EKONOMIKOS STABILUMAS
Esant efektyviai ekonominei sistemai, žmonės gamina ne vardan gamybos, bet vardan vartojimo. ANONIMAS
Šiuolaikiniai valstybių ūkiai, tiesiog vadinami ekonomikomis,gamina labai daug įvairių prekių ir teikia paslaugų. Tai maistas ir butai,drabužiai ir knygos, televizoriai ir automobiliai, medicininis aptarnavimasir pan. Vienas iš būdų įvertinti kuria nors ekonominę sistema – išmatuotivisų jos teikiamų prekių bei paslaugų vertę. Žinoma, įvertinę bendrąjągamybos apimti, dar nesužinosime apie šalies žmonių gyvenimo lygį. Matturtingo žmogaus ir laimingo žmogaus sutapatinti negalima. Žmogui būtini irkiti dalykai būtent: pasitenkinimas savo darbu bei aplinka. Tačiau, šiaipar taip, pagamintos produkcijos ir suteiktų paslaugų apimtys – vienassvarbiausių ekonomikos sėkmės rodiklių. Gaminių ir paslaugų įvairovė sąlygoja problema: kaip išmatuotivisą šalies nacionalinį produktą? Kaip galima sumuoti, pavyzdžiui, bulvesir obuolius? Tai fiziškai skirtingi produktai,. Atsakymą pateikia rinkoskainos (tai tikroji prekės ar paslaugos kaina mainų metu). Tarkim, kad jeigu obuoliai perkami po 1 litą už kg, o bulvės po50 centų, tai reiškia, kad 1 kg obuolių yra vertas 2 kg bulvių. Remiantisrinkos kainomis, bulves ir obuolius galima palyginti ir susumuoti. Bulvių ir obuolių sumavimas, remiantis rinkos kainomis|Pavadinima|Kiekis, kg|Kaina, |Rinkos vertė, lt ||s | |lt/kg |(2)*(3)=(4) ||1 |2 |3 |4 ||Bulvės |5000 |0,50 |2500 ||Obuoliai |1500 |1,00 |1500 ||Iš viso: |4000 |
Analogiškai galima nustatyti sudėtingos ūkinės sistemos teikiamųprekių ir paslaugų bendrąją vertę. Padauginę produkcijos kiekį iš kainos,gauname vieno kurio nors produkto vertę. Tuo tarpu sumodami įvairiųproduktų – maisto, drabužių, knygų, televizorių ir kt. – kainas, galimepinigais įvertinti metinį nacionalinį produktą.
Nacionalinis produktas(NP) (national product) – tai pinigais išreikšta vertė prekių ir paslaugų, kurias pagamina šalis per tam tikrą laikotarpį (dažniausiai per metus).
Gaminami daugiau prekių bei paslaugų, daugiau turime pajamų.Pavyzdžiui, jei firma „Lituanika“ gamina daugiau batų, tai ji samdo daugiaudarbuotojų. Todėl didėja ir darbuotojų gaunamos pajamos, ir firmos gaunamaspelnas. Kai gaminame prekes ir teikiame paslaugas, tai kartu kuriamepajamas (pelną). Pastaroji idėja, nagrinėjant monetarinę ekonomiką,teikiančią tik vartojimo prekes ir paslaugas. Nacionalinės pajamos (national income) – tai visuomenės pajamos, kurias firmos, organizacijos ir individai gauna darbo užmokesčio, palūkanų, pelno ir rentos pavidalu, atėmus mokesčius. Kitaip tariant, nacionalinės pajamos – tai visos piniginėspajamos, gaunamos mainais už gamybos išteklių tiekimą ūkinei veiklai tamtikru laikotarpiu. Galutinis produktas (final product/final goods/final output) –tai prekės ir paslaugos, skirtos tiesiogiai vartotojui galutiniam vartojimui, kaip priešprieša tarpiniams pusgaminiams, vartojamiems kitoms prekėms ar paslaugoms pagaminti. Taigi galutinės prekės ir paslaugos yra tos, kurias įsigyjagalutiniai jų vartotojai; nenaudojamos kaip sąnaudos kitiems produktamsgaminti, ir tuo nutraukiant tolesnį produkto judėjimą rinkoje. Galutinėmisprekėmis kaip išimtis laikomos investicinės prekės. Tarpinis produktas arba tarpinė prekė (intermediate product or intermediate goods) – tai produktas (prekė), kuris perkamas tolimesniam perdirbimui ir skirtas kitam produktui (prekei) gaminti arba vėliau perparduoti. Tai, kokį produktą laikyti galutiniu, lemia ne fizinės produktocharakteristikos, bet jo paskirtis. Pavyzdžiui, metalas, elektros energija,kuras, kuriuos verslo firmos naudoja kaip žaliavas savo produkcijaigaminti, yra tarpinis produktas. Tuo tarpu kuras ar elektros energijaskirti namų ūkių poreikių tenkinimui yra galutinės prekės. Jei benzinąperka degalinės savininkas, tai jis ra tarpinis produktas, skirtasperparduoti. Jei tą patį benziną perka fermeris ar sunkvežimio vairuotojas,
tai jis taip pat yra tarpinis produktas, skirtas grūdams gaminti arpervežti. Ir tik turistas perka benziną vartojimui kaip galutinį produktą.Taigi priklausomai nuo to, kur naudojamos prekės, gali būti tarpinės arbagalutinės. Kartotinio prekių ir paslaugų apskaičiavimo išvengiama, jeinustatant nacionalinį produktą sumuojama kiekviename gamybos etape sukurtąpridėtinė vertė. Pridėtinė (pridėtoji) vertė (value added) – tai kiekvienoje gamybos stadijoje prekių ar paslaugų vertės padidėjimas; tai firmos pardavimo įplaukų (pajamų) ir jos įsigytų medžiagų bei paslaugų kainos skirtumas. Kitaip tariat, tai vertė, kurią gamintojas, prekybininkas,paslaugų teikėjas prideda prie žaliavų, medžiagų arba prie prekių(paslaugų), kurias jis įsigja, kad sukurtų naują prekę ar paslaugą, vertės. Galutinių ir tarpinių produktų skirtumas parodytas lentelėje.Panagrinėkime šį pavyzdį (pateiktieji duomenys sąlyginai), rodantipridėtinės vertės produkto – duonos gamybos grandyje, susidarymą. Galutiniai ir tarpiniai produktai|Gamybos stadijos |Pardavimo |Tarpinio |Pridėtinė || |kaina, Lt/kg |produkto |vertė, Lt || | |kaina, Lt |(2)-(3)=(4) ||1 |2 |3 |4 ||1. Tarpiniai produktai: | | | ||1.1Grūdai |0,20 |0 |0,20 ||1.2 Miltai |0,45 |0,20 |0,25 ||1.3 Duona (didmeninis |0,95 |0,45 |0,50 ||pardavimas) | | | ||2. Galutinis produktas: |1,25 |0,95 |0,30 ||2.1 Duona (mažmeninis | | | ||pardavimas) | | | ||Iš viso: |1,25 |Lentelėje pateikiamos keturios tarpusavyje susijusios firmos:žemdirbių, malūninkų, kepėjų ir prekybos. Duonos gamybos pirmoji stadija –tai kviečių išauginimas: žemdirbiai patys iš savo sėklos išaugina grūdus,parduoda miltų gamintojui 0,20 Lt/kg, todėl jų veiklos pridėtinė vertė 0,20Lt. Antroji stadija – tai grūdų malimas. Miltai jau kainuoja 0,45 ct/kg.Produkto vertė padidėja 25 centais. Pastaroji suma yra pridėtinė vertė.Trečioje ir ketvirtoje gamybos stadijose – kepant duoną ir parduodant ją,vėl padidėja produkto vertė. Galutinis produktas – tai duonos kepalas,kainuojantis 1,25 lito. Tik šią sumą reikia įskaityti į nacionalinioprodukto vertę. Jei prie jos pridėsime sumas, parodytas 3 stulpelyje, taikaru atliksime pakartotinius skaičiavimus. Todėl nacionalinio produktovertę nepagrįstai padidintume iki 2,85 lito. Analogiškai, naudojant pridėtinės vertės sumavimo būdą, galimaapskaičiuoti ir šalies bendrąjį nacionalinį produktą. Visų galutiniųproduktų bendroji rinkos kaina (atitinkanti bendrąsias išlaidasnacionalinių pajamų balanse) atitinka visų ekonomikos produktų bendrąpridėtąją vertę kiekvienoje produkto gamybos stadijoje. Šalies gamybos apimti galima nustatyti trimis metodais :1)gamybos,2) išlaidų 3) pajamų. Nustatant gamybos būdu šalies nacionalinio produkto apimtį, pagalveiklas sumojama pridėtinė vertė, sukurta kiekvienoje ekonomikos ūkiošakoje. Išlaidų metodu nacionalinis produktas nustatomas kaip galutinėįvairios paskirties prekių ir paslaugų paklausa, t.y. kaip visų ekonomikossektorių išlaidos. Prekės ir paslaugos, pagamintos šalyje, gali būtipanaudojamos: namų ūkio vartojimui, valstybės vartojimui, investicijoms įnaują kapitalą arba grynųjų pardavimų užsieniečiams finansavimui (arbagrynajam eksportui). Apskaičiuojant nacionalinio produkto vertę išlaidųmetodu galutiniai produktai skirstomi į keturias kategorijas: 1. Asmeninio (namų ūkio) vartojimo išlaidos (C) – tai vartotojųpiniginių išlaidų galutinėms prekėms bei paslaugoms pirkti suma. Vartojimasyra ekonominės veiklos galutinis tikslas, todėl žmonės dirba ir gaminadaiktus, kad galėtų jais naudotis. Asmeninio vartojimo išlaidos (C) sudarodidžiausią nacionalinio produkto (NP) vertės dalį. Jos skirstomos į trispagrindinius komponentus: a) trumpalaikio vartojimo prekės (pvz. maistas,drabužiai ir pan.); b) ilgalaikio vartojimo prekės (pvz. televizoriai,šaldytuvai, baldai, automobiliai ir pan.); c) paslaugos (pvz. medicinos,buities, transporto, švietimo, kultūros, juridinės konsultacijos ir pan.). 2. Vyriausybės išlaidos prekių bei paslaugų pirkimui (G).Vyriausybės išlaidos – tai centrinės ir vietinės valdžios institucijų
išlaidos galutinėms prekėms bei paslaugoms, taip pat darbo jėgai įsigyti irnaudoti. Vartojimo prekės ir paslaugos nėra vieninteliai ekonomikosteikiami produktai. Vyriausybė samdo mokytojus ir tokiu būdu teikiašvietimo paslaugas. Ji tiesa, taiso tiltus, kelius ir tokiu būdu garantuojaprekę – gerus tiltus ir kelius. Visų lygių valdžios – valstybės (šalies),apskričių ir vietinės savivaldybės – vartoja lėšas, pirkdamos įvairiųvartojimo prekių jų finansuojamuose įstaigose ir organizacijose beiteikdamos visuomenines gėrybes. Į nacionalinį produktą įskaitomos vyriausybės išlaidos, skirtosprekėms ar paslaugoms įsigyti (G), bet neįskaitomi transferiniai mokėjimai.Valstybės išmokami transferiniai mokėjimai nepadidina nacionalinioprodukto, o tik jį perskirsto, todėl jie neįtraukiami į vyriausybėsišlaidas, nustatant nacionalinį produktą kaip atskirą vyriausybės išlaidųdalį. Pvz. kai vyriausybė perka lėktuvus, tai reiškia, kad jie buspagaminti. Bet jeigu vyriausybė vykdo transferinius mokėjimus, sakysim mokapensijas, tai reiškia, kad pastarųjų išmokų gavėjai nieko neprivalopagaminti. Todėl vyriausybės išlaidos, skirtos lėktuvams pirkti, įskaitomosį nacionalinio produkto vertę, o transferiniai mokėjimai – ne. Vyriausybės transferiniai mokėjimai (goverment transfer payments) – tai visi vyriausybės mokėjimai individualiems asmenims, šeimoms ir organizacijoms, teikiami be jokio prekinio ekvivalento. Vyriausybės transferinės išmokos mokamos norint užtikrintisocialines garantijas, bet jos nėra šelpiamųjų asmenų produktyvios veiklosekvivalentas ar kompensacija už jų paslaugas. Šios išmokos parodo turtoperskirstymą, o ne mokėjimus už konkrečias prekes ir paslaugas. Asmenims aršeimoms transferiniai mokėjimai išmokami šiais atvejais: a) senatvės ar invalidumo pensijos; b) socialinio draudimoišmokos nedarbo atveju; c) gerovės pašalpos (skurdo atveju); d) motinystėspašalpos; e)pašalpos karo veteranams; f) palūkanos išmokamos gyventojams užjų turimus valstybinius vertybinius popierius. Organizacijoms bei įmonėms transferiniai mokėjimai išmokami, kaisuteikiamos: a) subsidijos valstybinėms įmonėms, padengiant jų įvairiusnuostolius; b) oficialios tikslinės investicijos, pvz. vyriausybė skirialėšų miesto savivaldybei tilto statybai ar miesto gatvių apšvietimoreorganizavimui. Privatūs transferiniai mokėjimai (private transfer payments) – tai visa privati parama atskiriems asmenims ar šeimoms, teikiama be jokio prekinio ekvivalento. Privačios transferinės įmokos – tai ne gamybos ar darborezultatas, o tik lėšų perskirstymas, pvz. tėvų kas mėnesį teikiama paramastudentams; vienkartinė parama iš atskirų rėmėjų ir pan. 3. Individualios (privačios vidaus investicijos (I). Visuomenėgamina ne tik vartojimo prekes ir paslaugas, kurias perka gyventojai irvyriausybė, bet ir kapitalą, kuris garantuoja ateities gamybinę veiklą. Investicijos (investment) – tai lėšų įdėjimai perkant materialųjį kapitalą (pagrindinį ar apyvartinį kapitalą); tai lėšos (įdėtos lėšos) perkant tokius finansinius vertybinius popierius, kaip obligacijos ir akcijos. Taigi investicijos – verslo firmų išlaidos naujoms įmonėsstatyti, įrengimams pirkti ,gatavų prekių atsargoms papildyti. Kitaiptariant, tai nupirkti kapitaliniai ištekliai prekėms ir paslaugoms kurti. Investavimas (investment) – tai finansinio kapitalo vienos firmos pavertimo kita arba fiziniais fondais procesas; tai gamybos priemonių įsigijimas, kurio tikslas – pakeisti ar išplėsti pagrindinio kapitalo pobūdį. Šiuos abu terminus ekonomistai vartojo apibūdinti specifineiekonominei veiklai, susijusiai au turto pirkimu. Investavimo terminasvartojamas kalbant apie realųjį investavimą, t.y. realaus pagrindiniokapitalo kaupimą: pastatų, įrengimų, įmonių, mechanizmų, namų įsigijimą, one apie finansinį investavimą, pvz. obligacijų ar akcijų įsigijimą. Šiuopažiūriu investavimas gali būti naudojamas kaip ekonominio kilimo jėga.Materialusis investavimas sukuria naują pagrindinį kapitalą ir padidinašalies gamybos pajėgumą, o finansinis investavimas – tai tik esamojopagrindinio kapitalo pervedimas iš vieno asmens ar organizacijos nuosavybėskitai. Makroekonomikoje, priešingai negu mikroekonomikoje investavimasneapima vienos finansinių lėšų formos pavertimo kita.Bendrosios individualios (privačios) vidaus investicijos (Ig – gross private domestic investment) –tai visos tam tikro laikotarpio išlaidos, skirtos naujoms įmonėms, gyvenamiesiems namams pastatyti, įrengimams įsigyti, taip pat atsargoms papildyti. Kitaip tariant, tai visos pagamintos investicinės prekės,neatsižvelgiant į jų paskirtį, t.y. į tai, ar jos buvo skirtos gamybosplėtimui, ar tik pakeitė senas nusidėvėjusias gamybos priemones. Bendrosiosindividualios vidaus investicijos pagal savo paskirti susideda iš dviejųdalių: a) atstatymo investicijų ir b) grynųjų individualių vidausinvesticijų. Bendrąsias individualias (privačias) vidaus investicijassudaro : Ig=In+A, Čia: Ig -bendrosios individualios (privačios) vidausinvesticijos, Lt; In – grynosios individualios (privačios) vidausinvesticijos, Lt; A – atstatymo investicijos (amortizacija), Lt. Atstatomosios investicijos (amortizacija) (deprecation) – tai investicijos atstatančios nusidėvėjusias gamybos (darbo) priemones. Atstatomosios investicijos kompensuoja amortizaciją, t.y.pagrindinio kapitalo vertės sumažėjimą dėl jo nusidėvėjimo ir laiko(senėjimo), ir užtikrina pagrindinio kapitalo nusidėvėjimo atstatymą.Gamybos proceso metu kapitalas yra vartojamas, t.y. mažėja gamintojopagrindinių gamybos priemonių atsargų esamoji vertė. Grynosios individualios (privačios) vidaus, arba neto, investicijos (In – net investment) –tai investicijos, skirtos naujoms papildomoms gamybos priemonėms įsigyti; tai kapitalo padidėjimas. Grynosios individualios vidaus investicijos In kapitalą padidina.Jos bendrųjų individualių investicijų (Ig) ir amortizacijos (A) skirtumas: In= Ig – A Kapitalo didėjimą parodo tik grynosios individualios (privačios)vidaus investicijos, tačiau į nacionalinį produktą įskaičiuojamos tiekpagrindinio kapitalo atstatymui, tiek jo plėtimui skirtos investicinėsprekės, pagamintos esamaisiais metais.|Pradinė kapitalo |Plius Kapitalo |Minus Kapitalo |Lygu Kapitalo suma||suma metų |prieaugis: |nusidėvėjimo |metų pradžioje ||pradžioje |Nauji pastatai, |atstatymas: | || |įrengimai ir |Pastatų bei | || |atsargų pokytis |įrengimų | || | |amortizacija ir | || | |senėjimas | || |Bendrosios |Atstatomosios | || |individualios |investicijos | || |investicijos |(amortizacija) |Grynosios || | | |investicijos || | | | ||Kapit|Pastatai, | | | ||alo |įrengimai | | | ||suma |ir | | | ||metų |atsargos | | | ||pradž| | | | ||ioje | | | | || | | | | || | | | |Kapitalo suma metų|| | | | |pabaigoje |
Sausio 1d. Gruodžio 31 d.
Per metus kapitalas išauga tiek, kiek padidėja bendrosiosinvesticijos, apskaičiavus amortizaciją. Grynosios investicijos įvertinakapitalo padidėjimą. Santykis tarp bendrųjų individualių investicijų ir atstatymoinvesticijų yra geras ekonomikos būklės rodiklis. Skiriamos keturiosekonomikos būklės: klestėjimo, nuosmukio, sąstingio ir plėtros. Taigi jeigu nagrinėjama uždara mišrioji ekonomika, neturintiryšio su aplinkiniu pasauliu, arba jeigu abstrahuojamasi nuo ryšio suužsienio šalimis, tai nacionalinio produkto sudėtinių dalių visuma,apskaičiuojant išlaidų metodu, išreiškiamas tokia formule: NP=C+G+I. 4. Grynasis eksportas (NE) (net exports) – tai šalies eksporto(E) dalis, viršijanti importą (I). Kitaip tariant, tai skirtumas tarp visometų eksporto ir importo: NE=E – I . Eksportas (exports) – tai prekių bei kapitalo išvežimas į užsienį, paslaugų teikimas užsieniui; tai per tam tikrą laikotarpį į užsienį parduotų bei išvežtų prekių kiekis ir vertė. Prekių ir paslaugų eksportas (E) (exports of goods and services)yra svarbus dviem atžvilgiais: a) kartu su importu jis sudaro šaliesmokėjimų pusiausvyrą, kad galėtų mokėti už importą užsienio valiuta; b)
eksportas turi įtakos nacionalinio produkto apyvartai, padeda gautitikrąsias pajamas. Pvz. eksportuojami linai sudaro dalį Lietuvos bendrosiosprodukcijos, todėl jie turi būti įskaityti į nacionalinį produktą.Eksportuojami linai napriskiriami nė vienai iš anksčiau paminėtų trijųkategorijų (G, C, I), ir laikomi atskira nacionalinio produkto vertėsdalimi (E). Importas (imports) – tai prekių, paslaugų ir pagrindinio kapitalo įvežimas iš užsienio; tai per tam tikrą laikotarpį iš užsienio pirktų bei įvežtų prekių ir paslaugų kiekis bei vertė. Prekių ir paslaugų importas (I) (imports of goods and services)yra svarbus dviem atžvilgiais: a) kartu su eksportu jis sudaro šaliesprekybos balansą, t.y. importą finansuoja eksportas; taip palaikomas pajamųir produkcijos apimties lygis; b) importas neturi įtakos nacionalinioprodukto apyvartai, padeda sumažinti tikrąsias pajamas ir apimtį.Atvirosios ekonomikos sąlygomis nacionalinio produkto sudedamųjųdalių visuma, apskaičiuojant išlaidų metodu, gaunama susumavus visų keturiųekonomikos sektorių išlaidas: NP = C + I + G + NE
Gamybiniai pajėgumai (manufacturing capacity) – tai produkcijos apimtis, kurią galima pagaminti per tam tikrą laiką, iki galo panaudojant visus turimus gamybos išteklius. Kiekvienos šalies ekonominė plėtra (augimas) yra sudedamojivalstybės ekonominės politikos dalis. Sparti ekonomikos plėtra sudaroprielaidas ne tik tiesiogiai didinti valstybės gamybinį potencialą, bet irspręsti socialines problemas, pvz. padidinti darbo jėgos užimtumą, išplėstiprekių gamybą ir paslaugų pasiūlą. Kartu gamybos plėtojimas sukelia irnemažai problemų, pvz. kaip išsaugoti savo aplinką bei gamtiniusišteklius?
Ekonominis augimas (plėtra) (ekonomic growth/expansion) – tai procesas, pasireiškiantis realiojo Bendrojo nacionalinio produkto (BNP) ar Bendrojo vidaus produkto (BVP) apimties padidėjimu per tam tikrą laikotarpį. Taigi kitaip tariant, ekonominis augimas (plėtra) – tai šaliesekonomikos gamybinio pajėgumo padidėjimas; tai ilgalaikis valstybėsgamybinio potencialo plėtojimas, kurį aprūpina nacionalinio produktoapimties didėjimas. Akivaizdu, kad ekonominė plėtra turi būti kiekybiškaiišmatuota – tai leistų palyginti atskirų laikotarpių ekonominės plėtrostempus, taip pat atlikti atskirų valstybių ekonominės plėtros tempųpalyginamąją analizę. Praktiškai paprastai naudojamas realiojo BNP ir BVProdiklis kurio pagrindu skaičiuojamas valstybės ekonominio potencialoaugimas. Ekonomikos rodiklis (economic indicatos) – tai ekonomikos ar tam tikros jos dalies statistinis matmuo (rodiklis), naudojamas įvertinant ekonominių procesų kaitą, jų tolesnę eigą.
Augimo tempai (growth rate) – tai santykinis ekonominio rodiklio dydžio pasikeitimas lyginamaisiais laikotarpiais.
EKONOMINIS (VERSLO, ŪKINĖS VEIKLOS) CIKLAS Nacionalinio produkto apimtis nuolat keičiasi. Vienas svarbiausiųvalstybės ekonominių tikslų – tolygaus ekonomikos augimo (plėtros)užtikrinimas. Stebint šalies ekonomikos plėtrą ilgesnį laiką, pastebėta,kad ekonomikos sistema vystosi cikliškai. Brėžinyje parodyta, kaip kintaekonomika: matyti pakilimai ir nuosmukiai. Ilgų laikotarpių požiūriu, taskitimas reiškiasi kaip nacionalinio produkto augimas, o trumpaislaikotarpiais galima pastebėti BNP (BVP) augimo tempų svyravimus. Per trumpą laikotarpį pastebimi BNP (BVP) augimo tempusvyravimai: jo apimtis – tai didėja, tai mažėja. Šį ekonominių svyravimųteiginį iliustruoja brėžinys, kuriame matyti ekonomikos pakilimai irnuosmukiai. Ir duotuoju atveju pavaizduotas ekonominis procesas vykstanedarniai, todėl galima būtų jį vadinti ekonomikos nuokrypiais.
Ekonominės veiklos apimtis, Bendratendencijanacionalinis produktas(TRENDO LINIJA)(Realusis BNP)
Viršūnė Pakilimas Viršūnė Pakilimas Lūžis
Nuosmukis
Lūžis
V L VL Laikas Ekonomikos pakilimą (expansion) keičia nuosmukis (recession).Tarpiniai taškai – tai ūkinės veiklos (verslo) aktyvumo lūžis (L) (trough)
ir viršūnė (V) (peak). Toks grafiškas ūkinės veiklos modelio vaizdavimasdažnai yra vadinamas verslo, arba ekonominiu ciklu. Terminas „ciklas“paprastai vartojamas pasikartojančiam procesui nusakyti. Ekonominiai svyravimai (economic fluctation) – ekonominių reiškinių kilimas virš arba leidimasis žemiau susiklosčiusių tendencijų (trendo linijos).Ekonominis (verslo, ūkinės veiklos) ciklas (business cycle/ trade cycle) – tai periodiškas ekonomikos svyravimas; tai ekonomikos kilimo bei nuosmukio periodų kaitos procesas. Kalbant apie ekonomikos (verslo, ūkinės veiklos) ciklus, žmonėsturi galvoje tokius dalykus, kitaip klestėjimą arba krizę. Nuo ekonomikos ciklai ir skiriasi vienas nuo kito trukme beiintensyvumu, tačiau vis dėlto visi jie turi tam tikras vienodas fazes(stadijas), kurios apibūdina ūkinės veiklos pokyčius. Skiriamos keturiosekonomikos (verslo, ūkinės veiklos) ciklo fazės: tai ekonomikos nuosmukis(dar jis vadinamas recesiniu tarpsniu), lūžis, ekonomikos pakilimas irviršūnė. Kadangi ekonomikoje įsiviešpatauja visiškas užimtumas, gamybadirba maksimaliu režimu, todėl didėja prekių ir paslaugų paklausa, kartudidėja ir kainos. Visuminė, arba bendroji paklausa pasiekia, o vėliau irpranoksta palaikytiną prekių bei paslaugų produkcijos apimtį. Visuminė paklausa (aggregate demand) – tai prekių ir paslaugų, kurias norėtų įsigyti vartotojai tam tikru laiku, esant vidutiniam kainų lygiui, visuma. Kitaip tariant, visuminė paklausa – tai bendrosios vartotojų(pirkėjų) išlaidos, kad jie galėtų įsigyti prekes ir paslaugas, sudarančiasvisuminę pasiūlą. Visuminė pasiūla (aggregate supply) – tai visuma prekių ir paslaugų, kurias tam tikru laiko momenu gamintojai (pardavėjai) gali pateikti į vartojimo rinką, esant vidutiniam kainų lygiui. Kitaip tariant, visuminė pasiūla – tai potencialus BNP. Idealiomissąlygomis visuminė Paklausa turi atitikti visuminei pasiūlai. Taigi jeigu visuminė paklausa ir toliau didėja, atsiranda stygiaus(trūkumo, deficito) požymių darbo ir žaliavų bei medžiagų rinkose. Tolesnisgamybos plėtimas galimas tik naujų investicijų dėka, tačiau investavimas –ilgai trunkantis procesas. Dėl to gamyba į padidėjusią paklausą reaguojapirmiausia kainų pakilimu. Tai paruošia dirvą ūkinės veiklos (verslo) ciklofazei – nuosmukiui. Norėdami nagrinėti smukimo (recesijos) fazę, pirmiausia turimeapibūdinti nuosmukį, t.y. momentą, kada pradeda mažėti ekonomikosaktyvumas. Kyla klausimas: kokio masto turėtų būti nuosmukis kad jįgalėtume laikyti ūkinės veiklos (verslo) ciklo faze? Ekonomistų nuomone,nuosmukiu reikia laikyti žymų ekonomikos sutrikimą, o ne bet kokįvirpėjimą. Nuosmukis (recession) – tai bendrosios gamybos apimties, pajamų, užimtumo ir prekybos lygio sumažėjimas, paprastai trunkantis nuo pusės metų iki vienerių metų bei apimantis daugelį nacionalinio ūkio sričių ir sukeliantis jų sutrikimus. Kiti ekonomistai laikosi paprastesnio apibrėžimo: Nuosmukis – tai laikotarpis, kai mažiausiai du metų ketvirčius iš eilės (pusę metų) mažėja realusis BNP (BVP) bei ekonominis ūkinių subjektų aktyvumas ir ryškėja žymi (sparti) kainų mažėjimo tendencija. Taigi nuosmukio laikotarpis prasideda tada, kai gamintojaisusiduria su pagamintos produkcijos realizacijos problema. Baigiantisdidžiausio ekonominio aktyvumo laikotarpiui, t.y. pakilimo, dėl įvairiųpriežasčių vartotojai ir verslininkai pradeda riboti savo išlaidas.Verslininkai gali atleisti iš darbo darbuotojus, mažiau perka žaliavų beimedžiagų ir, susikaupus atsargų pertekliui, ima mažinti gamybą. Kitiverslininkai gali nuspręsti tebenaudoti senas įmones, įrengimus, užuotinvestavę ar statę naujus įmonių korpusus. Nesvarbu, kokios būtųpriežastys, tačiau verslo ir vartojimo išlaidų mažinimas rodo gamybosmažinimo, t.y. nuosmukio fazės,pradžią.
Mažėjant išlaidoms ir verslo firmoms ribojant savo veiklą, vismažiau gaminama produkcijos, atsiranda darbo jėgos perteklius, iš darbo visdaugiau atleidžiama darbuotojų. Kadangi šie kartu yra ir vartotojai, taijie mažiau perka prekių. Taigi nedarbas dar labiau mažina visuminesišlaidas, o tai lemia dar didesnį produkcijos gamybos nuosmukį ir nedarboplitimą. Tačiau kainų lygis dar nemažėja. Kainų mažėjimo tendencijapasireiškia tik tada, kai nuosmukio fazė trunka ilgai ir pereina į „krizę“(depresiją), t.y. nuosmukis baigiasi lūžiu arba posūkio tašku (turningpoint), kuriame ekonominis aktyvumas yra mažiausias. Lūžio, arba posūkio taškas yra žemiausia ūkinės veiklos (verslo)ciklo fazė. Šiame taške realiojo BNP apimtis yra mažiausia. Dar labiausumažėja gamyba ir padidėja nedarbas. Šis sąstingio laikotarpis labaisunkus, nes dėl didelio nedarbo sunku susirasti darbą, žlunga daug verslų.Labai sunkūs ir ilgai trunkantys nuosmukiai vadinami depresija. Ne taip paprasta nustatyti, kada vyksta tikrasis nuosmukis. Darsunkiau nustatyti, kada nuosmukį reikėtų vadinti depresija. Depresija (depression) – tai ilgai besitęsiantis aukšto nedarbo lygio sąstingio laikotarpis. Pažymėtina, kad nėra bendrai priimto, tikslaus depresijosapibrėžimo. Teigiama, kad depresijai būdingas nedarbo lygis – 10 ir daugiauprocentų dvejų ar trijų metų laikotarpiu. Po šio laikotarpio, kai ekonomika pradeda atsigauti, prasidedaketvirtoji ciklo fazė – ekonominis pakilimas, arba plėtra. Pakilimas (expansion) – tai ekonomikos ciklo fazė, kai didėja gamyba ir užimtumo lygis.KAS SĄLYGOJA IR SUKELIA EKONOMIKOS CIKLINIUS SVYRAVIMUS?
Deja, vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą ekonominėjeliteratūroje nerasime. Manoma, kad ekonominę „krizę“ sukelia ne tikemociniai, bet ir politiniai veiksniai. Ekonominis svyravimas sąlygojatokie veiksniai: karai; stichinės nelaimės; kadrų pasikeitimai valstybiųcentrinio valdymo organuose (institucijose); pagrindinių mokslo išradimų,techninių naujovių (inovacijų) panaudojimo nereguliarumas; netolygusprodukcijos paskirstymas skirtinguose regionuose (rajonuose); gyventojųskaičiaus augimas ir pan. Daugelį metų ekonomistai stengiasi sukurti teoriją, kuripaaiškintų visas ekonominio (verslo, ūkinės veiklos) ciklo fazes. Yrakeliolika teorijų, savaip aiškinančių ekonominius svyravimus. Šiuolaikiniaiekonomistai, aiškindami ekonominio (verslo, ūkinės veiklos) ciklosvyravimus, dažnai išskiria išorinius ir vidinius veiksnius. Išoriniai veiksniai (external factors) – tai reiškiniai,vykstantys už ekonomikos sistemos ribų. Jie veikia ekonomiką lygiai taip,kaip pentinų spustelėjimas, priverčiantis lenktyninį žirgą šuoliuoti.Išorinių veiksnių pavyzdžiai – atradimai, išradimai ir technologinėsnaujovės, gyventojų skaičiaus pokyčiai, karai ir kiti svarbūs politiniaibei socialiniai įvykiai. Vidiniai veiksniai (internal factors) – tai reiškiniai,vykstantys pačioje ekonomikos sistemoje. Ekonomikos svyravimų vidiniaiveiksniai gali sukelti ekonominio (verslo, ūkinės veiklos) ciklo pakilimą(plėtrą) arba nuosmukį (gamybos mažinimą). Vidiniai veiksniai susiję suvartojimu, verslo investicijomis ir vyriausybės veikla. Vartojimas. Kai vartotojų išlaidos didėja, verslo (ūkinėsveiklos) ciklas pereina į pakilimo laikotarpį, o kai vartojimo išlaidosmažėja, ekonomika įžengia į nuosmukio laikotarpį. Verslo investicijos į gamybos priemones – įmones, įrengimus,naujas technologijas – sukuria papildomas darbo vietas ir tuo didinavartotojų perkamąją galią. Išlaidų augimas, sukeltas pradinio investicijųpadidėjimo, savo ruožtu toliau skatina investicijas, vartojimą ir gamybą.Kai investicijos mažėja, viskas vyksta priešingai, ir ekonomika įžengia įnuosmukio laikotarpį. Vyriausybės veikla reiškiasi jos vykdoma politika, kuri galisuteikti ekonominiam (verslo, ūkinės veiklos) ciklui kilimo arba smukimopostūmį. Vyriausybė tai daro dviem būdais – „įrankiais“ arba strategijomis.
Vienas jų reiškiasi mokesčiais ir biudžeto išlaidoms. Kitas – reguliuojantpinigų pasiūlą ir kreditus. Ekonomistai vyriausybės galią apmokestinti irdaryti išlaidas vadina vyriausybės fiskaline politika (fiscal policies) ,ojos galią reguliuoti pinigų ir kreditų pasiūlą – vyriausybės monetarinepolitika (monetary policies). Apibendrinus daugelio ekonomistų nuomonę, galima teigti, kadekonominių ciklų svyravimai yra susiję su visuminiais pasiūlos ir visuminėspaklausos pokyčiais. Ir pagrindinės ciklinių svyravimų priežastys glūdivisuomenės paklausos pokyčiuose. Bent vieno visuminės paklausos elementokitimas gali sužadinti gamybinio aktyvumo svyravimus. Manoma, kadinvesticijos yra sunkiausiai reguliuojamos visuminės paklausos veiksnys.Ilgalaikiai stebėjimai patvirtino, kad investicijų kitimas atitinka BNP(BVP) kitimą. Defliacinis tarpsnis (defliationary gap) – tai situacija, kai visuminė paklausa yra mažesnė už pasiūlą. Kai visuminė paklausa didesnė už visuminę pasiūlą, tai šis skirtumas vadinamas infliaciniu tarpsniu (infliationary gap). Reikia atkreipti dėmesį į tai,kad ne visi ekonominio (verslo,ūkinės veiklos) aktyvumo svyravimai turi reikšti ekonominius skirtumus.Šiuo metu Lietuvos ūkis išgyvena ekonomikos nuosmukį, susijusį suRusija: mažėja gamyba, didėja nedarbas, neįveikiama infliacija ir kt. Taipriklauso nuo daugelio kitų priežasčių. Tokį ekonomikos nestabilumąsąlygojo pasikeitusios išorinės ir vidinės sąlygos. Išorinės – tai pusę amžiaus užtrūkusi Lietuvos ūkio integracija įbuvusios SSRS struktūrą, ekonomikos sistemos pasikeitimas, užsienioekonominės politikos problemos. Vidinės – tai valstybės ūkio struktūros pertvarka, gamybiniųsantykių pasikeitimas (privatizacija), kapitalinių investicijų trūkumas,ekonomikos pertvarkos klaidos ir kt.
EKONOMIKOS STABILIZAVIMO POLITIKA
Ekonomikos stabilizavimo politika (economic stabilization policy) –tai ekonominių priemonių ir veiksmų programos visuma (programa) ekonomikos pusiausvyrai aktuali bei palaikyti infliacijos ar ekonominio nuosmukio laikotarpiu. Ekonomikos stabilumą ir augimą apibūdina ekonominiai svyravimai irekonominis (verslo, ūkinės veiklos) ciklas. Tai grafiškai pavaizduotabrėžinyje.
Viršūnė Pakilimas Viršūnė Pakilimas Lūžis
Nuosmukis
Lūžis
V L VL Laikas Dabartinėje praktikoje ekonomikos aktyvumui įvertinti pasitelkiamidu svarbiausi ekonominiai rodikliai BNP ar BVP ir nedarbo lygis. Ekonominio(verslo, ūkinės veiklos) ciklo nuosmukio ar pakilimo fazę apibūdina dusvarbūs požymiai – gamybos apimties sumažėjimas (ar padidėjimas) ir nedarbolygio padidėjimas (ar sumažėjimas). Gamybos apimties pokyčiai įvertinamiapskaičiavus nacionalinį produktą, o nedarbo pokyčiai – nustačius nedarbolygį.Kaip matyti iš brėžinio , ūkinės veiklos aktyvumas „pulsuoja“. Kaisvyravimai tampa pernelyg staigūs, gali padaugėti bedarbių,pagausėtibankrutuojančių įmonių, ir apskritai visi gyventojai gali nukentėti. Laimė,kad šalies vyriausybė turi būdų šiems svyravimams tarp ekonomikos kilimų irnuosmukių apriboti. Patirtis rodo, kad valstybė gali daug prisidėti prieekonomikos stabilizavimo, t.y. sušvelninti pakilimus (bumus) ir nuosmukius.Valstybė, sudariusi ekonomikos stabilizavimo programas, gali ieškoti būdų,kaip sumažinti nedarbą, stabilizuoti prekių kainas ir skatinti ekonominėsveiklos aktyvumą.
TRYS SVARBAIUSI VALSTYBĖS EKONOMINĖS POLITIKOS TIKSLAI: • visuotinis užimtumas; • stabilios kainos; • ekonomikos augimas (plėtra).
KOKIE YRA EKONOMIKOS AUGIMO PRANAŠUMAI? Ekonomikos augimo privalumai yra akivaizdūs. Visų pirma jos augimas reiškia gamybinių pajėgumų padidėjimą, kassavo ruožtu užtikrina gamybos apimties padidėjimą ir nedarbo lygiosumažėjimą. Tad sumažėja ekonomikos sąstingis. Antra, jei mūsų šalis patiria tikrą ekonomikos augimą, tai mūsųgyvenimas pagerėja, padidėja prekių, teikiama naujų paslaugų, klesti
visuomenė ir jos kultūra. Jei auga ekonomika toliau, tai mūsų pajamosateityje didės. Mes ir mūsų vaikai būsime geriau materialiai aprūpinti. Kaiyra daugiau prekių, teikiama daugiau visiems prieinamų paslaugų, galipakilti kiekvieno šalies gyventojo gyvenimo lygis. Be to, dalį padidėjusiosgamybos apimties galima skirti neturtingiesiems, nesumažinant turtingųjųpajamų. Be to, ekonomikos augimas įgalina šalį teikti pagalbą kitomsšalims, nemažinant savo gyvenimo lygio. Kitaip sakant, kai ekonomikospyragas yra didesnis, tai keli jo gabaliukai gali būti atiduoti tomsšalims, kurioms reikalinga ekonominė ar karinė pagalba. Lietuvos Vyriausybės nuosekliai vykdoma griežta fiskalinė politikaduoda gerus rezultatus, kurie labai pozityviai vertinami tarptautiniulygiu. Gera šalies makroekonominė padėtis, nuosekliai tęsiamos struktūrinėsreformos ir sparčiausias tarp Baltijos šalių BVP augimas leidžia tikėtis,kad jau kitais metais visos tarptautinės reitingų agentūros priskirsLietuvą aukščiausio reitingo šalių grupei”, – sakė finansų ministrė DaliaGrybauskaitė. Pasak Lietuvos finansų ekspertų, naujasis reitingas reiškiadidesnį pasitikėjimą šalies nacionaline valiuta, o tam įtakos neabejotinaiturėjo lito susiejimas su euru. Be to, skolinimosi nacionaline valiutareitingas visuomet yra aukštesnis nei užsienio valiuta, nes skolainacionaline valiuta padengti Vyriausybė gali išleisti daugiau pinigų. Ekspertai pastebi, kad padidinus šalies reitingą į aukštesnįįvertinimą galės pretenduoti ir bankai bei kitos įmonės. Jų reitingaipaprastai negali būti aukštesni nei šalies. “Fitch” pabrėžė, kad Lietuvosfinansų sistema yra stabili bei patikima, šalis pasiekė didelės pažangos. Vyriausybei tęsiant griežtą fiskalinę politiką ir nuosekliaiįgyvendinant sparčias struktūrines reformas, šalis sėkmingai pažengėintegracijos į ES keliu ir yra pakviesta prisijungti prie NATO aljanso.Reitingų agentūros vertinimu, Lietuvos kredito pajėgumas pastaraisiaismetais stiprėjo: reformuota mokesčių sistema užtikrins stabilias biudžetoįplaukas, stiprinami administraciniai gebėjimai ES struktūrinių fondųparamai įsisavinti šaliai įstojus į Europos Sąjungą. Vyriausybė siekia 2003metais išlaikyti neaukštą fiskalinį deficitą ir per kelerius metussubalansuoti valstybės biudžetą. Nedidelė šalies užsienio skola, geraiišvystyta bankų sistema ir sukurtas Rezervinis (Stabilizavimo) fondasgarantuoja, jog Lietuvos ekonomika yra saugi nuo išorinių sukrėtimų, teigia“Fitch”. Pažanga privatizavimo, energetikos ir įmonių restruktūrizavimo,verslo sąlygų gerinimo srityse, agentūros nuomone, užtikrina vienąsparčiausių pasaulyje – 5-6 proc. – Lietuvos BVP augimą. Šių metų vasarį “Fitch” pirmą kartą peržiūrėjo Lietuvos kreditoreitingą užsienio valiuta – jo perspektyva buvo padidinta nuo stabilios ikipozityvios. Reitingų agentūra “Moody’s” Lietuvos kredito reitingus užsieniovaliuta šiemet padidino net trimis laipteliais iki Baa1, o“Standard&Poor‘s” – vienu – iki BBB. Pastarasis įvertinimas yra vienulaipteliu žemesnis nei “Moody’s”.