Savivaldybės finansai

Savivaldybės finansai

ĮVADAS 2

1. VIETOS VALDŽIA LIETUVOJE 3

1.1. Vietos valdžios samprata 3

1.2. Savivaldos organizavimo principai 4

1.3. Administracinių-teritorinių vienetų sistema 5

1.4. Vietos savivaldos raida Lietuvoje 6

2. SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETAI 7 ĮVADAS

Viena iš demokratijos pasireiškimo formų yra savivalda. Vietos savivalda – „tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal

Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius”.

Savivaldybė vykdo įvairias įstatymų priskirtas funkcijas, taigi jai, kaip ir bet kuriam kitam ūkiniam subjektui, yra reikalingas veiklos finansavimas. Kitaip tariant, savivaldybės vykdomoms socialinėms, ekonominėms bei kitoms vietinės reikšmės programoms finansuoti, taip pat savivaldybių įstaigų išlaikymui yra reikalingos pajamos. Visos savivaldybės veiklai užtikrinti reikalingos pajamos, taip pat planuojamos išlaidos yra fiksuojamos savivaldybės biudžete.

Kiekviena savivaldybė turi savo atskirą bei savarankišką biudžetą, kurį tvirtina savivaldybės taryba.

Šio darbo tikslas yra bendrais bruožais apžvelgti vietos valdžios finansų sistemą Lietuvos Respublikoje.

Šio darbo rėmuose keliami uždaviniai yra šie:

1) Apibūdinti vietos valdžios sampratą bei išskirti esminius savivaldos organizavimo principus;

2) Panagrinėti savivaldybių biudžetų sudarymo mechanizmą, biudžetų pajamas bei išlaidas, charakterizuoti jų struktūrą, tuo pačiu akcentuojant pajamų paskirstymo tarp valstybės ir savivaldybių biudžetų metodus;

3) Įvertinti savivaldybių skolinimosi potencialą ir tuo pačiu pristatyti Savivaldybių infrastruktūros plėtros programą;

4) Perteikti savivaldybių įmonių veiklos bei jų finansų ypatybes.

Rašant darbą, daugiausia buvo remiamasi savivaldybių veiklą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų analize, taip pat

Šiaulių rajono savivaldybės bei jai priklausančių įmonių finansinėmis ataskaitomis. 1. VIETOS VALDŽIA LIETUVOJE

1.1. Vietos valdžios samprata

Įvairiuose visuomenės raidos tarpsniuose žmonės skirtingai suvokė demokratiją ir vieną jos pasireiškimo formų – savivaldą. Tai priklausė nuo gyventojų politinio brandumo, laikmečio savybių, teisinės kultūros ir kitų veiksnių.

Bendriausiąja prasme demokratiją galima traktuoti kaip vieną valdžios pasireiškimo formų. Demokratinė valdžia skelbia, kad jos veikla orientuota tenkinti visuomenės daugumos valią, pripažįsta piliečių lygiateisiškumą ir laisvę.

Demokratiją sunku įgyvendinti, piliečiu tiesiogiai neįtraukus į visuomenės valdymo procesą ir sprendimų priėmimą politiniais, ūkiniais, kultūriniais, ekologiniais bei kitais savivaldos bendruomenei rūpimais klausimais.

Įvairiuose oficialiuose Lietuvos ir užsienio institucijų paskelbtuose dokumentuose savivalda apibrėžiama nors ir panašiai, tačiau nevienodai.

Dabar galiojančiame Vietos savivaldos įstatyme nurodoma, kad vietos savivalda – „tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal

Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius”.

Europos vietos savivaldos chartijoje vietos savivalda traktuojama taip:

„Vietos savivalda reiškia vietos valdymo organų teisę ir galią įstatymo ribose savo atsakomybe ir pagal vietos gyventojų interesus reguliuoti ir valdyti didžiąją viešųjų reikalų dalį.

Šią teisę įgyvendina tarybos ar susirinkimai, kuriuos sudaro slaptu balsavimu tiesioginių, lygių ir visuotinių rinkimų metu išrinkti nariai ir kurie gali turėti joms pavaldžius vykdomuosius organus. Ši sąlyga neatmeta galimybės kreiptis į piliečių susirinkimus, rengti referendumus ar naudoti bet kurią kitą tiesioginę piliečių dalyvavimo formą, kur tai leidžia įstatymas.”

Tarptautinės vietos savivaldybių sąjungos Pasaulinėje vietos savivaldos deklaracijoje savivaldos koncepcija apibrėžiama taip:

„Vietos savivalda reiškia vietos valdžios teises ir pareigas savo atsakomybe reguliuoti ir tvarkyti visuomeninius reikalus vietos gyventoju interesų vardan”.

Šią teisę įgyvendina asmenys arba atstovaujantieji dariniai, periodiškai laisvai išrinkti remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, bei jų vyriausieji administratoriai, kurie taip pat turi būti išrinkti arba paskirti išrinkto darinio atstovu.”

Lietuvos Respublika, siekianti narystės Europos Sąjungoje, yra pasirašiusi Europos vietos savivaldos chartiją, kuri pateikta ratifikuoti

Lietuvos Respublikos Seimui.

Europos vietos savivaldos chartijos ratifikavimas reiškia, kad mūsų valstybė įsipareigoja suderinti vietos savivaldą reguliuojančius įstatymus su chartijos nuostatomis ir laikytis visų joje įtvirtintų principinių reikalavimų.

1.2. Savivaldos organizavimo principai

Savivalda įgyvendinama remiantis tam tikrais principais. Vietos savivaldos įstatyme nurodyti tokie principai:

¬ savivaldybės ir valstybės interesų derinimas;

¬ tiesioginis toje savivaldybėje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių dalyvavimas savivaldybės tarybos rinkimuose, apklausose, gyventojų sueigose, peticijose;

¬ savivaldos institucijų ir jų pareigūnų atskaitingumas gyventojams;

¬ viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę;

¬ teisėtumas ir socialinis teisingumas;

¬ ekonominis savarankiškumas.

Remiantis Europos vietos savivaldos chartija ir Pasauline vietos savivaldos deklaracija galima konstatuoti, kad deklaruojami panašūs, nors ir neidentiški savivaldos įgyvendinimo principai. Atkreiptinas dėmesys į tokius aspektus:

1. Vietos savivaldos teisė turėtų būti deklaruota Konstitucijoje ir įteisinta įstatymu.

2. Savivaldai būdingas teritorinis principas; ji aprėpia tam tikrą bendruomenės dalį, kuri gyvena tam tikroji fiksuotoje teritorijoje.

Valdant ir tvarkant toje teritorijoje gyvenančios bendruomenės reikalus, jai atstovauja renkama taryba. Teritorinis principas taip pat svarbus tvarkant savivaldybių turtą, planuojant ir įgyvendinant biudžetą, kuris yra kiekvienos savivaldos egzistavimo pagrindas. Vienas biudžeto formavimo šaltinių turėtų būti vietos mokesčiai, renkami savivaldžioje teritorijoje.

3. Vietos savivaldos institucijų veikla neturi prieštarauti šalyje galiojantiems įstatymams. Jos turi glaudžiai bendradarbiauti su jų teritorijoje esančiomis valstybinėmis, visuomeninėmis ir politinėmis organizacijomis, siekti, kad kiekvienas gyventojas galėtų laisvai dalyvauti sprendžiant jiems rūpimus klausimus. Savivaldos institucijų veikla turi būti vieša ir neužmaskuota.

4. Savivaldos institucijoms deleguojamos ir kai kurios valstybės funkcijos. Pasaulinė vietos savivaldos deklaracija ir Europos vietos savivaldos chartija nurodo, kad ten, kur įgaliojimai vietos valdžiai yra deleguojami centrinės ar regioninės valdžios, savivaldybei turi būti suteikiama teisė įgyvendinti įstatymus atsižvelgiant į vietos sąlygas.

5. Savivaldos teisė turi būti įgyvendinama per tarybas ar analogiškus darinius, kuriuos renka vietos bendruomenė.

6. Savivaldos institucijos turi reguliariai informuoti apie savo veiklą. Tai turėtų būti daroma sušaukiant gyventojų susirinkimus, kuriuose viešai atsiskaitoma savivaldybės gyventojams apie vykdomus ir atliktus darbus. Į gyventojų nuomonę ir reikalavimus taryba turi reaguoti ir stengtis juos praktiškai įgyvendinti, atsižvelgdama į teisėtumą ir socialinio teisingumo reikalavimus.

7. Vietos valdžia priskirtoms funkcijoms vykdyti privalo turėti savus finansus – savo biudžetą. Jį sudarant būtina laikytis šių pagrindinių principų:

¬ biudžetas turi būti taupus, subalansuotas, atviras ir viešas;

¬ biudžeto išlaidas turėtų iš esmės padengti biudžeto pajamos;

¬ biudžetas privalo užtikrinti planų vykdymo tęstinumą, t.y.

vienais biudžetiniais metais pradėtus darbus tęsti kitais biudžetiniais metais.

8. Įgyvendinant savivaldą, taip pat tikslinga skatinti privačią nuosavybę ir verslininkystę, paslaugų vietiniams gyventojams plėtimą, teritorinės informacijos sistemos kūrimą ir kt.

9. Vis svarbesnis ir labiau akcentuojamas visuomenės ir valstybės veiklą reglamentuojantis subsidiarumo principas. Jis reiškia, kad viską, ką gali išspręsti ir susitvarkyti pati bendruomenė (savivaldybė), ji turi turėti teises ir galimybes tai daryti. Šis principas galioja ir valstybės ar savivaldybės santykiuose su piliečiu. Tai, ką gal išspręsti pats pilietis, neturi imtis spręst…i savivaldybė ar valstybė.

Tiek išvardytų, tiek nepaminėtų savivaldos įgyvendinimo ir plėtros principų realizavimas padeda harmonizuoti vietos valdžios ir vietos gyventojų sąveiką, užtikrina kiekvieno gyventojo gerovę ir laisvę, visos valstybės pažangą ir ekonominį bei kultūrinį suklestėjimą.

1.3. Administracinių-teritorinių vienetų sistema

Įgyvendinus Lietuvoje administracinę-teritorinę reformą, Lietuvos

Respublikos teritorija suskirstyta į dviejų lygių administracinius vienetus

– apskritis ir savivaldybes.

Iš pradžių Lietuvoje buvo įsteigtos 56 savivaldybės – 44 rajonų savivaldybės ir 12 miestų savivaldybių, dabar jų yra 60, vėliau bus įkuriama dar daugiau (žr. 1. pav.).

[pic]

1. pav. Lietuvos Respublikos administracinis-teritorinis suskirstymas

1. pav. pažymėti visi miestai ir rajonų centrai, kuriuose yra įsteigtos savivaldybės.

Aptariant Lietuvos Respublikos teritorinio-administracinio suskirstymo klausimus, svarbu nepamiršti, jog visa Lietuvos Respublikos teritorija yra suskirstyta į dviejų lygių administracinius vienetus:

• apskritis, ir

• savivaldybes.

Savivaldybės yra žemesnysis (pirmojo lygio) administracinis vienetas, kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos.

Savivaldybės savo teritoriją gali skirstyti į dar smulkesnius vienetus –

seniūnijas.

Aukštesnysis (antrojo lygio) administracinis vienetas – apskritis.

Apskričių yra 10. Jos įgyvendina Vyriausybės regioninę politiką.

1.4. Vietos savivaldos raida Lietuvoje

Savivaldos ištakos Lietuvoje yra gana senos. Tai sietina su

Magdeburgo bei Kulmo savivaldos teisių suteikimu, taip pat su seimelių veikla. Magdeburgo teises pirmieji gavo Vilniaus gyventojai dar 1387

metais, o seimeliai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės apskrities valdžios organai, kurie egzistavo 16 – 19 amžiais.

Tarpukario Lietuvoje veikė savivaldybių įstatymas, pagal kurį buvo steigiamos trijų tipų savivaldybės: miestų, valsčių ir apskričių.

Pokario metais savivaldybės iš esmės buvo panaikintos ir tik atkūrus

Lietuvos Nepriklausomybę, vėl imta iš naujo kurti savivaldybes. Šis procesas vis dar tęsiasi. 2. SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETAI

2.1. Samprata ir biudžetų rengimo principai

Savivaldybė vykdo įvairias įstatymų priskirtas funkcijas, taigi jai, kaip ir bet kuriam kitam ūkiniui subjektui, yra reikalingas veiklos finansavimas. Kitaip tariant, savivaldybės vykdomoms socialinėms, ekonominėms bei kitoms vietinės reikšmės programoms finansuoti, taip pat savivaldybių įstaigų išlaikymui yra reikalingos pajamos. Visos savivaldybės veiklai užtikrinti reikalingos pajamos, taip pat planuojamos išlaidos yra fiksuojamos savivaldybės biudžete.

Kiekviena savivaldybė turi savo atskirą bei savarankišką biudžetą, kurį tvirtina savivaldybės taryba. Savivaldybės biudžetas sudaromas ir tvirtinamas vieneriems metams – nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos įskaitytinai.

Savivaldybių biudžetai ir rengiami laikantis nustatytų reikalavimų. Šie reikalavimai yra išdėstyti biudžetinės sandaros įstatyme.

Įstatymo paskirtis – nustatyti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų turinį, šių biudžetų pajamų sudarymo ir asignavimų naudojimo teisinius pagrindus, taip pat biudžetų rengimo, tvirtinimo, vykdymo, vertinimo ir kontrolės pagrindines nuostatas, procedūras, asignavimų valdytojų pareigas, teises ir atsakomybę. Pagal šį įstatymą:

⎫ savivaldybių vykdomosios institucijos, vadovaudamosi Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymu, kitais įstatymais, valstybinės statistikos duomenimis, socialinėmis ir ekonominėmis bei mokslinėmis-techninėmis prognozėmis, rengia biudžetų projektus ir teikia juos savivaldybių taryboms;

⎫ savivaldybių tarybų komitetai svarsto biudžetų projektus ir rengia siūlymus bei išvadas;

⎫ savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į vykdomųjų institucijų pranešimus ir komiteto siūlymus bei išvadas, svarsto biudžetų projektus;

⎫ biudžetas tvirtinamas savivaldybių tarybų sprendimais, kuriuose nurodoma:

¬ bendra pajamų suma ir jų paskirstymas pagal mokesčių (pajamų) rūšis;

¬ bendra asignavimų suma ir jų paskirstymas vienarūšėms savivaldybės įstaigoms bei įmonėms, išskiriant socialines ir ekonomines programas. Asignavimai paskirstomi į paprastąsias, iš jų darbo užmokesčiui, ir nepaprastąsias išlaidas;

¬ kasos apyvartos lėšų suma.

Svarbi savivaldybių biudžetų rengimo ypatybė yra ta, kad savivaldybių biudžetai tvirtinami be deficito.

2.2. Savivaldybių biudžetų pajamos

Savivaldybių pajamų sistemą sudaro savivaldybių biudžetinės ir nebiudžetinių įplaukų pajamos.

Biudžeto pajamos formuojamos iš jų teritorijoje esančių įmonių, įstaigų ir organizacijų mokamų mokesčių, iš pajamų už jų nuosavybei priklausančio turto eksploatavimą, valstybės biudžeto dotacijų ir kitų joms pagal įstatymus priskirtų pajamų šaltinių.

Pagal Biudžetinės sandaros įstatymą savivaldybių biudžetų pajamas sudaro:

1) pajamos iš mokesčių, gaunamos į savivaldybių biudžetus pagal įstatymus ir kitus teisės aktus;

2) pajamos iš savivaldybių turto;

3) baudos įstatymų nustatyta tvarka;

4) vietinės rinkliavos;

5) savivaldybių biudžetinių įstaigų pajamos, gautos už teikiamas paslaugas;

6) pajamos už savivaldybių lėšų likučius einamosiose sąskaitose;

7) pajamos, gautos Vyriausybės nustatyta tvarka paskirsčius lėšas už parduotus ir išnuomotus ne žemės ūkio paskirčiai valstybinės žemės sklypus;

8) valstybės biudžeto dotacijos ir kitos pervestos lėšos;

9) kitos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytos pajamos;

10) negrąžintina finansinė parama (piniginės lėšos).

Savivaldybių paja…mų sistema detalizuojama 1997 metais priimtame

Savivaldybių biudžeto pajamų nustatymo metodikos įstatyme. Pagal šį įstatymą savivaldybių biudžetų pajamų šaltiniai suskirstomi į tris grupes (žr. 2. pav.):

1) Mokestinės pajamos;

2) Nemokestinės pajamos;

3) Dotacijos.

Mokestines pajamas sudaro:

• fizinių asmenų pajamų mokestis, atskaičius privalomojo sveikatos draudimo fondui pagal Sveikatos draudimo įstatymą skirtas lėšas;

• žemės mokestis;

• valstybinės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių, išnuomotų verslinei arba mėgėjiškai žūklei, nuomos mokestis;

• įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis;

• žyminis mokestis, nustatytas Žyminio mokesčio įstatyme;

• prekyviečių mokestis;

• paveldimo ar dovanojamo turto mokestis;

• kitos įstatymų numatytos mokestinės pajamos.

Nemokestines pajamas sudaro:

• pajamos iš savivaldybės turto (nuosavybės);

• baudos ir pajamos iš konfiskacijų įstatymų nustatyta tvarka;

• vietinės rinkliavos pagal Vietinių rinkliavų įstatymą;

• savivaldybių biudžetinių įstaigų pajamos, gautos už teikiamas paslaugas;

• kitos pajamos:

⎫pajamos už savivaldybių lėšų likučius einamosiose sąskaitose;

⎫pajamos už išnuomotus ir parduotus nustatyta tvarka ne žemės ūkio paskirties valstybinės žemės sklypus;

⎫kitos įstatymų nustatytos nemokestinės pajamos.

[pic]

2. pav. Savivaldybių biudžetų pajamų šaltiniai

Dotacijas sudaro:

• bendrosios dotacijos:

⎫ rezervui nenumatytiems atvejams planuojamais biudžetiniais metais sudaryti;

⎫ mokestinėms pajamoms išlyginti;

⎫ išlaidų struktūros skirtumams, kuriuos lemia nuo savivaldybių veiklos nepriklausantys objektyvūs veiksniai, išlyginti.

• specialios paskirties dotacijos.

2.3. Savivaldybių biudžetų išlaidos (asignavimai) ir asignavimų valdytojai

Pagal Biudžetinės sandaros įstatymą savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojai yra:

θ vietos savivaldos institucijų, įstaigų bei įmonių, nurodytų savivaldybės tarybos patvirtintame savivaldybės biudžete, vadovai;

θ vietos savivaldos institucijų, kurioms asignavimus savivaldybės tarybos pavedimu patvirtina savivaldybės valdyba (meras), neviršydama bendros savivaldybės tarybos patvirtintos asignavimų sumos atitinkamoms priemonėms finansuoti, vadovai.

Savivaldybių biudžetų asignavimai skiriami:

1. vietos savivaldos institucijų vykdomoms švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, sporto ir gamtos apsaugos programoms bei socialinės paramos programoms finansuoti;

2. savivaldybių ūkiui plėtoti ir reguliuoti;

3. vietos savivaldos institucijoms išlaikyti (savivaldybių administracijoms ir savivaldybių įstaigų bei tarnybų funkcionavimui bei jų personalo darbo užmokesčiui);

4. savivaldybės biudžeto kasos apyvartos lėšoms padidinti;

5. išlaidoms, patirtoms dėl važiavimo keleiviniu transportu lengvatų taikymo, kompensuoti;

6. kitoms priemonėms pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir savivaldybių tarybų sprendimus įgyvendinti. Iš valstybės biudžeto gautus asignavimus mi…estų ir rajonų savivaldybės naudoja pagal tikslinę paskirtį. Jų dydį ir paskirstymą reglamentuoja atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas.

2.4. Pajamų paskirstymas tarp valstybės ir savivaldybių biudžetų

Visus Lietuvos Respublikos teritorijoje surenkamus mokesčius iš esmės galima suskirstyti į dvi atskiras kategorijas. Tai yra:

a) valstybei skirtus mokesčius, bei b) vietinius mokesčius.

Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro 18 skirtingų mokesčių, iš kurių 12 yra renkami į valstybės biudžetą, o likę 7 – į savivaldybių biudžetus.

Į valstybės biudžetą patenka šie mokesčiai:

1) Juridinių asmenų pelno mokestis;

2) Pridėtinės vertės mokestis;

3) Akcizai;

4) Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai;

5) Žyminis mokestis;

6) Konsulinis mokestis;

7) Mokestis už valstybinius gamtos turtus;

8) Naftos ir dujų išteklių mokestis;

9) Mokestis už gamtos teršimą;

10) Atskaitymai automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti;

11) Įnašai į Valstybinio socialinio draudimo fondą;

12) Įnašai į Sveikatos draudimo fondą.

Į vietinių savivaldybių biudžetus patenka šie mokesčiai:

1) Fizinių asmenų pajamų mokestis;

2) Žemės mokestis;

3) Valstybinės žemės ir vandens telkinių nuomos mokestis;

4) Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis;

5) Žyminis mokestis;

6) Prekyviečių mokestis;

7) Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis.

Kaip matome, žyminis mokestis patenka tiek į valstybės, tiek ir į savivaldybės biudžetus. Esmė ta, kad žyminis mokestis įskaitomas į tą biudžetą, iš kurio išlaikoma įstaiga, išduodanti dokumentus, už kuriuos imamas mokestis.

Valstybinė mokesčių inspekcija administruoja 16 mokesčių ir neapima muitų bei socialinio draudimo mokesčio.

Reikia pažymėti, kad Lietuvos savivaldybių mokesčių nustatymo teisės yra labai ribotos. Tokia teise savivaldybės gali pasinaudoti, nustatydamos prekyviečių mokestį, tačiau šis mokestis sudaro nežymią savivaldybių pajamų dalį. Savivaldybės gali didinti arba mažinti patento mokesčio tarifus bei mažinti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą.

2.5. Savivaldybės valdybos (mero) fondas

Savivaldybės gali sudaryti savivaldybės valdybos (mero) rezervą, kuris turi būti ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų savivaldybės biudžeto asignavimų sumos. Konkretų savivaldybės valdybos (mero) rezervo dydį kasmet nustato savivaldybės taryba, tvirtindama atitinkamų biudžetinių metų savivaldybės biudžetą. Savivaldybės valdybos (mero)

rezervo lėšas skirsto savivaldybės valdyba (meras).

Rezervo lėšos naudojamos tik toms reikmėms, kurių negalima numatyti sudarant ir tvirtinant savivaldybės biudžetą. Šios lėšos naudojamos stichinių nelaimių ir ekologinių katastrofų padariniams likviduoti ir kitoms reikmėms pagal savivaldybių tarybų nustatytą tvarką.

3. SAVIVALDYBIŲ SKOLINIMASIS IR SKOLINIMOSI LIMITAI

Kalbant apie savivaldybių finansus, būtina aptarti savivaldybių skolinimosi reikalus, kadangi iš mokesčių surenkamų pinigų savivaldybės negali vykdyti investicinės veiklos. Kaip bus parodyta kitame skyriuje, savivaldybių infrastruktūriniai objektai, tokie kaip šilumos ūkis, švietimo įstaigos ir pan., yra katastrofiškos būklės, taigi investicijos į šią sritį yra būtinos.

Savivaldybės investicines programas gali finansuoti tik iš skolintų lėšų. Savivaldybių skolinimosi tvarką reglamentuoja 1998 m. balandžio 28 d.

išleistas Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas Nr. 511 „Dėl sa…vivaldybių naudojimosi bankų kreditais, paskolų ėmimo ir teikimo tvarkos patvirtinimo”. Šis nutarimas dalinai buvo pakeistas 1999 m. birželio 9 d.

tos pačios vyriausybės nutarimu Nr. 743 „Dėl LRV 1998 m. balandžio 28 d.

nutarimo Nr. 511 „Dėl savivaldybės naudojimosi bankų kreditais, paskolų ėmimo ir teikimo tvarkos patvirtinimo” dalinio pakeitimo”.

Savivaldybė imti paskolą gali tik turėdama savo tarybos atitinkamą sprendimą ir tik tokiems tikslams:

⎫ Valstybės investicijų programoje numatytiems projektams finansuoti;

⎫ Savivaldybės investiciniams projektams finansuoti;

⎫ Trumpalaikiams biudžeto vykdymo poreikiams;

⎫ Skolai dengti.

Nutarimais taip pat apibrėžiami savivaldybių skolinimosi limitai:

θ Bendra savivaldybės skola negali viršyti 20

(Vilniaus miesto savivaldybės – 30) procentų patvirtintų tų metų savivaldybės biudžeto pajamų (neįskaitant iš

Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto savivaldybei skiriamų specialiųjų tikslinių dotacijų). Itin svarbiais atvejais Finansų ministerija gali leisti padidinti savivaldybės skolinimosi limitą iki 50 procentų patvirtintų tų metų savivaldybės biudžeto pajamų.

θ Metinis grynasis skolinimasis negali viršyti 10

procentų, iš jų metinis trumpalaikis skolinimasis – 5

procentų patvirtintų tų metų savivaldybės biudžeto pajamų;

θ Grąžintina tais kalendoriniais metais bendra savivaldybės paskolų ir palūkanų bei su paskolų ėmimu susijusių įmokų suma negali viršyti 10 procentų patvirtintų tų metų savivaldybės biudžeto pajamų.

4. SAVIVALDYBIŲ PROGRAMOS IR JŲ FINANSAVIMAS

4.1. Savivaldybių infrastruktūros susidėvėjimas

Savivaldybių komunalinio ūkio infrastruktūros įmonių, teikiančių paslaugas gyventojams, būklė yra vieną iš opiausių daugelio Lietuvos miestų ir rajonų problemų. Šios įmonės, atkūrus nepriklausomybę ir perėjus prie laisvosios rinkos sąlygų tapo sunkia našta ne tik atskiroms savivaldybėms bet ir visam valstybės biudžetui. Dešimtimis metų neatnaujinamos komunikacijos, įranga bei technologijos reikalauja kasmet didėjančių išlaidų eksploatacijai ir remontui. Todėl pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama kapitalinėms investicijoms į savivaldybių komunalinio ūkio infrastruktūros modernizavimą.

Komunalinis ūkis išsivysčiusiose šalyse yra toks pats verslas kaip ir, tarkim prekyba maisto produktais, todėl ten nekyla jokių didelių problemų kapitalo investicijoms suradimui. Lietuvoje, esant komunalinių įmonių specialios paskirties statusui ir 50-70 procentų mokesčių už paslaugas surenkamumui, privataus kapitalo pritraukimas beveik neįmanomas.

Kadangi biudžeto lėšų neužtenka, todėl komunalinio ūkio infrastruktūros investiciniams projektams finansuoti valstybei ir savivaldybėms tenka skolintis iš tarptautinių finansinių institucijų.

Yra akivaizdu tai, kad skolintas lėšas apsimoka investuoti į tas sritis, kur įdiegus projektą gaunamas teigiamas ekonominis efektas, tačiau dažnai finansuotojai kelia griežtus reikalavimus tarifo už paslaugas padidinimui. Tai ne visada įmanoma, turint omeny žmonių pragyvenimo lygį, valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisiją ir kitas valstybines įstaigas.

Tačiau šiuo metu Lietuvos komunalinis ūkis atsidūrė unikalioje situacijoje, kai investuojant į naujas pažangias technologijas pasiekiamas išlaidų sumažinimas ir net pelninga įmonių veikla. Tarkim koks gali būti ekonominis efektas ir …investicijų atsiperkamumas, investuojant, pavyzdžiui, į gatvių apšvietimo tinklus?

Analizuojant šiuo metu jau atliktų studijų išvadas, galime teigti, kad keičiant gatvių apšvietimo gyvsidabrio lempas į natrio, pasiekiama iki 50 procentų kasmetinio elektros energijos suvartojimo apšvietimui ekonomiją, ir kadangi šiuo metu savivaldybė pilnai padengia išlaidas gatvių apšvietimui, tokio projekto finansavimui panaudotos paskolos grąžinimas įmanomas iš sutaupymų. Kokia gauname nauda?

Visu pirma atnaujinami apšvietimo tinklai, sumažėja kasmetinės išlaidos jų remontui ir eksploatacijai, apšviečiama daugiau teritorijos, sumažėja transporto avarijų tamsios paros metu skaičius, neteršiama aplinka (gyvsidabrio lempų utilizacija yra brangi ir pavojinga aplinkai). Tai yra tik vienas pavyzdys, kuris aiškiai įrodo, kad komunalinio ūkio infrastruktūros modernizacijai galima skolintis ir galima paskolą grąžinti, neperkraunant savivaldybės biudžeto.

Pagrįstas ir ekonomiškai efektyvus kapitalo investicijų į savivaldybių komunalinio ūkio infrastruktūros modernizaciją strateginis planavimas yra pagrindinis faktorius, lementis savivaldybės finansinį stabilumą.

Deja Lietuvoje ne tik savivaldybės bet ir valstybės mastu sprendimai dėl kapitalo investicijų priimami neišnagrinėjus problemos, nepasikonsultavus su specialistais ir ne atlikus detalios galimybių analizės.

Pradinė projektų atranka savivaldybės mastu gali būti padaryta labai paprastu būdu: surinkus visą informaciją apie savivaldybei priklausančių įmonių teikiamų paslaugų kokybę, išlaidų bei pajamų struktūra, techninę būklę, ir kitus duomenys galima nustatyti investicijų prioritetus. Apsvarsčius tokios analizės santrauką ir išvadas, savivaldybės taryba turi priimti logišką kapitalo investicijų prioritetus nustatantį sprendimą, atitinkantį nacionalinius prioritetus ir strategijas.

Projektas, identifikuotas kaip prioritetinis turi būti ruošiamas, bendradarbiaujant visiems su juo susijusiems savivaldybės ir įmonės skyriams. Tik esant tokiam glaudžiam bendradarbiavimui ir gabiam tokio projekto koordinatoriui, įmanomas sėkmingas jo įgyvendinimas. Bene svarbiausias tokio investicinio projekto paruošimo etapas yra finansavimo šaltinio nustatymas. Nesant aiškiam finansuotojui techninės-projektinės dokumentacijos paruošimas gali būti neefektyvus, kadangi kiekvienas, o ypač užsienio finansuotojas kelia projekto dokumentacijai ir įgyvendinimo procedūroms savo reikalavimus.

4.2. Savivaldybių infrastruktūros plėtros projektas

Galima drąsiai tvirtinti, jog savivaldybių bei savivaldybių įmonių veikla yra neefektyvi (plačiąja prasme), teikiamų paslaugų kokybė neatitinka ne tik kad europinių standartų, daugeliu atveju ji netenkina

Lietuvos Respublikos keliamų standartų, kurie palaipsniui artinami prie

Europos Sąjungos normų.

Pradiniame urbanizacijos etape Lietuvoje buvo sukurta tam tikromis sąlygomis veikianti ir i konkrečias apimtis orientuota komunalinių ir kitokių paslaugų teikimo infrastruktūra. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, rūpestis už šios infrastruktūros būklę atiteko savivaldybėms, taigi pakitus išorinėms bei vidinėms sąlygoms, sukurtoji sistema ėmė neatitikti pasikeitusių sąlygų. Sistema turi keistis, antraip ji bus neefektyvi.

Tokiu būdu dešimtmečiais neatnaujinamų miestų ir rajonų ūkio infrastruktūros būklė šiuo metu yra kritiška, ji reikalauja neatidėliotinų investicijų, o tam skirtos lėšos yra ribotos, todėl yra svarbu, kad investicijos į šią sferą būtų racionaliai planuojamos ir įforminamos investitoriui priimtinos projektinės dokumentacijos forma. Savivaldybių komunalinio ūkio ekonominės plėtros pagrindas – investicijos. Pagrindinis investicijų finan…savimo šaltinis – struktūrinių fondų lėšos, gaunamos įvairių skolų pavidalu.

Kiekviena savivaldybė stengiasi skolintis kuo mažesnėmis palūkanomis ir kuo palankiomis sąlygomis, tačiau pasitaiko atveju, kai skolinamasi aplinkosauginiams projektams finansuoti net neatlikus išsamios studijos ir net nenustačius visų savivaldybės investicijų prioritetų. Aplinkosauginiams projektams finansuoti, savivaldybės turi jungtis apskrities ar net regiono mastu tam kad dalyvauti Europos Sąjungos rengiamos ISPA programos lėšoms gauti, PHARE, Skandinavijos šalių valstybinių organizacijų negrąžintinai paramai ir lengvatinėms paskoloms gauti. Kas yra svarbu, ruošiant paraiškas

ISPA programos lėšoms gauti, atskirų savivaldybių aplinkosauginiai projektai turi būti ne sudėti kartu, o apjungti ir išsamiai išanalizuoti vienoje galimybių studijoje, traktuojančioje šiuos mažus projektus kaip vieną. Kitu projektų finansavimui didelės savivaldybės skolinasi tiesiogiai iš tarptautinių finansinių institucijų su valstybės garantija. Tuo tarpu mažesnėms savivaldybėms, neturinčioms tokio potencialo ir atitinkamų specialistų, dažnai tenka skolintis Lietuvos komerciniuose bankuose su 10-

14 procentų metinių palūkanų, kas aišku ilgalaikių projektų finansavimui yra nepriimtina. Šios problemos sprendimui šiuo metu Finansų Ministerija baigia rengti Lietuvos Savivaldybių Infrastruktūros Plėtros Programą, kuri bus finansuojama Pasaulio Banko (IBRD) ir Šiaurės Šalių Investicijų Banko

(NIB) konsoliduota 50 milijonų JAV dolerių paskola ir savivaldybių biudžeto lėšomis. Numatomas palūkanų dydis – apie 7 procentai metinių palūkanų, paskolų terminas iki 20 metų, numatomas lengvatinis paskolos grąžinimo periodas. Be to apie 8 milijonai JAV dolerių Skandinavijos šalių vyriausybių skirtų lėšų bus panaudota negrąžintinai paramai techninės-

projektinės dokumentacijos paruošimui ir savivaldybių ir savivaldybei priklausančių įmonių darbuotojų mokymo programai finansuoti. Ši programa turėtų tapti gera alternatyva mažesnėms savivaldybėms sprendžiant jų investicijų į komunalinio ūkio modernizavimą problemas.

Ši programa numato paskolų suteikimą šilumos ūkio, geriamojo vandens tiekimo ir valymo, nuotekų surinkimo ir valymo, visuomeninio transporto, kelių, tiltų ir kitos susisiekimo infrastruktūros, kietųjų atliekų surinkimo ir utilizavimo ir kitoms sritims. Tam, kad miesto/rajono savivaldybė būtų įtraukta į šią programą, visų pirma turi būti paruoštas miesto/rajono strateginis investicijų planas.

Tuomet, gavus Būsto kreditavimo fondo pritarimą konkrečiam inžineriniam projektui, turėtų būti paruošti tokie dokumentai:

1. Galimybių studija ir investicinis projektas.

2. Techninis projektas ir specifikacijos.

3. Konkursinė dokumentacija pagal Pasaulio banko reikalavimus.

Tiktai paruošus aukščiau išvardintą dokumentaciją bei gavus Finansų ministerijos leidimą skolintis lėšas, gali būti pradėtas projekto vykdymas.

Projekto finansavimo struktūra yra tokia : 90 procentų finansuojama iš paskolos, 10 procentų iš savivaldybės lėšų.

4.3. Eksperimentinis energijos taupymo projektas

Šiuo metu Lietuvoje vykdomas Eksperimentinis energijos taupymo projektas, kurio tikslas – paremti privačią iniciatyvą taupyti energiją visuomeniniuose ir gyvenamuosiuose pastatuose. Projekto finansavimo šaltinis yra Pasaulio banko paskola Lietuvos Respublikai Energijos taupymo eksperimentiniam projektui ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšos. Paskolos paskirtis – kredituoti gyvenamųjų namų bei švietimo įstaigų renovavimą turint tikslą taupyti energiją. Paskolos išduodamos daugiabučių namų savininkų bendrijoms (kredito rizika atitenka LR Vyriausybei); atskirų butų ir individualių namų savininkams (kredito rizika atiten…ka projektą kredituojančiam bankui), savivaldybėms.

Paskolos suteikiamos laikotarpiui nuo 3 iki 10 metų su išankstinio grąžinimo teise. Metinis palūkanų dydis yra nustatytas LRV ir fiksuotas visam paskolos laikotarpiui – 11 procentų.

5. SAVIVALDYBIŲ ĮMONĖS IR JŲ FINANSAI

Savivaldybių įmonių steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą ir likvidavimą reglamentuoja Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas.

Savivaldybės įmonė yra iš savivaldybei nuosavybės teise priklausančių lėšų įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka savivaldybės nuosavybėn perduota įmonė, kurios visas turtas nuosavybės teise priklauso savivaldybei, o įmonė turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis.

Savivaldybių įmonės turi juridinio asmens statusą, t.y. jos pagal savo prievoles atsako tik savo nuosavu turtu.

Įmonei steigėjas turi teisę nustatyti:

1) privalomus darbus (užduotis);

2) prekių (paslaugų) kainas ir tarifus bei jų apskaičiavimo taisykles;

3) administracijos, kurios darbuotojus skiria steigėjas, pareigybes;

5.1. Savivaldybės įmonių teisės

Įmonė gali:

1) užsiimti įstatuose nustatyta ūkine veikla Lietuvos

Respublikoje ir už jos ribų;

2) turėti atsiskaitomąją ir valiutinę sąskaitas tik viename iš Lietuvos Respublikoje pasirinktų bankų, taip pat po vieną valiutinę sąskaitą bet kurioje užsienio valstybėje;

3) sudaryti sutartis, prisiimti įsipareigojimus, skolintis piniginių lėšų;

4) disponuoti bet kokiu įmonės trumpalaikiu turtu ir visiškai susidėvėjusiu ilgalaikiu turtu, o jeigu tai nustato kiti

Lietuvos Respublikos įstatymai, – ir kitu įmonės turtu;

5) steigėjo leidimu įkeisti ilgalaikį turtą;

6) nustatyti savo produkcijos, teikiamų paslaugų ir kitų išteklių kainas, įkainius ir tarifus tais atvejais, kada šio bei kitų

Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka jų nenustato Lietuvos

Respublikos Vyriausybė arba steigėjas;

7) atsiskaityti už pateiktas prekes, atliktus darbus ir paslaugas bet kuria sutarta forma, jeigu tai neprieštarauja

Lietuvos Respublikos įstatymams;

8) nustatyti įmonės vidaus struktūrą;

9) steigėjo leidimu steigti filialus, jungtis į asociacijas ar konsorciumus tik komanditoriaus teisėmis, jeigu tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymui;

10) turėti kitokių, šio įstatymo nenustatytų, civilinių teisių ir pareigų, jeigu jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams.

Savivaldybės įmonės steigimo teisinis pagrindas yra įmonės steigimo aktas, priimtas savivaldybės tarybos.

5.2. Savivaldybių įmonių finansinė kontrolė

Savivaldybių įmonių finansinė kontrolė atliekama taip:

1) Įmonės finansinė veikla kontroliuojama audito tvarka.

Metinės veiklos auditas yra privalomas, kitų laikotarpių veiklos auditas gali būti atliekamas steigėjo arba administracijos iniciatyva.

2) Auditą gali atlikti auditorius – fizinis asmuo, turintis kvalifikacinį atestatą, arba audito įmonė, turinti teisę teikti audito paslaugas.

3) Audito paslaugų sutartis su auditoriais sudaro steigėjas.

Jų paslaugos apmokamos iš įmonės lėšų.

4) Auditorius privalo pateikti įmonės administracijos vadovui ir steigėjui atlikto audito ataskaitas.

5) Valstybės kontrolės institucijos turi teisę įstatymų nustatyta tvarka tikrinti įmonės veiklą. Įmonės administracija privalo pateikti auditoriui bei va…lstybės kontrolės institucijoms jų reikalaujamus įmonės dokumentus.

5.3. Savivaldybių įmonių kapitalas

Savivaldybės įmonės kapitalas skirstomas – į savivaldybės ir skolintą. Įmonės įstatiniu kapitalu laikomas Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nustatyta tvarka įvertintas įmonės turimas valstybės ar savivaldybės kapitalas. Įstatinio kapitalo dydis įrašomas įmonės įstatuose.

Įmonė neturi teisės sumažinti įstatinio kapitalo naudodama savivaldybės kapitalą darbo užmokesčiui, premijoms ar kitoms išmokoms.

Įmonė privalo užtikrinti jai patikėto savivaldybės kapitalo išsaugojimą ir efektyvų naudojimą. Įmonės įstatinis kapitalas gali būti sumažintas tik įstatymų nustatytais atvejais.

Įmonė privalo apdrausti turimą savivaldybės kapitalą Lietuvos

Respublikoje įregistruotoje draudimo įstaigoje ar įmonėje įstatymų nustatyta tvarka.

Įmonei draudžiama investuoti kapitalą kitose įmonėse, jeigu kiti įstatymai ypatingais atvejais nesuteikia įmonei tokių investicijų teisės.

Savivaldybės kapitalas įmonėje gali būti didinamas:

1) iš pelno dalies, skirtos įstatiniam kapitalui didinti įmonės įstatuose nustatyta tvarka;

2) investicijomis iš biudžeto;

3) kitokiais savivaldybės piniginiais ir nepiniginiais (turtiniais) įnašais;

4) kitų subjektų suteikta parama.

Savivaldybės įmonės įstatinis kapitalas gali būti sumažintas savivaldybės tarybos sprendimu. Įmonės įstatinis kapitalas, priėmus šioje dalyje nurodytus sprendimus, gali būti mažinamas:

1. pervedant įmonės lėšų dalį, kuri yra nurodyta sprendime sumažinti įstatinį kapitalą, savivaldybės biudžetą;

2. perduodant įmonės ilgalaikio materialiojo turto dalį, kuri yra nurodyta sprendime sumažinti įstatinį kapitalą, valstybės institucijai arba savivaldybei ar valstybės arba savivaldybės įmonei.

Nutarimas sumažinti įmonės įstatinį kapitalą turi būti viešai paskelbtas 3 kartus ne trumpesniais kaip 30 dienų intervalais arba raštu įteiktas kiekvienam įmonės kreditoriui.

Mažindama įstatinį kapitalą, įmonė privalo suteikti papildomas savo prievolių įvykdymo garantijas kiekvienam to pareikalavusiam savo kreditoriui.

Dėl įstatinio kapitalo sumažinimo įmonės įstatų pakeitimai registruojami Įmonių rejestro įstatymo nustatyta tvarka ir ne anksčiau kaip praėjus 6 mėnesiams po pirmojo ir 30 dienų – po trečiojo viešo paskelbimo arba 3 mėnesiams po to, kai buvo pranešta visiems kreditoriams bei buvo suteiktos papildomos garantijos jų pareikalavusiems. Įstatinis kapitalas laikomas sumažintu tik tada, kai įstatų pakeitimai yra įregistruoti Įmonių rejestre.

5.4. Savivaldybės įmonės finansai

Savivaldybės įmonė naudojasi vidiniais ir išoriniais finansinių išteklių šaltiniais. Vidiniams šaltiniams priskiriami amortizaciniai atskaitymai ir pelnas. Išoriniams šaltiniams priskiriamos skolinto kapitalo lėšos, valstybės bei savivaldybės įnašai, taip pat iš kitur gauta finansinė parama.

Turimo ilgalaikio turto (materialaus ir nematerialaus)

nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvus įmonė nustato atsižvelgdama į šio turto efektyvumo realų kitimą ir į Lietuvos

Respublikos Vyriausybės nustatytus minimalius bei maksimalius ekonominius normatyvus. Šiuos normatyvus tvirtina steigėjas. Pirma laiko nurašius aktyvus (nevisiškai amortizuotus), jų likutinė dalis priskiriama įmonės nuostoliams.

Savivaldybės įmonė privalo sudaryti pelno rezervą. Jis sudaromas taikant ne mažesnius kaip 5 procentų m…etinius atskaitymus iš pelno, kuris liko sumokėjus privalomuosius mokesčius. Rezervas kasmet papildomas, kol jo dydis pasiekia 1/20 įmonės įstatinio kapitalo.

Įmonės ūkinės veiklos nuostoliai ir įsiskolinimai padengiami iš:

a) įmonės nepaskirstyto pelno;

b) pelno rezervo lėšų;

c) gaunamų dotacijų iš valstybės ar savivaldybės tais atvejais, kada Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar steigėjas nustato įmonei privalomas užduotis, produkcijos bei paslaugų kainas, įkainius, tarifus.

5.5. Pelno paskirstymas

Savivaldybės įmonės pelnas turi būti paskirstytas ne vėliau kaip per

2 mėnesius po ūkinių metų pabaigos.

Įmonės pelnas skiriamas:

1) įstatymų nustatytiems mokesčiams į biudžetą;

2) draudimo įmokoms už įmonėje turimą valstybės ar savivaldybės kapitalą;

3) atskaitymams į įmonės pelno rezervą.

Likusi pelno dalis steigėjo nustatytu santykiu skiriama įmonės įstatiniam kapitalui didinti ir ne mažiau kaip 25 procentai –

kitoms reikmėms (premijoms, socialinėms ir kultūrinėms priemonėms finansuoti bei rezervams sudaryti).

Kol įmonė nesumoka įstatymų nustatytų mokesčių, ji neturi teisės naudoti pelno kitiems tikslams. Premijos įmonės darbuotojams gali būti išmokamos kiekvieną ketvirtį, jeigu gauta pakankamai pelno.

Draudžiama iš pelno mokėti premijas darbuotojams, jeigu per nustatytus terminus neatsiskaityta su kreditoriais.

IŠVADOS

Taigi galima padaryti šias išvadas:

1. Vietos savivalda – „tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius”.

2. Įgyvendinus Lietuvoje administracinę-teritorinę reformą,

Lietuvos Respublikos teritorija suskirstyta į dviejų lygių administracinius vienetus – apskritis ir savivaldybes. Šiuo metu yra 60 rajonų ir miestų savivaldybių.

3. Visos savivaldybės veiklai užtikrinti reikalingos pajamos, taip pat planuojamos išlaidos yra fiksuojamos savivaldybės biudžete.

4. Savivaldybių biudžeto pajamos formuojamos iš jų teritorijoje esančių įmonių, įstaigų ir organizacijų mokamų mokesčių, iš pajamų už jų nuosavybei priklausančio turto eksploatavimą, valstybės biudžeto dotacijų ir kitų joms pagal įstatymus priskirtų pajamų šaltinių.

5. Šiuo metu Lietuvos savivaldybės gali dalyvauti įvairiuose projektuose, kurių rėmuose gali vykdyti švietimo įstaigų bei infrastruktūros modernizacijos projektus.

6. Savivaldybės įmonė yra iš savivaldybei nuosavybės teise priklausančių lėšų įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka savivaldybės nuosavybėn perduota įmonė, kurios visas turtas nuosavybės teise priklauso savivaldybei, o įmonė turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis.

7. Savivaldybės įmonė naudojasi vidiniais ir išoriniais finansinių išteklių šaltiniais. Vidiniams šaltiniams priskiriami amortizaciniai atskaitymai ir pelnas. Išoriniams šaltiniams priskiriamos skolinto kapitalo lėšos, valstybės bei savivaldybės įnašai, taip pat iš kitur gauta finansinė parama.

Literatūra

1. Buškevičiūtė E., Pukelienė V. Valstybės mokesčių sistema. – K.:

Technologija, 1998.

2. Dėl LRV 1998 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 511 „Dėl savivaldybės naudojimosi bankų kreditais, paskolų ėmimo ir t…eikimo tvarkos patvirtinimo” dalinio pakeitimo. LRV nutarimas Nr. 743. 1999 m.

birželio 9 d.

3. Dėl savivaldybių naudojimosi bankų kreditais, paskolų ėmimo ir teikimo tvarkos patvirtinimo. LRV nutarimas Nr. 511. 1998 m. balandžio 28 d.

4. Finansų ir investicijų valdymas. http://finansai.tripod.com

5. Kairiūkštis Ž. Projektų atrankos kriterijai ir finansavimo šaltinių nustatymas. http://www.patarejai.lt

6. Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymas.

7. Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas.

8. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas.

9. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas.

10. Šiaulių rajono strateginis investicijų planas. V.: UAB „Verslo patarėjai”, 2000.

11. Vietos savivalda Lietuvoje. Trumpas žinynas savivaldybių darbuotojams.

– V.: LII, 1998.