Kredito rizika - Mokslai.lt

Pranešimo tikslai:

1. Išsiaiškinti įmonių finansinės ir ekonominės veiklos vertinimo principus bei prognozes;

2. Išsiaiškinti su kokia rizika susiduria įmonė, norinti gauti banko paskolą

1. Įmonių finansinės ir ekonominės veiklos vertinimo principai bei prognozės

VERTINIMO TIKSLAI

Finansinės analizės esmę geriausiai apibūdina jos tikslas ir uždaviniai.

Finansinės analizės tikslas – teikti vartotojams objektyvią informaciją, padėti įmonių vadovams daryti veiklą efektyvesnę. Vakarų autorių literatūroje finansinės analizės uždaviniams skiriamas didelis dėmesys (socialinės įmonių veiklos analizės uždaviniams nagrinėti buvo skiriama nedaug dėmesio). Pažymėtini tokie uždaviniai:

Sukurti finansinę informacijos sistemą, atitinkančią įmonės strategiją.

Faktinę padėtį palyginti su kitais rodikliais.

Padėti kurti finansų valdymo ir apskaitos politiką.

Finansinė analizė teikia gana daug išsamios informacijos, kurią vartotojai gali naudoti įvairiems tikslams. Pastaraisiais metais finansinės analizės teikiamos informacijos poreikis nuolat didėja, jos reikia vis naujiems vartotojams ar jų grupėms. Žymus finansinės analizės specialistas B. Rees nurodo keturias finansinės informacijos vartotojų grupes:

I. Įmonės akcininkai.

II. Verslo partneriai.

III. Kiti vartotojai:

– vyriausybė (dėl pajamų apmokestinimo);

– centrinė valdžia (dėl vadovavimo politikos);

– vietinė valdžia;

– visuomeninio sektoriaus kontrolės agentūros;

– konkurentai;

– visuomenė.

IV. Analitikai ir konsultantai.

Finansinės analizės šaltiniai rinkos ekonomikos sąlygomis yra tokie:

Balansas.

Pelno (nuostolio) ataskaita.

Pinigų srautų ataskaita.

Nuosavybės (savo kapitalo) ataskaita.

Kita vidaus ir išorės informacija:

a) planai, prognozės, normatyvai;

b) statistiniai leidiniai ir informaciniai žinynai;

c) vidinės ataskaitos ir apskaitos duomenys.

VERTINIMO PRINCIPAI

Vertinant įmonių finansines ataskaitas jas rekomenduojama nagrinėti keliais aspektais.

Veiklos tęstinumas. Tai reiškia, kad įmonė bus pajėgi tęsti savo veiklą.

Jeigu įmonė turi nutraukti savo veiklą ir per trumpą laiką realizuoti turtą, tai darys didelę įtaką vertinant jos balansinę ataskaitą, ypač turto (galbūt įmonėje buvo naudojami specifiniai įrenginiai). Jeigu numatoma, kad įmonė nesugebės tęsti veiklos, tai turėtų būti pažymėta auditoriaus ataskaitoje. Jeigu įmonės nepatikrino išorinio audito firma, sunku numatyti jos smukimą.

Pastovumas. Vertinimo metodai, taikomi atskirais finansiniais metais, neturi būti keičiami. Jeigu buvo pakeitimų, tai turi būti pažymima pastabose ir nurodoma, kaip tai veikia pelną (nuostolį), turtą ir įsipareigojimus bei finansinę padėtį.

Sukauptų pajamų ir būsimų laikotarpių išlaidų atskleidimas. Neatsižvelgiant į mokėjimo laiką, pajamos ir išlaidos turi būti parodytos tais metais, kuriems priklauso.

FINANSINIŲ KOEFICIENTŲ REIKŠMĖ

Finansiniai koeficientai, naudojami finansinių ataskaitų analizėje, yra geras pagrindas kliento finansiniam stabilumui įvertinti. Finansiniai koeficientai gali suteikti informacijos apie dvi įmonės valdymo sritis:

– pajamas, gaunamas iš investicijų;

– finansinę įmonės padėtį.

Kadangi koeficientų analizė susijusi su kiekybine informacija apie skolininką ir joje neįvertinami kokybiniai veiksniai, koeficientų analize naudojamasi tik kaip pagalbine priemone vertinant finansinį kliento stabilumą. Negalima analizuoti pavienių koeficientų, nes vertinami turi būti kelerių metų duomenys.

FINANSINĖS ANALIZĖS RŪŠYS

Įvairūs finansinių ataskaitų rodikliai, atsižvelgiant į jų turinį, struktūrą ir skaičiavimo metodiką, analizuojami įvairiais būdais, atskleidžiančiais kokį nors įmonės veiklos aspektą, ypatybę arba dėsningumą. Vakarų literatūroje išskiriamos trys finansinės analizės rūšys:

Horizontalioji analizė. Tai dvejų ar daugiau metų finansinių ataskaitų duomenų palyginimas. Ši analizė padeda nustatyti atitinkamų rodiklių dinamiką, kuri išreiškiama absoliučiais dydžiais arba procentais.

Vertikalioji analizė. Atitinkamas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendruoju baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas bazinio dydžio procentais.

Santykinė analizė. Santykinių rodiklių analizė labai plačiai taikoma atliekant lyginamąją kelių įmonių ir tam tikro laikotarpio analizę. Taikant santykinius rodiklius galima palyginti skirtingų įmonių finansines ataskaitas arba vienos įmonės tam tikro laikotarpio finansiniu rodiklius.

VERTIKALIOJI ANALIZĖ (SANTYKINIAI RODIKLIAI) IR JOS INTERPRETAVIMAS

Šiuo metu įmonės veiklai apibūdinti naudojamos keturios santykinių rodiklių grupės:

• įmonės mokumo rodikliai, kurie atskleidžia sugebėjimą greitai padengti trumpalaikius įsipareigojimus;

• įmonės finansinio stabilumo rodikliai, kurie apibūdina įmonės finansinį stabilumą;

• įmonės ūkinės veiklos efektyvumo rodikliai, apibūdinantys ekonominį efektyvumą;

• įmonės ekonominio potencialo rodikliai, atskleidžiantys ekonominio potencialą šakos specifikos atžvilgiu.

Rodiklių grupės išvardintos atsižvelgiant į finansinį dviejų vartotojų vertinimą:

kreditoriaus, suteikiančio paskolą tam tikram laikui;

investuotojo, norinčio įdėti kapitalą arba įsigyti kitos įmonės akcijų.

Norint įvertinti finansinę įmonės veiklą, apskaičiuojami žemiau pateikiami rodikliai.

1. Einamojo likvidumo koeficientas (dar vadinamas bendrojo likvidumo rodikliu):

➢ trumpalaikiai aktyvai (turtas)

➢ trumpalaikiai įsipareigojimai

Šis rodiklis parodo įmonės sugebėjimą trumpalaikėmis mokėjimo priemonėmis likviduoti trumpalaikius įsipareigojimus. Pasaulinėje praktikoje pageidaujama, kad šio koeficiento ribos svyruotų tarp 1,2-2,0, nors

Europoje priimtinas 1,0-1,5 rodiklis. Žemas šio rodiklio lygis rodo tai, kad įmonei sunku įvykdyti įsipareigojimus; didelis (daugiau kaip 2,5) –

įmonė nepajėgia naudoti apyvartinių lėšų. Koeficientą gali iškreipti sezoniniai svyravimai ir nenormalus mokėtinų sumų mokėjimas prieš balanso sudarymą.

2. Kritinio likvidumo koeficientas:

➢ trumpalaikiai aktyvai (turtas) – atsargos

➢ trumpalaikiai įsipareigojimai

Tai santykinis rodiklis, kuriuo tiksliau nei einamojo likvidumo rodikliu įvertinamas trumpalaikis mokumas, nes jį skaičiuojant įtraukiamas tik trumpalaikis turtas – grynieji pinigai, esantys kasoje, vertybiniai popieriai, gautinos pajamos, nebaigtos vykdyti sutartys, investicijos, terminuotieji indėliai (kurie bus gauti per ataskaitinį laikotarpį), atsargos. Nors gautinos pajamos gali būti labai abejotinos, čia reikėtų žinoti gautinų pajamų struktūrą. Šis rodiklis parodo, kokia einamųjų įsipareigojimų dalis gali būti padengta ne tik grynaisiais pinigais, bet ir laukiamomis įplaukomis. Priimtina jo rodiklio reikšmė – 1,00, ji neturėtų labai skirtis nuo einamojo likvidumo rodiklio.

3. Įsiskolinimo koeficientas (dar vadinamas bendruoju skolos rodikliu):

➢ visi aktyvai (turtas)

➢ visi įsipareigojimai

Šis rodiklis parodo viso įmonės turimo turto dalį, kuri įsigyta iš svetimų lėšų šaltinių, t.y. skolinto kapitalo. Akcininkai suinteresuoti, kad įmonės turte kuo mažesnę dalį sudarytų skolintas turtas, todėl šis rodiklis neturėtų mažėti.

Įsiskolinimo rodiklis atskleidžia, kokia dalis sudarant įmonės aktyvus buvo sava, t.y. finansuojama akcininkų. Šį rodiklį būtiną lyginti su ankstesnių metų rodikliais ir kitų tos pačios ūkio šakos įmonių rodikliais. Kuo šis rodiklis didesnis, tuo įmonės finansinė būklė blogesnė. Priimtina šio rodiklio reikšmė yra 2,00.

4. Sverto koeficientas:

➢ nuosavas kapitalas;

➢ visi įsipareigojimai

Šis rodiklis parodo, kokią dalį veiklos įmonė finansuoja nuosavu kapitalu.

Jeigu įmonė verčiasi savo lėšomis, jai bus lengviau susidoroti su nuosmukiais. Nuosavą kapitalą sudaro įstatinis kapitalas, atsargos, nepaskirstytas pelnas.

Priimtina šio rodiklio reikšmė 2; kuo jis rodiklis mažesnis, tuo daugiau įmonė įsiskolinusi. Jeigu rodiklio reikšmė lygi 1, vadinasi, įmonė yra labai įsiskolinusi ir jos įsipareigojimai lygūs nuosavam kapitalui.

5. Manevringumo koeficientas:

➢ trumpalaikiai aktyvai;

➢ nuosavas kapitalas

Apskaičiavus šį rodiklį galima sužinoti, kokia nuosavų lėšų dalis panaudota mobiliausiems aktyvams sukurti.

6. Pardavimų pelningumas:

➢ pardavimai, teikiantys grynąjį pelną

➢ veiklos pelnas

Rodiklis atskleidžia įmonės sugebėjimą kontroliuoti susidarančias veiklos sąnaudas. Šio rodiklio reikšmė neturėtų labai svyruoti laiko atžvilgiu, bet pageidautina, kad ji didėtų.

7. Turto pelningumas:

➢ visi aktyvai

➢ veiklos pelnas

Rodiklis įvertina vadybos efektyvumą, jis skaičiuojamas prieš vertinant mokesčius ir kreditavimo išlaidas ir parodo, kiek turtas duoda pelno (atspindi investicijų į turtą efektyvumą). Kuo didesnis šis santykis, tuo pelningesnė įmonė, t.y. vienas litas, investuotas į turtą, duoda daugiau pelno.

|. |rodiklis | | |

HORIZONTALIOJI ANALIZĖ

Horizontalioji analizė – dvejų ar daugiau metų finansinių ataskaitų duomenų palyginimas. Ši analizė padeda nustatyti atitinkamų metų rodiklių dinamiką.

Galima lyginti ne tik absoliučius balanso arba pelno (nuostolio) ataskaitos eilučių dydžius, bet ir santykinius dydžius arba jų procentus. Kitaip tariant, atliekant horizontaliąją analizę nustatomas nuokrypis nuo bazinio rodiklio. Šios analizės trūkumas yra tai, kad kaip bazinių rodiklių negalima baudoti neigiamų dydžių arba lygių nuliui.

Lyginant santykius dydžius laiko atžvilgiu gaunama tikslesnė informacija apie įmonės ūkinės finansinės raidos tendencijas.

EKONOMINIS ĮMONĖS FINANSINIŲ RODIKLIŲ VERTINIMAS

Apibendrinant reikėtų pastebėti, kad finansinių rodiklių svarba priklauso nuo to, kas juos naudoja. Kreditoriui svarbiausi mokumo ir finansinio stabilumo rodikliai, investuotojui – ūkinės veiklos efektyvumo ir įmonės ekonominio potencialo rodikliai.

Atskiri rodikliai atspindi realią naudą, gaunamą investavus kapitalą, įmonės galimybes vykdyti finansinius įsipareigojimus; jie parodo, ar ne per daug eikvojama nuosavo kapitalo, ar skolinamo ir nuosavo kapitalo proporcijos bendroje struktūroje yra pagrįstos, ar efektyviai naudojamas trumpalaikis turtas.

Vakarų šalyse objektyvų įmonės įvertinimą pateikia nepriklausomos organizacijos, įmonės finansinei būklei įvertinti dažniausiai taikančios įmonės ekonominio reitingo metodą. Taip galima nustatyti įmonės finansinę būklę apskaičiavus vieną apibendrintą rodiklį – reitingą. Deja, Lietuvoje dar labai mažai įmonių, kurioms suteikti reitingai, šiuo metu geresnių reitingų siekia tik Lietuvos komerciniai bankai. Jeigu įmonėms būtų suteikiami reitingai, joms būtų lengviau atlaikyti konkurenciją, bankai greičiau priimtų sprendimus dėl galimybės suteikti kreditus, investuotojai

– dėl dalyvavimo verslo plėtroje. Šiuo metu visi bankai (ir kitos finansinės institucijos) yra susikūrę savus įmonių vertinimo kriterijus, todėl bendros nuomonės apie kokios nors įmonės finansinė padėtį nebūna.

Pastaba: Reitingai nustatomi taip: kiekvienam rodikliui apibrėžiamos optimalios leistinos (minimalios ir maksimalios) ribos ir nustatoma optimali jų reikšmė. Atsižvelgiant į pasiekto rodiklio lygio nuokrypius nuo pasirinkto kriterijaus, pateikiama balų vertinimo skalė.

Kiekvienoje sustambintoje grupėje nustatomas „vidinis” reitingas.

Galutinėje stadijoje nustatomas apibendrintas reitingo rodiklis.

Atsižvelgiant į priskaičiuotų balų kiekį, įmonė priskiriama tam tikrai klasei. Įmonės klasifikuojamos taip:

o įmonės, kurių finansinis stabilumas yra absoliutus;

o įmonės, kurių finansinė padėtis iš esmės stabili, bet kai kurie rodikliai šiek tiek nukrypę;

o įmonės, kuriose jaučiama finansinė įtampa;

o padidintos rizikos įmonės;

o įmonės, kurių finansinės padėtis nepatenkinama ir nematyti perspektyvos ją stabilizuoti.

2. SU KOKIA RIZIKA SU KOKIA RIZIKA SUSIDURIA ĮMONĖ NORINTI GAUTI

Rizikos valdymas – kas tai?

Rizikos valdymo procese dalyvauja visi. Tai ir gyventojas, kuris turi apsispręsti – apdrausti savo namą nuo žalos, kurią gali padaryti uraganas, ar pačiam prisiimti riziką; tai ir tarptautinė korporacija, turinti įvertinti potencialius nuostolius, kurie gali atsirasti valiutos kurso svyravimų; tai ir šalys, kuriose, pvz., dideli eksporto kainų svyravimai gali stipriai koreguoti mokėjimų balanso prognozes ir kartu daryti neigiamą įtaką ūkio valdymui.

Rizikos valdymas – tai priemonė, kuria naudojantis galima apsidrausti nuo to, kad bus suardyti ateities planai. Tiksliau tariant, vertindamos rizikas, šalys ir įmonės įvertina tai, kaip šios rizikos galėtų paveikti ateities pinigų srautus ir ilgalaikius planus, ir priima sprendimus, kaip geriausia būtų apsidrausti nuo tokių rizikų. Kuo daugiau kinta veiksniai, tuo didesnė jų daroma įtaka mokėjimų balansui, eksporto pajamoms, įvairiems pinigų srautams. Rizikos valdymas – tai priemonė, su kuria planavimo procesas bus užtikrintas, kai reikės išlyginti šiuos svyravimus.

Šiuolaikiniai rizikos valdymo metodai išsirutuliojo per pastaruosius 20

metų, kai reikėjo reaguoti į vis labiau svyruojančias palūkanų normas, valiutų kursus ir žaliavų kainas. Poreikį valdyti riziką pirmiausiai pajuto tarptautinės korporacijos ir finansinės institucijos (pvz., pensijų fondai), kurių pajamoms (ir išlaidoms) darė įtaką minėti permainingi veiksniai.

Tarptautinės finansų rinkos pasiūlė tokias rizikos valdymo priemones: ateities sandorius, terminuotus sandorius, valiutų ir palūkanų normų keitimo sutartis. Vėliau buvo sukurtos panašios žaliavų rizikos valdymo priemonės. Korporacijų, valdančių riziką, skaičius vis auga, tačiau reta korporacija taiko tik vieną priemonę ar metodą.

Paprastai įmonės, siekdamos bendro tikslo – sumažinti netikėtus būsimo pelno arba pinigų srautų poslinkius, apsisaugoti nuo palūkanų normų, valiutos kurso ir žaliavų kainų pokyčių, sudaro ne vieną finansinį sandorį.

Nors geresnis rizikos valdymas gali padėti šalims valdyti ekonomiką, tačiau tikslą galima pasiekti tik tada, kai patenkinamos tam tikros pagrindinės sąlygos. Rizikų valdymo metodai yra sudėtingi; netinkamai taikomi jie gali būti gana brangūs. Šalis, norinti veiksmingai taikyti rizikos valdymo metodus, privalo turėti gerai veikiančią bendrąją ekonomikos valdymo sistemą, įskaitant galimybę prognozuoti, valdyti ir fiksuoti mokėjimų balanso bei užsienio finansinių srautų rodiklius.

Tačiau apsidraudimas nuo rizikų taikant įvairius rizikos valdymo metodus negarantuoja, kad mažės skolos tvarkymo išlaidos, augs pajamos, gaunamos iš palūkanų, eksporto kainos bus didesnės, o importo – mažesnės. Apsidraudimas

– tai priemonė, kuria naudojantis galima rinktis iš prognozuojamų ateityje sąnaudų ir kainų pokyčio, dėl kurio gali atsirasti ir neplanuotų pajamų, ir didelių nuostolių. Ar šios priemonės padės šaliai ar įmonei išvengti nuostolių, o gal jos net sumažins pelną, – tai daugiausia priklausys nuo tarptautinių kainų tendencijų, kurių numatyti neįmanoma.

PALŪKANŲ NORMOS RIZIKA

Palūkanų kitimo rizika – tai rizika, kad išlaidos, susijusios su skolos, už kurią mokamos palūkanos pagal kintamąją palūkanų normą, tvarkymu, išaugs dėl to, kad didės bazinė palūkanų norma, arba rizika, kad išlaidos, susijusios su skolos, už kurią mokamos palūkanos pagal fiksuotąją palūkanų normą, tvarkymu, taps nepagrįstai didelės lyginant su kintamosios palūkanų normos pokyčiais, susidariusiais dėl bazinės palūkanų normos mažėjimo.

Kai kurioms besivystančioms šalims 8-ajame dešimtmetyje iškilusių skolos tvarkymo problemų priežastys glūdi 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 8-ojo dešimtmečio pradžioje, kai vyravo aukštos (realiosios) palūkanų normos. Tuo metu didelė dalis užsienio paskolų (tarp jų ir trumpalaikės paskolos) buvo teikiamos su kintamąja palūkanų norma.

Dėl staigaus palūkanų normos augimo labai padidėjo ir skolos tvarkymo išlaidos.

Palūkanų normos svyravimo rizika kai kuriose šalyse buvo bandoma mažinti daugiau skolinantis iš tarptautinių plėtros organizacijų, kurios dažniausiai teikia paskolas su fiksuotąja palūkanų norma ir sudarydamos Brady sutartis, kuriomis komercinės paskolos buvo konvertuotos į paskolas su fiksuotosiomis palūkanomis.

LIKVIDUMO RIZIKA

Likvidumo rizika gali būti dviejų tipų: rinkos/produkto likvidumo ir pinigų srautų /finansavimo.

Pirmojo tipo rizika atsiranda tada, kai sandorio esamomis rinkos kainomis negalima įvykdyti dėl to, kad rinkos veikla yra nepakankama (mažas aktyvumas). Tokios problemos labai būdingos nelikvidžiųjų OTC (tiesiai investuotojui parduodamų akcijų) kontraktams. Tačiau likvidumo riziką gali būti sunku apskaičiuoti ir įvertinti kiekybiškai. Be to, ji gali kisti –

tai priklauso nuo rinkos sąlygų. Rinkos/produkto likvidumo riziką galima valdyti nustatant limitus tam tikroms rinkoms arba produktams ir taikant diversifikaciją.

Antrojo tipo (pinigų srautų /finansavimo) rizika reiškia tai, kad negalima vykdyti einamųjų įsipareigojimų. Finansavimo riziką galima kontroliuoti tinkamai planuojant pinigų srautų poreikius, kuriuos galima kontroliuoti nustatant limitus pinigų srautų trūkumams ir diversifikuojant, kaip buvo aprašyta ankstesniame pavyzdyje.

RINKOS RIZIKA

Rinkos rizika atsiranda dėl finansinio turto ir įsipareigojimų kainų pokyčių. Ji gali būti dvejopa: absoliučioji rizika, matuojama potencialiais nuostoliais, išreikštais pinigais, ir santykinė rizika, matuojama pagal kontrolinį indeksą. Pirmuoju atveju rizika apskaičiuojama pagal bendrojo pelno svyravimus, o antruoju – pagal nuokrypį nuo indekso.

KREDITO RIZIKA

Kredito rizika atsiranda tada, kai kita šalis nenori arba negali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų. Jos poveikis yra matuojamas išlaidomis, kurių reikia kitos šalies įsipareigojimams kompensuoti. Kai kredito agentūros sumažina skolininkų kredito reitingą, kredito rizika padidėja ir gali atsirasti nuostolių, nes dėl sumažinto skolininkų kredito reitingo paprastai sumažėja jų įsipareigojimų rinkos vertė. Į kredito riziką įeina ir valstybės rizika. Ji pasireiškia, pvz., tada, kai šalys įveda užsienio valiutos kontrolę, ir tai neleidžia kitai sutarties šaliai įvykdyti savo įsipareigojimų.

Kredito rizika valdoma ir kokybiniu, ir kiekybiniu aspektu. Kokybinis aspektas – tai kitos pusės kreditingumo įvertinimas. Pastaruoju metu buvo sukurti rizikos valdymo modeliai, kurie leidžia kiekybiškai įvertinti kredito riziką. Nors vertės esant rizikai nustatymo metodai labiausiai tinka rinkos rizikai apskaičiuoti, tačiau jis gali būti naudojamas kredito rizikai išmatuoti.

Išvados

Finansinių rodiklių svarba priklauso nuo to, kas juos naudoja. Kreditoriui svarbiausi mokumo ir finansinio stabilumo rodikliai, investuotojui – ūkinės veiklos efektyvumo ir įmonės ekonominio potencialo rodikliai.

Literatūros sąrašas:

1. Banko “Snoras” suteikta informacija.

2. Banko “Parex” suteikta informacija.

3. www.fmmc.lt

4. www.hansa.lt

Panašūs darbai

Kreditai Lietuvoje: jų formos, privalumai ir trūkumai

Būsto kreditų teikimas fiziniams asmenims „Vilniaus banke“ tvarka

Rizika ir jos valdymas

Bankų kredito

Nordea banko kreditai

Verslo rizika