Lietuvos ekologinė būklė

TURINYS

ĮVADAS..............................2
1. LIETUVOS EKOLOGINĖ BŪKLĖ.............................3
1.1. Oro būklė ir tarša..............................3
1.2. Vandens telkinių būklė ir tarša............................5
1.3. Dirvožemių būklė ir tarša..............................7
1.4. Tarša senais pesticidais..............................9
1.5. Atliekų tvarkymo ir perdirbimo problema.......................10
1.6. Miškų būklės kaita..............................11
1.7. Rūšių nykimas ir biologinės įvairovės mažėjimas...................13
IŠVADOS..............................14
INFORMACINIŲ ŠALTINIŲ SĄRAŠAS.............................15ĮVADAS
Pastaraisiais dešimtmečiais prieštaravimai tarp žmogaus veiklos ir gamtos tapo viena iš aktualiausių socialinių – ekonominių problemų. Sparčiai plėtojant industrializaciją ir urbanizaciją, nepaprastai buvo nuniokota gamta, padidėjo aplinkos užterštumo matai, dėl to sutriko ekologinės sistemos „žmogus – gyvoji gamta“ pusiausvyra. Neracionalaus gamtos išteklių naudojimo, oro, dirvos, vandens taršos pasekmės dabar juntamos ne tik pagrindiniuose pramoniniuose – industriniuose raajonuose, bet ir visoje planetoje. Kadangi biosfera nepajėgia natūraliai apsivalyti, didėja pavojus žūti Žemėje gyvuojančiai civilizacijai.

Akivaizdu, kad daugelis aplinkos apsaugos problemų yra vienaip ar kitaip susijusios su šalies ekonomikos plėtra. Todėl, siekiant išsaugoti švarią ir sveiką aplinką, vis daugiau atsakomybės tenka ūkio sektoriui. Kuriant tiek visos šalies ūkio, tiek ir atskirų įmonių veiklos strategijas, vis plačiau taikomi darnaus vystymosi principai. Europos Komisija pabrėžia, kad darniam vystymuisi skatinti labai svarbu pramonės įmonėse plėtoti prevencines aplinkos apsaugos priemones, didinti valstybės institucijų vaidmenį.

Lietuvos ūkkiui pereinant nuo planinės prie rinkos ekonomikos, jį restruktūrizuojant, brangstant energijos ir kitiems ištekliams, gerokai efektyviau naudojama energija bei žaliavos.

2004 – ieji Lietuvos aplinkosaugai buvo ypatingi tuo, kad tai pirmieji mūsų valstybės narystės Europos Sąjungoje metai. Todėl ir jai buvo keliami ES

S šalims nustatyti reikalavimai bei skiriama atitinkamai daugiau dėmesio.

Darbo tikslas: išnagrinėti Lietuvos ekologinę būklę.

Darbo uždaviniai:
 išanalizuoti Lietuvos oro būklę ir taršos poveikį aplinkai;
 išnagrinėti Lietuvos vandens telkinių būklę;
 apžvelgti Lietuvos dirvožemio būklę, pesticidų poveikį aplinkai, atliekų tvarkymo problemas;
 įvertinti miškų būklės kaitą.1. LIETUVOS EKOLOGINĖ BŪKLĖ
1.1. Oro būklė ir tarša
Atmosferos oro tarša išlieka viena didžiausių aplinkos problemų. Oro taršos mažinimas yra vienas prioritetinių mūsų šalies aplinkosaugos uždavinių. Lietuva yra prisijungusi prie Jungtinių Tautų konvencijos dėl tolimųjų pernašų (1979 m.) bei Bendrosios klimato kaitos konvensijos (1992 m.), skirtos klimato kaitos procesams stabilizuoti, taip pat iš dalies savo įstatyminę bazę suderino su ES keliamais oro kokybės reikalavimais. Dabartiniu metu Lietuva tarp Rytų ir Centrinės Europos šalių išsiskiria mažu teršalų kiekiu (apie 1,7 t/km2 SO2 ir 0,8 t/km2 NO2), tenkančiu teritorijos ploto vienetui. Regioninę orro taršą lemia tolimosios pernašos ir priemaišų transformacija vykstant toms pernašoms.

Kaip ir visame pasaulyje, svarbiausi Lietuvos antropogeninės oro taršos šaltiniai yra stacionarieji (pramonė, energetika) ir mobilieji (visų rūšių transportas).

1 pav. Emisijų į orą asortimentas iš stacionariųjų ir mobiliųjų taršos šaltinių (2000 m.)

Pramonė ir energetika teršia orą sieros dioksidu, angliavandeniliais, anglies monoksidu, azoto oksidais. Autotransporto emisijoje yra per 200 įvairių cheminių junginių, tarp kurių vyrauja anglies monoksidas, aldehidai, angliavandeniliai, azoto oksidai, kietosios dalelės (dulkės, suodžiai), švino aerozolis.

Paskutiniais metais transporto taršos indėlis į bendrąją aplinkos taršą šiek ti

iek padidėjo. Tai sietina su staigia transporto plėtra. 2003 m. pradžioje Lietuvoje buvo užregistruota 1,2 mln. lengvųjų automobilių. Tik 1 % jų yra 1-3 m. senumo, 2 % -4-5 m. senumo. Didžioji dauguma (net 85 %) Lietuvos keliais riedančių lengvųjų automobilių yra atkeliavę iš Vakarų ir techniškai netvarkingi, paprastai virš 10 m. senumo. Techniškai tvarkingi ir ekologišką kurą naudojantys automobiliai sudarovapie 2-3 % bendros autotransporto masės. Taršą didina gerokai išaugęs galingų autofurgonų srautas į Lietuvą ir tranzitas per jos teritoriją, įvežamų senų automobilių gausėjimas, taip pat blogai organizuotas eismas didžiuosiuose šalies miestuose. Autotransporto emisijos patenka į žemiausią troposferos sluoksnį, todėl sunkiai išsisklaido. Teršalų sklaide mieste priklauso nuo infrastruktūros, mikrorereljefo, meterologinių sąlygų. Esant ramiam, saulėtam orui susidaro temperatūros inversija ir sklaida pablogėja. Prie gatvių esantys pastatai dar labiau sumažina sklaidą, todėl kenksmingos medžiagos kaupiasi pėsčiųjų kvėpavimo zonoje. Azoto ir sieros oksidai neilgai išsilaiko atmosferoje, tai lemia didelę sezoninę jų kaitą – vasarą teršalų koncentracijos paprastai 3-5 kartus mažesnės negu žiemą.

Labiausiai užterštos centrinės didžiųjų Lietuvos miestų dalys (tai būdinga ir kitų šalių miestams). Didžiausias miestų centro oro teršėjas – intensyvus autotransporto srautas. Nors transporto srautai miestuose gerokai suintensyvėjo, tačiau „Mažeikių naftai“ atsisakius šviningo benzino gamybos, ši problema sėkmingai sprendžiama: švino koncentracija ne tik Lietuvos miestų ore, bet ir visoje šalies teritorijoje pastaraisiais metais yra sumažėjusi. Autotransporto koncentracija didžiuosiuose šalies miestuose su
ukelia transporto kamščius, didina oro užterštumą ir blogina gyvenimo kokybę.

Daug teršalų Lietuva gauna iš kitų šalių dėl tolimųjų pernašų. Vyraujantys pietvakarių vėjai daugiausia teršalų į Lietuvą atneša iš Centrinės ir Vakarų Europos. Aplinkinių valstybių metiniai sieros teršalų srautai į Lietuvą sudaro apie 77 tūkst. t, o redukuoto ir parūgštinto azoto – 51 tūkst. t, kai pačios Lietuvos tarša tesudaro tik 22 ir 24 tūkst. t, arba 21-32%. Iš kaimyninių šalių į Lietuvą atnešami SO2 kiekiai sudaro 77%, NOX – 95% bendrųjų iškritų. Apie 60% sieros ir azoto teršalų į Lietuvos atmosferą patenka iš Lenkijos, Vokietijos ir Čekijos, mažiau – iš Belgijos, Didžiosios Britanijos ir Danijos. Mažiausiai teršalų randama oro masėse, kurios susiformuoja virš Islandijos ar Šiaurės Atlanto ir keliauja į Lietuvą per Skandinavijos šalis ir Baltijos jūrą.

Atmosferos oro taršo.s poveikis miškams ir kitoms ekosistemoms pasireiškia parūgštintų kritulių ir sausųjų iškritų forma. Rūgštieji lietūs yra rimta ekologinė problema daugelyje Europos šalių. Iš vietinių taršos šaltinių į orą patenkantys sieros ir azoto oksidai, veikdami Saulės spinduliuotės bei ore esančių kitų cheminių priemaišų ir drėgmės, virsta sieros ir azoto rūgštimis, kurios iškrinta su krituliais. Rūgščiojo lietaus problemos neapsiriboja valstybių sienomis – Europoje susiformavusi padidėjusio rūgštingumo kritulių zona jungia Didžiąją Britaniją, Olandiją, Vokietiją, Skandinavijos pietus ir Baltijos šalis. Per Baltijos jūrą rūgštieji lietūs atnešami į Lietuvą.

Lietuvos vietiniai taršos šaltiniai išmeta tik apie 26% teritorijai te
enkančių teršalų. Didžiausi stacionarūs teršėjai yra AB „Mažeikių nafta“, Mažeikių ŠE, Lietuvos elektrinė, Vilniaus elektrinė – 2, AB „Achema“, AB „Akmenės cementas“. Labiausiai užteršti Mažeikių, Akmenės, Jonavos, Vilniaus, Trakų rajonai, o švariausi – Širvintų, Šalčininkų, Zarasų, Skuodo, Šilalės. Išskiriami trys pagrindiniai lokaliosios taršos regionai: Vilnius – Elektrėnai, Kaunas – Jonava – Kėdainiai ir Mažeikiai – Naujoji Akmenė – Šiauliai. Likusioje šalies teritorijos dalyje dominuoja tolimųjų pernašų iš svetur atneštos emisijos.

Įgyvendindami Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvenciją ir jos Geteborgo protokolo dėl rūgštėjimo, pažemio ozono poveikio mažinimo nuostatas, Lietuva turi užtikrinti, kad 2010 m. ir kiekvienais vėlesniais metais į atmosferą išmetamo sieros dioksido kiekis neviršytų 145 tūkst. tonų, azoto oksidų – 110 tūkst. tonų, lakiųjų organinių junginių – 92 tūkst. tonų ir amoniako – 84 tūkst. tonų.

2 pav. Pagrindinių į atmosferą išmetamų teršalų kiekio dinamika Lietuvoje 1995-2003 m.

Šiuo metu į atmosferą išmetami šių teršalų kiekiai, kaip matyti iš diagramos, neviršija nustatytų reikalavimų, tačiau, augant ekonomikai, ypač gamybai ir transportui, gali tekti imtis papildomų taršos reguliavimo priemonių.1.2. Vandens telkinių būklė ir tarša
Pagal Valstybinę monitoringo programą paviršinio vandens telkinių kokybė pagal daugiau nei 70 rodiklių. Aplinkos ministerijos duomenimis, palyginus 1994-2004 m. duomenis matyti, kad vandens kokybė pastebimai gerėja. Gerokai padaugėjo tiriamų valstybinio monitoringo upių vietų, priklausančių I ir II vandens kokybės klasei. 2004 m. I klasei prikausė beveik 11 proc. tiriamųjų upių vietų, II klasei net 38 proc., 1994 m. Iklasės tiriamų valstybinio monitoringo upių vietų visiškai nebuvo identifikuota, Iiklasei priklausė 9,4 proc. tiriamų upių vietų. 1994 m. beveik 26 proc. tiriamų upių priklausė V klasei, o 2004 m. – vos 3 roc.

3 pav. Upių vandens kokybės klasių kaita 1994-2004 m.

Švariausios upių vietos (I klasė), pagal 2004m. valstybinio monitoringo duomenis, buvo Birvėta (Virvytė) Baltarusijos pasienyje, Buka aukščiau Baluošo, Šelmenta bei Šešupė pasienyje su Lenkija, Švogina aukščiau Vainiūnų, Venta žemiau Mažeikių ir Žeimena ties Kaltanėnais.

Ežerų vandens kokybė pagal organinių ir biogeninių medžiagų koncentracijas atitiko I – II klasę, t.y. vanduo buvo labai švarus bei švarus.

Mineralinėmis medžiagomis (azoto ir fosforo junginiais) labiausiai užterštas Nevėžis. Nemuną smarkiai teršia Kaunas, Rusijos Kaliningrado srities Ragainės ir Tilžės miestų buitinės bei pramoninės (celiuliozės ir popieriaus fabrikų) nuotekos. Upės yra labiau užterštos žemiau miestų bei gyvenviečių, pro kurias jos teka, o švaresnės – aukščiau jų.

Iš stambesnių vandens telkinių labiausiai užterštos Kauno ir Kuršių marios. Taip yra todėl, kad į marias plukdo vandenis Nemunas, surinkęs juos iš dalies Baltarusijos ir beveik iš visos Lietuvos. Klaipėdos uosto akvatorijos vanduo užteršas fenoliais. Sunkieji metalai kaupiasi Kuršių marių dugne, Talšos ežere. Norėta šių vandens telkinių dumblą naudoti žemės ūkio kultūrų auginimui, bet sunkiųjų metalų koncentracijos jame pasirodė per didelės.

Labiausiai organinėmis medžiagomis užterštos yra šios Lietuvos upės: Neris, Nemunas, Mūša (žemiau Kulpės); iš mažesniųjų upelių – Kulpė, Sidabra, Obelė ir Laukupė. Organinėmis medžiagomis užterštuose stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandenyse vyksta eutrofizacija. Šis procesas paspartėja, kai į vandenį be organinių medžiagų patenka ir mineralinių, ypač azoto ir fosforo junginių. Gausiai suvešėjusių augalų liekanos nusėda dugnan ir virsta dumblu. Vandens telkinys ima dumblėti, o jo pakrantės vietomis užpelkėja. Toks ežeras virsta raistu. Eurtofizacijos nualintų ežerų augalija vešli, mirusios organinės medžiagos sunaudoja daug deguonies. Žiemą bei karštomis vasaros dienomis vandenyje stinga deguonies, kurio trūkumas pražūtingas vandens gyvūnams ir augalams. Lietuvoje nemažai uždumblėjusių ežerų ir ežerėlių. Kartais bandoma juos gelbėti valant susikaupusį dumblą.

Derėtų atskirai aptarti požeminio vandens kokybę, nes Lietuvoje tai vienas pagrindinių geriamojo vandens išteklių. Jo kokybės pablogėjimas gali turėti tiesioginės įtakos žmonių sveikatai. Požeminio vandens ištekliai gana dideli – virš 3 mln. m3 per parą. Šiuo metu naudojama mažiau negu pusė šių išteklių, todėl jų užteks ilgam, be to, jie nuolat atsinaujina. Lietuvoje uždrausta išleisti užterštą vandenį į požeminio vandens horizontus, tokiu būdu saugoma jo kokybė. Požeminio vandens kokybės pokyčiai vyksta labai lėtai. Požeminis vanduo yra švariausias.

Geriamajam vandeniui įtakos turi natūralaus požeminio vandens išteklių kokybė, geležies šalinimo iš geriamojo vandens efektyvumas, centralizuoto geriamojo vandens tiekimo tinklo būklė. Ypač aktuali nitratų, patenkančių į kastinių šulinių vandenį, problema. Dabar Lietuvoje yra daugiau nei 300 tūkstančių kastinių šulinių, iš kurių vandenį geria 1/3 Lietuvos gyventojų. Pusėje šių šulinių nitratų koncentracija vandenyje yra didelė.

Gruntinio vandens kokybė kelia susirūpinimą daugelyje Lietuvos teritorijų. Taip yra dėl pasklidusios taršos, patenkančios iš intensyvios žemdirbystės laukų, gyvulininkystės. ar paukštininkystės kompleksų, trašų ir pesticidų sandėlių, sąvartynų filtrato. Duomenys rodo, kad gruntinis vanduo Lietuvoje yra labiausiai užterštas azoto junginiais. Šiaurės Lietuvoje opi fluoridų, sulfatų chloridų problema.1.3. Dirvožemių būklė ir tarša
Priešingai nei oro ar vandens užterštumas, dirvožemio degravimas dažnai vertinamas kaip lokali valstybės vidaus problema. Dirvožemio degradavimo problemos, kurioms skiriamas didžiausias dėmesys:
 lokali tarša;
 išsklaidyta tarša;
 dirvos rūgštėjimas;
 erozija;
 dirvožemio praradimas dėl teritorijų urbanizavimo.

Lietuvos dirvožemiai labiausiai kenčia nuo technologinės taršos (automobilių ir geležinkelių transporto, pramonės įmonių, įvairių katilinių bei kitų objektų skleidžiamų teršalų0 ir žemės ūkyje naudojamų cheminių junginių – pesticidų, trašų. Tarp daugelio cheminių teršalų ypatingą vietą užima sunkieji metalai, kuriems būdingas ilgalaikis įvairiapusiškas toksinis poveikis, keliantis grėsmę gyvajai gamtai ir žmonių sveikatai. Sunkieji metalai į dirvožemį patenka iš atmosferos, kurioje jie atsiranda dėl ugnikalnių išsiveržimų ir dėl antropogeninės veiklos (tręšiant laukus, nusėdant pramonės ir transporto teršalų emisijoms). Dirvožemyje vyksta šių metalų transformacija ir akumuliacija. Dėl to jie patenka į medžiagų apytakos ciklus. Sunkiųjų metalų migracijai ir kaupimuisi turi įtakos dirvožemių savybės: reakcija, humuso kiekis, genezė, sorbcijos talpa, granuliometrinė sudėtis, o ypač dirvožemio smulkioji frakcija. Nustatyta, kad didžiausios chromo, nikelio ir vario koncentracijos yra Vidurio Lietuvos, o švino ir cinko – Vakarų Lietuvos dirvožemiuose. Mažiausi sunkiųjų metalų kiekiai susikaupę Rytų Lietuvos dirvožemiuose, kur vyrauja mažai humuso turintis lengvo smėlio dirvožemis. Nedideli kadmio kiekiai pastebimi visuose dirvožeminiuose rajonuose. Sunkiųjų metalų kiekis rupiose (smėlinėse) ir smulkiose (priemolio ir molio) uolienose labai skiriasi. Tai lemia skirtinga uolienų mineraloginė sudėtis ir nevienodas smėlinių ir molinių dalelių kiekis.

Smėlio dirvose vyrauja kvarcas ir rupios dalelės, turinčios labai mažai sunkiųjų metalų. Sunkaus priemolio ir molio dirvose gausu mineralinių ir molinių dalelių, kuriose sunkiųjų metalų susikaupia 2 – 3 kartus daugiau negu smėlio dirvose. Dalyvaudami vandens ir įvairių biogenų apytakoje sunkieji metalai iš dirvožemio patenka į augalų audinius, kur slopina metabolizmo procesus, stabdo augalų vystymąsi, mažina produktyvumą. Su augaliniu maistu jie patenka į gyvūnų ir žmogaus organizmą.

Dažniausiai sunkieji metalai patenka į dirvožemį su mineralinėmis trąšomis. Šių metalų kiekis labai priklauso nuo jų koncentracijos trąšų gamybai naudojamose žaliavose. Žemės ūkio dirvožemiai užteršti herbicidų, insekticidų, beicų ir kitų pesticidų likučiais, taip pat trąšų pertekliumi. Dėl rūgščiojo lietaus didėja dirvožemių rūgštingumas, prasideda jų destrukcija, mažėja derlingumas.

Labiausiai užteršti dirvožemiai prie stambių pramonės įmonių ir automagistralių. Šių dirvožemių užterštumą sunkiaisiais metalais sąlygoja įvairūs veiksniai: dirvožemio tipas, vyraujančių vėjų kryptis, reljefas, transporto eismo intensyvumas, atstumas nuo taršos šaltinių. AB „Mažeikių nafta“ aplinkoje sunkieji metalai daugiausia kaupiasi gamyklos teritorijoje bei plotuose įvairiu atstumu nuo gamyklos vyraujančių vėjų kryptimi. Daugiausia chromo, vario, cinko dirvožemyje rasta 5-10 km atstumu, nikelio, vanadžio ir berilio – gamyklos teritorijoje. AB „Akmenės cementas“ į atmosferą išmeta nemažai dulkių ir pelenų. Todėl durpiniame miško dirvožemyje kaupiasi mikroelementai ir sunkieji metalai: stroncis, baris, titanas, manganas, švinas, varis, chromas, nikelis, boras ir kadmis. Didžiausi šių mikroelementų ir sunkiųjų metalų, kurie įeina į gamybinių žaliavų sudėtį, kiekiai nustatyti visai šalia gamyklos. Tolstant nuo jos šie kiekiai mažėja. Jonavos AB „Achema“ aplinkojje nustatytas miško dirvožemių parūgštėjimas iki 4-8 km atstumu. Zonoje iki 2 km nuo gamyklos miško paklotėje aptikta nikelio, mangano, chromo, švino. Palyginti didelė šių metalų koncentracija rasta 0,5 km atstumu nuo gamyklos. Mažesnė minėtų sunkiųjų metalų koncentracija yra už 6-10 km nuo gamyklos. Prie Kėdainių „Lifosos“ aptikta švin.o, stroncio, bario.

Dirvožemio erozija – derlingojo dirvožemio horizonto nuardymas, veikiant vandeniui ir vėjui – yra vienas iš jo degradaciją skatinančių veiksnių. Vandens erozija yra paveikusi apie 12%, vėjo erozija – apie 3% Lietuvos dirvožemio. Labiausiai nuo reozijos nukentėjo Zarasų (64%), Molėtų (62%), Trakų (57%) ir Utenos (45%) rajonų dirvožemis. Dėl erozijos kasmet iš 1 ha išplaunama ir išpustoma po 10-15 m3 dirvožemio. Pajūrio žemumoje dėl vėjo erozijos kasmet netenkama 3-10 t/ha humusingo dirvožemio.1.4. Tarša senais pesticidais
Sovietiniais metais pesticidai buvo tiekiami visiems kolūkiams neatsižvelgiant į realius poreikius. Todėl sandėliuose susikaupė didelis nenaudojamų pesticidų kiekis. Sugriuvus kolūkiams dauguma pesticidų sandėlių nebuvo prižiūrimi ir tapo potencialios taršos židiniais.

1995-2001 m. Lietuvoje buvo identifikuoti 954 potencialios dirvožemio taršos pesticidais židiniai, kuriuos sudaro senų pesticidų sandėliai, jų gaisravietės bei kapinynai. Kaip ir visas pavojingas chemines medžiagas, pesticidus būtina saugoti gerai prižiūrimose patalpose saugioje taroje.

2001 m. į Jungtinių tyrimų centro vykdomą pesticidais užterštų vietų tyrimų programą buvo įtraukti objektai, kuriuose pesticidai visiškai neapsaugoti nuo patekimo į gretimas teritorijas ir išplovimo į gruntinius bei paviršinius vandenis. Tai penkiolika visai arba iš dalies sudegusių pesticidų sandėlių, Zigmantiškių pesticidų kapinynas ir Kazlų Rūdos bei Viešvilės pesticidų sandėliai, kuriuose saugomas didelis pasenusių pesticidų kiekis. Tyrimų rezultatai parodė, kad visose vietose užterštos ne tik buvusių sandėlių teritorijos, bet ir aplink jas esantys dirbami laukai, dirvonai ir ganyklos. Labiausiai užterštos tos vietos, kur pesticidai yra pasiekę gruntinius ir paviršinius vandenis.

Pesticidų atliekos iš Lietuvos išvežamos etapais. Trisdešimtyje sandėlių pesticidų atliekos buvo supakuotos į naujas statines ir išvežtos sudeginti į Hamburge įsikūrusią pavojingų atliekų tvarkymo įmonę AVG. 2002-2004 m. iš 27 šalies rajonuose esančių 92 sandėlių į Vokietiją buvo išvežta ir nukenksminta 1813 tonų atliekų. Iš Lietuvos iš viso numatyta išvežti ir sudeginti apie 2000 tonų senų pesticidų, kurių atliekos šalyje susikaupė iki 1991 m.

2004 m. pesticidų atliekoms saugiai šalinti skirta per 5 mln. litų. Parengtas ir artimiausiu metu bus įgyvendintas pesticidų gaisraviečių ir bankrutavusiose įmonėse sukauptų pavojingų atliekų tvarkymo projektas. Jo sąmatinė vertė siekia 10 mln. eurų.1.5. Atliekų tvarkymo ir perdirbimo problema
Vykstant gamybos ir vartojimo procesui visada susidaro atliekų, kurių racionalus tvarkymas yra vienas sunkiausių aplinkosaugos uždavinių. Dalis atliekų, kurios galėtų būti panaudojamos kaip antrinės žaliavos, patenka į savartynus. Šalyje yra 700 sąvartynų, kurių priežiūra ir įrengimas neatitinka aplinkos apsaugos reikalavimų – į buitinių atliekų sąvartynus patenka pavojingų medžiagų, kurios kelia grėsmę žmonių sveikatai bei aplinkai. Į savartynus kasmet patenka apie 1,5-2 mln. tonų atliekų, kurių asortimente vyrauja (80-90%) komunalinės atliekos. Didžiuosiuose miestuose – apie 300 kg, mažesniuose miestuose – apie 220 kg, kaimo vietovėse – apie 70 kg vienam gyventojui per metus.

Šalyje dauguma gamybos ir komunalinių atliekų (apie 48,7 proc.) yra šalinama sąvartynuose, 27,4 proc. lieka įmonėse (saugoma), 10,5 proc. eksportuojama, 6 proc. Perdirbama, 4,6 proc. šalinama kitais būdais (naudojama statyboje, kelių remontui ir t.t.), 2,8 proc. deginama. Iš gamybos atliekų srauto pagal apimtį daugiausia sąvartynuose šalinamos fosfogipso, cukraus gamybos, statybos bei griovimo atliekos. 2003 m. jos sudarė 91 proc. gamybos atliekų, šalinamų sąvartynuose arba kitose vietose ant žemės ar po žeme. Iš komunalinio atliekų srauto pagal apimtį daugiausia šalinama mišrių buitinių, gatvių valymo atliekų. 2003 m. jos sudarė 97,6 proc. kiekio. Daugiausia eksportuojama metalų atliekų.

Svarbiausia priemonė komunalinių atliekų kiekiui mažinti yra jų antrinis panaudojimas. Antrinių žaliavų perdirbimas Lietuvoje didėja, nes perdirbama vis daugiau popieriaus ir kartono. Stiklo ir plastmasės atliekų perdirbimo apimtys nesikeičia. Išnaudojamos ne visos populiariausių antrinių žaliavų (popieriaus, stiklo, kai kurių plastmasių) perdirbimo galimybės. Į savartynus kartu su komunalinėmis atliekomis vis dar išvežama nemažas kiekis potencialių antrinių žaliavų.

Šiuo metu Lietuvoje dar nėra sukurta reikiama antrinių žaliavų surinkimo finansavimo sistema. Nustatytos valstybinės atliekų tvarkymo užduotys, numatomas sąvartynų skaičiaus mažinimas turėtų sudaryti sąlygas surinkti daugiau antrinių žaliavų, todėl būtina modernizuoti ir plėtoti šių žaliavų perdirbimo pajėgumus.

Atskirą atliekų drupę sudaro pavojingos atliekos. Pagal šių atliekų pavojingumą ir tvarkymo specifiką išskiriami šie pagrindiniai jų srautai: naftos produktų atliekos, pavojingos transporto priemonių atliekos, cheminių medžiagų atliekos, medicininės atliekos. Daugiau kaip pusė (vidutiniškai apie 52,3 proc.) pavojingų atliekų kiekvienais metais lieka netvarkyta, daugiau kaip trečdalis (37,6 proc.) perdirbama, 7,2 proc. šalinama kitais būdais, 1,5 proc. deginama, 1,1 proc. eksportuojama, 0,4 proc. šalinama sąvartynuose arba po žeme.

Iki 2003 m. didžiausią šalinamų sąvartyne pavojingų atliekų kiekį sudarė lakūs naftos pelenai. Jie buvo šalinami Lietuvos elektrinės pelenyno baseine. Nafta užterštas dumblas ir kietos atliekos sudaro apie 95,1 proc. visų netvarkytų (saugomų) pavojingų atliekų. Šių atliekų padaugėjo 2003 m. dėl padidėjusio naftos kiekio AB „Mažeikių nafta“.

Lietuva yra užsibrėžusi iki 2005 m. pasiekti, kad komunalinių atliekų surinkimo paslauga būtų pasiūlyta ne mažiau kaip 90% šalies gyventojų, o iki 2012 m. – sumažinti eksploatuojamų sąvartynų skaičių iki 30, antrinių žaliavų surinkimą padidinti iki 9-12% nuo bendro komunalinių atliekų kiekio. Į savartynus patenkančių biodegraduojamų atliekų kiekį sumažinti 75%.1.6. Miškų būklės kaita
Miškas, vienas pagrindinių šalies gamtos turtų, itin būdingas ir svarbus Lietuvos aplinkos elementas, padedantis saugoti kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę.

Valstybinės miškų apskaitos duomenimis, miškų plotas Lietuvoje nuolat didėja. Vykdant valstybinę miškų inventorizaciją, apskaitomi vis nauji miško plotai. Naujų miškų įveisiama žemės ūkiui netinkamose ar nenaudojamose žemėse. Dalis šių žemių mišku apaugo savaime.

4 pav. Miškų plotų kaita 1998-2005 m.

2005 m. sausio 1 d. apskaitytas miško plotas sudarė 2, 091 mln. ha, arba 32 proc. šalies teritorijos, ir buvo 1,7 proc. didesnis nei 1998 m. 2004 m. miško plotas padidėjo 22 tūkst. ha. 2002 m. patvirtinta Lietuvos miškingumo didinimo programa numato iki 2020 m. šalies miškingumą padidinti 3 proc., t.y. miškų plotas turėtų padidėti apie 196 tūkst. ha.

Miškų plotus būtina plėsti dėl didėjančių rekreacijos, turizmo ir estetiško natūralaus kraštovaizdžio išsaugojimo poreikių.

Lietuvoje medžių defoliacija (medžio lapų ar spyglių netekimas) stebima nuo 1987 m. Nuo 1997 m. miškų sanitarinė būklė buvo gana stabili, bet pastaraisiais metais ji šiek tiek prastėjo. 2004 m. visų medžių rūšių vidutinė defoliacija siekė 21,6 proc. (2003 m. – 21,2 proc.). Sąlygiškai sveikų (defoliacija 0-10 proc.) medžių dalis sumažėjo iki 10,7 proc. (2003 m. – 13,3 proc.) ir buvo mažiausia per visą 1989 – 2004 m. stebėjimo laikotarpį. Geriausia miškų būklė yra vakarinėje Lietuvos dalyje, o blogiausia – centrinėje ir pietinėje. Tam tikras miškų būklės pablogėjimas pietinėje dalyje sietinas su spyglius graužančių kenkėjų antplūdžiais. Dėl aplinkos taršos miškai labiau pakenkti pramonės įmonių poveikio zonose, pakelių miškai, ypač spygliuočiai, miestų ir priemiesčių žaliejo plotai.

2004 m. spygliuočių būklė buvo geresnė nei lapuočių. Tokios tendencijos būdingos jau kelintus metus iš eilės. Pušų defoliacija – 20,2 proc. – išliko viena mažiausių, o eglių sumažėjo iki 21 proc. Tai pasiekta ūkinėmis priemonėmis sumažinus žuvusių ir stipriai pažeistų medžių skaičių.

Didesnei lapuočių vidutinei defoliacijai ie mažesniam sąlygiškai sveikų medžių skaičiui nemažai įtakos turėjo lapus graužantys vabzdžiai. Pastaruoju metu Lietuvoje aptinkama vis daugiau grambuolių pažeistos lapijos. Dažniausiai nukenčia beržai, drebulės, ąžuolai. Grambuolių populiacijos pagausėjimas yra susijęs su padidėjusiu nedirbamų žemių plotu.

Didėjančią vabzdžių daromą žalą patvirtina ir užfiksuoti vizualiai pastebimi medžių pažeidimai. Vabzdžių pažeistų medžių dalis per metus gerokai padidėjo, o jų pažeidimai sudarė daugiau nei pusę visų užfiksuotų lapuočių medžių pažeidimų. Vabzdžių pažeistų eglių dalis 2004 m. sumažėjo iki 0,6 proc.

2004 m. vabzdžių pažeisti medžiai sudarė 6,7 proc. bendro medžių skaičiaus, abiotinių veiksnių – 3,4 proc., grybų ir ligų – 2,8 proc. Visų pažeistų medžių dalis per metus nuo 9,4 proc. padidėjo iki 17,1 proc.

2004 m. šiek tiek sumažėjo pastaraisiais metais nuolat didėjusios miško kirtimo apimtys, nes sumažėjo kirtimų valstybiniuose miškuose. Juose iškirsta 3,6 mln. m3 medienos. Per pastaruosius šešerius metus miško kirtimo apimtys išliko beveik pastovois ir svyravo nuo 3,6 iki 3,9 mln. m3.
Privačiuose miškuose kirtimo apimtys didėjo, nes didėjo šių miškų plotas, vykdant žemės (miškų) reformą. Juose 2004 m. iš viso iškirsta apie 2,7 mln. m3 medienos.

Daugiausia apvaliosios medienos buvo eksportuota 2001 – 2003 metais. Tuo laikotarpiu iš Lietuvos kasmet buvo išvežama 1,3 – 1,4 mln. m3. sulėtėjus kirtimo apimčių augimui ir didėjant medienos poreikiui vidaus rinkoje, eksportas pradėjo mažėti. Užsienio rinkose daugiausia parduodama smulki celiuliozei gaminti skirta mediena. Kadangi jos poreikis vidaus rinkoje labai ribotas, ji eksportuojama į Skandinavijos šalis, Kaliningrado sritį ar Lenkiją. Didžioji eksportuotų rąstų dalis buvo parduota Latvijos rinkoje, kur trūko medienos, o kainos buvo aukštesnės.1.7. Rūšių nykimas ir biologinės įvairovės mažėjimas
Pagrindine rūšių nykimo priežastimi yra intensyvus gamtos išteklių naudojimas, susijęs su tiesioginiu įvairių rūšių arba buveiniu sunaikinimu. Rūšių nykimą skatina ir vietinio bei regioninio masto įvairių aplinkos komponentų (oro, vandens, dirvožemio) tarša. Dėl žemės ūkio chemizavimo (trąšos, pesticidai), pelkių ir šlapių miškų sausinimo yra sunaikinama augalų ir gyvūnų gyvenamoji vieta. Retosios ir nykstančios rūšys įtraukiamos į Lietuvos raudonąją knygą.

Lietuvoje vis dar yra natūralių bei pusiau natūralių teritorijų, kurioms būdinga didelė biologinė įvairovė. Jose auga ir gyvena augalų, grybų bei gyvūnų rūšys, jau išnykusios Vakarų Europos šalyse, yra Europos Bendrijos svarbos buveinių. Tai didele dalimi lemia mozaikiškas Lietuvos kraštovaizdis bei dabartinė saugomų teritorijų sistema. Dėl šios priežasties dalis saugomų teritorijų įtrauktos į įvairius tarptautinius saugomų teritorijų sąrašus. Visi keturi valstybiniai gamtiniai rezervatai (Čepkeliai, Kamanos, Viešvilė, Žuvintas) ir Nemuno deltos regioninis parkas įrašyti į Ramsaro konvencijos tarptautinės svarbos pelkių sąrašą.

Žemėnaudos pokyčiai atvirame kraštovaizdyje lėmė kai kurių biologinės įvairovės kompleksų degradaciją. Jie stebimi pelkių bei natūraliųjų pievų ekosistemose, kur gali stiprėti ekonominiu požiūriu vertingų teritorijų antropogenizacija. Šį procesą gali paveikti Lietuvoje vykdoma žemės ūkio politika, propaguojanti subalansuotą ir ekstensyvią žemdirbystę, genetinės įvairovės, vertingų floros, mikrobiotos ir faunos elementų apsaugą agrariniame kraštovaizdyje. Pastaruosius trejetą – ketvertą metų dėl didėjančio miškų ploto vos pastebimai augo ir bendras sąlygiškai natūralių teritorijų plotas.

Didžiausią grėsmę Lietuvos vandens ekosistemų biologinės įvairovės išsaugojimui kelia intensyvėjanti žvejyba, tarša ir buveinių praradimas. Baltijos jūros ir Lietuvos pajūrio ekosistemoms ypatingą pavojų kelia avariniai naftos išsiliejimai ir nelegaliai iš tranzitinių laivų išpilami naftos produktai. Lietuvoje problematiška išlieka lašišų populiacijos apsauga, nes užtvankos ir teršiamos upės trukdo joms pasiekti nerštavietes.IŠVADOS
Įžengiant į XXI a. žmonijai tenka rinktis – arba protingai valdoma biosferos plėtra arba neišvengiama degradacija. Perėjimas prie kontroliuojamo, kryptingo visuomenės ir gamtos plėtojimosi pats savaime neįvyks. Vadinasi, visos žmonijos, visų šalių ir valstybių laukia sunkus ir ilgas pereinamasis laikotarpis. Prireiks naujo mąstymo, naujų vertinimo kriterijų, gal net ir naujos moralės.

Būtina išmokti gyventi kartu, įvertinti kitų ir tarpusavio interesus, spręsti konfliktus. Teks pripažinti įvairius susitarimus, bendras reglamentacijas, reikalavimus ir ekologijos srityje. Juk ekologinė situacija vienoje valstybėje vienaip ar kitaip atsiliepia ekologijos stabilumui gretimose šalyse. Pvz., atmosferos oro užterštumas Lietuvoje priklauso ne tik nuo vietinių teršalų išmetimo, bet ir nuo jų išmetimo gretimose valstybėse. Teršalai pernešami su oro srautais. Vyraujantys pietvakarių vėjai atneša teršalų iš Vidurio Europos regionų. Savo ruožtu iš Lietuvos su oro srautais teršalai patenka į Latviją, Baltarusiją ir Rusiją. Mūsų namai dabar – visa planeta. Ekologinė teisė tapo būtina.
Tačiau Lietuvoje nemažai vietinių ekologinių problemų. Didžiuosiuose miestuose ir pramonės centruose sukoncentruoti ne tik intensyviausi transporto srautai, bet ir stambūs energetikos ir pramonės objektai. Didėja emisija iš mobiliųjų šaltinių, ji sudaro 73 proc. bendro teršalų kiekio.

Dėl to šalyje įgauna svarbią reikšmę tarptautinių konvencijų, rezoliucijų, nutarimų, įsipareigojimų, normatyvų ir standartų aplinkosaugos srityje vykdymas.INFORMACINIŲ ŠALTINIŲ SĄRAŠAS
1. Stravinskienė V. Bendroji ekologija. Kaunas, 2003.
2. Aplinkos apsauga / Baltrėnas P., Lygis D., Mierauskas P. ir kt. Vilnius, 1996.
3. http://www.am.lt/LSP/list_metines_apzvalgos.php3

Leave a Comment