, kad sąvokų atskyrimas yra dirbtinis ir daugeliu atveju šios
sąvokos yra sinonimai. Ergonomika tiria žmogų sąveikoje su įranga, darbu ir
gamybine aplinka. Didžiausias dėmesys skiriamas žmogiškajam pradui ir
skirtingai inžinerijai, kur dėmesys skiriamas technikai. Ergonomika siekia
taip pakeisti daiktus ir jų vartojimo aplinką, kad jie kuo geriau
patenkintų poreikius. Ergonomika kaip mokslas turi du pagr tikslus: 1.
darbo efektyvumo padidinimas. Vertinama patogumo, komforto padidinimas,
žmonių klaidų sumažinimas, produktyvumo pakėlimas. 2. humaniškumo reikšmės
padidinimas. Čia įvertinama darbo saugumas, streso sumažinimas, darbo vietų
tobulinimas. Abu tikslai yra susiję ir neatskiriami. Siekiant vieno tikslo
pasiekiam kitų. Žmogiškojo veiksnio tyrimų metodas yra informacija apie
žmogaus sugebėjimus, elgseną ir kitas charakteristikas sistemingas taikymas
pagrindžiant daiktą ir veiksnių kuriuos žmonės naudoja savo aplinkoje,
sukūrimą. Tai apima mokslinius tyrimus, kurių pagalba gaunama dalykiška
informacija apie žmones ir jų reakciją į aplinką, daiktus. Apibendrinus
galima pasakyti, kad ergonomika atskleidžia galimybių apribojimus, kuriant
ir tobulinant įrankius, mechanizmus, ir technologines sistemas.
3.2. Darbinių sistemų samprata. Pagrindinė žmogaus veiksnio egzistavimo
sąvoka yra sistema. Pats paprasčiausias apibrėžimas toks, kad sistema yra
būtis, kuri egzistuoja tam, kad įvykdyti tam tikrus tikslus. Sistemą sudaro
žmonės, mašinos ir kiti aspektai, sąveikaujantys kartu, kad pasiekti
numatytus tikslus, kurių pasiekti veikiant atskirai neįmanoma. Pagr
ergonomikos sistema yra žmogus-mašina sistema. Ji yra derinys vieno ar
daugiau žmonių ir vieno ar daugiau fizinių sudėtinių dalių, sąveikaujančių
tam, kad atlikti darbą ir gauti norimus rezultatus. Atsižvelgiant į šį
apibrėžimą galima lengvai apibūdinti mašinos sąvoką. Tai iš esmės koks tai
fizinis objektas, daiktas, įranga, ką žmonės naudoja siekdami tam tikrų
tikslų. Pati paprasčiausia žmogus-mašina sistemos forma tai žmogus su darbo
įrankiu. Einant aukštyn sudėtingumo skale, būtų tokios sistemos:
automobilis, pjovimo mašina ir t.t. dar sudėtingesnės sistemos: ryšių
sistemos, lektuvai, fabrikai ir t.t. kai kurios sistemos yra neapibrėžtos,
beformės. Tai sveikatos apsauga, transportas ir t.t. visas sistemas galima
suskirstyti į 3 pagrindines klases, tai rankinės, mechaninės ir automatinės
sistemos. Rankinę sistemą sudaro rankiniai įrankiai ir kitos pagalbinės
priemonės, valdomas žmogus, jo kontroliuojant. Šioje sistemoje energijos
šaltinis- fizinė energija. Mechanines sistemas sudaro įvairūs energetinių
mašinų įrangos dalys. Šiom priklauso ir pusiau automatinės dalys.
Mechaninės sistemos sukurtos atlikti tam tikras funkcijas ar pakeitimus.
Energijos šaltinis yra mašina, žmogaus f-ja kontroliuoti darbo eigą,
naudojant kontrolės prietaisus. Automatinės sistemos yra pilnai
automatizuotos ir numatytas fu-jas atlieka be žmogaus įsikišimo. Galima
pamanyti, kad šiose sistemose nustoja galioti žmogaus veiksnys, bet taip
nėra. Nes reikia jas matuoti, instaliuoti ir panašiai, kur atsiranda
žmogaus veiksnio reikšmė.
3.3. Darbinių sistemų charakteristikos. Visos darbinės sistemos yra
tikslingos ir kiekviena sistema turi turėti tikslą. Sistemos tikslas yra
sistemos uždavinys. Sistemos gali būti pagrindinės (viršesnės). Jos gali
būti sudarytos taip, kad yra kitų sistemų (didesnių) dalimi. Iš kitos
pusės, sistema gali būti sudaryta iš daugelio posistemių. Nagrinėjant tokią
kompleksinę sistemą kyla klausimas: kur kiekv iš jų prasideda ir baigiasi?
Todėl būtina nustatyti sistemos ribas. Kita charakteristika- visos sistemos
veikia aplinkoje ir veikimo aplinka tai viskas, kas yra už sistemos ribų.
Priklausomai nuo ribų, aplinka gali plėstis nuo artimiausios aplinkos per
tarpines į pagrindinę aplinką (darbo stalas- kabinetas- gatvė). Svarbu
pažymėti, kad dalis fizinės aplinkos yra natūrali aplinka ir gali
nepaklusti pakeitimams. Sistemos sudėtinės dalys atlieka fu-jų vaidmenį-
tai dar viena charakteristika. Kiekv sistemos dalis nulemia bent vieną f-ją
ar veiksmą. Galima skirti 4 pagr veiksmus: 1. informacijos gavimas,
priėmimas. Ji gali būti gaunama iš sistemos ribų išorės, sistemos vidaus.
2. informacijos išsaugojimas 3. informacijos apdorojimas ir perdavimas. 4.
veiksmo atlikimas. Visos sistemos sudėtinės dalys yra tarpusavyje
susijusios. Veikia kartu, kad pasiektų užsibrėžtus tikslus.
3.4. Darbinių sistemų projektavimas. Projektuojant darbines sistemas yra
išskiriamos pagr tipinės stadijos. Kompleksinėms darbinėms sistemoms yra
išskiriamos 6 pagr projektavimo stadijos. Sistemų projektavimui yra keliami
tokie pagr reikalavimai: 1. sistemos tikslo nustatymas 2. užduoties
susmulkinimas į tskiras dalis 3. dėmesio sutelkimas į sistemos pagr
reikalavimus. 4. nežinomųjų nustatymas ir patalpinimas toje sistemoje. 5.
projektavimo laiko sąnaudų nustatymas. 6. projektavimo kainos nustatymas 7.
projektavimo kompetencijos įvertinimas. 8. sistemos tinkamumo
projektavimas. Projektavimo stadijos (schemute): 1. tikslų nustatymas ir
įvykdymo detalizavimas. 2. darbinės sistemos apibrėžimas. 3. pagr
projektavimas. 4. vidinio ryšio projektavimas. 5. įrangos ir medžiagų
naudojimo projektavimas 6. bandymai ir įvertinimas. 1) tam kad būtų sukurta
darbinė sistema, reikalingas jos poreikis. Sistemos poreikis nustato jos
tikslus. Sistemos tikslas gali būti.. Įvykdymo detalizavimas nurodo ką
sistema turi daryti, kad pasiektų tuos tikslus. Įvykdymo detalizavimas turi
atspindėti sąlygas, kuriose sistema veiks, o taip pat organizacinius
suvaržymus ir reikalinga vartotojų kvalifikacija. Šios stadijos
projektavimo procese galima išskirti 2 žmogiškojo veiksnio veiklos sritis.
Tai būtent- nustatyti sistemos vartotojus ir apibrėžti vartotojų poreikius.
Dažnai darbinė sistema yra projektuojama tam, kad patobulinti jau
egzistuojančią. Šiuo atveju būtina atlikti egzistuojančios sistemos
analizę. Analizės duomenys yra naudojami sekančiose sistemos projektavimo
stadijose. 2) šioje stadijoje pagr veikla yra keičiamų ir tobulinamų
sistemos f-jų nustatymas ir sistemos ribų apibrėžimas. T.y. kokioje
didesnėje sistemoje ši nauja sistema veiks ir iki kokio smulkumo ji bus
nagrinėjama. 3) pagr projektavimas. Pagr žmogiškojo veiksnio veikla šioje
stadijoje būtų tokia: 1. f-jų priskyrimas žmonėms, mašinoms ar programinei
įrangai. 2. vartojimo instrukcijų pateikimas. 3. užduoties analizė ir
aprašymas. 4. veiklos projektavimas. Numatytos pakeisti f-jos turi būti
priskirtos žmonėms arba fiziniams komponentams (mašinoms). Nustatoma ar
žmogaus atliekamos f-jos ar mašinos turės pirmenybę. Yra nustatyta, kad žm
dėl savo sugebėjimų geriau nujaučia netikėtus aplinkos pasikeitimus, gedimo
priežastis, gali padaryti visai naujus sprendimus. Mašinos yra geresnės
saugoti ir apdoroti jau duotą informaciją, atlikti užprogramuotus veiksmus,
panaudoti nustatytą fizinę jėgą. Kartais tam tikrų f-jų priskyrimą nulemia
ir darbo atlikimo kaina.yra žiūrimas kas pigiau gali atlikti tam tikras f-
jas. Tačiau tai neturi būti pagr f-jų priskyrimo veiksnys. F-jų priskyrimą
turi nulemti žmogiškojo prado vaidmuo. 4) vidinio ryšio projektavimas.
Šioje stadijoje nagrinėjama darbinės sistemos vidinis sąryšis, t.y darbas,
aplinka, kontrolė, kompiuterinis dialogas. Taip pat yra nagrinėjama darbo
vietos projektavimo reikalavimai, įvertinami bandymų, testų rezultatai. 5)
įrangos, medžiagų naudojimo projektavimas. Sudaromos ir patvirtinamos
instrukcijos, mokymo instrukcijos, parenkama įranga numatomos naudojimo
medžiagos. Numatoma viskas, kad vartotojas galėtų įvykdyti sistemos
reikalavimus. 6) bandymai ir įvertinimas,. Įvertinimas- sukurtas sistemos
išbandymas ar ji atitinka jai iškeltus reikalavimus ir yra patikima. Labai
svarbus yra ne tik sistemos kaip produkto įvertinimas, bet ir žmogiškojo
veiksnio įvertinimas.
3.5. Darbo vietos projektavimas. Darbo vieta turi tenkinti konkrečios
gamybos sąlygas. Darbo vietos matmenys turi atitikti įrenginių
konstrukcines ir technologines savybes apidirbamoms medžiagoms, aptarnavimo
sistemai ir keliamiems darbo saugos ir higienos reikalavimams.
Automatizuojant gamybą, diegiant inovacijas mažėja sunkaus fizinio darbo
apimtys. Tačiau darbo vietų įrengimui keliami papildomi reikalavimai.
Būtina atsižvelgti į ergonomines darbuotojų galimybes. Pagerinus darbo
vietas, padarius jas optimaliomis, sumažėja taikomos lengvatos
darbuotojams, profesiniai susirgimai. Ergonominiu aspektu, darbo vieta-
zona, kurioje reikalingos techninės priemonės ir kuriomis darbuotojas
atlieka darbą ar atskirą darbo operaciją. Darbo vietos organizavimas- tai
priemonių sistema, kuri numato darbo vietos aprūpinimą įrengimais,
įrankiais, bei jų išdėstymą tam tikra tvarka. Darbo vietose gali būti
automatizuotos, mechanizuotos ir paprastos (rankomis atliekami darbai).
Projektuojant arbo vietas laikomasi tokių reikalavimų (sąlygų): 1. turi
būti pakankamo išmatavimo darbinė erdvė tarp įrengimų, žmonių. Turi būti
pakankamas tarp žmonių fizinis ryšys. 2. turi būti saugūs ir pakankami
judėjimo takai dirbantiesiems. 3. turi būti pakankamas ir natūralus
apšvietimas. Svarbus veiksnys, organizuojant vietas darbui, yra efektyvus
matymo laukas. Horizontalioje plokštumoje jo kampas nuo 200 iki 400, o
vertikalėje 30%.
3.6. Žmogiškojo veiksnio pripažinimas. Galima teigti, kad žm veiksnys
atsirado kai pirmą kartą žmonės pradėjo tobulinti savo darbo įrankius.
Tikrąjį žm veiksnio atsiradimą reiktų laikyti 18a. Pabaigą ir 19a. Pradžią
(techninė revoliucija). Šiuo metu buvo pradėta ttyrinėti darbininkų
uždavinių įvykdymas ir nuovargis atsižvelgiant į darbo veiksnius ir įrangą.
Tačiau įrangos ir veiksnių pritaikymo žmonėms idėja nebuvo panaudoti. Buvo
padaroma įv darbo vietų analizė. Šių tyrimų rezultatas pastebimas ir šiomis
dienomis. Antro pasaulinio karo metais, pagr dėmesys buvo skiriamas įv
testams, kurių pagalba buvo parenkami tinkami žmonės tam tikriems darbams
atlikti, kuriamos darbuotojų mokymo programos. Tapo aišku, kad atlikus net
ir geriausią darbuotojų atranką bei apmokėjimą, kompleksinės įrangos darbas
viršijo darbuotojų sugebėjimus, taip privertė iš naujo pažiūrėti į įrangos
pritaikymą žmogui. 1949m. Anglijoje buvo įkurta ergonomikos mokslinė
asociacija, išleista pirma knyga apie žmogiškąjį veiksnį. Po to, keleto
metų laikotarpiu buvo organizuojami pranešimai, kuriamos laboratorijos šia
tema. 1957m. Svarbus tuo, kad pradėtas leisti žurnalas “ERGONOMIKA”. 1959m.
Buvo įkurta tarptautinė ergonomikos asociacija. 1960-80 periodą galima
pavadinti žmonių veiksnio greito augimo laikotarpiu, nes prasidėjus
kosminiams skrydžiams žm veiksnys tapo svarbia dalimi įv kosminių programų.
Ergonomikos grupių galima buvo rasti įv kompanijose (farmacijos,
kompiuterių ir t.t. ) taip pat buvo suprasta žm veiksnio svarba darbo vietų
kūrime. Tačiau nepaisant to, visuomenei ergonomikos sąvoka dar nebuvo
žinoma. 1980-90m. Periode kompiuterinės įrangos, dizaino ergonomika,
kompiuterinių darbo vietų pritaikymas žmogui iškėlė žm veiksnį į naują
lygį. Įv naujų valdymo lygių ir kontrolės taikymą negalima buvo atskirti
nuo žmogaus sugebėjimų. Šiuo periodu pasaulyje įvyko daug avarijų kurios
nusinešė daug gyvybių. Atlikti tyrimai visų avarijų parodė, kad
nepakankamas dėmesys žmogaus veiksniui turėjo didelę įtaką. Į ateitį galima
teikti, kad žm veiksnio svarba didės darbo vietų ir naujų technologijų
kūrime.

4.1. Degimo sistemos ir procesai. Degimu vadiname sudėtingą fizinį cheminį

procesą, kurio metu vyksta greita medž oksidacija ir išsiskiria šiluma.

Degimo procese oksidatorius yra deguonis. Tačiau degimas gali vykti

chloro, bromo ir kitų oksidatorių terpėje. Degimo procesui reikalinga degi

medžiaga, oksidatorius ir uždegimo šaltinis. Jeigu vieno iš jų nebus,

degimo proceso nebus. Degimo metu kietos arba skystos degios medžiagos

pereina į dujinę būseną, su deguonimi pasiekdama tam tikrą koncentraciją.

Ore yra apie 21% O2. Kai O2 koncentracija ore sumažėja iki 14%, degimas

užgęsta. Uždegimo šaltinis- tai bet kuris kūnas, turintis temperatūros ir

šilumos atsargų, kurios pakanka degios sistemos tam tikram tūriui

įkaitinti, kad įvyktų degimas. Uždegimo šaltiniai gali būti šilumos

(liepsna, kibirkštis) arba šilumos pasireiškimas kita energija: chemine

(egzotermine reakcija), mechanine (trintis, smūgis), elektrine ir kt.

Degimas gali būti homogeninis ir heterogeninis. Homogeniškai degant

degioji medžiaga ir oras yra susimaišę, ir dega tik dujinės medžiagos.

Heterogeniškai degant reakcija vyksta tarp skirtingos agregatinės būsenos

medžiagų: kietos ir dujų, skystos ir dujų. Degi medžiaga ir oras

nesusimaišę. Degimo procesai. Oksidacijos reakcijos proceso greitėjimas ir

perėjimas į degimą vadinamas savaiminiu užsiliepsnojimu. Užsiliepsnojimas

gali būti šiluminis ir grandininis. Pirmuoju atveju vykstant cheminei

reakcijai medžiaga savaime užsiliepsnoja, kai šilumos išsiskyrimo greitis

degimo sistemoje didesnis už šilumos išsisklaidymo greitį į aplinką. Esant

grandininiam savaiminiam užsiliepsnojimui reakcijos greitėjimo priežastis

yra ta, kad grandinių išsišakojimo greitis didesnis už jų nutrūkimo

greitį.

Savaiminis užsidegimas. Kai kurios medžiagos, daugiausia organinės kilmės,

užsiliepsnoja esant atmosferos slėgiui ir tam tikrai t-rai. Tai durpės,

pjuvenos, kai kurių rūšių anglis, tepaluoti skudurai ir kitos medžiagos.

Šios medžiagos turi daug porų, dėl to jų oksidacijos paviršius yra

didelis. Jei nesilaikoma sandėliavimo taisyklių (bloga patalpų

ventiliacija, sandėliuojama krūvose), jose prasideda fiziniai-cheminiai

arba biocheminiai procesai, dėl kurių išsiskiria šiluma ir medžiaga

savaime įkaista. Jeigu išsiskirianti šiluma neišsisklaido į aplinką, o

kaupiasi, tai oksidacijos reakcija labai pagreitėja ir medžiaga savaime

užsidega. Medžiagos, kurių savaiminio užsiliepsnojimo t-ra žemesnė kaip

50oC, vadinamos savaime užsidegančiomis. Kuo žemesnė medžiagos užsidegimo

t-ra, tuo medžiaga pavojingesnė. Savaime užsidegančios medž: 1)savaime

užsidegančios dėl sąveikos su oru. Šiai grupei priskiriame anglis, durpes,

augalines medž.; 2)sukeliančios degimą dėl vandens poveikio. Tai būtų

negesintos kalkės, kalcio karbidas, kalis, natris ir t.t.; 3)savaime

užsidegančios jungiantis vienai su kt.

Užsiliepsnojimas. Medžiagos užsiliepsnojimas- tai degimo procesas, kai

nedidelė dalis degios medžiagos tūrio šildoma uždegimo šaltiniu iki

savaiminio užsiliepsnojimo t-ros, o kita dalis yra šalta. Kai degios

medžiagos nedidelė dalis užsiliepsnoja, šiluma nuo įkaitusio degimo

produkto plis į dar neužsiliepsnojusios dalies pusę. Fizikinė

užsiliepsnojimo proceso esmė ta pati, kaip ir savaiminio užsiliepsnojimo.

Pagrindinis skirtumas tai, kad užsiliepsnojimo procesas erdvės atžvilgiu

yra degiosios medžiagos riboto tūrio, tuo tarpu savaiminio užsiliepsnojimo

procesas apima visą medžiagos tūrį. Užsiliepsnojimo temp. paprastai

truputį aukštesnė už savaiminio užsiliepsnojimo temp-ą. Tai priklauso nuo

užsiliepsnojimo šaltinio dydžio ir jo veikimo laiko. Atmetus šių veiksnių

įtaką, užsiliepsnojimo t-ra yra lygi savaiminio užsiliepsnojimo t-rai.

Sprogimas. Sprogimas- tai trumpalaikis, spartus medžiagos degimo ar

skilimo procesas, kurio metu išsiskiria labai daug įkaitusių ir

išsiplečiančių dujų ar garų, kurie didelio slėgio smūgio banga veikia

aplinką. Degiųjų dujų, garų ir oro mišiniai greitai sprogsta tik esant tam

tikroms koncentracijoms. Mažiausia degiųjų dujų ar garų koncentracija ore,

kai mišinys dar gali užsiliepsnoti ir sprogti, vadinama žemutine ribine

koncentracija. Degiųjų dujų ir garų koncentracija, kurią viršijus

sprogimas neįvyksta, vadinama aukštutine ribine koncentracija. Kuo

didesnis ribinių koncentracijų diapazonas, tuo degioji medžiaga sprogesnė.

4.2. Gamybinių procesų priešgaisrinė klasifikacija. Pagal gamybinį pobūdį,
naudojamų ir sandėliuojamų medžiagų degimo bei sprogimo savybes visi
gamybos procesai skirstomi į 5 kategorijas: A, B, C, D, E.
Pastatai ir patalpos, kuriuose vyksta A ir B kategorijos gamybos procesai-
sprogūs ir pavojingi gaisro atžvilgiu, C- pavojingi gaisrui.
A kategorija- degiosios dujos ir lengvai užsiliepsnojantys skysčiai,
kurių garų pliūpsnio t-ra yra iki 28oC. Plūpsnio temp yra pati žemiausia
degiosios medž temp, kai jos paviršiuje susidaro garai arba dujos, kurie
uždega pliūpsniu reaktoriaus degimo šaltinį. Kai yra naudojamos medž,
kurios sprogsta ir dega sąveikoje su vandeniu, deguonis arba viena su kt.
Šiai kategorijai priskiriami benzino apdirbimo cechai, degiųjų dujų balionų
sandėliai, degių skysčių sandėliai.
B kategorija: kai naudojamos degios dulkės arba pluoštas, lengvai
užsiliepsnojantys skysčiai, kurių garų pliūpsnio t-ra yra aukštesnė kaip
28oC, o taip pat degieji skysčiai, įkaitinti iki pliūpsnio ir aukštesnės t-
ros, degieji skysčiai, kurie avarijos atveju gali sudaryli sprogius
aerozolius (skysto kuro sandėliai, medienos gamybos cechai, degių skysčių
sandėliai);
C kategorija: degieji ir sunkiai degūs skysčiai, degiosios ir sunkiai
degios kietosios medžiagos, kurios sąveikaudamos su vandeniu, oro deguonimi
arba viena su kita gali tiktai degti (stalių cechai, kietų degių medž
sandėliai);
D kategorija: karštos, įkaitintos ir išlydytos nedegiosios medžiagos, nes
jas apdorojant spinduliuoja šiluma, susidaro kibirkštys ir liepsna; kietos,
skystos ir dujinės medžiagos, kurios deginamos ir utilizuojamos kaip kuras
(suvirinimo patalpos, metalo terminio apdorojimo cechai, katilinės ir kt);
E kategorija: nedegiosios medžiagos, apdorojamos šaltai (mechaniniai
cechai, kompresorinės, gelžbetonio cechai ir t.t.).
Remiantis šia klasifikacija nustatomi bendrieji priešgaisrinės saugos
reikalavimai kiekvienai gamybos proceso kategorijai.
4.3. Statybinių medžiagų ir konstrukcijų degumas. Statybinės medžiagos ir
konstrukcijos skirtingai reaguoja į liepsnos veikimą: vienos greitai
sudega, kitos ilgam išlaiko laikomąją galią. Dėl to visos statybinės medž.
ir konstrukcijos atsižvelgiant į jų degumą, skirstomos į tris grupes: a)
nedegios medžiagos ir konstrukcijos aukštoje t-roje arba ugnyje normaliomis
atmosferos ir oro sąlygomis neužsiliepsnoja, nedega, nerusena ir neanglėja.
Tai visos gamtinės ir dirbtinės neorganinės medžiagos: akmenys, plytos,
metalai; b) sunkiai degios medžiagos ir konstrukcijos aukštoje t-roje arba
ugnyje užsiliepsnoja, rusena arba anglėja ir dega arba rusena veikiant
ugnies šaltiniui, o pašalinus ugnies šaltinį degimas ir rusenimas baigiasi.
Šių medžiagų ir konstrukcijų sudėtyje yra nedegių ir degiųjų medžiagų
(asfaltbetonis, pjuvenų betonas ir kt); c) degiosios medžiagos ir
konstrukcijos ugnyje dega ir rusena net ir tada, kai pašalinamas ugnies
šaltinis. Tai visos organinės medžiagos: mediena, ruberoidas, durpių
plokštės ir t.t.
4.4. Statybinių konstrukcijų atsparumas ugniai. Statybinių konstrukcijų
atsparumas ugniai yra jų sugebėjimas gaisro metu neprarasti ugnies
atitvarinių bei laikomosios galios savybių. Ugnies atitvarinių savybių
praradimas- tai konstrukcijos įkaitinimas iki tokios t-ros, kurią viršijus
gali užsiliepsnoti daiktai, esantys gretimose patalpose arba atsirasti
plyšiai, pro kuriuos gali prasiskverbti liepsna.
Laikomosios galios praradimas- tai statybinių konstrukcijų griuvimas.
Laikomosios galios praradimas, ypač sudėtingų statinių- tai deformacijų
atsiradimas konstrukcijose (tiltuose), kurių dydis neleidžia toliau
eksploatuoti statinio. Statybinių konstrukcijų atsparumas ugniai
apibūdinamas atsparumo ugniai riba. Tai laikas, kuriam praėjus konstrukcija
praranda atitvarinę arba laikomąją galią ir matuojama valandomis nuo gaisro
arba konstrukcijos bandymo atsparumo ugniai pradžios, iki konstrukcijoje
atsiras vienas iš šių požymių: plyšiai arba skylės, pro kurias gali
prasiskverbti degimo produktai arba liepsna; konstrukcija suiro arba
deformavosi; gaisro veikiamos konstrukcijos kitos pusės t-ra vidutiniškai
pakilo daugiau kaip 140oC.
Pagr. veiksnys gaisro metu ardantis konstrukcijas yra aukšta t-ra. T-ra,
kurioje konstrukcija pasiekia atsparumo ugniai ribą, vadiname kritine t-ra
tkr. Visi pastatai ir statiniai skirstomi pagal atsparumo ugniai laipsnius
į 8 grupes. Pastatų ir statinių atsparumo ugniai laipsnį nusako šių
konstrukcijų medžiagų degumo grupė ir jų dalių atsparumo ugniai riba.
Statybinių medžiagų ir konstrukcijų atsparumas ugniai didinamas įv. būdais:
degios medžiagos prisotinamos nedegiųjų medžiagų arba padengiamos
nedegiomis medžiagomis ir kt.
4.5. Žmonių evakuacija iš pastatų. Priverstinės evakuacijos pagr. ypatumas
tas, kad kilus gaisrui jau pradinėje jo stadijoje žmogui gresia pavojus.
Degančios medž. ir konstr. išskiria šilumą ir nuodingas medž., kurios
pavojingos sveikatai. Dėl to evakuacijos procesas turi būti saugus ir
baigtis per norminį laiką. Dėl gresiančio pavojaus žmonių judėjimas
prasideda vienu metu ir ta pačia kryptimi- išėjimo link. Praėjimuose taip
pat susidaro tam tikro tankio žmonių srautai. Didėjant srauto tankiui,
žmonių judėjimo greitis mažėja.
Evakuacijos proceso efektyvumo rodiklis- tai laikas, per kurį žm gali
išeiti iš atskirų patalpų ir viso pastato.
Evakuacijos procesas iš pastatų apibūdinamas parametrais: tankiu D, žmonių
srauto judėjimo greičiu v, evakuacinio kelio (išėjimo) laidumu Q ir
judėjimo intensyvumu q. Evakuacinio kelio ilgis l ir plotis b. Žmonių
srauto judėjimo greitis priklauso nuo jo tankio ir evakuacinio kelio
rūšies. Judėjimo greitis mažėja didėjant srauto tankiui. Žm srauto judėjimo
intensyvumas q, kuris lygus: q( D*v.
Visi evakuaciniai keliai ir išėjimai turi garantuoti saugią ir patogią žm
evakuaciją iš pastatų. Evakuaciniai išėjimai- tai durų angos, per kurias
galime išeiti į sekančias patalpas: 1)iš pirmo aukšto patalpos į lauką
tiesiog arba per koridorius; 2)iš bet kuriame aukšte esančios patalpos į
koridorių arba tiesiog į laiptinę; 3)iš bet kurios patalpos tame pačiame
aukšte į gretimą patalpą.
Pastatuose turi būti ne mažiau kaip 2 evakuaciniai išėjimai. Nedideliuose
pastatuose žmonės gali saugiai evakuotis per vieną laiptinę, tačiau turi
būti įrengiamas antras evakuacinis išėjimas per išorines priešgaisrines
kopėčias.
Evakuaciniams keliams priskiriami koridoriai, vestibiuliai, holai, kurie
veda į evakuacinius išėjimus. Liftai, eskalatoriai ir kt nepriskiriami
evakuaciniams keliams.
Evakuacijos procesas skirstomas į 3 etapus: 1)kai žm juda nuo labiausiai
nutolusio patalpos taško iki evakuacinio išėjimo: cechai, dirbtuvės,
auditorijos, klasės, žiūrovų salės ir pan; 2)kai žm juda nuo evakuacinio
išėjimo iš patalpos iki išorinio evakuacinio (lauko durų). Čia judėjimas
vyksta koridoriais, laiptinėmis, vestibiuliais, holais ir t.t; 3)kai žm
judėjimas vyksta nuo pastato išorinio išėjimo iki nepavojingos zonos.
Evakuacijos metu susidaro atitinkami žm srautai: vienaeilis, pirminis ir
kompresinis. Vienaeiliai srautai formuojasi eilėse tarp kėdžių. Po to
vienaeiliai srautai jungdamiesi sudaro pirminius srautus, o šie jungdamiesi-

kompresinius srautus.
Evakuacijos laikas yra normuojamas. Iš pirmo ir antro ugniai atsparumo
pastatų tas laikas turi būti ne ilgesnis kaip 6 min, trečio ketvirto- 4
min, penkto- ne ilgesnis kaip 3 min.
Evakuacijos keliuose turi būti avarinis ir signalinis apšvietimai.
Evakuacijos keliuose draudžiama kažką sandėliuoti ir naudoti tą plotą
gamybai. Pagr reikalavimai- visos durys ar vartai turi atsidaryti ta
kryptimi, kuria vyksta evakuacija.
4.6. Gaisrų gesinimo medžiagos ir būdai. Gaisrų gesinimo būdai yra fizinis
ir cheminis. Fizinis gesinimo būdas- tai degiųjų medž paviršiaus atšaldymas
gesinimo medž: vandeniu, kietos anglies dioksidu. Skiriami šie fiziniai
gesinimo būdai: -degiosios medž išsklaidymas ir ataušinimas; -gaisro
židinio izoliavimas nedegiomis medž; -liepsnos izoliavimas sprogdinant;
-patalpų angų izoliavimas nuo šviežio oro.
Cheminis gesinimo būdas- degimo slopinimas ir sustabdymas, tiekiant
chemines gesinimo medž. Gaisro gesinimui yra naudojamos medž, kurios
nekenksmingos žm organizmui, kurių nedidelis kiekis tų medž efektyviai
gesina gaisrą ir nesudėtinga jas paruošti gesinimui.
Daugiausiai naudojamas gaisrui gesinti yra vanduo (didelis šilumos
imlumas). Kartais dedama spec. priedų, padedančių geriau sudrėkinti degantį
paviršių. Gesinant vandens garais, deganti medžiaga sudrėkinama ir sumažėja
deguonies koncentracija degimo zonoje. Vandeniu draudžiama gesinti
degančius elektrinius įrengimus ir medž kaip karbidas, kalkės, kurios
reaguodamos su vandeniu išskiria deguonį. Suslėgtu oru gesinami degūs
skysčiai. Inertinės dujos naudojamos gesinimui tais atvejais, kai negalima
gesinti vandeniu, nes gali įvykti sprogimas, arba pasklisti liepsna, arba
kai vanduo gali sugadinti aparatūrą ir unikalias vertybes (bibliotekas).
Anglies dioksidas yra elektrai nelaidus, dėl to juo gesinami degantys
elektros įrengimai. Anglies dioksidu ir azotu gesinami degantys skysčiai ir
dujos nedidelėse patalpose. Blogai jie gesina rusenančias medžiagas.
Kietomis (smėlis, smulkus dirvožemis ir pan) gesinimo medžiagomis gesinama
gaisro pradžioje. Sprogstamosiomis medžiagomis gesinami dujų ir dujų-naftos
atvirų fontanų gaisrai. Naudojami trotilas arba amonitai.
4.7. Pirminės gaisro gesinimo priemonės. Jomis gesinami gaisrai vos tik
jiems kilus, kai gaisro židinys dar neišplitęs. Šios priemonės yra
kilnojamosios ir stacionarinės. Kilnojamosiomis priemonėmis kilusį gaisrą
likviduoja dirbantieji. Tai gesintuvai, vidiniai gaisriniai vandens čiaupai
su gaisrinėms rankovėmis ir švirkštais, statinės su vandeniu, dėžės su
smėliu, nedegūs audiniai. Įrengiami stendai su gesinimo įrankiais:
kibirais, kabliais, kastuvais, kirviais, kirstuvais ir kt. Kietoms
medžiagoms ir degiesiems skysčiams, ypač naftos produktams gesinti
naudojami cheminiai putų gesintuvai. Gesintuvas veikia 1min. ir sudaro apie
90 l putų. Dujų gesintuvais gesinami automobiliai, elektros įrengimai ir
aparatūra, bibliotekos, muziejai, paveikslų galerijos. Daugiausia naudojami
anglies dioksido dujų gesintuvai- rankiniai (00- 2) ir vežiojami (AG- 80).
Milteliniais gesintuvais (C) gesinami gaisrai, kurių negalima gesinti putų
ir dujų gesintuvais, t.y. degančio kalio, natrio ir kitų šarminių metalų.
4.8. Priešgaisrinė signalizacija ir ryšiai. Gaisro signalizacijos ir ryšių
paskirtis dvejopa: 1) apsaugos gaisro signalizacija praneša apie kilusį
gaisrą ir jo vietą gaisrinės saugos tarnyboms (įmonės, miesto). Tam
reikalui naudojama automatinė ar rankinio valdymo gaisro signalizacija,
taip pat radijo telefono ryšys; 2) dispečerinis ryšys naudojamas
operatyviai vadovauti ugniagesių daliniams ir bendradarbiauti su miesto
tarnybomis. Naudojamos telefono ir radijo ryšio priemonės; 3) operatyvinis
radijo ryšys naudojamas gaisro vietoje norint tiesiogiai vadovauti
ugniagesių daliniams. Tai nešiojamosios radijo ryšio priemonės ir specialūs
ryšio automobiliai. Gamybiniuose pastatuose ir gyvenamųjų patalpų
koridoriuose, laiptinėse įrengiami rankiniai gaisro signalizatoriai.
Dideliuose gamybiniuose pastatuose (>500m2), rekomenduojama įrengti
elektrines gaisro signalizacijos sistemas. Automatinės gaisro
signalizacijos yra 3 tipų: šilumos, dūmų, ultragarso ir kombinuotosios. Be
to, automatiniai gaisro signalizatoriai skirstomi į maksimalius,
diferencinius ir maksimalius diferencinius. Paskutiniu metu pradėti naudoti
ultragarso signalizatoriai. Jie atlieka apsaugos ir gaisrines funkcijas.
Statybvietėje būtina įrengti garso signalizaciją pavojui skelbti. Prie
įrenginio reikia pakabinti užrašą “Gaisro signalas”.

Leave a Comment