Automatinio valdymo konspektas

1. LOGINE AUTOMATIKA. LOGINES AUTOMATIKOS SISTEMU SANDARA IR ELEMENTINE
BAZE.
Loginių automatikos sistemų realizavimo bazę sudaro šios pagrindinės
elementų grupės:
– valdymo signalų formuotuvai (komandų formuotuvai, jutikliai)
– loginių funkcijų formuotuvai (loginiai elementai)
– galios stiprintuvai
2. LOGINIU AUTOMATIKOS SISTEMU KINTAMIEJI IR FUNKCIJOS:
Būdingas loginių atuomatikos sistemų bruožas yra tas, kad visi jos
paibrėžiantys signalai yra loginiai kintamieji. Kintamasis a laikomas
loginiu kintamuoju tuomet ir tik tuomet, kai jis bet kuriuo momentu gali
įgyti tik vieną iš dviejų galimų reikšmių. Šios reikšmės gali būti žymimos
taip/ne, tiesa/netiesa. Paprastai šios reikšmės žymimos skaitmenimis 1 ir
0. Pagal vykdomas funkcijas visus loginės vvaldymo sistemos kintamuosius
galima suskirstyti į 3 grupes: įėjimo kintamieji, išėjimo kintamieji ir
tarpiniai (atminties) kintamieji.
Loginė funkcija IR – loginė daugyba, arba konjunkcija. Šią funkciją vykdo
loginis elementas, kurio schemą sudaro nuosekliai sujungti raktai
(jungikliai).

Raktus valdo loginiai kintamieji X ir Y. Raktas atviras, kai X = 0. Raktas
trumpina grandinę, kai X = 1.
Loginės funkcijos užrašomos algebrine išraiška arba funkcijos reikšmių
lentele.
Loginė funkcija IR žymima įvairiais simboliais. Pagrindinė ir plačiausiai
vartojama jos išraiška – algebrinė loginių kintamųjų sandauga F = X . Y
Loginė funkcija ARBA – loginė sudėtis, arba disjunkcija. Šią funkciją
realizuoja loginis elementas su lygiagrečiai sujungtais raaktais
Loginės funkcijos ARBA reikšmių lentelėje išsiskiria derinys, kai visi
loginiai kintamieji lygūs nuliui – tada ir tik tada loginė funkcija ARBA
lygi nuliui
Pagrindinė loginės funkcijos ARBA algebrinė išraiška: F = X + Y. Kartais ši
funkcija žymima ir kitaip: F = X(Y arba F = X(Y.

Loginė funkcija NE –

loginis neigimas, arba inversija. Loginio elemento
inverterio schema – varžinis stiprinimo laipsnis
Loginis neigimas žymimas brūkšniu virš loginio kintamojo: F = X.
Inversija paprastai žymima skritulėliu ant loginio elemento kontūro.

Vieno ir dviejų loginių kintamųjų loginės funkcijos
Aptartosios elementarios loginės funkcijos IR, ARBA, NE – dar ne visos
vieno ir dviejų loginių kintamųjų loginės funkcijos. Kai loginė funkcija
turi n argumentų (loginių kintamųjų), galima sudaryti 2n skirtingų
argumentų derinių – reikšmių lentelės eilučių. Kadangi kiekvieną argumentų
derinį gali atitikti dvi skirtingos loginės funkcijos reikšmės 0 arba 1,
galima sudaryti 22n skirtingų loginių funkcijų. Kai n = 1, 221 = 4; kai n
= 2, 222 = 4(4 = 16; kai n = 3, 223 = 16(16 = 256; kai n = 4, 224 =
256[pic]256 = . . Iš to išplaukia, kad didėjant loginių kintamųjų
skaičiui, loginių funkcijų analizė tampa vis sudėtingesnė.
3. LOGINIU FUNKCIJU FORMOS TRANSFORMAVIMO METODAI:
Elementariosios sandaugos ir suma:
Elemntariosiomis sandaugomis(sumomis) laikomos bet kokio nepriklausomų
kintamųjų skaičiaus sandaugos (sumos), į kurias kintamieji tiesiogiai ar
invertuoti įeina ne ddaugiau, kaip vieną kartą.PVZ: abc – elementari
sandauga, a+b+c – elemntari suma. Kintamųjų skaičius elementarioje
sandaugoje (sumoje) yra vadinams jos ilgiu ir apibrežia jos rangą.
Normaliosios sandaugų ir sumų formos:
Bet koko elementariųjų sandaugų skaičiaus suma yra vadinama normaliąją
sandaugų sumos forma.PVZ reiškinys abc+abc+b+ac – tai viena iš daugelų
galimų trijų loginų kintamųjų normaliųjų sandaugų sumos formų.
Kiekvienas loginis reiškinys gali turėti keletą ekvivalentiškų normaliųjų
sandaugų sumos arba normaliųjų sumų sandaugos formų išraiškų.
Kanonines sumos ir sandaugos formos:
Šios formos yra svarbios užrašant loginio įtaiso vieneto ar nulio formavimo
sąlygas. Turint n įėjimų loginį į

įtaisą, kanonines sumos forma gaunama
logiškai sumojant visų kintamųjų kodines kombinacijas, išreikštas loginėmis
sandaugomis, formuojančiomis įtaiso išėjime loginiį vienetą. Tai
apibendrinta loginio vieneto formavimo sąlyga.Pavyzdžiui, n įėjimų loginio
įtaiso i-tojo išėjimo vieneto formavimo sąlyga galima užrašyti kaip visų
galimų įėjimo signalų kodinių kombinacijų sumą:
[pic]
Transformavimas:
Minimizavimas
Minimizuojant būtina laikytis veiksmų nuoseklumo logikos algebroje: pirma
atliekama inversija, po to IR bei ARBA (jei skliausteliais nenustatyta
kitokia veiksmų eilė).
Prastinsime loginį reiškinį šios schemos išėjime:
(A+B)((B+C) ( AB+AC+BB+BC(

( BB+BC+BA+AC.
Pritaikę teoremą gausime, kad

BB+BC+BA+AC ( B+AC
[pic]
Šiam loginiam reiškiniui įgyvendinti pakanka dviejų loginių elementų.
Karno diagramų metodas
Karno (Maurice Karnaugh) diagrama – tai kitas reikšmių lentelės pavidalas,
kuriame kiekvienas loginių kintamųjų derinys – reikšmių lentelės eilutė
arba mintermas – vaizduojamas kvadratėliu. Karno diagrama sudaroma taip,
kad gretimuose jos kvadratėliuose skirtųsi tik vieno loginio kintamojo
reikšmės, o visų kitų – sutaptų. Taip bus, jei užpildydami diagramą palei
jos kraštus paeiliui užrašysime visas galimas loginių kintamųjų
kombinacijas Grėjaus kodo nuoseklumu.

4. KOMBINACINĖS LOGINĖS SCHEMOS
Kombinacinėmis vadinamos tokios loginės schemos, kurių išėjimų signalus
vienareikšmiškai nustato tuo metu veikiantys signalai šių schemų įėjimuose.
Kombinacinės loginės schemos – tai schemos be atminties, automatai su
nuline atmintimi, arba nulinės eilės automatai.

Paprasčiausias dvejetainių skaičių sumatorius (angl. – binary adder)
skirtas vienaskilčiams žemiausios nulinės skilties skaičiams sumuoti, dar
vadinamas pussumatoriumi (angl. – half adder). Jis turi du įėjimo signalus
– sumuojamus nulinėje skiltyje skaičius a0 ir b0 – ir du išėjimo signalus –
sumą nulinėje skiltyje S0 ir perkeliamo iš nulinės skilties vieneto signalą
COUT0
Pilnasis sumatorius (a

angl. – full adder), sumuojantis bet kurios i-tosios
skilties du dvejetainius skaičius, turi tris įėjimus: sumuojamų skaičių ai
ir bi bei iš žemesniosios (i – 1)-osios skilties keliamojo vieneto CINi =
COUTi–1. Kaip ir pussumatorius, taip ir pilnasis sumatorius turi du
išėjimus: sumos i-oje skiltyje Si ir iš i-tosios skilties keliamojo
vieneto signalo COUTi.

[pic]

pav. Pussumatoriaus grafiniai žymenys

[pic]

pav. Pilnojo sumatoriaus grafinių žymenų variantai

Kodus keičiantis įtaisas vadinamas kodo keitikliu
Kodo keitiklių schemos sudaromos taip pat, kaip ir kitų kombinacinės
logikos įtaisų schemos. Pirmiausiai užpildoma kodo keitiklio reikšmių
lentelė.Grejaus kodas pasižymi tuo kad dviejų greta esančių kodų reikšmės
skiriasi tik vieno kintamojo reikšme. Ši savybė yra išnaudojama
minimizuojant loginių funkcijų išraiškas.
Šifratorius -(angl. – encoder arba coder) – tai kombinacinė loginė schema,
keičianti signalą viename iš n įėjimų m išėjimų signalų deriniu – kodu.
Kitaip tariant, kiekvienas išėjimo signalų derinys atitinka vieną įėjimo
signalą. Jei išėjimų skaičius yra m, galima sukurti ne daugiau kaip 2m
skirtingų kodų, vadinasi, įėjimų skaičius n negali būti didesnis kaip 2m.
Galima ir atvirkščia formuluotė: šifratorius su n įėjimų turi turėti ne
mažiau kaip m išėjimų: 2m ( n .
Šifratorius, kurio įėjimų ir išėjimų skaičius sieja lygybė n = 2m,
vadinamas pilnuoju šifratoriumi. Labai dažnai naudojami šifratoriai, kurių
2m ( n. Jie vadinami nepilnaisiais. Tipiškas nepilnojo šifratoriaus
pavyzdys – telefono klaviatūros šifratorius, koduojantis dvylikos telefono
klavišų signalus keturių skilčių dvejetainiu kodu.
Dažnai naudojami nepilnieji šifratoriai “iš 10 į 4”, šifruojantys
dešimtainius simbolius dvejetainiais-dešimtainiais ko

odais, šifratoriai “iš
10 į 7” arba “iš 16 į 7”, šifruojantys dešimtainius arba šešioliktainius
simbolius septynių segmentų indikatorius valdančiais kodais, sudarytais tik
iš dvejetainių simbolių.
Dešifratorius (angl. – decoder) atpažįsta kodinę signalų jo įėjimuose
kombinaciją ir sukuria signalą viename tą kodinę kombinaciją atitinkančiame
išėjime. Plačiai naudojamas adresams kompiuteriuose dekoduoti. Jei
dešifratoriaus įėjimų skaičių n ir išėjimų skaičių m sieja lygybė m = 2n,
tai toks dešifratorius vadinamas pilnuoju.
Dešifratoriai dažnai turi įėjimo leidimo (angl. – enable input – EI)
įėjimus

[pic]

pav. Dešifratorius “iš 3 į 8” su įėjimo leidimo įėjimu

Demultiplekseris (angl. – demultiplexer) – tai įtaisas, kuris ateinančius
viena įėjimo linija signalus pagal n skilčių adreso kodą nukreipia į vieną
iš 2n išėjimo linijų. Demultiplekseris – tai kodo keitiklis, keičiantis
nuoseklųjį kodą lygiagrečiuoju.

Multiplekseris (angl. – multiplexer), arba duomenų selektorius (angl. –
data selector), – tai įtaisas, kuris pagal n skilčių adreso kodą atrenka
vieną iš 2n įėjimo linijų ir šia linija ateinančius signalus nukreipia į
vieną išėjimo liniją.
Multiplekseris – tai kodo keitiklis, keičiantis lygiagretųjį kodą
nuosekliuoju. Dažniausiai multiplekseriai turi ir įėjimo leidimo įėjimą.

5.LOGINIAI AUTOMATAI

Mūro ir Mylio sinchroniniai būvių automatai

Mūro (E.F.Moore) ir Mylio (G.H.Mealy) sinchroniniai būvių automatai (angl.
–synchronous state machine), – tai sinchroninės trigerinės schemos su
skirtingai valdomais išėjimų signalais. Mūro automatų išėjimų signalai
priklauso tik nuo jų atminties įtaisų – trigerių – būvių, o nuo išorinių
įėjimų signalų tiesiogiai nepriklauso. Mylio automatų išėjimų signalai
tiesiogiai priklauso ir nuo jų trigerių būvių, ir nuo išorinių įėjimų
signalų.

[pic]

pav. Mūro (a) ir Mylio (b) sinchroninių būvių automatų struktūrinės schemos

[pic]

pav. Mūro SBA1 schema

[pic]

pav. Mūro SBA2 schema

[pic]

pav. Mūro SBA5 (dviejų

skilčių sinchroninio dvejetainio

skaitiklio) schema

6. TRIGERIAI
Kombinacinių loginių schemų (angl. – combinational logic) įėjimų signalai
vienareikšmiškai nustato jų išėjimų signalus. Šioms schemoms neegzistuoja
praeitis. Tik įgijusios atmintį loginės schemos gali kaupti patirtį ir
priimti protingus sprendimus. Schemoje įkūnyta atminties ląstelė – tai
trigeris; protingos loginės schemos – trigerinės schemos. Protingi šių
schemų sprendimai yra praeityje įsimintos informacijos pasekmė, tad
trigerinės schemos dar vadinamos sekvencinėmis.
Trigerių klasifikavimas
Trigeriai klasifikuojami pagal įvairius požymius.
Pagal keičiančius trigerio būvį įėjimo signalus trigeriai skirstomi į tris
grupes:
1. Elementarius potencialinius, arba lygiais vartomus (angl. – level
triggered), trigerius. Jų būvius keičia (varto) žemi ir aukšti įtampos
lygiai informaciniuose įėjimuose, jei tai atlikti leidžia signalai trigerių
valdymo įėjimuose. Valdymo įėjimų ir valdančiųjų signalų šios grupės
trigeriuose gali ir nebūti.
2. Impulsinius (pulse triggered), arba MS tipo, trigerius (šį pavadinimą
išsiaiškinsime šiek tiek vėliau). Į informacinius įėjimus paduoti signalai
nekeičia šios grupės trigerių būvio, kol nepasibaigia impulsas trigerio
valdymo įėjime. Dėl to jie dar vadinami trigeriais su atidėtuoju išėjimo
signalu (postponed output).
3. Dinaminius, arba frontais valdomus (edge triggered), trigerius. Jų būvį
informacinių įėjimų signalai keičia tik ir tik impulso valdymo įėjime
fronto (priekinio arba galinio – nelygu koks trigeris) metu.

Bazinis SR trigeris
Paprastai vienas tokio trigerio įėjimas vadinamas nustatymo, arba įrašymo,
įėjimu (angl. – set), kitas – numetimo, arba ištrynimo, įėjimu (angl. –
reset). Pagal angliškųjų įėjimų pavadinimų pirmąsias raides S ir R šis
trigeris vadinamas SR trigeriu.
Trigerių išėjimai paprastai žymimi raidėmis Q ir Q. Tiesioginiu trigerio
išėjimu Q laikomas tas išėjimas, kuriame gaunamas įėjimo S signalas.
Sakoma, kad trigeris yra nustatytas į loginio 1 būvį, arba įrašytas (set),
kai išėjimo Q loginis lygis yra aukštas: Q = 1. Trigeris yra nustatytas į 0
būvį, arba ištrintas (reset), kai Q = 0.

[pic]

pav. Bazinio SR trigerio elektrinė principinė schema

[pic]

pav. Bazinio SR

trigerio loginė schema
SR trigeriai turi du informacinius įėjimus: S ir R. Aktyvūs šių įėjimų
signalų rinkiniai SR ( 10 ir SR ( 01 nustato ir numeta trigerį; rinkinys 00
yra pasyvusis ir trigerio būvio nekeičia; rinkinys 11 – draudžiamas.
D trigeris – tai SR trigeris, turintis vieną informacinį įėjimą D ( S. D
trigerių įėjimas R sudaromas kaip įėjimo D ( S inversija. Todėl ir signalai
D ( 1 bei D ( 0 yra aktyvūs ir atkartojami pagrindiniame trigerio
išėjime. D trigeryje išspręsta draudžiamojo įėjimo signalų rinkinio SR = 11
problema: toks rinkinys tiesiog negalimas. Į šį trigerį taip pat neįmanoma
paduoti pasyvaus rinkinio SR = 00.
JK trigeriai – tai trigeriai, kuriuose sudarytas kryžminis grįžtamasis
ryšys tarp išėjimų ir įėjimų. Dviejų informacinių įėjimų J ir K paskirtis
tokia pati, kaip ir įėjimų S bei R.
T trigeriai – tai JK trigeriai, turintys vieną įėjimą J ( K ( T.

pav. Sinchroninio D trigerio funkcinė schema (a) ir grafinis žymuo (b)

[pic]

Dinaminiai trigeriai

Dinaminių, arba frontais valdomų (edge triggered), trigerių struktūra labai
panaši į MS trigerių: jie taip pat sudaryiti iš dviejų nuosekliai sujungtų
SRC trigerių, į kurių C įėjimus paduodami inversiniai vienas kito atžvilgiu
signalai. Nuo MS trigerių šie trigeriai skiriasi tuo, kad juose tiesioginis
C signalas patenka į antrąjį trigerį, o inversinis – į pirmąjį.
Populiariausias yra dinaminis D trigeris. Todėl jam šiame poskyryje
skirsime daugiausia dėmesio.

7. Tipinės schemos su trigeriais.Registrai ir skaitikliai.
Sudarant ir analizuojant logines schemas labai svarbūs du dalykai. Pirma,
būtina gerai suvokti, kaip veikia elementarios loginės schemos. Remiantis
šiuo supratimu, reikia gebėti išsiaiškinti, ką vykdo nelabai sudėtingos
loginės schemos, ir mokėti jas taip sudaryti, kad būtų realizuojamos
nelabai sudėtingos loginės funkcijos. Antra, kai loginės schemos yra tokios
sudėtingos, kad joms analizuoti arba sudaryti elementarių žinių
nebepakanka, reikia gebėti pritaikyti formalųjį loginių schemų analizės ir
projektavimo aparatą
Registrai: Registrai (angl. – register) – tai įtaisai, skirti informacijai
įrašyti, laikinai ją saugoti, keisti ir skaityti.
Registrus sudaro atminties ląstelės (dažniausiai tai būna D trigeriai) ir
valdančiosios (dažniausiai kombinacinės) schemos.Valdančiosios schemos:
– informaciją įveda į registrą ir išveda;
– perstumia įrašytą į registrą informaciją į vieną ar į kitą (dešinę ar
kairę) pusę;
– keičia įrašytos informacijos kodą: tiesioginį inversiniu, nuoseklųjį
lygiagrečiuoju arba atvirkščiai.
Kartais sakoma, kad registrai – tai patys paprasčiausi mikroprocesoriai.
Pagal informacijos įvedimo ir išvedimo būdą registrai skirstomi į:
– lygiagrečiuosius (angl. – parallel), arba saugojimo (angl. – storage);
– nuosekliuosius (angl. – serial), arba postūmio (angl. – shift);
– universaliuosius, arba lygiagrečiai nuosekliuosius.
Pagal įvedamos informacijos pavidalą registrai skirstomi į
– vienfazius, į kuriuos informacija įrašoma tik tiesioginiu arba tik
inversiniu kodu (informaciją iš vienfazių registrų galima skaityti ir
vienu, ir abiem kodais);
– dvifazius, į kuriuos informacija įrašoma tik abiem – tiesioginiu ir
inversiniu kodais.
Pagal struktūrą skiriami vientakčiai ir dvitakčiai registrai. Vientakčio
registro atminties ląstelė – vienas trigeris. Dvitakčio – du nuosekliai
sujungti elementarieji trigeriai. Pirmojo takto metu informacija įrašoma į
pirmąjį dvitakčio registro trigerį, antrojo – perrašoma į antrąjį trigerį.
Šitaip pirmasis trigeris parengiamas naujai informacijai priimti.
Šiuolaikiniuose dvitakčiuose registruose paprastai naudojamas vienas
sudėtinis MS tipo trigeris. Kaip žinome, šį trigerį sudaro du nuosekliai
sujungti SRC trigeriai. Du taktus registre su MS trigeriu imituoja vieno
valdančiojo impulso priekinis ir galinis frontai.
Lygiagretieji registrai
Lygiagretųjį n skilčių (n atminties ląstelių) registrą galima sudaryti iš n
sinchroninių D trigerių . Šio registro įėjimai – trigerių informaciniai
įėjimai D, registro išėjimai – trigerių išėjimai Q.

Postūmio registrai
Postūmio, arba nuoseklieji, registrai būna tiesioginiai, reversiniai ir
universalieji. Į tiesioginius registrus informacija įvedama nuosekliai kas
taktą, nuosekliai taktais stumiama išilgai registro, kol pasiekia registro
išėjimą, kuriame lygiai taip pat nuosekliai skaitoma.Paprasčiausias
tiesioginis postūmio registras – dvitaktis registras iš nuosekliai sujungtų
sinchroninių D trigerių (12.3 pav.). Kiekvieną šio registro atminties
ląstelę sudaro du trigeriai.
Į visas lygiagretaus registro skiltis informacija įrašoma tuo pačiu metu –
lygiagrečiai, jei tik C impulsas valdymo šynoje leidžia trigeriams priimti
informaciją.
Universaliojo postūmio registre, informaciją galima perstumti tiesiogine
arba atgaline kryptimis.
postūmio registrai gali atlikti labai daug įvairių funkcijų. Universalusis
postūmio registras gali veikti kaip aritmetinis įtaisas, dauginantis arba
dalijantis dvejetainį skaičių iš 2n
Postūmio registras gali turėti ne tik vieną paskutiniosios atminties
ląstelės išėjimą, išėjimai gali būti išvesti iš visų jo atminties ląstelių.
Registras, į kurį informacija įvedama nuosekliai per vieną įėjimą, o
skaitoma lygiagrečiai vienu metu kiekvienos atminties ląstelės išėjimuose,
yra nuoseklaus kodo keitiklis į lygiagretųjį kodą ir pan.
Skaitikliai:
Bene paprasčiausias iš šio tipo skaitiklių – dvejetainis sudėties
skaitiklis. Kiekvienas tokio skaitiklio įėjimo impulsas didina skaitiklio
parodymą vienetu.
Skaitikliai (angl. – counters) – tai įtaisai, kurie skaičiuoja į jų įėjimus
paduodamus impulsus ir teikia skaičiavimo rezultatus dvejetainiu,
dvejetainiu-dešimtainiu arba tik dešimtainiu kodu.
Nuoseklieji skaitikliai paprastai sudaromi iš T skaičiavimo trigerių,
dažnai vadinamų tik T trigeriais. Prisiminkite, kad skaičiavimo trigeris –
tai MS tipo JK trigeris, kuriame J = K = T = 1, arba (tai tas pats) T
trigeris, kuriame T = 1. Skaičiavimo trigerio režimu taip pat veikia
dinaminis D trigeris, jei jo informacinis įėjimas D yra sujungtas su
inversiniu išėjimu Q. Nuoseklieji dvejetainiai skaitikliai sudaromi labai
paprastai: iš nuosekliai sujungtų skaičiavimo trigerių. Sudarytas iš n
trigerių dvejetainis skaitiklis skaičiuoja iki 2n. Nuosekliesiems
skaitikliams būdinga vėlinti signalą nuosekliai sujungtų trigerių
grandinėlėje. Šis trūkumas ypač išryškėja didėjant skaitiklio skilčių
skaičiui. Lygiagrečiuose, arba sinchroniniuose, skaitikliuose visi
trigeriai keičia būvį vienu metu – sinchroniškai. Bėda tik, kad šių
skaitiklių schemos gerokai sudėtingesnės. Lygiagretieji arba sinchroniniai
skaitikliai paprastai sudaromi iš dinaminių T arba D trigerių, juose tenka
naudoti ir kombinacines logines schemas.
Lygiagretusis, arba sinchroninis, dvejetainis skaitiklis
Iki šiol nagrinėjome tik nuosekliuosius skaitiklius, kuriuose vieno
trigerio išėjimo signalas yra kito nuosekliai su juo sujungto trigerio
įėjimo signalas. Tokiai nuosekliai trigerių grandinėlei būdingi šie
trūkumai:
– didinant skilčių skaičių, didėja signalo vėlinimo laikas skaitiklyje,
vadinasi, daugiaskilčiai nuoseklieji skaitikliai yra nespartūs;
– kuo toliau skaitiklio įėjimas, tuo didesnė tikimybė, kad nutolę trigeriai
veiks ne sinchroniškai – trigerinė schema tampa asinchronine;
– skirtingi kiekvieno trigerio išėjimo signalo vėlinimo laikai sudaro
klaidingų momentinių skaitiklio išėjimų reikšmių galimybę.
Universalusis, arba reversinis, dvejetainis skaitiklis didina arba mažina
parodymą priklausomai nuo to, kuria šyna – C+1 ar C–1 – atėjo
skaičiuojamasis impulsas. Paprastai laikoma, kad tuo pačiu metu ir šyna C+1
ir šyna C–1 impulsai ateiti negali. Akivaizdu, kad toks skaitiklis turi
turėti ir pradinio nustatymo, ir pradinio numetimo įėjimus.

Dvejetainiai-dešimtainiai ir dešimtainiai nuoseklieji skaitikliai
Kai skaičiavimo rezultatus priima ir apdoroja loginės schemos, dvejetainiai
skaitikliai yra nepakeičiami. Tačiau žmogui operuoti dvejetainiais
skaičiais yra nepatogu. Vadinasi, reikalingi dešimtainiai skaitikliai,
skaičiavimo rezultatus pateikiantys dešimtainėje skaičiavimo sistemoje.
Galimi du tokio uždavinio sprendimo būdai. Pirmas – naudoti dvejetainius
skaitiklius ir jų skaičiavimo rezultatus dešifruoti tokiu pavidalu, kokio
reikalauja dešimtainius skaičius atvaizduojantys indikatoriai. Kitas būdas
– taip pakeisti paties skaitiklio struktūrą, kad ji atitiktų dešimtainės
skaičiavimo sistemos struktūrą.

8, Operaciniai stiprintuvai ir ju jungimo schemos. Invertuojantis,
neinvertuojantis, diferencinis stiprintuvai, komparatorius, integratorius
ir diferenciatorius.
Operaciniai stiprintuvai (OS) – tai bene plačiausiai taikomos analoginės
grandinės. Platų jų taikymą lemia labai geri šių stiprintuvų parametrai ir
nepaprastas jų universalumas. Keisdami standartinio operacinio stiprintuvo
neigiamo grįžtamojo ryšio grandinę ir jos parametrus galime sudaryti
įvairiausias funkcijas vykdančias tiesines ir netiesines grandines.
Apibrėžimas: OS – nuolatinės srovės stiprintuvas su labai dideliu, kol dar
nesudarytas neigiamas grįžtamasis ryšys, įtampos stiprinimo koeficientu,
plačia praleidžiamų dažnių juosta, labai didele įėjimo varža, kuri
garantuoja, kad operacinis stiprintuvas neapkraus signalo šaltinio, ir
labai maža išėjimo varža, kuri sudaro galimybę panaudoti labai mažą
išorinės apkrovos varžą ir garantuoja mažą laiko pastoviąją, kurią sudaro
išėjimo varža su apkrovos talpa.
[pic]
Grafiniai OS žymenys: a – tarptautinis; b – JAV
Prielaidos: Paprastai priimamos dvi prielaidos.

Pirmoji prielaida sako, kad operacinio stiprintuvo įėjimo įtampa lygi
nuliui:[pic] Antroji prielaida sako, kad operacinio stiprintuvo įėjimo
srovė praktiškai lygi nuliui:[pic].
Suformuluotosios prielaidos galios tik įvykdžius tris sąlygas.
Pirmoji sąlyga – operacinis stiprintuvas turi dirbti tiesiniu režimu. Jei
bus ribojamas išėjimo signalas, nebegalėsime teigti, kad operacinio
stiprintuvo įėjimo signalas praktiškai lygus nuliui; kai bus labai didelis
signalas įėjime, nebūsime tikri, kad įėjimo srovė lygi nuliui.
Antroji sąlyga – grįžtamasis ryšys turi būti neigiamas, negalima painioti
tiesioginio ir inversinio operacinio stiprintuvo įėjimų (ši klaida dažna
laboratorinių darbų metu).
Trečioji sąlyga – būtina sudaryti neigiamą grįžtamąjį ryšį ne tik kintamai,
bet ir nuolatinei įtampos dedamajai. Yra schemų su operaciniais
stiprintuvais, kuriose pakanka sudaryti neigiamą grįžtamąjį ryšį tik per
kondensatorių, tačiau ką tik suformuluotoji sąlyga reikalauja, kad
lygiagrečiai kondensatoriui būtų įjungtas rezistorius.

Stiprintuvas-inverteris:

Jei [pic], tai [pic], arba taškas A yra kintamosios įtampos nulio taškas.
Jei [pic], tai įtekanti į tašką A srovė yra lygi ištekančiai iš šio taško
srovei.
Grandinės įėjimo kontūre veikia tik viena įtampa uIN, tad kontūre tekanti
srovė, arba įtekanti į tašką A srovė, [pic]
Kadangi įėjimo įtampa paduota į inversinį įėjimą, o tiesioginis įėjimas
įžemintas, išėjimo įtampa bus priešingos fazės, lyginant su įėjimo įtampa.
Todėl kontūre uIŠ, R2, A, B tekanti srovė, arba ištekanti iš taško A srovė,
[pic]
stiprinimo koeficientas :[pic]
Nekeičiantis fazės stiprintuvas: Šis stiprintuvas neturi svarbiausiojo
stiprintuvo-inverterio trūkumo. Jo įėjimo varža labai didelė.

[pic]

Integruojantis stiprintuvas:

įtampa idealiai integruojančios RC grandinėlės išėjime bus mažesnė už
įtampą įėjime. Gerai integruojančios RC grandinėlės išėjimo įtampa turėtų
neviršyti pusės įėjimo įtampos dydžio. grandinei pakanka elementų R ir C
bei grandinę papildome rezistoriumi RGR.Nuolatinei dedamajai galioja
stiprintuvo-inverterio stiprinimo koeficiento išraiška: [pic]
Diferencijuojantis stiprintuvas:

Realių signalų kitimo greitis būna baigtinis, tad ir įtampa
diferencijuojančios grandinėlės išėjime būna baigtinio dydžio.
diferencijavimas reiškia jos išvestinės, arba funkcijos kitimo greičio,
radimą. Jei grandinėlės įėjime veikia idealus 1 V amplitudės stačiakampis
impulsas, įtampos kitimo greitis priekinio ir galinio fronto metu yra
begalinis. [pic]
[pic]

DIFERENCINIAI STIPRINTUVAI:
nuolatinės srovės stiprintuvuose, ypač daugiapakopiuose, sunkiai
sprendžiama nulio dreifo problema: kai stiprintuvo įėjime signalo nėra,
įtampa stiprintuvo išėjime lėtai kinta – “plaukia”. Nulio dreifas išlieka
net užtrumpinus stiprintuvo įėjimo gnybtus. Antra problema: nuolatinės
srovės stiprintuvai prastai stiprina labai silpnus signalus, nes šie
signalai “skęsta“ išoriniuose bei atsirandančiuose stiprintuve trukdžiuose
ir triukšmuose. Ir dar viena problema: nagrinėdami grįžtamuosius ryšius
stiprintuvuose, pastebėjome, kad dviejų ar trijų pakopų stiprintuve ne
visuomet galime sudaryti reikiamą visą stiprintuvą apimančio neigiamo
grįžtamojo ryšio variantą.Visos išvardintos problemos nesunkiai
sprendžiamos diferenciniuose stiprintuvuose (angl. – differential amplifier
arba sutrumpintai – difamp
Teigiamos diferencinių stiprintuvų savybės lėmė labai platų jų taikymą.
Pakanka pasakyti, kad kiekvienas operacinis stiprintuvas prasideda
diferencine pakopa.
[pic]
Paprasčiausią diferencinio stiprintuvo pakopą sudaro du stiprintuvo petys –
tranzistoriai su kolektoriaus apkrovos rezistoriais ir bendras abiem petim
emiterio rezistorius. Kai įėjimo signalas lygus nuliui, nuolatinės įtampos
dedamoji išėjime taip pat turėtų būti lygi nuliui. Kai schemoje
skiriančiųjų kondensatorių nėra, tokią galimybę sudaro teigiamos ir
neigiamos įtampų maitinimo šaltiniai +E ir –E, paprastai naudojami visuose
diferenciniuose stiprintuvuose.

Diferencinė stiprintuvo pakopa turi du asimetrinius (atžvilgiu
korpuso) įėjimus, į kuriuos patenka įėjimo signalai UIN1 ir UIN2, o taip
pat du asimetrinius ir vieną simetrinį – diferencinį – išėjimus: IŠ1, IŠ2
ir IŠdif.
Signalai įėjimuose gali būti sinfaziniai arba priešingų fazių, vienodų arba
skirtingų amplitudžių
Kadangi diferenciniai stiprintuvai paprastai stiprina silpnus signalus,
jiems pritaikomas superpozicijos principas.
Kai signalai įėjimuose nėra sinfaziniai ir vienodų amplitudžių, galime
kalbėti apie diferencinio stiprintuvo įėjimuose veikiantį diferencinį arba
skirtuminį įėjimo signalą.

Varžinių stiprintuvų su tranzistoriais VT1 ir VT2 įtampos stiprinimo
koeficientas aprašomas stiprinimo pakopos be rezistoriaus emiterio
grandinėje formule:

[pic];

čia RK1 = RK2 = RK.
įtampos stiprinimo koeficientas diferenciniame išėjime yra įtampos
stiprinimo koeficientų asimetriniuose išėjimuose suma:
[pic].
[pic]
KOMPARATORIUS:
Jei poliškumo indikatoriaus grandinę papildysime atraminės įtampos
šaltiniu, turėsime komparatorių – analoginę įėjimo įtampą palyginančią su
atramine įtampa grandinę
Kai lyginama įėjimo įtampa bus mažesnė už atraminę įtampą, didesnė teigiama
atraminė įtampa inversiniame įėjime sukurs – E išėjime. Kai įtampa
tiesioginiame įėjime taps didesnė už atraminę įtampą, lygis išėjime
pasikeis į + E. Jau sakėme, kad ir komparatorius išėjime galima suformuoti
standartinius loginius lygius.

[pic]
9. Analoginiai-skaitmeniniai ir skaitmeniniai-analoginiai keitikliai.
Skaitmeniniai-analoginiai keitikliai naudojami ne vien tik pagal tiesioginę
paskirtį. Jau kitame, skirtame analoginiams-skaitmeniniams keitikliams,
poskyryje pamatysime, kad vos ne kiekviename analoginiame-skaitmeniniame
keitiklyje kaip vienas iš grandinės komponentų taikomas ir skaitmeninis-
analoginis keitiklis. Šiame poskyryje aptarsime dar vieną kitą, ne visai
tiesioginį, skaitmeninio-analoginio keitiklio taikymą.

Skaitmeninius-analoginius keitiklius naudoja skaitmeniniam signalui
dauginti iš analoginės įtampos. Tuo tikslu keitiklio grandinėje vietoje
etaloninės įtampos pajungia kintančią analoginę įtampą uIN. Tokiu atveju
išėjimo įtampa yra šios analoginės įtampos ir dvejetainio kodo sandauga:
[pic]
Šitokį keitiklį vadina dauginančiu skaitmeniniu-analoginiu keitikliu – DSAK
(angliškai – multiplying digital-analog converter – MDAC). Kai dvejetainis
kodas yra be ženklo skilties, o analoginė įėjimo įtampa kinta tik nuo 0 iki
+Uet, vyksta dauginimas viename ketvirtyje; kai įėjimo įtampa kinta nuo –
Uet iki + Uet , vyksta dauginimas dviejuose ketvirčiuose. Dvejetainį kodą
papildžius ženklo skiltimi ir keičiant įėjimo įtampą nuo – Uet iki + Uet ,
vyksta dauginimas keturiuose ketvirčiuose.
Daugelyje informacijos apdorojimo įtaisų dauginantį skaitmeninį-analoginį
keitiklį taiko bet kokios skaitmeninės funkcijos keitimui laisvai
pasirinktu nuosekliai arba diskretiškai keičiamu masteliu. Tą mastelį ir
nustato vietoje etaloninės įtampos pajungta nuosekliai arba diskretiškai
keičiama analoginė įtampa.
[pic]
Pats paprasčiausias skaitmeninio–analoginio keitiklio grafinis žymuo
parodytas 12.14 paveiksle. Jame parodyti tik keičiamo n skilčių dvejetainio
kodo įėjimai, etaloninės įtampos įėjimo įvadas ir analoginės įtampos
išėjimas. Paprastai keitiklių integriniuose grandynuose dar būna atskiri
išvadai “skaitmeninis nulis” ir “analoginis nulis”.
Kai kuriuose, ypač ankstesnių kartų keitiklių integriniuose grandynuose
sudedančio operacinio stiprintuvo nėra, o yra tik srovės arba įtampos
išvadas, kurį reikia sujungti su operacinio stiprintuvo integrinio grandyno

įėjimu. Tačiau ir šiuo atveju keitiklio integriniame grandyne visuomet
būna suformuotas operacinio stiprintuvo grįžtamojo ryšio rezistorius, nes
tik tokiu būdu jį įmanoma suderinti su keitiklio grandyne suformuotais
rezistoriais.
Dauginančio skaitmeninio-analoginio keitiklio integrinis grandynas vietoje
etaloninės įtampos įėjimo turi įtampos įėjimą uIN . Jei tą grandyną galima
naudoti ir paprasto ir dauginančio keitiklio režimais, jis turi ir Uet ir
uIN įėjimus.
Analoginiai-skaitmeniniai keitikliai: (ASK, angliškai – analog-digital
converters – ADC) keičia į įėjimą atėjusį analoginį signalą (paprastai
įtampą) skaitmeniniu (paprastai dvejetainiu) kodu keitiklio išėjime.
Veikimo principas: Analoginė įėjimo įtampa išreiškiama suma etaloninės
įtampos dalių, atitinkančių dvejetainio kodo skilčių vertes: [pic]
Analoginio-skaitmeninio keitiklio atveju sprendžiamas uždavinys –
dvejetainio kodo skilčių koeficientų dn dn–1 . d2 d1 d0 radimas. Šiuos
koeficientus galima ieškoti nuosekliai – vieną po kito, lygiagrečiai –
visus iš karto, arba mišriuoju būdu. Skirtingus koeficientų paieškos būdus
įgyvendina skirtingi analoginių-skaitmeninių keitiklių schemų variantai
Parametrai: Analoginė įėjimo įtampa kvantuojama – keičiama laiptuota
įtampa. Tad vienas iš svarbiausiųjų keitiklio parametrų yra kvantavimo
paklaida – pusė žemiausią kodo skiltį atitinkančios etaloninės įtampos
dalies:
[pic]
Jei kvantavimo paklaida būtų didesnė, žemiausia keitiklio skiltis neturėtų
prasmės.
Keitiklio veikimo spartą apibūdina keitimo laikas: tai laikas nuo
analoginės įtampos atsiradimo keitiklio įėjime iki dvejetainio kodo
atsiradimo keitiklio išėjime.
Kai įėjime veikia kintanti įtampa, atsiranda papildoma dinaminė keitimo
paklaida – įėjimo įtampos pokytis per keitimo laiką. Kai keitimo laikas yra
žinomas ir praktiškai nekintantis, dinaminę paklaidą galima eliminuoti,
skaitmeninį kodą išėjime priskiriant ne tam laiko momentui t, kada šis
kodas atsirado, bet laiko momentui t – tkeit.
Kaip ir skaitmeninių-analoginių keitiklių atveju, keitiklio spartą
apibūdina ir keitimo laikas ir maksimalus keičiamo analoginio signalo
dažnis – toks maksimalus dažnis, prie kurio keitimo paklaida dar neviršija
leistinosios paklaidos.
Grandinių variantai: Įvairesnės analoginių-skaitmeninių keitiklių
grandinės, įgyvendinančios tris skirtingus dvejetainio kodo koeficientų
paieškos būdus – nuoseklų, lygiagretų ir mišrų, lemia didesnę šių keitiklių
grandinėse taikomų komponentų įvairovę. Visgi beveik visose skaitmeninių-
analoginių keitiklių grandinėse yra ir tie komponentai, kurie taikomi
skaitmeninių-analoginių keitiklių grandinėse: stabilizuotas etaloninės
įtampos arba etaloninės srovės šaltinis, rezistorių matrica – įtampos arba
srovės daliklis, analoginiai jungikliai arba analoginiai komparatoriai,
įvairūs registrai – trumpalaikės atminties grandinės. Be tų pačių
komponentų analoginių-skaitmeninių keitiklių grandinėse dar dažnai taikomi
skaitmeniniai-analoginiai keitikliai, impulsų skaitikliai, kodo keitikliai.
10. Priartėjimo jutikliai (kontaktiniai, magnetiniai, induktyviniai,
talpiniai, optiniai, ultragarsiniai). Ju veikimo principai ir savybes.

Teorinės žinios. Jutikliais vadinami techniniai įtaisai, keičiantys
vieną fizinį dydį (atstumą,

greitį, temperatūrą, slėgį ir t.t.) į kitą, lengviau apdorojamą
(dažniausiai į elektrinį) signalą. Jutikliai

skirstomi į tokias grupes:
A grupė -jutikliai, formuojantys loginį signalą 1 arba 0, priklausomai nuo
to, ar matuojamasis dydis yra pasiekęs nustatytą reikšmę ar ne.
B grupė -jutikliai, formuojantys vienetinį kodinį signalą arba impulsų
seriją. Impulsų skaičius serijoje lygus matuojamojo dydžio reikšmei.
C grupė -jutikliai, formuojantys pirminį analoginį signalą be stiprintuvo.
D grupė -jutikliai, formuojantys analoginį signalą ir stiprinantys jį iki
standartinių lygių: 0 . 10 V; -5 . +5 V; 1 . 10 V; 0 .20 mA; -10
. +10 mA; 4 . 20 mA.
E grupė – jutikliai arba jutiklių sistemos, formuojančios standartinį
signalą, suderinamą su nuosekliaisiais ar lygiagrečiaisiais interfeisais.
Priartėjimo jutikliai, naudojami loginėse automatikos sistemose, priklauso
A grupei. Jie būna įvairių konstrukcijų ir įvairių veikimo principų, tačiau
visiems jiems bendra tai, kad jų išėjimo signalas keičia savo loginę
reikšmę (l→0) arba 0→l) tada, kai į jutiklio veikimo zoną patenka
stebimasis objektas.
Pagal veikimo principą priartėjimo jutiklius galima suskirstyti į tris
grupes:
a) – generatoriniu principu veikiantys jutikliai (induktyviniai,
induktyviniai – magnetiniai,

talpiniai);

a) – lokaciniu principu veikiantys jutikiai (optiniai, ultragarsiniai);

b) – kitaip veikiantys jutikliai (mechaniniai, herkoniniai, pneumatiniai).

Visiems generatoriniu principu veikiantiems jutikliams bendra tai,
artėjant stebimajam objektui prie jutiklio, keičiasi jame įmontuoto aukšto
dažnio generatoriaus virpamojo kontūro parametrai arba jo apkrova. Dėl to
keičiasi signalas generatoriaus išėjime, kurį ir fiksuoja relinis
elementas. Jutiklio relinis elementas įsijungia arba išsijungia, ir taip
suformuojamas atitinkamas loginis signalas (1 arba 0) jutiklio išėjime.

Konstrukcijos paprastumu ir patikimumu išsiskiria induktyviniai
priartėjimo jutikliai. Tokio jutiklio funkcinė schema parodyta 1 pav., a, o
L – C generatoriaus schema – 1 pav., b.
[pic]
Jutiklį sudaro: L – C generatorius 3, demoduliatorius 4, relinis elementas
5, galios stiptrintuvas su apsaugos grandinėmis 6, šviesinis indikatorius
7. Be to schemoje pažymėta: vidinis maitinančios įtampos stabilizatorius
(UZI) 1, jutiklio aktyvioji zona 2 ir jo išėjimas 8.
Įjungus maitinimą, jutiklyje įmontuotas generatorius ima generuoti
periodinius virpesius,
kurių dažnis priklauso nuo L ir C:[pic]. Šis signalas maitina apviją,
magnetinančią atvirą
magnetinę grandinę, kuri jutiklio aktyviojoje zonoje 2 sukuria kintamąjį
magnetinį lauką. Kai į šią zoną patenka laidus kūnas, jame kintamasis
laukas indukuoja sūkurines sroves, kurios apkrauna generatorių ir dėl to jo
generuojamų virpesių amplitudė mažėja. Kai laidininkas priartėja prie
jutiklio jo poveikio atstumu, virpesių amplitudė sumažėja tiek, kad relinis
elementas išsijungia ir dėl to pasikeičia jutiklio loginio išėjimo reikšmė.
Jutiklio jautrumas priklauso nuo į aktyviąją zoną patenkančios medžiagos
magnetinių savybių, jos laidumo bei stebimojo kūno matmenų.

Induktyviniai jutikliai geriausiai reaguoja į patekusius į jų aktyviąją
zoną feromagnetikus (geležį, kobaltą, nikelį), nes feromagnetikai sudaro
geras sąlygas magnetiniam laukui sklisti. Jie taip pat geriau jaučia didelę
lyginamąją varžą turinčius laidininkus, kadangi juose susikuria didesni
sūkurinių srovių sukelti energijos nuostoliai. Induktyvinių jutiklių
taikymo sritis – metalinių kūnų indikacija. Šie jutikliai yra
ilgaamžiai,nejautrūs teršalams ir atsparūs vibracijoms.

Induktyvinių – magnetiniai priartėjimo jutiklių fukcinė schema visiškai
panaši į jau išnagrinėtą 1 pav. schemą; skiriasi tik tuo, kad L – C
generatoriaus ritė uždėta ant uždarą magnetinę grandinę sudarančio
magnetolaidžio. Šis magnetolaidis normalioje būsenoje yra neįsotintas.
Tačiau, kai prie jutiklio priartėja įmagnetintas kūnas (pvz., nuolatinis
magnetas), magnetolaidis įsisotina, pasikeičia induktyvumas L, varža XL =
ωL , keičiasi ir kontūro srovė. Šį pokytį užfiksuoja relinis elementas. Šio
tipo jutikliai plačiai naudojami kaip bekontakčiai pneumatinių cilindrų
galinių padėčių indikatoriai.

Talpiniai priartėjimo jutikliai veikimo principu panašūs į
induktyvinius. Jų aktyviojoje zonoje yra L -C kontūro kondensatorius,
kurio talpa priklauso nuo įnešto į šią aplinką kūno dialektrinės
konstantos ε ir to kūno matmenų: C =ε s∕d , čia s ir d priartėjusio kūno
plotas ir storis. Labai svarbu, kad talpiniai jutikliai reaguoja tiek į
laidininkus, tiek ir į izoliatorius. Jie jautrūs aplinkos teršalams, jų
veikimo patikimumui didelės įtakos turi aplinkos drėgmė. Taikymo sritis –
bet kokių kūnų, kurių ε >1, indikacija.

Lokaciniu principu veikiantys jutikliai fiksuoja atsispindėjusį nuo
kliūties arba netrukdomai praėjusį tam tikrą atstumą signalą. Šio tipo
jutikliai susideda iš dviejų pagrindinių dalių: siųstuvo ir imtuvo. Be to,
jų sudėtyje yra tarpinis stiprintuvas, loginė schema, relinis elementas,
galios stiprintuvas su apsaugos grandinėmis, šviesinis indikatorius ir
maitinančios įtampos stabilizatorius.

Optiniai priartėjimo jutikliai fiksuoja šviesos spindulį, pasiųstą

stebimojo objekto link arba jo atspindį nuo to objekto. Jutiklio siųstuvą

sudaro generatorius ir šviesą spinduliuojantis diodas, veikiantis raudonų

ar infraraudonų spindulių diapazone. Imtuvą sudaro fotoelementas, jautrus

tam bangos ilgiui, kurį generuoja siųstuvas. Šviesos diodai, perjuos tekant

elektros srovei, spinduliuoja tam tikro bangos ilgio šviesą. Bangos ilgis

priklauso nuo diodui gaminti panaudotos puslaidininkinės medžiagos.

Atsispindėjusiam šviesos spinduliui priimti ir jį paversti elektros srove

naudojami silikoniniai fotodiodai arba silikoniniai fototranzistoriai.

Priartėjęs stebimasis objektas užstoja imtuvui siųstuvo pasiųstą spindulį,

o kai objektas pasišalina – spindulys apšviečia imtuvo fotoelementą. Tokiu

būdu, priklausomai nuo to, ar yra stebėjimo zonoje objektas, ar ne,

jutiklio išėjime formuojamas loginis 1 arba 0. Optiniais jutikliais

negalima aptikti skaidrių, šviesą praleidžiančių kūnų.

Ultragarsinių jutiklių veikimo principas panašus į optinių ir

pagrįstas akustinių bangų spinduliavimu ir jų atspindžiu nuo stebimojo

objekto į imtuvą. Ultragarso bangų nešiklis yra oras. Ultragarsinis

siųstuvas skleidžia negirdimas, dažniausiai nuo 30 iki 300 kHz dažnio garso

bangas. Jutikliuose naudojami magnetostrikciniai arba pjezoelektriniai

ultragarsinių bangų generatoriai.

Funkcinė ultragarsinio priartėjimo jutiklio schema panaši į optinio,
tik vietoje optinio signalo generatoriaus naudojamas ultragarso impulsų
generatorius, o vietoje fotoimtuvo – ultragarso signalo imtuvas.
Ultragarsinių jutiklių siųstuvas ir imtuvas montuojami viename korpuse,
todėl svarbu, kad stebimieji objektai būtų atitinkamai orientuoti ir
atsispindėjęs ultragarso signalas pasiektų imtuvą. Šio tipo jutiklių
privalumas tas, kad jais galima aptikti ir skaidrius objektus, be to jie ne
tokie jautrūs aplinkos teršalams.
Priartėjimo jutikliai schemose žymimi sutartiniais grafiniais simboliais
[pic]
1 – magnetinis; 2 – induktyvinis; 3 – talpinis; 4 – ultragarsinis; 5 –
atspindžio optinis jutiklis, siųstuvas ir imtuvas atskiruose korpusuose,
imtuvas su dviem loginiais išėjimais; 6 – optinis jutiklis, siųstuvas ir
imtuvas viename korpuse, 2 loginiai išėjimai; 7 – vienkorpusinis optinis
jutiklis su vienu loginiu išėjimu
Jutikliai jungiami pagal trilaidę arba keturlaidę jungimo schemą. Jutiklių
gnybtai ir jungiamieji laidai ženklinami pagal Europinį standartą EN 50044
spalvomis, raidėmis ir skaičiais. Spalvos kodas nustatomas pagal
tarptautinį standartą IEC 757.
11. Vykdymo įtaisu valdymas. Valdomi lygintuvai, ju savybes.
kintamos sroves lygintuvas: – sumazinti Uvid amplitude galima idejus R
papildomai. Uvid priklauso nuo iejimo itampos amplitudes. Pastacius dar
viena varza mes sumaziname itampos svyravimus per puse t.y. sumaziname
sinusoides plota.
kitas variantas su tristoriumi: siuo atveju srove sokineja.a.a..a.
Kai alfa =0 tai isejimo itampa lygi max itampai, kai alfa=180 isejimo
itampa =0.

Yra horizontalusis, vertikalusis, meninis impulso valdymo budai.
Horizontalusis-

FT fazes perstumtino tiltelis.
Vertikalus:

kompiuterines valdymo sistemos

programa- nuosekliu zingsniu sarasas. Kompiuteris vykdo nurodytas
funkcijas.

kad neapkrauti procesoriaus, pereferiams daromas atskiras procesorius.
Programuojami itaisai gali būti 2 reiksmiu:

1. programuojamos logines matricos.

2. mikrokompiuteriai
programuojamai loginiai matricai galime nustatyti programuojamuosius
rysius.
Mikrokompiuteryje vidines jo struktūros keisti negalima,jam reikia parasyti
programa.

M – aritmetinis loginis itaisas kuris pagal nurodyta komanda atlieka
aritmetinius veiksmus.

Leave a Comment