Viešųjų finansų kontrolės klasifikavimas

Turinys

ĮVADAS
1. Finansų ir finansų kontrolės sąvoka, turinys ir metodai............4
2. Finansų kontrolės klasifikavimas......................9

2.1. Finansų kontrolė pagal ją vykdančius subjektus.............9

2.2. Finansų kontrolės rūšys pagal kontrolės objektą ir laiką........10

2.3. Finansų kontrolė pagal duomenų apimtį ir lygį............12

2.4. Kitos finansų kontrolės rūšys...................13
3. Finansų kontrolę vykdančios institucijos...................15
IŠVADOS
SUMMARY
LITERATŪRA

Įvadas

Šiame kursiniame darbe nagrinėjami su finansų kontrolę susiję klausimai. Visų pirma, bus aptartos finansų bei finansų kontrolės sąvokos, turinys, o taip pat finansų kontrolės klasifikavimas. Taip pat bus apžvelgta kokios institucijos Lietuvoje vykdo finansų kontrolę.
Viešųjų finansų kontrolė (toliau finansų kontrolė) užima pagrindinę vietą užtikrinant normalų ekonomikos irr finansų sistemos funkcionavimą. Ji, kaip sudedamoji dalis, įeina į vieningą valstybės kontrolės mechanizmą. Būdama savarankiška ekonomikos valdymo funkcija, kontrolė pasireiškia kaip svarbus etapas valdymo cikle, kuomet praktiniai rezultatai įtakoja valdymo objektą, bei lyginami su reikalavimais priimtų nutarimų ir norminiais aktais, o išsiaiškinus jų pažeidimui taikomi neatidėliotini veiksmai stengiantis ateityje išvengti panašių neatitikimų.
Finansų kontrolės objektu visu pirma yra piniginiai santykiai, atsirandantys formuojant ir naudojant finansinius resursus įvairiose sferose, visoje finansų sistemos grandyje. Į finansų kontrolės veiklos diapazoną įeina taip pat nuosavybės santykiai. Kaartais būna sunku finansų kontrolę atskirti nuo vidinės kontrolės, nes dauguma finansinių operacijų atlieka pats ūkinis vienetas.
Finansų kontrolės esmė atsispindi jos uždaviniuose. Vienas iš jų yra finansinių resursų kontrolė, prižiūrima kaip vykdomi finansiniai įsipareigojimai valstybės biudžetui, finansinėms operacijoms naudojant ce

entralizuotus ar decentralizuotus pinigų fondus.
Finansų kontrolėje didelį vaidmenį vaidina tikslus teisinis aktų įforminimas, teisinio statuso nustatymas pačioms kontrolės institucijoms (tikslus teisių ir pareigų apibrėžimas).
Atitinkamus kontrolės įgalinimus turi visos valstybinės ir savivaldybių institucijos (LR Seimas, LR Vyriausybė, LR Mokesčių inspekcija,Lietuvos bankas ir kitos institucijos).
Literatūroje, bei teisės norminiuose aktuose yra pateikti atskiri požymiai klasifikuojantys finansų kontrolę. Tačiau juos apibendrinant susiduriama su daugybe visiškai skirtingų pozicijų, bei jų klasifikavimu. Taigi savo darbe pateikiu bei aptariu finansų kontrolės klasifikavimą pagal tokius kriterijus:
ü pagal finansų kontrolę vykdančius subjektus;
ü pagal objektą ir laiką;
ü pagal duomenų apimtį ir lygį;
ü pagal kontrolės pagrindą;
ü pagal paskyrimo būdą;
ü pagal tikrinamų duomenų lygį.
Kiekvienas klasifikavimo požymis skirstomas į atitinkamas rūšis.

Darbo metodas yra aprašomasis. Šio darbo tikslas išnagrinėti finansų kontrolės esmę, metodus ir išsiaiškinti finansų kontrolės klasifikavimą.

Šio darbo užždaviniai:
§ Apibūdinti finansų ir finansų kontrolės sąvokas, bei metodus;
§ Išnagrinėti finansų kontrolės klasifikavimą;
§ Išsiaiškinti finansų kontrolę vykdančias institucijas.

Savo darbe remiuosi V. Meidūno, A. Katkaus, J.Mackevičius ir kitų autorių darbais, taip pat Lietuvos įstatymais ir kitais teisės norminiais aktais.

1.Finansų ir finansų kontrolės sąvoka, turinys ir metodai

Finansai – tai pinigų visuma, piniginės lėšos, kurios yra piliečių įmomių ar valstybės žinioje, jų formavimo sistema, paskirstymas ir panaudojimas.
Finansai skirstomi į viešuosius ir privačiuosius.
Viešieji finansai – tai pagrindiniai ekonominiai santykiai, paskirstant ir perpaskirstant visuomeninio produkto vertę, bei nacionalinių vertybių dalis, su

usijusias su valstybės ir jos įmonių finansinių resursų formavimu ir valstybės lėšų panaudojimu, plečiant ir vystant valstybės reikmes.
Į viešuosius finansus įeina:
· atskirų valstybės valdymo lygio biudžetai, nebiudžetiniai fondai;
· valstybės kreditas;
· valstybės įmonių finansai;
· strateginių fondų lėšos.

Privatieji finansai – tai visuomeniniai teisės santykiai, kylantys privačioje erdvėja kaupiant, paskirstant ar panaudojant lėšas ir materialinės vertybes nuosavybės teise priklausančias privatiems ir fiziniams, ar juridiniams asmenims.

FINANSŲ KONTROLĖ – tai valstybės ir savivaldos subjektų piniginių fondų sudarymo, paskirstymo ir panaudojimo teisėtumo ir tikslingumo kontrolė siekiant efektyvaus lėšų panaudojimo šalies ekonominiame ir socialiniame vystymosi procese.
Finansų kontrolė – viešojo juridinio asmens vidaus kontrolės sistemos dalis, kurios dėka siekiama užtikrinti viešojo juridinio asmens ūkinės veiklos teisėtumą ir patikimo finansų valdymo principų – ekonomiškumo, efektyvumo, rezultatyvumo bei skaidrumo – laikymąsi.[ 6, 2 str. 2d.].
Finansų kontrolės viena iš pagrindinių funkcijų yra kontrolinė funkcija. Būtent ji nusako finansų kontrolės turinį ir reikšmę.
Finansų kontrolė užima pagrindinę vietą užtikrinant normalų ekonomikos ir finansų sistemos funkcionavimą. Ji, kaip sudedamoji dalis, įeina į vieningą valstybės kontrolės mechanizmą. Būdama savarankiška ekonomikos valdymo funkcija, kontrolė pasireiškia kaip svarbus etapas valdymo cikle, kuomet praktiniai rezultatai įtakoja valdymo objektą, bei lyginami su reikalavimais priimtų nutarimų ir norminiais aktais, o išsiaiškinus jų pažeidimui taikomi neatidėliotini veiksmai stengiantis ateityje išvengti panašių neatitikimų.

Finansų kontrolės turinį sudaro:
o piliečių ir organizacijų pareigų valstybės ir savivaldybės atžvilgiu laikymosi pa

atikrinimas;
o valstybinėms institucijoms skirtų biudžetinių piniginių lėšų panaudojimo teisėtumo patikrinimas;
o įmonėse vykdomų finansinių operacijų, atsiskaitymų ir piniginių lėšų saugojimo teisėtumo patikrinimas;
o finansinės disciplinos pažeidimų prevencija;
o ES struktūrinių fondų paramos gavimo ir panaudojimo procedūrų patikrinimas.

Finansų kontrolės objektu yra finansinių resursų ir visų nacionalinės ekonomikos grandžių piniginių fondų formavimo, skirstymo ir panaudojimo metu atsirandantys procesai. Finansų kontrolė bendriausia prasme reiškia šalies materialinių, darbinių, gamtinių ir kitokių resursų panaudojimo kontrolę.

Pagrindiniu finansų kontrolės tikslu yra: – kontroliuoti, kad valstybės turtiniai ir piniginiai ištekliai būtų naudojami teisėtai, efektyviai, ekonomiškai ir rezultatyviai, o visuomenė iš to gautų didžiausią naudą, skatinti ir įtvirtinti teigiamas tendencijas valstybės valdymo sistemoje bei kuo anksčiau atskleisti nukrypimus nuo priimtų standartų ir pažeidimus valstybės finansų valdymo teisėtumo, ekonomiškumo, rezultatyvumo ir efektyvumo srityse.

Finansų kontrolės pagrindiniai metodai (suprantami, kaip jos vykdymo būdai) yra šie:
1. priežiūra-stebėjimas;
2. patikrinimas;
3. ištyrimas;
4. analizė;
5. revizija;
6. auditas.

Stebėjimas – tai bendras susipažinimas su kontrolės objekto finansinės veiklos būkle.

Patikrinimas – yra susijęs su pagrindiniais finansinės veiklos klausimais ir vykdomas tikrinant balanso, atsiskaitymo, išlaidų dokumentus tam, kad būtų nustatyti finansinės disciplinos pažeidimai ir pašalintos galimos ar jau esamos pasekmės.

Mokestinis patikrinimas – buhalterinių apskaitos dokumentų (kompiuterinių laikmenų duomenų) atitikties teisės aktų reikalavimams įvertinimas t. y. apskaitoje fiksuotų ūkinių įvykių ir ūkinių operacijų turinio, atsižvelgiant į jų tikrąją ekonominę esmę įvertinimas.

Ištyrimas – vykdomas siekiant ištirti atskiras finansinės veiklos sritis ir yra ti

iriamas daug didesnis kiekis rodiklių, kas jį atskiria nuo patikrinimo.
Ištiriant naudojamos tokios priemonės kaip apklausa ir anketavimas, pokalbis, testas. Ištyrimo rezultatai naudojami įvertinant kontrolės objekto finansinę padėtį, būtinumą reorganizuoti tam tikrus gamybinius ar paslaugų teikimo procesus ar atskiras sferas.

Analizė atliekama vadovaujantis metiniu ir einamuoju atsiskaitymu. Nuo kitų metodų skiriasi tuo, kad yra naudojamos tokios analitinės priemonės kaip vidutiniai ir santykiniai dydžiai, grupavimas, indeksacija.

Revizija – vienas svarbiausių finansų konrolės metodų. Įstatymai užtikrina revizijos privalomą ir reguliarų pobūdį. Revizija dažniausiai atliekama vietoje ir yra grindžiama:
– pirminių dokumentų,
– apskaitos registrų,
– kompiuterinių laikmenų duomenų,
– buhalterinės ir statistinės atskaitomybės,
– faktiniu grynųjų pinigų kiekio tikrinimu ir kt.

Auditas – tai veiklos ar valdymo efektyvumo, apskaitos patikrinimas, remiantis nuosekliais apskaitos įrašais. Tai yra teisinis reikalavimas,rekomendacija ūkio subjektui leisti, kad kvalifikuotas specialistas (auditorius) patikrintų jo balansinę ataskaitą, prekybos, pelno, nuostolių ataskaitas, buhalterinės apskaitos sistemą ir dokumentaciją, veiklos efektyvumą, tam, kad nustatyti teisingą ir nešališką padėtį įmonėje bei įvertinti jos veiklos atitikimą galiojantiems teisės aktams.

Taikant minėtuosius finansų kontrolės metodus gali būti naudojamos dokumentinės ir faktinės kontrolės priemonės.
Dokumentinė ir faktinė kontrolės neatskirtos viena nuo kitos, o pildo viena kitą.

Dokumentinės kontrolės metodinių priemonių klasifikacija:
– formalus dokumentų patikrinimas, turint tikslą nustatyti revizuojamų dokumentų užpildymo (surašymo) teisingumą;
– aritmetinis dokumentų patikrinimas, tikrinant dokumentuose nurodytų paskaičiavimų ir tarifų teisingumą;
– dokumentuose įformintų ūkinių operacijų teisėtumo ir realumo patikrinimas, atliekamas tam, kad būtų galima nustatyti dokumentuose užfiksuotų operacijų atitikimą galiojantiems įstatymams bei jų ekonominį tikslingumą;
– loginis patikrinimas atliekamas tam, kad patikrinti ūkinių operacijų ir įvykių, užfiksuotų apskaitos dokumentuose objektyvų galimumą (pirkimo-pardavimo sutartis pasirašyta vėliau (priėmimo-perdavimo aktas) negu kad materialinės vertybės išnuomotos);
– priešpriešinis patikrinimas, kai yra sutikrinami revizuojamos įmonės pirminiai dokumentai ar sąskaitos su kitos įmonės, su kuria turimi komerciniai-ūkiniai ryšiai, dokumentais ir sąskaitomis;
– palyginimas, kai lyginami kontrolės objektai turint tikslą nustatyti tapatumus ir skirtumus tarp jų;
– prekių ir materialinių vertybių judėjimo balansinis derinimas (atitikimas), kai lyginama gautos inventorizuojamu periodu atskirų rūšių vertybės su jų pardavimu (išleidimu) ir likučiu per tam tikrą laikotarpį iki revizijos dienos;

Faktinė kontrolė apima tikrinamų objektų faktinę būklę juos apžiūrint. Naudojamos šios priemonės:
– inventorizacija – tikrinami pagrindinių lėšų, prekių bei materialinių vertybių, piniginių lėšų faktiniai likučiai su sąskaitomis, jų atitikimas buhalterinės apskaitos duomenims konkrečiai dienai;
– ekspertinis įvertinimas – kvalifikuotų specialistų atliekamos ekspertizės, nustatant atliktų darbų kokybę ir apimtį, panaudotų materialinių vertybių ir gautos produkcijos atitikimą ir pan.;
– vizualinis stebėjimas – ištyrimas vietoje ar teisingai yra saugomos materialinės vertybės atitinkamose vietos, ar tos vietos atitinka keliamiems reikalavimams, ar teisingai atliekama kontrolė įvežant ir išvežant atitinkamą produkciją

2.Finansų kontrolės klasifikavimas

Literatūroje bei Lietuvos Respublikos norminiuose teisės aktuose pateiktų kontrolės klasifikacijų apžvalga ir analizė, leidžia padaryti tam tikras išvadas. Visų pirma, finansų kontrolė klasifikuojama pagal daugelį požymių.[1,100p.] Apibendrinus esamas klasifikacijas galima išskirti tokius kontrolės kriterijus: pagal finansų kontrolę vykdančius subjektus, pagal objektą ir laiką, pagal duomenų apimtį ir lygį, pagal kontrolės pagrindą, pagal paskyrimo būdą, pagal tikrinamų duomenų lygį.

2.1.Finansų kontrolė pagal ją vykdančius subjektus

Priklausomai nuo finansų kontrolę vykdančių subjektų yra skiriama:
§ valstybinė kontrolė;
§ vidaus tvarkos kontrolė;
§ visuomeninė (vieša) kontrolė;
§ nepriklausoma (audito) kontrolė;

Ypatingą vietą finansų kontrolės sistemoje užima valstybinė finansų kontrolė.
Valstybinė finansų kontrolė realizuojama per:
Ų bendravalstybinę;
Ų žinybinę finansų kontrolę.

Bendravalstybinę finasų kontrolę vykdo valstybinės valdžios ir valdymo institucijos savo kompetencijos ribose. Ji nukreipta į organizacijas ir įstaigas nepriklausomai nuo jų žinybinės priklausomybės. Bendravalstybinę atlieka specialiosios kontrolės institucijos arba organizacijos, kurių veiklą nustato valstybinės valdžios ir valdymo institucijos. Bendravalstybinę vykdo įstatymus leidžianti institucija – LR Seimas, vykdomosios valdžios institucijos, mokesčių ir kredito įstaigos, draudimo organizacijos, savivaldos institucijos.

Žinybinę finansų kontrolę atlieka ministerijų, žinybų, koncernų žinioje esantys kontrolės-reviziniai skyriai. Šios kontrolės rūšies objektu yra konkrečiai žinybai priklausančių įmonių, įstaigų ir organizacijų finansinė ir gamybinė veikla.

Valstybinė finansų kontrolė – tai sisteminis procesas, kurį vykdo specialios institucijos ir organizacijos, kad būtų patikrinta kaip valstybinės valdžios ir valdymo institucijos efektyviai paskirsto valstybės finansus, kaip ekonominių santykių subjektai vykdo finansinius įsipareigojimus valstybei ir vadovaujasi įstatymais atlikdami finansines operacijas.

Vidaus tvarkos kontrolę vykdo ekonominės ir specialios kontrolinės-revizinės tarnybos pačiose įmonėse, įstaigose ar organizacijose (finansų skyrius, vidaus auditas, tam tikrais atvejais personalo, juridinis skyriai). Čia kontrolės objektu yra pačios įmonės, įstaigos ar organizacijos finansinė veikla.

Viešą arba visuomeninę kontrolę vadovaudamiesi įstatymais vykdo atskiri asmenys ar grupės atitinkamos srities specialistų.

Nepriklausomą finansų kontrolės susitarimų pagrindu atlieka specializuotos audito firmos ir tarnybos. Nepriklausomos finansų kontrolės tikslas – atlikti nepriklausomą įmonės buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės įvertinimą. Tai nevalstybinė finansų kontrolė. Auditą atlieka nepriklausomi auditoriai, kurie dirba audito įmonėse. Auditorius ir audito įmones laisvanoriškai pasirenka pati įmonė.

2.2. Finansų kontrolės rūšys pagal kontrolės objektą ir laiką

Finansų kontrolės rūšys pagal laiką:
§ išankstinė;
§ einamoji;
§ paskesnioji.

Išankstinė finansų kontrolė – tai kontrolė, atliekama prieš vykdant atitinkamas finansines operacijas. Jos objektu yra dokumentai, patvirtinantys pasirengimą atlikti tam tikras finansines operacijas (sudaryto biudžeto projekto tvirtinimas, biudžetinių įstaigų sąmatų tikrinimas).
Išankstinė kontrolė gali perspėti apie galiojančių finansinių įstatymų galimus pažeidimus, išaiškinti dar tik prognozių ir planų stadijoje apie galimus papildomus finansinius resursus, panaikinti bandymus neracionaliems lėšų panaudojimams.
Išankstinė finansų kontrolė, kuri yra atliekama priimant arba atmetant sprendimus, susijusius su valstybės ir savivaldybės turto panaudojimu ir įsipareigojimais tretiesiems asmenims, prieš juos tvirtinant viešojo juridinio asmens vadovui. Išankstinės finansų kontrolės funkcija turi būti atskirta nuo sprendimų inicijavimo ir vykdymo. [6, 4str. 4d. 1p.].
Išankstynę kontrolę vykdo institucijos, kurios formuoja atitinkamus finansinių išteklių fondues (Finansų ministerija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, taip pat ministerijos, bei departamentai, savivaldynių finansų skyriai). [4, 42 psl.].
Einamoji kontrolė vykdoma tiesiogiai ūkinės veiklos metu. Jos uždavinys – operatyviai nustatyti nukrypimus nuo numatytų išlaidų apimčių, išsiaiškinti jų priežastis ir kaltininkus. Ši kontrolės rūšis labia efektyvi, nes padeda visų ūkinių operacijų atlikimo metu ne tik rasti nukrypimus ir trūkumus, bet ir juos šalinti. [4, 42psl.]. Atliekama jau įgyvendinant konkrečius finansinius planus ar atliekant finansines operacijas. Objektas finansinių planų vykdymas ar finansinių operacijų atlikimas (biudžeto vykdymas, mokesčių mokėjimo tikrinimas, įmonės kasos revizijos).
Einamoji kontrolė dar vadinama operatyviąja. Ji kasdien vykdoma finansinių tarnybų bandant išvengti galimų finansinės drausmės pažeidimų (piniginių lėšų iššvaistymo, neūkiškumo ir kt.) įmonėse, įstaigose ar organizacijose, kurios turi įsipareigojimų valstybės biudžetui. Remiantis operatyviais duomenimis ir buhalteriniais paskaičiavimais, inventorizacija ir vizualiais stebėjimais, einamoji kontrolė leidžia užkirsti kelią galimiems finansų įstatymų pažeidimams, o taip pat perspėti apie galimus nuostolius dėl greitai besikeičiančios ūkinės situacijos.
Pagal LR Vidaus audito ir vidaus kontrolės įstatymą einamoji finansų kontrolė – tai kontrolė, kurios paskirtis – užtikrinti, kad tinkamai ir laiku būtų vykdomi viešojo juridinio asmens sprendimai dėl valstybės ir savivaldybės turto panaudojimo ir įsipareigojimų tretiesiems asmenims.
Paskesnioji finansų kontrolė – kontrolė po viešojo juridinio asmens sprendimų dėl valstybės ir savivaldybės turto panaudojimo ir įsipareigojimų tretiesiems asmenims vykdymo, kurios metu tikrinama, kaip yra atlikti veiksmai. Jos paskirtis – patikrinti, ar teisėtai ir pagal paskirtį naudojamos materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, ar nebuvo teisės aktų, vadovų nurodymų pažeidimų bei piktnaudžiavimų. Paskesnioji finansų kontrolė numato priemones jos metu nustatytiems trūkumams pašalinti. Šios kontrolės negali atlikti valstybės tarnautojas ar darbuotojas, atsakingas už išankstinę finansų kontrolę.[6, 4str. 4d. 3p.].
Paskesnioji finansų kontrolė, vykdoma įgyvendinus finansinius planus. Jos objektas – tokių planų įvykdymo rezultatas (biudžeto įvykdymo apyskaitos svarstymas, įmonių finansinės atskaitomybės tikrinimas ir pan.).
Paskesnioji kontrolė tai neatskiriama išorės ir vidaus kontrolės dalis. Ji suvedama į finansinių – ūkinių operacijų tikrinimą už praėjusį periodą remiantis įstatymais ir padarytų išlaidų racionalumu, visų ir laiku numatytų biudžete lėšų gavimo. Ši kontrolės forma vykdoma atsakymų analizės ir balansų keliu, o taip pat tikrinant (revizuojant) vietoje (įmonėse, įstaigose ar kitose organizacijose). Ši kontrolė išsiskiria padidintu dėmesiu nagrinėjamiems ūkinės – finansinės veiklos aspektams, kas geriau leidžia išsiaiškinti trūkumus padarytus išankstinės ir einamosios kontrolės metu.
Už išankstinę, einamąją ir paskesniąją finansų kontrolę yra atsakingi viešojo juridinio asmens vadovo paskirti valstybės tarnautojai arba darbuotojai.

2.3. Finansų kontrolė pagal duomenų apimtį ir lygį

Pagal tikrinamų duomenų apimtį ir lygį finansų kontrolė gali būti skiriamia:
§ pilnas patikrinimas;
§ kompleksinis;
§ teminis;
§ dalinis.

Pilnas patikrinimas apima visos dokumentacijos tikrinimą per visą revizuojamą laikotarpį.

Dalinis patikrinimas apima visos dokumentacijos, tačiau ribotu laikotarpiu tikrinimą. Dalinis patikrinimas – tai, pavyzdžiui, atskaitomybės sąskaitinis patikrinimas (buhalterinių balansų ir ataskaitų teisingumui nustatyti) arba ūkinės – finansinės veiklos analizė, kiti tematiniai patikrinimai. [4, 42 psl.].

Kompleksinis patikrinimas – apima kompleksą tarpusavyje susijusių gamybinės, finansinės, ūkinės veiklos elementų. Juose dalyvauja skirtingų profilių specialistai (technologai, fizikai, chemikai, finansininkai ir kt.).
Kompleksinių patikrinimų išskirtinumas yra ištisiniai patikrinimai, vienu metu apimantys valstybinio valdymo ir jai žinybingai priklausančios įmonės ar organizacijos finansinės ūkinės veiklos kontrolę.
Pagal LR Mokesčių administravimo įstatymą kompleksinis patikrinimas – tai mokestinės prievolės įvykdymo patikrinimas, kuris apima visų mokesčių mokėtojo mokamų mokesčių, administruojamų atitinkamo mokesčių administratoriaus, per tam tikrą laikotarpį apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą.

Teminis patikrinimas atliekamas tada, kai tikrinamos atskiros įmonės ar organizacijos veiklos kryptys, pvz. darbo užmokesčio mokėjimo fondų panaudojimo teisėtumas, remonto finansavimas ir pan.
Teminis patikrinimas – mokestinės prievolės įvykdymo patikrinimas, kuris apima mokesčių mokėtojo mokamo tam tikro mokesčio (mokesčių), administruojamo (administruojamų) atitinkamo mokesčių administratoriaus, per tam tikrą laikotarpį apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą. [5, 115 str.].

2.4. Kitos finansų kontrolės rūšys

Pagal paskyrimo būdą patikrinimas gali būti:
§ planinis;
§ neplaninis (pareikalaujamasis).

Jie skiriasi tuo, kad neplaninis skiriamas pareikalavus atitinkamoms institucijoms. Tokie patikrinimai yra ne tik finansų kontrolės vykdymo metodas, bet ir įrodymų šaltiniu baudžiamosiose, finansinėse, mokestinėse bylose. Palninis atliekamas pagal planą, dažniausiai sudarytą ataskaitiniais metais.

Pagal tikrinamų duomenų lygį yra skiriami:
§ vientisas – kai tikrinami visi dokumentai ir materialinės vertybės,
§ atrankinis – kai tikrinamas ne visas objektas, o jo dalis.

Finansų kontrolė dar yra skirstoma pagal kontrolės pagrindą:
§ privaloma;
§ iniciatyvinė.
Privaloma finansinė kontrolė vykdoma remiantis atitinkamais įstatymais ir tik jų pagrindu.
Iniciatyvinė finansų kontrolė vykdoma konkretaus subjekto užsakymu (pavyzdžiui įmonė užsako nepriklausomą auditą).

LR Mokesčių administravimo įstatyme 115 str. taip yra išskirtas operatyvus patikrinimas – tai įstatymuose numatytų atskirų mokesčių mokėtojų pareigų apskaitos, mokesčių deklaravimo, sumokėjimo, registravimosi mokesčių mokėtoju ir kitose srityse vykdymo patikrinimas. Operatyvus patikrinimas atliekamas vadovaujantis LR mokesčių administravimo įstatymu, taip pat LR Administracinių teisės pažeidimų kodeksu ir kitais įstatymais.[5, 115 str. 3d.].

3.Finansų kontrolę vykdančios institucijos

Lietuvoje finansų kontrolę vykdančios institucijos yra sekančios:

ü Seimo biudžeto ir finansų komitetas;
ü Valstybės kontrolė;
ü Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos; Apskričių valstybinė mokesčių inspekcija;
ü Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos;
ü Mokestinių ginčų komisija prie LR Vyriausybės
ü Finansų ministerija;
ü Lietuvos bankas; Centrinė kredito unija;
ü Vyriausybė;
ü Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie Finansų ministerijos;
ü Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba; Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyrius;
ü Savivaldybės kontrolierius;
ü Azartinių lošimų priežiūros tarnyba
ü Sodra, ligonių kasos ir kt.

Lietuvos Respublikos Seimo biudžeto ir finansų komiteto veiklos krypys:
– svarsto Vyriausybės pateiktą Seimui tvirtinti LR valstybės biudžeto projektą ir teikia apibendrintas visų komitetų išvadas;
– atlika bendrąją nuolatinę valstybės biudžeto vykdymo kontrolę;
– rengia įstatymų ir kitų teisės aktų projektus bei pasiūlymus biudžeto ir finansų klausimais;
– svarsto ir rengia išvadas bei pasiūlymus dėl mokesčių ir specialiųjų fondų įstatymų projektų, dėl iš biudžeto išlaikomų įstaigų ir organizacijų finansavimo tvarkos, jų išlaidų normatyvų, dėl savivaldybių biudžetų sudarymo normatyvų, dėl biudžeto asignavimų įvairioms programoms įgyvendinti, taip pat Seimui bei jo darbuotojams išlaikyti;
– svarsto Seimui ir Seimo Biudžeto ir finansų komitetui pateiktas Valstybės kontrolės išvadas ir kartu su Seimo Audito komitetu bei kitais komitetais įvertinti, kai būtina – padėti įgyvendinti šiose išvadose pateiktas Valstybės kontrolės rekomendacijas;
– teikia pasiūlymus dėl Seimo pavedimų Valstybės kontrolei atlikti valstybinį auditą;
Taip pat atlieka kitas jai pavestas funkcijas.[ 9, 59 str.].

Valstybės kontrolė – aukščiausia finansinę kontrolę vykdanti institucija, kuri prižiūri, kaip naudojamas valstybės turtas, kaip vykdomas jos biudžetas. Valstybės kontrolės, kaip aukščiausios finansinės institucijos, statusas pagrįstas tuo, kad ji prižiūri biudžeto sudarymą ir vykdymą.
Pagrindiniai Valstybės kontrolės uždaviniai yra:
1) prižiūrėti, ar teisėtai ir efektyviai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas;
2) užtikrinti, kad valstybinis auditas atitiktų Tarptautinės aukščiausiųjų audito institucijų organizacijos INTOSAI priimtus tarptautinius standartus ir įtvirtintų teigiamą valstybinio audito vaidmenį bei poveikį valstybei ir visuomenei. [7, 4 str.]

Valstybės kontrolė, atlikdama savo funkcijas, kontroliuoja:
1) valstybės biudžeto vykdymą;
2) valstybės programų, finansuojamų iš biudžeto, įgyvendinimą;
3) Seimo kanceliarijos, Seimui atskaitingų įstaigų, Seimą aptarnaujančių padalinių ūkinę ir finansinę veiklą;
4) LR Prezidento kanceliarijos bei Prezidentą aptarnaujančių padalinių ūkinę ir finansinę veiklą;
5) Konstitucinio Teismo ūkinę ir finansinę veiklą;
6) ar teisėtai valdomas ir naudojamas valstybės turtas LR banke;
7) teismų, teismų antstolių kontorų, prokuratūrų ir policijos ūkinę bei finansinę veiklą;
8) Vyriausybės kanceliarijos, ministerijų, įstaigų ir kitų iš valstybės biudžeto finansuojamų įstaigų ūkinę ir finansinę veiklą;
9) kitose valstybėse veikiančių LR valstybinių įstaigų ūkinę ir finansinę veiklą;
10) valstybės įmonių veiklą;
11) visų rūšių įmonių, įstaigų ir organizacijų, kuriose valstybė turi ne mažiau kaip pusę balsų suteikiančių akcijų, veiklą;
12) visų rūšių įmonėse valstybei priklausančių akcijų atstovavimą;
13) valstybės turto privatizavimo ir valstybei priklausančių akcijų pardavimo ar kitokio perdavimo teisėtumą visų rūšių įmonėse, įstaigose ir organizacijose;
14) LR žemės fondo ir kitų gamtos išteklių naudojimo teisėtumą ir apskaitą, taip pat valstybės žemės vertės nustatymą;
15) ar pagal paskirtį ir efektyviai įmonėse, įstaigose ir organizacijose naudojamos iš valstybės biudžeto gautos paskolos bei kitos valstybės subsidijos, ūkinę ir finansinę būklę tų ūkio subjektų, kurių paskolų ar sutartinių įsipareigojimų įvykdymo garantas yra valstybė;
16) ar savivaldybės, religinės, visuomeninės organizacijos pagal paskirtį ir efektyviai naudoja iš valstybės biudžeto gautas lėšas;
17) valstybės vardu gaunamų, taip pat imamų su Vyriausybės garantija kreditų gavimą, paskirstymą, naudojimą ir grąžinimą komerciniuose bankuose bei visų rūšių įmonėse, įstaigose ir organizacijose;
18) valstybinių fondų ir rezervų formavimą bei naudojimą;
19) esant reikalui, savivaldybių biudžetų vykdymą, savivaldybių įstaigų bei įmonių ūkinę ir finansinę veiklą.

Valstybinės mokesčių inspekcijos finansų kontrolės institucijos paskirtis ta, kad mokesčių inspekcija kontroliuoja mokesčių ir kitų įmokų į valstybės ir savivaldybių pinigų fondus apskaičiavimą ir mokėjimą. Mokesčių inspekcija įsteigta 1990 m. vietoje Finansų ministerijos valstybės pajamų skyriaus ir vykdomųjų komitetų finansų tarybų. Buvo nustatyta, kad visos mokesčių inspekcijos išlaikomos iš valstybės biudžeto. Šiuo metu mokesčių inspekcija susideda iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos – centrinio mokesčių administratoriaus ir teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų – vietos mokesčių administratorių.[5, 6 str.]

Pagrindiniai Valstybinės mokesčių inspekcijos uždaviniai yra:
1) padėti mokesčių mokėtojams įgyvendinti savo teises ir atlikti pareigas;
2) įgyvendinti mokesčių įstatymus;
3) užtikrinti, kad mokesčiai į biudžetą būtų sumokėti.
Valstybinės mokesčių inspekcijos uždaviniai įgyvendindami, kai centrinis ir vietos mokesčių administratoriai atlieka įstatymų jiems pavestas funkcijas.[5, 19 str.].
LR muitinė taip pat atlieka tam tikrą jai pavesta finansų kontrolę. Viena iš jos misijos, t.y. paskirties yra užtikrinti muitinės administruojamų mokesčių surinkimą.
Už muitų administravimą Lietuvos Respublikoje yra atsakinga Lietuvos Respublikos muitinė. Pridėtinės vertės ir akcizo mokesčius LR muitinė administruoja tiek, kiek jai pavesta pagal Pridėtinės vertės mokesčio ir Akcizų įstatymus. Administruojanti muitus ir nurodytus mokesčius muitinė laikoma mokesčių administratoriumi, Muitinės departamentas – centriniu mokesčių administratoriumi, o teritorinė muitinė – vietos mokesčių administratoriumi. [5, 15str. 2d.].

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės yra viešasis juridinis asmuo, išlaikomas iš valstybės biudžeto. Komisija yra ikiteisminė mokestinius ginčus nagrinėjanti institucija. Komisijos tikslas – objektyviai išnagrinėti mokesčių mokėtojo skundą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Lietuvos Respublikos finansų ministerija yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija. Finansų ministerija vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestos finansų srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šioje srityje valstybės politiką.
Finansų ministerija:
– įgyvendina valstybės politiką mokesčių ir mokesčių administravimo srityje;
– prižiūri ir koordinuoja mokesčių administravimo institucijų veiklą;

– rengia Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, kitų teisės aktų, susijusių su valstybės politikos įgyvendinimu ministerijai pavestoje finansų srityje, projektus;

– metodiškai vadovauja viešųjų juridinių asmenų, kurie valdo, naudoja valstybės ir savivaldybių turtą ir juo disponuoja, finansų kontrolės ir vidaus audito juose klausimais.

– rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus.
LR Finansų ministerija atlieka ir daug kitų funkcijų.

Kitos išvardintos finansų kontrolę vykdančios institucijos taip pat vykdo įstatymų ar kitų teisės norminių aktų, nuostatų jiems pavestas funkcijas bei uždavinius, susijusius su finansų kontrolę.

IŠVADOS

1. Į finansų kontrolę nederėtų žiūrėti tik kaip į būdą užtikrinant įstatymų laikymąsi finansų srityje. Kontrolė apima kur kas didesnę reikšmę. Netiesiogiai, tačiau labai glaudžiai, su ja siejasi pagrindinės gyvenimo sferos, tokios kaip švietimas, socialinis draudimas ir daugelis kitų, nes valstybės biudžetas yra sudaromas iš valstybei mokamų mokesčių. Ir didele dalimi tik nuo efektyvios finansų kontrolės priklauso, kaip efektyviai bus surenkami mokesčiai.
2. Viešųjų finansų kontrolė klasifikuojama pagal įvairius kriterijus: pagal finansų kontrolę vykdančius subjektus, pagal objektą ir laiką, pagal duomenų apimtį ir lygį, pagal kontrolės pagrindą, pagal paskyrimo būdą, pagal tikrinamų duomenų lygį. Šie kriterijai yra įtvirtinti ne tik teorinėje literatūroje, bet ir LR įstatymuose, kurie yra plačiai taikomi LR valstybėje.
3. Kiekvienas iš klasifikavimo požymių skirstosi dar į rūšis, kurios yra svarbios atliekant finansų kontrolę.
4. Ne bet kas gali atlikti viešųjų finansų kontrolę. Tai turi teisę daryti tik tam tikros LR institucijoms, kurioms yra pavestos tam tikros pareigos susijusios su finansų kontrolę.
5. Visose valstybėse finansų kontrolės rūšys bei metodai yra ganėtinai panašūs. Lietuva nuo kitų valstybių ypatingai neišsiskiria savo kontrolės aparatu, nes pats mechanizmas didžiąja dalimi yra paimtas iš tų pačių užsienio valstybių, jos praktikos. Tačiau besivystantis visuomenei, keičiasi ir jos požiūris į valstybę, jos kontrolę, mokesčius. Visa tai sudaro galimybę tobulinti įstatymus, daryti juos lankstesnius, racionalesnius. Tačiau tam dar vis trūksta pastovumo, kurio tikėtina tūrėtų atsirasti įstojus Lietuvai į Europos Sąjungą.

Summary

Financial control is the part of the control of entire state. Financial control is held by special national and municipal institutions.

Adequate authority of financial control has such institutions as: parliament, government, state control, the taxman, Lithuanian bank etc.

Financial control might be classified by different features. And the criterions are as follows:
According to executives:
· state control;
· domestic right control;
· public control;
· audit.
According to the object and the period of control:
· advanced;
· current;
· successive.
According to the size and the level of data:
· full inspection;
· complex;
· topical;
· partial.
And other types of financial control.

Literatūra

1. Katkus A. Valstybinė ekonominė kontrolė – Vilnius: Mintis. 1997 – 301 p.
2. Levišauskaitė B., Rūškys G. Valstybės finansai: vadovėlis – Kaunas. 2003 – 179p.
3. Mackevičius J. Auditas teorija, praktika ir perspektyvos: monografija – Vilnius: Lietuvos mokslas. 2001 – 837 p.
4. Meidūnas V., Purinauskas P. Finansai – Vilnius – 132 p.
5. LR Mokesčių administravimo įstatymas (Valstybės žinios’2004 Nr.63-2243)
6. LR Vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymas (Valstybės žinios’2002 Nr.123-5540)
7. LR Valstybės kontrolės įstatymas (Valstybės žinios’1995 Nr.51-1243)
8. LR Muitinės įstatymas (Valstybės žinios’2004 Nr.73-2517)
9. LR Seimo statutas (Valstybės žinios’1994 Nr.15-249)
10. LR Vyriausybės nutarimas “Dėl Finansų ministerijos nuostatų patvirtinimo” (Valstybės žinios’1998 Nr.81-2267)

Prieiga per internetą:
11. www.lrs.lt
12. www.finmin.lt
13. www.lrv.lt
14. www.vkontrole.lt

Leave a Comment