Fizinis darbo krūvis ir darbingumą lemiantys faktoriai AB “Mažeikių nafta”

1917 0

TURINYS

ĮVADAS 3

1. DARBO APLINKOS KLASIFIKACIJA 4

2. KENKSMINGI DARBO APLINKOS VEIKSNIAI 4

3. DARBO VIETŲ HIGIENINIS ĮVERTINIMAS 5

4. BENDROSIOS APSAUGINĖS PRIEMONĖS 6

5. ŽMOGUS IR DARBO APLINKOS POVEIKIS 7

6. DARBO FIZIOLOGIJA 10

7. DARBO APLINKOS PROJEKTAVIMAS 12

7.1. Mikroklimatas 13

7.2. Cheminė aplinka 13

7.3. Apšvieta 16

7.4. Triukšmas 17

7.5. Vibracija 19

7.6. Elektromagnetinė spinduliuotė 20

7.7. Šiluma 20

8. PROFESINIŲ SUSIRGIMŲ PRIEŽASTYS IR KLASIFIKACIJA 23

9. TYRIMŲ IR HIGIENINIO ĮVERTINIMO METODINIS NORMINIS PAGRINDIMAS 24

10. VIDUTINĖS DARBO DIENOS CHRONOMETRAŽAS 26

IŠVADOS 28

LITERATŪROS SĄRAŠAS 29

ANOTACIJA 30ĮVADAS

Šiuolaikinėje gamyboje darbo sąlygos būna labai įvairios ir sudėtin¬gos. Nepaisant darbų saugos bei technologijos reikalavimų, užtikrinančių darbuotojų saugą ir sveikatą, darbo aplinka neretai būna ne tik nepa¬lanki dirbančiųjų sveikatai, bet kenksminga ir net pavojinga. Pavyzdžiui, darbo vietose išsiskiria daug šilumos, drėgmės, dulkių, kenksmingų ir nuodingų medžiagų, susidaro inntensyviai cirkuliuojantys oro srautai, didelį triukšmą sukelia įvairūs mechanizmai, mašinos, staklės, presai, dirbančiuosius gali veikti rentgeno, radioaktyvūs spinduliai, elek¬tromagnetinis, elektrostatinis laukas. Patalpose kartais gali susidaryti sąlygos, keliančios gaisro arba sprogimo pavojų. Dirbančiuosius neretai veikia įvairūs cheminių medžiagų kvapai, sukeliantys alerginius susirgi¬mus, o dirbant drėgnoje aplinkoje vystosi grybelinės odos ligos; atlie¬kant suvirinimo darbus gali nukentėti akys ir t.t. Tokie veiksniai didina bendrą darbuotojų sergamumą, gamybinį traumatizmą, todėl labai svarbu įvertinti jų kenksmingumą, nustatyti esamus rizikos veiksnius ir imtis priemonių jiems sumažinti.

LR daarbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas darbo sąlygas vertina pagal tai, kaip darbo aplinka darbo vietose, darbo pobūdis, darbo ir poil¬sio rėžimas atitinka šio įstatymo bei kitų darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus. Darbdavys, tai įvertinęs, užpildo įmonės dar¬buotojų saugos ir

r sveikatos būklės pasą.

Darbo tikslas – trumpai apžvelgti fizinį darbo krūvį bei darbingumą lemiančius faktorius, jų neigiamą poveikį žmogui bei ištirti jų kenksmingumą AB „Mažeikių nafta“.

Darbo uždaviniai:

• Išanalizuoti darbo sąlygas AB „Mažeikių nafta“.

• Išsiaiškinti kenksmingų faktorių įtaką darbuotojų sveikatai.

• Išanalizuoti ar kenksmingi faktoriai ir fizinis darbo krūvis atitinka higienos normas.

• Sudaryti vidutinės darbo dienos chronometražą.1. DARBO APLINKOS KLASIFIKACIJA

Darbo aplinka klasifikuojama taip:

1) optimali darbo aplinka – darbo aplinka, kurioje nėra kenksmingų veiksnių, neigiamai veikiančių darbuotojų savijautą, darbingumą, sveikatą;

2) normali darbo aplinka – kai darbo aplinkoje esantys kenksmingi veiksniai arba veiksnių, turinčių panašų poveikį, suminiai dydžiai neviršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nurodytų leistinų ribinių dydžių;

3) kenksminga darbo aplinka – kai darbo aplinkos vienas ar daugiau kenksmingų veiksnių arba veiksnių, turinčių panašų poveikį, sumi¬niai dydžiai darbo dienos metu atskirais laiko tarpais viršija darbuotojų saaugos ir sveikatos teisės aktų nustatytus leistinus ribinius dydžius. Dirbant tokioje aplinkoje, turi būti sudaromos sąlygos darbuotojų sveikatai išsaugoti;

4) labai kenksminga darbo aplinka – kai darbo aplinkos vienas ar daugiau kenksmingų veiksnių arba veiksnių, turinčių panašų poveikį, suminiai dydžiai darbo dienos metu nuolat viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų leistinus ribinius dydžius. Tokioje darbo aplinkoje gali būti dirbama tik išimtiniais atvejais ir turi būti sudaromos sąlygos darbuotojų sveikatai išsaugoti;

5) pavojinga darbo aplinka – darbo aplinka, kuri gali susidaryti dėl darbo metu į darbo aplinką iš
šsiskiriančių ypač pavojingų cheminių medžiagų ar jų preparatų, aerozolių ar dulkių, taip pat naudojant pavojingas sprogiąsias medžiagas. Tokiais atvejais darbo priemonės, darbo ir technologiniai procesai turi užtikrinti, kad pavojingos cheminės medžiagos nepateks į darbo aplinką arba pateks tik riboti jų kiekiai, t. y. leistini ribiniai dydžiai, kuriuos numato darbuotojų saugos ir sveikatos bei aplinkos apsaugos teisiniai aktai [11 – 88 p.].2. KENKSMINGI DARBO APLINKOS VEIKSNIAI

Kenksmingi ir pavojingi darbo aplinkos veiksniai skirstomi į fizikinius, cheminius, biologinius, fiziologinius (psichofiziologinius) ir kitus.

Prie fizikinių veiksnių priskiriami mechaniniai veiksniai (nukritimas iš aukščio, smūgis, atsitrenkimas, suspaudimas, prispaudimas, įdūrimas, įpjovimas, įdrėskimas, paslydimas, vibracija); aukšta ar žema tempera¬tūra; elektros įtampa, elektrostatinis ir elektromagnetinis laukas; jonizuojantieji ir nejonizuojantieji (šviesos, ultravioletiniai, infraraudonieji, lazeriniai ir pan.) spinduliai; triukšmas, ultragarsas ir infragarsas.

Cheminius veiksnius sukuria įvairūs aerozoliai (dulkės, plaušai, dū¬mai); skysčiai (apliejimas, apipylimas), čiurkšlės, purslai (tiškalai); dujos ir garai, kurie neretai sudaro chemiškai aktyvią, agresyvią darbo aplinką.

Biologiniai veiksniai – tai įvairūs mikroorganizmai, kenksmingos bakterijos, virusai, grybeliai ir baltyminiai preparatai bei natūralūs or¬ganizmo komponentai, tokie kaip amino rūgštys, vitaminai ir kt.

Prie fiziologinių veiksnių (“Darbo vietų higieninio įvertinimo nuo¬statuose” jie vadinami psichofiziologiniais veiksniais) priklauso sunkus fizinis darbas ir nepatogi, neatitinkanti ergonomikos reikalavimų dar¬buotojo darbo poza, didinanti nervinę bei emocinę įtampą.

Būtina vertinti ir kitus veiksnius, pvz.: nepastebimumą, deguonies stoką (jeigu ore deguonies li
ieka apie 18%, žmogus jau gali netekti są¬monės) ir t.t. Kartais darbo aplinkoje aptinkama ir kitų veiksnių, neįtrauktų į šį sąrašą. Tokiais atvejais sąrašas papildomas pagal konkrečių darbo vietų tyrimo ir jų higieninio įvertinimo rezultatus [11 – 89 p.].3. DARBO VIETŲ HIGIENINIS ĮVERTINIMAS

Dirbančio žmogaus organizmas reaguoja į daugelį dirgiklių: darbo operacijų trukmę, jų sunkumą, daiktų pažinimo, atskyrimo sąlygas, ner¬vinės bei psichinės įtampos, klausos, regėjimo, uoslės ar lytėjimo or¬ganų poveikį ir t.t. Laikui bėgant, didėjant profesiniam stažui, jie gali sukelti įvairius lėtinius profesinius susirgimus. Per didelis nuovargis, ne¬palanki darbo aplinka susilpnina darbuotojų dėmesį, kas neretai tampa gamybinių avarijų ir nelaimingų atsitikimų priežastimi.

Siekdama gerinti darbuotojų saugą ir sveikatą, LR Vyriausybė patvirtino “Darbo vietos higieninio įvertinimo nuostatus”, kurie reglamentuoja darbo vietų tyrimo organizavimą, jų higieninį įvertinimą bei gautų rezultatų taikymą tolimesniam darbo sąlygų gerinimui. Įvertinami darbo aplinkoje veikiantys fizikiniai, cheminiai, biologiniai ir psichofiziologiniai veiksniai bei jų ribinė vertė darbo aplinkos ore, kai darbuotojai dirba įprastiniu rėžimu, kai veikia visa technologinė įranga pagal technologijos proceso reikalavimus. Kenksmingumas vertinamas balais (normalios sąlygos – 0 balų, kenksmingos – 1 balas, labai kenksmingos – 2 balai). Faktinis kenksmingumas nustatomas kenksmingo veiksnio santykinį veikimo laiką padauginus iš kenksmingumo balų. Suminį kenksmingų aplinkos veiksnių balų dydį sudaro visų tiriamų veiks¬nių faktinio kenksmingumo balų suma. Pavyzdžiui, kai per darbo pa¬mainą surenkama ne daugiau ka
aip 1 balas – darbo sąlygos yra norma¬lios, kai surenkama nuo 1 iki 4 balų – darbo sąlygos laikomos kenksmingomis, o jeigu daugiau kaip 4 balai – labai kenksmingomis.

Naujose, rekonstruotose, pakeitusiose technologiją įmonėse darbo vietų higieninis įvertinimas turi būti atliktas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo gamybos pradžios. Įmonėse, kuriose technologinis procesas nesikeičia, toks vertinimas atliekamas kas 5 metai, tačiau jeigu dirbama su I ar II kenksmingumo klasės medžiagomis (ypatingai pavojingomis ir labai pavojingomis), kai per metus fiksuojami jų ribinės vertės viršijimai, darbo vietų higieninis įvertinimas atliekamas kasmet [11 – 90 p.].4. BENDROSIOS APSAUGINĖS PRIEMONĖS

Bendrosios apsauginės priemonės apsaugo darbuotojus nuo kenksmingų aplinkos veiksnių bei sudaro optimalias ar bent normalias darbo sąlygas nepriklausomai nuo pačių dar¬buotojų noro. Kad gamyboje būtų mažiau traumatizmo, o darbuotojai nesusirgtų profesinėmis ligomis, turi būti taikomi moksliškai pagrįsti profilaktikos ir bendros (kolektyvinės) apsaugos metodai ir priemonės.

Pagal savo paskirti bendrosios apsauginės priemonės, užtikrinančios kolektyvinę apsaugą, skirstomos į keletą pagrindinių grupių:

a) gamybinių patalpų ir darbo vietų aplinkos oro normalizavimo priemonės (santykinės drėgmės palaikymas, kenksmingų medžiagų koncentracijos ore kontrolė, temperatūros reguliavimas ir kt.);

b) apšvietimo optimizavimas (papildomi šviesos šaltiniai, šviesos filtrai, gaisro ir sprogimo atžvilgiu saugūs šviestuvai ir pan.);

c) priemonės, apsaugančios nuo padidinto gamybinio triukšmo, vibracijos (garso slopintuvai, garsą izoliuojantys ir sugeriantys įrenginiai, apmušalai, nuotolinis įrenginių valdymas, amortizatoriai ir t.t);

d) apsaugos nuo elektros priemonės (įrenginių įžeminimas, įnulinimas, automatinio atjungimo aparatai, izoliuojantys paviršiai, nelaidžios elektros srovei grindys ir pan.);

e) priemonės, apsaugančios nuo per daug aukštų arba žemų temperatūrų (ventiliacija, šildymas, vėdinimas);

f) priemonės, apsaugančios nuo cheminių medžiagų poveikio (ventiliacija, ištraukiamosios spintos, toksinių medžiagų šalinimas, nukenksminimo įrenginiai, oro filtrai ir pan.);

g) priemonės, apsaugančios nuo padidintos jonizuojančios spinduliuotės, magnetinio, elektromagnetinio, elektrostatinio lauko, lazerinio spinduliavimo, ultragarso ir t.t.

Kai bendrosiomis apsaugos priemonėmis nepavyksta išvengti rizikos ar pakankamai ją apriboti, naudojamos asmeninės apsauginės prie¬monės [11 – 92 p.].5. ŽMOGUS IR DARBO APLINKOS POVEIKIS

Atskirus organus veikiantys darbo aplinkos veiksniai:

• Širdis. Labiausiai paplitusias širdies ligas – aterosklerozę ir miokardo infarktą, gali sąlygoti daug veiksnių – tiek genetinių, tiek sukeliamų aplinkos bei žalingų įpročių. Miokardo infarktą skatina įvairūs su darbu susiję rizikos faktoriai – nuolatinė emocinė įtampa, dažnas fizinis pervargimas, nuobodus, monotoniškas darbas, bedarbystė, nuolatinė darbų kaita, naktinis darbas, viršvalandžiai, vienetinis darbas, triukšmas, išsilavinimas, socialiniai faktoriai. Dažniausiai atskirai paimtas kuris nors vienas rizikos faktorius neturi žymesnės įtakos, tačiau bendras kelių faktorių veikimas gali būti lemtingas.

• Kraujotaka. Viena iš pavojingiausių kraujotakos sistemos ligų – leukemija arba kraujo vėžys, kurį gali sukelti darbo aplinkoje esantys organiniai tirpikliai, įvairios išmetamosios dujos, garai, degalai ir pan. Cheminiai junginiai tam tikromis sąlygomis sukeliantys vėžį yra vadinami kancerogeninėmis medžiagomis arba kancerogenais, kurių yra pramonės įmonių, vidaus degimo variklių išmetamosiose dujose, tabako dūmuose, dažuose, dervose, tepaluose (pvz.: aromatiniai angliavandeniliai, asbestas, arseno junginiai, nitroaminai, aromatiniai aminai). Kraujo vėžį gali sukelti vienkartinė kancerogeninių medžiagų dozė, tačiau dažniausiai jis išsivysto tik po 15 – 30 metų, gaunant nedideles kancerogeninių medžiagų dozes. Viena iš medžiagų, galinčių sukelti kraujo vėžį – benzenas. Kita didelę įtaka kraujui daranti medžiaga – švinas bei jo junginiai. Jis gali sukelti anemiją (mažakraujystę). Švinas jungiasi su proteinais ir gali slopinti tam tikrų enzimų veiklą, o tai trikdo hemoglobino gamybą. Anemiją gali sukelti ir jonizuojantys spinduliai.

• Kepenys. Kepenyse neutralizuojasi iš žarnyno patekusios nuodingosios medžiagos. Dažniausiai kepenis pažeidžia ir jų veiklą sutrikdo piktnaudžiavimas alkoholiu, apsinuodijimas cheminėmis medžiagomis. Alkoholių poveikis gali būti laikinas (kepenų funkcijos atsistato), jeigu laiku pašalinamos priežastys. Tokios medžiagos kaip anglies tetrachloridas, chloroformas, vinilchloridas taip pat neigiamai veikia kepenis ir gali sukelti kepenų cirozę. Arseno junginiai bei vinilchloridas gali sukelti kepenų vėžį. Tačiau šių medžiagų leistinosios koncentracijos darbo aplinkoje yra labai žemos ir griežtai kontroliuojamos.

• Inkstai. Inkstai yra labai jautrūs įvairiems kenksmingiems veiksniams. Net mažos cheminių medžiagų (tirpiklių) koncentracijos gali neigiamai paveikti inkstų funkcijas. Paveikus didelėmis tirpiklių dozėmis (pvz.: uostant, kai uždaroje patalpoje yra didelė chemikalų koncentracija), inkstai gali nustoti funkcionuoti per 24 h. Todėl yra labai svarbu laikytis saugos reikalavimų dirbant plastmasės, dažų pramonėje, kur darbo aplinkoje gali būti įvairių tirpiklių (stireno, tolueno, ksileno, terpentino). Pats pavojingiausias inkstams tirpiklis – anglies tetrachloridas, nors jis naudojamas gana retai. Inkstų funkcijas trikdo ir sunkieji metalai: švinas ir kadmis.

• Virškinimo sistema. Virškinimo sistemos ligos sudaro apie 10 % visų ligų. Dažniausiai šias ligas sukelia įvairių veiksnių kombinacijos. Tokie veiksniai gali būti: genetiniai, psichologiniai ir gyvenimo stilius (įpročiai). Didžiausią įtaką turi genetiniai veiksniai. Psichologinių veiksnių įtaka nėra nuodugniai ištirta, tačiau pastebėta, kad žmonės, nuolatos patiriantys emocinę įtampą, dirbantys nepastovų, naktinį darbą, pervargstantys, dažniau skundžiasi virškinimo sistemos skausmais. Prastas ir nereguliarus maitinimasis, rūkymas, alkoholis, kancerogeninės medžiagos skatina skrandžio vėžį. Kita labai paplitusi liga – skrandžio, dvylikapirštės žarnos opaligė, kurią sukeliančių priežasčių yra daug. Tai įvairūs išgyvenimai (konfliktai, sunki nelaimė, išgąstis, baimė, per didelis darbo krūvis), kenksmingi įpročiai, įvairūs vaistai.

• Plaučiai. Kai kurių medžiagų poveikis plaučiams gali pasireikšti po 6 – 10 h, o kitos gali sukelti kvėpavimo takų ligas ar vėžį net po 10 – 30 metų. Vėžį. sukeliančių medžiagų randama tabako dūmuose, suodžiuose, jomis gali būti radono dujos, asbestas, arsenas, chromo junginiai ir kiti chemikalai. Plaučių junginiai yra jautrūs tokioms medžiagoms, kaip silicio dioksido dalelėms, kurios sukelia silikoze (dažniausiai serga kasyklų (rūdų, alavo, aukso, švino, volframo, gyvsidabrio), mašinų gamybos įmonių, keramikos pramonės darbininkai, tunelių tiesėjai, išdirbę 15 – 20 m.). Ilgai kvėpuojant pramoninėmis dulkėmis (anglies, silicio, medvilnės, asbesto) užterštu oru, plaučiuose gali išvešėti jungiamasis audinys ir prasidėti pneumokoniozė. Kita dažnai pasitaikanti liga – astma, kurią gali sukelti įvairūs lakai ir kt. Kitos medžiagos (alergenai) – formaldehidas, sieros dioksidas, ozonas, azoto dujos – dirgina trachėją ir bronchus, nors paprastai rimtesnių sutrikimų nesukelia. Dulkės, dirgindamos trachėją gali sukelti bronchitą. Net mažos daugumos pramonėje naudojamų cheminių medžiagų koncentracijos dirgina įvairius kvėpavimo sistemos organus.

• Regos organai. Akis yra dažnai įvairių aplinkos veiksnių veikiamas ir lengvai pažeidžiamas organas. Išskiriamos kelios rizikos veiksnių grupės: skriejančios metalo, stiklo dalelės, dulkės, netolygus, prastas apšvietimas, prastas darbas, sukeliantis akių nuovargį, cheminės medžiagos ir spinduliavimas. Mechaniškai dažniausiai sužeidžiama akiduobė, akies obuolys ar pagalbinis akies aparatas. Dėl tokių traumų gali susilpnėti rega, o esant stipresniems smūgiams ar užkratui patekus į gilesnius sužeistos akies sluoksnius, galima net apakti. Akių nuovargį darbo aplinkoje sukelia įvairūs faktoriai: blogas apšvietimas, blogos darbo sąlygos, t.y. ilgalaikis įtemptas darbas (pvz.: prie mikroskopo), monotoniškas darbas arba nepatogi darbinė poza ir padėtis. Pavojingiausi yra cheminių medžiagų – šarmų, rūgščių, tirpiklių – sukelti sužalojimai. Dėl ultravioletinio spinduliavimo (pvz.: atliekant suvirinimo darbus) ragenoje gali atsirasti mažų žaizdelių. Ilgalaikis, intensyvus infraraudonasis spinduliavimas veikia lęšiuką ir gali sukelti kataraktą.

• Klausos organai. Dažniausiai klausos organų funkcijas pažeidžia didelis nuolatinis ar impulsinis triukšmas, vibracija, smūgiai, įvairūs į ausį patekę daiktai. Dėl stipraus smūgio į ausį ar smilkinio sritį taip pat galima prarasti klausą visam laikui. Ilgai trunkantis, smarkus triukšmas gali sukelti triukšmaligę. Tuomet labiausiai pažeidžiami klausos organai, centrinė nervų sistema, širdies bei kraujagyslių sistema.

• Nervų sistema. Nervų sistema yra lengvai pažeidžiama. Dažniausiai ji kenčia nuo įvairių fizinių traumų, smūgių, dėl kurių atsiranda smegenų sutrenkimai. Pavojingiausias nervų sistemai yra organinių tirpiklių bei kai kurių sunkiųjų metalų poveikis. Dažniausiai naudojamos ir nervų sistemą veikiančios cheminės medžiagos yra acetonas, benzenas, toluenas, stirenas, chloroformas, eteris, anglies tetrachloridas, trichloretilenas, metilenas ir t.t. Iš metalų didžiausią neigiamą poveikį daro švinas, gyvsidabris ir manganas. Pagrindiniai organinių tirpiklių poveikio simptomai: nuovargis, užmaršumas, nesugebėjimas susikoncentruoti, galvos skausmai, dirglumas, svaigimas bei nesąmoningumas. Be jau minėtų rizikos veiksnių nervų sistemą veikia alkoholis, virpesiai, triukšmas, elektromagnetiniai laukai. Visi šie veiksniai gali sukelti begalę silpnų negalavimų bei nepagydomų ligų: neurozę, psichikos ligas, paralyžių, polineuritą, radikulitą ir t.t.

• Raumenys. Dažniausias raumenų negalavimas – patempimas, kuomet keliant ar pernešant krovinį patempiamas, sužalojamas raumuo, nesuardant jo anatominio vientisumo. Pagrindinis ergonomikos principas, kurio reikėtų laikytis siekiant išvengti tokių traumų – niekuomet nederinti darbų, kuriuose yra naudojamas tam tikras krūvis, ir darbų, reikalaujančių tikslumo. Dažniausiai pažeidžiamas deltinis raumuo, trigalvis žasto raumuo. Didžiausią pavojų raumenims kelia jėgos reikalaujantys, pasikartojantys, sukamieji judesiai bei judesiai, kuomet ranka tvirtai laiko kokį nors daiktą. Be. to, esant didesniems krūviams, besilenkiant, išsitiesiant, sukantis, galima lengvai patempti nugaros raumenis.

• Kaulų sistema. Pagrindinė trauma – kaulų lūžiai, įskilimai, kuriuos gali sukelti vibruojantys įrankiai ar stipriai vibruojantis pagrindas. Pavyzdžiui, rankoje laikomi vibruojantys įrankiai gali įtakoti pasikeitimus riešakauliuose bei riešo sąnariuose. Dėl dažnų sukamųjų judesių gali atsirasti smulkių įtrūkimų. Esant bendrajai kūno vibracijai, dažniausiai skundžiamasi stuburo skausmais (ypač, kai dirbama sėdint). Stuburo, sąnarių skausmais dažnai skundžiasi vairuotojai. Vibracija mažina kaulų elastingumą. Be to, kaulai absorbuoja apie 90% į organizmą patenkančio švino, kurio tik labai mažas kiekis vėliau yra pašalinamas. Taigi, švinas kaupiasi kauluose. Dėl to atsiranda diegliai bei pažeidžiama centrinė nervų sistema. Dėl jonizuojančiojo spinduliavimo galima susirgti kaulų vėžiu.

• Oda. Oda saugo nuo neigiamo aplinkos poveikio – perkaitimo ir atšalimo, elektromagnetinio, ultravioletinio, infraraudonojo, jonizuojančiojo spinduliavimo, mechaninio poveikio, vandens ir įvairių cheminių medžiagų. Tačiau per didelis jų kiekis gali sukelti įvairias odos ligas. Kai kurias ligas – dermatitą, egzemą – sukelia odą ir gleivinę dirginančios cheminės medžiagos, alergenai. Yra žinoma daugiau nei 1000 alergenų, galinčių sukelti įvairių tipų egzemą (neužkrečiamą, dažnai pasikartojantį alerginį odos uždegimą). Labiausiai paplitę alergenai: metalai (chromas, kobaltas, nikelis), plastmasės bei gumos sudėtyje esančios cheminės medžiagos, organiniai dažai, buityje naudojamos cheminės medžiagos, įvairūs augalai. Ligos požymiai priklauso nuo dirgiklio savybių ir veikimo trukmės. Pažeista oda parausta, atsiranda pūslelių, atsiveria opos, atsiranda spuogai. Dėl per didelių dirgiklių dozių galima susirgti odos vėžiu [1 – 9 p.].6. DARBO FIZIOLOGIJA

Pagrindinių žmogaus veiklos formų klasifikacija. Įvairios darbinės veiklos formos skiriamos į fizinį ir protinį darbą.

Fiziniam darbui visų pirma būdinga padidinta atraminio – judėjimo aparato ir jo funkcinių sistemų (širdies – kraujagyslių, nervų – raumenų, kvėpavimo ir kt.) apkrova. Fizinis darbas, lavindamas raumenis, stimuliuodamas įvairius kaitos procesus, turi ir eilę neigiamų bruožų. Visų pirma – tai mažas darbo efektyvumas.

Protinis darbas susijęs su informacijos priėmimu ir perdirbimu. Šis procesas reikalauja sensorinio aparato įtampos, dėmesio, atminties bei mąstymo. Šiam darbo tipui būdinga hipokinezija, t.y. žymus judėjimo trūkumas. Hipokinezė yra viena iš protinį darbą dirbančių žmonių širdies – kraujagyslių patologijos priežasčių [10 – 25 p.].

Bendrieji principai. Kalbant tiek apie fizinį, tiek apie protinį darbą, dažnai yra naudojamos dvi sąvokos: nuovargis ir pervargimas. Nuovargis – tai organizmo būsena, kuomet pasireiškia darbingumo sumažėjimas. Nuovargį sukelia netinkamos darbo sąlygos, sunkus darbas, netinkama mikroklimatinė aplinka, poilsio trukumas, per didelis informacijos kiekis, vienatvė ir t.t. Dėl nuovargio sumažėja darbingumas, jaučiamas bendras silpnumas, sutrinka judesių koordinacija, atbunka dėmesys, sumažėja raumenų jėga ir ištvermė, sutrinka nervų, kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemų veikla. Tinkamai pailsėjus ir gerai išsimiegojus, nuovargis dingsta.

Tuo tarpu pervargimas jau yra nuolatinio nuovargio sukeltas padarinys, kuris gali sukelti sveikatos sutrikimus, ligas bei būti avarijų ar traumų priežastimi. Pervargimas pasireiškia pakitusia kraujo sudėtimi, deguonies suvartojimu, raumenų bei smegenų aktyvumu, kūno temperatūra, dėmesio stoka, klaidų skaičiumi, sumažėjusiu organizmo atsparumu žalingiems veiksniams. Šiuo atveju jau reikia visiškai keisti darbo ir poilsio režimą, darbo ir buities aplinką, ilgesnį laiką aktyviai pailsėti. Tačiau nuovargio ir pervargimo poveikis bei jų padariniai priklauso ir nuo kiekvieno žmogaus individualių savybių.

Atliekant paprastus, vienodus, daug kartų pasikartojančius veiksmus, t.y. dirbant monotonišką darbą, o taip pat nuolatos būnant priverstinėje kūno padėtyje, gali atsirasti rankų, riešo, kaklo, pečių, kojų raumenų, sausgyslių ar nervų pažeidimų.

Žmogaus darbu yra sukurtos visos materialinės ir dvasinės vertybės, todėl labai svarbu, kad:

• darbas atitiktų dirbančiojo fizines ir psichines galias, sugebėjimus, kvalifikaciją;

• jis būtų mėgstamas, įdomus, o dirbantysis suvoktų jo svarbą;

• darbo procese turėtų dalyvauti ir raumenys, ir smegenys, tuomet darbas nebūtų labai

monotoniškas;

• būtų tinkamas darbo ritmas, pastovus ir racionalus darbo režimas, pakaktų poilsio;

• būtų tinkamos darbo sąlygos (apšvietimas, vėdinimas, apsauga nuo triukšmo, tinkamai

įrengta darbo vieta);

• darbas būtų gerai organizuotas;

• būtų geri darbo santykiai su kolegomis bei tinkamas darbuotojo įvertinimas.

Darbo sąlygos gali būti vertinamos keliais aspektais:

• sanitariniu – higieniniu (gamybinių patalpų temperatūra, oro drėgnumas, triukšmas, vibracija, vėdinimas, apšvietimas ir t.t.);

• psichologiniu (darbuotojo psichinė įtampa, darbo sudėtingumas, ritmas, tempas, monotoniškumas, darbo ir poilsio režimas);

• psichologiniu – socialiniu (darbo kolektyvo psichologinis mikroklimatas);

• darbo priemonių ergonomiškumo (ar technologiniai, transporto įrengimai, darbo įrankiai valdymo priemonės atitinka žmogaus fizines ir psichikos galimybes);

• estetiniu (patalpų interjeras, drabužiai).

Nepalankios darbo sąlygos gali sukelti profesines ligas:

• dėl cheminių medžiagų (įvairūs toksinį, dirginantį, kancerogeninį ar mutageninį poveikį

turintys garai, aerozoliai ar dujos);

• dėl dulkių;

• dėl fizinių veiksnių (vibracijos, triukšmo, jonizuojančiojo, ultravioletinio, infraraudonojo bei lazerinio spinduliavimo);

• dėl biologinių veiksnių (infekcinių bei parazitinių ligų) [1 – 47 p.].

Fizinis krūvis ir energijos sąnaudos. Yra daug faktorių, įtakojančių fizinio .krūvio dydį darbo metu: darbo pobūdis (intensyvumas, trukmė, technika, poza, ritmas), somatiniai faktoriai (lytis, amžius, kūno matmenys, sveikata), psichiniai faktoriai (pažiūra, motyvacija), aplinka (aukštis virš jūros lygio, slėgis, šiluma, drėgmė, triukšmas, oro užterštumas) bei fizinis pasiruošimas.

Didelė dalis energijos darbo metu virsta šiluma (70%) arba yra sunaudojama statiniam darbui (pvz.: daiktų laikymas). Kiekvienam darbui atlikti pagal jo sunkumą yra reikalingas tam tikras energijos kiekis (žr. 1 lentelę). Edholm’as (1967) ir Grandjean’as (1988) pateikė tokius rezultatus: miegojimas – 1,3 kcal/min., sėdėjimas – 1,6 kcal/min., stovėjimas – 2,25 kcal/min., vaikščiojimas – 2,1 kcal/min., valymas/drabužių lyginimas – 2 – 3 kcal/min., važinėjimas dviračiu (16 km/h) – 5,2 kcal/min. Lehmann (1958) nustatė, kad maksimalios energijos sąnaudos normaliam vyrui yra 4800 kcal/dieną, t.y. poilsiui ir kitai kasdienei veiklai – 2300 kcal, o darbui – 2500 kcal.

1 lentelė. Darbų skirstymas pagal energijos sąnaudas

Darbų skirstymas Energijos sąnaudos, kcal/min. Energijos sąnaudos, kcal/8h (darbo metu) Širdies ritmas, dūžiai/min. Deguonies sąnaudos, l/min.

Poilsis (sėdėjimas) 1.5 0 < 720 60-70 0.3

Labai lengvas 1.6-2.5 768-1200 65-75 03-0.5

Lengvas 2.5-5.0 1200-2400 75-100 0.5-1.0

Vidutinio sunkumo 5.0-7.5 2400-3600 100-125 1.0-1.5

Sunkus 7.5-10.0 3600-4800 125-150 1.5-2.0

Labai sunkus 10.0-12.5 4800-6000 150-180 2.0-2.5

Ypatingai sunkus >12.5 >6000 >180 >2.5

Energijos sąnaudos priklauso ir nuo darbo pozos, pavyzdžiui, darbą atliekant klūpant remiantis rankomis reikia mažiau energijos nei tą patį darbą dirbant pasilenkus. Jeigu energiją, kurią žmogus sunaudoja atlikdamas tam tikrą darbą tiesiai sėdėdamas, prilyginsim vienetui, tai tam pačiam darbui stovėdamas jis sunaudos 1,6 karto, sėdėdamas pasilenkęs – 4 kartus, stovėdamas pasilenkęs – 10 kartų daugiau energijos [1 – 54 p.].7. DARBO APLINKOS PROJEKTAVIMAS

Darbo aplinka – tai darbuotoją tiesiogiai supanti erdvės dalis, kurioje jį gali veikti kenksmingi ir pavojingi fiziniai, cheminiai, psichologiniai, biologiniai veiksniai. Pagrindiniai darbo aplinkos parametrai – mikroklimatas, cheminė aplinka, apšvieta, triukšmas, vibracija, elektromagnetinė spinduliuotė bei šiluma.

7.1 . Mikroklimatas

Mikroklimatas – tai patalpų meteorologinės sąlygos, kurias sukuria žmogaus organizmą veikiantys oro temperatūros, santykinės drėgmės, oro judėjimo greičio bei atitvarų temperatūros deriniai. Mikroklimato parametrus darbo patalpose reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN69:1997. Pagal šias normas skiriama pakankama šiluminė aplinka ir šiluminio komforto aplinka. Pakankama šiluminė aplinka – tai tokie mikroklimato parametrų deriniai, kurie ilgai ir sistemingai veikdami žmogaus organizmą gali sukelti nemalonius savaime praeinančius šilumos pojūčius, tačiau nekenkia sveikatai nesukelia jos sutrikimų.

Šiluminio komforto aplinka – tai mikroklimato parametrų – oro temperatūroj spinduliuojamos šilumos, santykinės drėgmės ir oro judėjimo greičio deriniai, kurie mažiausiai veikia organizmo termoreguliacinės sistemos veiklą ir ilgą laiką veikdami žmogaus organizmą nesukelia nemalonių žmogui pojūčių bei sveikatos pakenkimų [10 – 46 p.].7.2. Cheminė aplinka

Atmosferos oro procentinė sudėtis: 78% azoto, 21% deguonies, argono ir kitų inertinių dujų ir 0,l% anglies dvideginio bei kitų dujų. Šios sudėties oras žmogui tinkamiausias, tačiau daugeliu atvejų aplinkos ore yra įvairių kenksmingų medžiagų – dujų, garų ar dulkių. Dujos ir garai su oru sudaro mišinius, o skysčių ir kietų medžiagų dalelės , aerozolius, kurie yra skiriami į dulkes, dūmus ir rūką. Kenksmingos medžiagos į darbo aplinką patenka įvairiais keliais technologinio proceso metu, tiekiant nevalytą orą, kvėpuojant žmonėms ir gyvūnams ir t.t.

Kenksmingų medžiagų klasifikacija. Pagal poveikio žmogui laipsnį, kenksmingos medžiagos skiriamos į keturias klases:

• I klasė – ypač kenksmingos medžiagos;

• II klasė – labai kenksmingos medžiagos;

• III klasė – vidutiniškai kenksmingos medžiagos;

• IV klasė – mažai kenksmingos medžiagos.

Medžiagų poveikio žmogui ypatumai nurodomi simboliais:

• Ū – ūmaus poveikio medžiaga, kuriai paveikus galima staigiai apsinuodyti;

• A – alerginio poveikio medžiaga, galinti sukelti alerginę reakciją arba alerginę ligą;

• F – fibrogeninio poveikio medžiaga, galinti sukelti plaučių ligas;

• K – kancerogeninio poveikio medžiaga;

• + – ženklas nurodo, kad būtina akių ir odos apsauga, nepriklausomai nuo šiuo ženklu pažymėtos medžiagos koncentracijos ore.

Gamyboje dažniau pasireiškia sudėtinis kenksmingų medžiagų veikimas, kai dirbančiuosius veikia ne viena, o kelios medžiagos. Skiriami trys tokio poveikio tipai:

• suminis, kai medžiagų poveikis sumuojasi;

• sinergetinis, kai viena medžiaga sustiprina kitos poveikį;

• antagonistinis, kai viena medžiaga susilpnina kitos veikimą [10 – 48 p.].

Kenksmingų medžiagų poveikis žmogui. Pramoninės kenksmingos medžiagos į organizmą patenka pro kvėpavimo takus (inhaliacija), skrandį bei žarnyną (oraliai) ir pro pažeistą ar sveiką odą.

Pavojingiausias kenksmingos medžiagos patekimo į organizmą kelias yra inhaliacinis. Daugiau kaip 90 % visų profesinių apsinuodijimų įvyksta įkvepiant kenksmingų medžiagų garus, dujas arba aerozolius. Tai galima paaiškinti tuo, kad įkvepiamas oras, kuriame esti nuodingų priemaišų, liečiasi su labai dideliu gleivinių paviršiumi. Vien plaučių alveolių paviršius sudaro apie 100 m2. Kenksmingos medžiagos pradeda absorbuotis jau nosiaryklėje ir bronchuose. Difunduodamos per kvėpavimo takų gleivinę ir plaučių alveolių sieneles, jos iš karto patenka į didįjį kraujo apytakos ratą, aplenkdamos kepenų barjerą. Todėl šiuo keliu patekusių kenksmingų medžiagų neutralizavimas yra daug ilgesnis. Paprastai kepenyse daug kenksmingų medžiagų neutralizuojama, dalis sulaikoma ir pašalinama su tulžimi.

Oraliniu keliu nuodingos medžiagos patenka į organizmą nuryjant garus, dujas ar aerozolius. Taip pat tada, kai dirbantieji nesilaiko asmens higienos taisyklių – valgo užterštomis rankomis, geria vandenį iš užteršto indo, rūko ir kt. Šiuo atveju kenksmingos medžiagos absorbuojasi pro žarnyno gleivinę, dalis detoksikuojama skrandžio sulčių, dalis sulaikoma kepenyse. Taigi oralinis kenksmingų medžiagų patekimo kelias yra mažiau pavojingas negu inhaliacinis.

Pro odą gali patekti tik tos medžiagos, kurios tirpsta riebaluose, lipiduose (benzenas, toluenas, tetraetilšvinas, anilinas, fosforo organiniai pesticidai ir kt.). Aukšta aplinkos temperatūra išplečia odos kraujagysles, pagreitėja kraujotaka ir ant odos patekusių nuodų absorbcija.

Dalis kenksmingų medžiagų iš organizmo išsiskiria tokios pat, kokios pateko, o kita dalis dėl įvairių fizikinių bei cheminių pakitimų – oksidacijos, redukcijos, hidrolizės, acetilinimo, metilinimo ir kt., susijungimo su kitomis medžiagomis – suardomos ir netenka savo toksiškų savybių, t.y. jos detoksikuojamos. Kitos medžiagos organizme gali virsti dar nuodingesniais junginiais. Būdinga kai kurių nuodingų medžiagų savybė – kauptis atskiruose organuose ir audiniuose. Taip organizme atsiranda pastovūs arba laikini nuodų depai.

Apsinuodijus sunkiaisiais metalais, pvz.: švinu, gyvsidabriu, manganu, pastovios jų sa.nkaupos gali susidaryti kauluose, kepenyse, kasoje, tuo tarpu benzeno nitro junginiai kaupiasi riebaliniuose audiniuose. Deponavimo stadijoje medžiagų toksiškumas nėra neutralizuojamas, tačiau jų koncentracija cirkuliuojančiame kraujyje gerokai sumažėja, sumažėja ir toksinis jų veikimas. Tačiau veikiant kai kuriems antriniams veiksniams (fizinė ir psichinė trauma, karščiavimas, alkoholis), nuodai iš depo gali vėl patekti j kraują ir sukelti antrinį apsinuodijimą – recidyvą.

Iš organizmo nuodai išsiskiria daugiausia pro inkstus ir žarnyną: metalai, alkaloidai, dažančios medžiagos ir kt. Lakios medžiagos, kaip alkoholis, benzinas, eteris, chloras ir kt., daugiausia išsiskiria pro plaučius su iškvepiamu oru. Tokios medžiagos, kaip švinas, arsenas, gyvsidabris, bromas, gali išsiskirti pro pieno liaukas, taigi maitinančios motinos gali apnuodyti savo kūdikius. Dalis medžiagų – anilinas, nitrobenzenas ir kt. – išsiskiria pro odą.

Kenksmingas dulkių poveikis žmogaus organizmui labiausiai priklauso nuo jų fizikinių ir cheminių savybių, dalelių dydžio ir formos, koncentracijos ore, poveikio laiko. Dauguma dulkių labiausiai kenkia kvėpavimo organams, tačiau kai kurios dulkės gali sukelti odos ir kitokias ligas. Dažniausiai pasitaiko šios profesinės kvėpavimo organų ir odos ligos:

1) pneumokoniozės – silikozės, silikatozės (cementozė, asbestozė, talkozė);

2) lėtiniai dulkių bronchitai (dėl akmens anglių, kalkių, metalo, miltų, medvilnės, vilnos,

durpių dulkių);

3) lėtiniai toksiniai bronchitai ir pneumosklerozės (dėl kalkių dulkių);

4) dermatitai, egzemos (dėl baldų poliravimo, cemento, asbestcemenčio, asbestinio šiferio

dulkių).

Kaip minėta, dulkių kenksmingumas žmogui priklauso nuo dulkelių formos ir dydžio. Didžiausią žalingą poveikį sukelia adatėlių pavidalo (asbesto, stiklo pluošto), aštriomis briaunomis (silicio dioksidai ir kt.) dulkelės. Kenksmingiausios apie 5µm dydžio dulkės, nes įkvėptos jos prasiskverbia į plaučių alveoles. Dulkės, kurių dalelės didesnės kaip 10µm, susilaiko viršutiniuose kvėpavimo takuose, o mažesnės kaip 0,25µm iš dalies iškvepiamos. Darbo aplinkos ore dulkių koncentracija turi neviršyti didžiausios leidžiamos koncentracijos.

Aplinkos sąlygos gali sustiprinti arba susilpninti kenksmingų medžiagų veikimą. Štai pakilus aplinkos oro temperatūrai, padidėja apsinuodijimo pavojus, nes, kylant oro temperatūrai, didėja medžiagų lakumas ir garavimas. Pvz.: apsinuodijimai benzeno nitro junginiais vasarą esti dažnesni negu žiemą. Padidėjus oro drėgnumui, sustiprėja druskos rūgšties, HF toksiškumas.

Sunkus fizinis darbas, dėl padažnėjusio kvėpavimo ir pagreitėjusios kraujo apytakos sudaro sąlygas greičiau apsinuodyti negu lengvas fizinis darbas. Todėl darbų mechanizavimas ten, kur dirbama su kenksmingomis medžiagomis, yra svarbi profilaktikos priemonė [9].7.3. Apšvieta

Jeigu apšvieta įvairiose darbo aplinkos vietose stipriai skiriasi, kiekvieną kartą, kai tik žvilgsnis nukrypsta iš vienos vietos į kitą, akys turi prisiderinti prie naujo skaisčio. Toks trumpalaikis prisitaikymas trumpam susilpnina žmogaus regą, sukelia diskomfortą bei gali būti apakinimo priežastis. Šviesos pasiskirstymas patalpoje taip pat priklauso nuo lubų, sienų, grindų bei kirų paviršių atspindimos šviesos intensyvumo. Akinančia šviesa vadinamas regos lauko ryškumas, žymiai didesnis už tą skaisti, prie kurio akis gali prisitaikyti. Jis gali sukelti susierzinimą, nepatogumą, laikiną nedarbingumą. Tiesioginį akinimą sukelia šviesos šaltinis, esantis regos lauke, o atspindėtą akinimą – šviesa, kurią atspindėjo regos lauke esantis paviršius. Atspindėta šviesa gali būti:

• veidrodinė – nuo lygaus, poliruoto arba veidrodinio paviršiaus;

• išsklaidyta – nuo šiurkštaus, graviruoto arba nelygaus paviršiaus;

• tolygiai išsklaidyta – nuo matinių paviršių;

• mišri – pirmųjų trijų derinys.

Pagal poveikį stebėtojui akinimas gali būti:

• sukeliantis nepatogumą, tačiau netrukdantis matymui;

• trukdantis matymui, t.y. mažinantis sugebėjimą matyti, paprastai kartu sukelia ir nepatogumą;

• apakinantis, labai stiprus, kad net jį pašalinus, dar tam tikrą laiką neįmanoma nieko matyti.

Tiesioginio akinimo (dėl lempų ir langų) mažinimo priemonės:

• naudoti keletą mažesnio galingumo lempų;

• šviesos šaltiniai turi būti kuo toliau nuo regos linijos;

• sumažinti kontrastą tarp šviesos šaltinio ir aplinkos;

• naudoti šviesos skydus, reflektorines pertvaras, gaubtus, sklaidančiuosius lęšius;

• langai turi būti pakankamai aukštai nuo grindų;

• naudoti išorinius stogelius virš langų;

• naudoti užtvaras, užuolaidas.

Akinimo dėl atspindėtos šviesos mažinimo priemonės:

• tinkamai parinkti darbo vietą ( statmenai šviesos šaltiniui);

• naudoti matinius, neblizgančius, grublėtus darbinius paviršius;

• vengti atspindžių nuo judančių detalių;

• naudoti kuo mažesnio galingumo lempas;

• užtikrinti gerą bendrą apšvietimą (daug mažų šviesos šaltinių bei netiesioginės šviesos panaudojimas) [1 – 97 p.].7.4. Triukšmas

Triukšmas dažniausiai suprantamas kaip nepageidaujamas garsas, tačiau, atsižvelgiant į perduodamos informacijos svarbą, galime sakyti, kad tai – girdimieji garsai ar garsas, kuris nesuteikia jokios naudingos informacijos. Triukšmą galima apibrėžti ir taip: tai skirtingo dažnio ir stiprumo garso bangų visuma, kuri gali sukelti nepalankias bei kenksmingas pasekmes sveikatai. Stiprus triukšmas neigiamai veikia žmogaus sveikatą ir darbingumą. Dirbdamas triukšme žmogus prie jo “pripranta”, tačiau triukšmas didina nuovargį, silpnina klausą. Pagrindinis triukšmo poveikio rezultatas – klausos praradimas.

Veikiant 90 – 100 dB lygio triukšmui pablogėja regėjimas, pasikeičia kvėpavimo ritmas, pulsas, pakyla kraujo spaudimas, be to triukšmas susilpnina dėmesį, kai kada sulėtina reakciją.

Triukšmo patologijos laipsnis visų pirma priklauso nuo jo intensyvumo ir poveikio trukmės. Itin pavojingas triukšmas, veikiantis naktį besiilsintį žmogų. Žmonės gyvenantys šalia intensyvaus eismo gatvės, kurioje naktį sklinda 55 ir daugiau decibelų triukšmas, dažniau skundžiasi padidėjusiu kraujospūdžiu, jie tampa neatsparūs astmai, padidėja migrenos rizika, kraujyje padaugėja cholesterolio.

Skiriamos šios orientacinės triukšmo poveikio pakopos:

• Tyla – 0 dB;

• Normalus triukšmo fonas – 0 – 35 dB;

• Psichologinis poveikis – 35 – 75 dB;

• Fiziologinis poveikis – 75 – 120 dB;

• Traumatizmas – 120 – 140 dB;

• Šokas – 140 – 160 dB [10 – 58 p.].

Leidžiami akustinio triukšmo lygiai gyvenamojoje ir darbo aplinkoje reglamentuojami HN33:1993 (žr. 2 lentelę) [7].

2 lentelė. Leidžiami triukšmo lygiai

Objekto pavadinimas Garso lygis, dB

Gyvenamieji kambariai

7-23 h

23-7 h

40

30

Auditorijos, klasės 40

Salės kavinės 55

Prekybos salės, parduotuvės 60

Koncertų salės 85

Projektavimo biurai 50

Raštinės 60

Eksperimentinių darbų laboratorijos 60

Meistrų patalpos 65

Tikslaus surinkimo biurai 65

Kitos darbo vietos 80

Triukšmo poveikį žmogui galima sumažinti šiomis priemonėmis: pašalinti triukšmo šaltinį, parinkti tinkamą įmonės išplanavimą bei patalpų akustinę apdailą, susilpninti triukšmą jo sklidimo kelyje, naudoti individualias apsaugos priemones.

Efektyviausias ir pigiausias apsaugos nuo triukšmo būdas – triukšmo mažinimas jo kilimo šaltinyje. Triukšmas mechanizmuose kyla dėl jų atskirų dalių tamprių svyravimų. Šių svyravimų kilimo priežastimis gali būti mechaniniai, aerodinaminiai arba elektriniai veiksniai, tokiu būdu skiriamas mechaninės, aerodinaminės arba elektrinės kilmės triukšmas.

Mechaninio triukšmo priežastys – inercijos jėgos, smūgiai, trintis ir t.t. Pagrindiniai priežasčių pašalinimo būdai: smūginių procesų pakeitimas nesmūginiais, tiesiaeigio judesio pakeitimas sukamuoju, grandininių pavarų pakeitimas diržinėmis, metalinių detalių pakeitimas plastmasinėmis ir t.t.

Aerodinaminis triukšmas yra pagrindinis ventiliatoriuose, kompresoriuose, vidaus degimo varikliuose ir t.t. Triukšmas mažinamas, mažinant oro judėjimo greitį, srauto netolygumą ir t.t.

Elektromagnetinis triukšmas kyla dėl elektromagnetinių masių tarpusavio poveikio, veikiant kintamam magnetiniam srautui. Sumažinimui būtina tinkamai presuoti transformatorių bei droselių paketus.

Ruošiant įmonės išplanavimą, triukšmingi cechai turi būti patalpinami vienoje vietoje. Labai svarbi patalpų akustinė apdaila. Uždaroje patalpoje garsas daug kartų atsispindi nuo sienų, lubų bei įvairių daiktų. Atspindys padidina triukšmo lygį veikiant tam pačiam šaltiniui 10-15 dB, lyginant su atvira erdve. Tinkamai parinkta patalpų apdaila leidžia atspindį sumažinti.

Susilpninti triukšmą jo plitimo kelyje galima įrengiant garsą izoliuojančias pertvaras, gaubtus, ekranus bei naudojant duslintuvus.

Individualios apsaugos priemonės naudotinos, kai kiti metodai neužtikrina triukšmo sumažinimo iki leistino lygio. Priklausomai nuo triukšmo lygio, parenkami plastikiniai arba pluoštiniai ausų kištukai, ausinės arba šalmai [10 – 59 p.].7.5. Vibracija

Vibracijos poveikis žmogui visų pirma susijęs su svyravimais, kylančiais veikiant kintamai išorinei jėgai mašiną ar jos atskirus agregatus. Tokių svyravimų priežastys gali būti susiję ne tik su jėginiu, bet ir su kinematiniu žadinimu, pavyzdžiui judant transportui nelygiu keliu.

Skiriama viso kūno vibracija, kai ji perduodama per stovinčio, sėdinčio ar gulinčio žmogaus atramos paviršius į jo kūną ir veikianti visą organizmą, ir rankas veikianti vibracija – vibruojančių įrengimų perduodama į rankas. Vibracija priskiriama prie faktorių, turinčių didelį biologinį efektyvumą.

Vibracijų poveikis priklauso nuo svyravimo proceso galios kontakto vietoje, poveikio laiko, kontakto vietos, poveikio krypties, kūno audinių demferuojančių savybių, rezonanso faktorių ir t.t. Ypač kenksmingos žmogui vibracijos, kurių dažnis artimas atskirų kūno dalių savaiminio svyravimo dažniui. Daugumos vidaus organų savaiminio svyravimo dažnis – 3-9 Hz, galvos (vertikalia kryptimi) – 20-30 Hz, galvos (horizontalia kryptimi) – 1,5-2 Hz, pečių juostos – 16-20 Hz.

Ypatingai didelę reikšmę rezonansas turi regos organams. Regėjimo sutrikimai kyla veikiant 60-90 Hz virpesiams, kurie atitinka akių obuolių rezonansą.

Vibracijų patologija yra antroje vietoje (po dulkių) tarp profesinių susirgimų. Veikiant vibracijai pirmiausia nukenčia nervų sistema ir analizatoriai: vestibiuliarinis, regos, jutiminis.

Ilgalaikis vibracijos poveikis skatina vibroligos, lydimos biologinio audinių pažeidimo, vystymąsi: rankų drebėjimas, raumenų atrofija (baltų pirštų sindromas), kraujagyslių elastingumo sumažėjimas; nervų jautrumo sumažėjimas; kaulų audinių išsigimimas. Vibroliga priklauso prie profesinių susirgimų, kurių efektyvus gydymas galimas tik ankstyvojoje ligos stadijoje. Šia liga suserga mechanizatoriai, vairuotojai, gelžbetonio gamyklų darbuotojai ir t.t. Ligos vystymąsi skatina padidinta raumenų įtampa, žema temperatūra ir psichoemocinis stresas [10 – 62 p.].

Pagrindiniai apsaugos nuo vibracijų būdai: vibracijų šaltinio pašalinimas, vibroizoliacija, vibrogesinimas, vibrodemferavimas, individualių apsaugos priemonių panaudojimas.

• Vibracijų šaltinio pašalinimas – tai pats efektyviausias būdas, jei vibracijos nėra technologinio proceso dalis. Įgyvendinamas tiksliai balsuojant besisukančias detales, smūginius procesus pakeičiant nesmūginiais, didinant pavarų tikslumą ir t.t.

• Vibroizoliacija įgyvendinama pastatant įrengimus ant specialių pamatų, tamprių elementų, įrengiant vamzdynuose tamprias grandis ir t.t.

• Vibrogesinimas pasiekiamas didinant energijos nuostolius svyravimo sistemoje. Įgyvendinamas įvedant papildomas mases, standumo briaunas bei panaudojant specialius vibrogesintuvus.

• Vibrodemferavimas įgyvendinamas didinant vidinę trintį (parenkant specialias ketaus markes), didinant paviršinę trintį (padengiant paviršius tamprių medžiagų sluoksniu) ir t.t.

• Individualios apsaugos priemonės – specialios pirštinės, avalynė, kilimėliai [10 – 64 p.].7.6. Elektromagnetinė spinduliuotė

Biologinis elektromagnetinio lauko poveikis pasireiškia įvairiai – nuo nežymių funkcinių pakitimų (galvos skausmo, kraujo spaudimo, pulso pokyčių, padidinto nuovargio) iki ryškios patologijos. Organizmo sugertos energijos pasekmė — šiluminis efektas. Elektromagnetinės spinduliuotės poveikis itin pavojingas audiniams su silpna kraujo a

. . .

Join the Conversation

×
×