Ekonomikos kursinis

EKONOMIKOS STABILUMAS

Esant efektyviai ekonominei sistemai, žmonės gamina ne vardan gamybos, bet vardan vartojimo.

ANONIMAS

Šiuolaikiniai valstybių ūkiai, tiesiog vadinami ekonomikomis, gamina labai daug įvairių prekių ir teikia paslaugų. Tai maistas ir butai, drabužiai ir knygos, televizoriai ir automobiliai, medicininis aptarnavimas ir pan. Vienas iš būdų įvertinti kuria nors ekonominę sistema – išmatuoti visų jos teikiamų prekių bei paslaugų vertę. Žinoma, įvertinę bendrąją gamybos apimti, dar nesužinosime apie šalies žmonių gyvenimo lygį. Mat turtingo žmogaus ir laimingo žmogaus sutapatinti negalima. Žmogui būtini ir kiti dalykai būtent: pasitenkinimas savo darbu bei aplinka. Tačiau, šiaip ar taip, pagamintos produkcijos ir suteiktų paslaugų apimtys – vienas svarbiausių ekonomikos sėkmės rodiklių.

Gaminių ir paslaugų įvairovė sąlygoja problema: kaip išmatuoti visą šalies nacionalinį produktą? Kaip galima sumuoti, pavyzdžiui, bulves ir obuolius? Tai fiziškai skirtingi produktai,. Atsakymą pateikia rinkos kainos (tai tikroji prekės ar paslaugos kaina mainų metu).

Tarkim, kad jeigu obuoliai perkami po 1 litą už kg, o bulvės po

50 centų, tai reiškia, kad 1 kg obuolių yra vertas 2 kg bulvių. Remiantis rinkos kainomis, bulves ir obuolius galima palyginti ir susumuoti.

Bulvių ir obuolių sumavimas, remiantis rinkos kainomis

|s | |lt/kg |(2)*(3)=(4) |

|1 |2 |3 |4 |

|Bulvės |5000 |0,50 |2500 |

|Obuoliai |1500 |1,00 |1500 |

|Iš viso: |4000 |

Analogiškai galima nustatyti sudėtingos ūkinės sistemos teikiamų prekių ir paslaugų bendrąją vertę. Padauginę produkcijos kiekį iš kainos, gauname vieno kurio nors produkto vertę. Tuo tarpu sumodami įvairių produktų – maisto, drabužių, knygų, televizorių ir kt. – kainas, galime pinigais įvertinti metinį nacionalinį produktą.

Nacionalinis produktas(NP)

(national product) – tai pinigais išreikšta vertė prekių ir paslaugų, kurias pagamina šalis per tam tikrą laikotarpį (dažniausiai per metus).

Gaminami daugiau prekių bei paslaugų, daugiau turime pajamų.

Pavyzdžiui, jei firma „Lituanika“ gamina daugiau batų, tai ji samdo daugiau darbuotojų. Todėl didėja ir darbuotojų gaunamos pajamos, ir firmos gaunamas pelnas. Kai gaminame prekes ir teikiame paslaugas, tai kartu kuriame pajamas (pelną). Pastaroji idėja, nagrinėjant monetarinę ekonomiką, teikiančią tik vartojimo prekes ir paslaugas.

Nacionalinės pajamos (national income) – tai visuomenės pajamos, kurias firmos, organizacijos ir individai gauna darbo užmokesčio, palūkanų, pelno ir rentos pavidalu, atėmus mokesčius.

Kitaip tariant, nacionalinės pajamos – tai visos piniginės pajamos, gaunamos mainais už gamybos išteklių tiekimą ūkinei veiklai tam tikru laikotarpiu.

Galutinis produktas (final product/final goods/final output)

–tai prekės ir paslaugos, skirtos tiesiogiai vartotojui galutiniam vartojimui, kaip priešprieša tarpiniams pusgaminiams, vartojamiems kitoms prekėms ar paslaugoms pagaminti.

Taigi galutinės prekės ir paslaugos yra tos, kurias įsigyja galutiniai jų vartotojai; nenaudojamos kaip sąnaudos kitiems produktams gaminti, ir tuo nutraukiant tolesnį produkto judėjimą rinkoje. Galutinėmis prekėmis kaip išimtis laikomos investicinės prekės.

Tarpinis produktas arba tarpinė prekė (intermediate product or intermediate goods) – tai produktas (prekė), kuris perkamas tolimesniam perdirbimui ir skirtas kitam produktui (prekei) gaminti arba vėliau perparduoti.

Tai, kokį produktą laikyti galutiniu, lemia ne fizinės produkto charakteristikos, bet jo paskirtis. Pavyzdžiui, metalas, elektros energija, kuras, kuriuos verslo firmos naudoja kaip žaliavas savo produkcijai gaminti, yra tarpinis produktas. Tuo tarpu kuras ar elektros energija skirti namų ūkių poreikių tenkinimui yra galutinės prekės. Jei benziną perka degalinės savininkas, tai jis ra tarpinis produktas, skirtas perparduoti. Jei tą patį benziną perka fermeris ar sunkvežimio vairuotojas, tai jis taip pat yra tarpinis produktas, skirtas grūdams gaminti ar pervežti. Ir tik turistas perka benziną vartojimui kaip galutinį produktą.

Taigi priklausomai nuo to, kur naudojamos prekės, gali būti tarpinės arba galutinės.

Kartotinio prekių ir paslaugų apskaičiavimo išvengiama, jei nustatant nacionalinį produktą sumuojama kiekviename gamybos etape sukurtą pridėtinė vertė.

Pridėtinė (pridėtoji) vertė (value added) – tai kiekvienoje gamybos stadijoje prekių ar paslaugų vertės padidėjimas; tai firmos pardavimo įplaukų (pajamų) ir jos įsigytų medžiagų bei paslaugų kainos skirtumas.

Kitaip tariat, tai vertė, kurią gamintojas, prekybininkas, paslaugų teikėjas prideda prie žaliavų, medžiagų arba prie prekių (paslaugų), kurias jis įsigja, kad sukurtų naują prekę ar paslaugą, vertės.

Galutinių ir tarpinių produktų skirtumas parodytas lentelėje.

Panagrinėkime šį pavyzdį (pateiktieji duomenys sąlyginai), rodanti pridėtinės vertės produkto – duonos gamybos grandyje, susidarymą.

Galutiniai ir tarpiniai produktai

| | |kaina, Lt |(2)-(3)=(4) |

|1 |2 |3 |4 |

|1.1Grūdai |0,20 |0 |0,20 |

|1.2 Miltai |0,45 |0,20 |0,25 |

|1.3 Duona (didmeninis |0,95 |0,45 |0,50 |

|2. Galutinis produktas: |1,25 |0,95 |0,30 |

|Iš viso: |1,25 |

Lentelėje pateikiamos keturios tarpusavyje susijusios firmos:

žemdirbių, malūninkų, kepėjų ir prekybos. Duonos gamybos pirmoji stadija –

tai kviečių išauginimas: žemdirbiai patys iš savo sėklos išaugina grūdus, parduoda miltų gamintojui 0,20 Lt/kg, todėl jų veiklos pridėtinė vertė 0,20

Lt. Antroji stadija – tai grūdų malimas. Miltai jau kainuoja 0,45 ct/kg.

Produkto vertė padidėja 25 centais. Pastaroji suma yra pridėtinė vertė.

Trečioje ir ketvirtoje gamybos stadijose – kepant duoną ir parduodant ją, vėl padidėja produkto vertė. Galutinis produktas – tai duonos kepalas, kainuojantis 1,25 lito. Tik šią sumą reikia įskaityti į nacionalinio produkto vertę. Jei prie jos pridėsime sumas, parodytas 3 stulpelyje, tai karu atliksime pakartotinius skaičiavimus. Todėl nacionalinio produkto vertę nepagrįstai padidintume iki 2,85 lito.

Analogiškai, naudojant pridėtinės vertės sumavimo būdą, galima apskaičiuoti ir šalies bendrąjį nacionalinį produktą. Visų galutinių produktų bendroji rinkos kaina (atitinkanti bendrąsias išlaidas nacionalinių pajamų balanse) atitinka visų ekonomikos produktų bendrą pridėtąją vertę kiekvienoje produkto gamybos stadijoje.

Šalies gamybos apimti galima nustatyti trimis metodais :1)

gamybos,2) išlaidų 3) pajamų.

Nustatant gamybos būdu šalies nacionalinio produkto apimtį, pagal veiklas sumojama pridėtinė vertė, sukurta kiekvienoje ekonomikos ūkio šakoje.

Išlaidų metodu nacionalinis produktas nustatomas kaip galutinė įvairios paskirties prekių ir paslaugų paklausa, t.y. kaip visų ekonomikos sektorių išlaidos. Prekės ir paslaugos, pagamintos šalyje, gali būti panaudojamos: namų ūkio vartojimui, valstybės vartojimui, investicijoms į naują kapitalą arba grynųjų pardavimų užsieniečiams finansavimui (arba grynajam eksportui). Apskaičiuojant nacionalinio produkto vertę išlaidų metodu galutiniai produktai skirstomi į keturias kategorijas:

1. Asmeninio (namų ūkio) vartojimo išlaidos (C) – tai vartotojų piniginių išlaidų galutinėms prekėms bei paslaugoms pirkti suma. Vartojimas yra ekonominės veiklos galutinis tikslas, todėl žmonės dirba ir gamina daiktus, kad galėtų jais naudotis. Asmeninio vartojimo išlaidos (C) sudaro didžiausią nacionalinio produkto (NP) vertės dalį. Jos skirstomos į tris pagrindinius komponentus: a) trumpalaikio vartojimo prekės (pvz. maistas, drabužiai ir pan.); b) ilgalaikio vartojimo prekės (pvz. televizoriai, šaldytuvai, baldai, automobiliai ir pan.); c) paslaugos (pvz. medicinos, buities, transporto, švietimo, kultūros, juridinės konsultacijos ir pan.).

2. Vyriausybės išlaidos prekių bei paslaugų pirkimui (G).

Vyriausybės išlaidos – tai centrinės ir vietinės valdžios institucijų išlaidos galutinėms prekėms bei paslaugoms, taip pat darbo jėgai įsigyti ir naudoti. Vartojimo prekės ir paslaugos nėra vieninteliai ekonomikos teikiami produktai. Vyriausybė samdo mokytojus ir tokiu būdu teikia švietimo paslaugas. Ji tiesa, taiso tiltus, kelius ir tokiu būdu garantuoja prekę – gerus tiltus ir kelius. Visų lygių valdžios – valstybės (šalies), apskričių ir vietinės savivaldybės – vartoja lėšas, pirkdamos įvairių vartojimo prekių jų finansuojamuose įstaigose ir organizacijose bei teikdamos visuomenines gėrybes.

Į nacionalinį produktą įskaitomos vyriausybės išlaidos, skirtos prekėms ar paslaugoms įsigyti (G), bet neįskaitomi transferiniai mokėjimai.

Valstybės išmokami transferiniai mokėjimai nepadidina nacionalinio produkto, o tik jį perskirsto, todėl jie neįtraukiami į vyriausybės išlaidas, nustatant nacionalinį produktą kaip atskirą vyriausybės išlaidų dalį. Pvz. kai vyriausybė perka lėktuvus, tai reiškia, kad jie bus pagaminti. Bet jeigu vyriausybė vykdo transferinius mokėjimus, sakysim moka pensijas, tai reiškia, kad pastarųjų išmokų gavėjai nieko neprivalo pagaminti. Todėl vyriausybės išlaidos, skirtos lėktuvams pirkti, įskaitomos į nacionalinio produkto vertę, o transferiniai mokėjimai – ne.

Vyriausybės transferiniai mokėjimai (goverment transfer payments) – tai visi vyriausybės mokėjimai individualiems asmenims, šeimoms ir organizacijoms, teikiami be jokio prekinio ekvivalento.

Vyriausybės transferinės išmokos mokamos norint užtikrinti socialines garantijas, bet jos nėra šelpiamųjų asmenų produktyvios veiklos ekvivalentas ar kompensacija už jų paslaugas. Šios išmokos parodo turto perskirstymą, o ne mokėjimus už konkrečias prekes ir paslaugas. Asmenims ar šeimoms transferiniai mokėjimai išmokami šiais atvejais:

a) senatvės ar invalidumo pensijos; b) socialinio draudimo išmokos nedarbo atveju; c) gerovės pašalpos (skurdo atveju); d) motinystės pašalpos; e)pašalpos karo veteranams; f) palūkanos išmokamos gyventojams už jų turimus valstybinius vertybinius popierius.

Organizacijoms bei įmonėms transferiniai mokėjimai išmokami, kai suteikiamos:

a) subsidijos valstybinėms įmonėms, padengiant jų įvairius nuostolius; b) oficialios tikslinės investicijos, pvz. vyriausybė skiria lėšų miesto savivaldybei tilto statybai ar miesto gatvių apšvietimo reorganizavimui.

Privatūs transferiniai mokėjimai (private transfer payments)

– tai visa privati parama atskiriems asmenims ar šeimoms, teikiama be jokio prekinio ekvivalento.

Privačios transferinės įmokos – tai ne gamybos ar darbo rezultatas, o tik lėšų perskirstymas, pvz. tėvų kas mėnesį teikiama parama studentams; vienkartinė parama iš atskirų rėmėjų ir pan.

3. Individualios (privačios vidaus investicijos (I). Visuomenė gamina ne tik vartojimo prekes ir paslaugas, kurias perka gyventojai ir vyriausybė, bet ir kapitalą, kuris garantuoja ateities gamybinę veiklą.

Investicijos (investment) – tai lėšų įdėjimai perkant materialųjį kapitalą (pagrindinį ar apyvartinį kapitalą);

tai lėšos (įdėtos lėšos) perkant tokius finansinius vertybinius popierius, kaip obligacijos ir akcijos.

Taigi investicijos – verslo firmų išlaidos naujoms įmonės statyti, įrengimams pirkti ,gatavų prekių atsargoms papildyti. Kitaip tariant, tai nupirkti kapitaliniai ištekliai prekėms ir paslaugoms kurti.

Investavimas (investment) – tai finansinio kapitalo vienos firmos pavertimo kita arba fiziniais fondais procesas; tai gamybos priemonių įsigijimas, kurio tikslas – pakeisti ar išplėsti pagrindinio kapitalo pobūdį.

Šiuos abu terminus ekonomistai vartojo apibūdinti specifinei ekonominei veiklai, susijusiai au turto pirkimu. Investavimo terminas vartojamas kalbant apie realųjį investavimą, t.y. realaus pagrindinio kapitalo kaupimą: pastatų, įrengimų, įmonių, mechanizmų, namų įsigijimą, o ne apie finansinį investavimą, pvz. obligacijų ar akcijų įsigijimą. Šiuo pažiūriu investavimas gali būti naudojamas kaip ekonominio kilimo jėga.

Materialusis investavimas sukuria naują pagrindinį kapitalą ir padidina šalies gamybos pajėgumą, o finansinis investavimas – tai tik esamojo pagrindinio kapitalo pervedimas iš vieno asmens ar organizacijos nuosavybės kitai. Makroekonomikoje, priešingai negu mikroekonomikoje investavimas neapima vienos finansinių lėšų formos pavertimo kita.

Bendrosios individualios (privačios) vidaus investicijos (Ig

– gross private domestic investment) –tai visos tam tikro laikotarpio išlaidos, skirtos naujoms įmonėms, gyvenamiesiems namams pastatyti, įrengimams įsigyti, taip pat atsargoms papildyti.

Kitaip tariant, tai visos pagamintos investicinės prekės, neatsižvelgiant į jų paskirtį, t.y. į tai, ar jos buvo skirtos gamybos plėtimui, ar tik pakeitė senas nusidėvėjusias gamybos priemones. Bendrosios individualios vidaus investicijos pagal savo paskirti susideda iš dviejų dalių: a) atstatymo investicijų ir b) grynųjų individualių vidaus investicijų. Bendrąsias individualias (privačias) vidaus investicijas sudaro :

Ig=In+A,

Čia: Ig -bendrosios individualios (privačios) vidaus investicijos, Lt;

In – grynosios individualios (privačios) vidaus investicijos, Lt;

A – atstatymo investicijos (amortizacija), Lt.

Atstatomosios investicijos (amortizacija) (deprecation) –

tai investicijos atstatančios nusidėvėjusias gamybos (darbo)

priemones.

Atstatomosios investicijos kompensuoja amortizaciją, t.y.

pagrindinio kapitalo vertės sumažėjimą dėl jo nusidėvėjimo ir laiko (senėjimo), ir užtikrina pagrindinio kapitalo nusidėvėjimo atstatymą.

Gamybos proceso metu kapitalas yra vartojamas, t.y. mažėja gamintojo pagrindinių gamybos priemonių atsargų esamoji vertė.

Grynosios individualios (privačios) vidaus, arba neto, investicijos (In – net investment) –tai investicijos, skirtos naujoms papildomoms gamybos priemonėms įsigyti; tai kapitalo padidėjimas.

Grynosios individualios vidaus investicijos In kapitalą padidina.

Jos bendrųjų individualių investicijų (Ig) ir amortizacijos (A) skirtumas:

In= Ig – A

Kapitalo didėjimą parodo tik grynosios individualios (privačios)

vidaus investicijos, tačiau į nacionalinį produktą įskaičiuojamos tiek pagrindinio kapitalo atstatymui, tiek jo plėtimui skirtos investicinės prekės, pagamintos esamaisiais metais.

|alo |įrengimai | | | |

|suma |ir | | | |

Sausio 1d.

Gruodžio 31 d.

Per metus kapitalas išauga tiek, kiek padidėja bendrosios investicijos, apskaičiavus amortizaciją. Grynosios investicijos įvertina kapitalo padidėjimą.

Santykis tarp bendrųjų individualių investicijų ir atstatymo investicijų yra geras ekonomikos būklės rodiklis. Skiriamos keturios ekonomikos būklės: klestėjimo, nuosmukio, sąstingio ir plėtros.

Taigi jeigu nagrinėjama uždara mišrioji ekonomika, neturinti ryšio su aplinkiniu pasauliu, arba jeigu abstrahuojamasi nuo ryšio su užsienio šalimis, tai nacionalinio produkto sudėtinių dalių visuma, apskaičiuojant išlaidų metodu, išreiškiamas tokia formule: NP=C+G+I.

4. Grynasis eksportas (NE) (net exports) – tai šalies eksporto

(E) dalis, viršijanti importą (I). Kitaip tariant, tai skirtumas tarp viso metų eksporto ir importo:

NE=E – I .

Eksportas (exports) – tai prekių bei kapitalo išvežimas į užsienį, paslaugų teikimas užsieniui; tai per tam tikrą laikotarpį į užsienį parduotų bei išvežtų prekių kiekis ir vertė.

Prekių ir paslaugų eksportas (E) (exports of goods and services)

yra svarbus dviem atžvilgiais: a) kartu su importu jis sudaro šalies mokėjimų pusiausvyrą, kad galėtų mokėti už importą užsienio valiuta; b)

eksportas turi įtakos nacionalinio produkto apyvartai, padeda gauti tikrąsias pajamas. Pvz. eksportuojami linai sudaro dalį Lietuvos bendrosios produkcijos, todėl jie turi būti įskaityti į nacionalinį produktą.

Eksportuojami linai napriskiriami nė vienai iš anksčiau paminėtų trijų kategorijų (G, C, I), ir laikomi atskira nacionalinio produkto vertės dalimi (E).

Importas (imports) – tai prekių, paslaugų ir pagrindinio kapitalo įvežimas iš užsienio; tai per tam tikrą laikotarpį iš užsienio pirktų bei įvežtų prekių ir paslaugų kiekis bei vertė.

Prekių ir paslaugų importas (I) (imports of goods and services)

yra svarbus dviem atžvilgiais: a) kartu su eksportu jis sudaro šalies prekybos balansą, t.y. importą finansuoja eksportas; taip palaikomas pajamų ir produkcijos apimties lygis; b) importas neturi įtakos nacionalinio produkto apyvartai, padeda sumažinti tikrąsias pajamas ir apimtį.

Atvirosios ekonomikos sąlygomis nacionalinio produkto sudedamųjų dalių visuma, apskaičiuojant išlaidų metodu, gaunama susumavus visų keturių ekonomikos sektorių išlaidas:

NP = C + I + G + NE

Gamybiniai pajėgumai (manufacturing capacity) – tai produkcijos apimtis, kurią galima pagaminti per tam tikrą laiką, iki galo panaudojant visus turimus gamybos išteklius.

Kiekvienos šalies ekonominė plėtra (augimas) yra sudedamoji valstybės ekonominės politikos dalis. Sparti ekonomikos plėtra sudaro prielaidas ne tik tiesiogiai didinti valstybės gamybinį potencialą, bet ir spręsti socialines problemas, pvz. padidinti darbo jėgos užimtumą, išplėsti prekių gamybą ir paslaugų pasiūlą. Kartu gamybos plėtojimas sukelia ir nemažai problemų, pvz. kaip išsaugoti savo aplinką bei gamtinius išteklius?

Ekonominis augimas (plėtra) (ekonomic growth/expansion) –

tai procesas, pasireiškiantis realiojo Bendrojo nacionalinio produkto (BNP) ar Bendrojo vidaus produkto (BVP) apimties padidėjimu per tam tikrą laikotarpį.

Taigi kitaip tariant, ekonominis augimas (plėtra) – tai šalies ekonomikos gamybinio pajėgumo padidėjimas; tai ilgalaikis valstybės gamybinio potencialo plėtojimas, kurį aprūpina nacionalinio produkto apimties didėjimas. Akivaizdu, kad ekonominė plėtra turi būti kiekybiškai išmatuota – tai leistų palyginti atskirų laikotarpių ekonominės plėtros tempus, taip pat atlikti atskirų valstybių ekonominės plėtros tempų palyginamąją analizę. Praktiškai paprastai naudojamas realiojo BNP ir BVP

rodiklis kurio pagrindu skaičiuojamas valstybės ekonominio potencialo augimas.

Ekonomikos rodiklis (economic indicatos) – tai ekonomikos ar tam tikros jos dalies statistinis matmuo (rodiklis), naudojamas įvertinant ekonominių procesų kaitą, jų tolesnę eigą.

Augimo tempai (growth rate) – tai santykinis ekonominio rodiklio dydžio pasikeitimas lyginamaisiais laikotarpiais.

EKONOMINIS (VERSLO, ŪKINĖS VEIKLOS) CIKLAS

Nacionalinio produkto apimtis nuolat keičiasi. Vienas svarbiausių valstybės ekonominių tikslų – tolygaus ekonomikos augimo (plėtros)

užtikrinimas. Stebint šalies ekonomikos plėtrą ilgesnį laiką, pastebėta, kad ekonomikos sistema vystosi cikliškai. Brėžinyje parodyta, kaip kinta ekonomika: matyti pakilimai ir nuosmukiai. Ilgų laikotarpių požiūriu, tas kitimas reiškiasi kaip nacionalinio produkto augimas, o trumpais laikotarpiais galima pastebėti BNP (BVP) augimo tempų svyravimus.

Per trumpą laikotarpį pastebimi BNP (BVP) augimo tempu svyravimai: jo apimtis – tai didėja, tai mažėja. Šį ekonominių svyravimų teiginį iliustruoja brėžinys, kuriame matyti ekonomikos pakilimai ir nuosmukiai. Ir duotuoju atveju pavaizduotas ekonominis procesas vyksta nedarniai, todėl galima būtų jį vadinti ekonomikos nuokrypiais.

Ekonominės veiklos apimtis, Bendra tendencija nacionalinis produktas

(TRENDO LINIJA)

(Realusis BNP)

Viršūnė

Pakilimas

Viršūnė Pakilimas Lūžis

Nuosmukis

Lūžis

V L V

L Laikas

Ekonomikos pakilimą (expansion) keičia nuosmukis (recession).

Tarpiniai taškai – tai ūkinės veiklos (verslo) aktyvumo lūžis (L) (trough)

ir viršūnė (V) (peak). Toks grafiškas ūkinės veiklos modelio vaizdavimas dažnai yra vadinamas verslo, arba ekonominiu ciklu. Terminas „ciklas“

paprastai vartojamas pasikartojančiam procesui nusakyti.

Ekonominiai svyravimai (economic fluctation) – ekonominių reiškinių kilimas virš arba leidimasis žemiau susiklosčiusių tendencijų (trendo linijos).

Ekonominis (verslo, ūkinės veiklos) ciklas (business cycle/

trade cycle) – tai periodiškas ekonomikos svyravimas; tai ekonomikos kilimo bei nuosmukio periodų kaitos procesas.

Kalbant apie ekonomikos (verslo, ūkinės veiklos) ciklus, žmonės turi galvoje tokius dalykus, kitaip klestėjimą arba krizę.

Nuo ekonomikos ciklai ir skiriasi vienas nuo kito trukme bei intensyvumu, tačiau vis dėlto visi jie turi tam tikras vienodas fazes (stadijas), kurios apibūdina ūkinės veiklos pokyčius. Skiriamos keturios ekonomikos (verslo, ūkinės veiklos) ciklo fazės: tai ekonomikos nuosmukis (dar jis vadinamas recesiniu tarpsniu), lūžis, ekonomikos pakilimas ir viršūnė. Kadangi ekonomikoje įsiviešpatauja visiškas užimtumas, gamyba dirba maksimaliu režimu, todėl didėja prekių ir paslaugų paklausa, kartu didėja ir kainos. Visuminė, arba bendroji paklausa pasiekia, o vėliau ir pranoksta palaikytiną prekių bei paslaugų produkcijos apimtį.

Visuminė paklausa (aggregate demand) – tai prekių ir paslaugų, kurias norėtų įsigyti vartotojai tam tikru laiku, esant vidutiniam kainų lygiui, visuma.

Kitaip tariant, visuminė paklausa – tai bendrosios vartotojų (pirkėjų) išlaidos, kad jie galėtų įsigyti prekes ir paslaugas, sudarančias visuminę pasiūlą.

Visuminė pasiūla (aggregate supply) – tai visuma prekių ir paslaugų, kurias tam tikru laiko momenu gamintojai (pardavėjai) gali pateikti į vartojimo rinką, esant vidutiniam kainų lygiui.

Kitaip tariant, visuminė pasiūla – tai potencialus BNP. Idealiomis sąlygomis visuminė Paklausa turi atitikti visuminei pasiūlai.

Taigi jeigu visuminė paklausa ir toliau didėja, atsiranda stygiaus (trūkumo, deficito) požymių darbo ir žaliavų bei medžiagų rinkose. Tolesnis gamybos plėtimas galimas tik naujų investicijų dėka, tačiau investavimas –

ilgai trunkantis procesas. Dėl to gamyba į padidėjusią paklausą reaguoja pirmiausia kainų pakilimu. Tai paruošia dirvą ūkinės veiklos (verslo) ciklo fazei – nuosmukiui.

Norėdami nagrinėti smukimo (recesijos) fazę, pirmiausia turime apibūdinti nuosmukį, t.y. momentą, kada pradeda mažėti ekonomikos aktyvumas. Kyla klausimas: kokio masto turėtų būti nuosmukis kad jį galėtume laikyti ūkinės veiklos (verslo) ciklo faze? Ekonomistų nuomone, nuosmukiu reikia laikyti žymų ekonomikos sutrikimą, o ne bet kokį virpėjimą.

Nuosmukis (recession) – tai bendrosios gamybos apimties, pajamų, užimtumo ir prekybos lygio sumažėjimas, paprastai trunkantis nuo pusės metų iki vienerių metų bei apimantis daugelį nacionalinio ūkio sričių ir sukeliantis jų sutrikimus.

Kiti ekonomistai laikosi paprastesnio apibrėžimo:

Nuosmukis – tai laikotarpis, kai mažiausiai du metų ketvirčius iš eilės (pusę metų) mažėja realusis BNP (BVP)

bei ekonominis ūkinių subjektų aktyvumas ir ryškėja žymi (sparti) kainų mažėjimo tendencija.

Taigi nuosmukio laikotarpis prasideda tada, kai gamintojai susiduria su pagamintos produkcijos realizacijos problema. Baigiantis didžiausio ekonominio aktyvumo laikotarpiui, t.y. pakilimo, dėl įvairių priežasčių vartotojai ir verslininkai pradeda riboti savo išlaidas.

Verslininkai gali atleisti iš darbo darbuotojus, mažiau perka žaliavų bei medžiagų ir, susikaupus atsargų pertekliui, ima mažinti gamybą. Kiti verslininkai gali nuspręsti tebenaudoti senas įmones, įrengimus, užuot investavę ar statę naujus įmonių korpusus. Nesvarbu, kokios būtų priežastys, tačiau verslo ir vartojimo išlaidų mažinimas rodo gamybos mažinimo, t.y. nuosmukio fazės,pradžią.

Mažėjant išlaidoms ir verslo firmoms ribojant savo veiklą, vis mažiau gaminama produkcijos, atsiranda darbo jėgos perteklius, iš darbo vis daugiau atleidžiama darbuotojų. Kadangi šie kartu yra ir vartotojai, tai jie mažiau perka prekių. Taigi nedarbas dar labiau mažina visumines išlaidas, o tai lemia dar didesnį produkcijos gamybos nuosmukį ir nedarbo plitimą. Tačiau kainų lygis dar nemažėja. Kainų mažėjimo tendencija pasireiškia tik tada, kai nuosmukio fazė trunka ilgai ir pereina į „krizę“

(depresiją), t.y. nuosmukis baigiasi lūžiu arba posūkio tašku (turning point), kuriame ekonominis aktyvumas yra mažiausias.

Lūžio, arba posūkio taškas yra žemiausia ūkinės veiklos (verslo)

ciklo fazė. Šiame taške realiojo BNP apimtis yra mažiausia. Dar labiau sumažėja gamyba ir padidėja nedarbas. Šis sąstingio laikotarpis labai sunkus, nes dėl didelio nedarbo sunku susirasti darbą, žlunga daug verslų.

Labai sunkūs ir ilgai trunkantys nuosmukiai vadinami depresija.

Ne taip paprasta nustatyti, kada vyksta tikrasis nuosmukis. Dar sunkiau nustatyti, kada nuosmukį reikėtų vadinti depresija.

Depresija (depression) – tai ilgai besitęsiantis aukšto nedarbo lygio sąstingio laikotarpis.

Pažymėtina, kad nėra bendrai priimto, tikslaus depresijos apibrėžimo. Teigiama, kad depresijai būdingas nedarbo lygis – 10 ir daugiau procentų dvejų ar trijų metų laikotarpiu.

Po šio laikotarpio, kai ekonomika pradeda atsigauti, prasideda ketvirtoji ciklo fazė – ekonominis pakilimas, arba plėtra.

Pakilimas (expansion) – tai ekonomikos ciklo fazė, kai didėja gamyba ir užimtumo lygis.

KAS SĄLYGOJA IR SUKELIA EKONOMIKOS CIKLINIUS SVYRAVIMUS?

Deja, vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą ekonominėje literatūroje nerasime. Manoma, kad ekonominę „krizę“ sukelia ne tik emociniai, bet ir politiniai veiksniai. Ekonominis svyravimas sąlygoja tokie veiksniai: karai; stichinės nelaimės; kadrų pasikeitimai valstybių centrinio valdymo organuose (institucijose); pagrindinių mokslo išradimų, techninių naujovių (inovacijų) panaudojimo nereguliarumas; netolygus produkcijos paskirstymas skirtinguose regionuose (rajonuose); gyventojų skaičiaus augimas ir pan.

Daugelį metų ekonomistai stengiasi sukurti teoriją, kuri paaiškintų visas ekonominio (verslo, ūkinės veiklos) ciklo fazes. Yra keliolika teorijų, savaip aiškinančių ekonominius svyravimus. Šiuolaikiniai ekonomistai, aiškindami ekonominio (verslo, ūkinės veiklos) ciklo svyravimus, dažnai išskiria išorinius ir vidinius veiksnius.

Išoriniai veiksniai (external factors) – tai reiškiniai, vykstantys už ekonomikos sistemos ribų. Jie veikia ekonomiką lygiai taip, kaip pentinų spustelėjimas, priverčiantis lenktyninį žirgą šuoliuoti.

Išorinių veiksnių pavyzdžiai – atradimai, išradimai ir technologinės naujovės, gyventojų skaičiaus pokyčiai, karai ir kiti svarbūs politiniai bei socialiniai įvykiai.

Vidiniai veiksniai (internal factors) – tai reiškiniai, vykstantys pačioje ekonomikos sistemoje. Ekonomikos svyravimų vidiniai veiksniai gali sukelti ekonominio (verslo, ūkinės veiklos) ciklo pakilimą (plėtrą) arba nuosmukį (gamybos mažinimą). Vidiniai veiksniai susiję su vartojimu, verslo investicijomis ir vyriausybės veikla.

Vartojimas. Kai vartotojų išlaidos didėja, verslo (ūkinės veiklos) ciklas pereina į pakilimo laikotarpį, o kai vartojimo išlaidos mažėja, ekonomika įžengia į nuosmukio laikotarpį.

Verslo investicijos į gamybos priemones – įmones, įrengimus, naujas technologijas – sukuria papildomas darbo vietas ir tuo didina vartotojų perkamąją galią. Išlaidų augimas, sukeltas pradinio investicijų padidėjimo, savo ruožtu toliau skatina investicijas, vartojimą ir gamybą.

Kai investicijos mažėja, viskas vyksta priešingai, ir ekonomika įžengia į nuosmukio laikotarpį.

Vyriausybės veikla reiškiasi jos vykdoma politika, kuri gali suteikti ekonominiam (verslo, ūkinės veiklos) ciklui kilimo arba smukimo postūmį. Vyriausybė tai daro dviem būdais – „įrankiais“ arba strategijomis.

Vienas jų reiškiasi mokesčiais ir biudžeto išlaidoms. Kitas – reguliuojant pinigų pasiūlą ir kreditus. Ekonomistai vyriausybės galią apmokestinti ir daryti išlaidas vadina vyriausybės fiskaline politika (fiscal policies) ,o jos galią reguliuoti pinigų ir kreditų pasiūlą – vyriausybės monetarine politika (monetary policies).

Apibendrinus daugelio ekonomistų nuomonę, galima teigti, kad ekonominių ciklų svyravimai yra susiję su visuminiais pasiūlos ir visuminės paklausos pokyčiais. Ir pagrindinės ciklinių svyravimų priežastys glūdi visuomenės paklausos pokyčiuose. Bent vieno visuminės paklausos elemento kitimas gali sužadinti gamybinio aktyvumo svyravimus. Manoma, kad investicijos yra sunkiausiai reguliuojamos visuminės paklausos veiksnys.

Ilgalaikiai stebėjimai patvirtino, kad investicijų kitimas atitinka BNP

(BVP) kitimą.

Defliacinis tarpsnis (defliationary gap) – tai situacija, kai visuminė paklausa yra mažesnė už pasiūlą.

Kai visuminė paklausa didesnė už visuminę pasiūlą, tai šis skirtumas vadinamas infliaciniu tarpsniu (infliationary gap).

Reikia atkreipti dėmesį į tai,kad ne visi ekonominio (verslo, ūkinės veiklos) aktyvumo svyravimai turi reikšti ekonominius skirtumus.

Šiuo metu Lietuvos ūkis išgyvena ekonomikos nuosmukį, susijusį su

Rusija: mažėja gamyba, didėja nedarbas, neįveikiama infliacija ir kt. Tai priklauso nuo daugelio kitų priežasčių. Tokį ekonomikos nestabilumą sąlygojo pasikeitusios išorinės ir vidinės sąlygos.

Išorinės – tai pusę amžiaus užtrūkusi Lietuvos ūkio integracija į buvusios SSRS struktūrą, ekonomikos sistemos pasikeitimas, užsienio ekonominės politikos problemos.

Vidinės – tai valstybės ūkio struktūros pertvarka, gamybinių santykių pasikeitimas (privatizacija), kapitalinių investicijų trūkumas, ekonomikos pertvarkos klaidos ir kt.

EKONOMIKOS STABILIZAVIMO POLITIKA

Ekonomikos stabilizavimo politika (economic stabilization policy) –tai ekonominių priemonių ir veiksmų programos visuma (programa) ekonomikos pusiausvyrai aktuali bei palaikyti infliacijos ar ekonominio nuosmukio laikotarpiu.

Ekonomikos stabilumą ir augimą apibūdina ekonominiai svyravimai ir ekonominis (verslo, ūkinės veiklos) ciklas. Tai grafiškai pavaizduota brėžinyje.

Viršūnė

Pakilimas

Viršūnė Pakilimas Lūžis

Nuosmukis

Lūžis

V L V

L Laikas

Dabartinėje praktikoje ekonomikos aktyvumui įvertinti pasitelkiami du svarbiausi ekonominiai rodikliai BNP ar BVP ir nedarbo lygis. Ekonominio (verslo, ūkinės veiklos) ciklo nuosmukio ar pakilimo fazę apibūdina du svarbūs požymiai – gamybos apimties sumažėjimas (ar padidėjimas) ir nedarbo lygio padidėjimas (ar sumažėjimas). Gamybos apimties pokyčiai įvertinami apskaičiavus nacionalinį produktą, o nedarbo pokyčiai – nustačius nedarbo lygį.

Kaip matyti iš brėžinio , ūkinės veiklos aktyvumas „pulsuoja“. Kai svyravimai tampa pernelyg staigūs, gali padaugėti bedarbių,pagausėti bankrutuojančių įmonių, ir apskritai visi gyventojai gali nukentėti. Laimė, kad šalies vyriausybė turi būdų šiems svyravimams tarp ekonomikos kilimų ir nuosmukių apriboti. Patirtis rodo, kad valstybė gali daug prisidėti prie ekonomikos stabilizavimo, t.y. sušvelninti pakilimus (bumus) ir nuosmukius.

Valstybė, sudariusi ekonomikos stabilizavimo programas, gali ieškoti būdų, kaip sumažinti nedarbą, stabilizuoti prekių kainas ir skatinti ekonominės veiklos aktyvumą.

TRYS SVARBAIUSI VALSTYBĖS EKONOMINĖS POLITIKOS TIKSLAI:

• visuotinis užimtumas;

• stabilios kainos;

• ekonomikos augimas (plėtra).

KOKIE YRA EKONOMIKOS AUGIMO PRANAŠUMAI?

Ekonomikos augimo privalumai yra akivaizdūs.

Visų pirma jos augimas reiškia gamybinių pajėgumų padidėjimą, kas savo ruožtu užtikrina gamybos apimties padidėjimą ir nedarbo lygio sumažėjimą. Tad sumažėja ekonomikos sąstingis.

Antra, jei mūsų šalis patiria tikrą ekonomikos augimą, tai mūsų gyvenimas pagerėja, padidėja prekių, teikiama naujų paslaugų, klesti visuomenė ir jos kultūra. Jei auga ekonomika toliau, tai mūsų pajamos ateityje didės. Mes ir mūsų vaikai būsime geriau materialiai aprūpinti. Kai yra daugiau prekių, teikiama daugiau visiems prieinamų paslaugų, gali pakilti kiekvieno šalies gyventojo gyvenimo lygis.

Be to, dalį padidėjusios gamybos apimties galima skirti neturtingiesiems, nesumažinant turtingųjų pajamų. Be to, ekonomikos augimas įgalina šalį teikti pagalbą kitoms šalims, nemažinant savo gyvenimo lygio. Kitaip sakant, kai ekonomikos pyragas yra didesnis, tai keli jo gabaliukai gali būti atiduoti toms šalims, kurioms reikalinga ekonominė ar karinė pagalba.

Lietuvos Vyriausybės nuosekliai vykdoma griežta fiskalinė politika duoda gerus rezultatus, kurie labai pozityviai vertinami tarptautiniu lygiu. Gera šalies makroekonominė padėtis, nuosekliai tęsiamos struktūrinės reformos ir sparčiausias tarp Baltijos šalių BVP augimas leidžia tikėtis, kad jau kitais metais visos tarptautinės reitingų agentūros priskirs

Lietuvą aukščiausio reitingo šalių grupei”, – sakė finansų ministrė Dalia

Grybauskaitė.

Pasak Lietuvos finansų ekspertų, naujasis reitingas reiškia didesnį pasitikėjimą šalies nacionaline valiuta, o tam įtakos neabejotinai turėjo lito susiejimas su euru. Be to, skolinimosi nacionaline valiuta reitingas visuomet yra aukštesnis nei užsienio valiuta, nes skolai nacionaline valiuta padengti Vyriausybė gali išleisti daugiau pinigų.

Ekspertai pastebi, kad padidinus šalies reitingą į aukštesnį įvertinimą galės pretenduoti ir bankai bei kitos įmonės. Jų reitingai paprastai negali būti aukštesni nei šalies. „Fitch” pabrėžė, kad Lietuvos finansų sistema yra stabili bei patikima, šalis pasiekė didelės pažangos.

Vyriausybei tęsiant griežtą fiskalinę politiką ir nuosekliai įgyvendinant sparčias struktūrines reformas, šalis sėkmingai pažengė integracijos į ES keliu ir yra pakviesta prisijungti prie NATO aljanso.

Reitingų agentūros vertinimu, Lietuvos kredito pajėgumas pastaraisiais metais stiprėjo: reformuota mokesčių sistema užtikrins stabilias biudžeto įplaukas, stiprinami administraciniai gebėjimai ES struktūrinių fondų paramai įsisavinti šaliai įstojus į Europos Sąjungą. Vyriausybė siekia 2003

metais išlaikyti neaukštą fiskalinį deficitą ir per kelerius metus subalansuoti valstybės biudžetą. Nedidelė šalies užsienio skola, gerai išvystyta bankų sistema ir sukurtas Rezervinis (Stabilizavimo) fondas garantuoja, jog Lietuvos ekonomika yra saugi nuo išorinių sukrėtimų, teigia

„Fitch”.

Pažanga privatizavimo, energetikos ir įmonių restruktūrizavimo, verslo sąlygų gerinimo srityse, agentūros nuomone, užtikrina vieną sparčiausių pasaulyje – 5-6 proc. – Lietuvos BVP augimą.

Šių metų vasarį „Fitch” pirmą kartą peržiūrėjo Lietuvos kredito reitingą užsienio valiuta – jo perspektyva buvo padidinta nuo stabilios iki pozityvios. Reitingų agentūra „Moody’s” Lietuvos kredito reitingus užsienio valiuta šiemet padidino net trimis laipteliais iki Baa1, o

„Standard&Poor‘s” – vienu – iki BBB. Pastarasis įvertinimas yra vienu laipteliu žemesnis nei „Moody’s”.

Panašūs darbai

Ekonomikos kursinis darbas apie Švediją.

Verslo ekonomikos kursinis

Ekonomikos kursinis darbas

Ekonomikos kursinis projektas

verslo ekonomikos kursinis darbas