Pagrindinės industrinio žemės ūkio sąlygojamos aplinkos problemos

I
ĮVADAS

Prieštaravimai tarp žmogaus veiklos ir gamtos šiuo metu tapo itin raiškūs ir kuo tolyn, tuo jie didėja. Oro, dirvos, vandens teršimo neracionalaus gamtos išteklių naudojimo neigiamos pasekmės juntamos ne tik konfliktinių židinių aplinkoje, bet visoje planetoje, pradeda grėsti Žemės civilizacijai. Dėl to paskutiniais dešimtmečiais ypač populiari tapo mus supančios aplinkos apsauga.
Ankstyviausi žmogaus ir gamtos santykiai buvo pasyvūs – ką gamta siūlė, tą žmogus ėmė:miške rinko uogas, vaisius, valgomas šaknis, susigaudavo laukinį žvėrį, upėje žuvį. Medžioklės verslas vertė keisti gyvenamąsias vietas, klajokliškas gyyvenimo būdas nepalikdavo žymesnių pėdsakų.Stabilesnės buvo žvejų gyvenvietės, įsikūrusios upių ir ežerų pakrantėse. Tačiau poveikis gamtai pastebimas tik labai apibrėžtoje teritorijoje – pačios gyvenvietės ribose.
Laukinių gyvūnų prijaukinimas ir dėl to atsiradęs gyvulininkystės verslas buvo naujas visuomenės ūkio raidos etapas, davęs pradžią aktyviam gamtos turtų naudojimui. Žemdirbių kultūrai plečiantis, atsirado pirmi konfliktai tarp žmogaus ir gamtos. Dirbamus laukus teko atkovoti iš miško. Prasidėjusioje kovoje tarp miško ir lauko nugalėdavo visuomet laukas, nes jis duodavo greičiau ir daugiau apčiuopiamos naudos negu miškas. Miško irr lauko kiekybinių santykių kaita vyko visais istorijos periodais (Šešelgis, 1991, 15-16).
Žmogaus galia augo, ūkinės veiklos mastai didėjo.Žmonės kirto ir degino miškus,tiesė kelius, kasė kanalus, tvenkė upes, įrenginėjo sudėtingas irigacines sistemas. Tai be abejonės, žymiai sustiprino poveikį gamtai, sukėlė neigiamų ekologinių pa

adarinių. Nemaža ganyklų buvo nuganytos, jos virto dykumomis.
Kuo daugiau žmonės naudojo įvairias gamtos medžiagas bei jėgas savo augantiems poreikiams tenkinti, tuo plačiau ir giliau jie veikė gamtą, pažeisdami jos harmoniją. Tai ypač išryškėjo tada, kai iš žemės ūkio civilizacijos, paremtos daugiausia subalansuotu santykiu su gamta, buvo pereita į mašininę civilizaciją. Įvykus pirmajai ir antrajai pramoninei revoliucijai, industrija, stambioji mašininė gamyba tapo svarbiausia civilizacijos plėtros kryptimi (Kalenda, 1992, 8-9).
Pramonės pasiekimai nepaliko nuošaly ir žemės ukio. Praktiškai kartu su pačios pramonės vystymusi vyko ir žemės ūkio industrializacija. Žemės dirbimui pradėjus naudoti traktorius ir kitus mechanizmus, susidarė galimybė žymiai geriau įdirbti žemę, o pradėjus sausinti perteklingo drėgnumo žemes, ne tik padidėjo jų derlingumas, bet buvo įsisavinti ir nauji, anksčiau žemdirbystei netinkami plotai. Pradėjus naudoti miineralines trąšas , pasėlių derlingumas dar labiau išaugo, o mechanizavus sunkiausius žemės ūkio darbus ir padidinus darbo našumą, susidarė galimybė išlaisvinti nemažą dalį darbo jėgos, kuri plūstelėjo į miestus ir savo ruožtu paskatino pačios pramonės ir miestų augimą.padidėjęs maisto produktų ir pramonės gaminių kiekis bei medicinos pažanga sąlygojo nežymiai greitesnį žmonių skaičiaus augimą, kuriems reikėjo vis daugiau išteklių produktų bei gaminių.
Tokiu būdu užsuktas progreso variklis vis didėjančiu greičiu darbavosi gamtos sąskaita (Juknys, 2002, 20).
Antropogeninis gamtinės aplinkos užteršimas – tai biologinis, cheminis, fizinis aplinkos kokybės bū
ūklės pasikeitimas,sąlygojamas ūkinės veiklos bei viršijantis nustatytas kenksmingo poveikio normas.
Nustatyta, kad intensyviausiai gamtą teršia šešios gamybos šakos: energetika, statybinių medžiagų pramonės ir juodosios metalurgijos įmonės labiausiai teršia atmosferą, o žemės ūkis, maisto ir chemijos pramonės įmonės – vandenį.
Respublikoje iš minėtų šešių labiausiai teršiančių aplinką gamybos šakų yra penkios. Iš jų žemės ūkis – vienas iš labiausiai teršiančių tiek gamtos išteklius,tiek aplinką (Gajauskaitė ir kt.,1988, 27-28).
Šiame darbe norėčiau konkrečiau apžvelgti industrinio žemės ūkio padaryta žalą gamtai.

II
PAGRINDINĖS INDUSTRINIO ŽEMĖS ŪKIO SĄLYGOJAMOS APLINKOS PROBLEMOS

Galingas gamtinės aplinkos pertvarkymo veiksnys – šiuolaikinis žemės ūkis. Panaudodami mokslo bei technikos laimėjimais, žemdirbiai išmoko realizuoti potencialų augalų produktyvumą, išauginti gausius derlius. Mechanizacija, melioracija, chemizacija – štai tie banginiai, ant kurių laikosi šiuolaikinė žemdirbystė. Tačiau šie veiksniai sukelia daugybę negatyvių ekologinių problemų.

Dirvožemio degradacija

Nuo seno žemdirbių tautose žemei maitintojai buvo skiriama ypatinga pagarba ir dėmesys. Iš kartos į kartą buvo perduodamos žemės dirbimo, pasėlių priežiūros, derliaus nuėmimo ir dorojimo tradicijos bei paslaptys.
Dirva – labai sudėtinga gyva sistema. Ji susidarė per ilgą laiką, formuojama atmosferos, hidrosferos ir biosferos. Maždaug 20 centimetrų storio derlingam sluoksniui susidaryti reikia 1500-7400 metų, nes per 100 metų susidaro vos 0,5 -2 milimetrų sluoksnis. Šio proceso intensyvumui įtakos turi geografinė platuma, kritulių kiekis, augalijos ir gyvūnijos įvairovė. Mūsų klimato sąlygomis toks ariamos žemės sluoksnis „subręsta“ per 4-6 tūkstančius me

etų. Sunaikinti tokį sluoksnį erozija gali per 10-25 metus. To neturi pamiršti žemdirbiai (Janušis,1990, 61).
Šiuo metu dirvožemis naudojamas intensyviai su vieninteliu tikslu – gauti kuo didesnį derlių. Ekonominiu gamybiniu požiūriu tai yra teisinga kryptis, tačiau priemonės, kaip rodo paskutinių dešimtmečių patyrimas, ne visuomet tinkamai parenkamos ir naudojamos. Ilgą laiką naudojamas dirvožemis degraduojasi. Prie dirvožemio degradacijos žmogus prisidėjo ir prisideda žymiai labiau ir įvairiapusiškiau nei prie jo gerinimo. Antropogeninė (pagreitintoji) dirvožemio erozija yra vienas iš rimčiausių dirvožemio degradacijos formų. Erozija – tai vandens, mechaninių ir cheminių veiksnių poveikis viršutiniam dirvos sluoksniui, jo ardymas. Pagrindinė antropogeninė dirvožemio erozijos suaktyvėjimo priežastis yra daugiametės sumedėjusios ir žolinės augalijos sunaikinimas beatodairiškai plečiant ariamų ir melioruojamų žemių plotus, tai yra per intensyvus gamtos išteklių, šiuo atveju dirvožemio, naudojimas.
Mechaninė erozija. Mechaninė dirvožemio erozija prasideda kartu su dirvožemio įdirbimu. Didžiausią žalą ji padaro regionuose su stipriau išreiktu reljefu, kai ariant žemę ji perstumiama šlaitu žemyn. Taikant tinkamas agrotechnines priemones (arimas be verstuvų ir pan.), mechaninę eroziją galima žymiai susilpninti arba net jos visai išvengti.
Vandens erozija. Vandens erozija, tai paviršinio derlingojo dirvožemio sluoksnio nuplovimas. Ji taipogi intensyviausiai pasireiškia stipriau išreikšto reljefo sąlygomis. Prie vandens erozijos pagreitinimo žmogus labiausiai prisideda sunaikindamas miškus ir daugiametę žolinę augmeniją. Vandens erozija Lietuvoje yra labiausiai pa
aplitusi dirvožemio erozijos forma. Daugiau nei 15% žemės ūkio naudmenų yra vienokiu ar kitokiu laipsniu paveikti vandens erozijos. Labiausiai eroduoti yra kalvotų Lietuvos rajonų dirvožemiai. Daugiausiai dėl vandens erozijos degraduotų dirvožemių yra Zarasų (64%), Molėtų (62%), Trakų (58%) ir Utenos (45%) rajonuose. Prie dirvožemių erozijos procesų pagreitinimo nemažai prisidėjo sausinamoji melioracija.
Laimei, Lietuvos mokslininkų pastangomis 1988 metais buvo patvirtinta speciali kalvotų žemių metodika, kuri įteisino labai griežtus ekologinius kalvotų žemių melioravimo metodiką, kuri įteisino labai griežtus ekologinius kalvotų žemių melioravimo apribojimus ir apsaugojo šias žemes nuo vandens erozijos pagreitinimo (Juknys, 2002, 99;216).
Vėjo erozija – defliacija Tai sauso paviršinio dirbamos žemės sluoksnio išpustymas. Šiai erozijos formai didelę įtaką vėl padarė melioracija. Melioracija – tai žemės pagerinimas, įgalinantis išauginti svaresnį derlių esant mažesniam dirbančiųjų skaičiui. Tačiau mūsų krašte ji buvo vykdoma neatsakingai, todėl padarė neigiamą įtaką gamtai; agrolandšaftas neteko stabilumo, sumažėjo augalijos bei gyvūnijos įvairovė, sustiprėjo dirvos erozija, nuskurdo kraštovaizdis. Kaip pastebėjo profesorius Česlovas Kudaba, mes gamtovaizdį derinom prie mechanizmų: laukus didinom, upelius tiesinom, reljefą išlyginom. Melioracija nušlavė nuo žemės paviršiaus daugybę vienkiemių, miškelių; laukuose labai sumažėjo vyturių, pempių, smulkiųjų žvėrelių. Protėvių per ilgus amžius puoselėtas natūrinis bei kultūrinis kraštovaizdis buvo gerokai apgriautas, pablogėjo daugelio jo komponentų (dirvožemio, vidaus vandenų) kokybė (Kalenda, 1992, 10-11).
Iškirtus miškelius ir giraites, 2-3 kartus padidėja nuotėkis, mažiau drėgmės susigeria į dirvą, plika dirva greitai išdžiūsta.
Didžiausią pavojų šis fizinės erozijos tipas kelia stepių ir pusdykumių regionams. Ypatingai vėjo erozija sustiprėja suarus šių regionų žemes. Nemažai prie vėjo erozijos pagreitėjimo prisideda ir per daug intensyvi ganiava.
Lietuvoje vėjo erozija nėra labai paplitusi. Laikoma, kad vienokiu ar kitokiu laipsniu vėjo erozijos paveikti yra 2-3% žemės ūkio naudmenų. Efektyviausia kovos su vėjo erozija priemonė yra apsauginės miško juostos ir daugiametės žolinės augmenijos plotų didinimas.
Cheminė erozija. Dėl įvairiopo cheminio poveikio dirvožemis pamažu keičiasi, vyksta natūralus, lėtas geologinis procesas – dirvožemio erozija. Jo sustabdyti negalima: nykstantį viršutinį žemės sluoksnį kompensuoja irstančios mineralinės ir organinės medžiagos, kurioms susimaišius su dirvodarinėmis uolienomis dirva nepatiria „nuostolių”.
Kartais neapgalvotas dirvos chemizavimas (trešimas) pradeda ardyti biologinę jos struktūrą. Ilgai ir gausiai trešiant dirvą mineralinėmis trąšomis, kenkėjus ir piktžoles naikinant per dideliais kiekiais pesticidų ir kitų nuodingų chemikalų, daugėja žalingų gyviems organizmams nitratų, sulfatų, chloridų, sumažėja sliekų, mikroorganizmų, ardančių organines medžiagas, dėl to pablogėja dirvos biologinis aktyvumas ir ilgainiui sumažėja derlius. Chemizavimas nėra visagalė ir geriausia priemonė dirvos produktyvumui padidinti: mineralinės trąšos ekologiniu ir sanitariniu atžvilgiu negali pakeisti organinių. Cheminis dirvos užterštumas neturi pranokti leistinų ribų. Ilgai naudojant tas pačias priemones kovai su kenkėjais, šie prie jų prisitaiko ir toliau dauginasi, tenka arba didinti dozes, arba keisti pesticidų ir herbicidų cheminę sudėtį. Ir vienas ir kitas būdas nesumažina, bet gali tik padidinti dirvos užterštumą (Šešelgis, 1991, 56-58).
Didžiausias žemės ūkio lokalaus dirvožemio taršos šaltinis yra stambios gyvulių fermos. Siekiant padidinti kolūkinės gamybos efektyvumą, aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Lietuvoje buvo pastatyta per 20 stambių kiaulių fermų, taip vadinamų kiaulininkystės kompleksų. Kiekviename iš jų vienu metu buvo auginama nuo 12 iki 24 tūkst. kiaulių. Be to buvo pastatyta ir keletas stambiųjų galvijų kompleksų, kur buvo laikoma po 2-3 tūkst. karvių. Pagrindinė tokių gigantiškų fermų problema – didžiuliai kiekiai srutų ir mėšlo. Esant tokioms gamybos apimtims, mėšlas iš fermų šalinamas vandeniu ir susidaro ypatingai dideli kiekiai taip vadinamo skysto mėšlo. Kadangi šviežias mėšlas ir srutos yra labai toksiški, prieš naudojant juos dirvų trešimui pagal technologinius reikalavimus jis turi ne mažiau kaip puse metų išlaikomas specialiose talpose kol amonis susioksiduos iki nitratų.
Kadangi amonis yra labai agresyvi medžiaga, talpos labai greitai koroduoja ir prakiūra. Be to, gana dažnai skystas mėšlas talpose neišlaikomas numatytą laikotarpį, o skystas mėšlas išlaistomas žymiai mažesniame plote nei to reikalauja normatyvai. Tokiu būdu dirvožemiai apie kompleksus sparčiai tampa hipereutrofikuotais, vietomis arčiau šių fermų iš viso niekas nebegali augti, o ir augančiose žemės ūkio kultūrose kaupiasi neleistini nitratų kiekiai. Be to azoto junginiai iš dirvožemio sparčiai migruoja į gruntinius ir paviršinius vandenis. Laikoma, kad tokio didelio gyvulininkystės komplekso neigiamas poveikis aplinkai prilygsta rajono centro dydžio miesto poveikiui.
Nors dauguma šių kompleksų jau nebeveikia, tačiau jų padaryta žala aplinkai jausis dar ilgai. Tai vienas iš akivaizdžiausių pavyzdžių, kai didelė gamybos koncentracija sukelia dideles aplinkos problemas.
Dirvos suslėgimas. Dar viena iš dirvožemio degradacijos formų yra dirvožemio suslėgimas. Ariant labai sunkių tipų traktoriais dirva stipriai suslegiama. Priklausomai nuo grunto sudėties ir struktūros dirvos laidumas vandeniui sumažėja iki 10 kartų. Gyvulių stipriai sutryptose ganyklose ar traktorių suslėgtoje ariamoje dirvoje sumažėja porų ir oro skvarba, 4-5 suplonėja humusingas sluoksnis, dirvožemis lėčiau įšyla. Tokiuose plotuose, po kiekvieno lietaus, nesusigėrus vandeniui, didėja paviršinio derlingo sluoksnio nuoplova (Janušis, 1990, 63).
Dirvožemio druskėjimas. Dirbtinis dirvožemių drėkinimas, kaip ir visos antropogeninės dirvožemio derlingumo didinimo priemonės, turi tam tikrų neigiamų pasekmių – svarbiausia iš jų dirvožemio druskėjimas. Gruntiniai vandenys sausringuose pasaulio regionuose pasižymi gana dideliu druskingumu. Periodiškai gausiai drėkinant dirvožemį, drėgmė pasiekia gruntinį vandenį ir jai garuojant molekulinio vandens sukibimo dėka gruntinis vanduo dirvožemio kapiliarais pasiekia dirvos paviršių. Vandeniui išgaravus, druskos (daugiausia kalcio ir magnio sulfatai bei karbonatai) pradeda kauptis dirvos paviršiuje ir dirvožemio derlingumas pradeda sparčiai mažėti.

Vandens tarša

Žemės ūkyje taršos šaltiniai yra išsklidę didelėje teritorijoje ir paprasta akim mažai pastebimi. Todėl daug kam atrodo, kad žemės ūkio veikla mažai atsiliepia aplinkos kokybei. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad apie 50-60% azoto ir 10-20% fosforo, esančio Lietuvos upėse, yra žemės ūkio kilmės.
Vandenį teršia netikslingai ir neatsargiai žemės ūkyje naudojamos mineralinės trąšos, pesticidai. Užregistruota daug atveju, kai patekus amoniakiniam, vandeniui į upelius, ilgame ruože buvo išnuodytos žuvys. Ne visos išbertos į dirvą mineralinės trąšos yra augalų įsisavinamos, dalį jų lietaus vanduo nuneša į upelius, melioracijos kanalus, ežerus, susidaro palankios sąlygos vandens telkiniams užaugti dumbliais. Dalis mineralinių trąšų patenka į gruntinius vandenis, dėl to pablogėja geriamas kastinių šulinių vanduo. Trečdalyje Lietuvos teritorijos nitratų kiekis gruntiniuose vandenyse didesnis už leistiną sanitarinėse normose. Vandenį teršia netvarkingai įrengtos, per arti telkinių pastatytos gyvulių fermos. Su žemės ūkio gamyba susieta vandens tarša apima dideles teritorijas, užteršiamos mažos upės nuo kurių priklauso didelių upių švarumas. Dėl šių priežasčių kova su vandens teršimu žemės ūkio rajonuose yra ne mažesnė problema už koncentruotų taršos židinių neutralizavimą miestuose.
Vandens tarša duoda didelius nuostolius ūkiui, pažeidžia ekologinę pusiausvyrą, kenkia žmonių sveikatai (Šešelgis, 1991, 48).
Įvairių tyrimų duomenys rodo, kad beveik pusės šulinių vanduo Lietuvoje yra užterštas nitratais virš leistinų normų. Kai kuriuose iš jų nitratų koncentracijos viršija DLK du ir daugiau kartų, kas ypatingai neigiamai veikia žmonių, o ypatingai mažamečių vaikų sveikatą. Labiausiai yra užteršti Vidurio Lietuvos šuliniai, kur žemės ūkis yra intensyviausias, o lygumų reljefas labai palankus azotinių trąšų išplovimui į gruntinius vandenis. Vidurio Lietuvoje didžiausios leistinos nitratų koncentracijos viršijamos daugiau nei dviejuose trečdaliuose šulinių.
Šulinių vandens užterštumo problemos sprendimą ypatingai apsunkina tai, kad net nutraukus ar sumažinus teršimą (sumažinus mineralinių trąšų naudojimą, išsprendus mėšlo sandėliavimo problemas, užsidarius daugeliui gyvulininkystės kompleksų ir pan.) ir išvalius šulinius, vandens kokybė ilgą laiką beveik negerėja dėl antrinio gruntinio vandens teršimo ir teršalų sankaupų dirvožemyje.
Nuolatinis biogeninių medžiagų (azoto, fosforo, kalio) patekimas į vandens telkinius skatina vandens telkinių eutrofikaciją. Eutrofikacija – tai šių medžiagų sukeltas spartus vandens augalijos augimas ir vystymasis bei padidintas biomasės formavimasis, kuriai irstant sunaudojama daug deguonies ir pradeda vykti sparti biologinių bendrijų kaita, dėl kurios jautresnės deguonies deficitui gyvūnų ir augalų rūšys iš viso išnyksta. Ypatingai neigiamą poveikį vandens telkinių eutrofikacija daro žuvų ištekliams, nes pirmiausiai išnyksta brangiausios švarų vandenį mėgstančios žuvys, o jų vietą užima taip vadinamos šiukšlinės žuvų rūšys.
Pagrindiniai antropogeninės eutrofikacijos šaltiniai yra du – žemės ūkio veikla ir visų pirma mineralinių trąšų naudojimas, bei rūgštieji lietūs. Dabartiniu metu su krituliais nitratų ir amonio forma per metus iškrenta apie 10 kilogramų azoto į hektarą. Prie jūrų eutrofikacijos labai prisideda ir upėmis atplukdomos biogeninės ir organinės medžiagos. Eutrofikacija faktiškai yra pagrindinė Lietuvos ežerų ir Baltijos jūros, įskaitant ir Kuršių marias, ekologinė problema. Įvairūs tyrimai ir teoriniai skaičiavimai rodo, kad net ir visiškai nutraukus Baltijos jūros teršimą, vandens kokybė šiame gana stipriai eutrofikuotame vandens telkinyje realiai pradėtų gerėti tik po keliasdešimties metų (Juknys, 2002; 102, 196, 202).

Pesticidų, herbicidų ir trąšų poveikis žmogui ir gamtai

Visiškai suprantamos buvo žmogaus pastangos cheminėmis medžiagomis naikinti piktžoles, kenkėjus, ligas sukeliančius grybelius, bet ši lazda turi du galus. Pernelyg susižavėję šiomis priemonėmis, žmonės pakenkė ir sau, užteršė gamtą ir maistą. Prisiminkime DDT naudojimą. Jis išgelbėjo vos ne trečdalį žmonijos nuo maliarijos ir šimtams milijonų žmonių davė duonos. Kol neišryškėjo liūdnos pasekmės.
Pesticidai (lot. pestis – užkratas, cide – žudyti) – tai grupė cheminių medžiagų, kuriomis naikinami žemės ūkio ir miško kenkėjai ir ligos.
Daugelis pesticidų yra greitai yrantys, bet jų suskilusios medžiagos bei priemaišos nuodingos. Veikdamos naikinimo objektą, tos medžiagos būna pakankamai kenksmingos ir aplinkai, ir žmogui. Žmogaus sveikatai kenksmingas tiek tiesioginis kontaktas su nuodingais chemikalais (per metus pasaulyje taip nusinuodija apie 2 mln. žmonių), tiek netiesioginis. Kai kurios cheminės medžiagos turi savybę kauptis ir ilgai nesiskaidydamos išsilaikyti lapuose, vaisiuose, daržovėse, o kartu su visa mitybine grandine patenka į žmogaus organizmą.
Lietuvoje herbicidai pradėti naudoti 1957 metais kaip pagalbinė priemonė. Pamažu ji virto pagrindine, ištaisanti visas žemės dirbimo klaidas. Purškimas herbicidais ėmė keisti ražienų skutimą, akėjimą, tarpueilių purenimą. Sunaikinus herbicidais piktžoles, grūdinių kultūrų derlius padidėja vos 2-3 centneriais iš hektaro, o nuo pesticidų žūva 20-70 procentų naudingų vabzdžių, nes kenkėjai yra atsparesni cheminėms medžiagoms.
Šiandien mokslininkai neabejoja pesticidų, maždaug kaip radioaktyviųjų medžiagų, kaupimusi žmogaus ir kitų gyvūnų organizme. Turėtume žinoti, kiek jų jau esame sukaupę. Todėl tik specialistų nekompetentingumu ir trumparegiškumu galima paaiškinti buvusio Respublikos Agropromo intensyvaus pesticidų naudojimo politiką.
Susirūpinimą kelia ir netinkamas cheminių trąšų, kurios ne tik užteršia vandens telkinius, bet ir maisto produktus (kadangi augalai iš dalies juos įsisavina), laikymas bei naudojimas.
Medikai nuolat primena, jog net trąšos redukuojasi ir sudaro vėžį sukeliančius junginius. Pavyzdžiui, nuo 200-300 miligramų nitritų dozės galima sunkiai apsinuodyti, o 300-2500 miligramų dozė gali būti mirtina žmogui. Dėl didelio nitritų kiekio organizme sutrinka endokrininių ir kraujodaros organų, galvos smegenų veiklą (Janušis, 1990; 67-71).

Ūkinės veiklos ytaka biologinei įvairovei ir kraštovaizdžiui

Biologinę įvairovę suprantame kaip visų gyvųjų organizmų rūšių, gyvenančių sausumos, paviršinio vandens bei kitose ekosistemose, visumą, jų buveines, taip pat jų genetinę įvairovę.
Biologinė įvairovė ir kraštovaizdis ne vienodai jautrūs žmogaus ūkinei veiklai. Jautriausios vietos yra upių slėniai, Nemuno žemupys, ežeringas rytų Lietuvos kraštas, karsto rajonas. Biologinė įvairovė ir kraštovaizdis tarpusavyje susiję. Viso to pagrindas – miškų, miškelių, kalvų virtinių visuma.
Kraštovaizdis – tai reljefo, klimato, oro, vandens, dirvožemio augalijos, gyvūnijos ir kultūrinio rūbo visuma. Jis nuolat kinta:, lauką keičia miškas, statomi ir vėl nugriaunami trobesiai, tiesiami keliai, sausinamos pelkės, užtvenkiami upeliai. Biologinei įvairovei ir kraštovaizdžiui daro neigiamą ytaką:
• intensyvus miškų kirtimas, mažų miškelių ir krūmų grupių naikinimas, pramoninė miškininkystė, kai auginamos kelios produktyviausios medžių rūšys;
• ekologinių sąlygų pasikeitimas nusausinus didelius plotus;
• vandens temperatūros rėžimo ir migracijos kelių pakitimai užtvenkus upelius;
• padidėjęs rekreacinis aktyvumas gamtoje;
• kelių tinklo plėtra ir transporto intensyvėjimas;
• intensyvi laukinių žvėrių medžioklė neatsižvelgiant į natūralų jų vystymasį, nuolatinės kontrolės stoka;
• žemės ūkio intensyvinimas;
• oro tarša, dulkės, vandens tarša, dirvožemio tarša.

III
IŠVADOS

Kaip matome industrinio žemės ūkio poveikis aplinkai yra labai didelis, tai leidžia daryti išvadą kad žemės ūkyje nepatenkinamai naudojamos gamtos apsaugos priemonės.antra vertus, maksimalių prevencinių priemonių įgyvendinimas žemės ūkyje leistų gana greitai ir smarkiai sumažinti aplinkos teršimą,todėl gamybos technologijos bei įrengimų (tiek pagrindinės gamybos, tiek valymo) tobulinimas turėtų būti svarbiausias gamtosaugos priemonių komplekso uždavinys (Gajauskaitė ir kt., 1988., 28).
Daugelis išsivysčiusių šalių jau įsitikino, kad intensyvinant gamybą pasiekiama riba, kai papildomos investicijos neduoda galimo gamybos ir ekonominio efekto, o labai pabloginą aplinką, kenkia žmonių sveikatai. Dėl to ekonomiškai ir ekologiškai subalansuota žemės ūkio plėtra yra vienintelis žmonijos pažangos kelias, – pabrėžiama daugelyje Europos Sąjungos dokumentų.
1992 m. Europos Sąjunga reformavo savo žemės ūkio politiką ir iškėlė tokius pažangaus ūkininkavimo uždavinius.
• mažinti žemės ūkio gamybos priklausomybę nuo iškasenų iš žemės gelmių (naftos, anglių, mineralinių žaliavų), dirvožemio ir dirvos degradaciją, toliau išlaikant žemės ūkio produktyvumo didėjimą vienam gyventojui;
• skatinti tradicinį ūkininkavimą, papildant jį naujomis idėjomis, padedančiomis taikyti aplinkai draugiškas ir subalansuotas žemės ūkio gamybos sistemas;
• tobulinti ūkio valdymą, geriau naudoti gamybos priemones ir įrengimus, mažinti energijos suvartojimą ir gerinti kaimo žmonių gyvenimo sąlygas;
• žadinti etnines bei žmogiškas vertybes, susijusias su žemės ūkio gamyba bei maisto kokybe, laikyti gyvulius artimoje jų prigimčiai aplinkoje. Siekti, kad pašaruose būtų kiek galima mažiau dirbtinių medžiagų;
• pažangus ūkininkavimas – tai taip pat ir atsakomybė, įpareigojanti didinti biologinę įvairovę bei grąžinti kraštovaizdį;
Lietuva, kaip ir kitos Helsinkio konvencijos narės, yra įsipareigojusi 50 proc. sumažinti azoto ir fosforo nuotėkį į Baltijos jūrą. Šioje srityje žemės ūkio gamybos tobulinimas turėtų suvaidinti svarbiausią vaidmenį. Be to, tinkamai tvarkomas žemės ūkis puošia kraštovaizdį, didina biologinę įvairovę, daro kaimą patrauklesnį turistui ir poilsiautojui.
Europos Sąjungos Nitratų direktyvoje pabrėžiama pažangaus ūkininkavimo taisyklių ir patarimų įgyvendinimo svarba gerinant vandens kokybę. Vandens kokybės gerinimas yra ir Lietuvos prioritetinė aplinkos apsaugos strategijos kryptis.
Kiekviena valstybė, norinti įstoti į ES, turi parengti ir patvirtinti savo šalies GEROSIOS ŽEMDIRBYSTĖS KODEKSĄ – PAŽANGAUS ŪKININKAVIMO TAISYKLES IR PATARIMUS, kuriose būtų aptariama:
1. Laikotarpiai, kai draudžiama naudoti kai kuriais trąšas.
2. Gyvulių tankis, atitinkantis maksimalią tręšimo mėšlu normą – 170 kg azoto hektarui žemės ūkio naudmenų.
3. Mėšlidžių talpa gyvulių mėšlui laikyti ne mažiau kaip šešis mėnesius.
4. Tręšimo apribojimai, atitinkantis pažangaus ūkininkavimo reikalavimus.
5. Daugiamečių ir vienmečių augalų procentinis santykis.
6. Žalienų plotų didinimas pavojingiausiais nitratų išplovimo atžvilgiu laikotarpiais; ekologiškai ir ekonomiškai subalansuotos tręšimo normos, terminai ir technologijos, tręšimo normos apribojimai nitratams jautriose teritorijose.
7. Priemonės neleidžiančios teršti žemės ūkio nuotekoms paviršinį ir gruntinį vandenį.
8. Melioracija, biologinė įvairovė ir kraštovaizdis.
PŪTP yra teisės norminių aktų ir rekomendacinių priemonių visuma, jų įgyvendinimas garantuoja ekonominį ir ekologinį optimumą. Jomis remdamasis ūkininkas ne tik gerins aplinką, bet ir gaus pelną, garantuojantį geras gyvenimo sąlygas(Lietuvos Respublikos Žemės Ūkio ministerija ir Lietuvos Respublikos Aplinkosaugos ministerija 2000).

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1.Šešelgis K. Aplinkos apsauga, Vilnius,1991. p. 15-16, 48-58.
2. Juknys R. Aplinkotyros pagrindai, Kaunas, 2002. p. 20-216.
3. Gajauskaitė R., Jurgelis J., Jankevičius K., Gamtos apsauga, 1988. p. 27-28.
4. Janušis A., Gamta ir mes,Vilnius,1990. p. 61-63,67-71.
5. Kalenda Č. Ekologinė krizė ir dorovė, Vilnius, 1992. p. 8-11.
6. Lietuvos Respublikos Žemės Ūkio ministerija, Lietuvos Respublikos Aplinkosaugos ministerija, Pažangaus ūkininkavimo taisyklės ir patarimai, Kėdainiai,2000. p. 4-5, 38-39.

Leave a Comment