Automatinio valdymo konspektas

1. LOGINE AUTOMATIKA. LOGINES AUTOMATIKOS SISTEMU SANDARA IR ELEMENTINE

BAZE.

Loginių automatikos sistemų realizavimo bazę sudaro šios pagrindinės elementų grupės:

– valdymo signalų formuotuvai (komandų formuotuvai, jutikliai)

– loginių funkcijų formuotuvai (loginiai elementai)

– galios stiprintuvai

2. Loginiu automatikos sistemu kintamieji ir funkcijos:

Būdingas loginių atuomatikos sistemų bruožas yra tas, kad visi jos paibrėžiantys signalai yra loginiai kintamieji. Kintamasis a laikomas loginiu kintamuoju tuomet ir tik tuomet, kai jis bet kuriuo momentu gali įgyti tik vieną iš dviejų galimų reikšmių. Šios reikšmės gali būti žymimos taip/ne, tiesa/netiesa. Paprastai šios reikšmės žymimos skaitmenimis 1 ir

0. Pagal vykdomas funkcijas visus loginės valdymo sistemos kintamuosius galima suskirstyti į 3 grupes: įėjimo kintamieji, išėjimo kintamieji ir tarpiniai (atminties) kintamieji.

Loginė funkcija IR – loginė daugyba, arba konjunkcija. Šią funkciją vykdo loginis elementas, kurio schemą sudaro nuosekliai sujungti raktai (jungikliai).

Raktus valdo loginiai kintamieji X ir Y. Raktas atviras, kai X = 0. Raktas trumpina grandinę, kai X = 1.

Loginės funkcijos užrašomos algebrine išraiška arba funkcijos reikšmių lentele.

Loginė funkcija IR žymima įvairiais simboliais. Pagrindinė ir plačiausiai vartojama jos išraiška – algebrinė loginių kintamųjų sandauga F = X . Y

Loginė funkcija ARBA – loginė sudėtis, arba disjunkcija. Šią funkciją realizuoja loginis elementas su lygiagrečiai sujungtais raktais

Loginės funkcijos ARBA reikšmių lentelėje išsiskiria derinys, kai visi loginiai kintamieji lygūs nuliui – tada ir tik tada loginė funkcija ARBA

lygi nuliui

Pagrindinė loginės funkcijos ARBA algebrinė išraiška: F = X + Y. Kartais ši funkcija žymima ir kitaip: F = X(Y arba F = X(Y.

Loginė funkcija NE – loginis neigimas, arba inversija. Loginio elemento inverterio schema – varžinis stiprinimo laipsnis

Loginis neigimas žymimas brūkšniu virš loginio kintamojo: F = X.

Inversija paprastai žymima skritulėliu ant loginio elemento kontūro.

Vieno ir dviejų loginių kintamųjų loginės funkcijos

Aptartosios elementarios loginės funkcijos IR, ARBA, NE – dar ne visos vieno ir dviejų loginių kintamųjų loginės funkcijos. Kai loginė funkcija turi n argumentų (loginių kintamųjų), galima sudaryti 2n skirtingų argumentų derinių – reikšmių lentelės eilučių. Kadangi kiekvieną argumentų derinį gali atitikti dvi skirtingos loginės funkcijos reikšmės 0 arba 1, galima sudaryti 22n skirtingų loginių funkcijų. Kai n = 1, 221 = 4; kai n

= 2, 222 = 4(4 = 16; kai n = 3, 223 = 16(16 = 256; kai n = 4, 224 =

256[pic]256 = … . Iš to išplaukia, kad didėjant loginių kintamųjų skaičiui, loginių funkcijų analizė tampa vis sudėtingesnė.

3. Loginiu funkciju formos transformavimo metodai:

Elementariosios sandaugos ir suma:

Elemntariosiomis sandaugomis(sumomis) laikomos bet kokio nepriklausomų kintamųjų skaičiaus sandaugos (sumos), į kurias kintamieji tiesiogiai ar invertuoti įeina ne daugiau, kaip vieną kartą.PVZ: abc – elementari sandauga, a+b+c – elemntari suma. Kintamųjų skaičius elementarioje sandaugoje (sumoje) yra vadinams jos ilgiu ir apibrežia jos rangą.

Normaliosios sandaugų ir sumų formos:

Bet koko elementariųjų sandaugų skaičiaus suma yra vadinama normaliąją sandaugų sumos forma.PVZ reiškinys abc+abc+b+ac – tai viena iš daugelų galimų trijų loginų kintamųjų normaliųjų sandaugų sumos formų.

Kiekvienas loginis reiškinys gali turėti keletą ekvivalentiškų normaliųjų sandaugų sumos arba normaliųjų sumų sandaugos formų išraiškų.

Kanonines sumos ir sandaugos formos:

Šios formos yra svarbios užrašant loginio įtaiso vieneto ar nulio formavimo sąlygas. Turint n įėjimų loginį įtaisą, kanonines sumos forma gaunama logiškai sumojant visų kintamųjų kodines kombinacijas, išreikštas loginėmis sandaugomis, formuojančiomis įtaiso išėjime loginiį vienetą. Tai apibendrinta loginio vieneto formavimo sąlyga.Pavyzdžiui, n įėjimų loginio įtaiso i-tojo išėjimo vieneto formavimo sąlyga galima užrašyti kaip visų galimų įėjimo signalų kodinių kombinacijų sumą:

[pic]

Transformavimas:

Minimizavimas

Minimizuojant būtina laikytis veiksmų nuoseklumo logikos algebroje: pirma atliekama inversija, po to IR bei ARBA (jei skliausteliais nenustatyta kitokia veiksmų eilė).

Prastinsime loginį reiškinį šios schemos išėjime:

(A+B)((B+C) ( AB+AC+BB+BC(

( BB+BC+BA+AC.

Pritaikę teoremą gausime, kad

BB+BC+BA+AC ( B+AC

[pic]

Šiam loginiam reiškiniui įgyvendinti pakanka dviejų loginių elementų.

Karno diagramų metodas

Karno (Maurice Karnaugh) diagrama – tai kitas reikšmių lentelės pavidalas, kuriame kiekvienas loginių kintamųjų derinys – reikšmių lentelės eilutė arba mintermas – vaizduojamas kvadratėliu. Karno diagrama sudaroma taip, kad gretimuose jos kvadratėliuose skirtųsi tik vieno loginio kintamojo reikšmės, o visų kitų – sutaptų. Taip bus, jei užpildydami diagramą palei jos kraštus paeiliui užrašysime visas galimas loginių kintamųjų kombinacijas Grėjaus kodo nuoseklumu.

4. Kombinacinės loginės schemos

Kombinacinėmis vadinamos tokios loginės schemos, kurių išėjimų signalus vienareikšmiškai nustato tuo metu veikiantys signalai šių schemų įėjimuose.

Kombinacinės loginės schemos – tai schemos be atminties, automatai su nuline atmintimi, arba nulinės eilės automatai.

Paprasčiausias dvejetainių skaičių sumatorius (angl. – binary adder)

skirtas vienaskilčiams žemiausios nulinės skilties skaičiams sumuoti, dar vadinamas pussumatoriumi (angl. – half adder). Jis turi du įėjimo signalus

– sumuojamus nulinėje skiltyje skaičius a0 ir b0 – ir du išėjimo signalus –

sumą nulinėje skiltyje S0 ir perkeliamo iš nulinės skilties vieneto signalą

COUT0

Pilnasis sumatorius (angl. – full adder), sumuojantis bet kurios i-tosios skilties du dvejetainius skaičius, turi tris įėjimus: sumuojamų skaičių ai ir bi bei iš žemesniosios (i – 1)-osios skilties keliamojo vieneto CINi =

COUTi–1. Kaip ir pussumatorius, taip ir pilnasis sumatorius turi du išėjimus: sumos i-oje skiltyje Si ir iš i-tosios skilties keliamojo vieneto signalo COUTi.

[pic]

pav. Pussumatoriaus grafiniai žymenys [pic]

pav. Pilnojo sumatoriaus grafinių žymenų variantai

Kodus keičiantis įtaisas vadinamas kodo keitikliu

Kodo keitiklių schemos sudaromos taip pat, kaip ir kitų kombinacinės logikos įtaisų schemos. Pirmiausiai užpildoma kodo keitiklio reikšmių lentelė.Grejaus kodas pasižymi tuo kad dviejų greta esančių kodų reikšmės skiriasi tik vieno kintamojo reikšme. Ši savybė yra išnaudojama minimizuojant loginių funkcijų išraiškas.

Šifratorius -(angl. – encoder arba coder) – tai kombinacinė loginė schema, keičianti signalą viename iš n įėjimų m išėjimų signalų deriniu – kodu.

Kitaip tariant, kiekvienas išėjimo signalų derinys atitinka vieną įėjimo signalą. Jei išėjimų skaičius yra m, galima sukurti ne daugiau kaip 2m skirtingų kodų, vadinasi, įėjimų skaičius n negali būti didesnis kaip 2m.

Galima ir atvirkščia formuluotė: šifratorius su n įėjimų turi turėti ne mažiau kaip m išėjimų: 2m ( n .

Šifratorius, kurio įėjimų ir išėjimų skaičius sieja lygybė n = 2m, vadinamas pilnuoju šifratoriumi. Labai dažnai naudojami šifratoriai, kurių

2m ( n. Jie vadinami nepilnaisiais. Tipiškas nepilnojo šifratoriaus pavyzdys – telefono klaviatūros šifratorius, koduojantis dvylikos telefono klavišų signalus keturių skilčių dvejetainiu kodu.

Dažnai naudojami nepilnieji šifratoriai “iš 10 į 4”, šifruojantys dešimtainius simbolius dvejetainiais-dešimtainiais kodais, šifratoriai “iš

10 į 7” arba “iš 16 į 7”, šifruojantys dešimtainius arba šešioliktainius simbolius septynių segmentų indikatorius valdančiais kodais, sudarytais tik iš dvejetainių simbolių.

Dešifratorius (angl. – decoder) atpažįsta kodinę signalų jo įėjimuose kombinaciją ir sukuria signalą viename tą kodinę kombinaciją atitinkančiame išėjime. Plačiai naudojamas adresams kompiuteriuose dekoduoti. Jei dešifratoriaus įėjimų skaičių n ir išėjimų skaičių m sieja lygybė m = 2n, tai toks dešifratorius vadinamas pilnuoju.

Dešifratoriai dažnai turi įėjimo leidimo (angl. – enable input – EI)

įėjimus [pic]

pav. Dešifratorius „iš 3 į 8” su įėjimo leidimo įėjimu

Demultiplekseris (angl. – demultiplexer) – tai įtaisas, kuris ateinančius viena įėjimo linija signalus pagal n skilčių adreso kodą nukreipia į vieną iš 2n išėjimo linijų. Demultiplekseris – tai kodo keitiklis, keičiantis nuoseklųjį kodą lygiagrečiuoju.

Multiplekseris (angl. – multiplexer), arba duomenų selektorius (angl. –

data selector), – tai įtaisas, kuris pagal n skilčių adreso kodą atrenka vieną iš 2n įėjimo linijų ir šia linija ateinančius signalus nukreipia į vieną išėjimo liniją.

Multiplekseris – tai kodo keitiklis, keičiantis lygiagretųjį kodą nuosekliuoju. Dažniausiai multiplekseriai turi ir įėjimo leidimo įėjimą.

5.LOGINIAI AUTOMATAI

Mūro ir Mylio sinchroniniai būvių automatai

Mūro (E.F.Moore) ir Mylio (G.H.Mealy) sinchroniniai būvių automatai (angl.

–synchronous state machine), – tai sinchroninės trigerinės schemos su skirtingai valdomais išėjimų signalais. Mūro automatų išėjimų signalai priklauso tik nuo jų atminties įtaisų – trigerių – būvių, o nuo išorinių įėjimų signalų tiesiogiai nepriklauso. Mylio automatų išėjimų signalai tiesiogiai priklauso ir nuo jų trigerių būvių, ir nuo išorinių įėjimų signalų.

[pic]

pav. Mūro (a) ir Mylio (b) sinchroninių būvių automatų struktūrinės schemos

[pic]

pav. Mūro SBA1 schema [pic]

pav. Mūro SBA2 schema [pic]

pav. Mūro SBA5 (dviejų skilčių sinchroninio dvejetainio skaitiklio) schema

6. Trigeriai

Kombinacinių loginių schemų (angl. – combinational logic) įėjimų signalai vienareikšmiškai nustato jų išėjimų signalus. Šioms schemoms neegzistuoja praeitis. Tik įgijusios atmintį loginės schemos gali kaupti patirtį ir priimti protingus sprendimus. Schemoje įkūnyta atminties ląstelė – tai trigeris; protingos loginės schemos – trigerinės schemos. Protingi šių schemų sprendimai yra praeityje įsimintos informacijos pasekmė, tad trigerinės schemos dar vadinamos sekvencinėmis.

Trigerių klasifikavimas

Trigeriai klasifikuojami pagal įvairius požymius.

Pagal keičiančius trigerio būvį įėjimo signalus trigeriai skirstomi į tris grupes:

1. Elementarius potencialinius, arba lygiais vartomus (angl. – level triggered), trigerius. Jų būvius keičia (varto) žemi ir aukšti įtampos lygiai informaciniuose įėjimuose, jei tai atlikti leidžia signalai trigerių valdymo įėjimuose. Valdymo įėjimų ir valdančiųjų signalų šios grupės trigeriuose gali ir nebūti.

2. Impulsinius (pulse triggered), arba MS tipo, trigerius (šį pavadinimą išsiaiškinsime šiek tiek vėliau). Į informacinius įėjimus paduoti signalai nekeičia šios grupės trigerių būvio, kol nepasibaigia impulsas trigerio valdymo įėjime. Dėl to jie dar vadinami trigeriais su atidėtuoju išėjimo signalu (postponed output).

3. Dinaminius, arba frontais valdomus (edge triggered), trigerius. Jų būvį informacinių įėjimų signalai keičia tik ir tik impulso valdymo įėjime fronto (priekinio arba galinio – nelygu koks trigeris) metu.

Bazinis SR trigeris

Paprastai vienas tokio trigerio įėjimas vadinamas nustatymo, arba įrašymo, įėjimu (angl. – set), kitas – numetimo, arba ištrynimo, įėjimu (angl. –

reset). Pagal angliškųjų įėjimų pavadinimų pirmąsias raides S ir R šis trigeris vadinamas SR trigeriu.

Trigerių išėjimai paprastai žymimi raidėmis Q ir Q. Tiesioginiu trigerio išėjimu Q laikomas tas išėjimas, kuriame gaunamas įėjimo S signalas.

Sakoma, kad trigeris yra nustatytas į loginio 1 būvį, arba įrašytas (set), kai išėjimo Q loginis lygis yra aukštas: Q = 1. Trigeris yra nustatytas į 0

būvį, arba ištrintas (reset), kai Q = 0.

[pic]

pav. Bazinio SR trigerio elektrinė principinė schema [pic]

pav. Bazinio SR

trigerio loginė schema

SR trigeriai turi du informacinius įėjimus: S ir R. Aktyvūs šių įėjimų signalų rinkiniai SR ( 10 ir SR ( 01 nustato ir numeta trigerį; rinkinys 00

yra pasyvusis ir trigerio būvio nekeičia; rinkinys 11 – draudžiamas.

D trigeris – tai SR trigeris, turintis vieną informacinį įėjimą D ( S. D

trigerių įėjimas R sudaromas kaip įėjimo D ( S inversija. Todėl ir signalai

D ( 1 bei D ( 0 yra aktyvūs ir atkartojami pagrindiniame trigerio išėjime. D trigeryje išspręsta draudžiamojo įėjimo signalų rinkinio SR = 11

problema: toks rinkinys tiesiog negalimas. Į šį trigerį taip pat neįmanoma paduoti pasyvaus rinkinio SR = 00.

JK trigeriai – tai trigeriai, kuriuose sudarytas kryžminis grįžtamasis ryšys tarp išėjimų ir įėjimų. Dviejų informacinių įėjimų J ir K paskirtis tokia pati, kaip ir įėjimų S bei R.

T trigeriai – tai JK trigeriai, turintys vieną įėjimą J ( K ( T.

pav. Sinchroninio D trigerio funkcinė schema (a) ir grafinis žymuo (b)

[pic]

Dinaminiai trigeriai

Dinaminių, arba frontais valdomų (edge triggered), trigerių struktūra labai panaši į MS trigerių: jie taip pat sudaryiti iš dviejų nuosekliai sujungtų

SRC trigerių, į kurių C įėjimus paduodami inversiniai vienas kito atžvilgiu signalai. Nuo MS trigerių šie trigeriai skiriasi tuo, kad juose tiesioginis

C signalas patenka į antrąjį trigerį, o inversinis – į pirmąjį.

Populiariausias yra dinaminis D trigeris. Todėl jam šiame poskyryje skirsime daugiausia dėmesio.

7. Tipinės schemos su trigeriais.Registrai ir skaitikliai.

Sudarant ir analizuojant logines schemas labai svarbūs du dalykai. Pirma, būtina gerai suvokti, kaip veikia elementarios loginės schemos. Remiantis šiuo supratimu, reikia gebėti išsiaiškinti, ką vykdo nelabai sudėtingos loginės schemos, ir mokėti jas taip sudaryti, kad būtų realizuojamos nelabai sudėtingos loginės funkcijos. Antra, kai loginės schemos yra tokios sudėtingos, kad joms analizuoti arba sudaryti elementarių žinių nebepakanka, reikia gebėti pritaikyti formalųjį loginių schemų analizės ir projektavimo aparatą

Registrai: Registrai (angl. – register) – tai įtaisai, skirti informacijai įrašyti, laikinai ją saugoti, keisti ir skaityti.

Registrus sudaro atminties ląstelės (dažniausiai tai būna D trigeriai) ir valdančiosios (dažniausiai kombinacinės) schemos.Valdančiosios schemos:

– informaciją įveda į registrą ir išveda;

– perstumia įrašytą į registrą informaciją į vieną ar į kitą (dešinę ar kairę) pusę;

– keičia įrašytos informacijos kodą: tiesioginį inversiniu, nuoseklųjį lygiagrečiuoju arba atvirkščiai.

Kartais sakoma, kad registrai – tai patys paprasčiausi mikroprocesoriai.

Pagal informacijos įvedimo ir išvedimo būdą registrai skirstomi į:

– lygiagrečiuosius (angl. – parallel), arba saugojimo (angl. – storage);

– nuosekliuosius (angl. – serial), arba postūmio (angl. – shift);

– universaliuosius, arba lygiagrečiai nuosekliuosius.

Pagal įvedamos informacijos pavidalą registrai skirstomi į

– vienfazius, į kuriuos informacija įrašoma tik tiesioginiu arba tik inversiniu kodu (informaciją iš vienfazių registrų galima skaityti ir vienu, ir abiem kodais);

– dvifazius, į kuriuos informacija įrašoma tik abiem – tiesioginiu ir inversiniu kodais.

Pagal struktūrą skiriami vientakčiai ir dvitakčiai registrai. Vientakčio registro atminties ląstelė – vienas trigeris. Dvitakčio – du nuosekliai sujungti elementarieji trigeriai. Pirmojo takto metu informacija įrašoma į pirmąjį dvitakčio registro trigerį, antrojo – perrašoma į antrąjį trigerį.

Šitaip pirmasis trigeris parengiamas naujai informacijai priimti.

Šiuolaikiniuose dvitakčiuose registruose paprastai naudojamas vienas sudėtinis MS tipo trigeris. Kaip žinome, šį trigerį sudaro du nuosekliai sujungti SRC trigeriai. Du taktus registre su MS trigeriu imituoja vieno valdančiojo impulso priekinis ir galinis frontai.

Lygiagretieji registrai

Lygiagretųjį n skilčių (n atminties ląstelių) registrą galima sudaryti iš n sinchroninių D trigerių . Šio registro įėjimai – trigerių informaciniai įėjimai D, registro išėjimai – trigerių išėjimai Q.

Postūmio registrai

Postūmio, arba nuoseklieji, registrai būna tiesioginiai, reversiniai ir universalieji. Į tiesioginius registrus informacija įvedama nuosekliai kas taktą, nuosekliai taktais stumiama išilgai registro, kol pasiekia registro išėjimą, kuriame lygiai taip pat nuosekliai skaitoma.Paprasčiausias tiesioginis postūmio registras – dvitaktis registras iš nuosekliai sujungtų sinchroninių D trigerių (12.3 pav.). Kiekvieną šio registro atminties ląstelę sudaro du trigeriai.

Į visas lygiagretaus registro skiltis informacija įrašoma tuo pačiu metu –

lygiagrečiai, jei tik C impulsas valdymo šynoje leidžia trigeriams priimti informaciją.

Universaliojo postūmio registre, informaciją galima perstumti tiesiogine arba atgaline kryptimis.

postūmio registrai gali atlikti labai daug įvairių funkcijų. Universalusis postūmio registras gali veikti kaip aritmetinis įtaisas, dauginantis arba dalijantis dvejetainį skaičių iš 2n

Postūmio registras gali turėti ne tik vieną paskutiniosios atminties ląstelės išėjimą, išėjimai gali būti išvesti iš visų jo atminties ląstelių.

Registras, į kurį informacija įvedama nuosekliai per vieną įėjimą, o skaitoma lygiagrečiai vienu metu kiekvienos atminties ląstelės išėjimuose, yra nuoseklaus kodo keitiklis į lygiagretųjį kodą ir pan.

Skaitikliai:

Bene paprasčiausias iš šio tipo skaitiklių – dvejetainis sudėties skaitiklis. Kiekvienas tokio skaitiklio įėjimo impulsas didina skaitiklio parodymą vienetu.

Skaitikliai (angl. – counters) – tai įtaisai, kurie skaičiuoja į jų įėjimus paduodamus impulsus ir teikia skaičiavimo rezultatus dvejetainiu, dvejetainiu-dešimtainiu arba tik dešimtainiu kodu.

Nuoseklieji skaitikliai paprastai sudaromi iš T skaičiavimo trigerių, dažnai vadinamų tik T trigeriais. Prisiminkite, kad skaičiavimo trigeris –

tai MS tipo JK trigeris, kuriame J = K = T = 1, arba (tai tas pats) T

trigeris, kuriame T = 1. Skaičiavimo trigerio režimu taip pat veikia dinaminis D trigeris, jei jo informacinis įėjimas D yra sujungtas su inversiniu išėjimu Q. Nuoseklieji dvejetainiai skaitikliai sudaromi labai paprastai: iš nuosekliai sujungtų skaičiavimo trigerių. Sudarytas iš n trigerių dvejetainis skaitiklis skaičiuoja iki 2n. Nuosekliesiems skaitikliams būdinga vėlinti signalą nuosekliai sujungtų trigerių grandinėlėje. Šis trūkumas ypač išryškėja didėjant skaitiklio skilčių skaičiui. Lygiagrečiuose, arba sinchroniniuose, skaitikliuose visi trigeriai keičia būvį vienu metu – sinchroniškai. Bėda tik, kad šių skaitiklių schemos gerokai sudėtingesnės. Lygiagretieji arba sinchroniniai skaitikliai paprastai sudaromi iš dinaminių T arba D trigerių, juose tenka naudoti ir kombinacines logines schemas.

Lygiagretusis, arba sinchroninis, dvejetainis skaitiklis

Iki šiol nagrinėjome tik nuosekliuosius skaitiklius, kuriuose vieno trigerio išėjimo signalas yra kito nuosekliai su juo sujungto trigerio įėjimo signalas. Tokiai nuosekliai trigerių grandinėlei būdingi šie trūkumai:

– didinant skilčių skaičių, didėja signalo vėlinimo laikas skaitiklyje, vadinasi, daugiaskilčiai nuoseklieji skaitikliai yra nespartūs;

– kuo toliau skaitiklio įėjimas, tuo didesnė tikimybė, kad nutolę trigeriai veiks ne sinchroniškai – trigerinė schema tampa asinchronine;

– skirtingi kiekvieno trigerio išėjimo signalo vėlinimo laikai sudaro klaidingų momentinių skaitiklio išėjimų reikšmių galimybę.

Universalusis, arba reversinis, dvejetainis skaitiklis didina arba mažina parodymą priklausomai nuo to, kuria šyna – C+1 ar C–1 – atėjo skaičiuojamasis impulsas. Paprastai laikoma, kad tuo pačiu metu ir šyna C+1

ir šyna C–1 impulsai ateiti negali. Akivaizdu, kad toks skaitiklis turi turėti ir pradinio nustatymo, ir pradinio numetimo įėjimus.

Dvejetainiai-dešimtainiai ir dešimtainiai nuoseklieji skaitikliai

Kai skaičiavimo rezultatus priima ir apdoroja loginės schemos, dvejetainiai skaitikliai yra nepakeičiami. Tačiau žmogui operuoti dvejetainiais skaičiais yra nepatogu. Vadinasi, reikalingi dešimtainiai skaitikliai, skaičiavimo rezultatus pateikiantys dešimtainėje skaičiavimo sistemoje.

Galimi du tokio uždavinio sprendimo būdai. Pirmas – naudoti dvejetainius skaitiklius ir jų skaičiavimo rezultatus dešifruoti tokiu pavidalu, kokio reikalauja dešimtainius skaičius atvaizduojantys indikatoriai. Kitas būdas

– taip pakeisti paties skaitiklio struktūrą, kad ji atitiktų dešimtainės skaičiavimo sistemos struktūrą.

8, Operaciniai stiprintuvai ir ju jungimo schemos. Invertuojantis, neinvertuojantis, diferencinis stiprintuvai, komparatorius, integratorius ir diferenciatorius.

Operaciniai stiprintuvai (OS) – tai bene plačiausiai taikomos analoginės grandinės. Platų jų taikymą lemia labai geri šių stiprintuvų parametrai ir nepaprastas jų universalumas. Keisdami standartinio operacinio stiprintuvo neigiamo grįžtamojo ryšio grandinę ir jos parametrus galime sudaryti įvairiausias funkcijas vykdančias tiesines ir netiesines grandines.

Apibrėžimas: OS – nuolatinės srovės stiprintuvas su labai dideliu, kol dar nesudarytas neigiamas grįžtamasis ryšys, įtampos stiprinimo koeficientu, plačia praleidžiamų dažnių juosta, labai didele įėjimo varža, kuri garantuoja, kad operacinis stiprintuvas neapkraus signalo šaltinio, ir labai maža išėjimo varža, kuri sudaro galimybę panaudoti labai mažą išorinės apkrovos varžą ir garantuoja mažą laiko pastoviąją, kurią sudaro išėjimo varža su apkrovos talpa.

[pic]

Grafiniai OS žymenys: a – tarptautinis; b – JAV

Prielaidos: Paprastai priimamos dvi prielaidos.

Pirmoji prielaida sako, kad operacinio stiprintuvo įėjimo įtampa lygi nuliui:[pic] Antroji prielaida sako, kad operacinio stiprintuvo įėjimo srovė praktiškai lygi nuliui:[pic].

Suformuluotosios prielaidos galios tik įvykdžius tris sąlygas.

Pirmoji sąlyga – operacinis stiprintuvas turi dirbti tiesiniu režimu. Jei bus ribojamas išėjimo signalas, nebegalėsime teigti, kad operacinio stiprintuvo įėjimo signalas praktiškai lygus nuliui; kai bus labai didelis signalas įėjime, nebūsime tikri, kad įėjimo srovė lygi nuliui.

Antroji sąlyga – grįžtamasis ryšys turi būti neigiamas, negalima painioti tiesioginio ir inversinio operacinio stiprintuvo įėjimų (ši klaida dažna laboratorinių darbų metu).

Trečioji sąlyga – būtina sudaryti neigiamą grįžtamąjį ryšį ne tik kintamai, bet ir nuolatinei įtampos dedamajai. Yra schemų su operaciniais stiprintuvais, kuriose pakanka sudaryti neigiamą grįžtamąjį ryšį tik per kondensatorių, tačiau ką tik suformuluotoji sąlyga reikalauja, kad lygiagrečiai kondensatoriui būtų įjungtas rezistorius.

Stiprintuvas-inverteris:

Jei [pic], tai [pic], arba taškas A yra kintamosios įtampos nulio taškas.

Jei [pic], tai įtekanti į tašką A srovė yra lygi ištekančiai iš šio taško srovei.

Grandinės įėjimo kontūre veikia tik viena įtampa uIN, tad kontūre tekanti srovė, arba įtekanti į tašką A srovė, [pic]

Kadangi įėjimo įtampa paduota į inversinį įėjimą, o tiesioginis įėjimas įžemintas, išėjimo įtampa bus priešingos fazės, lyginant su įėjimo įtampa.

Todėl kontūre uIŠ, R2, A, B tekanti srovė, arba ištekanti iš taško A srovė, [pic]

stiprinimo koeficientas :[pic]

Nekeičiantis fazės stiprintuvas: Šis stiprintuvas neturi svarbiausiojo stiprintuvo-inverterio trūkumo. Jo įėjimo varža labai didelė.

[pic]

Integruojantis stiprintuvas:

įtampa idealiai integruojančios RC grandinėlės išėjime bus mažesnė už įtampą įėjime. Gerai integruojančios RC grandinėlės išėjimo įtampa turėtų neviršyti pusės įėjimo įtampos dydžio. grandinei pakanka elementų R ir C

bei grandinę papildome rezistoriumi RGR.Nuolatinei dedamajai galioja stiprintuvo-inverterio stiprinimo koeficiento išraiška: [pic]

Diferencijuojantis stiprintuvas:

Realių signalų kitimo greitis būna baigtinis, tad ir įtampa diferencijuojančios grandinėlės išėjime būna baigtinio dydžio.

diferencijavimas reiškia jos išvestinės, arba funkcijos kitimo greičio, radimą. Jei grandinėlės įėjime veikia idealus 1 V amplitudės stačiakampis impulsas, įtampos kitimo greitis priekinio ir galinio fronto metu yra begalinis. [pic]

[pic]

Diferenciniai stiprintuvai:

nuolatinės srovės stiprintuvuose, ypač daugiapakopiuose, sunkiai sprendžiama nulio dreifo problema: kai stiprintuvo įėjime signalo nėra, įtampa stiprintuvo išėjime lėtai kinta – “plaukia”. Nulio dreifas išlieka net užtrumpinus stiprintuvo įėjimo gnybtus. Antra problema: nuolatinės srovės stiprintuvai prastai stiprina labai silpnus signalus, nes šie signalai “skęsta“ išoriniuose bei atsirandančiuose stiprintuve trukdžiuose ir triukšmuose. Ir dar viena problema: nagrinėdami grįžtamuosius ryšius stiprintuvuose, pastebėjome, kad dviejų ar trijų pakopų stiprintuve ne visuomet galime sudaryti reikiamą visą stiprintuvą apimančio neigiamo grįžtamojo ryšio variantą.Visos išvardintos problemos nesunkiai sprendžiamos diferenciniuose stiprintuvuose (angl. – differential amplifier arba sutrumpintai – difamp

Teigiamos diferencinių stiprintuvų savybės lėmė labai platų jų taikymą.

Pakanka pasakyti, kad kiekvienas operacinis stiprintuvas prasideda diferencine pakopa.

[pic]

Paprasčiausią diferencinio stiprintuvo pakopą sudaro du stiprintuvo petys –

tranzistoriai su kolektoriaus apkrovos rezistoriais ir bendras abiem petim emiterio rezistorius. Kai įėjimo signalas lygus nuliui, nuolatinės įtampos dedamoji išėjime taip pat turėtų būti lygi nuliui. Kai schemoje skiriančiųjų kondensatorių nėra, tokią galimybę sudaro teigiamos ir neigiamos įtampų maitinimo šaltiniai +E ir –E, paprastai naudojami visuose diferenciniuose stiprintuvuose.

Diferencinė stiprintuvo pakopa turi du asimetrinius (atžvilgiu korpuso) įėjimus, į kuriuos patenka įėjimo signalai UIN1 ir UIN2, o taip pat du asimetrinius ir vieną simetrinį – diferencinį – išėjimus: IŠ1, IŠ2

ir IŠdif.

Signalai įėjimuose gali būti sinfaziniai arba priešingų fazių, vienodų arba skirtingų amplitudžių

Kadangi diferenciniai stiprintuvai paprastai stiprina silpnus signalus, jiems pritaikomas superpozicijos principas.

Kai signalai įėjimuose nėra sinfaziniai ir vienodų amplitudžių, galime kalbėti apie diferencinio stiprintuvo įėjimuose veikiantį diferencinį arba skirtuminį įėjimo signalą.

Varžinių stiprintuvų su tranzistoriais VT1 ir VT2 įtampos stiprinimo koeficientas aprašomas stiprinimo pakopos be rezistoriaus emiterio grandinėje formule:

[pic];

čia RK1 = RK2 = RK.

įtampos stiprinimo koeficientas diferenciniame išėjime yra įtampos stiprinimo koeficientų asimetriniuose išėjimuose suma:

[pic].

[pic]

Komparatorius:

Jei poliškumo indikatoriaus grandinę papildysime atraminės įtampos šaltiniu, turėsime komparatorių – analoginę įėjimo įtampą palyginančią su atramine įtampa grandinę

Kai lyginama įėjimo įtampa bus mažesnė už atraminę įtampą, didesnė teigiama atraminė įtampa inversiniame įėjime sukurs – E išėjime. Kai įtampa tiesioginiame įėjime taps didesnė už atraminę įtampą, lygis išėjime pasikeis į + E. Jau sakėme, kad ir komparatorius išėjime galima suformuoti standartinius loginius lygius.

[pic]

9. Analoginiai-skaitmeniniai ir skaitmeniniai-analoginiai keitikliai.

Skaitmeniniai-analoginiai keitikliai naudojami ne vien tik pagal tiesioginę paskirtį. Jau kitame, skirtame analoginiams-skaitmeniniams keitikliams, poskyryje pamatysime, kad vos ne kiekviename analoginiame-skaitmeniniame keitiklyje kaip vienas iš grandinės komponentų taikomas ir skaitmeninis-

analoginis keitiklis. Šiame poskyryje aptarsime dar vieną kitą, ne visai tiesioginį, skaitmeninio-analoginio keitiklio taikymą.

Skaitmeninius-analoginius keitiklius naudoja skaitmeniniam signalui dauginti iš analoginės įtampos. Tuo tikslu keitiklio grandinėje vietoje etaloninės įtampos pajungia kintančią analoginę įtampą uIN. Tokiu atveju išėjimo įtampa yra šios analoginės įtampos ir dvejetainio kodo sandauga:

[pic]

Šitokį keitiklį vadina dauginančiu skaitmeniniu-analoginiu keitikliu – DSAK

(angliškai – multiplying digital-analog converter – MDAC). Kai dvejetainis kodas yra be ženklo skilties, o analoginė įėjimo įtampa kinta tik nuo 0 iki

+Uet, vyksta dauginimas viename ketvirtyje; kai įėjimo įtampa kinta nuo –

Uet iki + Uet , vyksta dauginimas dviejuose ketvirčiuose. Dvejetainį kodą papildžius ženklo skiltimi ir keičiant įėjimo įtampą nuo – Uet iki + Uet , vyksta dauginimas keturiuose ketvirčiuose.

Daugelyje informacijos apdorojimo įtaisų dauginantį skaitmeninį-analoginį keitiklį taiko bet kokios skaitmeninės funkcijos keitimui laisvai pasirinktu nuosekliai arba diskretiškai keičiamu masteliu. Tą mastelį ir nustato vietoje etaloninės įtampos pajungta nuosekliai arba diskretiškai keičiama analoginė įtampa.

[pic]

Pats paprasčiausias skaitmeninio–analoginio keitiklio grafinis žymuo parodytas 12.14 paveiksle. Jame parodyti tik keičiamo n skilčių dvejetainio kodo įėjimai, etaloninės įtampos įėjimo įvadas ir analoginės įtampos išėjimas. Paprastai keitiklių integriniuose grandynuose dar būna atskiri išvadai „skaitmeninis nulis” ir „analoginis nulis”.

Kai kuriuose, ypač ankstesnių kartų keitiklių integriniuose grandynuose sudedančio operacinio stiprintuvo nėra, o yra tik srovės arba įtampos išvadas, kurį reikia sujungti su operacinio stiprintuvo integrinio grandyno įėjimu. Tačiau ir šiuo atveju keitiklio integriniame grandyne visuomet būna suformuotas operacinio stiprintuvo grįžtamojo ryšio rezistorius, nes tik tokiu būdu jį įmanoma suderinti su keitiklio grandyne suformuotais rezistoriais.

Dauginančio skaitmeninio-analoginio keitiklio integrinis grandynas vietoje etaloninės įtampos įėjimo turi įtampos įėjimą uIN . Jei tą grandyną galima naudoti ir paprasto ir dauginančio keitiklio režimais, jis turi ir Uet ir uIN įėjimus.

Analoginiai-skaitmeniniai keitikliai: (ASK, angliškai – analog-digital converters – ADC) keičia į įėjimą atėjusį analoginį signalą (paprastai įtampą) skaitmeniniu (paprastai dvejetainiu) kodu keitiklio išėjime.

Veikimo principas: Analoginė įėjimo įtampa išreiškiama suma etaloninės įtampos dalių, atitinkančių dvejetainio kodo skilčių vertes: [pic]

Analoginio-skaitmeninio keitiklio atveju sprendžiamas uždavinys –

dvejetainio kodo skilčių koeficientų dn dn–1 … d2 d1 d0 radimas. Šiuos koeficientus galima ieškoti nuosekliai – vieną po kito, lygiagrečiai –

visus iš karto, arba mišriuoju būdu. Skirtingus koeficientų paieškos būdus įgyvendina skirtingi analoginių-skaitmeninių keitiklių schemų variantai

Parametrai: Analoginė įėjimo įtampa kvantuojama – keičiama laiptuota įtampa. Tad vienas iš svarbiausiųjų keitiklio parametrų yra kvantavimo paklaida – pusė žemiausią kodo skiltį atitinkančios etaloninės įtampos dalies:

[pic]

Jei kvantavimo paklaida būtų didesnė, žemiausia keitiklio skiltis neturėtų prasmės.

Keitiklio veikimo spartą apibūdina keitimo laikas: tai laikas nuo analoginės įtampos atsiradimo keitiklio įėjime iki dvejetainio kodo atsiradimo keitiklio išėjime.

Kai įėjime veikia kintanti įtampa, atsiranda papildoma dinaminė keitimo paklaida – įėjimo įtampos pokytis per keitimo laiką. Kai keitimo laikas yra žinomas ir praktiškai nekintantis, dinaminę paklaidą galima eliminuoti, skaitmeninį kodą išėjime priskiriant ne tam laiko momentui t, kada šis kodas atsirado, bet laiko momentui t – tkeit.

Kaip ir skaitmeninių-analoginių keitiklių atveju, keitiklio spartą apibūdina ir keitimo laikas ir maksimalus keičiamo analoginio signalo dažnis – toks maksimalus dažnis, prie kurio keitimo paklaida dar neviršija leistinosios paklaidos.

Grandinių variantai: Įvairesnės analoginių-skaitmeninių keitiklių grandinės, įgyvendinančios tris skirtingus dvejetainio kodo koeficientų paieškos būdus – nuoseklų, lygiagretų ir mišrų, lemia didesnę šių keitiklių grandinėse taikomų komponentų įvairovę. Visgi beveik visose skaitmeninių-

analoginių keitiklių grandinėse yra ir tie komponentai, kurie taikomi skaitmeninių-analoginių keitiklių grandinėse: stabilizuotas etaloninės įtampos arba etaloninės srovės šaltinis, rezistorių matrica – įtampos arba srovės daliklis, analoginiai jungikliai arba analoginiai komparatoriai, įvairūs registrai – trumpalaikės atminties grandinės. Be tų pačių komponentų analoginių-skaitmeninių keitiklių grandinėse dar dažnai taikomi skaitmeniniai-analoginiai keitikliai, impulsų skaitikliai, kodo keitikliai.

10. Priartėjimo jutikliai (kontaktiniai, magnetiniai, induktyviniai, talpiniai, optiniai, ultragarsiniai). Ju veikimo principai ir savybes.

Teorinės žinios. Jutikliais vadinami techniniai įtaisai, keičiantys vieną fizinį dydį (atstumą,

greitį, temperatūrą, slėgį ir t.t.) į kitą, lengviau apdorojamą (dažniausiai į elektrinį) signalą. Jutikliai

skirstomi į tokias grupes:

A grupė -jutikliai, formuojantys loginį signalą 1 arba 0, priklausomai nuo to, ar matuojamasis dydis yra pasiekęs nustatytą reikšmę ar ne.

B grupė -jutikliai, formuojantys vienetinį kodinį signalą arba impulsų seriją. Impulsų skaičius serijoje lygus matuojamojo dydžio reikšmei.

C grupė -jutikliai, formuojantys pirminį analoginį signalą be stiprintuvo.

D grupė -jutikliai, formuojantys analoginį signalą ir stiprinantys jį iki standartinių lygių: 0 … 10 V; -5 … +5 V; 1 … 10 V; 0 …20 mA; -10

… +10 mA; 4 … 20 mA.

E grupė – jutikliai arba jutiklių sistemos, formuojančios standartinį signalą, suderinamą su nuosekliaisiais ar lygiagrečiaisiais interfeisais.

Priartėjimo jutikliai, naudojami loginėse automatikos sistemose, priklauso

A grupei. Jie būna įvairių konstrukcijų ir įvairių veikimo principų, tačiau visiems jiems bendra tai, kad jų išėjimo signalas keičia savo loginę reikšmę (l→0) arba 0→l) tada, kai į jutiklio veikimo zoną patenka stebimasis objektas.

Pagal veikimo principą priartėjimo jutiklius galima suskirstyti į tris grupes:

a) – generatoriniu principu veikiantys jutikliai (induktyviniai, induktyviniai – magnetiniai,

talpiniai);

a) – lokaciniu principu veikiantys jutikiai (optiniai, ultragarsiniai);

b) – kitaip veikiantys jutikliai (mechaniniai, herkoniniai, pneumatiniai).

Visiems generatoriniu principu veikiantiems jutikliams bendra tai, artėjant stebimajam objektui prie jutiklio, keičiasi jame įmontuoto aukšto dažnio generatoriaus virpamojo kontūro parametrai arba jo apkrova. Dėl to keičiasi signalas generatoriaus išėjime, kurį ir fiksuoja relinis elementas. Jutiklio relinis elementas įsijungia arba išsijungia, ir taip suformuojamas atitinkamas loginis signalas (1 arba 0) jutiklio išėjime.

Konstrukcijos paprastumu ir patikimumu išsiskiria induktyviniai priartėjimo jutikliai. Tokio jutiklio funkcinė schema parodyta 1 pav., a, o

L – C generatoriaus schema – 1 pav., b.

[pic]

Jutiklį sudaro: L – C generatorius 3, demoduliatorius 4, relinis elementas

5, galios stiptrintuvas su apsaugos grandinėmis 6, šviesinis indikatorius

7. Be to schemoje pažymėta: vidinis maitinančios įtampos stabilizatorius

(UZI) 1, jutiklio aktyvioji zona 2 ir jo išėjimas 8.

Įjungus maitinimą, jutiklyje įmontuotas generatorius ima generuoti periodinius virpesius, kurių dažnis priklauso nuo L ir C:[pic]. Šis signalas maitina apviją, magnetinančią atvirą magnetinę grandinę, kuri jutiklio aktyviojoje zonoje 2 sukuria kintamąjį magnetinį lauką. Kai į šią zoną patenka laidus kūnas, jame kintamasis laukas indukuoja sūkurines sroves, kurios apkrauna generatorių ir dėl to jo generuojamų virpesių amplitudė mažėja. Kai laidininkas priartėja prie jutiklio jo poveikio atstumu, virpesių amplitudė sumažėja tiek, kad relinis elementas išsijungia ir dėl to pasikeičia jutiklio loginio išėjimo reikšmė.

Jutiklio jautrumas priklauso nuo į aktyviąją zoną patenkančios medžiagos magnetinių savybių, jos laidumo bei stebimojo kūno matmenų.

Induktyviniai jutikliai geriausiai reaguoja į patekusius į jų aktyviąją zoną feromagnetikus (geležį, kobaltą, nikelį), nes feromagnetikai sudaro geras sąlygas magnetiniam laukui sklisti. Jie taip pat geriau jaučia didelę lyginamąją varžą turinčius laidininkus, kadangi juose susikuria didesni sūkurinių srovių sukelti energijos nuostoliai. Induktyvinių jutiklių taikymo sritis – metalinių kūnų indikacija. Šie jutikliai yra ilgaamžiai,nejautrūs teršalams ir atsparūs vibracijoms.

Induktyvinių – magnetiniai priartėjimo jutiklių fukcinė schema visiškai panaši į jau išnagrinėtą 1 pav. schemą; skiriasi tik tuo, kad L – C

generatoriaus ritė uždėta ant uždarą magnetinę grandinę sudarančio magnetolaidžio. Šis magnetolaidis normalioje būsenoje yra neįsotintas.

Tačiau, kai prie jutiklio priartėja įmagnetintas kūnas (pvz., nuolatinis magnetas), magnetolaidis įsisotina, pasikeičia induktyvumas L, varža XL =

ωL , keičiasi ir kontūro srovė. Šį pokytį užfiksuoja relinis elementas. Šio tipo jutikliai plačiai naudojami kaip bekontakčiai pneumatinių cilindrų galinių padėčių indikatoriai.

Talpiniai priartėjimo jutikliai veikimo principu panašūs į induktyvinius. Jų aktyviojoje zonoje yra L -C kontūro kondensatorius, kurio talpa priklauso nuo įnešto į šią aplinką kūno dialektrinės konstantos ε ir to kūno matmenų: C =ε s∕d , čia s ir d priartėjusio kūno plotas ir storis. Labai svarbu, kad talpiniai jutikliai reaguoja tiek į laidininkus, tiek ir į izoliatorius. Jie jautrūs aplinkos teršalams, jų veikimo patikimumui didelės įtakos turi aplinkos drėgmė. Taikymo sritis –

bet kokių kūnų, kurių ε >1, indikacija.

Lokaciniu principu veikiantys jutikliai fiksuoja atsispindėjusį nuo kliūties arba netrukdomai praėjusį tam tikrą atstumą signalą. Šio tipo jutikliai susideda iš dviejų pagrindinių dalių: siųstuvo ir imtuvo. Be to, jų sudėtyje yra tarpinis stiprintuvas, loginė schema, relinis elementas, galios stiprintuvas su apsaugos grandinėmis, šviesinis indikatorius ir maitinančios įtampos stabilizatorius.

Optiniai priartėjimo jutikliai fiksuoja šviesos spindulį, pasiųstą stebimojo objekto link arba jo atspindį nuo to objekto. Jutiklio siųstuvą sudaro generatorius ir šviesą spinduliuojantis diodas, veikiantis raudonų ar infraraudonų spindulių diapazone. Imtuvą sudaro fotoelementas, jautrus tam bangos ilgiui, kurį generuoja siųstuvas. Šviesos diodai, perjuos tekant elektros srovei, spinduliuoja tam tikro bangos ilgio šviesą. Bangos ilgis priklauso nuo diodui gaminti panaudotos puslaidininkinės medžiagos.

Atsispindėjusiam šviesos spinduliui priimti ir jį paversti elektros srove naudojami silikoniniai fotodiodai arba silikoniniai fototranzistoriai.

Priartėjęs stebimasis objektas užstoja imtuvui siųstuvo pasiųstą spindulį, o kai objektas pasišalina – spindulys apšviečia imtuvo fotoelementą. Tokiu būdu, priklausomai nuo to, ar yra stebėjimo zonoje objektas, ar ne, jutiklio išėjime formuojamas loginis 1 arba 0. Optiniais jutikliais negalima aptikti skaidrių, šviesą praleidžiančių kūnų.

Ultragarsinių jutiklių veikimo principas panašus į optinių ir pagrįstas akustinių bangų spinduliavimu ir jų atspindžiu nuo stebimojo objekto į imtuvą. Ultragarso bangų nešiklis yra oras. Ultragarsinis siųstuvas skleidžia negirdimas, dažniausiai nuo 30 iki 300 kHz dažnio garso bangas. Jutikliuose naudojami magnetostrikciniai arba pjezoelektriniai ultragarsinių bangų generatoriai.

Funkcinė ultragarsinio priartėjimo jutiklio schema panaši į optinio, tik vietoje optinio signalo generatoriaus naudojamas ultragarso impulsų generatorius, o vietoje fotoimtuvo – ultragarso signalo imtuvas.

Ultragarsinių jutiklių siųstuvas ir imtuvas montuojami viename korpuse, todėl svarbu, kad stebimieji objektai būtų atitinkamai orientuoti ir atsispindėjęs ultragarso signalas pasiektų imtuvą. Šio tipo jutiklių privalumas tas, kad jais galima aptikti ir skaidrius objektus, be to jie ne tokie jautrūs aplinkos teršalams.

Priartėjimo jutikliai schemose žymimi sutartiniais grafiniais simboliais [pic]

1 – magnetinis; 2 – induktyvinis; 3 – talpinis; 4 – ultragarsinis; 5 –

atspindžio optinis jutiklis, siųstuvas ir imtuvas atskiruose korpusuose, imtuvas su dviem loginiais išėjimais; 6 – optinis jutiklis, siųstuvas ir imtuvas viename korpuse, 2 loginiai išėjimai; 7 – vienkorpusinis optinis jutiklis su vienu loginiu išėjimu

Jutikliai jungiami pagal trilaidę arba keturlaidę jungimo schemą. Jutiklių gnybtai ir jungiamieji laidai ženklinami pagal Europinį standartą EN 50044

spalvomis, raidėmis ir skaičiais. Spalvos kodas nustatomas pagal tarptautinį standartą IEC 757.

11. Vykdymo įtaisu valdymas. Valdomi lygintuvai, ju savybes.

kintamos sroves lygintuvas: – sumazinti Uvid amplitude galima idejus R

papildomai. Uvid priklauso nuo iejimo itampos amplitudes. Pastacius dar viena varza mes sumaziname itampos svyravimus per puse t.y. sumaziname sinusoides plota.

kitas variantas su tristoriumi: siuo atveju srove sokineja…a…a….a.

Kai alfa =0 tai isejimo itampa lygi max itampai, kai alfa=180 isejimo itampa =0.

Yra horizontalusis, vertikalusis, meninis impulso valdymo budai.

Horizontalusis-

FT fazes perstumtino tiltelis.

Vertikalus:

kompiuterines valdymo sistemos

programa- nuosekliu zingsniu sarasas. Kompiuteris vykdo nurodytas funkcijas.

kad neapkrauti procesoriaus, pereferiams daromas atskiras procesorius.

Programuojami itaisai gali būti 2 reiksmiu:

1. programuojamos logines matricos.

2. mikrokompiuteriai programuojamai loginiai matricai galime nustatyti programuojamuosius rysius.

Mikrokompiuteryje vidines jo struktūros keisti negalima,jam reikia parasyti programa.

M – aritmetinis loginis itaisas kuris pagal nurodyta komanda atlieka aritmetinius veiksmus.