Vėlinės

LITERATŪRA:

B.Buračas, Iš vėlinių papročių.-XXa.
A.Vyšniauskaitė, Lietuvių papročiai Lietuvoje XIX-Xxa.
Lietuvos Romuva
Aleksandras Žarskus

Skrenda paukščiai, krinta pageltę lapai, šiurena rudens vėjyje šalnos pakąsta, pavytusi žolė.Vis ilgesnes naktys paryškina rudenišką liūdesio nuotaiką. Visa gamta išgyvena ypatinga (kritinį) laikotarpį, iš gyvybingos ir žalios vasaros į baltą žiemos sapnų rimtį. Rudeniniame gamtos virsme švenčiamos Vėlinės. Senesniuose šaltiniuose randame ir kitą šios šventės pavadinimą- Ilgės. Nors Ilgės ir Vėlinės, panašiai kaip Kupolė, yra tos pačios šventės pavadinimai, tačiau jie nėra sinonimai. Pavadinimai atspindi šventės pobudi. Vėlinės, kaip rodo paats pavadinimas, yra tik mirusiųjų (vėlių) paminejimo šventė. O ką slepia savyje rudens virsmo sventės pavadinimas?

ILGĖS

Jau vien tik įsiklausius į žodį Ilgės skambėsį, pajusime jame rudenišką liūdesį bei mirties nuojautą, bet kartu ir ilgesį. Ilgesį kažko labai tolimo ir kartu labai artimo. Kartu su liūdesiu ateina ir ilgesys. Ilgių pavadinime slypi giliausia šventės prasmį. Vėlinėse liūdesys yra savaime suprantamas. Rudens mirusiųjų prisiminimas, žmogaus sielą savaime nuteikia liūdesiui. Tačiau mirusiųjų paminejimo šventė ne vien tik liūdesys, jis nepasieks Ilgių šventumo ir paasiliks vien Vėlinės.

S.Daukantas Ilgių šventės aprašyme, pasakoja, kad “ žyniai tuo tarpu pamoklą sakė svietui apie žmonių, apie reikalus, ūkės ir lėtos apie narsybę ir kantrybę vyrų karėse kritusių”. Buvo sakomas pamokslas moterims, kad “ namus gerbtų, doromis motinomis ir doromis ga

aspadinėmis tapti teiktųsi”.Garbingiausiam asmeniui pasakojant apie didžius senolių žygius, apie galingą jų dvasią ir atliktus žygdarbius, kiekvienas nejučia pajusdavo savo gyvenimo netobulumą ir sieloje sukildavo gerumo, labumo ilgesys.Tai vidinis ilgesys savo tikrojo ‘Aš’, kuriam reiškaintis žmogus vis labiau labėja (gerėja) ir svarbėja žmoniškumas.

Kiek daug ir įvairių dalykų ilgisi žmogus. Tačiau jis netampa vertesniu, nelabeja ir neauga jo žmoniškumas ilgintis ir kaupiant vien medžiaginius lobius. Taip gyvendamas žmogus tik lobeja. Žmogus amžinai pasiliktu vargšas , jeigu neagtų, nesiskleistų jo žmoniškumas. TIk žmoniškumas visiems pasaulio dalykams ir suteikia vertę.

Metų pabaiga. Visas žemės užaugitnas derlius (lobiai) sukrautas svirnuose, daržinėse ir kituose patalpose. Visus metus dirbęs lietuvis tikėjosi algos. Dabar jis gali naudotis savo alga, savo triūso vaisias.Valgyk, linksminkis. Metams baigiantis senieji lietuviai skaičiuodavo ne tiik triūso vaisius-derlių, bet ir apžvelgdavo, įvertindavo ir dvasinį gyvenimą bei elgesį. Žmogus metų gale gauna savęs verta atlyginimą. Antroji žodžio ilgės prasmė yra ‘duoklė, dovana’ : “Brolis gyveno ten be jokių ilgių”(LKŽ) Alga žmogų tarsi pati šaukiasi, keičia į vienokias ar kitokias užsidirbto gyvenimo sąlygas,sudarytas iš tų pačių jau minėtų priebalsių ‘l-g’ kaip ir žodis ilgės. Todėl ilgių antroji prasmė yra dovanoti, o alga turėtų reikšti ne tik atlyginimą. Bet ir kvietimą, šauksmą. Iš tiesų, algoti reiškia ne tik ‘ duoti atlyginima’ ,
bet ir ‘vadinti’ , ‘šūkauti’: “Algoji per dienas, ka dar nenusibosta”. Ir trecioji prasmė:’išmaldos prašyti’ :”Taip moka algoti, kad nebereikės geriau(LKŽ) Taip pat palyginkime žodžius elga ir alga. Kokia elga -tokia ir alga:”Alga grieko yra smertis:, kitaip sakant, griekas algoja( šaukia) smerties nusipenė. Užtarnautos algos (t.y. savo elgos) menkumo pajutimas yra paskata susimąstyti ir žadinti būties ilgesį. Brandinantį ašainę žmogaus sąmonę.

Dvasią algojančius protėvių žygdarbius prisimindami einame į miško Romuvą prie ąžuolo ar į piliakanį , tinkamiausios vietos lietuvio sielai alginti(žadinti). Prisimename ir mūsų šventuosius. Prisimename jau nueitame kelyje nušviestus priesakus: kunigiškąjį(bramano) šv. Kazimiero ryžtą-”Geriau mirti, nei susitepti” palaimintojo Mykolo Giedraičio ištvermę-”Sudegti kaip žvakė”. Senuoju papročiu simboliškai išpildome Evangelijoje užrašytus Kristaus žodžius:”Jei grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienumoje, apmirs, jis duos gausių vaisių”(Jn 12,24).Su degančiomis žvakėmis rankose beriame i žemę grūdą, tam kas nedora, kaip tas grūdas, sudaigintume savo sielose šviesesnės būties daigus.

ILGIŲ IR VĖLINIŲ RYŠYS

Rudeninės gamtos netektų artimųjų prisiminimo sukeltame liūdesyje turėtume pajusti savyje ilgesy kažko tolimo. Bet kartu ir artimo net iki širdies skausmo. Tai Amžinos Tėvynės- žmogaus vermės ilgesys, kuris sudaro žmogaus esmę. Ir iš tiesų, ilgesys yra vienas prasmingiausių žmogaus vardų. Jei rudens virsmo paminėjimo šventėje žmogaus sieloje nesukelia ilgesio, tai šventė nepasiekia Ilgių sakralumo: prarandame šeimos ar bendruomenės na

arį, ir tai mus tik skaudina, liūdina.

Esame gerokai nutolę nuo suvokimo, kad mirties virsmė išlieka žmogaus esmę – jo siela. Ji tik pereina i kitą būties plotmę, dvasinės egzistencijos tarpsnį. Žemiskojo gyvenimo metu atsirades prieraišumas turės nutrukti. Velionis laukia dvasinės būties erdvės, jis turi atmesti tai, kas nesuderinama su dvasine būtimi, t.y. skaistėdamas artėti į karaliją-Amžinąją savo Tėvynę.

Šiandieninių Ilgių atitikmuo yra Visų Šventųjų šventė, švenčiama lapkričio 1-ąją dieną. Per Visus šventus minimi tik tie mirusieji, kurie galėtų būti mums gyvenimo pavyzdžiu, o Vėlinėse minimi visi kiti mirusieji. Šventiesiems nereikia mūsų pagalbos ar maldų, mes patys kreipiamęs į juos su prašymais. Visų Šventų sventė skirta ne mirusiųjų paminėjimui, bet tam, kad ilgėtumės šventumo, ilgėtumės to skaistaus gyvenimo,kurį gyveno sventieji. Todėl Visų Šventųjų dieną į kapines eiti nereikia. Šventųjų nėra kapinėse. Vėlė- tai nešvarus sielos drabužiai, kuriuos reikia išvėlinti, nuplauti,tam kad siela galėtų laisvai kilti į dvasinė būtį. Sielos drabužių velėjimas ir skaistinimas yra vadinamas antroji mirtis. Šventieji antrąją mirtimi numirė žemėje ir todėl, kaip sako šventasis Petras antroji mirtis jiems nebaisi. Jeigu per Visus Šventus einame į kapines, tai kur tada mūsų Ilgės? Šitaip elgdamiesi mes tik sunkiname savo sielos drabužius, kuriems kaip ir kunui reiks suirti. Tada ir mūsų vėlės,nenorėdamos mirti, norės, norės būti maitinamos žemiškais įs
spūdžiais , sielanegalės patirtito, kas jos laukia dvasinėje būtyje.Turėtume išmokti atskirti Visų Šventų šventę nuo Vėlinių, nes jos abi mums yra reikalingos. Bet dažniausiai lieka tik viena mirusiųjų paminęjimo šventę. Teoriškai Bažnyčia įteisino Visų Šventųjų pirmuma, o Vėlines – ne. Bet gyvenime dažniausiai būna atvirkščiai. Apie tai, kaip praktiškai įgyjamas Visų Šventųjų – Ilgių šventės sakralumas, turėtume susimąstyti visi. Juk nuo to bent laikinai priklausys emocine būsena.

Ilges, kaip ir kitas šventes, lydėdavo mažesnės šventės. Tai įvedančios į rudens virsmą, išvedančios ir jo, palydovinęs šventės, kurios kartu su pagrindine švente sudarydavo pilną švenčių cilka. Šiam švenčių cikle ryškus ir buitinis lygmuo. Tai suprantama, nes, pasak, S.Daukanto, „ tą šventę šventino, lauko nuvokus ir rugius pasėjus, beje: kaip šiandien kad sakoma yra, su visu į namus parėjus „. Šiandien visą rudens švenčių ciklą tenka švesti per vieną ar dvi dienas. Suprantamas šventės sąrangos ir darnos tarp skirtingų šventės lygmenų klausimas. Kaip švęsti Ilgių šventę, kad joje būtų vietos ir vaišėms(veišė), ir vėlėms(Vėlinės), ir žmogaus sielai (Ilgės), kad šventė apimtų tris lygmenis, bet išlaikytų hierarchijos dėsniui paklūstančią darną? Trumpai tariant kaip šventėse išlaikyti žmogaus sielą skaistinančią šventumo nuotaiką?

Vaišės rudens šventėse būdavo gausios. Šiandien mums labai svarbu, kad jos nevyrautų, Tai turėtų būti trečiaeilis rūpestis. Pirmos svarbos reikalu neturėtų būti ir kapų paruošimas. Pirmon vieton turi iškilti šventumo nuotaikos kūrimas. Šventinė nuotaika kuriama išėjimu iš kasdieninės buities ir nusiskaistinimui. Kasdieninio gyvenimo tėkmės pakeitimas pažymimas ir iįorinėmis apeigomis. Kartu atliekamas ir apeiginis aspiplovimas, kuris turėtų vykti žmogas širdyje. Senojo Lietuvos kaimo žmonės kiekvieną šventę pasitikdavo sukūrę Romuvą savo širdyje, t.y. šventės išvakarėse būdavo prašoma artimųjų atleidimo , kartu dovanojant ir kitų padarytas skriaudas. Žmogus gailėdavosi padarytos neteisybės.

Ypač stipriai vidinės ramybės poreikio jausmas buvo jaučiamas mirties virsmo pergyvenimo-Ilgese. Tai liudija ir S.Daukanto aprašytoji išpažintis ir atgailos atlikimas Ilgėse:“Žyniai tuo tarpu pamokslaudavo apie darba, būdą žmonių, apie reikalus ūkio ir lėtos, apie narsybę ir kantrybę vyrų, karuose. Taip sugraudinti žmonės nuo kunigų, kožnas šnibždėjo jiems į ausį savo kaltes ir nuodėmes, Kožnas nukentėjęs taip savyje nusiminęs sp9dino šalin. Tą visiems atlikus, griebį pačiam žyniui už kupros ir jį taip pat aptalžė , jog ne taip elgėsi, kaip jam priderėjo. Žynys susitvarkės savo drabužius sakė antrą pamokslą moterims, kad jos vyrų klausytų, namus gerbtų, doromis motinomis ir gaspadinėmis tapu.“ Susitaikymas ir vidinė ramybė būtina kiekvienos šventės sakralumui išlaikyti, ir tik palikę visas buitines nuoskaudas, su apvalyta širdimi būsime verti įžengti pro vartus į sakralią šventės erdvę.

VĖLINĖS

Pirmą kartą Visų Šventų šventė buvo pradėta švęsti IVa. Kaip Visų Kankinių diena. Iš pradžių bažnyčių, bendruomenių, bet ne visiems krikščionims privaloma šventė. Visų mirusiųjų paminėjimo šventę Vėlines Izidorius Sevilietis (VII s.) pasiūlė švęsti pirmą sekmadienį po Sekminių. Anatolijus Vėlines švęsti siūlė sekančią dieną po Visų Šventųjų šventės, o 998 m. Kliuni vienuolyno abatas Odilis pranešė švęsti lapkričio 2d. Pamažu šita data išplito po visas bažnyčias ir vienuolynus. Ir tik 1311m.Vėlinės oficialiai įvedamos i Romos katalikų liturgiją. Senovinės ir kitos didžiosios šventės, tęsdavosi apie dvi savaites. Viena savaitė buvo spalio, kita lapkričio mėn. Krikščionybėje mirusiųjų paminėjimo šventė neturėjo pastovios datos, nes mirusieji būdavo minimi kelis kartus metuose, per visad didžiąsias šventes: rudenį, viduržemį, pavasarį ir vidurvasarį.Lietuvoje paprotys mirusiuosius pagerbti keturis kartus per metus jau yra išnykęs, tačiau kaip rašė B.Buračas, Kauno kapinėse per Velykas ketvirtajame dešimtmetyje daugelis kapų būdavo apdėti margučiais, degdavo žvakutės . Yra išlikęs ir „Vėlių velykų“ pavadinimas, tačiau kaip jos būdavo švenčiamos žinoma mažai. Provoslavai ir dabar mirusiuosius mini keturis kartus metuose. Tačiau pagrindinis mirusiųjų paminėjimas rudenį, per Vėlines.

Ši šventė, yra mums svarbi , bet joje ne mes esame aktyvioji pusė. Mes turime atlaikyti Vėlines o tai yra nelengva. Juk iš tikrųjų Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas mūsopin. Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos darsyk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą prieš kurį turime išstovėti, išbūti, degdami žvakutes ar užsiimdami kapu puošyba -iš esmės beprasmiškas dalykas, bet jie savo smulkmeniškumu mums leidžia atsilaikyti prieš graudų ir beprotiškai stiprų pojūtį – Jie tebemyli mus tokius kokie mes esame. Kiekvieną sunkesnę gyvenimo akimirką patiriame mirusiųjų pagalbą, paramą, jie yra ir jų buvimas realus, kaip ir gyvųjų dalyvavimas. Gyvųjų ir mirusiųjų bendrijos sudaro tarsi galingą dvipolę vienybę.Vienu čia, kiti ten. Bet siejami meilės ir abipusių gestų, Pasak tautosakos, vėlėms čionai atkakus judėti padeda vėjas, dėl to kiekvienos Vėlinės yra vėjuotos. Gamta šiomis dienomis jungiasi prie mūsų, siųsdamos savo linkėjimus vėlėms, siųsdama vėją.

J.Dlugošas XV a. rašė apie rudens šventes Lietuvoje, švęstas miškeliuose spalio mėn pradžioje, nuėmus derlių. Į jas susirinkdavo visos apylikės žmonės, atnešdavo valgio gėrimo. Jie pokyliaudavo kelias dienas. Kiekvienas prie savo ugniavietės aukodavo dievams, o ypač dievui Perkūnui, tikėdamiesi malonių ir pastiprinimų mirusių sieloms. Šventimą namuose aprašo M.Strijkovkis XVIa. Spalio pabaigoje susirenka žmonės į vienus namus( suaugę ir vaikai) Stalą apdeda šienu, jį užtiesia staltiese, padeda kelis didelius kepalus duonos ir ant stalo kampų pastato ąsočius alaus. Po to atneša kito maisto ir aukoja tam tikram dievui sakydami

Žemininkui sakoma:

Tau, Žemininkai, mūsų Dieve, aukojame ir dėkojame,

Kad mus praejusiais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei,

Javų ir viso gero davei, nuo ugnies, geležies, ligų,

Ir visų mūsų priešų apsaugojai.

Keli grūdai , alaus lašai ir kt. aukojama į židinio ugnį. Nuliejama ant žemės arba i kambario kampus ir sakoma:

Tau, Žemininkai, mūsų Dieve, teks priimti mūsų auką,

Ir maloningai valgyti mūsų valgius.

Paskui visi valgydami dainuoja ir groja ilgomis dūdomis. M.Strijkovksi rašė, jog ši šventė buvo vadinama Ilginemis. Žemininkas- tai Vėlių dievas, požemio ir mirusiųjų dvasia.

Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimų, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paekui bandrauja su gyvaisiais, juos lanko. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija sieka pagonybes laikus. Ji buna rudenį, nuėmus derlių. Etnografai teigia, jos mirusiųjų ir potėvių kultas būdingiausias žemdirbių tautoms. Per Vėlines ruošia vaišes kapinėse arba namuose. Vaišėmis norėdami pasigerinti vėlems, kad jos nekenktų. Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos,( kad palestų paukščiukai ir taip atsidėkodami pagiedotų mirusiam) košes, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu labiausiai paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose. Toks paprotys buvo ir Lietuvoje.

Šiuolaikinį mirusiųjų pagerbimą sunku sieti tiek su protėvių kultu, tiek su religiniu mirusiųjų pagerbimu. Ne tik tikintys, bet ir netikintys savo pareiga laiko šią dieną nueiti į kapines, pagerbti artimųjų atminimą, pareikšti pagarbą tautai ir Tėvynei nusipelniusiems žmonėms. Tai yra visų vienybės, susitelkimo, rimties ir susikaupimo diena, vykdant šventus tėvų ir protėvių priesakus saugoti mirusišjų atminimą.

Mirusiojo pagerbimo papročiai Lietuvoje nuo seniausių laikų išliko iki šių dienų. Kaip žinoma, senovės lietuvių tikėta, jog mirusieji po mirties gyvena panašiai , kaip ir gyvi būdami, todėl, laidojant numirėlius, kartu su jais buvo laidojami ne tik brangesni papuošalai, brt ir svarbesni jų darbo įrankiai: peiliai, kirviai, ylos, adatos, pjautuvai, žuvininkystės įrankiai, audimo prietaisai, verpstės ir kitokia daktai. Dabar dažnai matome mirusiam karstan ir ant kapo dedant vainukus ir gėles. Tačiau neretai atsitinka, kad ir dabar ant kapo dedami kokie nors daiktai. Žagarės ir Joniškio apylinkėse pašarvotam numirėliui įdedamas į rankas kiaušinis. Lydint numirėlį į kapus, kryžiaus nešėjui užkabinama ant kryžiaus gražių pirštinių pora, kuri jam dovanojama už palydėjimą.

Vėlų rydenį miršta medžiai, gėlės. Gamta pasirengia, kad pergyvenus žiemą vėl atgimtų. Žmonės panašūs į gamtą: gimsta, užauga, pasensta ir miršta, todėl prasminga kad vėlinių šventė švenčiama rudenį. Artėjant šiai šventei, žmonės važiuoti ar pesti skuba aplankyti artimųjų kapus. Kapų kauburėliai sumirga chrizantemų žiedais. O Vėlinių naktį visos kapinės skęsta žvakių šviesoje. Senovėjė žemdirbiai tikėjo, kad ugnis pritraukia mirusiųjų sielas. Ugnis simbolizuoja dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – amžiną ryšį. Mirusiųjų pagerbimo šventįse degantis ugnis – mūsų siekis susitaikyti su tais kurie išėjo iš šito pasaulio. Žvelgdami į liepsną, mes akimirką pamirštame save su susiliejame su praeitimi. Mes pajuntame šio pasaulio trapumą, daromės geresni. Sušildyta mūsų dvasios ir širdies liepsnos, nurimsta ir vėlė , žinodama kad ji gyvena mumyse.

VĖLINĖS

Vėlinių, kaip ir visų kitų švenčių(Velykų, Kalėdų) apeigos prasidėdavo apeiginių prausimusi. Prie uždengto balto stalo žmonęs sėsdavosi švarūs, tvarkingais drabužiais. Beje, buvo minima, kad senovęje išsiprausę ir vėlėms palikdavo pirtyse rankšluoščius, marškinius .

Lietuvių šeimose yra priimta pasietngti aplankyti visus giminės mirusiųjų kapus, tie kurie yra toliau nuo namų aplankomi dar dieną prieš, jie sutvarkomi( nes kadangi yra toliau nuo namu neįmanoma juos dažnai aplankyti ir sutvarkyti) paliekama puokštė gėlių ir uždegama žvakė. Vėlinių dieną aplankius kapus, vis renkasi prie stalo vakarienės. Prieš valgymą šeimos vyriausias narys, ima kauša , deda į jį įvairių rūšių miltų, druskos ir kt. ir tai beria į židinį sakydamas: :Už visus mūsų bičiulius.“

Apeigos troboje prie stalo būdavo labai trumpos: maldos, raudos, giedojimai, užkeikimai, vęlių šaukimai ir vaišės, kurias jie valgė patys ir aukojo vėlėms bai pakeleiviams ir elgetoms. Kai vėlės pasivaišindavo joms buvo sakoma:“ Dovanokit vėlelės, būkit sveikos, sudiev, laiminkite mus gyvenančius, ramybė šiems namams. Eikite ten. Kur jus likimas veda.“ Vėlinių apeigose valgyta ir gerta. Minima, jog valgių turėję būti dvylika. Kuo ypatingi valgiai? Kaip ir visose mūsų šventęse, pirmenybė atiduodama duonai. Kiti labai archaiški valgiai – tai juka ir kruopiniai vėdarai.(A.Kargaudienę.) Vėlinių vaišių metu aplink stalą uždegami žiburiai – žvakės ar kitokia ugnis. Tai aprašo S.Rostovkis 1583m. Jis dar pažymi, jog tuo metu žemaičiuose buvo labai gerbiami žyniai – apeigu vadovai. Žynys kviesdavo visus namu mirusiuosius, prašydavo Dievų palaimos jų vėlėms, paskui sėsdavo prie stalo ir pirmas padėdavo po trikoju kąsnį vėlėms. Vėlėms vaišės duodamos per ugnį, t.y. beriama ugnin arba pilama ant žemės.

Vėlinių vakarą kurioje nors trobelėje susirenka daugiau žmonių, senesni žmonės mėgsta pasakoti šiurpių istorijų apie klajojančias šioje žemėje vėles be vietos, neramius vaiduoklius, be laiko išęjusius iš šio pasaulio. Nors vaiduokliais retai kas tiki, bet vėlinių vakarą ne kiekvienas drąsuolis išdrįs eiti lauko miškelį ar kokius senkapius, saugosis vaiduokliais apšauktos vietos.

Kartais atsitinka, kad Vėlinių vakarą į namus užeina nepažystamas keleivis. Toks svečias labai nuoširdžiai priimamas ir geriasuiai pavaišinamas. Tai viskas iš isitikinimo, jog tokie keleiviai – vėlės arba vėlių pasiuntiniai, atėję aplankyti gyvųjų ar paprašyti kokių nors malonumų, kad pagelbėtų vargstantiems. Apskritai anksčiau elgetos buvo skaitomi savotiški dvasių pasiuntiniai. Geros šeiminikės Vėlinių dieną išsikepdavo ragaišio bandelių ir , nusivežusios miestelin išdalindavo po viena pavargeliams, prašydamos kad pasimesltų uš mirusius. Turtingesni pasamdo kokį pavargelį giesmininką, kad tas pagiedotų prie mirusiojo kapo.

Kupiškėnai iš senovės laikų yra dideli mirusiųjų garbintojai. Šioje apylinkėje dar ir šiandien sutinkame žmonių, kurie yra matė ar girdėję, kaip tam tikros samdytos raudotojos raudodavo prie numirėlių, kaip ir pagonijos laikais. Yra dar ir tokių senelių kurie moka raudoti tas senovės raudas.

Kaip ir seniau, taip ir šiandien dar daug kas tiki, jog Vėlinių ir Visų Šventųjų vakarą mirusiųjų vėlės ateina susitikti su mirusiais , pasimatyti ir paskalbėti su gyvais. Vėlinių vakarą, laukiant priimti mirusiųjų vėlių. Pasirūpinama jas tinkamai priimti ir pavaišitni.

Kupiškėnai ir panevėžiečiai, Vėlinių išvakarėse laukdami apsilankančių savo namuose vėlių, paklodavo baltą ir minkštą patalą. Uždegdavo iš abiejų pagalvio šalių po vieną pašventintą grabnyčią ir klūpodavo prie lovos, laukdami ateinančios vėlės. Jei subarškėdavo lubos ar grindys, reikšdavo , kad mirusieji atėjo.

Lietuviai , mylėdami savo mirusiuosius, per Vėlinių šventę ruošdavosi jiems , taip pat kaip ir gyviems žmonems vaišes. Į tas vaišes pakviečiami giminės ir kaimynai, kurie gieda gražias giesmes ir mini mirusiųjų visokius nuopenus, taip prisimindami juos. Tikima, jog tose vaišėse apsilanko ir minimi mirusiųjų vėlės. Seniau prie stalo ir mirusiojo vėlei būdavo paskiriama tam tikra vieta, kur padėdavo net valgių ir gėrimų. Vėlėms skirtų valgių niekas neliečia, jie lieka per visą naktį ant stalo. (Sekantį rytą tą maista išdalindavo pavargėliams.) Jeigu stalas braška vadinas, manoma , jog susirinkusios mirusiųjų vėlės maloniai priėmė vaišes. Seniau Panevėžio apylinkėse Vėlinių vakarą žmonės eidami į kapines, nešdavosi vėlėms valgių- varškės dubenįir virtinių bei baltą rankšluostį ir vandens galbūt vėlėms nusimazgoti. Tikima, jog tą vakarą vėlės ateina prie kapo pavalgyti.

Anot kupiškėnų, ant slenksčio negalima pagalio kirsti- vėlę perkirsi. Jei pučiant šiurpaim vėjui, girdisi palangėse ar patvoriuose, švilpimas ir kaukimas, sakoma kad rauda vėlės, kurios be laiko išėjo iš šio pasailio. Taip pat sakoma, jei ugnelę kūrenant malkos cypia ar vėjas kamine švilpia , tai irgi vėlių garsai. Kupiškėnai sako, kad tam kuris bijo numirėlių, reikia atnešti nuo kapo šermukšnių, išvirti ir duoti išgerti, tada nustos bijoti.

Lydos krašte XIXa. Lietuviai vaišėms paruošdavo dvylika patiekalų. Šeimininkas prabildavo: „Mirusiųjų vėlės, kurias dar atsimena šiuose namuose, garbingi mano šeimos protėviai, verti amžinos atminties, vyrai ir moterys, o ypač tu mano seneli ir senele, tėve ir motina(pasako jų vardus) , taip pat giminęs, vaikeliai ir visi, kuriuos mirtis pasiėmė iš šių namų, prašau į metines vaišes. Tegul jos būna jums tokios malonios , kaip kad saldūs yra jūsų atsiliepimai“ Patylėjęs sako: „ Sęskitęs ir valgykite taip, kaip Dievai leis.“ Namuose viešpatauja tyla. Praslinkus tam tikram laikui, kai, žmonių manymuvėlės jau pasisotindavusios, šeimininkas vėl sakydavo:“ Dovanokit, vėlelės, būkite sveikos, sudiev, laiminkite mus, gyvenančius, ramybė tiems namams. Eikite ten, kur likimas jus veda, bet atminkite mus.“ Po to susirinkusieji tęsia puotą. Atlikę savo senolių vaišinimo bei garbinimo apeigas, Vilniaus krašto lietuviai, degindami ugnį ir rūkydami tam tikras žoleles, kalbėdavo:“ prisimink ugnyje sudegusius, vandenyje paskendusius, medžių užmuštus ir griaustiniu nutrenktus ir pražuvusius. Ateikite jūs, vėleles, gerkite ir vaišinkitės su mumis.“ Vėlinių apeigų metu buvo pagerbta ir deivė Vėliona. Tai Deivė-Motina.

Aptarkime daugelyje vietovių aprašytus maitinimų papročius, kuriuos bandoma atgaivinti pagal senųjų papročių aprašymus. Vėlių maitinimo papročių priežastis – suprantami sentimentai . Šie papročiai susiję su senosios pasaulėvokos irimu( destrukcija) ir sakralumo praradimu – su jos slinkimu į kultūrinį- buitinį lygį. Panašų vaizdą matome visose šventėse. Kaip Rasos šventė nusmuko iki Kupolės( Joninių) kultūrinio – profaninio lygmens t. y. atsitolinti nuo buvusio gyvenimo. O vėlių maitinimas kūniškuoju maistu yra gaivinimas būvio. Senieji papročiai draudžia tarti net mirusiojo vardą, nes vardo tarimas – tai priminimas išėjusio iš gyvenimo, kuriam velionis turi rimti ir tolti nuo erdvės ir laiko pasaulio. Velioniui reikia ne kūniškojo maisto, primenančio žemiškus įpročius, kurie mirusiajam ne tik nereikalingi, bet ir trukdo tolimensiam rimties vyksmui. Jam reikia tokio dvasinio maisto, kuris žadintų velionio sielą skrydžiui šviesos sritin. Senuosiuose papročiuose regime ir dvasios pamaitinimą, neretai dvasinis ir kūniškas pamaitinimas eina lygiagrečiai. Pretorijus rašo, „pusvalandį sėdi visi tyliai, nekalbėdami nei žodžio, tada visi susikaupia ir meldžiasi, kad Dievas suteiktų ramybę. Po to jie vėl susėda prie stalo, pradeda valgyti ir gerti, betgi pirma visko, ar tai būtų mėsa, visad meta jie po stalu vėlėms pirmąjį kąsnį, taip pat nupila po stalu pirmąjį kaušą alaus.“

Malda ir velioniui pašvęsti šventieji sakramantai – tai dvasinis maistas, skaistanantis mirusiojo sielą. Tada jos iš tikrųjų bus mums dėkingos ir išties pagalbos ranką, kuomet ir mes peržengsime mirties slenkstį. Kapinėse dainuojamos dainos apie siratėlius, atėjusius aplankyti tėvelių, gulinčių „aukštajam kalnelį“ raudamos senosios raudos ypač paryškina liūdesio nuotaiką.

Šventųjų ir mirusiųjų minėjimas kalba apie tai, kad mūsų tautos tikėjimo anapusiniu gyvenimu yra gilios šaknys, kurių nepajėgė sunaikinti net prievartinė ateizacija. Anuomet prieš Vėlines Lietuvos keliuose būdavo galima pamatyti daugybė mašinų su baltomis chrizantemomis, skirtomis puošti artimųjų kapus, Tik niekam nešaudavo į galvą Vėlinių proga rengti vaiduoklių karnavalus. Šiandien daugelis ir švenčiausius dalykus paverčia pigia pramoga. Minios žmogui sunku atsispirti dienos madai ir reklamai, tačiau krikščionys yra pašaukti būti ne minios žmogumi, bet Kristaus broliais ir seserimis. Dėl to tikiuosi, kad laikui bėgant ši mirusiųjų pagerbimo šventė nors ir įgaus naujų ypatumų, jos esmė išliks tokia pat. Kad žmonės atėję prie kapo prisimins amžinybėn iškeliavusius jiems brangius žmones, tėvus, vaikus, gimines ir draugus. Nors jų išėjimas, širdyse ir paliks sunkiai gyjančias žaizdas, bet tą skausmą numaldys suvokimas, kad jie nemirė, bet gyvans pas Viešpatį.

Leave a Comment