Zaliavu perdirbimo politika

ĮŽANGA

ĮVADAS

Aplinka apibrėžiama kaip natūrali žmones supanti visuma (aplinka) ir natūralūs su ja susiję ištekliai. Aplinkosauginiai klausimai yra susiję su žmogaus veiklos įtaka supančiai visumai ir ištekliams. Aplinkosauginė politika- tai bet kokie vyriausybės prevenciniai veiksmai dėl žmonių neigiamos aplinkai veiklos mažinimo. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliaus Aplinkos minesterija) politiką formuojanti ir įgyvendinanti vykdomosios valdžios institucija, vykdanti įstatymais ir kitais teisės aktais jai pavestas funkcijas. Aplinkos minnisterija, veikdama pagal jei suteiktą kompetenciją ir kartu vykdomą viešąjį administravimą, pati yra įtakojama visuomenėje, ekonomikoje, kaimyninėse valstybėse bei tarptautinėse organizacijose vykstančių procesų. Nors pagrindiniai rodikliai aplinkos kokybės komponentams (orui, vandenims, dirvožemiui) pastaraisiais metais išlieka stabilūs, išskyrus autotransporto taršą didžiuosiuose miestuose, labai aktualūs yra išorės veiksniai, susiję su ministerijos uždaviniais mažinti ūkinės veiklos įtaką aplinkai, sudaryti sąlygas subalansuotai plėtrai, užtikrinti komunalinio ūkio vystymosi koordinavimą. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą iš esmės keičiasi tarptautinio bendradarbiavimo aplinkos apsaugos srityje prioritetai, forma ir apimtis. Lietuva palaipsniui iš šalies paramos gavėjos tampa šalimi partnere / donore. Aplinkosaugos problemos kaimyninėse šalyse, o ypač ne ES narėse (Rusija, Baltarusija) stipriai įtakoja aplinkos būklę mūsų šalyje, todėl bendradarbiavimas su rytų kaimynėmis (Rusija ir Baltarusija), sprendžiant aplinkosaugos problemas, bus vienas iš pagrindinių tarptautinio bendradarbiavimo prioritetų.

VYKDOMA POLITIKA ATSIŽVELGIANT Į ŽALIAVŲ PERDIRBIMĄ

Pagrindinis dėmesys bendradarbiaujant su Rusija bus skiriamas sprendžiant Baltijos jūros, Kuršių marių ir Nemuno baseino apsaugos klausimus. Bus siekiama suaktyvinti bendradarbiavimą sprendžiant su naftos telkinio D-6 eksploatavimo saugumu susijusius klausimus, Baltijos jūros ir Kuršių marių dalių, priklausančių Rusijai bei Lietuvai, monitoringo ir kitus klausimus. Tuo tikslu bus siekiama paruošti su Rusija tarpvyriausybinę sutartį dėl jūros taršos prevencijos, avarijų likvidavimo ir žalos atlyginimo. Taip pat numatoma plėsti bendradarbiavimą su RF Kaliningrado sritimi sprendžiant Sovetsko ir Nemano celiuliozės fabrikų išmetamų teršalų mažinimo klausimus ir skatinant paspartinti šių objektų nuotėkų valymo įrenginių statybą. Bendradarbiavimas su Baltarusija sprendžiant Nemuno baseino apsaugos problemas taip pat bus vienas iš svarbiausių tarptautinio bendradarbiavimo prioritetų. Tuo tikslu 2005 metais buvo planuojama parengti ir pasirašyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Baltarusijos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės susitarimą dėl bendradarbiavimo Nemuno baseino valdymo srityje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Baltarusijos Respublikos Vyriausybės susitarimą dėl konvencijos dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste įgyvendinimo. 2005 metais numatoma buvo stiprinti bendradarbiavimą ir su Baltijos jūros regiono valstybėmis sprendžiant Baltijos jūros apsaugos ir kitas aplinkosaugos problemas. Numatoma ratifikuoti Baltijos jūros aplinkos apsaugoskonvencijos (Helsinkio konvencijos) HELCOM rekomendacijas 21/2 ir 24/8, pasirašyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lenkijos Respublikos Vyriausybės susitarimą dėl bendradarbiavimo tarpvalstybinių vandenų naudojimo ir apsaugos srityje.

Kaip vienas iš svarbiausių prioritetų bendradarbiaujant su Baltijos jūros regiono šalimis, bus bendrų projektų su RF Kaliningrado sritimi ir/ar Baltarusija, skirtų Baltijos jūros apsaugai bei Kuršių Nerijos regiono darniam vystymuisi, įgyvendinimas bei klausimai, susiję su ES aplinkosaugos politika ir jos įtaka Baltijos jūros regiono šalims, darniu vystymusi, vandens bei oro taršos mažinimu ir t.t. Lietuvai įstojus į ES iš esmės pasikeitė bendradarbiavimas su Suomija, Danija, Švedija ir kitomis ES valstybėmis, kurios ankščiau suteikė žymią pagalbą mūsų šaliai. Nepaisant tai, kad pvz. Suomija, pratęsė paramą Lietuvai, numatydama iki kasmet skirti po 400 tūkst. eurų aplinkosaugos projektų vykdymui, tačiau iš esmės bendradarbiavimas su Skandinavijos ir kitomis ES šalimis vyks partnerystės pagrindu, dalyvaujant bendruose ES finansuojamuose projektuose, programose, ypač vykdomuose Rusijoje, Baltarusijoje ar Ukrainoje. Lietuva kartu su Šiaurės bei Baltijos šalimis numato aktyviai dalyvauti įgyvendinant Europos Sąjungos naujos kaimynystės politiką (New Neighbourhood Policy) ir sprendžiant aplinkosaugos problemas Rusijoje, Baltarusijoje ir kitose rytų kaimyninėse šalyse.

Aktyvus bendradarbiavimas su kaimyninėmis valstybėmis, ES narėmis, tarptautinėmis organizacijomis bei tarptautinių įsipareigojimų vykdymas ne tik įtakos politinės-teisinės bazės oro, vandens, jūrinės aplinkos ir kitose aplinkos apsaugos srityse tobulinimą, bet ir sudarys sąlygas spręsti aplinkosaugos problemas tiek nacionaliniame, tiek regioniniame lygmenyse. Vis labiau atkreipdamos dėmesį į teritorinius aspektus ES formuojamose įvairių sričių politikose ir siekdamos šių politikų sėkmingo realizavimo bei darnaus vystymosi principų realaus įgyvendinimo, ES narės parengė Europos erdvinio vystymo perspektyvą ir ją įgyvendindamos ėmėsi realizuoti ESPON (European Spatial Planning Observation Network – Europos erdvinio planavimo stebėsenos tinklo) programą 2004-2006 m., numato ją pratęsti ir 2007 m.

Įvertinant tai, kad joje dalyvauja visos ES narės, Lietuva, kaip pilnateisė ES narė taip pat turi dalyvauti joje ir prisidėti rengiant pagrindus būsimai ES politikai. Ministrų, atsakingų už teritorijų planavimą, susitarimu nuo 1992 m. vyksta bendradarbiavimas šioje srityje tarp Baltijos jūros regiono šalių. Baltijos jūrai (su mažomis išimtimis) tapus ES vidaus jūra bei šalims Europos makroregioniniu lygiu siekiant teritorijų planavimo priemonėmis konkretizuoti ES politiką ir realizuoti darnaus vystymosi principus Baltijos jūros regiono šalių mastu, šis bendradarbiavimas turi būti toliau plėtojamas. Lietuvai tapus ES nare, būtinas aktyvus dalyvavimas Europos standartizacijos CEN, CENELEC organizacijose.

Tarptautinių ir Europos standartų perėmimas skatina eksportą, šalina kliūtis prekyboje, globalizuoja ir atveria naujas rinkas, ir tuo pačiu skatina ekonominį augimą. Darniųjų Europos standartų perėmimas ir jų taikymas suteikia galimybę atitikti Naujojo požiūrio direktyvų reikalavimus. Lietuvos Respublika yra Pasaulinės meteorologijos organizacijos (PMO) narė ir yra įsipareigojusi teikti informaciją tarptautiniams mainams.

Savo ruoštu Lietuva turi galimybę nemokamai naudotis hidrologine ir meteorologine informacija iš viso pasaulio, gauti iš šios organizacijos visą metodinio pobūdžio informaciją, standartus, tarptautinius informacijos šifravimo kodus ir kitą būtiną kasdieniniame darbe informaciją, dalyvauti PMO organizuojamose specialistų kvalifikacijos kėlimo priemonėse. Hidrometeorologinė informacija sudaro prielaidas priimti motyvuotus projektinius sprendimus plėtojant gamybą, užtikrinant darnią šalies ūkio plėtrą, teikiant žinias visuomenei. Hidrometeorologinės prognozės, jų taikymas kasdieninėje ūkinėje veikloje gali ženkliai optimizuoti šią veiklą, sudaro prielaidas išvengti nuostolių dėl nepalankių meteorologinių sąlygų. Hidrometeorologiniai stebėjimai – sudėtinė šalies aplinkos monitoringo dalis. Ši informacija būtina prognozuojant aplinką teršiančių medžiagų sklaidą, įvertinant savaiminio apsivalymo galimybes. Tarptautiniai reikalavimai suvienodinti valstybės etalonus (laiko, temperatūros, nuolatinės ir kintamos įtampos ir kt. srityse) su tarptautiniais skatina metrologijos etalonų kūrimą, patikros laboratorijų plėtrą.

Įgyvendinant šias priemones skatinamas laisvas prekių judėjimas, o tarptautiniai ekonominiai procesai savo ruožtu skatina metrologijos srities vystymąsi. Ekonominiai veiksniai: Spartus ekonomikos augimas. Šiuo metu Lietuvos ekonomika yra viena iš sparčiausiai augančių ES. Ekonomikos augimas gali lemti tam tikrą gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos taršos didėjimą. Todėl labai svarbu pakankamai dėmesio skirti ekologinio efektyvumo rodikliams – energijos ir gamtos išteklių sąnaudoms BVP vienetui, teršiančių ir klimato kaitą skatinančių medžiagų emisijai BVP vienetui ir pan. Darnaus vystymosi principų įgyvendinimas turėtų užtikrinti priemonių, didinančių pramonės įmonių aplinkos apsaugos veiksmingumą, diegimą. Pramonės įmonės, sumažindamos poveikį aplinkai prevencinėmis aplinkos apsaugos priemonėmis, t.y. sumažindamos žaliavų, vandens ir energijos sąnaudas produkcijos vienetui, didina produktyvumą. Produktyvumo padidėjimas ir gamybos bei su aplinkos apsauga susijusių kaštų sumažėjimas mažina produkcijos savikainą ir didina įmonių konkurencingumą. Naujų aplinkos apsaugos technologijų skatinimas ir diegimas duotų ne tik ekonominę naudą (mažesnės išlaidos, naujos rinkos, aukšta produktų kokybė), bet ir leistų išvengti didelių išlaidų aplinkai padarytos žalos atlyginimui ir socialiniam sektoriui.

Ūkio plėtra, žemės reforma, urbanizacija.Vystantis ekonomikai, vykstant žemės reformai – daugėja statybų (ypač vandens telkinių pakrantėse), gražinami žemės sklypai saugomose teritorijose, didėja turistų srautai – saugomos teritorijos patiria vis didesnį spaudimą. Todėl bus rengiami bei įgyvendinami saugomų teritorijų tvarkymo dokumentai, sukuriant sąlygas racionaliai statybų plėtrai, optimizuojant žemės ūkio ir turizmo veiklas. Lietuva yra įsipareigojusi įgyvendinti Europos Tarybos direktyvų dėl laukinių paukščių apsaugos (79/409/EEB) ir dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos(92/43/EEB) reikalavimus. Todėl mokslinių tyrimų pagrindu yra atrinktos vertingiausios gamtiniu požiūriu vietovės ir kuriamas NATURA 2000 saugomų teritorijų tinklas. Įsteigus NATURA 2000 teritorijas, bendras Lietuvos saugomų teritorijų plotas padidės apie 2-3%, t.y. nuo 11,9% iki maždaug 14-15%. Steigiami nauji saugomų teritorijų tipai – biosferos poligonai, atkuriamieji sklypai. Kadangi padidės saugomų teritorijų plotai, teks ypač atidžiai derinti ūkio šakų plėtros, naujų teritorijų urbanizacijos projektus. Kadangi daugelį svarbių biologinės įvairovės vertybių palankiai veikia neintensyvi tradicinė žemės ūkio veikla, šios remiamos tokios veiklos ir siekiama, kad saugomose teritorijose diegiamos naujos technologijos ir infrastruktūra nepakenktų nykstančioms vertybėms. Siekiant sumažinti privačių žemių ir miškų savininkų nuostolius dėl nustatytų apribojimų, bus įgyvendinama negaunamų kompensacijų tvarka, sukurti biologinę įvairovę palankiai veikiančios veiklos skatinimo mechanizmai. Lietuvos Respublikos miškingumas 2004 m. sausio 1 d. duomenimis sudarė 31,7 proc. arba 0,4 procentinio punkto daugiau negu 2003 metų sausio 1 d. Medienos ištekliai vidutiniškai vienam ha sudarė 197 m3. Kasmet šalies miškuose priauga daugiau kaip 12 mln. m3 medienos, o iškertama apie 6 mln. m3 likvidinės medienos. Apie 18,9 proc. šalies valstybinių miškų yra rezervuoti nuosavybės teisių atkūrimui. Šiuose miškuose ūkinė veikla praktiškai nevykdoma. Nuosavybės teisių atkūrimo procesams pasibaigus, šalies miškų naudojimo apimtys dar šiek tiek padidės. Vykdant Lietuvos miškingumo didinimo programą, per ateinančius 20 metų numatoma apželdinti mišku apie 100-120 tūkst. ha netinkamos žemdirbystei žemės, išnaudotų karjerų ir durpynų. Įvertinant ir savaiminį miško žėlimą šiose žemės ūkiui nenaudojamose žemėse, tai leistų padidinti šalies miškingumą apie 3% ir dar labiau priartėti prie laikomo optimaliu 33-35 % šalies miškingumo. Dėl ūkio plėtros (įskaitant paslaugų sektorių), ekonomikos vystymosi didėja aplinkos tarša atliekomis (pakuočių, gaminių, pavojingomis atliekomis).

Kita vertus, 2000 m. įdiegta nauja atliekų apskaitos sistema sudaro galimybes tiksliau nustatyti atliekų susidarymo ir perdirbimo apimtis, rūšinę jų sudėtį. 2003 m. įsigalioję Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pakeitimo bei Atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimo įstatymai padidino atliekų sutvarkymo finansavimo galimybes. Ūkio plėtra, atskirų ūkio šakų reformos didina gamtos išteklių naudojimo apimtis ir įtakoja geologijos sektorių. Pagal LR Konstituciją, žemės gelmės išimtine valstybės nuosavybės teise priklauso valstybei. Žemės gelmės, požeminis vanduo – jautri ekosistemos dalis, kurios apsauga ir racionalus naudojimas reikalauja pastoviai kaupti informaciją, sistemingai stebėti pokyčius. Racionalus žemės gelmių išteklių naudojimas ypač aktualus dabar, kai didėja naudingų iškasenų gavybos apimtys, daugėja privačių geologinių tyrimų kompanijų, bendrai valstybėje didėja geologinės informacijos poreikis. Socialiniai veiksniai: Netolygus regionų vystymasis – sparti didmiesčių (Vilniaus ir Klaipėdos) ūkio plėtra bei žymiai lėtenė – periferijose, mažas šalies gyventojų mokumas bei pragyvenimo lygio diferenciacija. Išvardinti socialiniai veiksniai neleidžia greitai išspręsti atliekų tvarkymo ir vandentvarkos problemų. Lietuvoje kasmet susidaro apie 4-5 mln. tonų atliekų, iš kurių net 70 % pašalintasąvartynuose ir kituose įrenginiuose, kurie dažniausiai neatitinka naujausių aplinkosauginių reikalavimų. Dėl mažo gyventojų mokumo, be papildomos finansinės paramos neįmanomas greitas naujos, visus reikalavimus atitinkančios, atliekų tvarkymo infrastruktūros įdiegimas. Antrinių žaliavų atskiras surinkimas vykdomas tik didesniuose miestuose, tačiau jų kokybė dažnai nepatenkinama dėl antrinio rūšiavimo pajėgumų trūkumo. Dėl šios priežasties pastaraisiais metais didėja tik antrinio popieriaus perdirbimas, o nemaži kiekiai kitų antrinių žaliavų (stiklo, plastikų) importuojama iš užsienio. Pavojingų atliekų perdirbimo ir šalinimo pajėgumai nepakankami, o kai kurioms pavojingoms atliekoms, tokioms kaip pasenę pesticidai, sutvarkyti Lietuvoje pajėgumų iš viso nėra.

Todėl pesticidai išvežami ir nukenksminami Vokietijoje. Aukščiau išvardinti socialiniai veiksniai taip pat neleidžia greitai įgyvendinti ir vandentvarkos projektų. Šiuo metu Europos Sąjungos fondų remiami bei iš valstybės ir savivaldybių biudžetų bendrafinansuojami nuotėkų surinkimo bei valymo sistemų rekonstrukcijos bei statybos projektai įgyvendinami prioriteto tvarka.

Dėl minėtų socialinių veiksnių (gyventojų mokumas) nuotėkų surinkimo bei valymo klausimai nėra iki galo išspręsti. Šiuo metu šalyje yra apie 950 nuotekų valymo įrenginių, kuriuose apie 42.6 % užterštų nuotekų valoma pilnai (šalinant azotą ir fosforą), 44.8 % valoma dalinai mechaninio biologinio valymo įrenginiuose, 13.2 % nuotekų valoma tik mechaninio valymo įrenginiuose, 0,4 % nuotekų išleidžiama nevalytų. Dėl tų pačių socialinių-ekonominių priežasčių „senstantis“ lengvųjų automobilių bei visuomeninio transporto priemonių (autobusų) parkas vis labiau įtakoja aplinkos oro kokybę, ypač didžiuosiuose šalies miestuose. Nepakankamai dėmesio savivaldybės skiria visuomeninio transporto plėtrai ir parkų atnaujinimui bei alternatyvių, mažiau taršių degalų naudojimo skatinimui ir eismo optimizavimo priemonių įgyvendinimui.

Dėl mažų didelės dalies namų ūkių pajamų blogėja daugelio gyvenamųjų namų, ypač daugiabučių, būklė. Technologiniai veiksniai: Naujų technologijų plėtra: informacinių, aplinkosauginių, gamybos. Spartus informacinių technologijų vystymasis sąlygoja intensyvius informacinės visuomenės pokyčius. Aplinkos sektorių šie pokyčiai įtakoja keldami naujus uždavinius bei problemas. Informacinės technologijos įgalina beveik neribotai išplėsti informacijos apie aplinkos būklę, aplinkosauginio švietimo prieinamumą šalies gyventojams, užtikrinti efektyvų periodišką informacijos atnaujinimą, pagreitinti reikalingos informacijos paiešką.

Šiuolaikinių aplinkosaugos, statybos technologijų pagalba pasiekiami efektyvūs rezultatai, tačiau šių technologijų įgyvendinimas reikalauja nemažų investicijų. Todėl daugelyje sektorių, kaip pvz., atliekų tvarkymo, vandenvalos neįmanomas greitas naujos, visus reikalavimus atitinkančios infrastruktūros įdiegimas. Naujos technologijos įgyvendinamos sisteminiu principu, t.y. vandens sektoriuje įgyvendinamas baseininis vandens išteklių ir taršos valdymas, o atliekų sektoriuje – kompleksinė atliekų tvarkymo sistema, apimanti atliekų surinkimą, nukenksminimą, perdirbimą, šalinimą, antrinių žaliavų panaudojimą, statybos srityje – naujų produkcijos gamybos, darbų vykdymo metodų įdiegimą. Sukūrus aplinkos monitoringo ir informacijos tinklą, sudaromos prielaidos centralizuotam duomenų kaupimui, modernių kompiuterinio modeliavimo analizės priemonių, pagrįstų nuolatiniu sistemoje vykstančių procesų stebėjimu, taikymui.

Pingančios bei pritaikomos skirtingoms galimybėms bei poreikiams informacinės technologijos keičia visuomenės informavimo sampratą, sudaro sąlygas visuomenei dalyvauti priimant svarbius aplinkai sprendimus. Galimybės: · panaudojant atsinaujinančius energijos išteklius bei mažinant energijos sąnaudas gyvenamuosiuose ir kituose pastatuose, mažinti aplinkos oro teršimą; · skatinti ir diegti aplinkos apsaugos technologijas; · reformuoti vandentvarkos ir atliekų tvarkymo institucinę struktūrą bei pagerinti paslaugų teikimo visuomenei kokybę; · padidinti šalies miškingumą, įveisiant miškus dirvonuojančiose bei menkavertėse žemėse; · efektyviai panaudojant išaugusias investicijas aplinkosaugos priemonių įgyvendinimui visuomeniniame bei privačiame sektoriuje, paskatinti statybos, inžinerijos bei kitų ūkio sričių plėtrą ir dirbančiųjų šiose srityse paklausos padidėjimą; · išnaudoti Lietuvos statybos šakos potencialą, didinant statybos produkcijos ir paslaugų eksportą į užsienio šalis, kuriose šis potencialu galėtų konkuruoti su tų šalių potencialu.

Grėsmės: · nesubalansuota ekonominė, aplinkos apsaugos bei socialinė politika; · neigiamas požiūris į valstybės tarnautojus visuomenėje ir prestižo praradimas; · didėjant darbo apimčiai ir nuolat mažinant išteklius, gali padidėti vis labiau juntamas darbuotojų stygius; · dėl nepakankamo finansavimo gali būti neužtikrinti tarptautiniai bei valstybės strategijose, teisės aktuose numatyti įsipareigojimai; · nepakankamai reguliuojamos statybos gali sudarkyti nacionalinių bei regioninių parkų kraštovaizdį, skatinti gražiausių šalies vietų degradaciją; · nekontroliuojamas Lietuvos statybos rinkos atvirumas ją gali sužlugdyti ar sumažinti jos efektyvumą.

ŽALIAVŲ PERDIRBIMAS LIETUVOJE

Atliekos – tai bet kokios medžiagos ir daiktai, kuriais atliekų turėtojas atsikrato, nori atsikratyti ar privalo atsikratyti. Atliekos yra priskirtos atitinkamai atliekų kategorijai, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, nustatančiais atliekų tvarkymą. Terminas “šiukšlė” vartojamas kalbant apie smulkią atmatą, suteikiantis daugiau neigiamą prasmę. Kalbėdami apie ekologišką (subalansuotą) gyvenimo būdą, turime įsisąmoninti, kad “šiukšlių” kibire yra daug vertingos antrinės žaliavos, kuri gali ir turi būti pakartotinai panaudota.

Kol kas ne visos atliekos tinka perdirbimui Lietuvoje. Tam reikalingos perdirbimo linijos, kurių įdiegimas reikalauja didelių investicijų. Siekiama sukurti vieningą atliekų tvarkymo sistemą, kuri leistų bet kuriame mieste rūšiuoti tas pačias atliekas, pavyzdžiui, tetrapakai būtų išmetami į popieriaus konteinerius tiek Vilniuje, tiek Panevėžyje, Kaune ar kitame Lietuvos mieste. Visų pirma, turime teisingai išrūšiuoti paprasčiausias buityje susidarančias atliekas. Tai jaudidelis indėlis saugant aplinką.

Antrines žaliavas surenka įmonės, kurios jas apdoroja ir išveža į perdirbimą. Vilniuje antrines žaliavas surenka keletas bendrovių: UAB “Švarus miestas”, UAB “Vienituras”. Smulkiau išrūšiuotos žaliavos išvežamos į perdirbimo įmones: popieriaus pakuotė – į AB “Grigiškės”, AB “Naujieji Verkiai”, plastiką smulkina UAB “Vienituras”. Popieriaus pakuotė, tetrapakai – pabradės kartono fabrikas. Iš čia jos keliauja į surenkančią įmonę, kurioje yra supresuojamos ir išvežamos į perdirbimą. Dar prieš perdirbimą atliekas reikia kruopščiai išrūšiuoti.

2.1. Antrinių žaliavų perdirbimo plėtros skatinimas

Kauno m. savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyrius rengia projekto paraišką „Antrinių žaliavų perdirbimo plėtros skatinimas“ finansinei paramai iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų pagal Lietuvos 2004-2006 m. bendrojo programavimo dokumentą gauti.

Rengiamo projekto tikslai:

Skatinti antrinių žaliavų perdirbimo plėtrą;

Kelti visuomenė aplinkosauginį sąmoningumą;

Kelti atliekų tvarkytojų kvalifikaciją ir skatinti Kauno miesto antrinių žaliavų tvarkytojų bendradarbiavimą.

Šiuo metu yra sukurta antrinių žaliavų surinkimo sistema ne visai atitinka pakoreguotą valstybinę atliekų tvarkymo strategiją. Būtina sutankinti antrinių žaliavų surinkimo konteinerių tinklą bei aktyviau šviesti visuomenę ir skatinti rūšiuoti atliekas.

Projekto metu bus analizuojamas antrinių žaliavų surinkimas ir perdirbimas Kauno mieste, sudaryta antrinių žaliavų surinkėjų ir perdirbėjų duomenų bazė, įvertinta, kaip aktyviai visuomenė rūšiuoja atliekas. Didelis dėmesys bus skirtas intensyviam visuomenės švietimui atliekų tvarkymo, rūšiavimo ir perdirbimo klausimais.

Projekto metu bus organizuojamos visuomenės ir atliekų perdirbėjų apklausos apie antrinių žaliavų tvarkymą Kaune, parengta studija „Antrinių žaliavų perdirbimas Kauno mieste“, organizuojami švietėjiški renginiai Kauno miesto visuomenei, kvalifikacijos kėlimo kursai atliekų tvarkytojams ir tarptautinė konferencija apie naujausias antrinių žaliavų paruošimo ir perdirbimo technologijas. Kaip projekto rezultatas bus įkurtas Kauno miesto antrinių žaliavų ir pakuotės tvarkytojų forumas, kurio tikslas – siekti glaudesnio antrinių žaliavų tvarkytojų bendradarbiavimo, siekiant gerinti antrinių žaliavų tvarkymą Kaune

Projektas padės įgyvendinti Kauno aplinkosauginės strategijos 2006-2015 metams tikslą – saugoti ir tausoti aplinką, mažinant susidarančių komunalinių atliekų kiekį ir gamtinių išteklių vartojimą ir uždavinius – įdiegti atliekų tvarkymo pagrindinius principus, mažinti aplinkos taršą, šviesti ir informuoti visuomenę.

Numatoma projekto trukmė – iki 3 metų, planuojama vertė – apie 500 tūkst. Lt. Projektas ES lėšomis savivaldybėms finansuojamas 100 %.

Antrinių žaliavų surinkimas, rūšiavimas ir paruošimas perdirbti

Antrinių žaliavų surinkimo iš gyventojų konteinerinė sistema Lietuvoje dar tik pradėta diegti. Aplinkos ministerijos įvykdytos apklausos duomenimis, tik 40 proc. savivaldybių teritorijose vykdomas atskiras antrinių žaliavų surinkimas. Surinktos antrinės žaliavos daugiausiai yra rūšiuojamos rankiniu būdu. Kai kuriose įmonėse atliekoms rūšiuoti naudojamoskonvejerinės, dalinai automatizuotos rūšiavimo linijos, tačiau dauguma antrines žaliavas surenkančių ir paruošiančių perdirbimui įmonių antrines žaliavas rūšiuoja rankiniu būdu ir presuoja presais (t.y., vyrauja žemo technologinio lygio, daug rankų darbo reikalaujantis antrinių žaliavų paruošimas perdirbimui). Šiuo metu antrinių žaliavų rūšiavimą rankiniu būdu vykdo 20 įmonių, o ateityje numatyta rūšiavimo linijas įrengti prie modernių regioninių komunalinių atliekų sąvartynų. Antrinių žaliavų rūšiavimo linijas eksploatuoja 8 įmonės, kurių antrinių žaliavų (išskyrus stiklo atliekas) paruošimo perdirbti pajėgumai 2007 metams vertinami apie 100 tūkst. t. Bendri antrinių žaliavų paruošimo perdirbti pajėgumai (rūšiavimo linijų bei rankinio rūšiavimo ir presavimo) 2007 metai siektė apie 150 tūkst. t.

Lentelė 1. Antrinių žaliavų paruošimo perdirbti pajėgumai.

Esant dabartiniams surenkamų antrinių žaliavų kiekiams (apie 100 tūkst. t per metus), esamų rūšiavimo pajėgumų pakanka, tačiau plečiant antrinių žaliavų atskirą surinkimą ir perdirbimo pajėgumus, bus tikslinga įvertinti galimybes naudoti automatizuotas rūšiavimo linijas tuose regionuose, kuriuose tokių pajėgumų nėra (Pietų Lietuvoje bei Šiaulių regione). Ateityje išliks poreikis modernizuoti esamas rūšiavimo technologijas, diegti naujesnius, modernesnius įrengimus.

Popieriaus ir kartono (PK) atliekų tvarkymas

PK atliekos yra vertinga antrinė žaliava, kuri gali būti naudojama popieriaus ir kartono gaminių gamyboje, tokiu būdu pakeičiant pirminę žaliavą – celiuliozę. Perdirbti galima ne visas PK atliekas – perdirbimui netinkantis popierius (pvz. sanitarinis – higieninis, cigarečių popierius, tapetai, archyvai ir kt.) sudaro 19 % nuo bendro popieriaus suvartojimo. Popieriaus perdirbimas nėra begalinis ciklas. Kiekvienas perdirbimo procesas mažina popieriaus plaušelių ilgį. Ilgainiui popieriaus plaušeliai pasidaro tokie maži, kad neįmanoma jų sulipinti be papildomų medžiagų ar pirminės žaliavos – celiuliozės. PK atliekas, priklausomai nuo PK rūšies, galima perdirbti 4-6 kartus.

Plastikų atliekų tvarkymas

Dauguma plastikų gaminama iš neatsinaujinančių gamtinių išteklių, tokių kaip nafta ar dujos. Kai kurie tarpiniai produktai yra potencialūs kancerogenai (tokie kaip vinilchlorido monomeras – VCM), o plastikų priedai, tokie kaip švino stabilizatoriai PVC vamzdžiuose ar plastifikatoriai, taip pat problematiški aplinkos apsaugos atžvilgiu. Tačiau viena iš teigiamų plastikų savybių, vertinant aplinkosauginiu požiūriu, tai mažas jų svoris, kuris suteikia galimybę sutaupyti energiją transportuojant. Taip pat, plastikai yra efektyvesni, nes reikia žymiai mažiau medžiagų pasiekti tam tikrą funkcionalumą palyginus su kitomis tradicinėmis medžiagomis. Daugelį plastikų galima perdirbti, įskaitant ir mažo tankio polietileną (LDPE), didelio tankio polietileną (HDPE), polipropileną (PP), polistireną (PS), polietilentereftalatą (PET) ir polivinilchloridą (PVC).

Plastikų atliekos pasižymi didele įvairove pagal cheminę sudėtį, todėl būtinas efektyvus šių atliekų rūšiavimas, atskiriant pagrindinius srautus – PVC, PS, HDPE, LDPE, PET atliekas. Kitas reikalavimas atliekoms, siekiant jas efektyviai perdirbti – surenkamos frakcijos grynumas. Taigi, plastikų atliekos rūšiuojamos pagal spalvas (spalvotas ir skaidrus) bei medžiagas (PET, HDPE, LDPE, PP, PS). Pavyzdžiui, UAB „Plasta“ Lietuvojesurinktas plastikų atliekas rūšiuoja į 4 kategorijas pagal antrinės žaliavos kokybę (pvz., techninė, švari; naudota užteršta plėvelė ir t.t.) ir iki 5 kategorijų pagal tinkamumą atskirų gaminių (pvz., spalvotos, skaidrios plėvelės, vamzdžių) gamybai. Tokiu būdu antrinės žaliavos surūšiuojamos į 10 kategorijų.

2000-2004 m. plastikų atliekų importas sudarė apie 50 procentų pas atliekų tvarkytojus patenkančių plastikų atliekų kiekio, o Lietuvoje surenkamų plastikų atliekų srautas svyravo nuo 11 iki 14 tūkst. t.

Pav. 1. Plastikų atliekų, patekusių pas atliekų tvarkytojus, kiekiai 2000-2004 m., įskaitant importą.

Naudotų padangų tvarkymas

Tarybos Direktyvoje dėl atliekų sąvartynų 1999/31/EB reglamentuojamas draudimas šalinti padangas sąvartynuose: nuo 2003 m. sveikas, o nuo 2006 m. – smulkintas; išimtys taikomos sveikoms padangoms, jei jos naudojamos inžineriniams – konstrukciniams tikslams. Draudimas šalinti padangas sąvartynuose netaikomas dviračių padangoms ir padangoms, kurių išorinis diametras didesnis nei 1400 mm. Lietuvoje naudotas padangas šalinti sąvartynuose uždrausta nuo 2000 m. Padangų importuotojams nustatyta padangų atliekų tvarkymo (perdirbimo ar kitokio naudojimo) užduotis yra 80 masės procentų, skaičiuojant nuo į vidaus rinką išleistų padangų.

Naudotos padangos Lietuvoje pradėtos perdirbti nuo 2004 m., iki tol jos buvo tik surenkamos ir kaupiamos. Remiantis įvairiais ekspertiniais vertinimais, Lietuvoje susidaro apie 17-24 tūkst. t naudotų padangų. 2006 m. naudotas padangas perdirbo į gumos miltus viena, o smulkino dvi įmonės. Šiuo metu mechaninio perdirbimo į gumos miltus pajėgumai siekia 11 tūkst. t, pirminio smulkinimo – 16,5 tūkst. t per metus.

ANTRINĖS ŽALIAVOS IŠEKSPLOATUOTI NETINKAMŲ TRANSPORTO PRIEMONIŲSRAUTO

Automobilių medžiaginė sudėtis nuolat kinta. Pavyzdžiui, nuo 1980 m. iki 1994 m. vidutiniame JAV automobilyje plastikų, aliuminio ir didelio atsparumo plieno kiekis atitinkamai padidėjo nuo 6 iki 8 %, nuo 4 iki 6 % ir nuo 5 iki 8 %. Įprastinio plieno kiekis sumažėjo nuo 52 iki 44 %. 1998 m. automobilio vidutinė medžiagų sudėtis yra tokia: 68 % – juodieji metalai; 8 % – spalvotieji metalai; 8 % – plastikai; 4 % – guma; 6 % – skysčiai; 3 % – stiklas; 3 % – kt. Plastikų kiekis automobiliuose nuolat augo, tačiau iki šiol juos perdirbti buvo ekonomiškai nenaudinga.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/53/EB dėl eksploatuoti netinkamų transporto priemonių (ENTP) bei Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane numatyta, kad transporto priemonių gamintojai ir importuotojai privalo imtis visų priemonių, kad surinktų ENTP dalių ir medžiagų naudojimas ir perdirbimas užtikrintų šių užduočių įvykdymą:

Aplinkos ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje veikia 186 eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo įmonės. Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių surinkimo dinamika 2002 – 2005 m. (Valstybinės atliekų apskaitos duomenys) pateikta lentelėje žemiau.

Lentelė 3. ENTP surinkimas 2002 – 2005 m. (Šaltinis: VAA, AAA, 2005).

Valstybinės atliekų apskaitos duomenimis 2004 m. net 82 % į sistemą patekusių ENTP turėjo teigiamą rinkos vertę, 2005 m.(preliminariais duomenimis) šis procentas padidėjo iki 92,1 %.

Ekspertiniu vertinimu šiuo metu Lietuvoje yra surenkama dvigubai daugiau ENTP nei deklaruojama, tačiau duomenys Valstybinei atliekų apskaitai nepateikiami. Nepaisant to, nuo 2001 m. duomenų pateikimas apskaitai pagerėjo ženkliai, nes deklaruojami dvigubai didesni kiekiai (2003 metais buvo deklaruojama, kad surenkama apie 5 000 vnt. ENTP).

Valstybinės atliekų apskaitos ENTP demontavimo metu susidariusių atliekų duomenų analizė parodė, kad įmonės deklaruoja tik apie 50 procentų susidariusių demontavimo metu medžiagų svorio. Lentelėje žemiau pateiktas antrinių žaliavų ir pavojingų atliekų susidarymas t/metus.

Lentelė 4. Antrinės ir pavojingos atliekos iš ENTP srauto Lietuvoje (Šaltinis: AAA, 2004-2005 m.).

Ekspertų vertinimais Lietuvoje per metus susidaro 23-27 tūkst. t ENTP. Šių atliekų perdirbimo (apdorojimo) pajėgumai yra pakankami.

Valstybinės atliekų apskaitos duomenimis 2004 m. perdirbta- 2831 t (37 %), pakartotinai panaudota 4132,4 t (55 %), šalinta – 601,95 t. (8 %) ENTP, 2005 m. perdirbta – 4181,84 t (42 %), pakartotinai panaudota 5343,73 t (55 %), panaudota kurui ar kitokiai energijai gauti – 5,25 t (0 %), šalinta – 330,62 t (3 %) ENTP.

Iš valstybinės atliekų apskaitos 2004 – 2005 m. duomenų galima daryti išvadą, kad šiuo metu yra įgyvendinamos ENTP, dalių ir medžiagų naudojimo ir perdirbimo 2006 m. sausio 1 d nustatytos užduotys. ENTP apdorojimo įmonės, vykdančios tinkamų pakartotiniam naudojimui detalių bei mazgų pardavimo veiklą, nesunkiai įvykdo tvarkymo užduotį, nes apie 55 % tipinio automobilio svorio yra pakartotinai panaudojama, o apie 10-15 % pašalinama sąvartyne (problematiškiausias – plastikų srautas). Kol kas problemų, bendradarbiaujant su demontavimo sektoriumi neturi ir ENTP smulkinimo įrenginiai, nes demontavimo sektoriaus pateikiami kėbulai didina bendrą metalo kiekį, o komunalinių atliekų sąvartyne šalinama smulkinimo frakcija šiuo metu sudaro 16,85 %. Nauja ES Iki 2015 m. sausio 1 d. užduotis sunkiai įgyvendinama tiek Lietuvos, tiek Europos smulkinimo įrenginiams, todėl šiais metais yra peržiūrima. Užduoties peržiūrėjimas neatleidžia transporto priemonių gamintojų ir importuotojų nuo pareigos rūpintis, kad kuo didesnė transporto priemonės svorio dalis būtų pakartotinai naudojama, naudojama ar naudojama energijai gauti bei nuo pareigos organizuoti ENTP surinkimo ir tvarkymo sistemą, kad ambicingos užduotys būtų įvykdytos.

Nors oficialiai veikia apie 180 ENTP surinkimo įmonių, paplitusių po visus Lietuvos regionus ir rekomenduojamu Europos atstumu nutolusių nuo paskutinio transporto priemonės savininko, tačiau realiai tik nedaugelis ENTP tvarkymo įmonių nemokamai priima visas joms siūlomas ENTP (neturinčias rinkos vertės arba turinčias neigiamą rinkos vertę), nes niekas papildomai nefinansuoja sistemos, išskyrus jie patys detalių pardavimo verslo sąskaita.

ENTP antrinių žaliavų susidarymą ir perdirbimo plėtrą ribojantys veiksniai:

Neigiamą rinkos vertę turinčių ENTP finansavimo neužtikrinimas (nėra užtikrinamas pakankamas neigiamą rinkos vertę ar rinkos vertės neturinčių ENTP surinkimo tinklas);

Atsiskaitymo sistemos importuotojams (įsikaitant naudotų transporto priemonių) už prievolės organizuoti ENTP surinkimo ir tvarkymo sistemą nebuvimas;

Kiekybinių ENTP tvarkymo užduočių importuotojams nebuvimas,

Žemas ENTP demontavimo sektoriaus išprusimas teisinės bazės atžvilgiu, nesiorientavimas sistemoje, mokymų poreikis RAAD inspektoriams bei ENTP tvarkymo įmonių specialistams dėl pirminės apskaitos bei valstybinės atliekų apskaitos pildymo;

Perdirbimo, pakartotinio panaudojimo užduočių įgyvendinimas, pasirengimas 2015 metų Nepakankamos investicijos į saugius pavojingų atliekų nukenksminimo įrenginius;

Problematiškas plastiko dalių iš ENTP identifikavimas ir perdirbimas;

Antrinių žaliavų (kiekių bei tvarkymo būdo ar pakartotinio panaudojimo) kontrolė ENTP tvarkymo įmonėse;

Nemaža dalis (apie pusė) ENTP demontavimo metu susidarančių antrinių žaliavų, (tame tarpe pavojingų atliekų) nepasiekia atliekų tvarkytojų;

Nagrinėjant kai kurių pateiktų demontavimo įmonių atliekų apskaitos formas paaiškėjo, kad dauguma pavojingų atliekų, susidarančių demontuojant ENTP (tepalo, kuro filtrai, amortizatoriai, akumuliatoriai, alyva) bei padangos arba deklaruojama kad nesusidaro arba deklaruojama, kad jos buvo pakartotinai panaudotos.

ApdorojantENTP, Europoje naudojami du pagrindiniai tvarkymo būdai – demontavimas ir smulkinimas. Demontavimo įmonės ENTP dažniausiai gauna iš paskutinio savininko, automobilių prekybos įmonių ar iš draudimo kompanijų. Pakartotiniam naudojimui tinkamos dalys, turinčios rinkos vertę, ir dalys, turinčios vertingų komponentų, pavyzdžiui katalizatoriai, yra demontuojami. Naudojimui tinkamos detalės parduodamos mažiems autoservisams ar privatiems klientams ir pakartotinai panaudojamos. Likusios dalys kartu su kėbulu patenka į smulkinimo įrenginius. Smulkinimo įrenginyje kėbulai susmulkinami maždaug iki 10 cm skersmens gabalėlių. Plieno frakcija nuo nemagnetinės frakcijos atskiriama magnetiniu separatoriumi. Pneumatiniu (oro) separatoriumi nemagnetinė frakcija išrūšiuojama į lengvąją ir sunkiąją frakcijas (į spalvotųjų metalų ir nemetalinę frakciją). Spalvotieji metalai rankiniu būdu ar separatoriumi gali būti išrūšiuojami į atskirus metalus: aliuminį, varį ir cinką. Europoje dažniausiai demontuojami tik maždaug iki 6 metų amžiaus automobiliai, o senesni iškart patenka į smulkinimo įrenginius, Lietuvoje demontuojami – 6-15 metų senumo automobiliai, tačiau atsinaujinant parkui, vidutinis demontuojamų transporto priemonių amžius turės tendenciją mažėti. Vidutiniškai iš vienos ENTP išgaunama apie 700 kg metalo, kuris kaip antrinė žaliava naudojamas plieno pramonėje. Po smulkinimo, atskyrus metalus, lieka apie 300 kg (kitų šaltinių teigimu – apie 25 % nuo bendros automobilio masės) smulkinimo atliekų (likučių). Šias mišrias atliekas sudaro smulkūs gumos, plastikų, tekstilės, stiklo ir dažų gabalėliai, užteršti metalų dulkėmis, tepalais ir purvu. Europoje šios smulkinimo atliekos laikomos pavojingomis, jų perdirbimo klausimas nėra išspręstas iki šiol. Jei ENTP, prieš patenkant į smulkinimo įrenginį, yra demontuojama, tai smulkinimo atliekų susidaro vidutiniškai apie 13,5 % nuo bendros ENTP masės. Lietuvoje smulkinimo frakcija yra laikoma nepavojinga atlieka ir laidojama sąvartyne.

Lentelė 5. ENTP demontavimo ir metalo smulkinimo įmonių skaičius Europos valstybėse, 2000.

Taigi Europoje ENTP dažniausiai pereina per dvi pramonės šakas – demontavimo įmones ir smulkinimo įrenginius. Tačiau kartais ENTP papuola tiesiai į smulkinimo įrenginį. Tai atsitinka tais atvejais, kai ENTP būklė yra labai bloga ir kai ENTP paskutinis savininkas pristato ją tiesiai į smulkinimo įrenginį. Smulkinimo įrenginių konkurentai yra įmonės, karpančios ar presuojančios ENTP kėbulus, kurios sukarpytus ar supresuotus kėbulus pristato tiesiai į plieno perdirbimo įmones. Nustatyta, kad taip apdorojama apie 15 % ENTP, likusieji 85 % yra apdorojami smulkinimo įrenginiuose. Tačiau tik smulkinimo įrenginiai gali užtikrinti plieno pramonės keliamus reikalavimus: metalo laužo specifinis tankis turi būti didesnis nei 1,1 t/m3, o grynumas didesnis nei 98 %.

KODĖLREIKIARŪŠIUOTI ATLIEKAS ?

Rūšiuoti reikia, nes

• buityje susidarančiose atliekose yra pakartotinai naudoti tinkamų antrinių žaliavų,iš kurių galima pagaminti naujų gerų prekių. Taip yra tausojami gamtos ištekliai

• mažiau atliekų pateks į sąvartynus, tokiu būdu galime sumažinti jų apkrovimą ir aplinkos teršimą

• sustabdysime miškų kirtimą, vandens bei oro taršą

• sumažinsime atliekų tvarkymo išlaidas

Atskiriant atliekas išsaugoma jų kokybė, nereikia iš naujo perrūšiuoti įmonėje, be to, už išrūšiuotų atliekų išvežimą mokami žymiai mažesni mokesčiai.

Pavojingos buities atliekos – individualiose namų valdose ir butuose susidarančios pavojingos atliekos: panaudoti galvaniniai elementai (baterijos), liuminescencinės lempos bei kitos atliekos su gyvsidabriu, pasibaigusio vartojimo laiku arba nežinomi (neidentifikuoti) vaistai ir netinkamos naudoti buitinės paskirties cheminės medžiagos (dažai, klijai, dervos, tirpikliai, aerozoliai ir kt.), naudoti vienkartiniai švirkštai.

4.1. Kartoninės gėrimų pakuotės antrinis panaudojimas

Kaip perdirbama kartoninė gėrimų bei plastiko pakuotė? Labiausiai įprastas būdas perdirbti naudotas kartonines gėrimų pakuotes yra popieriaus fabrikuose, atskiriant medienos masę. Kiekvienas popieriaus fabrikas turi medienos masės atskyrimo įrangą, kuri panaši į didelį virtuvinį mikserį. Jame dėl didelės trinties ir hidraulinių jėgų nuo sušlapintų pakuočių atsiskiria polietilenas. Tokiu būdu medienos masė askiriama iš gamybos atliekų bei naudotų popieriaus produktų, ir popieriaus fabrikas gali panaudoti ją naujo popieriaus gamyboje.

Stiprus, kartoninių pakuočių gamyboje mažai suardytas panaudotas pluoštas yra aukštos kokybės. Tai svarbu perdirbant didelius popieriaus ir kartono kiekius, nes bendra perdirbto popieriaus ir kartono kokybė vis mažėja.

Iš antrinio medienos pluošto gali būti gaminamas rašomasis popierius, kartoninės dėžutės, popieriaus rulonų šerdys, buitinės servetėlės, raštinės reikmenys, tualetinis popierius, kiaušinių dėžutės ir t.t. Ant perdirbto popieriaus spausdinami laikraščiai. Aliuminis ir polietilenas gali būti naudojami kaip kuras, žaliavinė medžiaga naujų plastikų gamyboje, priedas cemento gamyboje, taip pat žaliava naujo aliuminio gamyboje.

Pakuočių atliekos

Pakuočių atliekos – pakuotės ir pakuočių medžiagos, pagal atliekų apibrėžimą priskiriamos atliekoms, išskyrus pakuočių gamybos atliekas. 

Pakuočių atliekų srautas nuolat didėja, kylant pragyvenimo lygiui. Šiuo metu laikoma, kad Lietuvoje pakuotės sudaro 17-28% komunalinių atliekų srauto. Didelė dalis pakuočių atliekų gali būti perdirbta ir panaudota. 2001 m. priimtas LR pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas reikalaujantis nuo 2003 m. organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą, nustatant pakuočių atliekų surinkimo, perdirbimo ir kitokio naudojimo užduotis, siekiant iki 2009 m. Lietuvoje sugebėti vykdyti ES pakuočių atliekų tvarkymo direktyvos reikalavimus.

Lietuvos pakuotojų asociacijos (LPA) duomenimis 70% pakuočių yra prekinės pakuotės. Jų tvarkymo paskatinimui priimtas LR Mokesčio už taršą įstatymo papildymas, kuris įsigaliojo nuo 2003 01 01.Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plane yra numatytos pakuočių atliekų tvarkymo užduotys:

Pasiekti, kad iki 2009 metų per metus būtų surenkama ir parengiama perdirbti (pagal atliekų svorį) ne mažiau, kaip (visų komunalinių atliekų procentais):

4 – popieriaus (kartono);

2- stiklo;

1 – plastikų.

Pasiekti, kad iki 2010 metų per metus būtų surenkama ir parengiama perdirbti (pagal atliekų svorį) ne mažiau kaip (visų komunalinių atliekų procentais):

6 – popieriaus (kartono);

3 – stiklo;

2 – plastikų.

Šiauliuose yra 135 600 gyventojų. LPA duomenimis vidutiniam Šiaulių miesto gyventojui susidaro po 75 kg/gyv. pakuočių atliekų. 70% – prekinė pakuotė, t.y. po 52,5 kg/gyv. Įmonėse lieka 20% prekinės pakuotės, 80% – patenka gyventojams.

Taigi, Šiaulių gyventojai 2002 m tiesiogiai generuoja 42 kg/gyv. per metus pakuočių atliekų.

Reikia atsižvelgti, kad prognozuojamas pakuočių atliekų susidarymo augimas 2,0 – 2,5% kas metai, t.y. 2006 m. turėsime 10% daugiau kaip 2002 m.

Plastikų ciklas

Perdirbant plastikus pagal vieną iš plačiausiai taikomų plastiko perdirbimo technologijų, įvairūs maisto indeliai, pet buteliai, maišiukai yra išplaunami ir susmulkinami. Jei atliekose yra pakuočių su ploviklių atliekomis, apsieinama be papildomų chemikalų. Šitoks susumulkintas ir išplautas mišinys yra toliau plaunamas vonelėje, kurioje poplipropileno (PP) gabaliukai išplaukia, nes jų tankis yra mažesnis už 1. Visos kitos medžiagos kaip polistirolas (PS), polietilentereftalatas PET, polivinilchloridas (PVC), kurių tankis daugiau už 1, nusėda. Likęs mišinys yra dar kartą dedamas į vandenį, įmaišoma druskos siekiant pakeisti medžiagų tankį. Šįkart atskiriama PS masė, kuri yra lengvesnė nei PET ir PVC.

Gauta PP masė gali būti naudojama gamyboje, iš jos gaminami rūbų pakabos, žaislai, įvairūs plastikiniai vamzdžiai ir kt. Proceso pasekoje gauname atkirtas plastiko ir aliuminio, kurio yra dangteliuose, frakcijas. Gautą masę galima nudažyti pageidaujama spalva, lydyti į granules, transportuoti.

ANTRINIŲŽALIAVŲRŪŠYS

Pagrindinės antrinių žaliavų, kurias galima atskirti nuo buitinių ar komunalinių atliekų, rūšys yra šios:

Popierius – įvairi spauda, prekių pakuotė iš popieriaus, kartonas ir įvairios nesutepto popieriaus atliekos;Stiklas – įvairi stiklo tara, stiklo atraižos ir kitokios neužterštos stiklo duženos (išskyrus grūdinto stiklo ir automobilių stiklų duženos);Plastmasė – švari polietileno plėvelė, plastikiniai maišai, žaislai, indai, vamzdžiai;Organika – netinkami naudojimui įvairūs maisto produktai ir jų atliekos, kavos ir arbatos tirščiai, kambarinių gėlių priežiūros liekanos: žemė, žolės ir įvairi žaliena, tinkanti komposto gamybai.

Atliekų susidarymas įvyksta prarandant medžiagas ir energiją. Pernelyg dideli atliekų kiekiai susidaro dėl neefektyvaus gamybos proceso, žemos produktų kokybės ir nesubalansuotų vartojimo įpročių. Atliekų kiekis parodo visuomenės vartojimo ir pragyvenimo lygį, nors ekologiškai mąstanti ir besitvarkanti bendruomenė pagamins daug mažiau atliekų, o susidariusį kiekį stengsis kaip įmanoma utilizuoti.

Nuostatos, pagal kurias sudaromos valstybinės atliekų tvarkymo strategijos ir kurias turi žinoti kiekvienas pilietis, bei vadovautis jomis buityje:

1. pagaminti mažesnį atliekų kiekį

2. skirti prioritetą pakartotinai panaudojamoms atliekoms

3. Perdirbti kuo didesnį atliekų kiekį

4. Deginti tik būtiniausias atliekas

5. šalinti sąvartynuose tik tas atliekas, kurių neįmanoma utilizuoti kitais būdais.

1. Atliekų kiekis turi būti mažinamas užkertant kelią jų susidarymui. Todėl aukščiausias prioritetas turėtų būti teikiamas atliekų prevencijai, sustabdant atliekų kiekio augimą ir energijos švaistymą. Tai ilgas procesas, kurios rezultatus jusime ne tik po keleto metų, bet ir po ilgesnio laikotarpio.

2. Kur tik įmanoma, gamintojai turėtų teikti pirmenybę pakartotinai panaudojamoms medžiagoms, pakuotėms bei produktams, o vartotojai taipogi turėtų rinktis pastaruosius gaminius. tokie yra pakartotinai užpildomi stikliniai ir plastikiniai buteliai, stiklainiai. Kai kurios pakuotės gali tarnauti iki keliasdešimt kartų, pvz. plastikiniai buteliai gali būti pildomi pakartotinai iki 60 kartų. Kol kas šalyje neveikia užstatinės pakuotės surinkimo sistema, išskyrus alkoholinių gėrimų taros supirkimą. Įsigaliojus šiai sistemai, perkant produktą, atskirai bus nurodoma produkto ir jo pakuotės kaina. Atnešus pakuotę, pvz. Plastikinį butelį, į parduotuvę, klientas atgaus pinigus, sumokėtus už šią tarą.

3. Po savo tiesioginio panaudojimo pagal paskirtį pakuotės gali būti perdirbtos įvairiais būdais. Perdirbimas į kitus gaminius, energijos susigrąžinimas, kompostavimas – yra galimi visi šie perdirbimo būdai. Kiekviena šalis pasirenka jai efektyviausią būdą, priklausomai nuo vietinės ekonominės sistemos, atliekų įstatyminių ir perdirbimo galimybių.

4. Deginimas, panaudojant gautą energiją yra svarbi šiandieninės atliekų tvarkymo sistemos dalis. Deginti reikėtų tik tokias atliekas ir medžiagas, kurios nebegali būti pakartotinai panaudotos ar perdirbtos net pačia geriausia prieinama technologija. Neturėtų būti deginamos jokios medžiagos turinčios chloro, o taip pat turėtų būti kruopščiai išnagrinėta cheminė emisija. Nors kai kurios atliekos, pvz. pakuotės, yra geras kuras šiuolaikinėms degimo krosnims. 2 t pakuočių išskiria beveik tiek pat energijos kaip 1 t mazuto. Sudegintas polietilenas virsta vandens garais ir anglies dvideginiu.

5. Į šiukšlyną turėtų būti verčiamos tik tokios atliekos, kurių nebeįmanoma apdoroti jokiais kitais metodais.Šiukšlynų būklė turėtų atitikti aukščiausius saugumo ir teisinius standartus.

Taigi kaip matome atliekų perdirbimu bei rūšiavimu įvairiais būdais rūpinasi visa Lietuva. Vilniuje antrines žaliavas surenka keletas bendrovių: UAB “Švarus miestas”, UAB “Vienituras”. Smulkiau išrūšiuotos žaliavos išvežamos į perdirbimo įmones: popieriaus pakuotė – į AB “Grigiškės”, AB “Naujieji Verkiai”, plastiką smulkina UAB “Vienituras” ir kt. Šiauliuose atliekų tvarkymu užsiima įmonė “Toksika”.

IŠVADOS

Aplinkosapsauga yra labai svarbi dabartinės ir būsimųjų kartų gyvenimo kokybei. Iškyla problema, kaip tai suderinti su nuolatiniu ekonomikos augimu ir užtikrinti tvarią plėtrą ilgalaikiu laikotarpiu. Europos Sąjungos aplinkos apsaugos politika grindžiama nuostata, kad aukšti aplinkosaugos standartai skatina inovacijas ir atveria verslo galimybes. Visa tai kas yra aprašyta šiame darbe yra tiesiogiai susiję su ES aplinkosaugos reikalavimais. Pastaraisiais metais atliekų tvarkymui Lietuvos aplinkos apsaugos politikoje buvo skiriamas didelis dėmesys, sparčiai vystėsi atliekų surinkimo, perdirbimo ir šalinimo sektoriai. Atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtrai teigiamos įtakos turėjo Europos Sąjungos finansinė parama, gamintojų ir importuotojų atsakomybės atliekų tvarkyme nustatymas. Siekiant sukurti efektyviai veikiančią komunalinių atliekų tvarkymo sistemą Lietuvoje, yra kuriamos 10 regioninių atliekų tvarkymo sistemų, kurių diegimas ir plėtojimas  dalinai finansuojamas iš ES Sanglaudos fondo, valstybės biudžeto ir tarpsavivaldybių įkurtos įmonės (regioninio atliekų tvarkymo centro) paskolos lėšomis. Šiuo metu įgyvendinami Alytaus, Šiaulių, Tauragės, Klaipėdos, Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Marijampolės, Telšių ir Utenos regionų atliekų tvarkymo sistemų sukūrimo investiciniai projektai. Kuriant efektyvią pavojingų atliekų tvarkymo sistemą, įrengtos 4 regioninės pavojingų atliekų tvarkymo aikštelės (Alytuje, Klaipėdoje,Šiauliuose ir Vilniuje), kurias eksploatuoja valstybės kontroliuojama įmonė – UAB „Toksika“. Šių aikštelių pajėgumų pakanka pavojingoms atliekoms laikinai saugoti ir paruošti tvarkyti.

NAUDOTA LITERATŪRA

   1. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/12/EB dėl atliekų;

   2. 1975 m. birželio 16 d. Tarybos direktyva 75/439/EEB dėl naudotų alyvų šalinimo;

    3. 1986 m. birželio 12 d. Europos Tarybos direktyva 86/278/EEC dėl aplinkos, ypač dirvožemio, apsaugos naudojant žemės ūkyje nuotekų dumblą

    4. 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva 87/101/EEB, iš dalies keičianti Direktyvą 75/439/EEB dėl naudotų alyvų šalinimo.

    5. 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyva 91/689/EEB dėl pavojingų atliekų.

   6. 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų.

   7. 1996 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyva 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės.

    8. 1999 m. balandžio 26 d. Tarybos direktyva 1999/31/EB dėl atliekų sąvartynų

    9. 2000 m. rugsėjo 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/53/EB dėl eksploatuoti netinkamų transporto priemonių.

   10. 2000 m. gruodžio 4 d. Direktyva 2000/76/EB dėl atliekų deginimo.

    11. 2003 m. sausio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/96/EB dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų.

    12. 2003 m. gruodžio 8d.  Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/108/EB, iš dalies pakeičianti Direktyvą 2002/96/EB dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų.

    13. 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/66/EB dėl baterijų ir akumuliatorių bei baterijų ir akumuliatorių atliekų ir Direktyvos 91/157/EEB panaikinimo.  

14. Aplinkos apsaugos agentūra: http://aaa.am.lt/

15. ES GPGB informaciniai dokumentai : http://eippcb.jrc.es/

Regioninių atliekų tvarkymo centrų pateikta informacija (2006 m. gegužės mėn.).

CEPI (Europos popieriaus pramonės konfederacijos) duomenys, šaltinis www.cepi.org

25