Gintaras – Lietuvos auksas

3854 0

Turinys:

Turinys: 2

GINTARO MUZIEJAUS LOBIAI 4

Gintaro dirbiniai nuo seniausių laikų iki XX a. 5

Gintaro dirbiniai 1900 – 1918 m. 6

Gintaro dirbiniai 1932 – 1939 m. 6

Gintaro dirbiniai 1945 – 1961 m. 6

Gintaro dirbiniai 1962 – 1975 m. 7

Gintaro dirbiniai 1976 – 1990 m. 8

Gintaro dirbiniai 1991 – 2001 m. 8

GINTARO SUSIDARYMO APLINKA 11

SAKŲ IŠSISKYRIMO FIZIOLOGIJA 13

GINTARO FORMAVIMOSI ISTORIJA 13

1. Sakų susidarymas ant medžio 13

2. Sakų kitimas miško grunte 14

3. Gintaro sunešimas į antrines radimvietes 14

SAKŲ SUSIDARYMAS ANT MEDŽIO 14

SAKŲ KITIMAS MIŠKO GRUNTE 14

GINTARO SUNEŠIMAS Į GINTARO RADIMVIETES 15

GINTARO MIGRACIJA IR TELKINIŲ SUSIDARYMAS 15

GINTARO MORFOLOGIJA 16

Vidinės gintaro morfologinės atmainos 16

2. Požieviniai sakų lęšiai 17

3. Žievinis gintaras 17

Paviršinės gintaro morfologinės atmainos: 17

Gintaro varvekliai 17

Gintaro lašai 17

Kamieninis gintaras 18

INKLIUZAI. GINTARO AUGALIJA IR GYVŪNIJA 18

GINTARO AUGALIJA 19

Sporiniai augalai 20

Plikasėkliai augalai 20

Gaubtasėkliai augalai 20

Gintaro mikroorganizmai 20

GINTARO GYVŪNIJA 21

Gintaro nariuotakojų fauna: 21

Voragyviai 21

Vorai 21

Šimtakojai 21

Pirminiabesparniai vabzdžiai 22

Poduros 22

Dviuodegiai 22

Šeriauodegiai 22

Sparnuotieji vabzdžiai 22

Lašalai 22

Žirgeliai 22

Tarakonai 22

Maldininkai 22

Termitai 22

Ankstyvės 22

Tiesiasparniai 23

Auslindos 23

Embijos 23

Šiengraužiai 23

Lygiasparniai 23

Blakės 23

Tripsai 23

Vabalai 23

Vėduokliasparniai 23

Blusos 23

Kabasparnės 23

Kupriukai 23

Tinklasparniai 23

Skorpionmusės 24

Apsiuvos 24

Drugiai 24

Plėviasparniai 24

Dvisparniai 24

KITI INKLIUZAI 24

GINTARO GYDOMOJI GALIA 24

GINTARO PAANAUDOJIMAS MEDICINOJE 25

KĄ SAKO APIE GINTARO ATSIRADIMĄ MOKSLININKAI? 26

KĄ SAKO APIE SAVO ISTORIJĄ PATS GINTARAS? 29

GINTARO SAVYBĖS, JO GROŽIS IR VERTĖ 29

GINTARAS IR KITI FOSILINIAI SAKAI, PAGRINDINĖS RADIMVIETĖS 30

GINTARO KELIAI 32

LIETUVA IR GINTARAS 34

GINTARO GAVYBA 40

GINTARO APDIRBIMO TRADICIJOS 41

GINTARO PRAMONĖ LIETUVOJE 43

KAIP APDIRBAMAS GINTARAS? 45

Gintaro kilmės aiškinimas 46

Interviu su gintaro galerijos ir parduotuvės darbuotojomis: 48

Gintaro galerijos „Inkliuzas“ (įsikūrusio Vilniaus g. 146, Šiauliai) darbuotoja Rita Lukošūnaite. 48

Tautodailininkų sąjungos narė Ona Lažinskienė ir parduotuvės „Devyni broliai“ darbuotoja ( Tilžės g. 151, Šiauliai) 49

Sraipsnis iš laikraščio „Šiaulių naujienos“ 50

Informacinis pranešimas apie gintaro skulptūrų muziejaus atidarymą 51

Literatūros ir tiklalapių sąrašas: 52

GINTARO MUZIEJAUS LOBIAI

L. Vaičiulytė
Gintaras – stebuklingas gamtos kūrinys, savo grožiu ir paslaptingumu dar gilioje senovėje viliojęs žmogų. Gintaras ir Baltija, gintaras ir Lietuva, gintaras ir Palanga. Tai prasmės, kurios neatskiriamos. Gintaras – tai kartu ir mūsų protėvių baltų, visos lietuvių tautos kultūros dalis. Jis apdainuotas da

ainose, išgarsintas Antikos poetų bei mokslininkų, apipintas legendomis. Laikas eina, o jis vis traukia ir domina. Gintaras savyje yra užkonservavęs ir išsaugojęs prieš 37-45 mln. metų egzistavusios smulkiosios faunos ir floros pavyzdžius. Jie – ne tik traukia muziejaus lankytojų dėmesį, bet yra ir mokslininkų tyrinėjimų objektas.

Geresnės vietos, kaip Palanga, gintaro muziejui turbūt nebuvo galima surasti. Čia, Baltijos pakrantėse, gimė nuostabi legenda apie Jūratę ir Kastytį, čia nuo neatmenamų laikų gyventojai rinko jūros išmetamą gintarą ir, pasigaminę iš jo papuošalus, save ir savo artimuosius džiugindavo.

Palangos gintaro muziejus gyvuoja jau trisdešimt šešerius metus. Per tą laiką jį aplankė jau beveik aštuoni milijonai lankytojų.

Muziejus įkurtas grafo F. Tiškevičiaus rūmuose, kurie pastatyti 1897 metais pagal architekto F. Švechteno projektą. Gintarą gaubiančią paslaptį lankytojai pajunta voos įžengę į devynioliktą amžių menantį rūmų vestibiulį.

Dar praėjusio amžiaus pabaigoje grafų Tiškevičių giminėje buvo keletas žmonių, kurie domėjosi gintaro istorija, buvo sukaupę archeologinio gintaro kolekciją (dalį jos dabar galima pamatyti Palangos gintaro muziejaus ekspozicijoje). Tai akmens amžiaus dirbiniai, kelių tūkstančių metų senumo, atspindintys to meto žmonių meninius polinkius ir pasaulėžiūrą.

Muziejaus krikštatėviai yra buvęs ilgametis Valstybinio Dailės muziejaus direktorius P. Gudynas, jo pavaduotojas, dabartinis Dailės Muziejaus direktorius R. Budrys bei V. Gudelis, V. Katinas, S. Pinkus, A. Tautavičius, J. Bu
ubnys.

1963 m. Tiškevičiaus rūmai po savo stogu buvo priglaudę tik kuklią ekspoziciją, kurią sudarė 478 eksponatai. Dabar ekspozicijoje rodoma beveik 5 000 natūralaus gintaro gabalų ir dirbinių. 1986 m. ekspozicija iš pagrindų pertvarkyta. Beje, visi iki šiol padaryti Palangos gintaro muziejaus ekspozicijos pakeitimai atliekami vadovaujant LDM direktoriui Romualdui Budriui.

V. Katino parengtas ir dizainerio R. Martinkaus meniškai padarytas stendas “Fosiliniai sakai Žemės evoliucijoje” yra įvadas į parodą, kur sukaupta gausi mokslinė medžiaga apie gintaro susidarymą, inkliuzus, unikumus. Čia pasakojama, kada žemės evoliucijos eigoje atsirado gintaras, kada išnyko dinozaurai, pasirodė žmogus. Inkliuzų salėse galima pamatyti ir tokių retenybių kaip roplio išnara, uodų spiečius viename gintaro gabalėlyje, šimtakojų, bičių, skruzdėlių karo, vorų medžioklės scenų. Inkliuzuose keliasdešimties milijonų metų užkonservuota ir nemažai kitų, smulkesnių ir stambesnių, vabzdžių ir augalų. Tai tarytum užšaldyti praeities gyvenimo momentai, išlikę beveik nepakitę iki mūsų dienų.

Salėje, skirtoje gintaro unikumams, gintaro kruopelės ir gabalėliai “išauga” iki kelių kilogramų masės gabalų, ant kurių matyti atsispaudę medžių žievės raštai.

Pirmajame aukšte eksponuojami gintaro dirbiniai: nuo pačių pirmųjų iki šiuolaikinių. Čia ir garsiosios, paslaptingai dingusios R. Klebso kolekcijos kopijos, ir akmens amžiaus gintaro dirbiniai, įrankiai, papuošalai, ir vėlesnio laikotarpio gintarinės įkapės, ir Romos imperijos monetos, į mūsų kraštus patekę senovėje mainais į gintarą. Kūrybiško tarybinio laikotarpio gintaro meistrų di
irbinių simboliu galėtų būti gintarinis traktoriukas, kurio net vikšrai gintariniai.

Kūrybiškumu ir darbų atlikimo tobulumu žavi F. Daukanto, H. Taleikio kūriniai. Muziejuje galima supažindinti ir su dailininkų bei tautodailininkų E. Augaitytės, A. Vertulienės, L. Šulgaitės, K. Simanonio, P. Martinausko, I. ir F. Pakutinskų, V. Butvilo, D. Varkalio, R. Andriekutės, Z. ir R. Strikaičių, A. Jonušo, D. Baravykienės, N. Žoludevo, P. Balčiaus ir daugelio kitų darbais.

Muziejuje dažnai keičiamos autorinės gintaro meistrų kūrybos parodos atskleidžia ir mados, ir formų, ir spalvų įvairovę.

Nors gintaras ir senesnis už žmoniją, tačiau jis ir kūriniai iš jo nėra amžini. Bet gal pamatytas ir “užsikonservavęs” mūsų atmintyje, jis taps spindinčiu ir šiltu, prisiminimų inkliuzu.

Gintaro dirbiniai nuo seniausių laikų iki XX a.

Gintaro dirbiniai nuo seno labiausiai plėtojami tuose kraštuose, kuriuose yra žaliavos. Kadangi daugiausia gintaro randama Baltijos jūros pakrantėse, dagiausia gintaro dirbinių įvairiais laikotarpiais gaminta Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Lietuvoje. Ankstyviausi gintaro dirbiniai Lietuvos pajūrio teritorijoje (Šventoji, Juodkrantė, Nida, Pervalka, Klaipėda) aptinkami iš neolito laikotarpio (4-2 tūkst. m. pr. Kr.). Tai gintariniai įvairaus pavidalo kabučiai su skyle viename gale, vamzdeliniai ir kitokie karoliai, skirtingos formos sagutės su V raidės formos skylute, ornamentuoti skridiniai, apvarų skirstikliai, grandys su didelėmis skylutėmis, žmonių ir gyvūnų figūrėlės, manoma, tarnavusios kaip amuletai. Dirbinių pa

aviršius puoštas taškeliais, brūkšneliais, dalijančiais dirbinį į segmentus (spėjama, atspindėjo pasaulio sampratą). Šventosios akmens amžiaus gyvenvietėje aptikta gintaro dirbtuvė. Viduriniajame neolite gintaras jau buvo mainomas į kitas prekes su Rytų Europos gyventojais. Iš žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus gintaro dirbinių randama menkiau. Pirmaisiais mūsų eros amžiais dideli gintaro kiekiai buvo gabenami į Romos imperiją, kurioje veikė gintaro dirbtuvės (Apulija, Masilija).

Gausesni gintaro dirbinių kiekiai aptinkami kapavietėse, datuojamose V-XII a. Nemaži jo kiekiai kalba, kad šis mineralas buvo labai populiarus ir mūsų protėvių vartotas įvairiems tikslams: gydymo, magijos, puošimuisi. Gintaras buvo derinamas su stiklo ir emalio karoliukais. Juo puoštos žalvario įvijos, iš jo vėrė karolius, darė skritulius, dedamus po moterų nuometais, apeiginius dirbinius (miniatiūrines šukas, audimo įrankius), apeiginius reikmenis.

Gausesni gintaro dirbinių kiekiai aptinkami kapavietėse, datuojamose 5-12 a. Nemaži jo kiekiai kalba, kad šis mineralas buvo labai populiarus ir mūsų protėvių vartotas įvairiems tikslams: gydymo, magijos, puošimuisi. Gintaras buvo derinamas su stiklo ir emalio karoliukais. Juo puoštos žalvario įvijos, iš jo vėrė karolius, darė skritulius, dedamus po moterų nuometais, apeiginius dirbinius (miniatiūrines šukas, audimo įrankius), apeiginius reikmenis. XIV a. Vokietijos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos miestuose pradėjo kurtis gintaro apdirbimo cechai. XIII-XIV a. gintaro dirbinių gamybą stabdė karai su kryžiuočiais. XIV-XVIII a. greta savos gamybos gintaro dirbinių vyravo atvežtiniai gintaru dekoruoti baldai, veidrodžiai, dėželės, indai, kulto reikmenys (kryželiai, rožiniai, krucifiksai, altorėliai). Gintaras buvo naudojamas juvelyrikoje. XIX a. Palangoje susiklostė vietinė gintaro pramonė.

Lietuvos dailės muziejaus filiale – Palangos gintaro muziejuje, įsteigtame 1963 m., stengtasi atspindėti visus gintaro panaudojimo atvejus lietuvio buityje. Demonstruojamas gintaro susidarymas ir apdorojimas. Atskira ekspozicijos tema – gintaro dirbiniai. Prie istorinių eksponatų priskiriamas XV a. žiedas su gintaru, aptiktas netoli Kelmės, XVI a. – nešiojamas gintaro altorėlis su krucifiksu (buvęs Tytuvėnų vienuolyne), XVII a. – Kauno auksakalio P. Kilijono dirbiniai su gintaru. Muziejuje galima pamatyti ir Lietuvos gintaro dirbtuvių produkciją, pagamintą XX a. I pusėje Palangos ir kitose pajūrio gintaro apdirbimo įmonėlėse. Tai karoliai, segės, sąsagos, rožiniai, dėžutės, kandikliai ir kt. Paskutinėje salėje – XX a. II pusės profesionalų (Liucija Šulgaitė, Feliksas Daukantas, Kazimieras Simanonis, Birutė ir Eugenijus Mikulevičiai, Nikolajus Žoludevas, kt.) ir liaudies meistrų sukurti papuošalai (Horstas Taleikis, Dionizas Varkalis, Vilhelmina Kurklietienė, Irena ir Feliksas Pakutinskai, Regina Andriekutė, Jonas Linkaitis, Alfredas Jonušas, Joana Martinkienė, Dionizas Varkalis, kt.).

Gintaro dirbiniai 1900 – 1918 m.

Iki Pirmojo pasaulinio karo gintaro gamyba Europoje buvo pasiskirsčiusi taip: Vokietijoje gaminta 33 % visos pasaulinės produkcijos, Rusijoje – 30 %, Austrijoje – 24 %, Prancūcijoje – 4 %, Turkijoje – 2 %, kitose šalyse – 7 % visų dirbinių. Lietuvos, kaip Rusijos imperijos sudėtinės dalies, gintaro produkcija buvo įskaičiuojama į Rusijos gamybos apimtį. Pirmąją vietą Rusijos imperijoje užėmė Palangos meistrai, per metus apdorodavę 20 tūkst. kg gintaro žaliavos. Palangoje iki Pirmojo pasaulinio karo iš viso darbavosi nuo 300 iki 500 gintaro meistrų. Didesnės dirbtuvės priklausė grafui Tiškevičiui, kurio žemėse kūrėsi visas miestelis. Palangos gintaro meistrų dirbiniai turėjo didelę paklausą tarptautinėje rinkoje ir sėkmingai konkuravo su vokiečių gintaro dirbiniais.

Gintaro dirbiniai 1932 – 1939 m.

Pirmojo pasaulinio karo metu nukentėjo gintaro apdirbimo dirbtuvės Palangoje. Dalis meistrų emigravo į Vokietiją ir Karaliaučių. Po karo šio miesto gintaro apdirbimo verslas nepasiekė ikikarinio lygio meniškumo ir kokybės požiūriu. Plėtotę stabdė Vokietijos gintaro žaliavos eksploatavimo monopolis. Nuo Vokietijos priklausė importuojamos žaliavos kaina ir apimtis (Lietuvoje randamo gintaro nepakako). Gintaro dirbtuvės veikė ne tik labiausiai šią dirbinių sritį plėtojusioje Palangoje, bet ir Klaipėdoje bei Kretingoje. Pavieniai meistrai dirbo ir kitose Lietuvos vietovėse. Didesnės dirbtuvės buvo Klaipėdoje veikusi Tanerio ir Fridmano (dirbo 20-30 meistrų) įmonė, Palangoje – dirbtuvė “S. Gutmano įpėd. E. ir L. Gutmanai” (10-15 meistrų) bei brolių M. ir G. Kanų (10-20 meistrų). Mažesnėse dirbtuvėlėse darbuodavosi po 5-10 žmonių. Jei dirbdavo mažiau nei 4 meistrai, tokia dirbtuvė nebuvo laikoma gintaro, bet amato dirbtuve ir į gintaro gamybos apskaitą neįeidavo. Reiškia, gintaro apdirbimu tarpukario Lietuvoje užsiėmė didelis skaičius žmonių.

Gintaro dirbtuvėse tarpukario laikotarpyje daryti papuošalai (segės, karoliai, apyrankės), rankogalių segtukai, kandikliai, plunksnakočiai, rašalinės, juo inkrustuodavo metalinius papuošalus, medines dėžutes, baldus ir kitokius dirbinius. Papuošalų formos daugiausia buvo klasikinės, neįmantrios – įvairaus dydžio ir ilgio apskritų karolių vėriniai, šlifuoto gintaro segės, nugludintų, plokštelių apyrankės. Gintaro papuošalai Lietuvoje buvo paklausūs – kiekviena lietuvė privalėjo turėti gintarinių puošmenų, nors kainos nebuvo žemos. Šalies viduje buvo realizuojama 60-70 % savos produkcijos. Po 1929 m. pasaulinės ekonomikos krizės Lietuva gamino ir į užsienį išveždavo mažiau gintaro dirbinių.

Gintaro dirbiniai 1945 – 1961 m.

5-6-ajame dešimtmečiais gintaro dirbiniai užėmė svarbią vietą tarp kitų dailiųjų dirbinių. Dėmesį gintarui rodo 1948 m. J. Dagio apginta disertacija “Baltijos pajūrio gintaras ir jo eksploatacija” ir 1957 m. pasirodžiusi J. Bubnio knyga “Gintaras”. Pirmaisiais pokario metais gintaro dirbinius gamino Kauno “Gintaro” artelė, o nuo 1946 m. Klaipėdos “Dailės” kombinatas ir jam priklausę Palangos ir Plungės gintaro apdirbimo cechai. Pagrindinio gintaro dirbinių centro – Klaipėdos “Dailės” kombinato produkcijos asortimentas buvo gana platus (iki 60 rūšių gaminių), tačiau dirbiniai nepasižymėjo aukštu meniniu lygiu. Daugiausia gaminta tekintų ir šlifuotų karolių bei įvairių segių (dažnai natūralistinių augalų formos), gyvūnų pavidalo suvenyrų. Gintarą šlifavo kampuotomis formomis kaip brangakmenį, o gabalėliai su įdomia vidine tekstūra arba inkliuzais buvo laikomi neatitinkančiais standartų.

Keliant gintaro apdirbimo meninį lygį, reikšmingas skulptoriaus ir dizainerio Felikso Daukanto (1915-1995) vaidmuo. Jis pirmas prabilo apie natūralių gintaro savybių – vaiskumo, besimainančių atspalvių, daugiasluoksniškumo išryškinimą dirbiniuose ir daug nuveikė sugrąžinant gintaro dirbiniams būdingą specifiką. Dailininkas darė ir odos bei metalo dirbinius, tačiau 6-ajame dešimtmetyje reikšmingiausi yra jo sukurti gintaro darbai. Siekdamas atitrūkti nuo stereotipų šioje srityje, F. Daukantas pradėjo negatyvinę gintaro raižybą – įrėždavo įvairius motyvus ir netgi peizažus iš kitos gintaro gabalėlio pusės. Šis kūrybos etapas, prieštaraujantis dailininko propaguojamam natūralumo išsaugojimui, atvedė jį prie kito principo – gintaro gabalėlio pateikimo kaip unikalaus meno kūrinio. Atrinkęs ypatinga tekstūra ir spalva pasižyminčius gabalėlius ir juos kiek pašlifavęs, Felikso Daukantas tvirtindavo gintarą ant specialaus medinio stovelio. Ilgainiui tokiu pačiu atrankos būdu sukūrė ir miniatiūrinių gintaro skulptūrėlių.

Didžiausią Felikso Daukanto 6-ojo dešimtmečio kūrybos dalį sudaro unikalūs arba serijinei gamybai skirti papuošalai, padaryti iš gintaro, derinto su metalu, daugiausia sidabru. Gintaro gabalėliai, naudoti papuošalams, buvo minimaliai apdorojami. Segės, karoliai, auskarai buvo gaminami iš netaisyklingos formos gintarų, akcentuojant jų natūralią formą, vidinius sluoksnius, skaidrumą arba neperšviečiamumą (masyvių formų papuošalų komplektas iš šviesaus nepermatomo gintaro, 1958).

1957 m. visa Lietuvos gintaro gamyba buvo sukoncentruota vienoje vietoje – Klaipėdos “Dailės” kombinate. Jo gintaro ceche buvo suburtas profesionalų kolektyvas: Eugenijus Mikulevičius, Genovaitė Blažytė-Guntienė, Birutė Jociūtė-Mikulevičienė, Vacė Kojalavičiūtė-Užpalienė. Pradėta gaminti daugiau gintaro dirbinių, paįvairėjo jų asortimentas. Daugiausia tuo laikotarpiu sukurta gintaro papuošalų. Ypač išpopuliarėjo grandinėlės su gintaro kabučiais (Liucijos Šulgaitės kaklo papuošalas, 1959; E. Mikulevičiaus medalionas, 1960). Gintaras derintas su metaliniais papuošalais, atliktais kalimo, spaudimo, liejimo arba filigrano technika (Tiju Enės Vaivadienės komplektas “Dabartis”, 1958). Plito gintaro inkrustacijos, nedidelio formato gintaro mozaikos. Jas iš šlifuotų gintaro plokštelių arba rupios faktūros didesnių gabalėlių 1959 m. pradėjo kurti G. Blažytė-Guntienė. Ilgainiui išpopuliarėjo peizažų, figūrinių scenų ir net portretų dėstymas medinės plokštės paviršiuje. Greta meniškų tokios rūšies darbų vis daugiau pasitaikydavo paviršutiniškų, saloniškų. Vėliau gintaro paveikslų, mozaikų ir inkrustacijų atsisakyta.

6-asis dešimtmetis buvo reikšmingas žingsnis sugrąžinant gintaro dirbiniams suniveliuotą specifiką, ieškant naujų šio pusbrangio mineralo pritaikymo būdų dailiuosiuose dirbiniuose, suteikiant papuošalui dailininko individualaus stiliaus bruožų. Lietuvos gintaro meistrų ieškojimai buvo teigiamai įvertinti 6-ojo dešimtmečio pabaigos sąjunginėje spaudoje (Жукова М. Украшения из янтаря // Декоративное искусство СССР, 1959, № 6, с. 26). Geriausi lietuvių dailininkų gintariniai papuošalai buvo eksponuoti 1959 m. lietuvių liaudies meno ir taikomosios dailės parodoje Lenkijoje.

Gintaro dirbiniai 1962 – 1975 m.

Aptariamojo laikotarpio gintaro dirbiniams kelią grindė 6-ojo dešimtmečio Felikso Daukanto teorinė ir kūrybinė veikla, jo propaguota natūralaus gintaro pateikimo teorija. Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, gintaro papuošalai buvo gana menkai išplėtota sritis. Tačiau lietuviškos puošmenos patyrė stiprias modernėjimo apraiškas, kurios sklido, visų pirma, iš estų juvelyrikos mokyklos. Nuo 6-ojo dešimtmečio pabaigos dailiojo metalo apdirbimo lietuviai mokėsi Estijos dailės institute Taline. Estijos juvelyrika tuo metu orientavosi į Skandinavų dizainą, mėgusį taupių, dizaineriškų formų, nesunkiai pagaminamus, dažnai iš unifikuotų detalių surenkamus dirbinius.

Felikso Daukanto (1915-1995) gintaro papuošalai lengvi, minimalistiniai (kaklo papuošalas iš sidabro vielytės su kabančiu gintaru, 1966; kaklo papuošalai, 1968, 1973). Juvelyrinį dirbinį dailininkas traktavo kaip dizainerišką, funkcionalų daiktą, kuriame dominavo pats gintaras, o metalas buvo tik papildoma medžiaga, paryškinanti jo grožį. Dailininkas gintarui pritaikė specifinį šlifavimo būdą. Gintarą apdorodavo minimaliai, palikdavo nenugludintas vietas, kiaurymes, matinio paviršiaus lopinėlius. Kartais jį įrėmindavo, bet dažnai palikdavo natūraliai kabantį (medalionas su trimis gintaro gabalėliais, 1970). Apdorodamas mineralo gabalėlį, stengdavosi jam suteikti pačios gamtos būdingas formas – aptakaus ovalo, lašo, apskritimo pavidalą. Panašiu būdu gintaro papuošalus kūrė Liucija Šulgaitė (kaklo papuošalas, 1968), Janina Griciūnaitė (medalionas, 1986). Daugelio kitų juvelyrų (Petro Balčiaus, Liudos Vaineikytės, Albinos Vertulienės) puošmenos įmantresnių formų, labiau detalizuotos.

Tolesnę gintaro papuošalų raidą paveikė Estijos dailės instituto Dailiojo metalo katedros absolvento Kazimiero Simanonio (g. 1937), grįžusio į Lietuvą 1965 m., kūryba. Jo papuošalo samprata skyrėsi nuo Felikso Daukanto, akcentavusio minimalizmą, asketizmą, demokratines tendencijas ir metalo detalių unifikavimo galimybes. Kazimieras Simanonis traktavo gintaro papuošalą kaip prabangos, reprezentacijos objektą, kuris dėvimas ne kasdien, o ypatingomis progomis. Dailininkas papuošaluose atgaivino raižymą, inkrustavimą, filigraną, apvirinto sidabro techniką, itin tikusią prie netaisyklingos formos mineralo. Vėliau sidabro virinimo techniką išbandė kiti gintaro papuošalų kūrėjai (L. Šulgaitė, Birutė Mikulevičienė, Petras Balčius, Feliksas Pakutinskas). Kazimieras Simanonis ieškojo įkvėpimo gamtos formose. Jo papuošalai asimetriški, skirtingų faktūrų, dinamiški, ekspresyvūs (medalionai, 1970). Puošybiškumo ir reprezentacijos tendencijos dar labiau buvo išplėtotos kitame juvelyrikos raidos etape. Lietuvių juvelyrų papuošalai buvo eksponuojami tarptautinėse parodose “Expo’68” Monrealyje, tarptautinėje pramonės ir prekybos parodoje Londone 1968 m., “Expo’70” Osakoje. Mildos Eitmonaitės lieto ir kalstyto metalo papuošalai su gintaru 1971 m. Jablanece (Jugoslavija) vykusioje juvelyrikos bienalėje pelnė diplomą. Tuo metu tai buvo pirmasis aukštas lietuviškų papuošalų įvertinimas. Palangos gintaro muziejuje sukomplektuotos lietuviškų gintaro dirbinių parodos 1971-1974 m. apkeliavo Čekoslovakiją, Vokietiją, Prancūziją, Vengriją, Austriją, Suomiją, Švediją, Daniją, Italiją.

Gintaro dirbiniai 1976 – 1990 m.

8-ojo dešimtmečio viduryje akivaizdžiai sumenko dailininkų profesionalų domėjimasis gintaru. Jis liko pagrindine medžiaga tų kūrėjų darbuose, kurie liko ištikimi šiam mineralui, visų pirma, Feliksas Daukantas (1915-1985). Dailininko papuošaluose dar labiau išplėtota, minimalistinė, dizaineriška, asketiškos formos kryptis. Jis šiame etape atsisakė bet kokių puošybiškų detalių, komponuodamas papuošalą tik iš gintaro gabalėlio ir metalo lankelio, grandinėlės ar kitos funkcionalios detalės. Skirtingai nuo ankstesnio laikotarpio, dailininkas gintarą ištisai nugludindavo, pjaustė į gamtines formas neatitinkančias dizaineriškas geometrines struktūras – apskritimus, stačiakampiu (papuošalas, 1986; kaklo papuošalai, 1988).

Gintaro papuošalų sukūrė Eduardas Daukantas (g. 1948). Kazimiero Simanonio šio laikotarpio gintaro papuošalai susiję su jo darbu Vilniaus “Dailės” kombinate. Gintaras lieka pagrindiniu kūrybos baru Klaipėdos “Dailės” kombinate dirbusiems dailininkams (Albina Vertulienė, Petras Balčius, Nikolajus Žoludevas) ir visam būriui liaudies meistrų (Irena ir Feliksas Pakutinskai, Regina Andriekutė, Jonas Liukaitis, Alfredas Jonušas, Joana Martinkienė, Dionizas Varkalis).

Palangos gintaro muziejus akivaizdžiai stengiasi koordinuoti gintaro dirbinių tiriamąją ir parodinę veiklą. 1982 m. muziejuje buvo atidaryta respublikinė gintaro dirbinių paroda, kurią per 4 mėnesius aplankė 240 tūkst. žiūrovų. 1986 m. muziejuje atnaujinta ekspozicija. Surengta personalinių parodų (L. Šulgaitės, K. Simanonio, F. Daukanto, Birutės ir Eugenijaus Mikulevičių), Klaipėdos “Dailės” kombinato tiražinių darbų paroda.

Gintaro dirbiniai 1991 – 2001 m.

Lietuvių dailininkų dėmesys gintarui sumenko. Gintaro papuošalai daugiausia liko liaudies meistrų kūrybos sritimi. Tautodailininkai savo dirbiniuose ištikimi iki šiol susiklosčiusiomis gintaro apdirbimo tradicijoms. Jie daugiausia kuria karolius, seges, apyrankes, kaklo papuošalus. Profesionalų juvelyrų kūryboje pasitaiko gintaro pritaikymo atvejų (K. Simanonis, S. Virpilaitis), tačiau daugiau savo kūryboje gintarui pasišventė tik nedaugelis. Birutė Stulgaitė (g. 1952) – viena iš nedaugelio, nuosekliau kūrusi papuošalus su gintaru. Skirtingai nuo F. Daukanto ir K. Simanonio, dailininkė šį mineralą traktavo nesupriešindama jo su metalu, o labai organiškai įjungdama į dirbinio visumą. Juvelyrė gintarą laiko įnoringa ir sudėtinga medžiaga, sunkiai sudarančia su metalu darnų ansamblį. Dėl to neretai gintarą derina su arklio ašutais, jūržole, naudoja odinius raištelius. Kartais smulkiomis gintaro ašarėlėmis nusagsto paprasčiausią lininę virvutę. Tačiau niekad neperžengia ribos, nuo kurios prasideda postmodernistinė provokacija ir antifunkcionalizmas. B. Stulgaitės papuošaluose gintaras kartais apvyniojamas aukso arba sidabro vielele, kad sudarytų tarsi atsitiktinai čia patekusio įspūdį (kaklo papuošalas, 1992; auskarai, 1995).

GRAFO FELIKSO TIŠKEVIČIAUS GINTARO KOLEKCIJA

Palangos grafas Feliksas Tiškevičius savo rūmuose buvo sukaupęs vertingą archeologinio gintaro kolekciją. Tai buvo neolito ir žalvario amžiaus pradžios 153 dirbiniai, kuriuos grafas surinko 1905-1907 metais pajūrio pelkėse pradėjęs kasti gintarą. Grafo Felikso Tiškevičiaus archeologinio gintaro rinkinys XX amžiaus pradžioje buvo eksponuotas Paryžiuje ir labai aukštai įvertintas parodoje, buvęs labai brangiai vertinamas ir vis dėlto jis nepateko į užsieniečių rankas, bet į savo vietinį muziejų, ir tai dovanai.

Patys gintaro dirbiniai nekaip teišrodo: maži, labai storai patina (puvėsių sluoksniu) aptraukti, menkai apdailinti, bet jie daug ką pasako apie mūsų senąją praeitį, ir tai apie Palangos, Kretingos apskrities praeitį. Mat gintaras jau nuo labai senų laikų buvo prekybos dalykas – prekė. Jis rišo labai tolimas tautas.

Palangos rinkinio dirbiniai nėra vienalaikiai – atskiros jų grupės priklauso skirtingiems laikotarpiams. Spėjama, kad šis rinkinys buvo sudarytas iš Palangos ir Šventosios apylinkių durpynuose rastų dirbinių, taip pat iš gintaro žaliavos.

Iš Kretingos rinkinį netrukus perėmė Kauno M. Čiurlionio dailės muziejus. 1960 metais rinkinys kartu su archeologijos skyriumi buvo perduotas Kauno valstybiniam istorijos muziejui, o šiuo metu eksponuojamas Gintaro muziejaus ekspozicijoje.

Rinkinį sudaro įvairių formų dirbiniai: pakabučiai, karoliai, skritulėliai, sagos su V raidės formos skylutėmis. Dalis jų savo forma yra beveik identiški Juodkrantės lobio dirbiniams ir priskirtini neolito laikotarpiui. Kai kurie Palangos, kaip ir Juodkrantės, rinkinio dirbiniai ornamentuoti taškais, rėželiais, duobutėmis. Vienas rinkinio dirbinys schematiškai vaizduoja žmogų (žymus kojų dvišakumas, neryškus liemens įsmaugimas). Viena koja nulaužta. Viršutinėje figūrėlės dalyje – galvoje – pragręžta skylutė. Iš to galima spręsti, kad figūrėlė buvo nešiojama kaip amuletas. Ši figūrėlė, kaip ir skydo formos pakabučiai, sagos su V raidės formos skylutėmis bei cilindriniai karoliai, priskiriami neolitui. Kiti Felikso Tiškevičiaus rinkinio dirbiniai: skridinėliai – karoliai, skridiniai-verpstukai, nemaža dalis pakabučių iš vėlesnio meto – žalvario ir netgi geležies amžiaus.

Rinkinyje yra 11 pailgintų karolių ir 4 jų fragmentai. Iš jų tiktai vienas baigtas padaryti – nutekintas, nušvitintas. Visi kiti tik pradėti gaminti: vienas pradėtas drožti, be skylučių; kitas tik pradėtas gręžti, bet dar netekintas. Viename aiškiai matyti, kaip meistrui nepasisekė baigti gręžti, nes iš abiejų galų skylutės nesuėjo. Tada meistras ėmė ir pragręžė skersai per vidurį, tokiu būdu sujungęs abi išilgines skylutes.

Išsiskiria ir skydiniai pakabučiai. Vienų skylutės padarytos bukame gale, kitų – smailiajame.

Didžiausią kolekcijos dalį sudaro įvairios sagos. Daug jų yra nebaigtų: nutekintos, bet dar neišgręžtos skylutės, kitos priešingai – netekintos, bet skylutės jau išgręžtos.

Labai gražūs yra du karoliai. Vieno, mažojo, yra likusi tiktai pusė, o didysis ornamentuotas punktyrinėmis lygiagretėmis bei persikertančiomis linijomis.

Nemažą dalį sudaro keturkampiai pakabučiai. Jie gražiai nudailinti, bet netaisyklingos formos, matyt, buvo naudojama natūrali paties gintaro gabaliuko forma. Dalis pakabučių savo išvaizda primena kirvukus bei kitus namų apyvokos daiktus. Didelė aprašomo rinkinio dalis, apie 18 vienetų, yra įvairūs beformiai pakabučiai. Jie galėjo būti naudojami kaip papuošalai arba amuletai.

Antrąją grupę sudaro įvairūs karoliai: tobulai ištekinti, skylutės visiškai lygios, taisyklingos. Taip pat išsiskiria įvairūs žiedai ir verpstukai.

Į archeologinių Palangos gintaro dirbinių rinkinį atsitiktinai pateko vėlesnių laikų geldelė-peleninė. Nenorint rinkinio ardyti, ji eksponuojama kartu su senųjų amžių kūriniais.

Nepaisant surinktų archeologinių dirbinių amžiaus skirtumų bei skirtingų apdirbimo būdų, jie turi didelę istorinę ir pažintinę vertę. Iš to galima spręsti, kad Lietuvos pajūris nuo seno buvo vienas svarbiausių gintaro apdirbimo centrų, nes čia buvo gausu žaliavos, čia susikūrė senos gintaro apdirbimo tradicijos.

Todėl Felikso Tiškevičiaus surinkta archeologinio gintaro kolekcija užima garbingą vietą Palangos gintaro muziejaus ekspozicijoje.

PADAVIMAI APIE GINTARO ATSIRADIMĄ

O, paklausykit vakarais, / Kai marių bangos nerimauja

Ir krantą barsto gintarais / Gelmės nematomoji sauja.

Maironis

Gintarą pažinusios tautos daugelį amžių spėliojo, kas gi yra toji graži gamtos dovana, kaip ji atsirado. Kol mokslas nebuvo taręs apie gintarą tiesos, jos pagal savo gyvenamąsias sąlygas ir papročius kūrė apie jį įvairius padavimus bei mitus. Kai kurie pasiekė ir mūsų laikus. Tuose mituose gintarui, kaip ir daugeliui nesuprantamų gamtos reiškinių, buvo priskiriama dieviška kilmė.

Įžymus romėnų poetas Ovidijus pačioje mūsų eros pradžioje sueiliavo mitą apie Fajetoną, kurio tragiškame finale aiškinama gintaro kilmė. Gintaras, pasak Ovidijaus, yra Saulės dievo Febo žmonos Klimenos ir jos dukterų ašaros, išlietos apverkiant Fajetoną. Dievaitis norėjęs pasivažinėti savo tėvo Febo Saulės vežimu, tačiau nemokėjęs suvaldyti žirgų, per arti atsidūręs prie žemės ir ją padegęs. Dzeusas už tai jį nutrenkęs į Eridano upę. Fajetono motina Klimena ir seserys labai jo gailėjusios ir smarkiai raudojusios. Beraudodamos jos įaugusios į žemę ir pavirtusios medžiais. Nuo tų medžių sakų taip pat lašėjusios ašaros. Nuo Saulės jos sukietėjusios ir virtusios gintaru, kurį upė pagauna ir siunčia romėnėms, kad šios pasipuoštų.

Padavimų apie gintarą sukurta ir Lietuvoje. Pagimdė juos gražūs, poetiški Lietuvos pajūrio vaizdai, tos aplinkybės, kuriomis gintaras patenka į žmogaus rankas. Baltija išmeta gintarą į auksinį Lietuvos pajūrio smėlį nerimaudama, giliai alsuodama. Ir kuo tas alsavimas gilesnis, audringesnis, tuo daugiau Baltija paberia į krantą gintaro lašelių, o kartais ir didelių gabalų.

Tokia poetiška gintaro kelionė iš jūros gelmių į pakrantę tikros gintaro istorijos nežinančioje liaudyje pagimdė fantastinį padavimą, pasak kurio, kiekvienas jūros bangų išplautas gintaro gabalėlis esąs nepaprastai taurios bei karštos ir tragiškos meilės vaisius. Todėl jis skaidrus kaip ašara, tyras kaip Jūratės ir Kastyčio meilė.

Atsitikę tai seniai seniai, kai dievas Perkūnas dar buvęs vyriausias visų dievų, o deivė Jūratė gyvenusi Baltijos jūros dugne gintaro rūmuose. Ji buvusi visų deivių gražiausia ir nežinojusi, kas yra žmogiškoji meilė.

Jūroje, prie Šventosios upės įtakos, Jūratės vandenų karalijos žuvytes savo tinklais gaudęs drąsus žvejas Kastytis. Pasiuntusi Jūratė undines, kad šios įspėtų Kastytį nedrumsti Baltijos vandenų, negąsdinti žuvyčių. Bet žvejas, nepabūgęs deivės įspėjimų, nebodamas undinių vylių, ir toliau mėtęs į Baltiją savo tinklus. Karštai pamilusi Kastytį už drąsą ir grožį Jūratė, nusiviliojusi jį į gintaro rūmus. Perkūnas, sužinojęs, kad nemirtingoji deivė pamilusi žvejo sūnų, didžiai užsirūstinęs. Jis savo žaibais sugriovęs gintaro rūmus, nužudęs Kastytį, o Jūratę prirakinęs prie tų rūmų griuvėsių sienos. Čia Jūratė, bangų blaškoma, nuolat raudanti Kastyčio ir nelaimingos judviejų meilės. Jos rauda būna tokia jaudinanti, kad amžinai šaltos, ramios jūrų gelmės pradedančios nerimauti, audrintis ir siausti, išmesdamos iš gilumos ir išplaudamos į krantą Perkūno sudaužytų gintaro rūmų skeveldras. O smulkučiai gintaro gabalėliai – Jūratės ašaros, tyros ir skaidrios, kaip tyra ir skaisti buvusi tragiška jos meilė.

Šitaip pasakoja apie gintaro atsiradimą prieš daugelį amžių sukurtas lietuvių liaudies padavimas [1], kurio įkvėpti, lietuvių poetai, kompozitoriai, dailininkai sukūrė puikių kūrinių: lietuvių poezijos klasikas Maironis parašė lyrinę poemą „Jūratė ir Kastytis“; pagal jos siužetą kompozitorius J. Gruodis parašė baletą, V. Klova – simfoninę poemą, K. Kaveckas – chorinę poemą; dailininkas S. Kazimieraitis šia tema sukūrė spalvingą vitražą, skulptorė N. Gaigalaitė nulipdė gražią skulptūrinę kompoziciją, vaizduojančią Jūratę ir Kastytį (šis iš bronzos lietas kūrinys pastatytas Palangoje prie fontano Basanavičiaus gatvės gale, netoli pajūrio kopų). Šiuo padavimu pirmaisiais Palangos gintaro muziejaus gyvavimo metais buvo pradedama muziejaus ekspozicija. Kadangi tiek padavimas, tiek ir gintaro gavyba Lietuvoje yra glaudžiai susijęusi su Baltijos pajūriu, tai ekspozicijos pradžioje buvo eksponuojami jūrą ir jos pakrančių gražuolių pušų, prie kurių papėdės amžinai alsuojanti jūra išplauna gintarą, vaizdai. Pro Baltijos alsavimą, kuri įkūnyta M. K. Čiurlionio, J. Gruodžio, J. Juzeliūno muzikoje, muziejaus lankytojai klausydavosi Maironio poemos „Jūratė ir Kastytis“ ir taip tartum patekdavo į poetiško liaudies padavimo pasaulį, kurį perteikdavo jau minėtas spalvingas dailininko S. Kazimieraičio vitražas.

Padavimo apie Jūratę ir Kastytį muzikos, poezijos ir vaizdo simfonija įvesdavo lankytoją į ekspozicijos skyrius, kur jis žingsnis po žingsnio dar ir šiandien gana išsamiai gali susipažinti su Lietuvos „auksu“ – gintaru, jo kilme, istorija ir praktiniu panaudojimu.

GINTARO SUSIDARYMAS

Anot mokslininkų, Baltijos gintaras yra prieš 50 mln. metų Eoceno periodu sukietėję spygliuočių sakai. Manoma, kad tuo laiku Šiaurinė Europos dalis buvo vientisa žemė, dar vadinama Fenoskandija. Joje augo didžiuliai miškai. Susikaupusius sakus iš miško dirvožemio išplaudavo upės ir nešdavo pietų link į jūrą. Bėgant laikui, vykstant oksidacijos bei polimerizacijos procesams, sakai virto gintaru. Baltijos jūros gintaras iš minėtų spygliuočių sakų susidarė per 2 mln., įgaudamas įvairias formas, spalvas ir kartais „priglausdamas“ įvairias fosilijas.

Anot mokslininkų, „gintaro spalvas ir jo skaidrumą įtakojo ištekėjusiuose sakuose įvykusios permainos: iš skaidrių sakų garavę lakieji elementai juose galėjo suformuoti daugybę dujų mikroburbuliukų, kurie sakus „sudrumstė“ (geltonasis gintaras)“. Šiam procesui vykstant ypač intensyviai galėjo susidaryti itin daug (iki 1 mln. šių burbuliukų) ir taip susidarė baltasis gintaras. Melsvas gintaro atspalvis atsirado kai į dirvožemyje nukritusius sakus pateko pirito (FeS2) priemaišos. Beje, melsvo atspalvio gintaro randama rečiausiai. Juodasis gintaras susidarė sakams stipriai susimaišius su dirvožemiu, žaliasis – su augalų dalelėmis.

Gintaras – mus pasiekęs gilios praeities žemės istorijos liudininkas.

Pagal natūralią gintaro gabalų formą nustatomi gintaro formavimosi procesai. Jie būna vidinės arba išorinės kilmės. Vidinės kilmės gintaras susiformavo sakams užpildžius plyšius medžio viduje, bei tarp žievės ir kamieno, o išorinės – sakams gausiai tekant iš pažeistų vietų.

Įdomiausi gintaro lašai yra „Gintarinės ašaros“, kurios susiformavo sakų lašams atitrūkus nuo bendros kamienu tekėjusios sakų srovės. Nustatyta, kad periodiškas sakų srautas guldavo sluoksniais – tokiuose gabaluose dabar daugiausia randama inkliuzų.

Inkliuzas (lot. inclusus) – gintare sustingę gyvi organizmai (dažniausiai bestuburiai, bet išaiškinta ir stuburinių). Juose esantys augalai ir gyvūnai taip užkonservuoti prieš 50 mln. metų. Apie 86% inkliuzų sudaro vabzdžiai, apie 12% vorai, 1,5% kiti gyvūnai, 0,5% – augalai. Nustatyta, kad gintario inkliuzuose DNR išliko net per 2 mln. Metų.

GINTARO SUSIDARYMO APLINKA

Gintaras pradėjo formuotis prieš 55-40 mln. metų (kainozoinės eros ir paleogeno laikotarpiu). Gintaringieji miškai augo pietinėje dabartinės Skandinavijos pietinėje ir vidurinėje dalyje bei gretimuose Baltijos jūros dugno plotuose. (Baltijos jūra pradėjo formuotis maždaug prieš 13 tūkst. metų.) Šioje teritorijoje augo spygliuočiai medžiai, kurie produkavo gintarą.

XIX a. ir XX a. pr. daugelis mokslininkų, remdamiesi gintaro inkliuzų tyrinėjimais, teigė, kad gintaringųjų miškų arealas yra gerokai didesnis, kadangi gintaro luituose aptinkami vabzdžiai ir augalai yra būdingi ir tropiniams kraštams, o skirtingų klimato juostų flora ir fauna vienu metu toje pačioje srityje egzistuoti negali.

1869 m. mokslininkas O. Heras, aiškindamas tropinei ir vidutinei klimato juostai būdingų augalų ir gyvūnų atsiradimą gintaro gabaluose, teigė, kad gintaro miškai apėmė didžiulę kalnų sritį nuo Skandinavijos iki Vidurio Europos, todėl į jūrą upių iš visų šių sričių suneštame ir į vieną vietą suplautame gintare yra skirtingų klimato juostų vabzdžių bei augalų.

1890 m. H. Konvencas savo veikale „Monografija apie gintarus“ rašė, kad gintaro miškai buvo tankūs, drėgni, tamsūs, kurių pietiniuose pakraščiuose augo šilumamėgiai ir net tropiniai augalai. Anot jo, beveik visi medžiai buvo ligoti. Juos žalojo vabzdžiai, parazitiniai grybai, augalai ir įvairios stichinės nelaimės (audros, perkūnija, gaisrai, griūvantys medžiai). Nuolat žalojami medžiai produkavo labai daug sakų, iš kurių formavosi gintaras.

1915 m. gintaro inkliuzų tyrinėtojas V. Vyleris tirdamas gintaro gabalus su keliolika ar net daugiau inkliuzų pastebėjo, kad kiekviename iš jų yra ir tropinio, ir vidutinio klimato vabzdžių. Šį faktą mokslininkas paaiškino tuo, kad gintaro susidarymo metu tropinis klimatas pasikeitė į vidutinį, taigi tropinė fauna yra reliktinė.

1942 m. gintaro gyvūnijos apžvalgininkas K. Anderas, apibendrinęs ankstesnių mokslininkų vabzdžių tyrimo duomenis, iškėlė hipotezę, kad gintaro miškas augo kalnuose. Kalnų viršūnėse ir šiaurinėje dalyje augo spygliuočiai, o papėdėse ir pietinėje dalyje – šilumamėgiai medžiai, dėl to, anot autoriaus, gintare randami skirtingoms klimato juostoms būdingi vabzdžiai.

Vėlesni gintaro tyrimai apie inkliuzų rūšinę sudėtį įrodė, kad gintaro gabaluose rasti ir tropinei, ir vidutinei klimato juostai būdingi vabzdžiai ir augalai gyvavo greta ir tuo pačiu metu. Šį faktą gintaro ir klimato tyrinėtojai paaiškino tuo, kad gintaro susidarymo (paleogeno) laikotarpiu labai sunku išskirti tokias klimato juostas, kurios būdingos šiandien. Klimato tyrinėjimai rodo, kad paleogeno laikotarpiu temperatūros skirtumai nebuvo labai ryškūs, todėl ir neturėjo didelės reikšmės augalijos pasiskirstymui. Gintaringojo miško augimo metu klimatas buvo šiltas (vidutinė metinė temperatūra buvo apie +20° C) ir labai drėgnas. Teigiama, kad jis buvo panašus į Viduržiemio jūros tipo klimatą, kuriam būdingi ryškūs drėgni ir sausi metų sezonai. Paleogeno laikotarpio Europos klimato tyrinėtojas V. Sinycinas nurodė, kad dabartinėje Lenkijos ir Vokietijos teritorijoje tuo metu buvo paplitusi visžalė augalija su didele priemaiša subtropinių spygliuočių bei lapuočių medžių. Ši juosta siekė ir Skandinaviją, kur dominavo spygliuočių ir plačialapių lapuočių augalija. Viduržiemio jūros augalai (sotvarai, mirtos, palmės) čia buvo antroje vietoje, o spygliuočių buvo tiek vidutinio, tiek subtropinio klimato rūšių. Šios aplinkybės ir paaiškina įvairių rūšių gyvūnijos ir augalijos egzistavimą kartu, bei jų kompleksinį buvimą gintaro gabaluose. Dabartinės klimato juostos pradėjo ryškėti jau pasibaigus gintaro formavimosi procesams.

Didžioji gintaringojo miško dalis augo žemame lygumų arba šiek tiek kalvotame reljefe, kadangi gintaro gabaluose vyrauja stovinčiuose vandenyse ir pelkėse gyvenančios vabzdžių rūšys. Tik labai maža dalis inkliuzų rodo, kad gintaro miškas augo kalnuotoje vietovėje. Manoma, kad tai galėjo būti labiausiai į vakarus nutolusi gintaro miško arealo dalis.

Gintaro miško areale buvo gausu pelkių, didelių gilių ežerų, daugybė upių ir upelių. Dirvožemis buvo panašus į dabartinio tropinio miško dirvožemio tipą. Gintaro miškas augo ant karbonatinių ir smėlingų uolienų grunto. Dirvožemyje buvo daug humuso, tačiau kartu jis buvo gerai aeruojamas (vėdinamas) ir drenuojamas (sausinamas). Miško paklotę sudarė medienos puvenos, lapai ir spygliai be ištisinio samanų kilimo. Šilto ir drėgno klimato sąlygomis šios liekanos labai greitai iro, irimo produktus išnešiodavo atmosferos krituliai. Iki apatinių dirvožemio sluoksnių prasiskverbiantis atmosferos deguonis sąlygojo oksidacijos procesus.

Manoma, kad gintaro miškas buvo panašus į dabartinės Pietryčių Azijos subtropikų miškus – vietomis labai tankus ir tamsus. Juose augo labai daug ir įvairių rūšių medžių, krūmų bei augalų. Tai ir milžiniško aukščio (50-80 m.) sekvojos, ąžuolai, kaštainiai, daug spygliuočių, gausu klevų, fikusų, kiparisinių šeimos spygliuočių, smulkių medžių ir krūmokšnių, žemaūgių palmių ir lianų. Samanos, paparčiai ir žoliniai augalai telkėsi miško pakraščiuose. Gintarmedžiai augo grupėmis, aukštesnėse vietose, nemaža dalis įsimaišiusi tarp kitų medžių. Jie augo miškų pakraščiuose, upių ir ežerų pakrantėse, kalnų atšlaitėse. Dėl to gintare kartu su miško augalais randama ir upėse bei ežeruose gyvenančių vabzdžių. Šiltas ir labai drėgnas klimatas skatino intensyvų grybų ir kitų sporinių augalų augimą, kurie įtakojo sakų kitimą

Gintaro miškuose gyveno labai daug įvairių rūšių vabzdžių, paukščių ir žinduolių.

SAKŲ IŠSISKYRIMO FIZIOLOGIJA

Gintarą produkavo pušų rūšis Pinus succinifera. Tai patvirtina gintare randamos medienos anatominė sandara bei gintaro cheminė sudėtis. Šios pušys turėjo tiek natūraliai būdingas, tiek augimo sąlygų įtakotas ypatybes išskirti žymiai daugiau sakų, nei šių dienų pušys (šiandien nėra nė vienos pušų rūšies, skiriančios tiek daug sakų ir savo ypatybėmis giminingos gintarmedžiams). Spygliuočių sakų paskirtis – saugoti medieną ir visą medį nuo nepalankių aplinkos veiksnių – daugiausia nuo puvinio ir parazitų. Užpildyti sakų medienos sluoksniai dervėja ir neleidžia medžiui pūti. Labai didelis spygliuočių sakingumas nėra normalus reiškinys, kadangi didelė dalis medžiagų, reikalingų medžio augimui, sunaudojama sakams gaminti. Dėl šios priežasties medžiai susilpnėja, ir gali visai išnykti.

Gintaro formavimosi laikotarpiu (vidurinio eoceno pradžioje) Europoje keitėsi klimatas: jis šiltėjo ir drėgnėjo. Keičiantis klimatui keitėsi ir klimato juostų padėtis. Vidutinėje klimato juostoje geriausiai augančios pušys turėjo prisitaikyti prie naujų aplinkos sąlygų. Į bet kokį klimato pasikeitimą visi spygliuočiai reaguoja padidindami arba sumažindami sakų išsiskyrimą. Paleoceno laikotarpiu pradėjęs keistis klimatas iki eoceno laikotarpio pabaigos pakito iki subtropinio. Nepastovus klimatas, pasikeitusi oro temperatūra, padidėjęs oro bei dirvožemio drėgnumas įtakojo ir spygliuočių augimo procesus – padidėjo gintarmedžių sakingumas ir iš sakų ėmė formuotis gintaras.

Sakai spygliuočiuose kaupiasi ir cirkuliuoja dviejų rūšių sakotakiuose – išilginiuose ir skersiniuose. Išilginiai sakotakiai prasideda šaknyse, eina per visą liemenį ir baigiasi šakų viršūnėse. Skersiniai sakotakiai susidaro medžio šerdies spinduliuose ir eina iki liemens paviršiaus. Medžio žievėje yra tik skersiniai sakotakiai. Be išilginių ir skersinių sakotakių medienoje dažnai būna ir patologinių, kurie nuo normalių skiriasi sandara ir didesniu skersmeniu. Jie susidaro pažeidimų vietose, spygliuočiams augant nepalankiomis sąlygomis. Daug patologinių sakotakių turėjo ir gintarą produkavusios pušys.

Pilnai prisipildžiusiame sakotakyje susidaro labai didelis sakų slėgis, kurio neatlaiko sakotakio sienelės ir sakai išsilieja į medžio paviršių. Medienoje likę sakai pradeda migruoti į mažesnio slėgio vietą, o tirštėjantys sakai užkemša pažeistą vietą ir jų išsiliejimas nutrūksta. Ilgainiui medis atstato prarastą sakų kiekį, vėl sakotakius užpildę sakai sužalotoje vietoje išmuša susidariusį kamštį, ir sakai pradeda vėl tekėti. Sakoplūdis kartojasi ciklais, kol medžio stiebe prie sužalotos vietos baigiasi maisto medžiagų atsargos arba tą vietą galutinai užkemša sukietėję sakai ir ji užauga.

Gintaro susidarymo laikotarpiu vyravo optimaliausios sąlygos, skatinusios sakoplūdį: gintarmedžių sakotakiai buvo didesnio skersmens, sakotakių sistema vešlesnė, sakai nuo didelio lakiųjų terpenų kiekio (ne mažiau 30%) buvo skystos konsistencijos, vešlios medžių šaknys ir vainikas, aukšta oro temperatūra ir didelė drėgmė. Sakai gintarmedžiuose gamindavosi žymiai greičiau nei dabartiniuose spygliuočiuose, jie tekėjo intensyviai, dažnais ciklais, bet trumpai.

GINTARO FORMAVIMOSI ISTORIJA

Gintaro formavimosi istorijoje sąlygiškai išskiriami 3 skirtingos trukmės etapai, turėję

poveikį gintaro sudėčiai bei savybėms

1. Sakų susidarymas ant medžio

Tai etapas, apimantis laikotarpį nuo sakų susidarymo iki patekimo į miško gruntą, trukęs kelis šimtus metų. Etapas sutampa su gintarmedžio amžiumi. Šiame laikotarpyje vykę procesai būdingi tik paviršinės sakų morfologinės atmainos gintarui. Vidinės sakų morfologinės atmainos gintarui šis etapas neturėjo jokios įtakos, kadangi jis buvo gerai izoliuotas nuo atmosferinio deguonies, drėgmės ir šviesos. Šios atmainos gintaras, medžiui supuvus, iš karto pateko į miško dirvožemį. Jį veikė jau tik antrame ir trečiame gintaro formavimosi etape vykę procesai. Dėl šios priežasties gintaro cheminė ir fizinė sudėtis šiek tiek skiriasi.

2. Sakų kitimas miško grunte

Šis etapas apima laikotarpį nuo sakų patekimo į gintaro miško dirvožemį iki tol, kol pirminius gintaro telkinius išplovė upės. Jis tęsėsi keletą milijonų metų.

3. Gintaro sunešimas į antrines radimvietes

Šis laikotarpis tebevyksta iki šių dienų.

SAKŲ SUSIDARYMAS ANT MEDŽIO

Į medžio paviršių nuolat sunkėsi lakių terpenų (skaidrus bespalvis pušų kvapo skystis, kurio sudėtyje yra angliavandenilų mišinys, randamas sakuose) prisotinti sakai. Čia juos veikė mažesnis slėgis, todėl jie darėsi mažiau tirpūs, aplinkos temperatūros veikiami greitai garavo lakieji terpenai. Tuose sakuose, kurie sunkėsi saulės atokaitoje terpenai garavo greičiau. Iš jų dujų sakų masėje susiformavo daugybė smulkių burbulėlių, todėl sakai susidrumstė. Dujų burbulėliai skystuose sakuose šiek tiek judėjo, jungėsi vieni su kitais, todėl susidarė pusiau skaidrios, arba debesuotos, sakų zonos. Tirštesniuose sakuose burbuliukai liko smulkūs, labai tankiai pabirę, todėl susidarė drumstos, gelsvos arba net baltos sakų zonos. Medžių kamienais klampūs sakai palengva slinko žemyn, skirtingų spalvų ir drumstumo zonos maišėsi, sudarydamos įvairiausių raštų ir spalvų gintarą.

Išgaravus didžiajai terpenų daliai, sakų lydymosi temperatūra labai padidėjo, todėl saulės šiluma jų jau neišlydė. Sakai prilipo prie kamienų ir visiškai sukietėjo. Juose išliko visos per tekėjimą susidariusios spalvos, matomos gintare. Labai smarkiai saulės atokaitoje garuojantys sakai įgavo putų pavidalą, iš kurių susiformavo dažnai aptinkamas poringas putų gintaras. Pavėsyje besisunkiančių sakų terpenai garavo labai lėtai, todėl šie sakai kietėjo iš lėto, jie išliko skaidrūs. Gintaro spalvai įtakos turėjo ir oksidacijos procesas, kuris ypač intensyviai vyko dėl šviesos, šilumos ir ozono poveikio. Oksidacijos paveikto gintaro spalva yra daug tamsesnė nei vidinių formų gintaro.

Šio etapo procesuose nedalyvavo mikroorganizmai, organinės ir mineralinės rūgštys, sakų neveikė drėgmė.

Vidinių gintaro formų sakai kito truputį kitaip. Tai rodo gintaro fizinės savybės ir cheminė sudėtis. Šios atmainos gintaras yra labai šviesus, kartais net bespalvis, kadangi sakai nereagavo su deguonimi (nevyko oksidacijos procesas). Iš sakų negaravo terpenai, todėl gintare išlikę beveik visi lakūs komponentai, kurie reagavo su kitomis sudėtinėmis dalimis, todėl šie sakai yra labai skaidrūs.

SAKŲ KITIMAS MIŠKO GRUNTE

Gintarmedžiams nudžiūvus ir supuvus, ant kamieno ir jo viduje buvę sakai pateko į miško gruntą, kuriame nuo humuso ir mineralinių rūgščių dominavo rūgšti aplinka. Čia jie organinių medžiagų ir dirvodaros procesų veikiami patyrė įvairiausių fizinių ir cheminių pakitimų. Dėl gero pralaidumo beveik iki apatinių dirvožemio sluoksnių patekdavo atmosferinio deguonies, todėl čia vyravo oksidacinės sąlygos. Dėl šilto klimato miško dirvožemyje buvo gausu bakterijų ir grybų, kurie darė lemiamą poveikį gintaro formavimuisi iš sakų. Šie mikroorganizmai buvo būtina autooksidacijos sąlyga.

Šiame gintaro formavimosi etape mineralinių ir organinių rūgščių veikiami keitėsi sakuose likę terpenai, cheminės gintaro savybės, bet cheminė sudėtis liko pastovi. Veikiant aplinkai bei vykstant įvairioms cheminėms reakcijoms susidarė įvairios medžiagos, suteikusios gintarui būdingą geltoną spalvą, aromatines medžiagas, atsparumą cheminiams poveikiams, susiformavo gintaro rūgštis (CH2. COOH)2, pagal kurią gintaras atskiriamas nuo kitų fosilinių sakų.

Keitėsi ir fizinės sakų savybės. Miško grunte intensyviai oksidavosi jų paviršius ir formavosi gintarą dengianti trapi bei tamsi dūlos plutelė. Polimerizacijos metu didėjo sakų lyginamasis svoris, šviesėjo sakų spalva (skirtinagai nei oksidacijos metu), didėjo lydymosi temperatūra, mažėjo jų tirpimas įvairiuose tirpikliuose. Apie vienas svarbiausių gintaro savybių – sakų kietumą ir klampumą – šiame etape duomenų nėra. Manoma, kad sakai dar buvo trapūs, nes gausiai randama gintarų gabalų nuolaužų.

Milijonus metų trukusiame sakų kitimo etape vykę procesai ir veiksniai suformavo visas svarbiausias gintaro sudėtines dalis bei savybes, atskiriančias jį nuo kitų fosilinių sakų. Tik nuo šio momento gintarmedžių sakai vadinami gintaru.

GINTARO SUNEŠIMAS Į GINTARO RADIMVIETES

Gintaro dirvožemyje susidariusius pirminius gintaro telkinius amžiais plovė vagas keitusios upės, tekantis lietaus vanduo. Patekę į upes, gintaro gabalai dėl nedidelio lyginamojo svorio, artimo vandens svoriui, lengvai plaukė pasroviui. Plaukdamas vandenyje, gintaras atsitrenkdavo į dugną arba į kitas kliūtis, zulinosi. Susidariusi dūlos plutelė nusitrynė tik atsikišusiuose paviršiuose ir gumulų kampuose, o visur kitur išliko sveika. Riedėdamas akmenuotu dugnu, gintaras apsiskaldė, ilgesnieji gabalai sulūžinėjo. Lūžio ar skilimo vietose paviršiai vėl oksiduotis nespėjo, nes gintaro kelionė nuo Skandinavijos iki Sembos pusiasalio truko tik nuo keleto iki keliolikos metų, todėl gintaringose nuoguluose jie randami visai švieži. Tokio paviršiaus gintaro gabalai yra būdingi visam Sembos telkiniui. Baltijos jūros išmetamas gintaras, ypač didesnieji gabalai, smarkiai apzulinti, suapvalinti, blausaus paviršiaus, beveik neturi dūlos plutelės. Pagal šį požymį jis lengvai atskiriamas nuo iškasamojo gintaro.

Į deltų nuogulas upių žiotyse suneštas gintaras atsidūrė visai kitokioje aplinkoje. Čia buvo daug organinės medžiagos, kuriai pūvant viršutinis nuosėdų sluoksnis neteko deguonies, susidarė daug sieros vandenilio. Oksidacinė aplinka pasikeitė į redukcinę (deguonies atidavimas), kurios įtakoje gintaro sudėtinės dalys įgijo specifinių savybių. Slūgsodamas gintaras įgavo dabartinį kietumą ir ypač vertinamą klampumą. Ši savybė leidžia gintarą lengvai drožti, gludinti ir svidinti.

Paskutiniojo gintaro susidarymo etapo pakitimai buvo tik pirmųjų priedas. Pirmuosiuose etapuose susiformavo visos pagrindinės gintaro fizinės ir cheminės savybės. Ryškiausias jo pakitimas yra oksidacija. Deguonies aplinkoje gintaras apsitraukia įvairaus storio dūlos plutele. Ypač intensyviai ji susidaro ten, kur yra daug organinės medžiagos. Net poliruotas gintaro paviršius įgauna oksidacijos požymių – ilgainiui gelsta, tamsėja ir trūkinėja. Vandenyje gintare ištirpsta dalis laisvos gintaro rūgšties.

GINTARO MIGRACIJA IR TELKINIŲ SUSIDARYMAS

Ilgus amžius gintarą plovęs ir nešęs lietaus, upių bei jūrų vanduo suformavo platų gintaro paplitimo arealą. Gintaro telkiniai susidarė Pietų Švedijoje, Sembos pusiasalyje, Pietų Anglijoje, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Vokietijos, Danijos teritorijoje, Kaliningrado srityje, Lietuvoje ir nedidelėje teritorijoje iki Rygos įlankos. Už šio arealo ribų aptinkami tik pavieniai gintaro radiniai, kurie ten nugabenti žmonių.

Vėlyvajame eocene gintaro miško vietoje susidarė pirminiai gintaro telkiniai. Vanduo pradėjo juos ardyti ir nešti į upių deltų nuosėdas Sembos pusiasalyje ir Pietų Švedijoje. Didžioji gintaro dalis nusėdo kartu su upės neštu smėliu, moliu, medienos nulaužomis priekinėje deltos dalyje, kur tekantis upės vanduo susidurdavo su stovinčiu jūros vandeniu. Šioje zonoje susidaręs deltos nuogulų užklotas gintaringas sluoksnis išliko iki mūsų dienų. Senųjų gintaro kasėjų šios uolienos vadinamos „mėlynąja žeme“ dėl glaukonito (iš graikų k. glaukos – žalsvas, mineralas hidrožėrutis) priemaišų, nuspalvinusių šį sluoksnį žalsvai pilka spalva. Šioje radimvietėje randamas didžiausias kiekis gintaro – nuo 0,5 iki 2,5 kilogramų kubiniame metre. Įvairiame gylyje slūgsančio sluoksnio storis – 7-8 metrai. Visame jo plote (vakarinėje Sembos pusiasalio dalyje) gintaro yra keli šimtai tūkstančių tonų (apie 90% pasaulinių gintaro atsargų).

Oligoceno laikotarpyje pirminiai gintaro telkiniai upių ir jūros srovių ardomi toliau, plaunamas ir Sembos eoceninis telkinys. Šis į jūrą patekęs gintaras pasklido labai dideliame plote: Vokietijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje.

Neogeno laikotarpiu pirminių gintaro telkinių daug neliko, tačiau jie vis dar ardomi. Neogeninės upės per Sembos pusiasalį tekėjo į pietus kartu nešdamos daug gintaro, kuris susitelkė Lenkijoje. Čia jo daug iškasama buvo XVII-XVIII a.

Labai plačiai gintaras plito kvartero periodu. Skandinavijoje susidarę ledynai šliauždami visiškai sunaikino pirminių telkinių likučius, labai smarkiai suardė visų laikotarpių gintaro telkinius ir radimvietes. Atsitiktinių gintaro radinių ledyninėse nuogulose aptinkama Baltijos jūros baseino, Baltarusijos bei Ukrainos teritorijoje. Lietuvoje tokių radinių pasitaiko dabartinių ežerų (Platelių, Lūksto, Vištyčio, Dusios) pakrantėse ir buvusių prieledyninių baseinų nuogulose (prie Kaltinėnų, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Širvintų, Strėvos).

Iš suardytų gintaringų nuogulų Sembos pusiasalyje gintaras su ledyninėmis nuogulomis daugiausia paplito dabartinėje Kaliningrado srityje ir šiaurės rytų Lenkijoje, iš dalies Baltarusijoje bei Ukrainoje. Iš nuogulų upių išplautas gintaras Dnepru nukeliavo beveik iki Juodosios jūros.

Poledynmečiu labai daug gintaro išplovė Baltijos jūros srovės ir bangos, ardydamos Sembos pusiasalio krantus. Ypač intensyviai šis procesas vyko Litorinos jūros laikotarpyje (3500-3000 m. pr. Kr), kai jūros lygis buvo 4-6 metrais aukštesnis už dabartinį. Priekrantinės srovės išplautą gintarą gabeno į šiaurę, klodamos jį ramesnėse ir gilesnėse įlankose bei paplūdimio smėlyje. Viena didžiausių įlankų, nuo jūros atitverta povandeninio gūbrio buvo tarp Pervalkos ir Klaipėdos, šiaurinės Kuršių marių dalies vietoje. Dumblingo smėlio nuogulose 6-15 m. gylyje čia susikaupė keliasdešimt tūkstančių tonų gintaro, kuris XIX a. pab. buvo eksploatuojamas ties Juodkrante. Panašių įlankų buvo ties Šventąja, Liepoja ir kitur, kur dabar driekiasi pajūrio durpynai ir ežerai. Šiek tiek gintaro randama iki Rygos įlankos. Šiauriau jo pasitaiko labai nedaug.

Vakariniame Baltijos pakraštyje daugiausia gintaro susikaupė ledyno tirpsmo vandenų sąnašose Jutlandijos pusiasalyje, iš kurio srovėmis jis pasiekė net pietinius Anglijos krantus.

GINTARO MORFOLOGIJA

Gintaro formą ir sandarą daugiausia lėmė sakų talpyklų susidarymo vieta ir kaitos pobūdis.

Morfologinės gintaro atmainos skirstomos į vidines, susidariusias įvairiose medienos ir žievės dalyse bei paviršines, kurios atsirado sakams išsiliejus į medžio paviršių. Vidinės gintaro morfologinės atmainos – tai medieniniai, požieviniai ir žieviniai sakų lęšiai. Vidinės morfologinės atmainos gintaro sudaro apie 12%. Paviršinės gintaro atmainos (apie 79%) – tai varvekliai, lašai, kamieninės sakų patakos ir gruntinis gintaras.

Morfologinių gintaro atmainų retai pasitaiko gerai išlikusių. Dažniausiai randami tik jų fragmentai, aplaužyti ir nuzulinti gintaro kelionių metu.

Vidinės gintaro morfologinės atmainos

1. Medieniniai sakų lęšiai

Medieniniai sakų lęšiai susiforuodavo kamieno viduje esančiuose sakotakiuose. Didėjant slėgiui sakotakiuose, suspausti sakai plėtė medienos audinius, pažeisdavo sakotakių sieneles ir sakai lengvai išsiliedavo. Medieniniai lęšiai – skaidrūs ir šviesūs, nes juos sudarantys sakai buvo labai suslėgti ir izoliuoti nuo išorės poveikio. Jų paviršiuje nėra jokių atspaudų, viduje nerandama inkliuzų. Tai labai skaidrus, gelsvas, be drumstumo priemaišų, ovalus, taisyklingų formų gintaras.

2. Požieviniai sakų lęšiai

Požieviniai sakų lęšiai formuodavosi po žieve, kai slėgio veikiami trūkdavo tiek išilginiai, tiek skersiniai sakotakiai. Sakai iš jų tekėdavo po žieve, ją atplėšdavo nuo medienos ir ten susidarydavo talpyklos. Požievinis gintaras, kaip ir medieninis, yra skaidrus ir gelsvas, plonas (ne daugiau 3 cm), tačiau požievinių lęšių paviršiuje visada yra brazdo plaušuoto audinio atspaudų.

3. Žievinis gintaras

Žievinis gintaras yra susidaręs storoje gintarmedžio žievėje, prasiskyrus jos plokštelėms.

Šio tipo gintaras šviesus ir skaidrus, savitos ir netaisyklingos formos, karpytais pakraščiais, kuriuos suformavo prasiskyrusių žievės plokštelių kontūrai. Būdingiausias žievinio gintaro skiriamasis bruožas – žievės plokštelių atspaudai abiejose pusėse: vienoje – iškilūs, kitoje – tokios pat formos įdubę. Žievinės gintaro plokštelės būna nuo 5 iki 15 cm ilgio, 4-7 cm pločio ir 0,5-3 cm storio. Organinių inkliuzų jose nepasitaiko.

Paviršinės gintaro morfologinės atmainos:

Gintaro varvekliai

Gintaro varvekliai skirstomi į 2 grupes:

Mikrovarvekliai – „gintaras gintare“ – tai makrovarvekliuose užsikonservavusios pirmosios ištekėjusių sakų porcijos – stambių varveklių užuomazgos. Jas sudaro plonyčiai (1-3 mm storio) varvekliukai, dažniausiai su lašu gale, pasitaiko ir su ištisa tokių lašelių grandinėle. Panašios kilmės yra mikrolašai – skaidraus gintaro lašeliai, atitrūkę nuo varveklių viršūnių.

Makrovarvekliai – tai skaidrus, sluoksniuotos struktūros gintaras, susidaręs sakams periodiškai tekant iš sužalotos medžio vietos. Makrovarvekliai – pagrindinė augalinių ir gyvūninių liekanų talpykla, juose aptinkama daugiau kaip 95% visų inkliuzų.

Varvekliai kabėjo ant nestorų (2-8 cm skersmens) šakų, iš kurių ir tekėjo sakai. Labai gausu varveklių, kurie buvo prisitvirtinę prie plokščių paviršių – prie medžio liemens arba šakos pagrindo. Gausiausiai aptinkama cilindro formos, 20 cm ilgio ir ilgesnių, 2-3 cm skersmens varveklių. Visai sveikų jų niekada nerandama, daugiausia – fragmentai, kurie upėmis plukdant gintarą sulūžo.

Gintaro varvekliai – tai tik skaidrus gintaras. Oksidacijos paveikta geltona gintaro spalva tamsesnė už vidinių formų gintaro spalvą. Juose pasitaiko dujų burbulėlių ir jų sankaupų, kartais užpildytų vandeniu.

Gintaro lašai

Gintaro lašai – tai nuo varveklių ir kamienų tekančių srovių atitrūkęs sakų perteklius. Tai įdomiausia tiek savo formų įvairove, tiek susidarymo procesais gintaro morfologinė atmaina. Išskiriami skaidraus ir neskaidraus gintaro lašai.

Skaidraus gintaro lašai yra smulkūs ir skaidrūs kaip varvekliai. Didžiausias lašas rastas 1,5 cm skersmens. Lašelių aptinkama gana retai, nes jie buvo smulkūs ir oksidavęsi suiro dar pirminiuose telkiniuose, miško grunte. Jie deformavęsi (daugiausia susiploję), nes skysti lašai lašėdami nuo varveklių atsitrenkdavo į žemę.

Neskaidraus gintaro lašams būdingos labai įvairios morfologinės savybės. Tai visada drumstas, nuo balsvos iki skaisčiai baltos spalvos iš labai klampių sakų susidaręs gintaras. Pasitaiko ir putų pavidalo gintaro lašų, jų spalva tolygi, be jokių raštų. Vidutinis neskaidraus gintaro dydis – 2,5-3 cm, pasitaiko ir iki 5-10 cm.

Kamieninis gintaras

Tai gausiausia ir įvairiausia gintaro morfologinė atmaina (58%). Išsilieję kamieno paviršiuje sakai sudarydavo dideles sankaupas, kurios palengva tekėdavo žemyn. Saulės kaitinami jie daug kartų išsilydydavo ir vėl sukietėdavo. Nuo kaitros išgaruodavo lakiosios dalys, tačiau iš klampios sakų masės ne visos dujos pajėgdavo išgaruoti. Sakams šliaužiant kamienu, įvairių spalvų srovės susimaišydavo tarpusavyje, todėl paviršinis gintaras yra labai įvairių spalvų. Kamieninio gintaro aptinkama nuo kelių centimetrų dydžio gabalėlių iki po keletą kilogramų sveriančių gabalų. Tipingiausi kamieninio gintaro gabalai yra stori, skersiniame pjūvyje išgaubti, ovalios priekinės dalies, išilgai gruoblėto paviršiaus. Žiūrint iš šono, jie primena duonos kepalėlį. Apatinė, įgaubtoji dalis, dažniausiai yra su ryškesniais arba vos pastebimais pušies žievės atspaudais. Išgaubtas paviršius yra labai įvairiai raižytas – dažniausiai netaisyklingos formos grioveliais, susidariusiais sakams tekant arba įvairios krypties plyšiais ir tuštumomis, likusiomis nuo pušies žievės plokštelių, šakelių ir kt. liekanų. Daug rečiau jų paviršius lygus arba raibuliuotas. Kartais sakuose yra ir suanglėjusių žievės plokštelių likučių arba jų atspaudų.

Pasitaiko kamieninių plonų lygių plokštelių, ilgų suploto cilindro pavidalo varveklių.

Kamieninio gintaro gabalų forma priklausė nuo kamienu tekėjusių sakų srovės pločio bei formos, sakų klampumo, tekėjimo greičio, kamieno paviršiaus pobūdžio ir kt. veiksnių.

INKLIUZAI. GINTARO AUGALIJA IR GYVŪNIJA

Inkliuzas [lot. Inclusus – uždarytas, apsuptas], intarpas skaidriame minerale, pvz., vabzdys gintaro gabale. Inkliuzai būdingi ne tik gintarui, bet ir kitiems fosiliniams sakams. Jie aptinkami Kanados sidarite, poliarinio Sibiro viršutinės kreidos retinituose, Aliaskos retinite, Prancūzijos sakuose, Sicilijos simetite, Austrijos eoceniniuose sakuose ir kt.

Prieš 50 milijonų metų gintare užsikonservusi ir iki mūsų dienų išsilaikiusi augalija bei gyvūnija, jos tyrimai padeda atskleisti klimato ir geografines sąlygas, kuriose augo gintarmedžiai, skyrėsi gintaro sakai bei susidarė gintaras. Gintare aptinkama miško flora ir fauna yra panaši ir gimininga dabartinei, nes per milijonus metų didžioji jos dalis evoliucionavo labai nedaug, mažai keitėsi jos gyvenimo sąlygos.

Inkliuzų aptinkama tik vaiskiame, sluoksniuotame (varvekliniame) gintare, susidariusiame sakams periodiškai sunkiantis iš pažeisto medžio vietos. Jie būna prilipę prie skystų sakų gilesnio sluoksnelio paviršiuje, iš viršaus apgaubti naujos ištekėjusios sakų porcijos. Masyviuose, įvairių spalvų ir raštų gintaro gabaluose inkliuzų būna labai retai.

GINTARO AUGALIJA

Gintarmedžių sakai daugiausiai skyrėsi pavasarį, kai augalų medžiagų apykaita ir augimas vyksta intensyviausiai. Augalija spyglius ir lapus keisdavo tik sausringuoju metų laiku, todėl augalinių inkliuzų aptinkama tik 0,4%. Be to, dauguma augalų gintaro sakuose buvo veikiami deguonies, todėl sudūlėjo ir neišliko. Visos į gintarą patekusios augalų dalys yra nuplėštos vėtrų arba pažeistos kenkėjų. Tai daugiausia lapeliai, spygliai, žiedai ir jų dalys, rečiau šakelės ir vaisiai. Kartais gintaro gabalų paviršiuje pasitaiko ir ąžuolo ar palmės lapų atspaudų. Labai gausu augalų, turinčių storus, mėsingus su vaškine plėvele lapus, kurie augo ilgo sausringo meto srityse. Dominuoja augalų rūšys, kurias apdulkindavo vėjas. Augalų liekanų dažnai randama ne vien varvekliniame, bet ir kitų rūšių gintare.

Tropinio klimato augalų gintare aptikta 23% šeimų, kosmopolitinių – 46%, vidutinio klimato – 12%, pertraukto arealo – 12%, endeminių (būdingų tik tam tikrai vietovei) – 7%. Tai rodo, kad gintaro miškas augo tropinėmis sąlygomis, o vidutinio klimato augalai buvo tik kaip priemaiša. Tačiau gintaro gabaluose dažniau ir gausiau randama vidutiniam klimatui būdingų augalų. Jie sudaro apie 90% visų gintaro augalinių inkliuzų.

Sporiniai augalai

Tai grybai, kerpsamanės ir samanos.

Kerpsamanės (Hepaticae) – smulkučiai augalėliai, augę ant medžių kamienų ir uolų. Gintare jų aptinkama retai, todėl manoma, kad jos augo ne ant gintarmedžių, o ant kitų medžių kamienų. Dauguma rastų rūšių yra šilumamėgės, subtropinio klimato kerpsamanės.

Samanos (Musci) gintare taip pat randamos labai retai. Visos gintare rastos samanų rūšys būdingos vidutiniam klimatui. Beveik nerasta rūšių, augančių ant medžių kamienų.

Grybai (Fungi) daugiausia buvo gintarmedžių parazitai, bet jie nebuvo pagrindinė gausaus sakų išsiskyrimo priežastis. Grybų apnikti medžiai jau buvo ligoti, džiūstantys ir sakų nebeišskirdavo arba išskirdavo labai mažai. Jų liekanų gintare labai gausu. Daugiausia aptinkama himenomicetinių-kempininių, kurie apninka nusilpusius ir pažeistus, bet dar augančius medžius, ir mediena ima pūti.

Plikasėkliai augalai

Tai spygliuočių (Coniferae) pušinių, taksodinių ir kiparisinių šeimų augalai. Plikasėklių gintare randama labai gausiai.

Pušų aptinkama gausiausiai – 15 rūšių. Tai Pinus succinifera, Cembra, Paracembra, Parrya, Balfouriana, Strobus grupių pušys.

Iš taksodinių šeimos gintare randama tik sekvojų (Sequoia) genties rūšių. Pušys ir sekvojos būdingos vidutiniam ir gana drėgnam klimatui.

Labai gausiai gintare aptinkami kiparisinių (Thuja, Thujopsis, Biota, Widdringtonia, Libocedrus, Chamaecyparis ir kt.) šeimos augalai būdingi šiltam ir gana sausam Šiaurės pusrutulio klimatui.

Gaubtasėkliai augalai

Tai žemaūgių, krūminių palmių, augusių miško pakraščiuose, ąžuolo, buko, klevo, laurinių, sotvarinių, magnolinių, uolasėklių, žalčialunkinių, viržinių ir kt. augalų liekanos.

Gaubtasėklių augalų gintare aptinkama gausiausiai, jie ir geriausiai išlikę (daugiausia lapai arba žiedai). Gintaro liekanose dominuoja ąžuolas. Daugelyje gintaro gabalų, ypač varvekliniame, gana dažnai randama kuokštelių ąžuolo žiedynų plaukelių ar jų dalių. Tai rodo, kad daugiausia gintaro sakų susidarė per trumpą laiką – žydint ąžuolams. Randami ir šilto bei sauso klimato srityse augę augalai, tropinių augalų rūšys. Labai gausu miško pakraščiuose, aikštelėse ir dykvietėse augusių augalų. Yra ir tipinių sausų šiltų augalų – viržių ir subalpinių pievų augalų.

Gintaro mikroorganizmai

Tai bakterijos, žiedadulkės, žemesnieji grybai, sporos, dumbliai, cistos, smulkių nariuotakojų kiaušiniai.

Bakterijų ir žemesniųjų grybų aptinkama kiekviename gintaro gabale. Bakterijos ir žemesnieji grybai ne visų tyrinėtojų laikomi inkliuzais, nes manoma, kadjie gintare atsirado jau skams pakliuvus į miško dirvožemį ir vyskatnt jų biocheminiams procesams.

Žiedadulkių pasitaiko labai retai, nors jų turėtų būti labai daug, kadangi pušų žydėjimo metas sutapo su gintaro sakų intensyviausiu skyrymusi. Manoma, kad jos gintare sunyko veikiamos terpenų, nes dabartinės pušų žiedadulkės terpentine suyra per parą.

Gintare gausu sporų, tačiau didžiąją jų dalį nustatyti sunku. Išskiriamos grybų ir žaliųjų samanų sporos. Gruntiniame gintare dažnai aptinkama grybienos liekanų, susidariusių medienos trūnėsiuose.

Gana dažnai gintare pasitaiko įvairių dumblių, kurie aptinkami medienos ląstelienoje arba švariame gintare. Daugiausia tai žalsvadumbliai ir melsvadumbliai.

Cistų ir smulkių nariuotakojų kiaušinių gintare rasta nedaug.

GINTARO GYVŪNIJA

Gintare aptinkama tik smulkių, daugiausia, miško vabzdžių, nes stambesnieji iš sakų ištrūkdavo. Vandens, pievų ar dykviečių gyvūnai į sakus patekdavo labai retai. Labai mažai randama ir sausose vietose arba sausringuoju metų laikotarpiu gyvenusių vabzdžių, nes sakai daugiausiai skyrėsi pavasarį, kai augalų medžiagų apykaita ir augimas vyksta intensyviausiai. Kitais metų laikais skraidę vabzdžiai į sakus nepatekdavo. Inkliuzų gausumą ir įvairovę gintare lėmė išsiskyrusių sakų kiekis. Jei sakų pakako vabzdžiui apgaubti – inkliuzas išliko, jei ne – vabzdžiai neprilipdavo arba sunykdavo. Sakuose buvo labai daug lakių, nemalonaus kvapo terpenų, kurie atbaidydavo vabzdžius, todėl į gintarą vabzdžiai patekdavo daugiausia atsitiktinai – nublokšti vėjo, įklimpdavo ropodami, būdavo užliejami skystų sakų ant kamieno ar kitomis panašiomis aplinkybėmis. Dauguma vabzdžių į sakus patekdavo gyvi, bet labai greitai nusinuodydavo terpenyse esančiomis medžiagomis ir nugaišdavo. Sakai buvo labai skysti, todėl didžioji vabzdžių dalis yra labai gerai išlikusi, matosi smulkiausios dalelės – plaukeliai, sparnų žvyneliai. Tirštuose ir klampiuose sakuose vabzdžiai būtų stipriai deformavęsi, apsitrynę ir sulipę. Dauguma inkliuzų nesupuvę, kadangi gintaras beveik nepraleidžia oro. Tik tie organizmai, kurie turėjo daugiau minkštųjų audinių (vabalai, lervos) išskyrė tam tikrą dujų kiekį ir apsitraukė balta nepermatoma plėvele. Dėl oksidacijos vabzdžių spalva gintare neišlikusi. Inkliuzai yra nuo visų atspalvių rudos iki juodos spalvos.

Gintaro nariuotakojų fauna:

Voragyviai

Tai skorpionai, pseudoskorpionai, erkės ir vorai. Jų gintare aptinkama labai dažnai.

Iš skorpionų (Scorpionida) būrio gintare aptinkama Tityus gentis, dabar būdinga Šiaurės ir Centrinei Amerikai.

Iš pseudoskorpionų (Pseudoscorpionodea) būrio labiausiai paplitusios Pseudogarypidae, Chthonidae ir Neobisiidae šeimos. Jų daugiausia gyvena tropinėse ir subtropinėse srityse po medžių žieve, samanose ir nukritusiais lapais.

Dauguma gintare aptinkamų erkių (Acarina) rūšių labai artimos dabartinėms. Šie miško gyventojai laikosi po medžių žieve, samanose, ant lapų, miško paklotėje, kur nėra tiesioginių saulės spindulių ir pakankamai drėgna. Minta žaliadubmliais, kitais žemesniaisiais augalais. Kai kurios erkės yra vabzdžių parazitai, tačiau jų gintare rasta vos keli. Daugiau pasitaiko pusiau parazitų, čiulpiančių sužeistų gyvūnų kraują. Daug gintare aptiktų rūšių gyveno kolonijomis, todėl randama po labai daug vienetų viename gabale.

Vorai (Arachnida). Gintare rastos daugiausia tropinės ir subtropinės vorų rūšys, dabar gyvenančios Pietų Afrikoje, Indijos-Malajų srityje, Australijoje, Pietų Amerikoje. Dominuoja miško vorai, gyvenantys ant augalijos, po žieve. Dauguma jų aktyvūs tik naktį. Be pačių vorų, gintare labai gausiai aptinkama jų veiklos pėdsakų – prie varveklių prilipusių tinklų, prisivėlusių įvairių medienos dalelių, iščiulptų ir išdžiūvusių vabzdžių.

Šimtakojai

Jų gintare randama labai dažnai. Dauguma gintare rasti šimtakojai aktyvūs tik naktį, plėšrūnai, gyvena dirvožemyje, medienos trūnėsiuose, po žieve, samanose, po akmenimis ir kitose drėgnose bei tamsiose vietose, dauguma rastų rūšių būdingos vidutiniam klimatui.

Pirminiabesparniai vabzdžiai

Pirminiabesparnių gintare randama labai gausiai, bet jie palyginti mažai ištirti. Tai poduros, dviuodegiai, šeriauodegiai.

Poduros (Podura arba Collembola) – labai gležni, vengiantys ryškios šviesos ir sausų vietų padarėliai. Labai artimi dabartiniams vabzdžiams. Tai holarktinių (Holarktika – didžiausia iš penkių žemės rutulio biogeografinė sritis, apimanti Europą, šiaurinę Azijos dalį iki Himalajų ir Šiaurės Ameriką), tropinių ir kitų arealų vabzdžių mišinys. Gintare dažniausios rūšys gerai mokėjusių šokinėti.

Dviuodegiai (Diplura) gintare randami labai retai. Aptikta rūšis yra labai artima šiandieninei rūšiai Campodea staphylius Westwood. Ji gyvena laibai drėgnose dirvos vietose, vengia šviesos.

Šeriauodegiai (Thysanura) gintare pasitaiko labai dažnai, daugiausia tropinės rūšys. Dominuoja vabzdžiai būdingi kalnų biotopui, gyvenantys tarp uolų ir akmenų, minta kerpėmis. Visi šeriauodegiai – naktiniai gyvūnai, mėgstantys drėgmę ir šilumą.

Sparnuotieji vabzdžiai

Sparnuotųjų vabzdžių gintare aptinkama labai nevienodai, nes jie gyvena įvairiose gyvenimo sąlygose.

Lašalai (Ephemeroptera) įdomūs tuo, kad jų lervos gyvena vandenyje ir tik virtusios vabzdžiu vakare išropoja į krantą. Beveik visos gintare rastos rūšys gyvena tekančiame vandenyje. Suaugę vabzdžiai trumpaamžiai, toli nuo upelių pakrančių neskrenda, gyvena tarp žolių ir krūmokšnių. Dominuoja Heptageniidae, Ametropodidae ir Leptophlebiidae šeimų vabzdžiai.

Žirgeliai (Odonata) randami labai retai, nes mėgsta atviras vietas (ežerus, pelkes, pievas), vengia miško, yra gana stambūs ir iš sakų pajėgiai išropoti. Lervos gyvena stovinčiame vandenyje. Suaugę žirgeliai skraido dieną, ypač per karščius. Daugiausia gintare rasta Agrionidae, Gomphidae ir Coenagriidae šeimų.

Tarakonai (Blattoptera) aptinkami gintare daugiausia yra tropinių ir subtropinių rūšių. Tai naktiniai, mėgstantys drėgmę ir šilumą vabzdžiai. Gausiausiai rasta Phyllodromiidae šeimos tarakonų.

Maldininkai (Mantoidea). Tai plėšrūs šilumamėgiai gyvūnai, mėgstantys atviras vietas ir žemaūgę augaliją (žoles, krūmokšnius).

Termitai (Isoptera) gintare aptinkami labai dažnai. Jie gyveno negyvuose spygliuočių medžiuose kolonijomis ir buvo pagrindiniai medienos ardytojai: beveik visi randami medienos gumulėliai yra termitų išmatos arba grauženos. Visi aptiktieji termitai – sparnuoti patinai ir patelės, rečiau randama darbininkų, kareivių. Į sakus termitai patekdavo skrisdami pavasarį. Jie nemėgsta oro ir šviesos, gyvena gerai izoliuotuose būstuose ir medžių viduje. Daugiausia aptikta Rhinotermitidae, Kalotermitidae, Termopsidae termitų šeimų.

Ankstyvės (Plecoptera). Šių gintare retai aptinkamų vabzdžių lervos gyvena srauniuose, labai šaltuose upeliuose. Suaugę vabzdžiai skraido retai, tupi prie upelių ant žolės ir medžių kamienų. Suaugę į gintarą pateko poilsio metu, o lervos naktį, kai išropodavo į krantą prieš virsdamos lėliuke. Gintare dominuoja Leuctra, Nemoura ir Perla gentys, labai būdingos kalnų sritims.

Tiesiasparniai (Orthoptera) yra dideli auhalėdžiai vabzdžiai, todėl gintare aptinkami labai retai. Gintare aptikti Gryllacrididae, Gryllidae ir Tettigoniidae šeimų tiesiasparniai būdingi Indijos-Malajų sričiai. Ypač jų gausu kalnuose, kur metinė temperatūra siekia 20-28° C.

Auslindos (Dermaptera). Gintare aptinkamos labai mėgstančios šilumą, gyvenačios drėgnose vietose, aktyvios tik naktį tropinės auslindų rūšys.

Embijos (Embioptera) aptinkamos retai. Gintare rasta embijų rūšis neturi sparnų, gyvena ilgai sausringo sezono srityse, mėgsta drėgmę ir šilumą, aktyvios tik naktį.

Šiengraužiai (Psocoptera). Gintare rastos daugiausia dabartinės holarktinės ir subtropinės rūšys, iš kurių dominuoja Psocus ir Caecilius gentys.

Lygiasparniai (Homoptera). Gintare jų randama labai daug, kartais ištisomis kolonijomis. Aptikta amarų, skydamarių, baltasparnių, blakučių ir cikadinių lygiasparnių.

Amarų (Aphidoidea) gintare aptikta labai nedaug. Dominuoja borealinė Germaraphis gentis, mėgusi medžių šakas ir kamieną. Iš skydamarių (Cocoidea) dominuoja Margarodidae individai. Daugiausia borealinės, rečiau subtropinės rūšys. Baltasparnių (Aleuroidea) ir blakučių (Psylloidea) aptinkama ypač retai. Iš cikadinių (Cicadidae) dominuoja gentys, gyvenusios ąžuoluose ir kituose žiediniuose augaluose. Ypač gausu lervos stadijos vabzdžių, vadinasi į sakus jie pateko pavasarį.

Blakės (Hemiptera) randamos dažnai, daugiausia iš Miridae ir Pentatomidae šeimų. Dauguma jų yra žolinių augalų kenkėjai. Randama ir vandeninių blakių rūšių (Hidrocorisae, Gerridae, Nepidae).

Tripsai (Thysanoptera) glaudžiai susiję su žoliniais ir žiediniais augalais. Dominuoja Thripidea šeima.

Vabalai (Coleoptera) yra viena iš gausiausių vabzdžių grupių gintare (aptikta 311 rūšių). Gausiausiai randama Helodidae šeimos vabalų. Gintare rasti vabalai mėgo lapuočius. Labai daug vabalų susiję su žoliniais žiediniais atvirų vietų augalais. Dominuoja vidutinio klimato vabalų rūšys.

Vėduokliasparniai (Strepsitera) aptinkami labai retai. Rasta Mengea tertiaria rūšis būdinga tropiniam klimatui.

Blusos (Aphaniptera). Gintare rasti vos keli egzemplioriai, parazituojantys ant vabzdžiaėdžių.

Kabasparnės (Megaloptera). Gintare rastos dviejų genčių (Corydalidae, Sialidae) lervos, gyvenančios tekančiame vandenyje. Jos skraido blogai, laikosi ant augalų, prie vandens.

Kupriukai (Rhaphidioptera). Tai plėšrūs, gyvenantys drėgnose vietose, ant medžių kamienų.

Tinklasparniai (Neuroptera) gintare aptinkami gana dažnai. Gausiausiai randama Neurorthidae vabzdžių. Dauguma rūšių – šilumamėgės, gyvena ant lapų, po žieve, minta erkėmis. Labai gausu jų lervų.

Skorpionmusės (Mecoptera) gintare aptinkamos retai. Tai šilto klimato vabzdžiai, aptinkami su žemaūge augmenija. Jos skraido prastai, daugiausia sutemus.

Apsiuvos (Trichoptera) aptinkamos itin gausiai. Tai – nejudrūs vabzdžiai, dieną slepiasi upelių ir ežerų pakrantėse tarp žolių, skraido tik sutemus. Dominuoja primityvi, jau nykstanti Polycentropidae šeima. Dauguma vabzdžių gyvena srauniuose kalnų upeliuose. Stovinčių vandenų šeimų aptinkama labai retai. 46% gintare rastų vabzdžių gyvena ir dabar.

Drugiai (Lepidoptera). Dominuoja Oecophoridae, Psychidae ir Yponomeutidae šeimos. Pirmosios dvi randamos tik mediena užterštame gintare.

Plėviasparniai (Hymenoptera) gintare aptinkami labai gausiai – 429 rūšys. Iš jų dominuoja skruzdėlės (Iridomyrex goepperti, Formica flori ir kt. borealinės rūšys). 44% skruzdėlių rūšių randama dabar. Dažnai viename gintaro gabale jų būna po keletą, nes jos buvo užlietos sakų, kai ropodavo medžių kamienais į viršūnes, kur buvo amarų kolonijos. Gintare rasta ir 20 rūšių bičių, daugiausia Anthophora ir Andrena genčių. Dominuoja borealinių rūšių bitės. Dauguma geluoninių gyvena atvirose vietose, pamiškėse, vengia tankumynų, mėgsta saulėkaitą.

Dvisparniai (Diptera) – gausiausias vabzdžių būrys, kuris sudaro daugiau nei pusę visų inkliuzų (61,4%). Iš jų dominuoja Nematocera šeimos muselės. Dauguma šeimų gyvena tankumynuose, drėgnose vietose, dažnai prie vandens, kur gausu pūvančių organinių medžiagų ir grybų. Kitų dvisparnių rūšių gintare nedaug.

KITI INKLIUZAI

Labai retai gintare randama ir kitų gyvūnų likučių ar jų veiklos pėdsakų. Rasta keletas smulkių kirminų, kelios sausumos moliuskų rūšys (Helix, Electrea, Hyalina ir kt gentys). Jos gyvena drėgnuose miškuose ant medžių kamienų su lygia, neapaugusia samanomis ir kerpėmis žieve, minta dumbliais.

1875 m. gintare rastas smulkus (4,5 cm) driežiukas, manoma, į gintarą patekęs jau negyvas. Jis artimiausias dabartinei Nucras tessellata rūšiai, gyvenančiai Pietų Afrikoje. Šis radinys buvo atiduotas į Karaliaučiaus gintaro rinkiniųmuziejų ir dingo.

Karaliaučiaus gintaro rinkiniuose buvo keletas paukščių plunksnų inkliuzų. Du iš jų pagal plunksnos sandarą priskirti Palaegithalus genčiai, artimai dabartinėms zylėms ir bukučiams, viena – genio (Picus) rūšiai. Šių paukščių gyvenimo būdas panašus – jie krauna lizdus senų medžių drevėse, aukštai nuo žemės.

Palangos gintaro muziejuje yra du unikalūs pavyzdžiai su smulkaus roplio (išnaros) likučiais.

Gintare gana dažnai randama įvairių žinduolių plaukų, kuokštais prilipusių prie sakų. Ištyrus jų struktūrą, nustatyta, kad tai smulkiųjų žinduolių – vovėrės ir miegapelės – plaukai. Kartais ant plaukų būna parazitinių vabzdžių kiaušinėlių. Gintare aptinkamos parazituojančios ant vabzdžiaėdžių blusos, vabalai odaėdžiai, gyvenantys gyvulių atliekose, kai kurie vabalai apsimetėliai, gyvenantys tik paukščių lizduose ir kt. rodo, kad gintaro muške gyveno daug ir įvairių žvėrių bei paukščių.

GINTARO GYDOMOJI GALIA

Archeologai yra išaiškinę, kad gintaras pradėtas naudoti dar paleolito laikais. Akmens amžiuje kai kuriose valstybėse jis atliko pinigų funkciją. Tatjana Jasinskaja publikacijoje „Saulė ant delno“, (http://www.jura.lt ) rašo, kad „neįmantrios išvaizdos vėriniai ir apyrankės baltų šeimose buvo perduodami palikuonims iš kartos į kartą kaip didžiulė vertybė. Nuo Baltijos pakrančių šiaurės auksas nukeliaudavo į Romos imperiją, Artimuosius Rytus, tolimąją Kiniją bei Japoniją, kur nepaprastomis sukcinito savybėmis žavėjosi vietiniai gydytojai. Nuo seno gintarui buvo priskiriama gydomoji galia. Dar antikos laikais gintaras, ypač gintaro rūgštis, naudota farmakologijoje.

Gintaru buvo malšinamas ausų, akių, skrandžio ir dantų skausmas, juo gydė reumatą. Gintaras šiandien naudojamas gydant šlapimo pūslės, skrandžio ligas, bronchitą.

Kadangi degdamas gintaras skleidžia malonų kvapą, jį jau mūsų protėviai naudojo gamindami kvepiančiuosius mišinius.

Dabar, kai kosmetologijoje ir ypač medicinoje pamažu, bet tvirtai grįžtama prie ekologiškai švarių organinių medžiagų, kurias dovanojo pati gamta, didėja ir gintaro bei jo sudėtinių dalių populiarumas vaistų, mitybos priedų, kosmetikos preparatų gamyboje.

Kaliningrade (Rusija), Lodzėje, Krokuvoje (lenkija) veikia gydomosios ir kosmetikos gamybos linijos, kur preparatams gaminti naudojamas ir gintaras.

Baltarusių minerologas Albertas Bogdasarovas nepoliruotus gintaro vėrinius rekomenduoja naudoti gydant žmones, ypač vaikus su pažeista skydliaukės funkcija, nukentėjusius per Černobylio katastrofą.

GINTARO PANAUDOJIMAS MEDICINOJE

Lietuva – gintaro kraštas. Toks įprastas teiginys net neverčia susimąstyti, kas slypi po juo, kaip su juo susiję krašto gyventojai. Atsakyti į šiuos klausimus daug kuo padeda mus pasiekę istoriniai šaltiniai.

Dažnai, vos tik sunegalavus, iškart griebiamasi vaistų, ir tik vienas kitas žmogus naudoja paprastesnes, galinčias padėti profilaktikos priemones ar gydymo priemones.

Seniausiais laikais, kai prie Baltijos jūros pradėjo kurtis gyvenvietės, pakrantėse gintaro būdavo daug daugiau, negu dabar. Šviesi, saulę primenanti, gelsvų atspalvių, rankoje šilumą skleidžianti, lengvesnė už akmenį medžiaga domino žmones nuo seno. Imta manyti, kad ji gali apsaugoti juos nuo blogųjų dvasių. Tikriausiai iš šio tikėjimo ir kilo pavadinimas „gint – aras“ („ginti“, „saugoti“). Taip žiloje senovėje atsirado amuletai, kurių randama pajūryje buvusiose gyvenvietėse.

Prieš du tūkstančius metų nusidriekė Gintaro kelias per Europą. Juo gintaras keliaudavo net iki dabartinės Graikijos ir Italijos. Senovės Romoje už gintaro gabaliuką buvo galima nusipirkti vieną vergą. Tikėta, kad gintaras, nešiojamas ant kaklo, apsaugo nuo gerklės ligų, padeda išlaikyti šviesų protą (senovės Romoje gyvenęs žymus to meto gydytojas Kalistratas (Calistratus) rašė, kad gintaro milteliai, sumaišyti su medumi, gydo gerklės, akių, ausų ligas, o geriami su vandeniu padeda nuo pilvo skausmo). Romėnės moterys ne tik pačios nešiodavo gintaro karolius, bet ir ir jų vaikai, kad „bloga akis“ nenužiūrėtų. Norėdamos ilgiau išlaikyti jaunatvišką išvaizdą, gintaro gabaliukus moterys nešiodavosi delnuose.

Po Kristaus gimimo, bažnyčiose gintarą, kartu su kvapiosiomis medžiagomis naudojo ir smilkalams. Padedantis susikaupti degančio gintaro kvapas išgrynindavo aplinką ne vien tik bažnyčiose. Juo aprūkydavo ir patalpas, kuriose gulėdavo ligoniai. Tokiu būdu oras būdavo dezinfekuojamas, sumažėdavo galimybė užsikrėsti įvairiomis ligomis kitiems, o taip pat pagreitindavo sveikimą.

Viduramžiais gintarinius karolius nešiodavo sergantieji gelta, kad „gintaro geltonumas ištrauktų nesveiką geltonumą iš kūno“. Gintaro apyrankės mažindavo sąnarių ir raumenų skausmą. Tik po to, kai šis gydymo būdas nebepadėdavo, žmonės kreipdavosi į vaistinę. Farmacininkai tvirtindavo, kad kuo smulkesnis gintaras, tuo geriau jis padeda, lengviau organizmas „ištraukia“ gydančiąją medžiagą. Dėl šios priežasties gintaras pradėtas smulkinti, malti. Gintaro miltelių vaistininkai įmaišydavo į trinamuosius tepalus, iš jų darydavo ištraukas. Yra ne vienas aprašymas, kad medaus, rožių aliejaus ir gintaro miltelių mišinys būdavo skiriamas skydliaukės ligomis sergantiems pacientams. Tikėta, kad toks mišinys gali išgelbėti net nuo maro.

Viduramžių vaistinėse gintaro ekstraktas (Extractum succini) būdavo skiriamas nusilpusių žmonių organizmui stiprinti, žaizdoms, sumušimams tepti, o gintaro aliejus (Oleum succini) – trinti skaudamas kūno vietas.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje ir carinėje Rusijoje buvo populiarios gintaro užpiltinės, padedančios nuo daugelio ligų bei stiprinančios kūną. Norint paruošti tokią tinktūrą, gintaro gabaliukai būdavo sumetami į tamsaus stiklo butelį, užpilami degtine ir laikomi šiltai keletą savaičių.

Dar keletas to meto patarimų ir „persergėjimų“, išlikusių iki mūsų dienų:

Gintaro karolius privalo nešioti auklės, kad apsaugotų save ir vaikus nuo užkrečiamų ligų.

Norint palengvinti vaikams dantų dygimą, reikia duoti pakramtyti gintaro karolius, žinoma, atsargiai, stebint, kad vaikas jų neprarytų ir nepaspringtų.

Gydant skaudančią ausį, reikia pasmilkyti gintaru. Gintaras deginamas, leidžiant dūmams pasiekti ausį ir dar geriau – jos vidų.

Seniau daug kas tikėdavo, kad gintarinis rožančius gelbsti nuo „piktų dvasių ir netyrų minčių“.

Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjęs mokslo pakilimas suaktyvino ir eksperimentus su gintaru. Imta labiau domėtis jo chemine sudėtimi, ieškoti įvairesnių gintaro pritaikymų žmonių gyvenime būdų. Jau keletą dešimtmečių Rusijoje atliekami gintaro gydomųjų savybių tyrinėjimai. Paaiškėjo, kad gintaro rūgštis, kurios būna nuo 3 iki 8 procentų skaidriame gintare, iš tikrųjų yra biostimuliatorius, kuris aktyvina žmogaus organizmą. Atlikta daug bandymų ir pasiekta gerų rezultatų derinant gintaro rūgštį su augaliniais preparatais, gautais iš vaistažolių. Pamažu tokios profilaktikos bei gydymo priemonės tampa vis populiaresnės. Bet kuriuo atveju, naudojant gintaro preparatus, būtina pasitarti su gydytoju.

KĄ SAKO APIE GINTARO ATSIRADIMĄ MOKSLININKAI?

Gintaras minimas dar X a. pr. m. e. rašytame asiriečių dantiraštyje. Jame sakoma, kad jūroje, kur Šiaurės vėjai mainosi (Persų įlankoje), jo (valdovo) pirkliai perlus gaudo, o jūroje, kur Šiaurinė žvaigždė šviečia (Baltijos), jie geltonajį gintarą gaudo. Dantiraštis saugomas Britų muziejuje Londone.

Ezekielis, apie 600 m. pr. m. e. aprašydamas Tiro karaliaus drabužių puošmenas, mini ir gintarinius papuošalus.

Labai dažnai gintaras minimas graikų literatūros paminkluose.

VIII-VII a. pr. m. e. Homero epinės poemos „Odisėja“ IV giesmėje Telemachas, stebėdamasis Menelajaus rūmų turtais, sako Nestoro vaikui: „Ar tu matai, Nestoridai mielasis, kiek vario šviesiausio / Blizga visuos kambariuos šitų rūmų, kiek gintaro, aukso, / Kaulo dramblių ir sidabro čia žėri aplinkui. Man rodos, / Dzeuso tik vieno namuos Olimpiečio gali tiek matyti.“

Tos pačios poemos XVIII giesmėje, apdainuojant jaunikių piršlybas Penelopėjai, sakoma, kad Antinojus, be kitų dovanų, padovanojęs jai ir puikų gintaro vėrinį. Apie dovanojamą gintarą kalbama ir XV giesmėje.

Savo kūriniuose gintarą mini Talesas iš Mileto, Hesiodas, Sofoklis, Aristofanas, Ksenofontas, Platonas, Aristotelis ir kiti graikų išminčiai. VII-VI a. pr. m. e. Talesas iš Mileto žinojo, jog patrintas gintaras įsielektrina ir pritraukia nedidelius lengvus daiktus. Platonas (427-347 m. pr. m. e.) manė gintarą ir magnetą esant vienos kilmės, nes abu traukia daiktus. Sofoklis (apie 497-406 m. pr. m. e.) laikė, kad gintaras bus susidaręs iš.Meleagrą apverkusių paukščių ašarų. Graikų istorikas Herodotas (maždaug 484-425 m. pr. m. e.), vėliau Cicerono pavadintas „istorijos tėvu“, rašė, kad jis abejojąs, jog Šiaurėje tekanti upė, iš kurios gabenamas gintaras, iš tiesų būtų Eridanas, kaip kad ją vadina barbarai, nes Eridanas yra gi graikų kalbos žodis. „Vis dėlto, – sako Herodotas, – cinas ir gintaras atvežamas pas mus iš Europos tolimosios šiaurės.“

Nemaža žinių apie gintarą pateikia senovės romėnų rašytojas ir mokslininkas Plinijus Vyresnysis (Caius Plinius Secundus – 23-79 m.) savo veikale „Historia naturalis“. Knygoje Plinijus perpasakoja, ką apie gintaro susidarymą ir jo prekybos kelius yra rašę trys dešimtys graikų ir romėnų autorių dar prieš jį (Piteas, Demostratas, Nikeas ir kt.). Plinijus Jaunesnysis (Caius Caecilius Secundus, maždaug 62-114 m.) irgi aiškino gintaro susidarymą, jo sudėtį, aprašė gintaro rūšis ir prekybą. Abu Plinijai neabejojo, kad gintaras yra medžių sakai, netgi nurodė pušų rūšį, iš kurių sakų jis buvo susidaręs. Plinijus Jaunesnysis tarp kitko sako, kad prie Po upės gyvenančios romėnės valstietės nešiodavo gintarinius medalionus ne tik kaip papuošalą, bet ir kaip vaistą nuo gerklės ligų. Apie gintaro naudojimą medicinos reikalams žinoma ir iš graikų gydytojo bei filosofo Klaudijaus Galeno (apie 130-200 m.) raštų.

Romėnų filosofas ir oratorius Dionas Chrisostomas (Auksaburnis) rašė, kad Šiaurėje teka upė, kurios pakrantėje yra tiek daug gintaro, kiek Romoje akmenėlių. Kai kurie dabartiniai istorikai teigia, kad Chrisostomas turėjęs galvoje Vislą arba Nemuną.

Lietuvių protėvių genčių vardą pirmasis paminėjo romėnų rašytojas Kornelijus Tacitas (apie 54-57-apie 120 m.). 1 a. rašytame savo veikale „Germania“ jis taip apibūdina aisčius ir gintarą:

„Dešiniajame savo krante Svebų (Baltijos) jūra skalauja aisčių gentis, kurių papročiai bei apdaras kaip ir svebų, o kalba artimesnė britaniškajai. Jie garbina dievų motiną. Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų statulėles, kurios atstoja ginklus ir gina nuo visko, deivės garbintoją apsaugo net ir priešų maišaty. Kardus vartoja retai, dažniau vėzdus. Javus bei kitus reikalingus augalus augina uoliau, negu tingūs germanai. Jie apieško ir jūrą; seklumose ir pačiose jos pakrantėse vieninteliai iš visų rankioja gintarą, jų pačių vadinamą „glesum“. Gintaro savybių ir kaip jis atsiradęs, jie kaip barbarai netyrinėjo ir nieko apie jį nežino. Juk gintaras ilgai išgulėjo tarp kitų jūros išmetamų daiktų, kol mūsų prabanga suteikė jam vardą. Patys gintaro nevartoja: renka gabalus, parduoda neapdirbtą ir ima atlyginimą stebėdamiesi. Tačiau nesunku suprasti, kad tai medžių sakai, kadangi jame neretai persišviečia įklimpę į skystį kažkokie vabalai ar vabzdžiai, kurie, skysčiui greitai stingstant, taip ir liko jame. Manyčiau, kad tankių girių bei miškų, kur teka smilkalai ir balzamas, esama ne tik nuošaliose Rytų vietovėse, bet ir Vakarų salose bei žemėse ir kad karštos saulės spindulių išspausti skysti medžių sakai teka į artimiausią jūrą, o smarkios audros išmeta juos į priešingą krantą. Jei gintaro savybes bandysi, prikišdamas prie jo ugnį, jis įsiliepsnos, tarsi pušis, skleisdamas riebią, kvepiančią liepsną, ir čia pat sutirps, virsdamas derva ir sakais“ [1].

VI a. gyvenęs romėnų senatorius istorikas Kasiodoras pateikia karaliaus Teodoriko aisčiams rašyto (tarp 523 ir 526 m.) padėkos laiško tekstą, kur jiems dėkojama už pasiųstą į Vakarus gintarą.

„Aisčiams (Hestis) karalius Teodorikas. Ten ir atgal jūsų pasiuntiniams bekeliaujant, sužinojome jus turėjus didelį troškimą su mumis susipažinti, kad, gyvendami okeano pakraščiuose, būtumėte su mūsų galvojimu sujungti. Jus nuoširdžiai sveikindami, pranešame, kad su dėkingumu (mūsų) buvo gautas gintaras, jūsų pasiųstas per šių muitų rinkėjus. Tą gintarą, kaip labai lengvą medžiagą, jums išmeta nuslūgdama okeano banga, kaip ir jūsų pranešime sakoma.

Tai mes nutarėme jums pranešti dėl to, kad nemanytumėte, jog mums visai nežinoma tai, kas, jūsų įsitikinimu, yra jūsų paslaptis. Todėl mus dažniau aplankykite tais keliais, kuriuos jūsų meilė atidarė, nes visada verta ieškoti santarvės su turtingais karaliais, kurie mažomis dovanomis numaldomi ir visada už tai suteikia didesnį atlyginimą. Taip pat kai kuriuos žodinius nurodymus davėme jūsų pasiuntiniams, per kuriuos mes skelbiame nustatę, kas turėtų būti malonu.“ [2]

Tai paskutinis mums žinomas raštas, kalbantis apie Baltijos gintaro prekybą: VI amžiuje ir apie aisčių surastus kelius iki gotų sostinės Ravenos (Italija).

Viduramžiais mokslininkai gintaru domėjosi mažiau. Paminėtini Viduriniųjų Rytų mokslininkas Razi (864-925 m.) bei tadžikų mokslininkas Ibn-Sinas (980-1037 m.), žinomas Avicenos pavarde, aprašę gydomąsias gintaro savybes.

Viduramžių mokslininkai, nežinodami graikų ir romėnų padarytų teisingų išvadų apie gintaro kilmę ir jo sudėtį, darė savas išvadas ir gana dažnai klydo. Pavyzdžiui, Agrikola (1494-1555 m.) neigė gintaro augalinę kilmę. Jis manė gintarą susidarius iš žemės gelmėse esančių skystų bituminių medžiagų, sukietėjusių ore. Karaliaučiaus universiteto medicinos profesorius A. Aurifaberis (1514-1559 m.), parašęs pirmąją monografiją apie gintarą, taip pat laikė gintarą bitumu arba kalnų vašku, ištekėjusiu iš žemės gelmių į jūrą ir ten sukietėjusiu. 1551 m. Karaliaučiuje pasirodžiusioje monografijoje A. Aurifaberis apibendrino ir iš dalies kritiškai peržvelgė ankstesnių autorių žinias apie gintaro savybes, gavybos būdus, jo apdirbimą ir panaudojimą.

Pirmąjį veikalą apie Prūsijos gintaro pramonę parašė P. J. Hartmanas. Tai 1677 m. Frankfurte išspausdinta jo knyga „Succini Prussici Physika et Civilis Historia“.

Gintaru ir jo kilme labiau pradėta domėtis XVIII ir ypač XIX a., kai jį vėl imta plačiau naudoti buityje. Garsus švedų gamtininkas K. Linėjus moksliškai įrodė gintaro augalinę kilmę, tik dar negalėjo paaiškinti, kodėl nedideliame žemės plote gintaro susikaupė tiek daug, jog žmonės naudoja jį jau per 2500 metų. K. Linėjaus įrodymus patvirtino ir rusų mokslininkas M. Lomonosovas bei Karaliaučiaus universiteto profesorius F. Bokas, surinkęs apie gintaro augalinę kilmę naujų duomenų. Tos pat nuomonės buvo ir G. Berentas, H. Gepertas, I. Jonas, A. Šveigeris, R. Kasparis, H. Konvencas bei kiti tyrinėtojai.

Mokslininkai apytikriai nustatė, iš kokių medžių rūšių sakų buvo susidaręs gintaras ir kuriose pasaulio vietose tie medžiai augo.

XIX a. pabaigoje gintaro, gedanito, glesito, rumenito, birmito ir kitų fosilinių sakų tyrimų vertingus duomenis paskelbė O. Helmas. Kanadoje randamus fosilinius sakus cederitą ištyrė R. Klebsas. Jis parašė daug straipsnių apie kaulinį ir bastardinį gintarą, jo spalvingumą bei imitacijas, apie archeologinius gintaro dirbinius ir kt.

Vokiečių mokslininkas P. Damsas trisdešimt metų tyrinėjo, kaip galima keisti gintaro skaidrumą ir spalvingumą, nagrinėjo įvairių fosilinių sakų panašumus ir skirtumus, nustatė, kuo skiriasi sukcinitas nuo rumenito.

XX a. pradžioje žymiausius veikalus apie gintarą parašė Karaliaučiaus universiteto Gintaro rinkinių muziejaus direktorius K. Andrė, dr. L. Pfeiferis, V. Belšė, paskutinis Karaliaučiaus Dailės rinkinių muziejaus direktorius A. Rodė. Fizines gintaro savybes prieš antrąjį pasaulinį karą tyrinėjo vokiečių mokslininkas K. Plonaitas. Jis nustatė, kuo gintaras skiriasi nuo kopalų ir plastmasių.

1936 m. tarybiniai rusų mokslininkai N. Orlovas ir V. Uspenskis fosilinius sakus suskirstė į retenitus – amorfinius, į gintarą panašius ir į kristalinę struktūrą turinčius sakus.

Iš pokario metų gintaro tyrinėjimų išsiskiria K. Šuberto studijos, nagrinėjančios paleobotanikos klausimus ir baltiško gintaro vidinius procesus.

1970 m. pasirodė Leningrado mokslininko S. Savkevičiaus monografija „Gintaras“, kur, be kita ko, išsamiai nušviečiama fizinė ir cheminė gintaro prigimtis, jo savybės.

Iš lietuvių autorių pirmasis apie gintarą daugiau užsimena Simonas Daukantas. Knygoje „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ jis aprašė lietuvių ir žemaičių prekybą gintaru senovėje.

1910 m. V. Kalvaitis Tilžėje išspausdino savo darbą „Lietuvišku vardu klėtelė“, kuriame aprašo žvejų pasakojimus apie gintarą ir firmos „Stantien und Becker“ gintaro gavybą iš Kuršių marių dugno.

Po pirmojo pasaulinio karo pirmasis iš lietuvių gintarą pradėjo tyrinėti prof. A. Matulionis. Vėliau apie gintarą yra rašęs J. Kaškelis, prof. P. Šivickis, prof. M. Kaveckis, B. Tarvydas, A. Rimka, prof. J. Dalinkevičius. Tarybiniais metais gintaru susidomėjo Lietuvos TSR Mokslų akademija. 1948 m. docentas J. Dagys parašė disertaciją „Baltijos pajūrio gintaras ir jo eksploatacija“. 1957 m. iš spaudos išėjo doc. J. Bubnio knyga „Gintaras“. 1971 m. disertacinį darbą „Pietų Pabaltijo gintaras ir gintaringos nuogulos“ paskelbė V. Katinas. Remdamasis naujausiais mokslinių tyrimų duomenimis, autorius nagrinėja fizines ir chemines gintaro savybes, inkliuzus, aprašo gintaro susidarymo procesus ir nurodo svarbiausias jo telkinių vietas.

Jau 1812 m., radus gintaro gabalą su užsikonservavusia medžio šakele, buvo galutinai įsitikinta, kad gintaras yra sukietėję spygliuočių medžių sakai. Mokslininkai nustatė, kad medžiai augę prieš 70 mln. metų eoceno laikotarpio pradžioje. Spygliuočių medžių charakterį ir gintaro susidarymo pradžią pirmasis tiksliau aprašė 1890 m. H. Konvencas. Jo teigimu, prieš vėlyvąjį oligoceną Senosios Fenoskandijos žemyne, kurio centras apėmė Baltijos jūrą ir Skandinavijos pusiasalį, augo dideli, drėgni subtropiniai miškai. Juose, be kitų medžių, stiebėsi ir pušys Pinus succinifera. Uraganams, žaibams, įvairiems miško graužikams jas pažeidus arba ir nuo didelių temperatūros svyravimų gausiai tekėjo sakai, vėliau virtę sukcinitu.

H. Konvenco teiginius 1961 m. patvirtino K. Šubertas, įrodęs gintaro ir minėtų pušų genetinį ryšį.

Pagal V. Katiną, gintaro formavimasis iš tų sakų turėjęs šias pagrindines stadijas. Sakingų spygliuočių ir plačialapių lapuočių miškai augo Fenoskandijos žemyne šilto ir drėgno klimato sąlygomis. Klimatui staiga dar labiau atšilus ir medžiams nespėjus taip greitai prisitaikyti prie naujų klimato sąlygų, iš pušų Pinus succinifera Conwentz pradėjo smarkiai tekėti sakai. Sakai tekėjo medžio liemeniu ir kaupėsi tarpušakėse, plyšiuose, drevėse bei varvėjo ant žemės. Juose buvo daug terpenų, neleidusių iš karto kristalizuotis. Bet terpenai garavo, ir sakai kietėjo ant medžio, oksidavosi ir izomerizavosi. Visa tai truko šimtus metų.

Medžiams sunykus, sakai pakliuvo j žemę, kur ir vyko pagrindiniai jų pasikeitimo procesai: polimerizacija ir autooksidacija miško grunte. Čia susidarė sąlygos, kuriomis organinės medžiagos ne puvo, o kietėjo. Šis gintaro formavimosi etapas truko labai ilgai – dešimtis milijonų metų, ir per tą laiką sakai įgijo pagrindines gintaro savybes.

Tyrimai parodė, kad pirminius gintaro telkinius buvusių sakingų miškų vietoje išplovė didelės upės. Gintaras nusėdo tų upių žiotyse. Taip susidarė antriniai telkiniai povandeninėse deltinėse ir lagūninėse facijose, kuriose sakai redukavosi ir galutinai virto gintaru. Jų pasikeitimas šiame trečiame gintaro susidarymo etape yra tik papildymas tų esminių pasikeitimų, kurie įvyko gintaro miško dirvoje ir kurie suteikė sakams visas būdingas gintaro savybes.

Muziejaus ekspozicijoje pavaizduotas gintaro medžių miškas, prieš 70 mln. metų augęs Baltijos ribose. Čia pat matome gintaro eksponatus – sukietėjusių sakų lašus.

KĄ SAKO APIE SAVO ISTORIJĄ PATS GINTARAS?

Kažin ar daug ką mokslininkai butų galėję pasakyti apie gintarą, jo kilmę, susidarymo laiką ir aplinką, jeigu jis pats nebūtų savyje užkonservavęs bent dalelės savo istorijos. Kai kuriuose gintaro gabaluose randame prieš dešimtis milijonų metų į tekėjusius sakus įkliuvusių augalų dalių ar sėklų, medžio šakelių, spyglių, įvairių muselių, skruzdžių, vorų bei kitokių gyvių ir netgi vandens lašų, kurie, likę neišgaravę, įrodo gintaro tankumą, jo „hermetiškumą“. Tokius gintare užsikonservavusius gyvūnėlius, augalus ir visokius kitokius smulkius daiktelius vadiname inkliuzais. Inkliuzai patvirtina, kad gintaras yra augalinės kilmės, kad jis susidaręs iš lipnių, minkštų, greitai kietėjusių ir vėliau suakmenėjusių sakų. Jiems bevarvant, į juos pakliuvę didesni gyviai išsigelbėdavo, o smulkūs žūdavo, palaidoti gražiame, bet negailestingame karste.

Inkliuzai turi didelę reikšmę ne tik gintaro istorijai, bet ir gamtos evoliucijos mokslams: jie yra tiesioginiai šaltiniai prieš daugelį milijonų metų Žemėje buvusiai florai ir faunai pažinti. Iš inkliuzų mokslininkai sužinojo apie daugelį eoceno laikotarpio pradžios augmenijos ir gyvūnijos rūšių. Prof. P. Šivickis teigia, kad iš visų žinomų vabzdžių šeimų maždaug 166 šeimų atstovai, tai yra maždaug trečdalis jų, rasti gintare [1]. Skruzdžių gintare priskaičiuojamos 92 rūšys. Daugumas jų aptinkamos ir dabar.

Gintaro muziejuje eksponuojama turtinga inkliuzų kolekcija parodo lankytojui šimtą tų gilios senovės vabzdžių ir augmenijos fragmentų. Ypač įdomūs stambesnių gyvių – vorų, peteliškių – ir augalų didesnių šakelių inkliuzai.

Inkliuzų kolekcija nuolat papildoma naujais eksponatais, randamais mūsų pajūryje. Ilgainiui ši kolekcija sudarys itin vertingą mokslinį muziejaus rinkinių fondą.

GINTARO SAVYBĖS, JO GROŽIS IR VERTĖ

XX a. septintame-aštuntame dešimtmetyje veikusios Gintaro muziejaus ekspozicijos pirmieji skyriai vaizdžiai pasakojo apie gintaro susidarymo istoriją. Be šių kad ir elementarių žinių nesuprastume, kokiomis sąlygomis susidarė visus žavus augalinės kilmės mineralas, kokią darė tos sąlygos įtaką ne vien cheminei gintaro sudėčiai, bet ir toms natūralioms savybėms, dėl kurių mes juo grožimės.

Gintaro pušų sakai, tekėdami ir kietėdami, buvo veikiami nevienodos temperatūros ir oro sąlygų. Priklausomai nuo to, kokioje aplinkoje tie sakai, gulėdami žemėje, kietėjo, susidarė atitinkamos ir jų cheminės bei fizinės savybės. Todėl netgi vienoje vietoje rasto gintaro gabalai skiriasi ne tik savo forma, bet ir spalva, kietumu, skaidrumu. Rasti lygios spalvos arba vienodo skaidrumo gabalą retai pasitaiko.

Gintaro spalva geltona, atspalviai įvairūs ir labai turtingi niuansų – nuo šviesiai geltono iki raudono. Randama gintaro taip pat balto, dramblio kaulo spalvos, netgi žalsvo, mėlyno.

Gintaras vertinamas ne tik dėl savo auksinės spalvos, įvairių atspalvių, bet ir dėl skaidrumo, įvairaus šviesos pralaidumo. Kadangi gintaro gabalai yra nelygių formų, tai šviesos spinduliai lūžta juose nevienodai ir dėl gintare esančių priemaišų sudaro visokius gražių reginių efektus. Štai kodėl pastaruoju metu gintaro meistrai vertina šias savybes ir stengiasi savo dirbiniuose ne tik jų nepažeisti, bet dar labiau paryškinti.

Gintarą sunkiai veikia išoriniai veiksniai. Jis netirpsta vandenyje, ir todėl milijonai metų nepaliko jame beveik jokių žymių.

Mokslininkai nustatė, kad cheminė gintaro sudėtis nėra vienos kurios cheminės formulės junginys ir kad jis yra keleto organinių medžiagų mišinys. Taigi gintaras yra fosiliniai eoceno laikotarpio pradžios pušų sakai. Įvairių gintaro gabalų lyginamasis svoris nevienodas, tačiau bendras vidutinis svoris yra nuo 1 iki 1,1 – labai artimas vandens lyginamajam svoriui, todėl gintaras vandenyje gali plūduriuoti ir bangos lengvai jį mėto.

Veikiamas alkoholio arba eterio, gintaras skaidosi į gintaro rūgštį – C4H6O4 (3-8°/o), dervą (85-90°/o) ir kitas medžiagas. Minkštėja 150°C temperatūroje, lydosi 350-375°C temperatūroje. Smilkdamas maloniai kvepia ir dėl to viduramžiais buvo naudojamas smilkalams. Nuo kitų fosilinių sakų gintarą lengviausia chemiškai atskirti pagal jo sudėtyje esančią gintaro rūgštį.

Kai kuriuose organiniuose tirpikliuose – alkoholyje, eteryje, chloroforme, sėmenų aliejuje ir kt. – gintaras iš dalies tirpsta. Perpjovę gintaro gabalą, pamatysime, kad jo paviršius kiek tamsėlesnis už vidų. Mat, gintaro paviršių per ilgą laiką paveikia deguonis. Gintaro luobelės spalva priklauso nuo viso gabalo spalvos, o storumas – nuo vietos, kur gintaras yra gulėjęs: giliai žemėje ar jūroje. Iš žemės iškasto gintaro luobelė yra storesnė, jo forma įvairesnė, o jūroje buvusio bangų nušlifuota luobelė kur kas plonesnė, šviesesnė, labiau permatoma.

Gintaro gabalų randama įvairaus svorio. Muziejuje palyginimui buvo eksponuojami du gabalai: pirmasis svėrė vos keletą gramų, o antrojo svoris buvo didesnis negu du kilogramai [1].

Gintaras būna labai įvairių formų. Tai priklauso nuo reljefo, kur jis gulėjo, nuo to, kaip lašėjo medžių sakai. Pirmojoje ekspozicijos salėje lankytojas pamatydavo begalinį gintaro įvairumą. Čia buvo pateikti ir smulkūs gintaro lašeliai, panašūs į šviežio medaus lašus, ir dideli gabalai, primenantys žmogaus smegenis, kaukolę ar vištos kiaušinį.

Gintaras lengvas, trapus, palyginti minkštas, todėl lengvai nusvidinamas. Sunkiai praleidžia elektros srovę, trinamas į vilnonę medžiagą, jis įsielektrina ir ilgokai išlaiko elektros krūvį. Gintaro kietumo laipsnis pagal Moso skalę svyruoja tarp 2 ir 3. Švitinamas ultravioletiniais spinduliais, švyti įvairiomis spalvomis (šios savybės neturi į jį panašios medžiagos).

Pagal spalvą ir skaidrumą gintaras skirstomas į šias rūšis:

Skaidrusis gintaras – viena vertingiausių rūšių; vertinamas dėl didelio skaidrumo, gražios įvairaus intensyvumo geltonos spalvos; pasitaiko šios rūšies gintaro taip pat vandens, ledo spalvos.

Flominis gintaras – kiek drumzlinas, nelyginant dulkėtas, su skaidriomis properšomis; lengvai šlifuojamas.

Bastardinis gintaras – vidutiniškai skaidrus, nevienodai geltonos spalvos su tamsiais atspalviais, irgi lengvai svidinamas.

Kaulinis gintaras – nepermatomas, neskaidrus, nedaug atspalvių, labiau panašus ne tiek į gintarą, kiek į dramblio kaulą; jis, be to, yra minkštesnis.

Putų gintaras – labiausiai savo išvaizda nutolęs nuo gintaro; jo spalva ir struktūra primena sustingusias putas – nepermatomas, balzganas; poringiausias ir dėl to lengviausias (jo lengvumą ir minkštumą galima pajusti netgi iš akies); šią gintaro rūšį dėl poringumo sunku nusvidinti, ir todėl dirbinys neįgauna intensyvesnio blizgesio. Kuo gintaras skaidresnis, tuo jis tankesnis ir ne toks poringas, tad ir kietesnis, o jo lyginamasis svoris didesnis.

GINTARAS IR KITI FOSILINIAI SAKAI, PAGRINDINĖS RADIMVIETĖS

Nuo seno gintaru vadinti fosiliniai sakai randami Baltijos ir Šiaurės jūrų pakrantėse. Tų sakų pagrindinės žymės tuomet apsiribojo spalva, skaidrumu, degumu ir galėjimu įsielektrinti patrynus. Ilgą laiką pagal šias savybes į gintarą panašūs sakai taip pat buvo laikomi gintaru. Kai kurie mineralogai dar prieš 25-30 metų prie Pabaltijyje randamų šešių gintaro rūšių – sukcinito, gedanito, stantenito, glesito, bekerito ir krancito – priskirdavo simetitą ir Karpatuose slūgsantį rumenitą. Delterio Mineralogijos vadovėlyje (1931 m.) prie panašių į gintarą fosilinių sakų priskiriami dar ir ambritas, kopalitas, šraufitas, birmitas, Istrijos trinkeritas, Kanados cederitas, Kolumbijos, Galicijos, Grenlandijos, Kamčatkos, San Domingo, Ispanijos, Sirijos, Libano, Jukatano pusiasalio gintaras, taip pat gintaras iš Bohemijos Skučo ir Kep Seblio (JAV).

Mineralogai gintarą iš pradžių laikė mineralu, nurodydami jo išskirtinę savybę – gebėjimą degti. Vėliau, skirdami jį prie mineralų, vadovavosi genetiniu požiūriu – augaline jo kilme, nors daugelis mineralogų ir dabar tebesilaiko nuomonės, kad mineralas turi būti neorganinės kilmės. Pastaruoju metu mokslininkai sutaria, kad svarbiausia cheminė gintaro savybė yra jo rūgštis. Tai ryškiausiai išskiria gintarą iš kitų fosilinių sakų.

H. Konvencas nustatė, o K. Šubertas 1961 m. galutinai įrodė, kad gintaras susidarė iš tam tikros rūšies pušų. Tai pušų rūšiai prigijo pavadinimas Pinus succinifera Conwentz. Todėl gintaras yra pušų Pinus succinifera Conwentz sakai ir vadinamas sukcinitu. Jo sudėtyje vyrauja rezeninio tipo junginiai ir yra nuo 3 iki 8% gintaro rūgšties, vidutiniškai apie 7,1% (pagal O. Helmą.).

Dabartinėje Kaliningrado srityje (buv. Rytų Prūsijos Sambijos pusiasalis) yra didžiausi pasaulyje gintaro telkiniai. Šio netoliese Senosios Fenoskandijos žemyno buvusio pusiasalio giliuosiuose sluoksniuose – vadinamojoje mėlynojoje žemėje – iškasama daugiau kaip 90% viso pasaulyje randamo gintaro. Storiausi mėlynosios žemės sluoksniai yra Jantarnio (buv. Palmininkų) gintaro kasyklų rajone.

Gintaro randama ne vien Baltijos pakrantėse (Kaliningrado srityje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Baltarusijoje), bet ir Ukrainoje (Charkovo ir Kijevo srityse) bei Lenkijoje, Vokietijoje, Danijoje, Pietų Švedijoje.

1896 m. O. Helmas aprašė vadinamąjį supuvusį gintarą. Tai tarpinė gintaro rūšis tarp sukcinito ir gedanito.

Sicilijoje randama fosilinių sakų rūšis, vadinama simetitu, yra labai įvairių spalvų bei atspalvių: tamsiai raudonos rubino spalvos, rausvai geltonos granatų, mėlynos, žalios, rudos spalvos. Jis kiek minkštesnis už sukcinitą.

Rumunijoje, Karpatuose, Bukovinoje, Galicijoje, Valakijoje randamas rumenitas savo chemine sudėtimi artimas Baltijos gintarui, tačiau skiriasi spalva. Kartais užtinkama ir geltono rumenito, tačiau dažniausiai jis yra rusvai gelsvas, rudas, pilkas ar dūminis. Pasitaiko ir labai tamsaus rumenito, dėl to jis kartais vadinamas „juoduoju gintaru“.

Birmos ir Indijos teritorijose randama tamsiai rudų fosilinių sakų – birmito. Aptinkama ir tamsiai raudonų bei blyškiai geltonų sakų, panašių į sukcinitą. Birmitas kietesnis už Baltijos gintarą ir todėl labiau tinka šlifuoti. Jis dažniausiai būna neskaidrus.

Pabaltijyje, be tikrojo gintaro (sukcinito), aptinkamos dar kelios jo rūšys. Prie Gdansko iškasama rausvai gelsvo skaidraus gedanito (Gedanum-lotyniškas Gdansko miesto pavadinimas), kiek minkštesnio už sukcinitą. Kitur Pabaltijyje randama taip pat labai reta gintaro rūšis – glesitas. Tai skaisčiai rausvas, neturįs jokių priemaišų gintaras.

Labai trapus yra juodos spalvos nepermatomas blizgantis gintaras – stantenitas. Jis susidaręs iš mokslininkams dar nežinomų medžių suakmenėjusių sakų. Tvirtesnis ir mažiau trapus už pastarajį yra bekeritas – nepermatomas pilkšvai rusvas gintaras. 1961 m. K. Šuberto atlikti paleobotaniniai bekerito tyrimai parodė, kad tai medžio trandžių smarkiai užterštas sukcinitas.

Perkėlę žvilgsnį į kitus žemynus, fosilinių sakų telkinių pamatysime Mandžiūrijoje, Japonijoje, Tailande, Naujojoje Zelandijoje, taip pat Afrikoje (Siera Leonėje, Konge, Zanzibaro saloje), Jungtinėse Amerikos Valstijose (Niu Džersyje, Virginijoje), Kanadoje (Britų Kolumbijoje), Šiaurės Grenlandijoje, Meksikoje, Brazilijoje bei Gvianoje.

Tačiau didžiausi fosilinių sakų – tikrojo gintaro – klodai slūgso Pabaltijyje. Čia labiausiai išvystyta ir gintaro pramonė.

Baltijos gintaras nuo seniausių laikų masino tolimųjų senovės šalių – Finikijos, Graikijos ir Romos – pirklius. O tų pirklių pasakojimai apie ilgas ir kupinas nuotykių keliones į šiaurę buvo pamatas antikos rašytojams prabilti apie gintarą. Žinoma, pirmosios žinios nėra labai tikslios, jos perpintos įvairių prasimanytų elementų. Tačiau istoriškai yra pagrįstos. Kaip tik šią tiesą apie gintaro telkinius, jo gavybą bei prekybos kelius mokslininkai ir stengiasi užčiuopti išlikusiuose ligi mūsų laikų antikiniuose šaltiniuose. Istorijos mokslui į pagalbą ateina archeologai, filologai.

GINTARO KELIAI

Nemaža Baltijos gintaro archeologai yra radę antikinių šalių teritorijose bei kituose tolimuosiuose kraštuose. Vokiečių archeologas Henrikas Šlimanas (1822-1890 m.) Turkijos šiaurės vakaruose, netoli Dardanelų sąsiaurio, 1871-1890 m. kasinėjęs Troją, griuvėsiuose tarp kitų radinių aptiko ir gintaro karolius. Mokslininkai nustatė, kad tai prieš 3000 m. iš Baltijos pakrančių atgabento gintaro dirbinys. Kretos saloje atkasęs Mikėnų kultūros kupolinius kapus, supiltus maždaug 1600-800 m. pr. m. e., H. Šlimanas rado baltiškos kilmės gintaro. Vien dviejuose tų kapų rasta 400 gintaro karoliukų.

Graikijoje gintaras buvo gana plačiai naudojamas maždaug 1600 m. pr. m. e., bet ypač gausiai aptikta jo archeologiniuose 1200-800 m. pr. m. e. šio krašto radiniuose.

Romoje šis mineralas į žmonių buitį įėjo maždaug 900 m. pr. m. e., Italijoje daug jo rasta Po upės slėnyje ir etruskų kapuose.

Gintarą brangino ne tik graikai ir romėnai. Filologus stebina tai, kad egiptiečių kalba gintaro pavadinimas „sakal“ skamba panašiai kaip lietuvių kalbos žodis „sakas“. Populiarios monografijos apie gintarą autorius anglas G. Viljamsonas nurodo, kad į šiaurę nuo Karaliaučiaus (dabart. Kaliningrado) yra buvusi vietovė Sakų uostas (latvių k. – Sakaosta) [6].

Kalbininkai žodžio gintaras etimologijos dar nėra galutinai išaiškinę.

Latvių „dzītars“ (ir iš kuršių skolintas dzintars) šalia lietuvių „gintaro“ rodo, kad šį žodį žinojo lietuvių ir latvių protėviai jau prieš VII amžiaus vidurį, t. y. prieš šių kalbų skilimą. Kadangi baltų kalbose šis žodis neturi sau giminingų (pvz., veiksmažodžių), galima spėti jį esant skoliniu iš senųjų vadinamosios Pamario kultūros gyventojų (neindoeuropiečių ir neugrofinų) kalbos. Taip pat manoma, kad gintaro pavadinimą iš pamariečių bus pasiskolinę ir vengrai (gyantar ir gyanta).

Be kitų kalbininkų, tokios pat nuomonės laikėsi ir šio žodžio etimologiją nagrinėjęs Lietuvos TSR Mokslų akademijos tikrasis narys, Leningrado universiteto profesorius Borisas Larinas (1893-1964 m.), šiuo klausimu parašęs išsamų mokslinį straipsnį [7]. Jo manymu, skolinys ентаръ iš baltų kalbos yra patekęs į rytų slavų dialektus ne anksčiau kaip X amžiuje. E. Bernekeris, kad ir kildindamas gintaro pavadinimą rusų, ukrainiečių, čekų bei slovakų kalbomis iš lietuvių kalbos, vis dėlto savo „Slavų kalbų etimologiniame žodyne“ pažymi, kad šio žodžio etimologija esanti neaiški.

Nors mūsų gintaras pasiekdavo senovės Finikiją, Graikiją, Romą, tačiau keliai, kuriais jis buvo gabenamas į tas šalis, iki šiol dar nėra galutinai nustatyti. Tiesa, kai kurie keliai aiškėja iš archeologinių radinių, o šie yra kur kas patikimesni liudininkai už rašytinius bei kalbinius šaltinius.

Archeologiniai g

. . .

GINTARO GAVYBA

Seniausias ir primityviausias gintaro gavybos būdas yra jo rinkimas smėlėtame pajūryje, kur įvairaus didumo gabalus išplauna įsisiautėjusios bangos.

Istorinėmis sąlygoms besikeičiant, gintaro pramonei besivystant, atsirado tobulesni , našesni gintaro gavybos būdai. Žmogaus nebepatenkino tas laimikis, kurį jam atsitiktinai dovanodavo audringos bangos. Jis ėmė šturmuoti jūrą, ir nebe rankomis, o graibštu – prie ilgo koto pritvirtintu lanku su tinklu maišu.

Žvejai plaukdavo į audringą jūrą ir su tokiu grabštu samstydavo bangų mėtomą gintarą. Ekspozicijos XVII a. graviūros fotokopija vaizdžiai rodo, kaip žvejai nakties metu, uždegę įkeltą į aukštą pakrantės medį dervos statinę, nušviesdavo jūros dugną, kad lengviau būrų graibstyti. Tačiau toks būdas, ypač jūrai smarkiai banguojant, yra labai pavojingas – nuo kranto grįžtančios bangos gali įtraukti į jūrą ne tik visą laimikį, bet ir patį gintaro gaudytoją. Todėl dabar šis būdas nebenaudojamas.

Nuo XVIII a. Pradžios ir ypač XIX a. gintaras iš jūros buvo graibstomas nardant. Juodkrantėje net buvo gaminami narų drabužiai. Tačiau ir šis būdas netiko dideliems gintaro kiekiams pririnkti, nes buvo gana pavojingas.

Dabar gintaras tiek iš jūros dugno, tiek ir iš žemės yra kasamas. Iš jūros dugno semiamas laivais, panašiais į laivus-žemsemes, kurie gilina uostus, upių vagas. Prieš antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje tokius laivus naudojo „Žuvies ir Gintaro“, o vėliau „Gintaro“ akcinės bendrovės, kurios užsitikrindavo nemažą pelną.

Kuršių marių žvejai seklesnėse vietose gintarą semia kesele – pasagos formos lanku su pritvirtintu prie jo tinklu. Kaselė įtaisoma tarp dviejų laivelių, kuriuos iriant, jos galas su tinklu ardo dugną ir susemia į tinklą gintaro gabalėlius.

Visų našiausias gintaro gavybos būdas yra kasimas iš žemės specialiomis mašinomis. Gintaro muziejuje eksponuojamos Jantarnio (Kaliningrado sritis) kasyklos nuotraukos. Čia matome, kaip gintaras buvo kasamas seniau ir kaip dabar. Tarybų valdžia, siekdama sudaryti tinkamas kasyklos darbo sąlygas, aprūpino ją geromis kasimo mašinomis. Galingi hidromonitoriai plauna ir trupina tonas uolienų, kurios 40 metrų sluoksniu dengia gintaringą mėlynąją žemę. Žemsiurbės sutrupintą ir suskystintą uolieną – pulpą – vamzdžiais išmeta į jūrą. Daugiau, kaip 100 kubinių metrų mėlynosios žemės per valandą nukasa galingi daugiakaušiai ekskavatoriai.

Pulpa žemsiurbėmis siunčiama į taurinimo fabriką, kur ji pereina per sudėtingas filtravimo sistemas, ir pagaliau ant sietų sušvyti gintaras.

Jantarnyje gaunamo gintaro kiekis labai išaugo. Kaliningrado kombinatui, šių gintaro kasyklų šeimininkui, priklauso 65%) visos pasaulinės gintaro gavybos. Kasmet Jantarnyje iškasama po 400 tonų gintaro.

GINTARO APDIRBIMO TRADICIJOS

Gintaras nuo senų laikų naudojamas įvairiausiems poreikiams. Muziejuose sukaupti atskirų istorijos laikotarpių, pradedant neolitu ir baigiant mūsų dienomis, papuošalai ir kiti dirbiniai byloja apie didelį gintaro populiarumą ir platų jo naudojimą taikomojoje dekoratyvinėje dailėje.

Naujausi archeologų radiniai įgalina padaryti išvadą, kad jau neolite gintaro žaliava buvo vežama iš Baltijos pakraščių į kitas šalis, kurių gyventojai patys gamindavosi iš jos gintaro dirbinius. Tai rodo skirtingi rastų gintaro papuošalų stilistiniai niuansai.

Jei neolite ir ankstyvajame žalvario amžiuje gitaras papuošaluose dar negalėjo būti derinamas su kitomis medžiagomis, tai vėlyvajame žalvario ir ypač geležies amžiuje karolių apvaroms šalia žalvario, stiklo, emalio bei kitų medžiagų naudojamas ir gintaras.

Baltijos gintaras dideliais kiekiais pasiekdavo antikinius civilizacijos bei kultūros centrus – Finikiją, Graikiją, Romą, kur buvo apdorojamas amatininkų profesionalų. Šių dirbinių yra išlikę daugiausia Vakarų Europos muziejuose.

Braitono (Anglija) muziejuje tarp žalvario amžiaus profesinių gintaro dirbinių eksponuojamas iš vieno gintaro gabalo ištekintas 7,5 cm aukščio puodukas – techninio medžiagos apvaldymo pavyzdys.

Vėlyvojo žalvario amžiaus papuošaluose gintariniai karoliukai būdavo meniškai įkomponuojami žalvarinėse fibulose (pavyzdžiui, fibuloje su 3 karoliukais, kuri saugoma Sarajevo muziejuje).

800-600 m. pr. m. e. kai kuriuose tauriųjų metalų ir dramblio kaulo dirbiniuose gintaras buvo naudojamas inkrustacijai kaip brangakmenis. Tokia yra liūto galva iš dramblio kaulo su gintarinėmis akimis, rasta į pietus nuo Kijevo, fantastinio žvėries auksinė plaketė su gintaro akimis, auksinė žvėries figūra su gintaro inkrustacijomis ausyse. Abu pastarieji dirbiniai buvo rasti Kubanės krašte ir saugomi Ermitažo rinkiniuose.

Romos imperijos teritorijoje buvo tokie garsūs gintaro apdirbimo ir prekybos centrai, kaip Akvilėja prie Adrijos jūros, Masilija (dabartinis Marselis) prie Viduržemio jūros ir kiti. Jie aprūpindavo gintaro dirbiniais Imperijos gyventojus, ypač nobilių sluoksnius.

Romos respublikos klestėjimo metu meistrai kūrė iš gintaro penatų skulptūrėles, portretines žmonių galvutes, savo menine išraiška nesiskiriančias nuo to meto tradicinių marmurinių bei terakotinių skulptūrėlių. Keletas tokių gintarinių skulptūrėlių saugoma Drezdeno Albertinumo muziejuje.

Plastiškiau ir drąsiau gintaro medžiagą skulptūrėlėms naudojo Imperijos laikotarpio meistrai (konsolės pavidalo skulptūrinė grupė, saugoma Drezdeno muziejuje, Amūras ir Psichėja – Akvilėjos muziejuje).

Imperijos laikotarpiu .buvo labai paplitę gintariniai žiedai su virtuoziškai atliktais skulptūriniais moterų galvų, amūrų ir psichėjų motyvais. Rasti taip pat gintariniai žiedai, neturintys jokių papuošimų. To meto gintarinių dirbinių asortimentą papildo mažos gintarinės amforos ir flakonai, šaukšteliai, šukos, lemputės-lecitos ir kiti dirbiniai, kurių betarpiškas naudojimas pagal paskirtį dėl medžiagos trapumo yra abejotinas.

Viduramžiais gintaro apdirbimo menas Europoje, ypač Vokietijoje, pasiekė meistriškumo viršūnę.

Jau XIV a. pradžioje gintaro meistrų gildijos pradėjo veiklą Briugės ir Liubeko miestuose. Vėliau gintarininkų gildijos atsiranda Štolpo (prieš 1480 m.), Kolbergo ir Kioslino (paminėtos 1584 ir 1550 m.), Gdansko (1477 m.) ir Karaliaučiaus (1641 m.) miestuose. Minėtų gildijų meistrai gintarą apdorojo kuo įvairiausiais sudėtingais būdais: pjaustė, graviravo, inkrustavo, šlifavo, pritaikė skulptūrinę plastiką ir kt. Gintaras buvo naudojamas feodalų poreikiams: medalionams, skulptūriniams reljefams, krucifiksams, pypkėms, tabokinėms, šachmatams, pudrinėms, kvepalų flakonams ir kitur.

XVII ir XVIII a. suklestėjo apvali skulptūrinė ir reljefinė gintaro plastika: kamerinės skulptūrėlės mitologine tematika, šventųjų figūrėlės, medalionai su reljefiniais feodalų portretais. XVIII a. buvo išvystyta gintaro mozaika. Stambiausias šios rūšies paminklas yra išgarsėjęs Gintaro kambarys buvusiuose Carskoje Selo rūmuose, hitlerininkų išplėštas Antrojo pasaulinio karo metu.

Gintaro kambario sienų mozaikos atsirado iš baldų inkrustavimo gintaru tradicijų, kurios klestėjo jau XVII amžiuje. Kabinetinių spintų, sekreterų, namų altorėlių medinės plokštumos buvo tiesiog meistriškai dekoruojamos gintaro mozaikomis. Turtingų feodalų rūmus puošė veidrodžiai gintariniais pjaustytais arba gintaro plokštelėmis dekoruotais rėmais.

Labai aukštą meninį ir techninį meistriškumą buvo pasiekę gildijų meistrai, dekoruodami gintaru medines dėžutes tualeto reikmenims ir brangenybėms laikyti. Tipiški baroko ir rokoko figūriniai bei augaliniai motyvai ant dėžučių neretai gali būti traktuojami kaip savarankiški miniatiūrinės skulptūros kūrinėliai.

Gintaras gerai derinasi su kai kuriais tauriaisiais metalais, ypač kai su juo nesielgiama kaip su brangakmeniu. Gal todėl XVII-XVIII a. auksakaliai mėgdavo šlifuoto gintaro inkrustavimais paįvairinti puošnius sidabrinius bei auksinius kaltinius indus, bokalus, taures, padėklus. Tokių puikių dirbinių yra nemaža Tarybų Sąjungos muziejuose.

Valstybiniame Ermitaže saugomos gintaru puoštos tabokinės, XVIII a. pagamintos gintarinės šachmatų figūrėlės bei gintaro mozaikos šachmatų lenta ir kiti eksponatai.

Dar didesni gintaro dirbinių rinkiniai yra Maskvos Kremliaus Ginklų rūmuose (Oružeinaja palata). Čia saugoma per 30 įvairių XVII-XVIII a. vidurio dirbinių, svetimų kraštų pasiuntinių carams įteiktų dovanų – auksinių, sidabrinių, emaliu ir gintaru puoštų taurių, bokalų, žvakidžių, vazelių. Kaip liudija išlikę sąrašai, tokių Vakarų Europos įžymiųjų meistrų kūrinių Ginklų rūmuose savo metu būta daugiau, tačiau dalis jų neišliko. Neišliko ir aprašuose paminėta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinio Stanislovo Venevskio carui Aleksejui Michailovičiui 1648 m. atvežta valstybinė dovana – gintarinis puodukas.

XVII-XVIII a. gintaro puošmenų motyvai buvo sėkmingai derinami metaliniuose šviestuvuose-žvakidėse, kandeliabruose, sietynuose. Savitą įtaigą daro ne tik gintaras, bet ir iš atskirų jo gabalų skulptūriškai apdoroti flakonai, pudrinės, tabokinės, dėžutės.

įvairiuose Europos muziejuose turimi cechų gintaro dirbiniai rodo, kad feodalų poreikiai gerokai išplėtė gintaro naudojimo taikomojoje dailėje sferą ir praturtino jo apdorojimo technologiją. O tai savo ruožtu lėmė unikalų tų dirbinių pobūdį ir jų pritaikymą individualiems poreikiams. Įdomu, kad viduramžiais gintaras buvo palyginti menkai tenaudojamas moterų papuošalams. Tačiau, nepaisant to, kad viduramžių meistrai sėkmingai naudodavo gintarą kamerinėms skulptūrėlėms, mozaikoms bei inkrustavimams ir daugeliu atvejų tuose dirbiniuose demonstruodavo aukštą meninę ir techninę kultūrą, vis dėlto reikia pripažinti, jog gintaras labiausiai tinka moterų papuošalams.

Minėtos gintarininkų gildijos išnyko, įsigalėjus kapitalistiniams gamybos santykiams. Ilgiausiai – ligi 1883m. – išsilaikė Štolpo miesto gildija.

Kapitalizmo epochoje, perėjus prie gintaro apdorojimo mašinomis, šios taurios medžiagos naudojimo taikomojoje dailėje diapazonas gerokai susiaurėjo; jį imta daugiausia naudoti moterų puošmenoms, suvenyrams, taigi vėl sugrįžta prie priešistorinių laikų funkcionalumo tradicijų, naudojant gintarą.

Gintaras papuošalams buvo naudojamas Maskvos Rusioje, Naugarde. Kasinėdami senosios Riazanės teritoriją, archeologai rado gintarininkų dirbtuvėlę ir kai kuriuos jo apdorojimo instrumentus.

Feodalinėje Lietuvoje gintaro dirbinių dirbtuvė buvo Palangoje. XVIII a. pabaigoje Lietuvą įjungus į Rusijos imperija, toji dirbtuvė buvo pirmaujanti visoje carinės Rusijos gintaro pramonėje.

GINTARO PRAMONĖ LIETUVOJE

Tarpukario Lietuvoje gintaro pramonė buvo menka, visų pirma, dėl negausaus kiekio gintaro žaliavos. Iki Antrojo pasaulinio karo kasmet įvairiais būdais buvo jo gaunama maždaug 2000-4000 kg. Kiek gintaro buvo iki karo apdorojama Lietuvoje, tikslių duomenų nėra, tačiau apytikriai apskaičiuota maždaug 4-10 tonų. Vadinasi, beveik pusę gintaro žaliavos reikėjo importuoti iš užsienio. Buvo galima pirkti Vokietijoje, tačiau vokiečių monopolistai ne visada normalia kaina ir reikiama jo kiekį parduodavo – tai priklausė nuo gintaro žaliavos ir jo dirbinių paklausos bei kainos pasaulinėje rinkoje. Taigi nuo užsienio priklausanti buržuazinės Lietuvos gintaro pramonė negalėjo tolygiai vystytis. Be to, Lietuvos gintaro dirbiniai turėjo nedidelę paklausą.

Didesnės gintaro dirbtuvės buvo Klaipėdoje, Palangoje ir Kretingoje. Tačiau jų darbo metodai ir įrankiai buvo gerokai pasenę, darbo sąlygos prastos, o gintaro dirbiniai neaukšto meninio lygio-daugiausia apskriti karoliai, natūralistinio pobūdžio sagės, kryželiai, rožančiai ir panašūs dirbiniai. Beveik niekas negalvojo apie tinkamą gintaro žaliavos apdorojimą, atsižvelgiant į natūralias jo savybes.

Karo metu gintaro pramonė Lietuvoje buvo visiškai sunaikinta, jo apdirbimo specialistai išblaškyti.

Pirmaisiais pokario metais gintaro apdirbimu vertėsi artelė „Gintaras“ Kaune, nuo 1946 m. – Klaipėdos miesto pramkombinatas ir Lietuvos Dailės fondo Klaipėdos „Dailės“ kombinatas. Veikė taip pat Kretingos miesto pramkombinato suorganizuotas gintaro apdirbimo cechas Palangoje ir Plungės pramkombinato cechas Plungėje. Vėliau buvo įkurtas gintaro cechas Vilniuje, artelė „Lietuvos gintaras“ Palangoje ir kt.

Įvairiausius ir meniškiausius gintaro dirbinius gamino Klaipėdos „Dailės“ kombinatas, kurio gintaro cechas buvo paskiau perkeltas į Palangą. Šis cechas kurį laiką buvo vienintelis centralizuotas meninių gintaro dirbinių gamintojas respublikoje. Čia buvo sudarytos tinkamiausios darbo sąlygos, įsigyti naujausi įrankiai, sutelkti geriausi gintaro specialistai, dailininkai profesionalai ir liaudies meistrai.

Siekdama toliau gerinti gintaro dirbinių kokybę, jų meninį lygį, Lietuvos Vyriausybė 1973 metais nustatė, kad gintaro dirbinius respublikoje gamins Vietinės pramonės ministerijos meno verslų dirbinių ir suvenyrų gamybos įmonių susivienijimas „Dovana“ bei Lietuvos Dailės fondo įmonės, taip pat Lietuvos liaudies meno draugijos liaudies meistrai ir dailininkai. Nutarta prie Vilniaus „Dailės“ kombinato įsteigti Tarpžinybinę meno tarybą gintaro dirbiniams vertinti ir etalonams į gamybą atrinkti.

Gintaro papuošalus ir kitus dirbinius kuria atskiri dailininkai bei liaudies meistrai, gyvenantieji Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje ir kitur.

Nors pokario metais mūsų respublikoje gintaro dirbinių asortimentas buvo gana platus, tačiau meninis jų lygis dar nebuvo aukštas. Iš gintaro buvo gaminami daugiausia įvairūs papuošalai. Didesnei daliai šio laikotarpio moterų gintarinių papuošalų būdingos griežtos geometrinės formos: tekinti apskriti taisyklingi karoliukai, sagės, medalionai, auskarai ir kitkas. Kai kurie dirbiniai, nepaisant natūralių gintaro savybių, buvo gaminami, suteikiant jiems natūralistines augalines formas.

Buvo taip pat linkstama traktuoti gintarą kaip brangakmenį (kas jam nėra būdinga), suteikiant jam atitinkamą ažūrinį sidabro arba kitų metalų apipavidalinimą: sagės, žiedai, auskarai.

Tačiau jau pirmuosiuose mūsų gintaro dailiojo apdirbimo meistrų žingsniuose buvo ir pažangaus pobūdžio ieškojimų, sveiko stengimosi surasti naujesnių, tinkamesnių gintaro naudojimo dekoratyviniams tikslams būdų.

Dailininkas F. Daukantas pirmasis panaudojo vadinamąjį negatyvinį graviravimą. Apdorojant gintarą šiuo būdu, labiau išryškėjo jo natūralios estetinės savybės. Gabalo forma, spalva, atspalviai ir vidiniai sluoksniai buvo priderinami prie dirbinio paskirties. Nuėmus nuo gintaro gabalėlio apnašo sluoksnelį, iš skaidriosios jo pusės (dailininkas F. Daukantas nustatė, kad skaidrioji pusė yra ta, kuri kitados buvo atkreipta į saulę) atsiveria įdomūs, fantastiški vaizdai; dailininkas tik kur-ne-kur paryškina arba papildo kokį motyvą, ir gintarėlis virsta dailiu suvenyru. Neretai pakanka tik nežymiai pakeisti gabalo formą, nušlifuoti skaidriąją jo pusę, ir prieš mūsų akis atsiskleidžia nuostabi gintaro sluoksnių gama, čia primenanti peizažą, čia fantastinį mišką ir pan. Muziejuje gausiai eksponuojamos tokios dekoratyvinės gintaro miniatiūros: F. Daukanto „Jūros peizažas“, E, Mikulevičiaus „Liepsna“ ir kt. Ryškus negatyvinio graviravimo pavyzdys yra E. Mikulevičiaus „Pajūris“.

1956 m. dailininkas F. Daukantas savo dirbiniais ir straipsniais spaudoje ėmė propaguoti dar pažangesnį gintaro meninio apdorojimo būdą. Šalia geometrinių formų – tekintų karolių, sagių, medalionų – pradedamos kurti šių papuošalų laisvos (natūralaus gintaro) formos. F. Daukanto ir kitų gintaro dailiojo apdirbimo specialistų siūlymu, 1957 m. mūsų gintaro pramonėje buvo įvestos naujos techninės sąlygos, leidžiančios dirbiniuose maksimaliai išryškinti medžiagos savybes ir panaudoti geresnę technologiją.

Muziejuje eksponuojami Klaipėdos „Dailės“ kombinato Palangos cecho serijiniai gintaro dirbiniai (karoliukų apvaros iš ritmiškai suderintų pailgų, plokščių, rutulinių bei netaisyklingos formos ir įvairių atspalvių gintaro gabaliukų) sukurti pagal dailininkų L. Šulgaitės, F. Daukanto, B. Mikulevičienės, E. Mikulevičiaus etalonus. Puikuojasi unikalūs V. Kojalavičiūtės-Užpalienės gintarinių moteriškų ir vyriškų papuošalų komplektai ir kaklo vėriniai. Šie puikūs dirbiniai kurti vadovaujantis pažiūra, kad kūrinys turi būti vertinamas ne pagal meistro įdėtą darbą, o pagal estetinius savo privalumus.

Toks gintaro meninio apdirbimo būdas duoda labai didelį ekonominį efektą: pirmiau, tekinant karolius, atliekos sudarydavo ne mažiau kaip 70 % visos dirbiniui naudotos medžiagos, o dabar šios atliekos gerokai sumažintos.

Surastos naujos galimybės natūralius gintaro gabalus naudoti skulptūriniams dirbiniams. Pati gamta yra suteikusi gintaro gabalėliams kuo įvairiausių formų. Kiek paryškinęs jas, kai kada išnaudodamas ir faktūros privalumus, dailininkas gali sukurti labai įdomių skulptūrinių kompozicijų.

Muziejuje tokių skulptūrinių gaminių gana apstu: F. Daukanto pritaikytas natūralus gintaro gabalas „Neandertalietis“, E. Mikulevičiaus skulptūrinis etiudas 1,5 kg gintaro gabale „Kęstutis ir Birutė“, raižytas gintaro gabalas „Bocmanas“, du natūralūs gintaro gabalai „Apuokas“. Autorinėse A. Vertulienės, J. Vertulio, E. Augaitytės, Ž. Januškaitės, I. Pakutinskienės vitrinose akį traukia unikalūs skulptūriniai dirbiniai. Ekspoziciją puošia taip pat E. Mikulevičiaus surinkta įvairių skulptūrinių formų natūralių gintaro gabalų kolekcija.

Posūkis į natūralių gintaro savybių, laisvų formų ir medžiagos grožio atskleidimą išplėtė mūsų gintaro pramonės asortimento diapazoną.

Palangos gintaro cecho ir pavienių meistrų gaminamus dirbinius galima suskirstyti į dvi grupes: moterų papuošalus ir grynai dekoratyvinės paskirties kūrinėlius. Šalia moterų puošmenų dabar kuriami papuošalai ir vyrams – segtukai rankogaliams bei nacionaliniams kaklaraiščiams ir kt. Vis labiau atsisakoma nuo tekintų karolių. Dauguma muziejuje eksponuotų papuošalų (karolinių apvarų, medalionų, sagių, apyrankių, pakabučių) formos paliktos natūralios arba artimos natūraliems gintaro gabaliukams – dažnai asimetriškos, tik minimaliai apšlifuotos. Tokie papuošalai atskleidžia nuostabų gintaro struktūros, faktūros ir spalvų grožį.

Kurį laiką gintariniai papuošalai buvo daugiausia koljė, medalionai, komponuojami su metalo grandinėlėmis. Ne per seniausiai gimė dar viena nauja dekoratyvinių gintaro dirbinių rūšis – miniatiūrinė gintaro mozaika. Šioje srityje nuo 1959 metų dirba dailininkė G. Blažytė-Guntienė, iš pradžių kūrusi mozaikinius portretus iš gintaro gabaliukų ir jo skaldos, o paskui ir peizažines kompozicijas, panaudodama stambesnes šlifuoto gintaro plokšteles. Kurti miniatiūrines gintaro mozaikas paskatino dailininkus spalvinis gintaro turtingumas ir piešinio įvairumas, teikiantis mozaikinei kompozicijai lyriškų spalvinių niuansų. Muziejuje eksponuojamos G. Blažytės-Guntienės ir P. Grėbliūno miniatiūrinių gintaro mozaikų kompozicijos.

Nauji mėginimai plačiau naudoti gintarą mūsų taikomojoje dailėje pastebimi įvairiose šios dailės šakose. Gintaro inkrustacijomis puošiami baldai, suvenyrinės dėžutės, dailieji odos dirbiniai – rankinukai, albumai, netgi avalynė. Nors gintaro naudojimas šioje srityje tiek meniniu, tiek ir funkcionaliu požiūriu dažniausiai yra nepateisinamas, tačiau jau vien tai, kad tokie mėginimai daromi, kalba apie nepaprastą gintaro populiarumą mūsų buityje. Gintaras šiuo metu dažnai naudojamas jubiliejinėms dovanoms, įvairiems prizams. Pavyzdžiui, Lietuva padovanojo Ukrainai dailininko F. Daukanto ir architekto S. Ramunio kūrinį, kurio pagrindą sudarė 2 kg Baltijos gintaro gabalas; už geriausią Pabaltijo respublikų sukurtą filmą skiriamas pereinamasis prizas „Didysis gintaras“.

Sovietmečiu Lietuvoje išaugo gražus kvalifikuotų gintaro dailiojo apdirbimo specialistų būrys. Į meninių gintaro dirbinių kūrybą įsijungė šie dailininkai: F. Daukantas, B. Jociūtė-Mikulevičienė, E. Mikulevičius, E. Augaitytė, Ž. Jonuškaitė, A. Vertulienė, J. Vertulis, A. Milkintas, G. Blažytė-Guntienė, L. Šulgaitė, V. Užpalienė, S. Mažeikaitė, G. Žilinskaitė ir kt. Gražius gintaro dirbinius kuria Telšių taikomosios dailės mokyklos auklėtiniai, taip pat liaudies meistrai. Tai Z. Daugėla, V. Galdikas, J. Liukaitis, I. Pakutinskienė, F. Pakutinskas, M. Toleikis, D. Varkalis, R. Andriekutė, A. Varnienė, A. Gudžiūnas, J. Griciūnaitė, A. Jarutis, A. Budrikas ir kt. Jų darbai eksponuojami atskiroje muziejaus salėje. Tiek dailininkai, tiek liaudies meistrai savo kūriniais ne tik gražina mūsų buitį, bet ir, dalyvaudami daugelyje respublikinių, sąjunginių bei tarptautinių parodų, plačiai atskleidžia „Jūratės rūmų“ lobius, garsina mūsų kraštą.

Pastaraisiais metais, siekiant dar plačiau propaguoti gintarą, jo istoriją ir vietą buityje, kultūroje, buvo organizuota kilnojamoji gintaro paroda. Ji jau aplankė Čekoslovakiją, Vokietijos Demokratinę Respubliką, Prancūziją, Vengriją, Austriją.

Palangos gintaro muziejus kaupdamas visa tai, kas gali atskleisti gintaro susidarymo istoriją, jo panaudojimą visais amžiais ir epochomis, meninį apdirbimą, atlieka reikšmingą mokslinį ir kultūrinį darbą.

KAIP APDIRBAMAS GINTARAS?

2002-2003 metų vasaromis Palangos Gintaro muziejuje didelio susidomėjimo sulaukė kūrybinę praktiką atlikę Vilniaus dailės akademijos Telšių taikomosios dailės skyriaus studentai, kurie muziejaus lankytojams suteikė progą stebėti gintaro apdirbimo procesą. jau pirmaisiais metais į muziejų užsukę žmonės galėjo pasigrožėti originaliais Beatos Sietišienės, Linos Timukaitės, Vitos Žymančiūtės, Redos Gaudešiūtės ir Stanislovo Šidiškio juvelyriniais dirbiniais, kurie būdavo sukuriami čia pat, lankytojams stebint, pabendrauti su menininkais, daugiau sužinoti apie gintaro savybes, bei jo apdirbimo technologiją.

Idėją muziejuje parodyti gintaro apdirbimo kūrybinį procesą Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys atsivežė iš Sevilijoje vykusios tarptautinės parodos. Dinamika visuomet pritraukia daugiau dėmesio nei statiški darbai, todėl ir Gintaro muziejaus darbuotojai bei VDA Telšių taikomosios dailės skyriaus studentai, siekdami pagyvinti muziejaus gyvenimą, ėmėsi šio įdomaus projekto.

Didelis lankytojų susidomėjimas ir entuziazmas paskatino muziejininkus ir studentus tęsti projektą. 2003 m. vasarą Gintaro muziejuje kelias savaites taip pat kūrė Lietuvos dailės Akademijos Telšių skyriaus studentai, veikė jų darbų paroda.

Gintaro kilmės aiškinimas

Gintaro kilmės aiškinimai aptinkami dar senovės žmonių sukurtose legendose ir padavimuose. Pirmoji tiesioginė užuomina apie augalinę gintaro kilmę aptinkama senovės Romos poeto Ovidijaus kūrinyje „Metamorfozės“. (Radusios žuvusio jaunuolio Fajetono kūną šaltoje šiaurės upės pakrantėje, motina Klimenė ir seserys Heliadės iš sielvarto virto topoliais, o į jūrą upės nuneštos jų ašaros – gintaru.)

Pirmąjį mokslinį gintaro susidarymo išaiškinimą pateikė Senovės Romos mokslininkas Plinijus Vyresnysis (23-79 m. pr. Kr. g.) savo veikale „Historia naturalis“. Jis teigė, kad gintaras yra šiaurėje augančių spygliuočių medžių sakai, vandens sunešti į jūrą ir ten sukietėję. Šią išvadą jis pagrindė tuo, kad degdamas gintaras skleidžia pušies sakų kvapą, jame kartais galima rasti vabzdžių ir augalų liekanų. Veikale Plinijus Vyresnysis citavo ir kitų mokslininkų požiūrį į gintaro susidarymą: Demonstratas manė, kad gintaras susidarė iš lūšies šlapimo; Nikėjas teigė, kad gintaras yra saulės spindulių koncentratas, susidarantis jūros vandenyje; anot Akarubijaus, gintaras iškyla iš saulės įkaitinto dumblo Cefizijo ežere prie Atlanto vandenyno.

Viduramžiais gintaras ir jo kilmė tyrinėta mažai. XIII a. filosofas ir gamtininkas Albertas Didysis (1193-1580) veikale apie mineralus ir uolienas rašė, kad gintaras yra gagato (akmens anglies pasikeitimo produktas) skaidri atmaina.

1546 m. garsus vokiečių mineralogas ir gydytojas G. Agrikola paneigė organinę gintaro kilmę ir tvirtino, kad gintaras yra skystas bitumas (nafta), išsiliejęs iš žemės gelmių ir sukietėjęs ore. Šiai nuomonei pritarė ir pirmosios monografijos apie gintarą (1551 m.) autorius, Prūsijos hercogo Albrechto gydytojas A. Aurifaberis, teigdamas, kad gintaras – tai bitumas, dėl požeminės šilumos ir saulės spindulių poveikio išsiliejęs į žemės paviršių ir čia sukietėjęs. Panašios nuomonės laikėsi ir dauguma to meto mokslininkų: A. Kircher (1655), K. Peucerus (1555), S. Goebel (1558), I. Pomarius (1587), J. Wigandi (1590), A. Gelnitius (1614), I. Thilo (1663). Neorganinės gintaro kilmės šalininkai neigė organinę gintaro kilmę aiškindami, kad gintaro radimo vietose neauga dideli ir sakingi spygliuočių miškai ir iš sakų gintaro pagaminti neįmanoma.

Kita mokslininkų grupė pritarė dar Plinijaus Vyresniojo padarytai išvadai, kad gintaras yra augalinės kilmės. 1551 m. Ch. Encelius teigė, kad gintaras susidarė iš spygliuočių sakų, A. Caesalpinus (1596) gintarą taip pat laikė spygliuočių sakais, kurie žiemą sukietėjo, pateko į jūrą ir veikiami vandens pakito. A. Libavius (1601) manė, kad gintaras susidarė ir iš sakų, ir iš naftos.

Kai kurie mokslininkai neigė ir organinę, ir neorganinę gintaro kilmę. 1557 m. italų filosofas ir fizikas J. Kardanas aiškino, kad gintaras susidarė iš banginių putų. Pietų jūrose šios sukietėjusios putos virto ambra (vaškinė, kvepianti medžiaga), o šiaurinėse – gintaru. 1730 m. šiai nuomonei pritarė Menerofilas, teigdamas, kad gintaras susidarė iš jūros putų, kurios saulės spindulių veikiamos koaguliavo (sukrešėjo).

XVII a. II p. mokslininkų išvada, kad gintaras atsiradęs iš naftos paneigiama, nes gintaras buvo aptiktas ir gilesniuose žemės sluoksniuose, kartu su medienos liekanomis. Nepaisant to, kai kurie mokslininkai, įtakojami G. Agrikolos autoriteto, savo veikaluose vis dar teigė, kad gintaro kilmė yra neorganinė. 1677 m. monografijos apie gintarą autorius, medicinos profesorius P. J. Hartmanas įrodinėjo, kad gintaras yra medienos sausos destiliacijos produktas , susimaišęs su druska. Kuo daugiau druskos, tuo gintaras baltesnis. 1736 m. F. Hofmanas buvo panašios nuomonės. Jis aiškino, kad gintaras susidaręs kaip distiliatas iš fosilinės medienos, veikiamos požeminės šilumos. Viršutiniuose sluoksniuose prie jo prisijungdavo sieros rūgštis ir jis koaguliuodavo, išsiskirdamas drebučiais, kurie vėliau sukietėdavo.

N. Zendelis 1742 m. savo monografijoje apie gintaro inkliuzus teigė, kad gintaras susidaręs iš dūmų ir rūgšties garų, kurie jungdamiesi su oru kondensavosi ir veikiami saulės sukietėjo.

1757 m. M. Lomonosovas, remdamasis to meto kalnakasybos duomenimis, pritarė Plinijaus Vyresniojo organinei gintaro kilmės teorijai. Anot M. Lomonosovo, gintaras susidarė, kai dėl žemės drebėjimo nusileidusią žemyn miško vietą užliejo jūra, medžiai išvirto, juos kartu su sakais užnešė dumblas ir smėlis, ilgainiui mineralinės sultys įsiskverbė į sakus, sukietino juos ir pavertė gintaru.

Pirmasis organinę gintaro kilmę, stebėdamas augalų ir vabzdžių liekanas gintare, moksliškai pagrindė K. Linėjus 1778 metais.

Nepaisant pirmųjų mokslinių M. Lomonosovo ir K. Linėjaus organinių gintaro kilmės įrodymų, buvo ir tokių, kurie teigė, kad gintaras susidarė iš bičių medaus, kuris su medžiais pateko į dirvą ir veikiamas sieros rūgšties sukietėjo (Ž. L. Biufonas, 1783 m.), K. Žirtaneris 1787 m. rašė, kad gintaras yra augalinis aliejus, suneštas didžiųjų miško skruzdžių ir veikiamas skruzdžių rūgšties sukietėjęs, būta aiškinimų, kad gintaras susidarė iš nežinomų jūros gyvūnų taukų.

Galutinai augalinę gintaro kilmę pagrindė mokslininkai J. Jonas (J. F. John), J. Aikė (J. Aycke), G. Berentas (G. Berendt), H. Gepertas (H. Goepert), H. Konvencas (H. Conwentz) ir kt. Jie įrodė, kad gintare randamų augalų ir gyvūnų liekanos yra iš tiesiogiai gintarą produkavusio miško.

Interviu su gintaro galerijos ir parduotuvės darbuotojomis:

Nuotrauka 1 :Gintaro galerija “Inkliuzas”

Nuotrauka 2: parduotuvės darbuotoja

Gintaro galerijos „Inkliuzas“ (įsikūrusio Vilniaus g. 146, Šiauliai) darbuotoja Rita Lukošūnaite.

Gintaras – nepaprastai šilta ir maloni mano širdžiai gamtos dovana. Šioje parduotuvėje didžiausias gintaro dirbinių pasirinkimas. Brangiausia jo rūšis yra melsvasis. Kinijos piliečiai labiausiai perka geltonąjį gintarą, italai – baltąjį, amerikiečiai – skaidrųjį, o lietuviai – nėra išrankūs, jie mėgsta visokį gintarą. Populiariausi dirbiniai – paveikslai, bei kiti gintariniai meno kūriniai. Taip pat labai paklausūs yra vėriniai.Jie dažniausiai vežami dovanų, kaip suvenyrai.

Nuotrauka 3: gintaro pasiūlos ekspozicija

Nuotrauka 4: gintaro pasiūlos ekspozicija 2

Nuotrauka 5: parduotuvės darbuotoja

Tautodailininkų sąjungos narė Ona Lažinskienė ir parduotuvės „Devyni broliai“ darbuotoja ( Tilžės g. 151, Šiauliai)

Gintaras – labai brangi žaliava, kuri artimiausiu metu žada vėl brangti, dėl tiekiančių firmų. Mūsų parduotuvėje, populiarausi gintaro dirbiniai su metalu, tai yra žalvariu. Tačiau karolių paklausa nuo to nė kiek ne mažesnė. Žmonės labiau renkasi šlifuotus gintarus, nei lydytus, matyt, nori natūralumo. Pas mus brangiausi yra rusvieji ir žalsvieji gintarai, nes jie yra įpatingai reti. Juolab, kad gintariniai dirbiniai vėl grįžta į jaunimo madų sūkurį.

Nuotrauka 6: gintaro pasiūlos ekspozicija

Nuotrauka 7: gintaro pasiūlos ekspozicija 2

Sraipsnis iš laikraščio „Šiaulių naujienos“

Informacinis pranešimas apie gintaro skulptūrų muziejaus atidarymą

Literatūros ir tiklalapių sąrašas:

http://www.gevorgas.lt/catalogue_a.php

http://www.pgm.lt/Daile/senieji_dirbiniai.htm

http://www.amberbypalanga.com/

http://www.inkliuzija.lt/virsh.html

http://www.baltic.amber.museum/muziejus-archeologiniai_radiniai-jlobis.htm

http://www.amberhouse.lt/gintaras.html

http://www.emporia.edu/earthsci/amber/lithuania.htm

http://www.emporia.edu/earthsci/amber/lithuania.pdf

http://ldmuziejus.mch.mii.lt/Muziejusirpadaliniai/Palanggintarmuz.htm

http://lt.wikipedia.org/wiki/Neolitin%C4%97s_kult%C5%ABros_Lietuvoje

http://daugenis.mch.mii.lt/mpkelias/MUZIEJAI/palanmuz.lt.htm

Join the Conversation

×
×