Misku apsauga nuo ligu ir kenkeju

Turinys

2. Įvadas
3. Miskų sanitarinė būkle ir jos prognozė
4. Kenkėjai ir ligos
6. Apsaugos priemonės
7. Išvados
7. Literatūra

Įvadas

Siekiant užtikrinti subalansuotą miškų ūkio plėtrą, patenkinti įvairių visuomenės grupių poreikius miškui ir užtikrinti miškų išsaugojimą ateities kartoms, pripažįstant ilgą miško augimo trukmę ir atsižvelgiant į nuosavybės formų skirtumus bei sąveiką, skatinant sąlygas, kuriomis teisingai tvarkomi miškai duotų šaliai ekonominę naudą, Lietuvoje yra formuojama ilgalaikė miškų ūkio politika, suderinta su kitų šalies ūkio šakų politikomis ir besiremianti šalies tradicijomis bei Europos Sąjungos teisinių normų, tarptautinių konvencijų, rezoliucijų, susitarimų, programų bei nacionalinių teeisės aktų reikalavimais.

2007 m. sausio 1 d. miško žemės plotas buvo 2135,8 tūkst. ha ir užėmė 32,7% šalies teritorijos. Nuo 2001 m. sausio 1 d. miško žemės plotas padidėjo 115,5 tūkst. ha, o šalies miškingumas išaugo 1,8%. 2007 m. sausio 1 d. bendras medienos tūris siekė 404,7 mln. m3. Vienam gyventojui tenkantis miško žemės plotas buvo 0,63 ha, o medienos tūris – 120 m3. Metinis medienos tūrio prieaugis siekia 13,1 mln. m3. Lietuvos miškuose 2007 m. sausio 1 d. duomenimis didžiausią plotą užėmė spygliuočių medynai (pušynai – 35,6%, eglynai – 20,9%), o lapuočių medynai – 43,4% visų miškų. (Plačiau.)

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir prrasidėjus žemės reformai privačių miškų plotas nuolat didėja. Šiuo metu (2007 m. liepos 1 d.) privačių miškų Lietuvoje yra 755,6 tūkst. ha, tai sudaro 35,4 % bendro mūsų šalies miškų ploto. Privačių miškų savininkų skaičius yra apie 225 tūkst., o vidutiniškai vienam miško savininkui tenkantis privataus mi

iško plotas – 3,35 ha.

MIŠKŲ SANITARINĖ BŪKLĖ IR JOS PROGNOZĖ 2007 M.

Svarbiausi reiškiniai

Žievėgraužio tipografo populiacijos išplitimo grėsmė didėjanti. Dėl 2006 m. buvusių palankių meteorologinių sąlygų, o taip pat esant sausam ir karštam 2007 m. pavasariui bus palankios sąlygos masinio dauginimosi židinių susidarymui. Ypač tai aktualu išretėjusiuose eglynuose, kirtaviečių pakraščiuose.

Ąžuolų džiūvimas. Ąžuolų būklės įvertinimas 2006 m. vasaros pradžioje parodė, kad ąžuolų džiūvimas stabilizavosi. Sveikų medžių (defoliacija iki 25%) ąžuolynuose vidutiniškai yra 59%, o stipriai pažeistų, džiūstančių ir sausų (kuriuos galima kirsti sanitariniais kirtimais pagal Miško sanitarines apsaugos taisyklių 39 p. reikalavimus) – 15% viso ąžuolų kiekio. Apie 25% ąžuolų yra daugiau ar mažiau pažeisti (defoliacija 25-75%) ir jų prognozė neaiški. Jų sveikatingumas priklausys nuo klimatinių faktorių.

Spyglius graužiančių kenkėjų (verpiko vienuolio, pušinio verpiko, paprastojo pušinio pjūklelio) populiacijos yra negausios ir jų didesnių pažeidimų 2007 m. neeprognozuojama.

Antraeiliai reiškiniai

Uosių džiūvimas. Uosynų žuvimas nuo 1996 m. pradėjusių plisti grybinių ligų (Armillaria sp.) stabilizavosi, pažeidimai neplinta į išlikusius gyvybingus medžius ar medynus. Daugiausia sanitarinių kirtimų uosynuose prognozuojama Joniškio ir Pakruojo miškų urėdijose, kur uosių džiūvimas prasidėjo vėliau, negu vidurio Lietuvoje.

Grambuolių pažeidimų pietų Lietuvoje 2007 m. bus daugiau negu 2006 m., todėl, kad 2006 m. buvo gausaus suaugėlių skraidymo metai (vyravo pirmo ūgio lervos, padarančios mažai žalos). Vidurio ir šiaurės Lietuvoje (Panevėžio urėdijoje) taip pat galima didesnė žala, nes 2007 m. vyraus paskutinio ūgio lervos.

Kiti pažeidimai

Pušies li

iemenų kenkėjų, Pušinių straubliukų, Drebulinės pinties, Šakninės pinties, Saklio pažeidimų apimtys stabilios ir nėra jokių požymių ar priežasčių, kad šių pažeidimų mastas iš esmės keistųsi.

Pažeidimų gali padaugėti dėl vėjavartų, vėjalaužų, sniegalaužų, ledalaužų, gaisrų, sausrų, užmirkimo ar šalnų.

Kenkėjai ir ligos

Medžių spygliais ir lapais maitinasi labai daug vabzdžių rūšių. Netekę asimiliacinio aparato, medžiai netenka prieaugos, nusilpsta. Po pakartotinių lajų nugraužimų pradeda džiūti viršūnės, atskiros šakos ar visas medis, apsigyvena liemenų kenkėjai. Jautriausi apgraužimams – eglė, kėnis.

Miškams didžiausią pavojų kelia drugių (Lepidoptera) ir plėviasparnių (Hymenoptera) būrių atstovų lervos.

Graužiantys kenkėjai gyvena atvirai, todėl priklauso nuo aplinko sąlygų, jų populiacijų gausumas svyruoja. Palankios meteosąlygos sąlygoja geresnį maitinimąsi, augimą, vystymąsi, dauginimąsi, išplitimą; nepalankios – didelį mirtingumą, nepaisant didelio vislumo. Juos lengvai suranda ir naikina paukščiai, žinduoliai, plėšrūs ir parazitiniai vabzdžiai ar ligų sukėlėjai. Lajas graužiantys vabzdžiai puikiai plinta: jie aktyviai skraido, suaugėliai ir jaunos lervos gali būti dideliais atstumais pernešami vėjo, vyresnių ūgių lervos, ieškodamos maisto, gali nukeliauti 2-3 km. Vabzdžių plitimui padeda ir žmogus, perveždamas juos drauge su miško produkcija ar kitais būdais.

Lajų kenkėjai dėl didelio vislumo dažnai sudaro masinio dauginimosi židinius.

Lajų kenkėjai: paprastasis pušinis pjūklelis- Gali sudaryti masinio dauginimosi židinius, turi dvi generacijas per metus.
pušinis pelėdgalvis- Vienas iš didžiausių pušynų kenkėjų, sudaro masinio dauginimosi ži

idinius. Dėl spyglių ir pumpurų sunaikinimo medžiai labai nusilpsta, ypač sausringais metais, juos lengvai apgyvendina liemenų kenkėjai.
pušinis verpikas- Dažniausiai nugraužia spyglius grynuose 20-60 metų pušynuose, augančiuose neturtingose sausose augimvietėse. Sudaro masinio dauginimosi židinius.
verpikas vienuolis- kenkia spygliuočių miškuose, masinio dauginimosi metu nugraužia visus spyglius, viršūninių ūglių pumpurus – nuo to eglynai dažniausiai išdžiūsta; pušynai, jeigu neužpuola liemenų kenkėjai, dažnai atsistato.
žvaigždėtasis pjūklelis-audėjas- Nugraužia įvairaus amžiaus pušų spyglius. Židiniai tik rytų Lietuvoje.
pušinis sprindis- Vikšrai nugraužia įvairaus, dažniausiai vidutinio amžiaus pušų spyglius. Plinta 20-70 metų amžiaus pušynuose.
neporinis verpikas- Lervos maitinasi daugelio medžių rūšių lapais. Lietuvoje masinio dauginimosi židinius sudaro Kuršių nerijoje.
Grambuoliai- Apgraužia jaunus medžių ir krūmų lapus. Ypač gausūs pietinėje ir rytinėje Lietuvos dalyje.
keršoji kaštoninė kandelė- Pažeidžia tik kaštonus, ant lapų atsiranda rudos spalvos dėmės. Stipriai pažeisti lapai nudžiūsta ir nukrenta.

Liemenų kenkėjai: didysis kirpikas- Vienas žalingiausių ir dažniausiai pasitaikančių pušies liemenų kenkėjų. Dažniausiai pažeidžia medžius gaisravietėse, šakninės pinties ar spyglius graužiančių vabzdžių židiniuose.
mėlynasis blizgis- Pažeidžia pušis nuo 20 iki 80 metų amžiaus, dažniausiai apgyvendina pietinę stiebo pusę. Šviesą ir šilumą mėgstanti rūšis, židiniai formuojasi gaisravietėse, šakninės pinties židiniuose, išretėjusiuose, mažo skalsumo medynuose.
mažasis kirpikas- Dažnai sutinkama pušies liemenų kenkėjų rūšis. Gyvena po plona stiebų žieve, storose šakose, rečiau po vidutinio storumo žieve.
žievėgraužis tipografas- Normaliomis sąlygomis sėkmingai apgyvendina tik nusilpusias egles, ta

ačiau smarkiai išaugus populiacijai, “įveikia” net ir sveikus medžius.
žievėgraužis graveris- Gyvena šakose ir kamienuose po plona žieve. Pažeidžia įvairaus amžiaus, glaudumo ir sudėties eglynus, kitus spygliuočius – retai. Dažnas.
eglinis poligrafas- Pažeidžia egles. Dažnai aptinkamas vėjalaužų, vėjavartų, gaisrų, sniegalaužų, netaisyklingų tarpinių kirtimų sudarkytuose medynuose.

Jaunuolynų kenkėjai: grambuoliai (lervos)- Nugraužia jaunų augalų šaknis. Labiausiai kenkia pušims, beržams. Dažni, ypač gausūs pietinėje ir rytinėje Lietuvoje.
pušiniai straubliukai- Pagrindinis želdinių, žėlinių kenkėjas – vabalai apgraužia spygliuočių medelių žievę. Lervos vystosi šviežių kelmų šaknyse, nekenkia.

Vaisių, sėklų kenkėjai: kankorėžinis skaptukas- Kankorėžinį kankorėžinį skaptuką literatūroje vieni autoriai nurodo kaip žalingą sėklų naikintoją, kiti – kad skaptukas žalos nedaro.
kankorėžinis stagargraužis- Stagare matomi kenkėjų padaryti takai ir geltoni vikšrai. Žalingas sėklinėse plantacijose ir medynuose, kuriuose ruošiamasi rinkti kankorėžius.
kankorėžinis ugniukas- Pakenkti kankorėžiai rusvi, kankorėžių viduje, o dažnai ir paviršiuje yra rausvai rudos spalvos vikšrų ekskrementų.
Infekcinės ligos: infekcinis daigų išgulimas- Pažeidžia tiek dygstančias sėklas, tiek pirmų metų spygliuočių ir lapuočių medžių rūšių sėjinukus. Dažniausiai sukelia Fusarium, Alternaria, Rhizoctonia, Phytium, Verticillium, Phytophtora grybai.
spygliuočių ūglių vėžys- Pušų bei kitų spygliuočių liga, nuo kurios dažnai nukenčia ne tik daigai, bet ir miško želdiniai, jaunuolynai ir net brandūs medynai. Sukėlėjas – Gremmeniella abietina.
ąžuolinis pelenis- Sukelia ąžuolų lapų miltligę. Pažeisti lapai pasidengia baltu veltinišku grybienos sluoksniu, vėliau paruduoja, deformuojasi, nukrenta.
kaštoninė filostikta- Sukelia kaštono lapų rudąjį dėmėtumą – ant lapų matomos rusvai rudos, apsuptos gelsvo apvado dėmės, juodos piknidės viršutinėje lapo dalyje; stipriai pažeisti lapai nudžiūna.
klevo lapų demėtligė- Klevo lapų juodulius sukelia du grybai: Rhytisma acerinum (Pers: Fr.) ir Rhytisma punctatum Fr. Ant apsikrėtusių klevų lapų matomos juodos, iškilios, blizgančios dėmės.
klevo lapų miltligė- Lietuvoje klevo lapų miltligę sukelia du grybai: Tulasnio uncinulė (Uncinula tulasnei Fuckel) ir klevinė uncinulė (Uncinula bicornis Wallr.: Fr.).
drebulinė kempinė- Sukelia baltąjį juostuotąjį drebulės branduolio puvinį. Vienas iš labiausiai paplitusių kempininių grybų Lietuvos miškuose.
Saklys- Pažeidžia pušis, dažniau nudžiūsta viršūninė lajos dalis; žaizdai esant žemiau lajos – gali nudžiūti visas medis. Dažnas 50 metų ir vyresniuose pušynuose.
šakninė pintis- Sukelia margąjį korozinį spygliuočių šaknų puvinį. Labiausiai išplitusi ir žalingiausia spygliuočių medžių liga. Gali apkrėsti daugelį spygliuočių rūšių ir kai kuriuos minkštuosius lapuočius.
Kelmutis- Sukelia baltąjį periferinį balanos puvinį. Paprastai vystosi kaip saprotrofas ant negyvų medžių šaknų ir kelmų, bet neretai parazituoja gyvus nusilpusius medžius.

Apsaugos priemonės

Miško ūkinės sanitarinės apsaugos priemonės- Miško ūkinės kenkėjų, ligų sukėlėjų skaičiaus reguliavimo priemonės apima miško atkūrimo, įveisimo ir miškininkavimo būdus ir priemones, kurios didina miško biologinį atsparumą, sudaro sąlygas, nepalankias kenkėjų, ligų sukėlėjų vystymuisi, bet palankias naudingiems organizmams. Dažniausiai tai profilaktinės priemonės, kurios vykdomos visą miško auginimo laiką.
Biologinės augalų apsaugos priemonės- Biologinės kenkėjų, ligų sukėlėjų skaičiaus reguliavimo priemonės pagrįstos antagonistiniais santykiais tarp gyvų organizmų grupių ar rūšių. Naudojami natūralūs priešai ar jų gyvybinės veiklos produktai, taip pat sintetiniai ar gamtiniai analogai. Be to, biologiniams metodams priklauso naudingų organizmų, kenkėjų natūralių priešų, apsauga ir gausinimas bei sąlygų jiems sudarymas ar gerinimas.
Cheminės- Cheminės miško apsaugos priemonės – organinių ir neorganinių cheminių medžiagų (pesticidų) naudojimas kenkėjams, piktžolėms, ligų sukėlėjams ir kitiems žaladariams naikinti bei ligoms gydyti.

Išvados

Miškas yra vienas pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, tarnaujantis valstybės ir piliečių gerovei, saugantis kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę. Nepriklausomai nuo miškų nuosavybės formos miškas pirmiausia yra nacionalinis turtas, kuris turi būti išsaugotas ateities kartoms, tenkindamas ekologines, ekonomines bei socialines visuomenės reikmes. Miškas ne tik teikia medieną ir kitus miško produktus, bet ir yra esminis ekologinės pusiausvyros faktorius, sudarydamas daugelio gyvūnijos ir augmenijos rūšių buveines, stabdydamas dirvos eroziją, absorbuodamas anglies dvideginį bei grynindamas orą, saugodamas gruntinius ir paviršinius vandenis, suteikdamas galimybę miesto ir kaimo gyventojams poilsiauti.

Naudota literatūra:
http://www.msat.lt/lt.php
http://www.am.lt/VI/article.php3?article_id=5768
http://www.birzu-miskai.lt/%3Fid%3D12+misku+apsauga&hl=lt&ct=clnk&cd=4&gl=lt
http://www.varmu.lt/index.php%3Fid%3D62+misku+apsauga&hl=lt&ct=clnk&cd=8&gl=lt
http://www.miskai.lt/index.php?id=64

Leave a Comment