Jonizuojanti spinduliuotė

Turinys

1. Įvadas..............................3
2. Jonizuojančiosios spinduliuotės biologinis poveikis..................4
3. Jonizuojančiosios spinduliuotės rūšys..........................5
4. Gamtiniai jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai..................6
5. Dirbtiniai jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai..................7
6. Pavojingumo kategorijos..............................8
7. Apsaugos nuo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio būdai ir pagrindinės priemonės..............................9
8. Literatūra..............................10

Įvadas

Radiacija (jonizuojantysis spinduliavimas) buvo visuomet: ji buvo prieš daugelį amžių, yra dabar ir bus ateityje, norime mes to ar nenori¬me, nors nuo jos atradimo dar nepraėjo nei 100 metų. 1886 m. prancūzų mokslininkas A.A.Bekerelis pastebėjo, kad kažkoks metalas, kuriuo jis stalčiuje prispaudė fotoplokšteles, apšvitino jas. Tas metalas turėjo ura¬no priemaišų. Netrukus tuo susidomėjo jauni mokslininkai Marija ir Pje¬ras Kiuri. Jie pastebėjo, kad urranas spinduliuodamas pavirsta kitokiais cheminiais elementais. Viena, tokį elementą jie pavadino savo tėvynės Lenkijos garbei poloniu, kitą- radžiu (spinduliuojantis). Šis atradimas buvo padarytas 1898 metais. Minėtiems atradimams dirva buvo parengta truputį anksčiau, kai buvo atrasti rentgeno spinduliai. Tai padarė vokie¬čių fizikas V.K.Rentgenas 1895 m.
Radioaktyvumas — tai kai kurių cheminių elementų savybė spindu¬liuoti nematomą energiją. Cheminių elementų izotopų branduoliai sudaro vadinamųjų nuklidų grupę (izotopai — tai atomai, kurių branduoliuose yra vienodas skaičius protonų, bet skirtingas skaičius neutronų). Kai ku¬rie nuklidai pastovūs (stabilūs), bet dauguma jų saavaime skyla, ir jie visą laiką virsta kitokiais nuklidais. Pavyzdžiui, uranas-238 kartkartėmis iš¬meta grupę dalelių — du protonus ir du neutronus ir virsta toriu-234. Bet toris taip pat nepastovus: vienas jo neutronas virsta protonu, ir toris jau tampa protaktiniu-234. Šis taip pa

at savaime skyla. Šis reiškinys trunka tol, kol susidaro pastovus nuklidas švinas. Per kiekvieną tokio virsmo taktą išsilaisvina energija, kuri ir sudaro tą nematomą spinduliavimą.

Jonizuojančiosios spinduliuotės biologinis poveikis

Jonizuojančioji spinduliuotė, sąveikaudama su gyvaisiais organizmais, sukelia pakitimus molekulėse ir pažeidžia ląsteles. Jonizuojančiosios spinduliuotės biologinį poveikį aiškina tiesioginio ir netiesioginio poveikio teorijos. Pagal netiesioginio poveikio teoriją pirmiausia jonizuojamos ląstelėje esančios vandens molekulės, susidaro laisvieji radikalai, kurie, sąveikaudami su DNR molekule, sukelia joje struktūros ir cheminius pokyčius. Manoma, kad 70% jonizuojančiosios spinduliuotės sąveikos su ląstele atvejų vyksta per netiesioginį poveikį. Pagal tiesioginio poveikio teoriją jonizuojančioji spinduliuotė veikia ląstelę tiesiogiai ją pažeisdama. Pagrindinis taikinys yra DNR molekulė, kurioje atsiradę trūkiai atstatomi, nepilnai atstatomi arba neatstatomi. Tais atvejais, kai atsiradę pažeidimai nepilnai atstatomi ar atstatomi neteisingai, įvyksta ląąstelės pakitimai (modifikacijos ir mutacijos), kurios gali būti perduodamos sekančioms ląstelių kartoms. Po tam tikro laiko iš pakitusių ląstelių gali išsivystyti vėžiniai susirgimai. Apšvitinus lytines ląsteles gali būti stebimi paveldimi efektai, pasireiškiantys sekančiose kartose. Dėl pakitusių ląstelių pasireiškiantis (po metų, dešimtmečių) žalingas poveikis nepriklauso nuo gautos dozės dydžio, bet tikimybė jam atsirasti yra tiesiogiai proporcinga gautai dozei. Tokie efektai vadinami atsitiktiniais arba stochastiniais. Jeigu pažeista ląstelė nesugeba atstatyti pažeidimų, ji žūsta arba nustoja dalintis. Žuvus dideliam ląstelių skaičiui sutrinka audinio ar

r organo funkcijos. Tokie efektai vadinami lemtaisiais arba determinuotaisiais. Lemtieji efektai pasireiškia gavus didesnes nei slenkstinė dozes ir jų sunkumas priklauso nuo gautos dozės dydžio. Kuo gauta dozė didesnė, tuo laikotarpis, per kurį pasireiškia klinikiniai simptomai, yra mažesnis. Determinuotojų efektų simptomai pasireiškia gana greitai, – po valandų, dienų, savaičių. Gavus dideles apšvitos dozes, pasireiškia ūmus radiacinis sindromas, kurio yra išskiriamos 4 fazės (1 lentelė).

1 lentelė
Fazė Trukmė
Pasireiškimo Kelios valandos – kelios dienos
Latentinė Viena – trys savaitės
Kritinė Nuo antros iki septintos savaitės
Atsistatymo 8-15 savaitės

Jonizuojančiosios spinduliuotės žala priklauso nuo gautos apšvitos dozės ir jos pasiskirstymo kūne. Ūmios apšvitos metu gavus 3,5 Gy sugertąją dozę ir negydant, per pirmus du mėnesius pusei gavusiųjų ši dozė bus mirtina. Esant gerai pacientų priežiūrai ir gydymui, laikoma, kad pirmus du mėnesius išgyvena pusė gavusiųjų 3,5 Gy sugertąją dozę. Pagal Tarptautinės radiologinės saugos komisijos (ICRP) ir Jungtinių tautų mokslinis komiteto jonizuojančiosios spinduliuotės efektams tirti (UNSCEAR) pasaulyje atliktų epidemiologinių tyrimų apibendrintus duomenis, suaugusiam žmogui determinuotuosius efektus gali sukelti tokios ūmios apšvitos dozės:
o trumpalaikį limfocitų skaičiaus sumažėjimą kraujuje – 0,5 Sv efektinė dozė;
o sėklidžių laikiną sterilumą – 0,15 Sv lygiavertė dozė;
o visišką sėklidžių sterilumą – 3,5 -6,0 Sv lygiavertė dozė;
o kiaušidžių sterilumą – 2,5-6,0 Sv lygiavertė dozė;
o akių lęšiuko drumstumą (kataraktą) 5 Sv lygiavertė dozė.

Jonizuojančiosios spinduliuotės ilgalaikiai efektai pasireiškia vėžio išsivystymu. Šiuo me

etu yra nustatyta, kad jonizuojančioji spinduliuotė sukelia leukemijas, virškinamojo trakto, plaučių, skydliaukės vėžinius susirgimus. Po Černobylio AE avarijos yra užfiksuota apie 1000 skydliaukės vėžinių susirgimų Baltarusijos ir Ukrainos vaikų tarpe. Siekiant nustatyti dozes, kurios sukelia susirgimus, reikalingos išsamios žinios apie radionuklidų, patekusių į žmogaus organizmą, pasiskirstymą, kaupimąsi, poveikį kamieninėms ląstelėms. Tačiau, nors ir yra atlikta daug epidemiologinių tyrimų, įvertinti jonizuojančiosios spinduliuotės riziką, išreikštą grėjais ir sivertais, yra labai sudėtinga. Tam, kad būtų galima statistiškai patikimai įvertinti riziką, kurią sąlygoja dauguma radionuklidų, yra nepakankamas apšvitintų žmonių skaičius arba gautos apšvitos dozės yra per mažos.

Labai jautrios jonizuojančiųjų spindulių poveikiui akys ir dauginimosi organai. Akių vyzdys dėl žuvusių ląstelių greitai praranda skaidrumą, prasideda katarakta, žmogus netrukus apanka. Sėklidėms užtenka vien¬kartinės 10 rentgenų dozės, kad vyras laikinai taptų nevaisingas, o 200 rentgenų dozė vaisingumą atima visam laikui. Kur kas mažiau spinduliavimo bijo kiaušidės, ypač subrendusių moterų. Kiti organai ne tokie jaut¬rus (inkstai atlaiko 2300 rentgenų dozę, kepenys — net 4000 rentgenų). Atspariausias organas — gimda, kuri nepakisdama atlaiko 10 000 rentge¬nų dozę. Galbūt kaip tik dėl tokio organų atsparumo žmonija ir išsilaiko jonizuojančiosios spinduliuotės amžiuje.
Ypač jautrūs spinduliavimui vaikai. Palyginti mažos dozės stabdo kaulų vystimąsi, sukelia įvairius stuburo iškrypimus. Gydyti vaikus švi¬tinimu taip pat pavojinga. Antai smegenų švitinimas gali labai pablogin¬ti atmintį, net iki jos vi
isiško praradimo, o maži vaikai dėl to gali tapti silpnapročiai. Labai jautrios besivystančio vaisiaus smegenys, ypač tarp aštuntos ir penkioliktos nėštumo savaitės. Jeigu tuo metu busimoji moti¬na gavo apšvietos dozę, pavyzdžiui, atliko pilvo ertmės rentgeno tyrimus, i.ii keletą kartų padidėjo tikimybė pagimdyti protiškai atsilikusį vaiką, nes tuo metu formuojasi vaisiaus galvos smegenų žievė.
Medicinoje taikomas gydomasis švitinimas taip pat gali sukelti vėži¬nes ligas, genetinius pakitimus. Tačiau toks švitinimas taikomas jau ta¬da, kai žmogus serga vėžiu, ir tikimybė, kad jis dar turės vaikų, labai maža. Juo labiau kad kitų geresnių vėžio gydymo metodų iš tikrųjų dar nėra.

Atlikti tyrimai leido padaryti dar vieną išvadą: kai kurie žmonės daug jautresni spinduliavimo poveikiui. Pirmiausia- tai maži vaikai, ligoti silpnos sveikatos žmonės, ne kartą persirgę įvairiomis ligomis. Vadinasi sveikatos priežiūra- viena iš geriausių kovos su jonizuojančiąja spinduliuote priemonių. Išsaugoti stiprią sveikatą padeda sveikas gyvenimo būdas: tinkama mityba, susilaikymas nuo persivalgymo, alkoholio, rūkymo, nervinės įtampos vengimas ir kt.
Jonizuojančiosios spinduliuotės rūšys

Priklausomai nuo branduolio savybių, galimos keturios spinduliuotės rūšys:
o Alfa spinduliuotė – nestabilus branduolys išspinduliuoja dalelę, – helio branduolį, sudarytą iš dviejų neutronų ir dviejų protonų. Sužadintam branduoliui grįžtant į nesužadintą būseną, išspinduliuojami gama kvantai:
o Beta spinduliuotė vyksta tada, kai nestabilus branduolys, grįždamas į nesužadintąją būseną, išspinduliuoja elektroną (beta dalelę). Gama kvantai išspinduliuojami praėjus kelioms nana sekundėms po branduolio skilimo:
o Gama spinduliuotė (gama kvantai)- tai elektromagnetinės bangos arba fotonų srautas, kurių bangos ilgis mažesnis už 0,1 nm (0,1•10-9 m). Šis fotonų srautas atsiranda vykstant branduoliniams virsmams, pereinant branduoliams iš sužadintosios būsenos į nesužadintąją, sąveikaujant dalelėms su medžiaga, vykstant elektronų – pozitronų porų anihiliacijai ir t.t.
o Skylant kai kuriems radionuklidams, išspinduliuojami įvairių energijų neutronai. Neutronai – tai neturinčios krūvio didelės skvarbos dalelės. Išspinduliuoti neutronai turi savybę sukelti kitų medžiagos branduolių dalijimąsi, kurie savo ruožtu taip pat išspinduliuoja neutronus. Jeigu naujai atsiradusių neutronų skaičiaus santykis su sukėlusio branduolio dalijimąsi neutronų skaičiumi yra lygus arba didesnis, prasideda grandininė branduolių dalijimosi reakcija.

Gamtiniai jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai

Daugiausia radioaktyviųjų spindulių Žemės gyventojai gauna iš gam¬tos, ir išvengti tokio spinduliavimo beveik neįmanoma. Skiriasi tik gau¬namos apšvitos dozės. Kiek laiko egzistuoja Žemė, tiek laiko į ją iš kos¬moso krinta spindulių srautai. Spindulius taip pat skleidžia Žemės pluto¬je esančios radioaktyviosios medžiagos. Žmogus apšvitinamas dviem būdais: iš išorės (kai radioaktyviosios medžiagos veikia kūno paviršių) ir iš vidaus (kai jos su maistu, vandeniu, užterštu oru patenka į organiz¬mą). Didžiausias jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinis yra pačios Že¬mės gelmėse (žmonės vidinės apšvitos būdu iš jo gauna apie 5/6 metinės efektinės spinduliavimo dozės). Šiek tiek mažiau žmones veikia kosmi¬nis spinduliavimas.

Kosminiai spinduliai skrieja į Žeme iš Visatos gelmių, dalis jų — iš Saulės. Jie sudaro radiacinį foną, truputį mažesnį kaip pusė visos išori¬nės apšvitos, kurią žmonės gauna iš išorinių jonizuojančiosios spindu¬liuotės šaltinių. Nėra Žemėje tokios vietos, kurios neplautų šis kosminis spindulių lietus. Pietų ir Siaurės poliai gauna daugiau spindulių negu pusiaujas, nes Žemės magnetinis laukas juos kreipia į polius. Be to, kuo aukščiau pasikelia žmogus virš jūros lygio, tuo daugiau švitinamas, nes ten plonesnis apsauginis oro sluoksnis, veikiantis kaip ekranas. Pavyz¬džiui, lakūnai nuolat gauna apšvitos dozes, ir kuo aukščiau ir ilgiau jie skraido, tuo tos dozės didesnės. Pasikėlus 2000 m virš jūros lygio, ap¬švitinimas padidėja keletą kartų, o pasiekus šiuolaikinio labai greitai skrendančio lėktuvo skrydžio aukštį — 12 000 km, apšvitos dozė išauga net 25 kartus.

Minėtas apsauginis sluoksnis yra 10—15 km aukštyje nuo Žemės pa¬viršiaus — jis, tarsi filtras, sumažina kosminių bei Saulės spindulių po¬veikį. Tačiau tą sluoksnį po truputį ardo freonai, pridarydami jame skylių. Jį ardo ir raketos, taip pat išmetami į atmosferą chloro ir azoto junginiai.

Žemės jonizuojančioji Spinduliuoti susidaro dėl daugelio radioakty¬viųjų izotopų, esančių jos plutoje, ypač kalnuose (kalis-40, rubidis-87. urano virsmo produktai, torio-232 virsmo produktai ir kt.). Radiacijos lygis Žemėje labai skirtingas. Ten, kur tankiai gyvena žmonės, jis ski¬riasi nedaug, bet yra tokių vietų, kuriose negali gyventi nei žmonės, nei gyvūnai. Pavyzdžiui, Brazilijoje, 200 km į šiaure nuo San Paulo, yra nedidelis kalnagūbris, kur radiacijos lygis 800 kartų didesnis už viduti¬nį. Ta vieta negyvenama. Dar viena įdomi vieta — Guarapario miestas, kuriame gyvena 12 tūkst. žmonių. Kiekvieną vasarą jame apsilanko net 30 tūkst. poilsiautojų, nors ten radiacijos lygis didesnis už vidutinį 600 kartų, tiesa, ne visur, o tik kai kuriose paplūdimio vietose. Taip yra to¬dėl, kad miestas stovi ant smėlio, kuriame gausu torio. Panašių vietų yra Indijoje, Irane ir kitose šalyse.

Vidinė apšvita sudaro du trečdalius efektinės ekvivalentinės dozės, kurią žmogus gauna iš gamtinių jonizuojančiosios spinduliuotės šalti¬nių, patenkančių į organizmą su maistu, vandeniu, oru. Tokie šaltiniai pirmiausia yra kalis-40, kurį organizmas pasisavina kartu su neradioaktyviuoju kaliu, labai reikalingu organizmui (ypač augančiam). Dar di¬desnę apšvitos dozę duoda urano-238 ir torio-232 nuklidai. Kai kurie nuklidai, pvz., švinas-210 ir polonis-210, patenka į organizmą su mais¬tu. Šių nuklidų ypač daug žuvyse, todėl tie žmonės, kurie valgo daug žuvies bei kitokių jūros gėrybių, gali gauti palyginti dideles apšvitos dozes. Šiaurės rajonų žmonės maitinasi elniena, kurioje minėtų izotopų yra labai daug. Jie, ypač polonis-210, patenka į elnių organizmą žiemą, kai elniai maitinasi tik žolės liekanomis bei šaknelėmis, kuriose daug šio izotopo. Vidinės apšvitos iš polonio dozės gali būti net 35 kartus didesnės už vidutines.

Šiaurės Australijoje, ten, kur didesni urano ištekliai, žmonės gauna 75 kartus didesne apšvitos dozę už vidutinę, nes valgo tradicinį maistą — avių ir kengūrų mėsą bei skrandžius. O avys ir kengūros “prisirenka” jonizuojančiųjų produktų, ėsdamos užterštą žolę ir gerdamos vandenį.

Ypatingą dėmesį reikia atkreipti i radoną, ko gero, patį svarbiausią jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinį, kurį mokslininkai nustatė paly¬ginti visai neseniai. Radonas — tai bespalvės, bekvapės, beskonės, 7,5 karto sunkesnės už orą dujos, urano-238 ir torio-232 virsmo produktas. Vykstant radono virsmams, spinduliavimas esti nuolat (4.5 pav.). Kaip teigia Radiacijos veikimo tyrimo mokslinis komitetas, radonas kartu su savo virsmo produktais duoda mums apie tris ketvirtadalius individua¬lios ekvivalentinės dozės, gaunamos per metus iš visų Žemėje esančių jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių. Radono yra visur. Jis sklinda iš Žemės plutos, bet jo kiekis ore gali būti labai skirtingas, — tai priklauso nuo vietos. Daugiausia apšvitos iš radono žmogus gauna būdamas užda¬rose, blogai vėdinamose patalpose. Nustatyta, kad vidutinio klimato zo¬noje radono kiekis uždarose patalpose vidutiniškai 8 kartus didesnis, ne¬gu lauke. Šiltuosiuose kraštuose, kur durys ir langai beveik neuždaromi, radono kiekis kambariuose tik šiek tiek didesnis nei lauke.

Daugiausia radono turi šios statybinės: medžiagos: granitas, pemza, molis, priemolis, šlakas, fosfogipsas, raudonojo molio plytos (aliuminio gamybos atliekos), aukštakrosnių šlakas ir pelenai. Mažiau radono yra medyje, betone, silikatinėse plytose. Radono yra ir gamtinėse dujose, tačiau nedaug. Jeigu, naudojant dujas, turimi geri traukos įrenginiai, jeigu virtuvės nuolat vėdinamos, tai dėl dujų radono kiekis ore beveik nepadidėja.

Dirbtiniai jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai

Per keletą pastarųjų dešimtmečių žmogus sukūrė ne vieną šimtą radionuklidų ir išmoko naudoti atominę energiją įvairiems tikslams. Visa tai sudaro dar didesnes galimybes būti apšvitintam.

Medicinoje ligoms nustatyti ir gydyti naudojami tam tikri jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai. Daugelyje pasaulio šalių jie sudaro beveik visą apšvitos doze, gaunamą būtent iš techninių šaltinių. Pirmą vietą čia užima visiems žinomas rentgeno aparatas. Paradoksalu, tačiau vie¬nas iš svarbiausių kovos su vėžiu būdų — spindulinė terapija, kuri pati skatina vėžines ligas. Neretai žmogus gydomas per didelėmis apšvitos dozėmis. Tos dozės įvairiose šalyse labai skiriasi, bet vis dėlto jas reikia stengtis mažinti, plačiau taikant šiuolaikinius diagnostikos metodus, pvz., rentgeną keičiant kompiuteriniu tomografu. Švedijoje, kur plačiai buvo taikomas kompiuterinės tomografijos metodas, daugelis medikų supra¬to, kad apšvitos dozes medicinoje galima sumažinti daug kartų: odos apšvitinimą — 5 kartus, kiaušidžių — 25, o sėklidžių — net 50 kartų, palyginti su įprastais tyrimų metodais. Kompiuteriniai tomografai jau pradedami naudoti ir Lietuvoje.

Branduoliniai sprogimai- tai kitas žmogaus sukurtas jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinis. Per pastaruosius keturis dešimtmečius iš jų dalį radiacijos gavo kiekvienas žmogus (kritulių, dulkių ir kitokių teršalų pavidalu). Turima omenyje ne tik Hirosimos ir Nagasakio miestų tragedija, bet it mitai kitų atominių bombų bandomųjų sprogdinimų. Po sprogimo dalis radioaktyviųjų teršalų iškrinta netoli epicentro, nedidelė dalis lieka troposferoje ir vėjo nešama nuskrenda gana toli, išsilaiko apie mėnesį ir po truputį 5 ra į Žemę. Bet blogiausia yra tai, kad didžiausia radioaktyviųjų me¬džiagų dalis išmetama į stratosferą (į 10—15 km aukštį), kur ji išsilaiko daug mėnesių, lėtai leidžiasi žemyn ir barsto radioaktyviuosius nuklydus po ; Žemės paviršių. Prognozuoti tokių užteršimų beveik neįmanoma.

Radioaktyviuosiuose krituliuose yra apie 400 nuklidų, bet daugumos jų kiekis nedidelis arba jų virsmo stadija trumpa, todėl jų keliamas pavojus yra nedidelis ir trumpalaikis. Iš visų nuklidų reikia paminėti keturis pavojingiausius: anglį-14, cezį-137, cirkonį-95 ir stroncį-90. Di¬džiausias virsmo pusamžis (28 metai)- cezio ir stroncio. Norint suži¬noti, kada baigsis nuklido virsmas, reikia padauginti virsmo pusamžį iš 20. Vadinasi, minėtų nuklidų virsmas baigsis tik po 560 metų ir tik tada jie bus nepavojingi, nes virs neradioaktyviu švinu. Visų išbarstytų nu¬klidų spinduliavimas, pavyzdžiui, 2000 metais sumažės tik 7 procentais. Palyginti su kitais spinduliavimo šaltiniais, radioaktyviųjų kritulių poveikis planetos gyventojams nėra didelis, tačiau jis pa¬vojingas tuo, kad teršalų judėjimo krypties negalima nustatyti iš anksto, todėl užteršimas galimas bet kada bet kurioje planetos vietoje.

Atominė energetika taip pat įneša pakankamai didelį indėlį į suminę gyventojų apšvitą. Dabar pasaulyje veikia apie 400 branduolinių reakto¬rių. Jiems reikalingas branduolinis kuras, kuris gaminamas specialiose gamyklose. Branduolinį kurą reikia atitinkamai saugoti, taip pat panau¬dotą, o jo kaupiasi vis daugiau. Be to, pasaulio atominiuose įrenginiuose kaskart įvyksta didesnių ar mažesnių avarijų, kurių metu į atmosferą patenka radioaktyviosios medžiagos.

Taigi atominė energetika yra tiesioginė branduolinio ginklo gamini¬mo tąsa. Tai, kas buvo sukurta žmonėms naikinti, niekaip negali būti jiems naudinga. Pasaulis turėtų nustoti domėtis atomine energetika ir naudoti kitus energijos šaltinius, kurių yra pakankamai, taip pat ir Lietu¬voje (geoterminiai šaltiniai, vėjo. Saulės, bangų energija, mikrohidroelektrinės ir kt.).

Pavojingumo kategorijos

Visoje Lietuvos Respublikoje šiuo metu esančios įmonės, kurios savo veikloje naudoja jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius, priklausomai nuo šaltinių pavojingumo, padalintos į penkias grupes. Šių objektų valstybinė radiacinės saugos priežiūra ir kontrolė vykdoma Reglamento nustatytu dažniu:
2 lentelė
Eil. Nr. Jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai arba prietaisai ir įranga su minėtais šaltiniais Priežiūros ir kontrolės dažnis
I pavojingumo kategorija
1. Atominė elektrinė 4 kartus per metus
2. Radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro laikino ir galutinio saugojimo saugyklos (kapinynai) 2 kartus per metus
II pavojingumo kategorija
1. Branduolinė medicina (gydymas) 2 kartus per metus
2. Spindulinė terapija (tarpe jų-rentgeno terapija(>150kV)) 2 kartus per metus
3. Pramoninė radiografija (nešiojamoji, kilnojamoji):
3.1. Gama radiografija 2 kartus per metus
3.2. Rentgeno radiografija 1 kartą per metus
3.3. Neutroninė radiografija 2 kartus per metus
4. Etaloniniai (kalibraciniai) šaltiniai (> 185 MBq) 1 kartą per metus
5. Matuokliai (> 750 MBq) 1 kartą per metus
III pavojingumo kategorija
1. Rentgeno diagnostika (> 75 kV) 1 kartą per 2 metus
2. Branduolinė medicina (diagnostika) 1 kartą per metus
3. Pramoninė gama ir rentgeno radiografija (stacionarioji) 1 kartą per metus
4. Rentgeno terapija (< 150 kV) 1 kartą per 2 metus
5. Beta radiografija 2 kartus per metus
IV pavojingumo kategorija
1. Branduolinė medicina (in vitro) 1 kartą per 2 metus
2. Atvirieji šaltiniai, naudojami moksle, pramonėje ir kt. 1 kartą per 2 metus
3. Rentgeno diagnostika (< 75 kV) 1 kartą per 3 metus
4. Dūmų jutikliai (> 35 kBq) 1 kartą per 3 metus
5. Matuokliai (< 750 MBq) 1 kartą per 3 metus
6. Technologinių procesų kontrolės prietaisai 1 kartą per 2 metus
V pavojingumo kategorija
1. Bagažo saugumo kontrolės prietaisai 1 kartą per 3 metus
2. Rentgeno optika 1 kartą per 3 metus
3. Šalutinę rentgeno spinduliuotę generuojantys prietaisai 1 kartą per 3 metus
4. Analitiniai prietaisai 1 kartą per 3 metus
5. Statinio elektros krūvio neutralizavimo prietaisai 1 kartą per 2 metus
6. Dūmų jutikliai (< 35 kBq)
7. Kalibraciniai šaltiniai (< 185 MBq) 1 kartą per 3 metus

Apsaugos nuo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio būdai ir pagrindinės priemonės

Ką reikėtų daryti, įvykus didelei avarijai Ignalinos atominėje elektri¬nėje?

Konkretūs veiksmai priklausys nuo avarijos masto ir jie bus laiku nurodyti. Apie įvykusią avariją, kaip ir apie bet kokį kitą pavojų, žmonės sužinos išgirdę sirenų kauksmą. Išgirdus apie pavojų, reikia kuo grei¬čiau įjungti radijo tašką ir išklausyti perduodamą pranešimą (jis bus daž¬nai kartojamas ir tikslinamas, bus duodami konkretūs nurodymai atitin¬kamų rajonų gyventojams). Tuos nurodymus reikia tiksliai vykdyti.

Iš artimiausios elektrinei 30 km zonos gyventojai, gyvuliai bus sku¬biai pergabenami į iš anksto numatytus nepavojingus rajonus. Ruošian¬tis evakuacijai, reikia pasiimti visus dokumentus, pinigus, nedidelius vertingesnius daiktus, drabužių ir patalynės atsargą, maisto produktų ir vandens (3- 4 dienoms). Po to viską namuose išjungti, uždaryti, už¬traukti užuolaidas, užrakinti duris ir skubėti į nurodytą punktą pėsčio¬mis arba savo automobiliu.

Kur persikraustyti, bus nurodyta, tačiau tie, kurie tai darys savaran¬kiškai, tikriausiai pasirinks vielas pas gimines, draugus, pažįstamus, gy¬venančius nepavojinguose rajonuose, nors tas nepavojingumas bus tik sąlyginis. Be abejo, visi evakuojamieji turi vykti per tarpinius gyvento¬jų evakavimo punktus.
Tolimesnių nuo elektrinės rajonų gyventojai gali spėti persikraustyti iš anksto, kol dar jų nepasiekė slenkantis radioaktyviųjų medžiagų debesis. (Užterštoje vietovėje reikia užsidėti kvėpavimo organų apsaugos prie¬mones. Šiam tikslui tinka visos dujokaukės, respiratoriai ir paprasčiau¬sios savos gamybos apsaugos priemonės — vatos ir marlės raiščiai, ge¬rai saugantys nuo radioaktyviųjų teršalų. Patartina apsirengti lietpalčius, brezentinius, gumotus, sintetinius apsiaustus, apsimauti pirštines, apsiauti batus, kaliošus. Važiuojant užteršta vietove, mašinos langai turi būti san¬dariai uždaryti, kad į vidų nepatektų radioaktyviosios dulkės.

Palikus užterštą vietovę, būtina atlikti dalinį dezaktyvavimą: nuvaly¬ti purvą, dulkes nuo technikos, daiktų, išdulkinti drabužius, nusiprausti. Pasitaikius galimybei, reikia atlikti visišką dezaktyvaciją ir visišką sani¬tarinį svarinimą specialiai tam tikslui įrengtuose punktuose.

Pasilikus užterštoje vietovėje, privaloma būti ypač atsargiems, stengtis kuo rečiau išeiti iš kambario į lauką. Geriausia tūnoti slėptuvėse, prie¬dangose, namų rūsiuose, butuose, prieš tai juos kiek galima kruopščiau
užsandarinus.

Gyvulius reikia suvaryti į tvartus, gerai uždaryti ir užsandarinti duris, langus, plyšius. Pašarų atsargas, jeigu jos yra lauke, reikia uždengti polietilenine plėvele. Taip pat gerai užvožiami šuliniai. Vandens atsargą gali¬ma laikyti užkimštuose buteliuose, metaliniuose induose, stiklainiuose.

Išeinant į lauką, būtina užsidėti kvėpavimo organų ir odos apsaugos priemones, bent jau vatos ir marlės raiščius. Su užterštais drabužiais atgal į kambarį negalima eiti, juos reikia palikti prieangyje.

Svarbu suvartoti jodo preparatus, kurie bus išdalijami gyventojams nurodytuose punktuose. Jeigu galima įsigyti dujokaukes iš anksto, tai reikia tai padaryti. Patartina turėti iš anksto paruoštų vatos ir marlės raiš¬čių visai šeimai. Gerai būtų turėti jonizuojančiosios spinduliuotės mata¬vimo prietaisų, nors ir pačių paprasčiausių.

Laikantis šių ir per visuomenės informavimo priemones duotų nuro¬dymų, galima gerokai sumažinti gaunamą apšvitos dozę ir ilgą laiką iš¬būti užterštoje vietovėje.

Literatūra

1. Aplinkos apsauga. Baltrėnas P.
2. Civilinės saugos pagrindai. Autorių kolektyvas, vad. Milašauskas A.- Vilnius: Meralas, 1996.
3. www.am.lt
4. www.csd.lt
5. www.aaa.am.lt

Leave a Comment