Kredito rizika

Pranešimo tikslai:

1. Išsiaiškinti įmonių finansinės ir ekonominės veiklos vertinimo

principus bei prognozes;

2. Išsiaiškinti su kokia rizika susiduria įmonė, norinti gauti banko

paskolą

1. Įmonių finansinės ir ekonominės veiklos vertinimo principai bei

prognozės

VERTINIMO TIKSLAI

Finansinės analizės esmę geriausiai apibūdina jos tikslas ir uždaviniai.
Finansinės analizės tikslas – teikti vartotojams objektyvią informaciją,
padėti įmonių vadovams daryti veiklą efektyvesnę. Vakarų autorių
literatūroje finansinės analizės uždaviniams skiriamas didelis dėmesys
(socialinės įmonių veiklos analizės uždaviniams nagrinėti buvo skiriama
nedaug dėmesio). Pažymėtini tokie uždaviniai:
Sukurti finansinę informacijos sistemą, atitinkančią įmonės strategiją.
Faktinę padėtį palyginti su kitais rodikliais.
Padėti kurti finansų valdymo ir apskaitos po olitiką.
Finansinė analizė teikia gana daug išsamios informacijos, kurią vartotojai
gali naudoti įvairiems tikslams. Pastaraisiais metais finansinės analizės
teikiamos informacijos poreikis nuolat didėja, jos reikia vis naujiems
vartotojams ar jų grupėms. Žymus finansinės analizės specialistas B. Rees
nurodo keturias finansinės informacijos vartotojų grupes:
I. Įmonės akcininkai.
II. Verslo partneriai.
III. Kiti vartotojai: 
– vyriausybė (dėl pajamų apmokestinimo);
– centrinė valdžia (dėl vadovavimo politikos);
– vietinė valdžia;
– visuomeninio sektoriaus kontrolės agentūros;
– konkurentai;
– visuomenė.
IV. Analitikai ir konsultantai.
Finansinės analizės šaltiniai rinkos ekonomikos sąlygomis yra tokie:
Balansas.
Pelno (nuostolio) ataskaita.
Pinigų srautų ataskaita.
Nuosavybės (savo kapitalo) ataskaita.
Kita vidaus ir išorės informacija:
a) planai, prognozės, normatyvai;
b) statistiniai le eidiniai ir informaciniai žinynai;
c) vidinės ataskaitos ir apskaitos duomenys.

VERTINIMO PRINCIPAI

Vertinant įmonių finansines ataskaitas jas rekomenduojama nagrinėti keliais
aspektais. 
Veiklos tęstinumas. Tai reiškia, kad įmonė bus pajėgi tęsti savo veiklą.
Jeigu įmonė turi nutraukti savo veiklą ir per trumpą laiką realizuoti
turtą, tai darys didelę įt

taką vertinant jos balansinę ataskaitą, ypač turto
(galbūt įmonėje buvo naudojami specifiniai įrenginiai). Jeigu numatoma, kad
įmonė nesugebės tęsti veiklos, tai turėtų būti pažymėta auditoriaus
ataskaitoje. Jeigu įmonės nepatikrino išorinio audito firma, sunku numatyti
jos smukimą.
Pastovumas. Vertinimo metodai, taikomi atskirais finansiniais metais,
neturi būti keičiami. Jeigu buvo pakeitimų, tai turi būti pažymima
pastabose ir nurodoma, kaip tai veikia pelną (nuostolį), turtą ir
įsipareigojimus bei finansinę padėtį.
Sukauptų pajamų ir būsimų laikotarpių išlaidų atskleidimas. Neatsižvelgiant
į mokėjimo laiką, pajamos ir išlaidos turi būti parodytos tais metais,
kuriems priklauso.

FINANSINIŲ KOEFICIENTŲ REIKŠMĖ

Finansiniai koeficientai, naudojami finansinių ataskaitų analizėje, yra
geras pagrindas kliento finansiniam stabilumui įvertinti. Finansiniai
koeficientai gali suteikti informacijos apie dvi įmonės valdymo sritis:
– pajamas, gaunamas iš investicijų;
– finansinę įmonės padėtį.
Kadangi koeficientų analizė susijusi su kiekybine informacija apie
skolininką ir joje neįvertinami kokybiniai veiksniai, koeficientų analize
naudojamasi tik kaip pagalbine p priemone vertinant finansinį kliento
stabilumą. Negalima analizuoti pavienių koeficientų, nes vertinami turi
būti kelerių metų duomenys.

FINANSINĖS ANALIZĖS RŪŠYS

Įvairūs finansinių ataskaitų rodikliai, atsižvelgiant į jų turinį,
struktūrą ir skaičiavimo metodiką, analizuojami įvairiais būdais,
atskleidžiančiais kokį nors įmonės veiklos aspektą, ypatybę arba
dėsningumą. Vakarų literatūroje išskiriamos trys finansinės analizės rūšys:
Horizontalioji analizė. Tai dvejų ar daugiau metų finansinių ataskaitų
duomenų palyginimas. Ši analizė padeda nustatyti atitinkamų rodiklių
dinamiką, kuri išreiškiama absoliučiais dydžiais arba procentais.
Vertikalioji analizė. Atitinkamas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas
su bendruoju baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas
bazinio dydžio procentais.
Santykinė a

analizė. Santykinių rodiklių analizė labai plačiai taikoma
atliekant lyginamąją kelių įmonių ir tam tikro laikotarpio analizę. Taikant
santykinius rodiklius galima palyginti skirtingų įmonių finansines
ataskaitas arba vienos įmonės tam tikro laikotarpio finansiniu rodiklius. 

VERTIKALIOJI ANALIZĖ (SANTYKINIAI RODIKLIAI) IR JOS INTERPRETAVIMAS

Šiuo metu įmonės veiklai apibūdinti naudojamos keturios santykinių rodiklių
grupės:

• įmonės mokumo rodikliai, kurie atskleidžia sugebėjimą greitai padengti

trumpalaikius įsipareigojimus;

• įmonės finansinio stabilumo rodikliai, kurie apibūdina įmonės

finansinį stabilumą;

• įmonės ūkinės veiklos efektyvumo rodikliai, apibūdinantys ekonominį

efektyvumą;

• įmonės ekonominio potencialo rodikliai, atskleidžiantys ekonominio

potencialą šakos specifikos atžvilgiu.
Rodiklių grupės išvardintos atsižvelgiant į finansinį dviejų vartotojų
vertinimą:
kreditoriaus, suteikiančio paskolą tam tikram laikui;
investuotojo, norinčio įdėti kapitalą arba įsigyti kitos įmonės akcijų.
Norint įvertinti finansinę įmonės veiklą, apskaičiuojami žemiau pateikiami
rodikliai.
1. Einamojo likvidumo koeficientas (dar vadinamas bendrojo likvidumo
rodikliu):

➢ trumpalaikiai aktyvai (turtas)

➢ trumpalaikiai įsipareigojimai
Šis rodiklis parodo įmonės sugebėjimą trumpalaikėmis mokėjimo priemonėmis
likviduoti trumpalaikius įsipareigojimus. Pasaulinėje praktikoje
pageidaujama, kad šio koeficiento ribos svyruotų tarp 1,2-2,0, nors
Europoje priimtinas 1,0-1,5 rodiklis. Žemas šio rodiklio lygis rodo tai,
kad įmonei sunku įvykdyti įsipareigojimus; didelis (daugiau kaip 2,5) –
įmonė nepajėgia naudoti apyvartinių lėšų. Koeficientą gali iškreipti
sezoniniai svyravimai ir nenormalus mokėtinų sumų mokėjimas prieš balanso
sudarymą.
2. Kritinio likvidumo koeficientas:

➢ trumpalaikiai aktyvai (turtas) – atsargos

➢ trumpalaikiai įsipareigojimai
Tai santykinis rodiklis, kuriuo tiksliau nei einamojo likvidumo rodikliu
įvertinamas trumpalaikis mokumas, nes jį skaičiuojant įtraukiamas tik
trumpalaikis turtas – grynieji pinigai, esantys kasoje, vertybiniai
popieriai, gautinos pajamos, nebaigtos vykdyti sutartys, investicijos,
terminuotieji indėliai (kurie bus gauti per ataskaitinį laikotarpį),
atsargos. Nors gautinos pajamos ga

ali būti labai abejotinos, čia reikėtų
žinoti gautinų pajamų struktūrą. Šis rodiklis parodo, kokia einamųjų
įsipareigojimų dalis gali būti padengta ne tik grynaisiais pinigais, bet ir
laukiamomis įplaukomis. Priimtina jo rodiklio reikšmė – 1,00, ji neturėtų
labai skirtis nuo einamojo likvidumo rodiklio.
3. Įsiskolinimo koeficientas (dar vadinamas bendruoju skolos rodikliu):

➢ visi aktyvai (turtas)

➢ visi įsipareigojimai
Šis rodiklis parodo viso įmonės turimo turto dalį, kuri įsigyta iš svetimų
lėšų šaltinių, t.y. skolinto kapitalo. Akcininkai suinteresuoti, kad įmonės
turte kuo mažesnę dalį sudarytų skolintas turtas, todėl šis rodiklis
neturėtų mažėti. 
Įsiskolinimo rodiklis atskleidžia, kokia dalis sudarant įmonės aktyvus buvo
sava, t.y. finansuojama akcininkų. Šį rodiklį būtiną lyginti su ankstesnių
metų rodikliais ir kitų tos pačios ūkio šakos įmonių rodikliais. Kuo šis
rodiklis didesnis, tuo įmonės finansinė būklė blogesnė. Priimtina šio
rodiklio reikšmė yra 2,00.
4. Sverto koeficientas:

➢ nuosavas kapitalas;

➢ visi įsipareigojimai
Šis rodiklis parodo, kokią dalį veiklos įmonė finansuoja nuosavu kapitalu.
Jeigu įmonė verčiasi savo lėšomis, jai bus lengviau susidoroti su
nuosmukiais. Nuosavą kapitalą sudaro įstatinis kapitalas, atsargos,
nepaskirstytas pelnas.
Priimtina šio rodiklio reikšmė 2; kuo jis rodiklis mažesnis, tuo daugiau
įmonė įsiskolinusi. Jeigu rodiklio reikšmė lygi 1, vadinasi, įmonė yra
labai įsiskolinusi ir jos įsipareigojimai lygūs nuosavam kapitalui.
5. Manevringumo koeficientas:

➢ trumpalaikiai aktyvai;

➢ nuosavas kapitalas
Apskaičiavus šį rodiklį galima sužinoti, kokia nuosavų lėšų dalis panaudota
mobiliausiems aktyvams sukurti.
6. Pardavimų pelningumas:

➢ pardavimai, teikiantys grynąjį pelną

➢ veiklos pelnas
Rodiklis atskleidžia įmonės sugebėjimą kontroliuoti susidarančias veiklos
sąnaudas. Šio rodiklio reikšmė neturėtų labai svyruoti laiko atžvilgiu, bet
pageidautina, kad ji didėtų.
7. Turto pe
elningumas:

➢ visi aktyvai

➢ veiklos pelnas
Rodiklis įvertina vadybos efektyvumą, jis skaičiuojamas prieš vertinant
mokesčius ir kreditavimo išlaidas ir parodo, kiek turtas duoda pelno
(atspindi investicijų į turtą efektyvumą). Kuo didesnis šis santykis, tuo
pelningesnė įmonė, t.y. vienas litas, investuotas į turtą, duoda daugiau
pelno.
|Nr|Santykinis |Formulė |Interpretavimas |
|. |rodiklis | | |
|1.|Einamojo |trumpalaikiai |Žemas šio rodiklio lygis rodo, |
| |likvidumo |aktyvai (turtas)|kad įmonei sunku vykdyti |
| |koeficientas |/ trumpalaikiai |įsipareigojimus; didelis (daugiau|
| | |įsipareigojimai |kaip 2,5) – kad įmonė nepajėgia |
| | | |panaudoti apyvartinių |
| | | |lėšų.Pasaulinėje praktikoje |
| | | |pageidaujama, kad šio |
| | | |koeficientas svyruotų tarp 1,2 – |
| | | |2,0, nors Europoje priimtina 1,0 |
| | | |- 1,5 reikšmė. |
|2.|Kritinio |trumpalaikiai |Šis rodiklis parodo, kokia dalis |
| |likvidumo |aktyvai (turtas)|einamųjų įsipareigojimų gali būti|
| |koeficientas |- atsargos / |padengta ne tik grynaisiais |
| | |trumpalaikiai |pinigais, bet ir laukiamomis |
| | |įsipareigojimai |įplaukomis. Priimtina jo reikšmė |
| | | |1,0, ir jis neturėtų labai |
| | | |skirtis nuo einamojo likvidumo |
| | | |rodiklio. |
|3.|Įsiskolinimo |visi aktyvai / |Šis rodiklis parodo, kokia dalis |
| |koeficientas |visi |savo kapitalo panaudota įmonės |
| | |įsipareigojimai |aktyvams sudaryti, t.y. kokia |
| | | |dalis finansuojama akcininkų. Šį |
| | | |rodiklį būtiną lyginti su |
| | | |ankstesnių metų rodikliais ir |
| | | |kitų tos pačios ūkio šakos įmonių|
| | | |rodikliais. Priimtina šio |
| | | |rodiklio reikšmė yra 2,0. Kuo |
| | | |didesnis šis rodiklis, tuo |
| | | |blogesnė firmos finansinė būklė. |
|4.|Sverto |nuosavas |Priimtina šio rodiklio reikšmė |
| |(bendrojo |kapitalas / visi|2,0; kuo jis mažesnis, tuo |
| |likvidumo) |įsipareigojimai |daugiau įmonė yra įsiskolinusi. |
| |koeficientas | |Jeigu rodiklio reikšmė 1,0, tai |
| | | |rodo, kad įmonė labai |
| | | |įsiskolinusi ir įsipareigojimai |
| | | |yra lygūs nuosavam kapitalui. |
|5.|Manevringumo |trumpalaikiai |Rodiklis atskleidžia, kokia dalis|
| |koeficientas |aktyvai /  |nuosavų lėšų panaudota |
| | |nuosavas |mobiliausiems aktyvams sudaryti. |
| | |kapitalas | |
|6.|Pardavimų |pardavimai / |Šis rodiklis atskleidžia įmonės |
| |pelningumas  |veiklos pelnas |sugebėjimą kontroliuoti |
| | | |susidarančias veiklos sąnaudas. |
| | | |Jo reikšmė neturėtų labai |
| | | |svyruoti laiko atžvilgiu, bet |
| | | |augimas yra teigiamas reiškinys. |
|7.|Turto |visi aktyvai / |Koeficientas įvertina vadybos |
| |pelningumas |veiklos pelnas |efektyvumą, jis skaičiuojamas |
| | | |prieš įvertinant mokesčius ir |
| | | |kreditavimo išlaidas; parodo, |
| | | |kiek turtas duoda pelno, atspindi|
| | | |investicijų į turtą efektyvumą. |
| | | |Kuo šis santykis didesnis, tuo |
| | | |pelningesnė įmonė, t.y. vienas |
| | | |litas, investuotas į turtą, duoda|
| | | |daugiau pelno. |

HORIZONTALIOJI ANALIZĖ

Horizontalioji analizė – dvejų ar daugiau metų finansinių ataskaitų duomenų
palyginimas. Ši analizė padeda nustatyti atitinkamų metų rodiklių dinamiką.
Galima lyginti ne tik absoliučius balanso arba pelno (nuostolio) ataskaitos
eilučių dydžius, bet ir santykinius dydžius arba jų procentus. Kitaip
tariant, atliekant horizontaliąją analizę nustatomas nuokrypis nuo bazinio
rodiklio. Šios analizės trūkumas yra tai, kad kaip bazinių rodiklių
negalima baudoti neigiamų dydžių arba lygių nuliui.
Lyginant santykius dydžius laiko atžvilgiu gaunama tikslesnė informacija
apie įmonės ūkinės finansinės raidos tendencijas. 

EKONOMINIS ĮMONĖS FINANSINIŲ RODIKLIŲ VERTINIMAS

Apibendrinant reikėtų pastebėti, kad finansinių rodiklių svarba priklauso
nuo to, kas juos naudoja. Kreditoriui svarbiausi mokumo ir finansinio
stabilumo rodikliai, investuotojui – ūkinės veiklos efektyvumo ir įmonės
ekonominio potencialo rodikliai.
Atskiri rodikliai atspindi realią naudą, gaunamą investavus kapitalą,
įmonės galimybes vykdyti finansinius įsipareigojimus; jie parodo, ar ne per
daug eikvojama nuosavo kapitalo, ar skolinamo ir nuosavo kapitalo
proporcijos bendroje struktūroje yra pagrįstos, ar efektyviai naudojamas
trumpalaikis turtas. 
Vakarų šalyse objektyvų įmonės įvertinimą pateikia nepriklausomos
organizacijos, įmonės finansinei būklei įvertinti dažniausiai taikančios
įmonės ekonominio reitingo metodą. Taip galima nustatyti įmonės finansinę
būklę apskaičiavus vieną apibendrintą rodiklį – reitingą. Deja, Lietuvoje
dar labai mažai įmonių, kurioms suteikti reitingai, šiuo metu geresnių
reitingų siekia tik Lietuvos komerciniai bankai. Jeigu įmonėms būtų
suteikiami reitingai, joms būtų lengviau atlaikyti konkurenciją, bankai
greičiau priimtų sprendimus dėl galimybės suteikti kreditus, investuotojai
– dėl dalyvavimo verslo plėtroje. Šiuo metu visi bankai (ir kitos
finansinės institucijos) yra susikūrę savus įmonių vertinimo kriterijus,
todėl bendros nuomonės apie kokios nors įmonės finansinė padėtį nebūna. 
Pastaba: Reitingai nustatomi taip: kiekvienam rodikliui apibrėžiamos
optimalios leistinos (minimalios ir maksimalios) ribos ir nustatoma
optimali jų reikšmė. Atsižvelgiant į pasiekto rodiklio lygio nuokrypius nuo
pasirinkto kriterijaus, pateikiama balų vertinimo skalė. 
Kiekvienoje sustambintoje grupėje nustatomas “vidinis” reitingas.
Galutinėje stadijoje nustatomas apibendrintas reitingo rodiklis. 
Atsižvelgiant į priskaičiuotų balų kiekį, įmonė priskiriama tam tikrai
klasei. Įmonės klasifikuojamos taip:

o įmonės, kurių finansinis stabilumas yra absoliutus;

o įmonės, kurių finansinė padėtis iš esmės stabili, bet kai kurie

rodikliai šiek tiek nukrypę;

o įmonės, kuriose jaučiama finansinė įtampa;

o padidintos rizikos įmonės;

o įmonės, kurių finansinės padėtis nepatenkinama ir nematyti

perspektyvos ją stabilizuoti.

2. SU KOKIA RIZIKA SU KOKIA RIZIKA SUSIDURIA ĮMONĖ NORINTI GAUTI

Rizikos valdymas – kas tai?
Rizikos valdymo procese dalyvauja visi. Tai ir gyventojas, kuris turi
apsispręsti – apdrausti savo namą nuo žalos, kurią gali padaryti uraganas,
ar pačiam prisiimti riziką; tai ir tarptautinė korporacija, turinti
įvertinti potencialius nuostolius, kurie gali atsirasti valiutos kurso
svyravimų; tai ir šalys, kuriose, pvz., dideli eksporto kainų svyravimai
gali stipriai koreguoti mokėjimų balanso prognozes ir kartu daryti neigiamą
įtaką ūkio valdymui.
Rizikos valdymas – tai priemonė, kuria naudojantis galima apsidrausti nuo
to, kad bus suardyti ateities planai. Tiksliau tariant, vertindamos
rizikas, šalys ir įmonės įvertina tai, kaip šios rizikos galėtų paveikti
ateities pinigų srautus ir ilgalaikius planus, ir priima sprendimus, kaip
geriausia būtų apsidrausti nuo tokių rizikų. Kuo daugiau kinta veiksniai,
tuo didesnė jų daroma įtaka mokėjimų balansui, eksporto pajamoms, įvairiems
pinigų srautams. Rizikos valdymas – tai priemonė, su kuria planavimo
procesas bus užtikrintas, kai reikės išlyginti šiuos svyravimus.

Šiuolaikiniai rizikos valdymo metodai išsirutuliojo per pastaruosius 20
metų, kai reikėjo reaguoti į vis labiau svyruojančias palūkanų normas,
valiutų kursus ir žaliavų kainas. Poreikį valdyti riziką pirmiausiai pajuto
tarptautinės korporacijos ir finansinės institucijos (pvz., pensijų
fondai), kurių pajamoms (ir išlaidoms) darė įtaką minėti permainingi
veiksniai. Tarptautinės finansų rinkos pasiūlė tokias rizikos valdymo
priemones: ateities sandorius, terminuotus sandorius, valiutų ir palūkanų
normų keitimo sutartis. Vėliau buvo sukurtos panašios žaliavų rizikos
valdymo priemonės. Korporacijų, valdančių riziką, skaičius vis auga, tačiau
reta korporacija taiko tik vieną priemonę ar metodą. Paprastai įmonės,
siekdamos bendro tikslo – sumažinti netikėtus būsimo pelno arba pinigų
srautų poslinkius, apsisaugoti nuo palūkanų normų, valiutos kurso ir
žaliavų kainų pokyčių, sudaro ne vieną finansinį sandorį. 
Nors geresnis rizikos valdymas gali padėti šalims valdyti ekonomiką, tačiau
tikslą galima pasiekti tik tada, kai patenkinamos tam tikros pagrindinės
sąlygos. Rizikų valdymo metodai yra sudėtingi; netinkamai taikomi jie gali
būti gana brangūs. Šalis, norinti veiksmingai taikyti rizikos valdymo
metodus, privalo turėti gerai veikiančią bendrąją ekonomikos valdymo
sistemą, įskaitant galimybę prognozuoti, valdyti ir fiksuoti mokėjimų
balanso bei užsienio finansinių srautų rodiklius.
Tačiau apsidraudimas nuo rizikų taikant įvairius rizikos valdymo metodus
negarantuoja, kad mažės skolos tvarkymo išlaidos, augs pajamos, gaunamos iš
palūkanų, eksporto kainos bus didesnės, o importo – mažesnės. Apsidraudimas
– tai priemonė, kuria naudojantis galima rinktis iš prognozuojamų ateityje
sąnaudų ir kainų pokyčio, dėl kurio gali atsirasti ir neplanuotų pajamų, ir
didelių nuostolių. Ar šios priemonės padės šaliai ar įmonei išvengti
nuostolių, o gal jos net sumažins pelną, – tai daugiausia priklausys nuo
tarptautinių kainų tendencijų, kurių numatyti neįmanoma.

PALŪKANŲ NORMOS RIZIKA

Palūkanų kitimo rizika – tai rizika, kad išlaidos, susijusios su skolos, už
kurią mokamos palūkanos pagal kintamąją palūkanų normą, tvarkymu, išaugs
dėl to, kad didės bazinė palūkanų norma, arba rizika, kad išlaidos,
susijusios su skolos, už kurią mokamos palūkanos pagal fiksuotąją palūkanų
normą, tvarkymu, taps nepagrįstai didelės lyginant su kintamosios palūkanų
normos pokyčiais, susidariusiais dėl bazinės palūkanų normos mažėjimo. Kai
kurioms besivystančioms šalims 8-ajame dešimtmetyje iškilusių skolos
tvarkymo problemų priežastys glūdi 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 8-ojo
dešimtmečio pradžioje, kai vyravo aukštos (realiosios) palūkanų normos. Tuo
metu didelė dalis užsienio paskolų (tarp jų ir trumpalaikės paskolos) buvo
teikiamos su kintamąja palūkanų norma. Dėl staigaus palūkanų normos augimo
labai padidėjo ir skolos tvarkymo išlaidos. Palūkanų normos svyravimo
rizika kai kuriose šalyse buvo bandoma mažinti daugiau skolinantis iš
tarptautinių plėtros organizacijų, kurios dažniausiai teikia paskolas su
fiksuotąja palūkanų norma ir sudarydamos Brady sutartis, kuriomis
komercinės paskolos buvo konvertuotos į paskolas su fiksuotosiomis
palūkanomis.

LIKVIDUMO RIZIKA

Likvidumo rizika gali būti dviejų tipų: rinkos/produkto likvidumo ir pinigų
srautų /finansavimo. 
Pirmojo tipo rizika atsiranda tada, kai sandorio esamomis rinkos kainomis
negalima įvykdyti dėl to, kad rinkos veikla yra nepakankama (mažas
aktyvumas). Tokios problemos labai būdingos nelikvidžiųjų OTC (tiesiai
investuotojui parduodamų akcijų) kontraktams. Tačiau likvidumo riziką gali
būti sunku apskaičiuoti ir įvertinti kiekybiškai. Be to, ji gali kisti –
tai priklauso nuo rinkos sąlygų. Rinkos/produkto likvidumo riziką galima
valdyti nustatant limitus tam tikroms rinkoms arba produktams ir taikant
diversifikaciją. 
Antrojo tipo (pinigų srautų /finansavimo) rizika reiškia tai, kad negalima
vykdyti einamųjų įsipareigojimų. Finansavimo riziką galima kontroliuoti
tinkamai planuojant pinigų srautų poreikius, kuriuos galima kontroliuoti
nustatant limitus pinigų srautų trūkumams ir diversifikuojant, kaip buvo
aprašyta ankstesniame pavyzdyje.

RINKOS RIZIKA

Rinkos rizika atsiranda dėl finansinio turto ir įsipareigojimų kainų
pokyčių. Ji gali būti dvejopa: absoliučioji rizika, matuojama potencialiais
nuostoliais, išreikštais pinigais, ir santykinė rizika, matuojama pagal
kontrolinį indeksą. Pirmuoju atveju rizika apskaičiuojama pagal bendrojo
pelno svyravimus, o antruoju – pagal nuokrypį nuo indekso. 

KREDITO RIZIKA

Kredito rizika atsiranda tada, kai kita šalis nenori arba negali vykdyti
savo sutartinių įsipareigojimų. Jos poveikis yra matuojamas išlaidomis,
kurių reikia kitos šalies įsipareigojimams kompensuoti. Kai kredito
agentūros sumažina skolininkų kredito reitingą, kredito rizika padidėja ir
gali atsirasti nuostolių, nes dėl sumažinto skolininkų kredito reitingo
paprastai sumažėja jų įsipareigojimų rinkos vertė. Į kredito riziką įeina
ir valstybės rizika. Ji pasireiškia, pvz., tada, kai šalys įveda užsienio
valiutos kontrolę, ir tai neleidžia kitai sutarties šaliai įvykdyti savo
įsipareigojimų. 
Kredito rizika valdoma ir kokybiniu, ir kiekybiniu aspektu. Kokybinis
aspektas – tai kitos pusės kreditingumo įvertinimas. Pastaruoju metu buvo
sukurti rizikos valdymo modeliai, kurie leidžia kiekybiškai įvertinti
kredito riziką. Nors vertės esant rizikai nustatymo metodai labiausiai
tinka rinkos rizikai apskaičiuoti, tačiau jis gali būti naudojamas kredito
rizikai išmatuoti.

Išvados

Finansinių rodiklių svarba priklauso nuo to, kas juos naudoja. Kreditoriui
svarbiausi mokumo ir finansinio stabilumo rodikliai, investuotojui – ūkinės
veiklos efektyvumo ir įmonės ekonominio potencialo rodikliai.

Literatūros sąrašas:

1. Banko “Snoras” suteikta informacija.

2. Banko “Parex” suteikta informacija.

3. www.fmmc.lt

4. www.hansa.lt

Leave a Comment