Žmogaus įtaka gamtai

Turinys

Žmonių populiacija ir pramonės plėtra.............................2
Oro švarumo problemos..............................2
Globaliniai pakitimai: šiltnamio reiškinys...........................2
Rūgštieji lietūs..............................3
Smogas..............................4
Paviršiniai, požeminiai vandenys ir vandenynai........................4
Dirvos erozija, dykumėjimas ir miškų nykimas........................5
Išvados..............................6Žmonių populiacija ir pramonės plėtra
Per pirmuosius kelis milijonus žmonių egzistavimo metų jų buvo nedaug, todėl ir įtaka aplinkai buvo nedidelė. Po XVIII amžiuje įvykusio pramoninio perversmo žmonių populiacija ėmė gausėti ypač sparčiai – eksponentiškai.

Galinga pramonė sunaudoja daug gamtos išteklių, mat pramoninių šalių gyventojų poreikiams tenkinti reikia daug ir energijos, ir naudingų iškasenų. Stiprios ekonomikos šalyse gyvena apie 1,2 milijardo žmonių, tai sudaro tiik 22% visos žmonių populiacijos, bet ši dalis suvartoja apie 80% visų energijos išteklių ir naudingųjų iškasenų. Iš žaliavų pagaminti įvairiausioms vartotojams reikalingoms gėrybėms reikia daug energijos. Gamyba duoda daug atliekų, susidaro daug šilumos nuostolių. Kai kurių atliekų, pvz., CO , išmetama į atmosferą tokie kiekiai, kad tai veikia biosferoje vykstančių biogeocheminę medžiagų apytaką.

Silpnos ekonomikos šalyse gyvena 78% visų pasaulio gyventojų, o apsieinama tik su 20% viso pasaulio sunaudojamų energijos išteklių ir naudingųjų iškasenų. Šiuo metu tiek silpnos ekonomikos šalys, tiek stiprios ekonomikos šalys aplinką veikia maaždaug vienodu mastu.

Lig šiol tiek buities, tiek pramonės reikmėms tenkinti dažniausiai vartojami šie energijos šaltiniai: akmens anglys, nafta ir gamtinės dujos. Tai yra iškastinis kuras, susidaręs dideliu slėgiu veikiant iš dalies suirusias prieš milijonus metų gyvenusių augalų ir gyvūnų li

iekanas.

Taršą galima apibrėžti kaip bet kokį aplinkos pakitimą, nepalankiai veikiantį gyvųjų organizmų būklę, jų gyvenimo sąlygas. Oro tarša skirstoma į: natūralią (gamtinė) ir antropogeninę.

Yra tokių energijos šaltinių, kurie aplinkai ne taip smarkiai kenkia. Pvz.: saulės energija, krintančio vandens energija, geoterminė energija, garo energija, vėjo energija.

Iškastinis kuras – tai neatsinaujinantis energijos šaltinis. Jo ištekliai riboti. Saulės ir kitos minėtos energijos rūšys yra atsinaujinantys energijos šaltiniai, veikiami gamtos jėgų, jie vėl atsinaujina.Oro švarumo problemos
Atmosfera – Žemės rutulį gaubiantis daugiau kaip 800 km storio dujų apvalkalas. Pagrindinės atmosferos sudedamosios dalys – azotas (apie 78) ir deguonis (apie 21). Atmosferoje taip pat yra CO ir inertinių dujų. Atmosferoje 10 – 50 km aukštyje yra gausu ozono. Ozonas atmosferoje susidaro iš deguonies, kai jį veikia ultravioletiniai saulės spinduliai. Didžiausia ozono koncentracija atmosferoje yra 20 – 25 km aukštyje. Ozzonosfera sugeria gyvybei pavojingus ultravioletinius spindulius. Didesnis šių spindulių kiekis pavojingas, nes galima susirgti odos vėžiu, pažeidžiama akių tinklainė, silpnėja gyvų organizmų atsparumas ligoms.

Ozono sluoksnis plonėja, tokie sluoksnio suplonėjimai vadinami ozono skylėmis. Tokių ozono skylių susidarymas priklauso nuo vyraujančių vėjų, kitų oro sąlygų bei nuo atmosferoje pakibusių dalelių sudėties.

Atmosfera niekada nebuvo idealiai švari. Ugnikalnių veikla, Žemės paviršiaus išpustymas, įvairios žiedadulkės, sporos jau priešistoriniais laikais sąlygojo atmosferos užterštumą. Tai natūrali (gamtinė) oro tarša, kurios padarinius pati gamta greitai atitaisydavo. Tačiau da
aug pavojingesnė yra antropogeninė (žmogaus sukelta) oro tarša. Ji kelia kur kas didesnę grėsmę, nes aplinka vis labiau teršiama junginiais, kurių Žemėje iki šiol nebuvo. Gyvi organizmai prie jų nėra prisitaikę ir todėl daugelis jų žūva.

Daugiausia atmosferą teršia transportas (58), pramonė (25), energetika (12).

Atmosferos tarša visų pirma priklauso nuo to, kiek ir kokių priemaišų yra išmetama į atmosferą įvairiuose miestuose, rajonuose.

Globaliniai pakitimai :
Šiltnamio reiškinys

Žemę gaubia atmosfera, kuri sulaiko šilumą. Šis procesas vadinamas šiltnamio reiškiniu, ir jis vyksta natūraliai. Tačiau daugelis mokslininkų mano, kad žemė dabar vis labiau šyla.

Žemę šildo saulė. Dalį tos šilumos sugeria žemė, kita dalis išspinduliuojama į atmosferą. Šiltnamio dujos neleidžia visai šilumai išsisklaidyti erdvėje – žemė šyla.
Normaliomis sąlygomis dalis (2/3) iš saulės atsklidę infraraudonųjų spindulių (šilumos) yra sugeriami dirvožemyje, akmenyse, uolienose, o likusi dalis (1/3) atsispindi ir grįžta į kosmosą. Padidėjusi anglies dvideginio (CO2) koncentracija veikia kaip vienpusis skydas. Saulės spinduliai laisvai patenka į atmosferą, atsispindi nuo įvairių paviršių ir negalėdami praeiti pro didelės CO2 koncentracijos atmosferos sluoksnį lieka žemuosiuose atmosferos sluoksniuose. Šių reiškinių pasėkoje kyla oro temperatūra. Pastaruoju metu yra labai sumažėjęs CO2 sunaudojimas (daugiausia dėl miškų kirtimo, gaisrų, rūgščių lietų).

Šiltnamio efektą sukeliančioms dujoms priklauso: anglies dvideginis, freonai (halogenalkanai), azoto suboksidas ir metanas. Nuo jų didėja atmosferos geba sulaikyti šilumą ir kyla temperatūra. Je

ei temperatūra Žemėje pakils per daug, pasikeis orai ir klimatas; tai pakenks augalams ir gyvūnams. Ašigalių ledynai ims tirpti, pakils jūrų lygis, vanduo užlies sausumą. Jeigu šiandieninis atšilimas tęsis toliau ir jūros gelmių temperatūra pasieks slenkstį, ties kuriuo pradeda tirpti ledo hidratai, į orą išsiskirs dideli metano kiekiai ir atšilimas dar sustiprės.

Azoto suboksidas (N2O) susidaro katilų ir pramoninių krosnių aukštos temperatūros degimo fakeluose, transporto priemonių varikliuose. Jis taip pat išsiskiria iš azoto trąšomis tręštų dirvų.

Anglies monoksidas (CO) arba smalkės – tai bespalvės ir bekvapės dujos, kurios susidaro degimo metu, kuomet nepilnai sudega kuras, kai aplinkoje nepakanka deguonies. Smalkės yra labai kenksmingos sveikatai, nes patekusios į organizmą sudaro labai patvarų junginį su hemoglobinu, neleisdamos šiam prisijungti deguonies.
SO2 (sieros dioksidas) ir SO3 (sieros trioksidas) – bespalvės, turinčios specifinį kvapą dujos. Pagrindiniai taršos sieros oksidais šaltiniai: stacionarus kuro deginimas ir pramonė.

Svarbiausios šiltnamio efektą sukeliančios dujos – tai anglies dvideginis. Jis išsiskiria visuose degimo procesuose. Manoma, kad žmonių vei.klos metu pusė išsiskiriančio anglies dvideginio lieka atmosferoje, kitą pusę sugeria žemė ir vandenynas. Kadangi atmosferoje anglies dvideginis išsilaiko vidutiniškai 50-200 metų,tai šių dienų efektas bus jaučiamas per vėlesnius šimtmečius.

Metaną išskiria kai kurios žemės ūkio šakos (galvijininkystė, ryžių auginimas) ir pūvančios atmatos.

Freonai (cheminės medžiagos turinčios chloro, fluoro ir anglies) nėra gamtinės ki
ilmės dujos, jas gamina perdirbamoji pramonė.

Lemiamos šiltnamio reiškinio pasekmės būtų:
ašigalio ledynų tirpimas;
užtvintų tankiai apgyventos pakrančių teritorijos;
dėl intensyvesnio garavimo vienose platumose padažnėtų lietūs, kitose – sumažėtų krituliu;
Viduržemio klimato juostos plotai sumažėtų ir pasistumtų į šiaurę;
amžinojo įšalo plotai sumažėtų ir miškai išsiplėstų iki arktinių dykumų.Rūgštieji lietūs
Rūgštieji lietūs – tai savaiminis atmosferos išsivalymas. Rūgštūs lietūs susidaro kuomet atmosferos ore yra didelė koncentracija sieros ir azoto oksidų, kurie lengvai jungiasi su vandeniu ir susidaro rūgštys. Rūgštūs lietūs keičia dirvožemio ir įvairių vandens telkinių rūgštingumą. Dėl to kenčia augmenija ir gyvūnija. Norint neutralizuoti rūgščių lietų poveikį yra kalkinami dirvožemis ir ežerai.

Debesis sudarantys mikroskopiniai vandens lašeliai sugeria ore pakibusias smulkias daleles ir tirpius dujinius teršalus ir tokiu būdu lietaus lašai išplauna iš atmosferos dalį teršalų. Geriausiai pasišalina sieros ir azoto oksidai, nes jie lengvai sudaro rūgštis, kurias absorbuoja drėgmės lašeliai.
Neužteršti krituliai natūraliai yra silpnai rūgštūs; vidutinė natūralių kritulių pH vertė 5,6, nes atmosferos vanduo reaguoja su CO2 sudarydamas anglies rūgštį. Antropogeninės kilmės rūgščiųjų lietų pH vertės yra 4-4,5, o kartais ir dar mažesnės.

Debesų lašeliuose taip pat gerai tirpsta dujinė azoto rūgštis. Sieros rūgštis kondensuojasi sudarydama 0,1 – 2 m skersmens lašelius. Kai kurios sulfatinės dalelės iškrinta žemėn sausu pavidalu, tačiau dauguma jų lieka debesyse ir tampa gerais drėgmės kondensavimosi centrais. Taip debesyse susiformuoja praskiestos sieros rūgšties lašeliai, kurie gali smarkiai padidinti aplinkos rūgštingumą.

Tarša aplinkoje sklinda tiek vertikaliai, tiek horizontaliai, priklausomai nuo įvairių sąlygų. Sieros dioksidas ir azoto oksidai, į atmosferą išmesti vienoje vietoje, iškristi gali visai kitoje, dažnai net kitoje valstybėje. Rūgštieji krituliai susilpnina augalus, jie tampa nebeatsparūs ligoms ir kenkėjams. Šie krituliai žudo smulkiuosius bestuburius ir dirvožemyje gyvenančius skaidytojus  taip pakenkiama visai ekosistemai. Rūgštieji krituliai mažina žemės ūkio augalų derlingumą, spartina metalų koroziją, marmuro ir kitų statybinių medžiagų irimą. Dėl rūgščiųjų kritulių daugėja sunkiųjų metalų geriamajame vandenyje. Tokie krituliai išplauna iš dirvos aliuminį ir neša jį į vandens telkinius, tirpina vandentiekio vamzdžiuose esantį varį ir šviną.Smogas
Šiluminė inversija – reiškinys, kai oro sluoksniai susiklosto taip: pažemėje – šalto oro sluoksnis, o virš jo – šilto oro sluoksnis.

Normaliomis sąlygomis kylant aukštyn atmosferos oro temperatūra mažėja. Esant šiluminei inversijai prie žemės paviršiaus oro temperatūra mažėja, o pakilus į kelių šimtų metrų aukštį yra pasiekiama inversinė zona, kurioje kylant aukštyn temperatūra didėja. Praėjus šią zoną ji vėl mažėja kylant aukštyn. Šiluminė inversija viena, kaip gamtos reiškinys nėra pavojinga, tačiau esant didelei oro taršai ši situacija gali būti pavojinga daugelio žmonių gyvybei. Viršutiniams atmosferos sluoksniams būdingas vertikalus oro masių judėjimas. Orų srautai atmosferos apatiniuose sluoksniuose juda horizontalia kryptimi. Tokį judėjimą sąlygoja vėjo stiprumas ir kryptis. Jei vėjas yra pakankamai didelis, teršalai nesikaupia vienoje vietoje – jie yra išsklaidomi. Kalnuotose vietovėse arba didelėse daubose vėjo įtaka yra žymiai mažesnė. Todėl tokiose vietovėse teršalų pasiskirstymas priklauso nuo vertikalaus oro masių judėjimo. Atsiradusi šiluminė inversinė zona neleidžia maišytis apatiniams ir viršutiniams atmosferos sluoksniams. Tokiomis sąlygomis teršalai kaupiasi ir pasiekia labai didelę koncentraciją, atsiranda didelė ekologinė problema – smogas. Esant saulėtam orui ore esančius teršalus veikia ultravioletiniai spinduliai, ko pasėkoje įvyksta fotocheminės reakcijos, kurių metu susidaro daug toksiškesni junginiai. Šis reiškinys vadinamas fotocheminiu smogu. Jautriausi šioms ekologinėms problemoms yra vaikai ir asmenys sergantys kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.Paviršiniai, požeminiai vandenys ir vandenynai
Vandens ekologinė reikšmė biosferoje labai didelė. Vanduo sudaro apie 70% gyvųjų organizmų svorio, tarnauja terpe svarbiems biologiniams procesams. Jis išnešioja ištirpusias druskas bei dujas, tarpininkauja paskirstant maisto medžiagas, mažina aplinkos temperatūros svyravimus, ekosistemose yra energijos pernešimo ir naudojimo tarpininkas.

Vieni iš žalingiausių vandens teršalų yra sunkieji metalai. Svarbiausi jų – švinas (Pb), kadmis (Cd) ir gyvsidabris (Hg). Šie metalai aktyviai reaguoja su gyvų organizmų fermentais, sutrikdo normalią jų veiklą.

Hidrosfera yra dinamiška sistema, kurioje palaikoma biocheminė pusiausvyra ir normaliai funkcionuojančioje vandens sistemoje yra didžiulės galimybės taršos asimiliavimui. Tačiau daugelyje vietų šios galimybės jau taip išnaudotos, kad vandenys yra labai užteršti. Užterštumas labai neigiamai veikia vandenų gyvus organizmus. Teršalai į hidrosferą patenka arba tiesiogiai per nutekamuosius vandenis, arba yra pernešami upių ar kitų gamtinių vandenų. Vienaip ar kitaip patekę į vandenį teršalai būna arba ištirpę arba suspenduotų dalelių pavidalu. Jų tolimesnis likimas priklauso nuo jų reakcingumo ir nuo aplinkos fizinio, cheminio ir biologinio aktyvumo. Ne visos į hidrosferą patekusios medžiagos yra jai pavojingos. Tam tikrame vandens tūryje visada yra tam tikri kiekiai įvairių medžiagų. Tik tada, kai kurios nors medžiagos kiekis tampa toks didelis, kad ima veikti visą sistemą, ji laikoma teršalu.

Gėlą vandenį geriame, vartojame pasėliams laistyti, pramonės, energetikos reikmėms. Tam naudojami paviršiniai (ežerų, upių) ir požeminiai vandenys. Paviršinių vandenų tarša atsiranda, kai per dideli kiekiai kenksmingų medžiagų patenka į vandenis, viršydami natūralų vandenų apsivalymo pajėgumą pašalinti kenksmingas medžiagas, praskiesti jas iki nekenksmingų koncentracijų arba paversti nekenksmingomis formomis. Požeminiai vandenys – milžiniškas gamtos turtas, bet, kad jis neišsektų, iš požeminių telkinių negalima imti daugiau vandens, negu į juos vėl patenka.

Ne tik dėl intensyvaus naudojimo, bet ir dėl paviršinių bei gruntinių vandenų ir net vandenynų taršos, vis labiau senka gėlo vandens atsargos. Kietosios atliekos – tai ne tik buitinės šiukšlės, bet ir nutekamųjų vandenų dumblas, žemės ūkio, kasybos ir pramonės atliekos. Taškiniais taršos šaltiniais vadinami tokie, kurie lengvai aptinkami, o netaškiniai taršos šaltiniai – tai didelės teritorijos, iš kurių lietus nuplauna teršalus.

Nuotėkų valymas padeda suskaidyti organines medžiagas, kurios antraip, patekusios į vandens telkinius, sukeltų deguonies trūkumą. Mažėjant deguonies vandenyje, labai sumažėja telkinyje gyvenančių organizmų įvairovė. Be to, su žmonių išmatomis į vandenį gali pakliūti pavojingų mikroorganizmų, sukeliančių tokias ligas, kaip cholera, šiltinė ar dizenterija. Nuotėkų valymo stotyse organinėms medžiagoms skaidyti į neorganines, paprastai naudojamos bakterijos. Į vandenį patekę nitratai ir fosfatai (jie gali patekti ir su nuoplovomis iš tręšiamų laukų ir dėl dirvos erozijos) sukelia dirbtinę eutrofikaciją. Šis procesas paspartina gamtoje savaime vykstantį eutrofikacijos procesą (kai vandens telkiniai uždurpėja ir ilgainiui pranyksta). Į vandenis patekusios neorganinės maisto medžiagos pirmiausia sudaro palankias sąlygas nepaprastai sparčiai daugintis jais mintantiems dumbliams. Kai dumbliai ima žūti, labai daug deguonies sunaudoja juos skaidantys organizmai, todėl vandenyje deguonies ima trūkti, ir tokiame vandens telkinyje labai nedaug kas gali gyventi. Neretai dirbtinės eutrofikacijos padarinys yra masinis žuvų dusimas.

Pajūrių regionai yra teršalų ,,surinkimo’’ vietos. Jūrose susirenka ne tik vietiniai teršalai, bet ir atliekos, kurias atplukdo upės. Atliekos neretai verčiamos ir į jūras, o vandenynų srovės ir šiukšles, ir kitus teršalus neretai plukdo atgal į krantą.

Kasyba bei laivyba netoli jūros kranto irgi prisideda prie vandenynų taršos. Vienas iš didžiausių Pasaulinio vandenyno taršos šaltinių y.ra nafta ir jos produktai. Nafta į vandenyną gali patekti įvairiai. Daugiausia jos patenka pervežant ir įvykus avarijai.

Per pastaruosius 50 metų jūros buvo tiek užterštos ir išsemta tiek jų gėrybių, kad daugelis rūšių atsidūrė ties išnykimo riba.Dirvos erozija, dykumėjimas ir miškų nykimas
Dirvožemis – viršutinis, fizikinio ir cheminio dūlėjimo labiausiai išpurentas Žemės plutos sluoksnis, per daugelį tūkstančių metų susidaręs iš dirvodarinės uolienos, klimato, augalijos ir gyvūnijos, reljefo ir paties dirvožemio amžiaus sąveikoje. Tai svarbiausias gyvybės substratas, gebantis duoti augalų derlių.

Daugiausia dirvožemį teršia pramonės ir energetikos įmonės bei žemės ūkyje naudojamos trąšos. Teršalai į dirvožemį patenka su krituliais, pramonės įmonių dulkėmis, autotransporto išmetamosiomis dujomis, nutekamaisiais vandenimis, tręšiant ir pan. Svarbiausi jų – organinės ir mineralinės (sieros, druskos ir azoto) rūgštys, sunkieji metalai, organiniai pesticidai, naftos produktai. Sunkieji metalai: Hg, Pb, Cd, Zn, Cu, Co, Ni į dirvožemį patenka iš atmosferos vykstant natūraliems biosferos reiškiniams (pvz., išsiveržus ugnikalniams) ir dėl žmonių ūkinės veiklos. Dėl intensyvios žemės ūkio veiklos į dirvožemius patenka pesticidai. Daugelis jų ir jų tarpiniai skilimo produktai yra nuodingi ir pavojingi dirvožemyje gyvenantiems organizmams.

Dirvožemio mikroorganizmai sugeba daugumą teršalų suskaidyti iki elementarių cheminių junginių. Be to, dirvožemiai pasižymi ir antiseptinėmis savybėmis, t.y. neleidžia vystytis į dirvožemį patekusiems patogeniniams ligų sukėlėjams. Tačiau labai užterštuose dirvožemiuose šios savybės būna prislopintos, todėl dirvožemis gali tapti pavojingų infekcinių ligų židiniu.

Viena iš didžiausių ir pavojingiausių dirvožemio nuskurdimo priežasčių yra dirvožemio erozija – t.y. derlingojo sluoksnio nuplovimas ar išpustymas. Gamtoje nuolat vyksta natūrali (gamtinė) erozija, kurios negalima sustabdyti ir naikinamoji (pagreitinta) dirvožemio erozija, kuri vyksta dėl žmogaus veiklos.

Eroziją dažniausiai sukelia šie veiksniai: vėjas, vanduo (pvz., stiprus lietus), netinkamas dirvų dirbimas, miškų ir krūmynų iškirtimas arba išdeginimas, pievų sunaikinimas arba išarimas.

Vienas iš erozijos problemos sprendimų – tokios dirvų apsaugos priemonės, kokias taiko daugelis JAV fermerių. Dirvų erozijai mažinti jie žemės ūkio augalus augina rėžiais, kalvas aria kontūriniu būdu (horizontaliai).

Dykumėjimas – tai miškų ir žemės ūkio reikmėms naudojamų plotų virtimas pusdykumėmis ir dykumomis; taip atsitinka dėl pernelyg intensyvaus nuganymo ar kitokio netinkamo naudojimo.

Visame pasaulyje biologinė įvairovė mažėja. Šis procesas ypač intensyviai vyksta dėl to, kad naikinami miškai. Miškai naikinami tam, kad patenkintų žmonių reikmes pvz., iš medienos gaminami baldai, popierius, medžio drožlių plokštės ir t.t.Išvados
Dėl įvairiausių gamtoje vykstančių medžiagų apytakos ratų atmosfera, vandenynai ir sausuma tarpusavyje sąveikauja; pastaruoju metu medžiagų pernašų greičiai labai padidėjo. Labai didelė žmonių populiacija veikia šiuos greičius, taigi ir pasaulinius pakitimus. Šio poveikio mastai yra tokie dideli, kokių mūsų planetoje dar niekada nėra buvę. Galima sakyti, kad žmonės su savo planeta atlieka savotišką bandymą, kurio rezultatų kol kas negalima numatyti.

Sėkmingas žmonijos gyvavimas priklauso nuo biosferos būklės – mes priklausome nuo abiotinės aplinkos ir kitų organizmų, nuo tyro vandens, gryno oro, neužterštų maisto produktų, nuo vaistų, natūralių pluoštų ir daugybės kitų labai reikalingų dalykų. Tad turime numatyti galimus savo veiklos įtakos biosferai padarinius ir užkirsti kelią veiksmams, kurie gali kenkti tiek žmonėms, tiek visiems kitiems gyviesiems padarams. Nuolat išnyksta, pastaruoju metu vis daugiau, gyvųjų organizmų rūšių – tai verčia imtis darbo gamtosaugininkus ir ieškoti būdų, kaip išvengti akivaizdžiai kylančios biologinės įvairovės krizės grėsmės.

Leave a Comment