Vegetarizmas

Turinys

Įvadas
Vegetarinės mitybos ypatumai
Vegetarizmo privalumai
Vegetarizmo trūkumai
Gydymas vegetarizmu
Ar lietuviams genetiškai priimtinas vegetarizmas?
Išvados
Literatūriniai šaltiniai

Įvadas

Vegetarizmas (angl. Vegetarian, lot. vegetarius – augalinis), mitybos būdas, kai nevalgoma mėsos. Skiriamas griežtas vegetarizmas (valgomi vien augaliniai produktai) ir pusiau griežtas (valgomi ir kai kurie gyvūniniai produktai, pvz., pienas ir jo gaminiai).
Vegetarizmo pradžia glūdi senovės Azijos religijoje. Rytuose vegetarizmas nuo seno siejamas su sveika gyvensena, kuri sąlygoja asmenybės harmoniją. Vegetaras laikomas esąs fiziškai ir dvasiškai stiprus, neagresyvus ir mylintis žmones, atsparus ligoms ir ilgai gyvenantis. Susilaikymą nuo mėsos propaguoja visos diidžiosios religijos. 19 a. pradžioje Europoje paplito etinis vegetarizmas. Jo atstovai, remdamiesi romėnų filosofo Plutarcho idėja, nevalgė mėsos iš gailesčio gyvūnams. Rašytojas L. Tolstojus žmogų, žudantį gyvūnus maistui, laikė netenkančiu dvasinių vertybių – meilės, užuojautos artimiesiems; mėsa daranti žmogų piktą ir žiaurų.
Pasak fiziologinio vegetarizmo teorijos, žmogus anatomiškai ir fiziologiškai panašus ne į mėsėdžius gyvūnus, kurių trumpas žarnynas greičiau šalina pūvančias ir nuodingas mėsos atliekas, o į žolėdžius. Kadaise žmogui gyvulinis maistas buvo vien laikinas augalinio pakaitalas.
Švedų ir vokiečių mokslininkai tyrimais paneigė įsigalėjusią nuomonę, kad auugalinio maisto baltymai esą menkos vertės. Daugelio grūdų, vaisių ir daržovių baltymuose, kaip ir mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose ir pieno produktuose, yra visos 8 amino rūgštys. Augaluose yra daugiau maistinės energijos negu mėsoje ir kt. gyvūniniuose produktuose.
Dietinio vegetarizmo teorija pabrėžia mėsos nevalgymo sv

varbą sveikatai. JAV mokslininkai nustatė (1983 m.), kad augalinis maistas padeda išvengti daugelio paplitusių formų vėžio. Dietologas Džordžas Ozava (Osava, Japonija) rekoenduoja 7 griežtai vegetarines dietas, kurias sudaro grūdai ir jų produktai. Septintoji, vien grūdų, dieta skirta patiems sunkiausiems ligoniams. Vegetarai ilgiau gyvena. Pvz., Indijos šiaurėje gyvenantys griežti vegetarai hunzai yra ilgaamžiai.
Taigi, gyvulinės kilmės maistą atsisakoma valgyti dėl įvairių priežasčių: sveikatos, religijos, ekonomijos, mados. Žmonių, nevalgančių mėsos, pieno produktų, kiaušinių, vis daugėja.

Vegetarinės mitybos ypatumai

Mėsos ypatumas tas, kad ji turi baltymų ir riebalų, o angliavandenių – nė kiek. Ji turi daug baltymų, bet kaip tik baltymų žmogui daug nereikia. Augalinio maisto ypatumas tas, kad jis, priešingai, pasižymi angliavandenių gausa, o drauge turi baltymų ir riebalų. Augaliniai riebalai ir baltymai duoda organizmui tą patį, ką irr mėsos baltymai. Mėsa virškinama skrandyje, augalinis maistas – žarnyne. Mėsiškas valgis išbūna skrandyje 3-3,5 valandas ir beveik visas įsiurbiamas į kraują. Skrandžiui tuštėjant, atsiranda alkio jausmas. Mėsos mėgėjai turi valgyti maždaug kas 3-3,5 valandas.
Augalinis maistas išbūna skrandyje neilgai ir po valandos pereina į žarnyną, kur įsiurbiamas lėtai, per kokias 6-7 ar net daugiau valandų. Maistingąsias sultis augalinis maistas išskiria tik praėjus valandai po valgio ir daro tai ilgai ir pamažu, todėl vegetarai valgo gerokai rečiau ir dirba tolygiau, ilgai neprarasdami jėgų. Mėsos likučių į žarnyną patenka la

abai mažai. Žarnynas nėra pakankamai sudirginamas, todėl jame mėsa užstringa ilgam, sudarydama užtvaras, sukeldama vidurių užkietėjimą ir puvimo procesą – paprastai kaip tik šitais dalykais skundžiasi tie, kurie valgo daug mėsos. Augalinis maistas energingai sudirgina žarnyną, ir virškinimas vyksta kuo normaliausiai. Svarbiausia mėsos teikiama nauda yra ta, kad ji greitai įsisavinama ir organizmą nedelsiant užlieja sotumo banga. Mėsa sužadina organizmą, tačiau tai klaidingai laikoma jėgos antplūdžiu ir dažniausiai nepastebima einančio iš paskos vangumo, nes jį maskuoja vynas, tabakas, kava. Svarbiausia netiesa apie mėsą – esą ji duoda jėgos ir jos baltymai žmogaus organizmui yra būtinai reikalingi. Buvo sudarytos trys skirtingos bandomosios grupės: vieną sudarė 5 profesoriai, antrą – 13 kareivių ir trečią – 8 studentai atletai 24 – 27 metų amžiaus. Jų maiste baltymų kiekis buvo sumažintas iki minimumo, ir bandymas truko 6 mėnesius. Suvartojamų baltymų kiekis sumažėjo iki 50 ir netgi 34 g per dieną, bet visi eksperimento dalyviai jautėsi neįprastai gerai. Šie bandymai patvirtino daugelio higienistų įžvalgą, kad normaliai žmogaus mitybai baltymų reikia gerokai mažiau, nei yra nustatyta dabar.
Išvada, ko gero, būtų tokia: baltymai žmogui yra būtini, tačiau jų maiste neturėtų būti daug, nes jų įsisavinimui organizmas sudegina daug energijos, todėl žmogus silpsta. Kad ir kaip svarbūs būtų baltymai žmogaus mityboje, jis turi būti tik ,,prieskonis’’, jokiu būdu ne svarbiausia maisto da
alis. Svarbiausias mėsos trūkumas tas, kad jos baltymai nėra švarūs, jie visada susijungę su kenksmingomis kraujui ir žmogaus sveikatai priemaišomis.
Bet kokio gyvo padaro kūne be gyvų ląstelių visuomet yra ir suirusių, jau negyvų; gyvuliui netekus gyvybės, irimo procesas pagreitėja, o pirmiausia jį skatina kenksminga šlapimo rūgštis, kuri kartu su mėsa patenka į žmogaus skrandį, paskui į kraują, nuodydama jį ir sukeldama kraujotakos sutrikimus, daugelį ligų ir pernelyg anksti ligotą senatvę.
Žmogaus organimą šlapimo rūgštis veikia dvejopai. Pirma, ji trikdo kraujotaką užkimšdama kapiliarus, kelia kraujospūdį dirgindama nervų sistemą ir stabdo bendrą medžiagų apykaitą. Antra, ji susikaupia įvairiose organizmo vietose, ardydama audinius ir sukeldama įvairius lokalinius susirgimus. Šlapimo rūgštis ypač blogai veikia smegenis, keldama spaudimą ir tapdama migrenos, psichinių sutrikimų, melancholijos, epilepsijos priepuolių ir kitų ligų priežastimi.
Augaliniai baltymai neturi jokių kenksmingų priemaišų ir suvirškinus juos į kraują patenka tik naudingos ir reikalingos medžiagos.

Vegetarizmo privalumai
Augalinio maisto pranašumai būtų tokie: šiame maiste gausu skaidulinių medžiagų (celiuliozės, hemiceliuliozės, lignino, pektino ir kt.), kurių nėra gyvulinės kilmės maiste ir kurių trūkumas yra ligų (vėžio, cukrinio II tipo diabeto, vidurių užkietėjimo ir kt.) bei patologinių būsenų (dislipoproteinemijų ir jų nulemtos aterosklerozės, koronarinės širdies ligos) viena priežasčių. Skaidulinių maisto medžiagų poveikis žmogaus organizmui įvairus: jos neutralizuoja amoniaką, sunkiuosius metalus, pašalina cholesterolio ir tu

ulžies rūgščių perteklių, mažina angliavandenių (cukrų) rezorbciją žarnyne. Augalinės kilmės maisto produktuose būna daug kalio, kalcio, magnio, natrio. Šios mineralinės medžiagos šarmina žmogaus organizmo vidinę terpę. Be to, augaliniame maiste gausu vitaminų C, P, fitoncidų, organinių rūgščių. Augaliniame maiste nėra cholesterolio. Valgant šarminantį poveikį turintį maistą (daržoves, vaisius, uogas, geriant jų sultis), rečiau susergama inkstų ligomis, podagra. Tad vegetarinė mityba fiziologiškesnė, kadangi šarminančiai veikia vidinę terpę, neslopina imuniteto, todėl vegetarai ilgiau gyvena.
Viena vegetarizmo atmainų yra žalių augalinių produktų ar patiekalų valgymas. Termiškai neapdorotas augalinis maistas turi daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų, esti malonus žalių daržovių ir vaisių skonis, grečiau pasisotinama, geriau stimuliuojama kramtomojo aparato ir žarnyno veikla. Žalios daržovės ir vaisiai – tai vienas nutukimo gydymo būdų: alkis greitai nuslopinamas ir energijos gaunama nedaug. Rekomenduojamos tokios mažai kaloringos daržovės: agurkai, žiediniai, Briuselio, baltagūžiai kopūstai, brokoliai, patisonai, moliūgai, aguročiai, gelteklės, cikorinės salotos. Šių daržovių galima valgyti daug. Burokėlių, morkų, bulvių kiekis ribojamas.
Organizmui senstant, mažėja vandens kiekis jame, todėl oda darosi nebe stangri, atsiranda raukšlių. O daržovės, vaisiai turi daug vandens. Nuo jų oda tampa elastingesnė, mažėja raukšlių.
Vegetarinis maistas lengvai ir greitai pagaminamas, nesunkiai virškinamas, gerai pasisavinamas, aprūpina organizmą ne tik baltymais ir angliavandeniais, bet ir bioelementais, vitaminais. Net žmogus, persivalgęs tokio maisto, nebūna apsnūdęs, o yra žvalus ir darbingas.
Ypač vertingas vegetarinis maistas sunegalavus, turint nemalonumų, vasaros karščių metu, sveikstant po ligos ir profilaktiškai.
Medikai tvirtina, kad vegetarai nepateikia tinkamų ir pilnaverčių receptų organizmui aprūpinti baltymais. Paskutinieji amerikiečių tyrimai įrodė, kad, naudojant pakankamai ankštinių (pupų, pupelių, žirnių) su ryžiais, sojos, soros kruopomis – organizmas lengvai sintezuoja visus reikalingus baltymus. Jei su vegetariniu maistu vartosime ir kokybišką pieną bei jo produktus, – baltymų iš tikrųjų bus pakankamai.

Vegetarizmo trūkumai

Augalinio maisto trūkumai yra šie: augaliniai baltymai sunkiai rezorbuojasi virškinimo trakte. Su augaliniu maistu žmogus mažokai gauna svarbiausių aminorūgščių, vitaminų (A, D, B grupės, ypač vitamino B12). Valgant vien augalinį maistą, galima susirgti geležies deficitine mažakraujyste, nes geležies iš augalinio maisto žmogaus organizmas pasisavina ne daugiau kaip 10%, o iš gyvulinės kilmės maisto produktų jos pasisavina iki 30%. Baltymų daržovėse yra labai nedaug, apie 1,5%. Daugiau baltymų turi žirniai, pupos, pupelės. Daržovėse ir vaisiuose iš organinių rūgščių vyrauja obuolių rūgštis. Tačiau rūgštynių, rabarbarų rūgštis blogina kalcio, geležies, cinko pasisavinimą. Svogūnuose, ridikuose, česnakuose, ridikėliuose, krienuose yra daug eterinių aliejų ir stambios ląstelienos, todėl šios daržovės nerekomenduojamos valgyti sergant virškinimo organų ligomis.
Augalinis maistas gali būti užterštas nitratais. Negalima vienu metu valgyti daug tų daržovių, kurios gali kaupti nitratus: burokėlių, salotų, ridikėlių. Valgant žalią augalinį maistą, jį reikia gerai nuplauti.
Maistas laikomas sandėliuose, o jie įrengti netinkamai, todėl daržovės, vaisiai, praranda svarbiausią dalį savo gerų savybių, išnyksta gyvybinė energija. Netinkamai išlaikyti, konservuoti, perdirbti produktai yra mažaverčiai.

Gydymas vegetarizmu

Vegetariškos dietos profilaktikai ir gydymui skiriamos trumpam laikui (3-5 dienoms), o sergant kai kuriomis ligomis (inkstų, širdies ir kraujagyslių, nutukimo, podagros, obstipacijų ir kt.) – kaip dietoterapijos sudėtinė dalis. Skiriamos bulvių, arbatos, ryžių, kompoto dienos, ,,iškrovos’’ dienos vaisiais, daržovėmis, kruopomis. Šitaip į organizmą patenka mažiau baltymų, riebalų, valgomosios druskos (augalinis maistas ruošiamas be jos).

Ar lietuviams genetiškai priimtinas vegetarizmas?

Šiauriečiai (prie pastarųjų priskirtini ir lietuviai) ne itin linkę į vegetarizmą. Vegetarai Lietuvoje sudaro aiškią mažumą.
Tokią padėtį lėmė istorinės sąlygos. Pagrindinis mūsų protėvių, kurių absoliučią daugumą sudarė kaimo gyventojai, maisto produktas buvo mėsa – žvėrys, paukščiai. Polinkis vartoti mėsą susiformavo ir dėl gamtinių sąlygų – ilgų senovės Lietuvos žiemų metu, nesant konservavimo sąlygų, augalinio maisto nebuvo. Natūralu, kad per šimtmečius susiformavęs lietuvių polinkis vartoti mėsą išliko iki šių dienų.
Dabar, kai yra galimybė žiemą auginti ir konservuoti daržoves, vaisius, daugelis žmonių gali vartoti augalinius produktus.
Sunku pasakyti, ar vegetariškai besimaitinantys žmonės yra sveikesni už tuos, kurie valgo mėsą. Augaluose nėra reikiamo baltymų kiekio, be to, juose esantys baltymai ne visuomet subalansuoti, trūksta rūgščių. Absoliutūs vegetarai – turint omenyje žmones, nevartojančius nei žuvies, nei kiaušinių, tik augalinį maistą – nėra labai stiprūs ir fiziškai, ir dvasiškai, jų organizmas ne itin atsparus įvairioms ligoms. Valgydamas žuvį, kaip mėsos pakaitalą, žmogus nėra visiškas vegetaras, tačiau juo būti ir nebūtina. Galbūt organizmui priimtiniausia mitybos forma – ribotas vegetarizmas.
Nesaikingas mėsos produktų valgymas taip pat sukelia nepageidaujamų simptomų. Jei dėl išimtinio augalinio maisto vartojimo organizme pradeda stigti rūgščių, tai mėsa sąlygoja jų perteklių. Dėl to padidėja riebalų, druskų kiekis, daugybė žmonių suserga podagra (ištinsta sąnariai), gali išsivystyti tiesiosios žarnos vėžys, sklerozė. Riebus mėsiškas maistas, kaip ir absoliutus vegetarizmas, silpnina organizmo imuninę sistemą.

Išvados

Pagal mitybos būdą vegetarizmas skirstomas į griežtą ir pusiau griežtą (kituose rašytiniuose šaltiniuose tai vadinama visišku (tikru) ir daliniu vegetarizmu). Griežtas vegetarizmas – kai atsisakoma visų gyvulinės kilmės produktų ir pusiau griežtas – kai nevartojama tik mėsos.
Pagal motyvaciją vegetarizmas skirstomas į etinį, fiziologinį ir dietinį. Etinis – iš gailesčio gyvūnams, fiziologinis – esą žmogaus virškinimo sistema pritaikyta vegetariškam maistui, dietinis – sveikatos sumetimais – norint išvengti tam tikrų ligų, sustabdyti jų progresavimą, gydymui dietoterapija.
Vegetariško maisto teikiami privalumai – augalinis maistas rekomenduotinas vėžio, cukrinio II tipo diabeto, obstipacijų, aterosklerozės, koronarinės širdies ligos atvejais bei jų profilaktikai; jame gausu vitaminų, bioelementų; vegetariškas maistas stimuliuoja žarnyno veiklą, šarminančiai veikia vidinę terpę, jame yra visos žmogui reikalingos aminorūgštys. Vegetariškas maistas mažiau apsunkina skrandžio veiklą, todėl vegetarai dažniau jaučiasi žvalesni, energingesni.
Vegetariškos mitybos trūkumai – augalinis maistas gali būti užterštas nitratais, be to mūsų šalyje žiemą naudojami vaisiai, o taip pat ir daržovės, yra importuoti. Įvežtinės gėrybės ,,įsotinamos’’ įvairiomis cheminėmis medžiagomis, siekiant ilgesnio galiojimo laiko ar geresnės estetinės išvaizdos. Taip pat iš tropinio klimato šalių atvežti produktai (ryžiai, kviečiai, avižos, kukurūzai) gali būti užkrėsti kancerogenais (aflatoksinais, ochrotoksinais). Įvežtiniai produktai yra sandėliuojami, netinkamai konservuojami, dėl ko praranda daugelį gerų savybių.
Taip pat organizmui, pripratusiam prie mėsiško valgio ir staiga jo atsisakius, tai yra savotiškas stresas. O jeigu dar trūksta žinių, informacijos ir vartojamo vegetariško maisto įvairovė maža, efektas gali būti priešingas (organizmas iš tikrųjų gali tik nukentėti).
Tad negalima griežtą vegetarizmą rekomenduoti absoliučiai visiems, jis netinka kūdikiams, vaikams, paaugliams, nėščiosioms, kūdikį maitinančioms motinoms, dirbantiems sunkų fizinį darbą, o ypač nepasitarus su gydytoju.
Lietuviams, atsižvelgiant į klimatines sąlygas bei mitybos įpročius, susiformavusius per ilgus šimtmečius, ne itin priimtinas griežtas vegetarizmas. Bet dalinį vegetarizmą, manau, galima praktikuoti. Vyresniame amžiuje vegetariška mityba visai neblogas sprendimas, aptarus tai su savo gydytoju ir atlikus tam tikrus laboratorinius tyrimus.

Literatūriniai šaltiniai: www.vsv.lt

Leave a Comment