Ekonomikos kursinis

EKONOMIKOS STABILUMAS

Esant efektyviai ekonominei sistemai,

žmonės gamina ne vardan gamybos, bet vardan vartojimo.

ANONIMAS

Šiuolaikiniai valstybių ūkiai, tiesiog vadinami ekonomikomis,
gamina labai daug įvairių prekių ir teikia paslaugų. Tai maistas ir butai,
drabužiai ir knygos, televizoriai ir automobiliai, medicininis aptarnavimas
ir pan. Vienas iš būdų įvertinti kuria nors ekonominę sistema – išmatuoti
visų jos teikiamų prekių bei paslaugų vertę. Žinoma, įvertinę bendrąją
gamybos apimti, dar nesužinosime apie šalies žmonių gyvenimo lygį. Mat
turtingo žmogaus ir laimingo žmogaus sutapatinti negalima. Žmogui būtini ir
kiti dalykai būtent: pasitenkinimas savo darbu bei aplinka. Tačiau, ššiaip
ar taip, pagamintos produkcijos ir suteiktų paslaugų apimtys – vienas
svarbiausių ekonomikos sėkmės rodiklių.

Gaminių ir paslaugų įvairovė sąlygoja problema: kaip išmatuoti
visą šalies nacionalinį produktą? Kaip galima sumuoti, pavyzdžiui, bulves
ir obuolius? Tai fiziškai skirtingi produktai,. Atsakymą pateikia rinkos
kainos (tai tikroji prekės ar paslaugos kaina mainų metu).

Tarkim, kad jeigu obuoliai perkami po 1 litą už kg, o bulvės po
50 centų, tai reiškia, kad 1 kg obuolių yra vertas 2 kg bulvių. Remiantis
rinkos kainomis, bulves ir obuolius galima palyginti ir susumuoti.

Bulvių ir obuolių sumavimas, remiantis rinkos kainomis
|Pavadinima|Kiekis, kg|Kaina, |Rinkos veertė, lt |
|s | |lt/kg |(2)*(3)=(4) |
|1 |2 |3 |4 |
|Bulvės |5000 |0,50 |2500 |
|Obuoliai |1500 |1,00 |1500 |
|Iš viso: |4000 |

Analogiškai galima nustatyti sudėtingos ūkinės sistemos teikiamų
prekių ir paslaugų bendrąją vertę. Padauginę produkcijos kiekį iš kainos,
gauname vieno kurio nors produkto vertę. Tuo tarpu sumodami įvairių
produktų – maisto, drabužių, knygų, televizorių ir kt. – kainas, g

galime
pinigais įvertinti metinį nacionalinį produktą.

Nacionalinis produktas(NP)

(national product) – tai pinigais išreikšta vertė prekių ir

paslaugų, kurias pagamina šalis per tam tikrą laikotarpį

(dažniausiai per metus).

Gaminami daugiau prekių bei paslaugų, daugiau turime pajamų.
Pavyzdžiui, jei firma „Lituanika“ gamina daugiau batų, tai ji samdo daugiau
darbuotojų. Todėl didėja ir darbuotojų gaunamos pajamos, ir firmos gaunamas
pelnas. Kai gaminame prekes ir teikiame paslaugas, tai kartu kuriame
pajamas (pelną). Pastaroji idėja, nagrinėjant monetarinę ekonomiką,
teikiančią tik vartojimo prekes ir paslaugas.

Nacionalinės pajamos (national income) – tai visuomenės

pajamos, kurias firmos, organizacijos ir individai gauna

darbo užmokesčio, palūkanų, pelno ir rentos pavidalu, atėmus

mokesčius.

Kitaip tariant, nacionalinės pajamos – tai visos piniginės
pajamos, gaunamos mainais už gamybos išteklių tiekimą ūkinei veiklai tam
tikru laikotarpiu.

Galutinis produktas (final product/final goods/final output)

–tai prekės ir paslaugos, skirtos tiesiogiai vartotojui

galutiniam vartojimui, kaip priešprieša tarpiniams

pusgaminiams, vartojamiems kitoms prekėms aar paslaugoms

pagaminti.

Taigi galutinės prekės ir paslaugos yra tos, kurias įsigyja
galutiniai jų vartotojai; nenaudojamos kaip sąnaudos kitiems produktams
gaminti, ir tuo nutraukiant tolesnį produkto judėjimą rinkoje. Galutinėmis
prekėmis kaip išimtis laikomos investicinės prekės.

Tarpinis produktas arba tarpinė prekė (intermediate product

or intermediate goods) – tai produktas (prekė), kuris

perkamas tolimesniam perdirbimui ir skirtas kitam produktui

(prekei) gaminti arba vėliau perparduoti.

Tai, kokį produktą laikyti galutiniu, lemia ne fizinės produkto
charakteristikos, bet jo paskirtis. Pavyzdžiui, metalas, elektros energija,
kuras, kuriuos verslo firmos naudoja kaip žaliavas savo produkcijai
gaminti, yra tarpinis produktas. Tuo tarpu k

kuras ar elektros energija
skirti namų ūkių poreikių tenkinimui yra galutinės prekės. Jei benziną
perka degalinės savininkas, tai jis ra tarpinis produktas, skirtas
perparduoti. Jei tą patį benziną perka fermeris ar sunkvežimio vairuotojas,
tai jis taip pat yra tarpinis produktas, skirtas grūdams gaminti ar
pervežti. Ir tik turistas perka benziną vartojimui kaip galutinį produktą.
Taigi priklausomai nuo to, kur naudojamos prekės, gali būti tarpinės arba
galutinės.

Kartotinio prekių ir paslaugų apskaičiavimo išvengiama, jei
nustatant nacionalinį produktą sumuojama kiekviename gamybos etape sukurtą
pridėtinė vertė.

Pridėtinė (pridėtoji) vertė (value added) – tai kiekvienoje

gamybos stadijoje prekių ar paslaugų vertės padidėjimas; tai

firmos pardavimo įplaukų (pajamų) ir jos įsigytų medžiagų

bei paslaugų kainos skirtumas.

Kitaip tariat, tai vertė, kurią gamintojas, prekybininkas,
paslaugų teikėjas prideda prie žaliavų, medžiagų arba prie prekių
(paslaugų), kurias jis įsigja, kad sukurtų naują prekę ar paslaugą, vertės.

Galutinių ir tarpinių produktų skirtumas parodytas lentelėje.
Panagrinėkime šį pavyzdį (pateiktieji duomenys sąlyginai), rodanti
pridėtinės vertės produkto – duonos gamybos grandyje, susidarymą.

Galutiniai ir tarpiniai produktai
|Gamybos stadijos |Pardavimo |Tarpinio |Pridėtinė |
| |kaina, Lt/kg |produkto |vertė, Lt |
| | |kaina, Lt |(2)-(3)=(4) |
|1 |2 |3 |4 |
|1. Tarpiniai produktai: | | | |
|1.1Grūdai |0,20 |0 |0,20 |
|1.2 Miltai |0,45 |0,20 |0,25 |
|1.3 Duona (didmeninis |0,95 |0,45 |0,50 |
|pardavimas) | | | |
|2. Galutinis produktas: |1,25 |0,95 |0,30 |
|2.1 Duona (mažmeninis | | | |
|pardavimas) | | | |
|Iš viso: |1,25 |

Lentelėje pateikiamos keturios tarpusavyje susijusios firmos:
žemdirbių, malūninkų, kepėjų ir prekybos. Duonos gamybos pirmoji stadija –
tai kviečių išauginimas: žemdirbiai patys iš savo sėklos išaugina grūdus,
parduoda miltų gamintojui 0,20 Lt/kg, todėl jų veiklos pridėtinė vertė 0,20
Lt. Antroji stadija –

tai grūdų malimas. Miltai jau kainuoja 0,45 ct/kg.
Produkto vertė padidėja 25 centais. Pastaroji suma yra pridėtinė vertė.
Trečioje ir ketvirtoje gamybos stadijose – kepant duoną ir parduodant ją,
vėl padidėja produkto vertė. Galutinis produktas – tai duonos kepalas,
kainuojantis 1,25 lito. Tik šią sumą reikia įskaityti į nacionalinio
produkto vertę. Jei prie jos pridėsime sumas, parodytas 3 stulpelyje, tai
karu atliksime pakartotinius skaičiavimus. Todėl nacionalinio produkto
vertę nepagrįstai padidintume iki 2,85 lito.

Analogiškai, naudojant pridėtinės vertės sumavimo būdą, galima
apskaičiuoti ir šalies bendrąjį nacionalinį produktą. Visų galutinių
produktų bendroji rinkos kaina (atitinkanti bendrąsias išlaidas
nacionalinių pajamų balanse) atitinka visų ekonomikos produktų bendrą
pridėtąją vertę kiekvienoje produkto gamybos stadijoje.

Šalies gamybos apimti galima nustatyti trimis metodais :1)
gamybos,2) išlaidų 3) pajamų.

Nustatant gamybos būdu šalies nacionalinio produkto apimtį, pagal
veiklas sumojama pridėtinė vertė, sukurta kiekvienoje ekonomikos ūkio
šakoje.

Išlaidų metodu nacionalinis produktas nustatomas kaip galutinė
įvairios paskirties prekių ir paslaugų paklausa, t.y. kaip visų ekonomikos
sektorių išlaidos. Prekės ir paslaugos, pagamintos šalyje, gali būti
panaudojamos: namų ūkio vartojimui, valstybės vartojimui, investicijoms į
naują kapitalą arba grynųjų pardavimų užsieniečiams finansavimui (arba
grynajam eksportui). Apskaičiuojant nacionalinio produkto vertę išlaidų
metodu galutiniai produktai skirstomi į keturias kategorijas:

1. Asmeninio (namų ūkio) vartojimo išlaidos (C) – tai vartotojų
piniginių išlaidų galutinėms prekėms bei paslaugoms pirkti suma. Vartojimas
yra ekonominės veiklos galutinis tikslas, todėl žmonės dirba ir gamina
daiktus, kad galėtų jais naudotis. Asmeninio vartojimo išlaidos (C) sudaro
didžiausią nacionalinio produkto (NP) vertės dalį. Jos skirstomos į
į tris
pagrindinius komponentus: a) trumpalaikio vartojimo prekės (pvz. maistas,
drabužiai ir pan.); b) ilgalaikio vartojimo prekės (pvz. televizoriai,
šaldytuvai, baldai, automobiliai ir pan.); c) paslaugos (pvz. medicinos,
buities, transporto, švietimo, kultūros, juridinės konsultacijos ir pan.).

2. Vyriausybės išlaidos prekių bei paslaugų pirkimui (G).
Vyriausybės išlaidos – tai centrinės ir vietinės valdžios institucijų
išlaidos galutinėms prekėms bei paslaugoms, taip pat darbo jėgai įsigyti ir
naudoti. Vartojimo prekės ir paslaugos nėra vieninteliai ekonomikos
teikiami produktai. Vyriausybė samdo mokytojus ir tokiu būdu teikia
švietimo paslaugas. Ji tiesa, taiso tiltus, kelius ir tokiu būdu garantuoja
prekę – gerus tiltus ir kelius. Visų lygių valdžios – valstybės (šalies),
apskričių ir vietinės savivaldybės – vartoja lėšas, pirkdamos įvairių
vartojimo prekių jų finansuojamuose įstaigose ir organizacijose bei
teikdamos visuomenines gėrybes.

Į nacionalinį produktą įskaitomos vyriausybės išlaidos, skirtos
prekėms ar paslaugoms įsigyti (G), bet neįskaitomi transferiniai mokėjimai.
Valstybės išmokami transferiniai mokėjimai nepadidina nacionalinio
produkto, o tik jį perskirsto, todėl jie neįtraukiami į vyriausybės
išlaidas, nustatant nacionalinį produktą kaip atskirą vyriausybės išlaidų
dalį. Pvz. kai vyriausybė perka lėktuvus, tai reiškia, kad jie bus
pagaminti. Bet jeigu vyriausybė vykdo transferinius mokėjimus, sakysim moka
pensijas, tai reiškia, kad pastarųjų išmokų gavėjai nieko neprivalo
pagaminti. Todėl vyriausybės išlaidos, skirtos lėktuvams pirkti, įskaitomos
į nacionalinio produkto vertę, o transferiniai mokėjimai – ne.

Vyriausybės transferiniai mokėjimai (goverment transfer

payments) – tai visi vyriausybės mokėjimai individualiems

asmenims, šeimoms ir organizacijoms, teikiami be jokio

prekinio ekvivalento.

Vyriausybės transferinės išmokos mokamos norint užtikrinti
socialines garantijas, bet jos nėra šelpiamųjų asmenų produktyvios veiklos
ekvivalentas ar kompensacija už jų paslaugas. Šios išmokos parodo turto
perskirstymą, o ne mokėjimus už konkrečias prekes ir paslaugas. Asmenims ar
šeimoms transferiniai mokėjimai išmokami šiais atvejais:

a) senatvės ar invalidumo pensijos; b) socialinio draudimo
išmokos nedarbo atveju; c) gerovės pašalpos (skurdo atveju); d) motinystės
pašalpos; e)pašalpos karo veteranams; f) palūkanos išmokamos gyventojams už
jų turimus valstybinius vertybinius popierius.

Organizacijoms bei įmonėms transferiniai mokėjimai išmokami, kai
suteikiamos:

a) subsidijos valstybinėms įmonėms, padengiant jų įvairius
nuostolius; b) oficialios tikslinės investicijos, pvz. vyriausybė skiria
lėšų miesto savivaldybei tilto statybai ar miesto gatvių apšvietimo
reorganizavimui.

Privatūs transferiniai mokėjimai (private transfer payments)

– tai visa privati parama atskiriems asmenims ar šeimoms,

teikiama be jokio prekinio ekvivalento.

Privačios transferinės įmokos – tai ne gamybos ar darbo
rezultatas, o tik lėšų perskirstymas, pvz. tėvų kas mėnesį teikiama parama
studentams; vienkartinė parama iš atskirų rėmėjų ir pan.

3. Individualios (privačios vidaus investicijos (I). Visuomenė
gamina ne tik vartojimo prekes ir paslaugas, kurias perka gyventojai ir
vyriausybė, bet ir kapitalą, kuris garantuoja ateities gamybinę veiklą.

Investicijos (investment) – tai lėšų įdėjimai perkant

materialųjį kapitalą (pagrindinį ar apyvartinį kapitalą);

tai lėšos (įdėtos lėšos) perkant tokius finansinius

vertybinius popierius, kaip obligacijos ir akcijos.

Taigi investicijos – verslo firmų išlaidos naujoms įmonės
statyti, įrengimams pirkti ,gatavų prekių atsargoms papildyti. Kitaip
tariant, tai nupirkti kapitaliniai ištekliai prekėms ir paslaugoms kurti.

Investavimas (investment) – tai finansinio kapitalo vienos

firmos pavertimo kita arba fiziniais fondais procesas; tai

gamybos priemonių įsigijimas, kurio tikslas – pakeisti ar

išplėsti pagrindinio kapitalo pobūdį.

Šiuos abu terminus ekonomistai vartojo apibūdinti specifinei
ekonominei veiklai, susijusiai au turto pirkimu. Investavimo terminas
vartojamas kalbant apie realųjį investavimą, t.y. realaus pagrindinio
kapitalo kaupimą: pastatų, įrengimų, įmonių, mechanizmų, namų įsigijimą, o
ne apie finansinį investavimą, pvz. obligacijų ar akcijų įsigijimą. Šiuo
pažiūriu investavimas gali būti naudojamas kaip ekonominio kilimo jėga.
Materialusis investavimas sukuria naują pagrindinį kapitalą ir padidina
šalies gamybos pajėgumą, o finansinis investavimas – tai tik esamojo
pagrindinio kapitalo pervedimas iš vieno asmens ar organizacijos nuosavybės
kitai. Makroekonomikoje, priešingai negu mikroekonomikoje investavimas
neapima vienos finansinių lėšų formos pavertimo kita.

Bendrosios individualios (privačios) vidaus investicijos (Ig

– gross private domestic investment) –tai visos tam tikro

laikotarpio išlaidos, skirtos naujoms įmonėms,

gyvenamiesiems namams pastatyti, įrengimams įsigyti, taip

pat atsargoms papildyti.

Kitaip tariant, tai visos pagamintos investicinės prekės,
neatsižvelgiant į jų paskirtį, t.y. į tai, ar jos buvo skirtos gamybos
plėtimui, ar tik pakeitė senas nusidėvėjusias gamybos priemones. Bendrosios
individualios vidaus investicijos pagal savo paskirti susideda iš dviejų
dalių: a) atstatymo investicijų ir b) grynųjų individualių vidaus
investicijų. Bendrąsias individualias (privačias) vidaus investicijas
sudaro :

Ig=In+A,

Čia: Ig -bendrosios individualios (privačios) vidaus
investicijos, Lt;

In – grynosios individualios (privačios) vidaus
investicijos, Lt;

A – atstatymo investicijos (amortizacija), Lt.

Atstatomosios investicijos (amortizacija) (deprecation) –

tai investicijos atstatančios nusidėvėjusias gamybos (darbo)

priemones.

Atstatomosios investicijos kompensuoja amortizaciją, t.y.
pagrindinio kapitalo vertės sumažėjimą dėl jo nusidėvėjimo ir laiko
(senėjimo), ir užtikrina pagrindinio kapitalo nusidėvėjimo atstatymą.
Gamybos proceso metu kapitalas yra vartojamas, t.y. mažėja gamintojo
pagrindinių gamybos priemonių atsargų esamoji vertė.

Grynosios individualios (privačios) vidaus, arba neto,

investicijos (In – net investment) –tai investicijos,

skirtos naujoms papildomoms gamybos priemonėms įsigyti; tai

kapitalo padidėjimas.

Grynosios individualios vidaus investicijos In kapitalą padidina.
Jos bendrųjų individualių investicijų (Ig) ir amortizacijos (A) skirtumas:

In= Ig – A

Kapitalo didėjimą parodo tik grynosios individualios (privačios)
vidaus investicijos, tačiau į nacionalinį produktą įskaičiuojamos tiek
pagrindinio kapitalo atstatymui, tiek jo plėtimui skirtos investicinės
prekės, pagamintos esamaisiais metais.
|Pradinė kapitalo |Plius Kapitalo |Minus Kapitalo |Lygu Kapitalo suma|
|suma metų |prieaugis: |nusidėvėjimo |metų pradžioje |
|pradžioje |Nauji pastatai, |atstatymas: | |
| |įrengimai ir |Pastatų bei | |
| |atsargų pokytis |įrengimų | |
| | |amortizacija ir | |
| | |senėjimas | |
| |Bendrosios |Atstatomosios | |
| |individualios |investicijos | |
| |investicijos |(amortizacija) |Grynosios |
| | | |investicijos |
| | | | |
|Kapit|Pastatai, | | | |
|alo |įrengimai | | | |
|suma |ir | | | |
|metų |atsargos | | | |
|pradž| | | | |
|ioje | | | | |
| | | | | |
| | | | |Kapitalo suma metų|
| | | | |pabaigoje |

Sausio 1d.

Gruodžio 31 d.

Per metus kapitalas išauga tiek, kiek padidėja bendrosios
investicijos, apskaičiavus amortizaciją. Grynosios investicijos įvertina
kapitalo padidėjimą.

Santykis tarp bendrųjų individualių investicijų ir atstatymo
investicijų yra geras ekonomikos būklės rodiklis. Skiriamos keturios
ekonomikos būklės: klestėjimo, nuosmukio, sąstingio ir plėtros.

Taigi jeigu nagrinėjama uždara mišrioji ekonomika, neturinti
ryšio su aplinkiniu pasauliu, arba jeigu abstrahuojamasi nuo ryšio su
užsienio šalimis, tai nacionalinio produkto sudėtinių dalių visuma,
apskaičiuojant išlaidų metodu, išreiškiamas tokia formule: NP=C+G+I.

4. Grynasis eksportas (NE) (net exports) – tai šalies eksporto
(E) dalis, viršijanti importą (I). Kitaip tariant, tai skirtumas tarp viso
metų eksporto ir importo:

NE=E – I .

Eksportas (exports) – tai prekių bei kapitalo išvežimas į

užsienį, paslaugų teikimas užsieniui; tai per tam tikrą

laikotarpį į užsienį parduotų bei išvežtų prekių kiekis ir

vertė.

Prekių ir paslaugų eksportas (E) (exports of goods and services)
yra svarbus dviem atžvilgiais: a) kartu su importu jis sudaro šalies
mokėjimų pusiausvyrą, kad galėtų mokėti už importą užsienio valiuta; b)
eksportas turi įtakos nacionalinio produkto apyvartai, padeda gauti
tikrąsias pajamas. Pvz. eksportuojami linai sudaro dalį Lietuvos bendrosios
produkcijos, todėl jie turi būti įskaityti į nacionalinį produktą.
Eksportuojami linai napriskiriami nė vienai iš anksčiau paminėtų trijų
kategorijų (G, C, I), ir laikomi atskira nacionalinio produkto vertės
dalimi (E).

Importas (imports) – tai prekių, paslaugų ir pagrindinio

kapitalo įvežimas iš užsienio; tai per tam tikrą laikotarpį

iš užsienio pirktų bei įvežtų prekių ir paslaugų kiekis bei

vertė.

Prekių ir paslaugų importas (I) (imports of goods and services)
yra svarbus dviem atžvilgiais: a) kartu su eksportu jis sudaro šalies
prekybos balansą, t.y. importą finansuoja eksportas; taip palaikomas pajamų
ir produkcijos apimties lygis; b) importas neturi įtakos nacionalinio
produkto apyvartai, padeda sumažinti tikrąsias pajamas ir apimtį.

Atvirosios ekonomikos sąlygomis nacionalinio produkto sudedamųjų
dalių visuma, apskaičiuojant išlaidų metodu, gaunama susumavus visų keturių
ekonomikos sektorių išlaidas:

NP = C + I + G + NE

Gamybiniai pajėgumai (manufacturing capacity) – tai

produkcijos apimtis, kurią galima pagaminti per tam tikrą

laiką, iki galo panaudojant visus turimus gamybos išteklius.

Kiekvienos šalies ekonominė plėtra (augimas) yra sudedamoji
valstybės ekonominės politikos dalis. Sparti ekonomikos plėtra sudaro
prielaidas ne tik tiesiogiai didinti valstybės gamybinį potencialą, bet ir
spręsti socialines problemas, pvz. padidinti darbo jėgos užimtumą, išplėsti
prekių gamybą ir paslaugų pasiūlą. Kartu gamybos plėtojimas sukelia ir
nemažai problemų, pvz. kaip išsaugoti savo aplinką bei gamtinius
išteklius?

Ekonominis augimas (plėtra) (ekonomic growth/expansion) –

tai procesas, pasireiškiantis realiojo Bendrojo nacionalinio

produkto (BNP) ar Bendrojo vidaus produkto (BVP) apimties

padidėjimu per tam tikrą laikotarpį.

Taigi kitaip tariant, ekonominis augimas (plėtra) – tai šalies
ekonomikos gamybinio pajėgumo padidėjimas; tai ilgalaikis valstybės
gamybinio potencialo plėtojimas, kurį aprūpina nacionalinio produkto
apimties didėjimas. Akivaizdu, kad ekonominė plėtra turi būti kiekybiškai
išmatuota – tai leistų palyginti atskirų laikotarpių ekonominės plėtros
tempus, taip pat atlikti atskirų valstybių ekonominės plėtros tempų
palyginamąją analizę. Praktiškai paprastai naudojamas realiojo BNP ir BVP
rodiklis kurio pagrindu skaičiuojamas valstybės ekonominio potencialo
augimas.

Ekonomikos rodiklis (economic indicatos) – tai ekonomikos ar

tam tikros jos dalies statistinis matmuo (rodiklis),

naudojamas įvertinant ekonominių procesų kaitą, jų tolesnę

eigą.

Augimo tempai (growth rate) – tai santykinis ekonominio

rodiklio dydžio pasikeitimas lyginamaisiais laikotarpiais.

EKONOMINIS (VERSLO, ŪKINĖS VEIKLOS) CIKLAS

Nacionalinio produkto apimtis nuolat keičiasi. Vienas svarbiausių
valstybės ekonominių tikslų – tolygaus ekonomikos augimo (plėtros)
užtikrinimas. Stebint šalies ekonomikos plėtrą ilgesnį laiką, pastebėta,
kad ekonomikos sistema vystosi cikliškai. Brėžinyje parodyta, kaip kinta
ekonomika: matyti pakilimai ir nuosmukiai. Ilgų laikotarpių požiūriu, tas
kitimas reiškiasi kaip nacionalinio produkto augimas, o trumpais
laikotarpiais galima pastebėti BNP (BVP) augimo tempų svyravimus.

Per trumpą laikotarpį pastebimi BNP (BVP) augimo tempu
svyravimai: jo apimtis – tai didėja, tai mažėja. Šį ekonominių svyravimų
teiginį iliustruoja brėžinys, kuriame matyti ekonomikos pakilimai ir
nuosmukiai. Ir duotuoju atveju pavaizduotas ekonominis procesas vyksta
nedarniai, todėl galima būtų jį vadinti ekonomikos nuokrypiais.

Ekonominės veiklos apimtis, Bendra
tendencija
nacionalinis produktas
(TRENDO LINIJA)
(Realusis BNP)

Viršūnė

Pakilimas

Viršūnė Pakilimas Lūžis

Nuosmukis

Lūžis

V L V
L Laikas

Ekonomikos pakilimą (expansion) keičia nuosmukis (recession).
Tarpiniai taškai – tai ūkinės veiklos (verslo) aktyvumo lūžis (L) (trough)
ir viršūnė (V) (peak). Toks grafiškas ūkinės veiklos modelio vaizdavimas
dažnai yra vadinamas verslo, arba ekonominiu ciklu. Terminas „ciklas“
paprastai vartojamas pasikartojančiam procesui nusakyti.

Ekonominiai svyravimai (economic fluctation) – ekonominių

reiškinių kilimas virš arba leidimasis žemiau susiklosčiusių

tendencijų (trendo linijos).

Ekonominis (verslo, ūkinės veiklos) ciklas (business cycle/

trade cycle) – tai periodiškas ekonomikos svyravimas; tai

ekonomikos kilimo bei nuosmukio periodų kaitos procesas.

Kalbant apie ekonomikos (verslo, ūkinės veiklos) ciklus, žmonės
turi galvoje tokius dalykus, kitaip klestėjimą arba krizę.

Nuo ekonomikos ciklai ir skiriasi vienas nuo kito trukme bei
intensyvumu, tačiau vis dėlto visi jie turi tam tikras vienodas fazes
(stadijas), kurios apibūdina ūkinės veiklos pokyčius. Skiriamos keturios
ekonomikos (verslo, ūkinės veiklos) ciklo fazės: tai ekonomikos nuosmukis
(dar jis vadinamas recesiniu tarpsniu), lūžis, ekonomikos pakilimas ir
viršūnė. Kadangi ekonomikoje įsiviešpatauja visiškas užimtumas, gamyba
dirba maksimaliu režimu, todėl didėja prekių ir paslaugų paklausa, kartu
didėja ir kainos. Visuminė, arba bendroji paklausa pasiekia, o vėliau ir
pranoksta palaikytiną prekių bei paslaugų produkcijos apimtį.

Visuminė paklausa (aggregate demand) – tai prekių ir

paslaugų, kurias norėtų įsigyti vartotojai tam tikru laiku,

esant vidutiniam kainų lygiui, visuma.

Kitaip tariant, visuminė paklausa – tai bendrosios vartotojų
(pirkėjų) išlaidos, kad jie galėtų įsigyti prekes ir paslaugas, sudarančias
visuminę pasiūlą.

Visuminė pasiūla (aggregate supply) – tai visuma prekių ir

paslaugų, kurias tam tikru laiko momenu gamintojai

(pardavėjai) gali pateikti į vartojimo rinką, esant

vidutiniam kainų lygiui.

Kitaip tariant, visuminė pasiūla – tai potencialus BNP. Idealiomis
sąlygomis visuminė Paklausa turi atitikti visuminei pasiūlai.

Taigi jeigu visuminė paklausa ir toliau didėja, atsiranda stygiaus
(trūkumo, deficito) požymių darbo ir žaliavų bei medžiagų rinkose. Tolesnis
gamybos plėtimas galimas tik naujų investicijų dėka, tačiau investavimas –
ilgai trunkantis procesas. Dėl to gamyba į padidėjusią paklausą reaguoja
pirmiausia kainų pakilimu. Tai paruošia dirvą ūkinės veiklos (verslo) ciklo
fazei – nuosmukiui.

Norėdami nagrinėti smukimo (recesijos) fazę, pirmiausia turime
apibūdinti nuosmukį, t.y. momentą, kada pradeda mažėti ekonomikos
aktyvumas. Kyla klausimas: kokio masto turėtų būti nuosmukis kad jį
galėtume laikyti ūkinės veiklos (verslo) ciklo faze? Ekonomistų nuomone,
nuosmukiu reikia laikyti žymų ekonomikos sutrikimą, o ne bet kokį
virpėjimą.

Nuosmukis (recession) – tai bendrosios gamybos apimties,

pajamų, užimtumo ir prekybos lygio sumažėjimas, paprastai

trunkantis nuo pusės metų iki vienerių metų bei apimantis

daugelį nacionalinio ūkio sričių ir sukeliantis jų

sutrikimus.

Kiti ekonomistai laikosi paprastesnio apibrėžimo:

Nuosmukis – tai laikotarpis, kai mažiausiai du metų

ketvirčius iš eilės (pusę metų) mažėja realusis BNP (BVP)

bei ekonominis ūkinių subjektų aktyvumas ir ryškėja žymi

(sparti) kainų mažėjimo tendencija.

Taigi nuosmukio laikotarpis prasideda tada, kai gamintojai
susiduria su pagamintos produkcijos realizacijos problema. Baigiantis
didžiausio ekonominio aktyvumo laikotarpiui, t.y. pakilimo, dėl įvairių
priežasčių vartotojai ir verslininkai pradeda riboti savo išlaidas.
Verslininkai gali atleisti iš darbo darbuotojus, mažiau perka žaliavų bei
medžiagų ir, susikaupus atsargų pertekliui, ima mažinti gamybą. Kiti
verslininkai gali nuspręsti tebenaudoti senas įmones, įrengimus, užuot
investavę ar statę naujus įmonių korpusus. Nesvarbu, kokios būtų
priežastys, tačiau verslo ir vartojimo išlaidų mažinimas rodo gamybos
mažinimo, t.y. nuosmukio fazės,pradžią.

Mažėjant išlaidoms ir verslo firmoms ribojant savo veiklą, vis
mažiau gaminama produkcijos, atsiranda darbo jėgos perteklius, iš darbo vis
daugiau atleidžiama darbuotojų. Kadangi šie kartu yra ir vartotojai, tai
jie mažiau perka prekių. Taigi nedarbas dar labiau mažina visumines
išlaidas, o tai lemia dar didesnį produkcijos gamybos nuosmukį ir nedarbo
plitimą. Tačiau kainų lygis dar nemažėja. Kainų mažėjimo tendencija
pasireiškia tik tada, kai nuosmukio fazė trunka ilgai ir pereina į „krizę“
(depresiją), t.y. nuosmukis baigiasi lūžiu arba posūkio tašku (turning
point), kuriame ekonominis aktyvumas yra mažiausias.

Lūžio, arba posūkio taškas yra žemiausia ūkinės veiklos (verslo)
ciklo fazė. Šiame taške realiojo BNP apimtis yra mažiausia. Dar labiau
sumažėja gamyba ir padidėja nedarbas. Šis sąstingio laikotarpis labai
sunkus, nes dėl didelio nedarbo sunku susirasti darbą, žlunga daug verslų.
Labai sunkūs ir ilgai trunkantys nuosmukiai vadinami depresija.

Ne taip paprasta nustatyti, kada vyksta tikrasis nuosmukis. Dar
sunkiau nustatyti, kada nuosmukį reikėtų vadinti depresija.

Depresija (depression) – tai ilgai besitęsiantis aukšto

nedarbo lygio sąstingio laikotarpis.

Pažymėtina, kad nėra bendrai priimto, tikslaus depresijos
apibrėžimo. Teigiama, kad depresijai būdingas nedarbo lygis – 10 ir daugiau
procentų dvejų ar trijų metų laikotarpiu.

Po šio laikotarpio, kai ekonomika pradeda atsigauti, prasideda
ketvirtoji ciklo fazė – ekonominis pakilimas, arba plėtra.

Pakilimas (expansion) – tai ekonomikos ciklo fazė, kai

didėja gamyba ir užimtumo lygis.

KAS SĄLYGOJA IR SUKELIA EKONOMIKOS CIKLINIUS SVYRAVIMUS?

Deja, vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą ekonominėje
literatūroje nerasime. Manoma, kad ekonominę „krizę“ sukelia ne tik
emociniai, bet ir politiniai veiksniai. Ekonominis svyravimas sąlygoja
tokie veiksniai: karai; stichinės nelaimės; kadrų pasikeitimai valstybių
centrinio valdymo organuose (institucijose); pagrindinių mokslo išradimų,
techninių naujovių (inovacijų) panaudojimo nereguliarumas; netolygus
produkcijos paskirstymas skirtinguose regionuose (rajonuose); gyventojų
skaičiaus augimas ir pan.

Daugelį metų ekonomistai stengiasi sukurti teoriją, kuri
paaiškintų visas ekonominio (verslo, ūkinės veiklos) ciklo fazes. Yra
keliolika teorijų, savaip aiškinančių ekonominius svyravimus. Šiuolaikiniai
ekonomistai, aiškindami ekonominio (verslo, ūkinės veiklos) ciklo
svyravimus, dažnai išskiria išorinius ir vidinius veiksnius.

Išoriniai veiksniai (external factors) – tai reiškiniai,
vykstantys už ekonomikos sistemos ribų. Jie veikia ekonomiką lygiai taip,
kaip pentinų spustelėjimas, priverčiantis lenktyninį žirgą šuoliuoti.
Išorinių veiksnių pavyzdžiai – atradimai, išradimai ir technologinės
naujovės, gyventojų skaičiaus pokyčiai, karai ir kiti svarbūs politiniai
bei socialiniai įvykiai.

Vidiniai veiksniai (internal factors) – tai reiškiniai,
vykstantys pačioje ekonomikos sistemoje. Ekonomikos svyravimų vidiniai
veiksniai gali sukelti ekonominio (verslo, ūkinės veiklos) ciklo pakilimą
(plėtrą) arba nuosmukį (gamybos mažinimą). Vidiniai veiksniai susiję su
vartojimu, verslo investicijomis ir vyriausybės veikla.

Vartojimas. Kai vartotojų išlaidos didėja, verslo (ūkinės
veiklos) ciklas pereina į pakilimo laikotarpį, o kai vartojimo išlaidos
mažėja, ekonomika įžengia į nuosmukio laikotarpį.

Verslo investicijos į gamybos priemones – įmones, įrengimus,
naujas technologijas – sukuria papildomas darbo vietas ir tuo didina
vartotojų perkamąją galią. Išlaidų augimas, sukeltas pradinio investicijų
padidėjimo, savo ruožtu toliau skatina investicijas, vartojimą ir gamybą.
Kai investicijos mažėja, viskas vyksta priešingai, ir ekonomika įžengia į
nuosmukio laikotarpį.

Vyriausybės veikla reiškiasi jos vykdoma politika, kuri gali
suteikti ekonominiam (verslo, ūkinės veiklos) ciklui kilimo arba smukimo
postūmį. Vyriausybė tai daro dviem būdais – „įrankiais“ arba strategijomis.
Vienas jų reiškiasi mokesčiais ir biudžeto išlaidoms. Kitas – reguliuojant
pinigų pasiūlą ir kreditus. Ekonomistai vyriausybės galią apmokestinti ir
daryti išlaidas vadina vyriausybės fiskaline politika (fiscal policies) ,o
jos galią reguliuoti pinigų ir kreditų pasiūlą – vyriausybės monetarine
politika (monetary policies).

Apibendrinus daugelio ekonomistų nuomonę, galima teigti, kad
ekonominių ciklų svyravimai yra susiję su visuminiais pasiūlos ir visuminės
paklausos pokyčiais. Ir pagrindinės ciklinių svyravimų priežastys glūdi
visuomenės paklausos pokyčiuose. Bent vieno visuminės paklausos elemento
kitimas gali sužadinti gamybinio aktyvumo svyravimus. Manoma, kad
investicijos yra sunkiausiai reguliuojamos visuminės paklausos veiksnys.
Ilgalaikiai stebėjimai patvirtino, kad investicijų kitimas atitinka BNP
(BVP) kitimą.

Defliacinis tarpsnis (defliationary gap) – tai situacija,

kai visuminė paklausa yra mažesnė už pasiūlą.

Kai visuminė paklausa didesnė už visuminę pasiūlą, tai šis

skirtumas vadinamas infliaciniu tarpsniu (infliationary

gap).

Reikia atkreipti dėmesį į tai,kad ne visi ekonominio (verslo,
ūkinės veiklos) aktyvumo svyravimai turi reikšti ekonominius skirtumus.

Šiuo metu Lietuvos ūkis išgyvena ekonomikos nuosmukį, susijusį su
Rusija: mažėja gamyba, didėja nedarbas, neįveikiama infliacija ir kt. Tai
priklauso nuo daugelio kitų priežasčių. Tokį ekonomikos nestabilumą
sąlygojo pasikeitusios išorinės ir vidinės sąlygos.

Išorinės – tai pusę amžiaus užtrūkusi Lietuvos ūkio integracija į
buvusios SSRS struktūrą, ekonomikos sistemos pasikeitimas, užsienio
ekonominės politikos problemos.

Vidinės – tai valstybės ūkio struktūros pertvarka, gamybinių
santykių pasikeitimas (privatizacija), kapitalinių investicijų trūkumas,
ekonomikos pertvarkos klaidos ir kt.

EKONOMIKOS STABILIZAVIMO POLITIKA

Ekonomikos stabilizavimo politika (economic stabilization

policy) –tai ekonominių priemonių ir veiksmų programos

visuma (programa) ekonomikos pusiausvyrai aktuali bei

palaikyti infliacijos ar ekonominio nuosmukio laikotarpiu.

Ekonomikos stabilumą ir augimą apibūdina ekonominiai svyravimai ir
ekonominis (verslo, ūkinės veiklos) ciklas. Tai grafiškai pavaizduota
brėžinyje.

Viršūnė

Pakilimas

Viršūnė Pakilimas Lūžis

Nuosmukis

Lūžis

V L V
L Laikas

Dabartinėje praktikoje ekonomikos aktyvumui įvertinti pasitelkiami
du svarbiausi ekonominiai rodikliai BNP ar BVP ir nedarbo lygis. Ekonominio
(verslo, ūkinės veiklos) ciklo nuosmukio ar pakilimo fazę apibūdina du
svarbūs požymiai – gamybos apimties sumažėjimas (ar padidėjimas) ir nedarbo
lygio padidėjimas (ar sumažėjimas). Gamybos apimties pokyčiai įvertinami
apskaičiavus nacionalinį produktą, o nedarbo pokyčiai – nustačius nedarbo
lygį.
Kaip matyti iš brėžinio , ūkinės veiklos aktyvumas „pulsuoja“. Kai
svyravimai tampa pernelyg staigūs, gali padaugėti bedarbių,pagausėti
bankrutuojančių įmonių, ir apskritai visi gyventojai gali nukentėti. Laimė,
kad šalies vyriausybė turi būdų šiems svyravimams tarp ekonomikos kilimų ir
nuosmukių apriboti. Patirtis rodo, kad valstybė gali daug prisidėti prie
ekonomikos stabilizavimo, t.y. sušvelninti pakilimus (bumus) ir nuosmukius.
Valstybė, sudariusi ekonomikos stabilizavimo programas, gali ieškoti būdų,
kaip sumažinti nedarbą, stabilizuoti prekių kainas ir skatinti ekonominės
veiklos aktyvumą.

TRYS SVARBAIUSI VALSTYBĖS EKONOMINĖS POLITIKOS TIKSLAI:

• visuotinis užimtumas;

• stabilios kainos;

• ekonomikos augimas (plėtra).

KOKIE YRA EKONOMIKOS AUGIMO PRANAŠUMAI?

Ekonomikos augimo privalumai yra akivaizdūs.

Visų pirma jos augimas reiškia gamybinių pajėgumų padidėjimą, kas
savo ruožtu užtikrina gamybos apimties padidėjimą ir nedarbo lygio
sumažėjimą. Tad sumažėja ekonomikos sąstingis.

Antra, jei mūsų šalis patiria tikrą ekonomikos augimą, tai mūsų
gyvenimas pagerėja, padidėja prekių, teikiama naujų paslaugų, klesti
visuomenė ir jos kultūra. Jei auga ekonomika toliau, tai mūsų pajamos
ateityje didės. Mes ir mūsų vaikai būsime geriau materialiai aprūpinti. Kai
yra daugiau prekių, teikiama daugiau visiems prieinamų paslaugų, gali
pakilti kiekvieno šalies gyventojo gyvenimo lygis. Be to, dalį padidėjusios
gamybos apimties galima skirti neturtingiesiems, nesumažinant turtingųjų
pajamų. Be to, ekonomikos augimas įgalina šalį teikti pagalbą kitoms
šalims, nemažinant savo gyvenimo lygio. Kitaip sakant, kai ekonomikos
pyragas yra didesnis, tai keli jo gabaliukai gali būti atiduoti toms
šalims, kurioms reikalinga ekonominė ar karinė pagalba.

Lietuvos Vyriausybės nuosekliai vykdoma griežta fiskalinė politika
duoda gerus rezultatus, kurie labai pozityviai vertinami tarptautiniu
lygiu. Gera šalies makroekonominė padėtis, nuosekliai tęsiamos struktūrinės
reformos ir sparčiausias tarp Baltijos šalių BVP augimas leidžia tikėtis,
kad jau kitais metais visos tarptautinės reitingų agentūros priskirs
Lietuvą aukščiausio reitingo šalių grupei”, – sakė finansų ministrė Dalia
Grybauskaitė.

Pasak Lietuvos finansų ekspertų, naujasis reitingas reiškia
didesnį pasitikėjimą šalies nacionaline valiuta, o tam įtakos neabejotinai
turėjo lito susiejimas su euru. Be to, skolinimosi nacionaline valiuta
reitingas visuomet yra aukštesnis nei užsienio valiuta, nes skolai
nacionaline valiuta padengti Vyriausybė gali išleisti daugiau pinigų.

Ekspertai pastebi, kad padidinus šalies reitingą į aukštesnį
įvertinimą galės pretenduoti ir bankai bei kitos įmonės. Jų reitingai
paprastai negali būti aukštesni nei šalies. “Fitch” pabrėžė, kad Lietuvos
finansų sistema yra stabili bei patikima, šalis pasiekė didelės pažangos.

Vyriausybei tęsiant griežtą fiskalinę politiką ir nuosekliai
įgyvendinant sparčias struktūrines reformas, šalis sėkmingai pažengė
integracijos į ES keliu ir yra pakviesta prisijungti prie NATO aljanso.
Reitingų agentūros vertinimu, Lietuvos kredito pajėgumas pastaraisiais
metais stiprėjo: reformuota mokesčių sistema užtikrins stabilias biudžeto
įplaukas, stiprinami administraciniai gebėjimai ES struktūrinių fondų
paramai įsisavinti šaliai įstojus į Europos Sąjungą. Vyriausybė siekia 2003
metais išlaikyti neaukštą fiskalinį deficitą ir per kelerius metus
subalansuoti valstybės biudžetą. Nedidelė šalies užsienio skola, gerai
išvystyta bankų sistema ir sukurtas Rezervinis (Stabilizavimo) fondas
garantuoja, jog Lietuvos ekonomika yra saugi nuo išorinių sukrėtimų, teigia
“Fitch”.

Pažanga privatizavimo, energetikos ir įmonių restruktūrizavimo,
verslo sąlygų gerinimo srityse, agentūros nuomone, užtikrina vieną
sparčiausių pasaulyje – 5-6 proc. – Lietuvos BVP augimą.

Šių metų vasarį “Fitch” pirmą kartą peržiūrėjo Lietuvos kredito
reitingą užsienio valiuta – jo perspektyva buvo padidinta nuo stabilios iki
pozityvios. Reitingų agentūra “Moody’s” Lietuvos kredito reitingus užsienio
valiuta šiemet padidino net trimis laipteliais iki Baa1, o
“Standard&Poor‘s” – vienu – iki BBB. Pastarasis įvertinimas yra vienu
laipteliu žemesnis nei “Moody’s”.

Leave a Comment