EKOLOGIJOS IR APLINKOS APSAUGA

Ekologiniai veiksniai ir jų poveikis

gyviems organizmams

Visa, kas (gyva ar negyva) supa augalus, gyvūnus ir kitus organizmus ir su kuo jie betarpiškai susiję, vadiname aplinka (gyvenamoji aplinka). Aplinkos komponentai yra yvairialypiai o, egzistuojantys organizmai – vienareikšmiai. Aplinkos elementai, veikiantys organizmą, vadinami ekologiniais veiksniais. Organizmas i ekologinius veiksnius reaguoja specifinėmis reakcijomis. Aplinkos ekologiniai veiksniai, su kuriais susijęs bet koks organizmas, yra dalijami į dvi kategorijas: negyvosios gamtos (abiotiniai), gyvosios gamtos (biotiniai) ir antropogeninius (žmogaus veiklos). Smulkiau ekologiniai veiksniai skirstomi taip:
 Abiotiniai
Klimatiniai: šviesa, temperatūra, drėgmė, vėjas (ooro masių judėjimas), slėgis.
Edafogeniniai: (lot. adaphos – dirva): mechaninė sudėtis, drėgmės imlumas, oro laidumas, tankis.
Orografiniai: reljefas, lygis virš jūros.
Cheminiai: atmosforos oro dujinė sudėtis, vandens druskinė sudėtis, koncentracija, rūkštingumas ir dirvožemio junginių sudėtis.
 Biotiniai
Fitogeniniai: augalų organizmai.
Zoogeniniai: gyvūnai.
Mikrobiogeniniai: virusai, bakterijos.
 Antropogeniniai
Žmogaus veikla.

Dar galimi kiti variantai, pavyzdžiui, galima išskirti veiksnius, kurie priklauso ar nepriklauso nuo vienų ar kitų organizmų skaičiaus tm tikrame jų užimame plote. Regiono makroklimatiniai veiksniai ar klimatinės sąlygos nepriklauo nuo abiotinių, biotinių ir net antropogeninių veiksnių. Tuo tarpu kuri nors liga masiškai plinta teen kur susikaupę daug gyvūnų vienoje vietoje (dažnai tai atsitinka, kai trūksta maisto ir pan.). Kai kuriais atvejais ir gyvūnai gali žymiai paveikti mikroklimatines sąlygas, pavyzdžiui, drugių vikšrai masiškai apgaužia medžių lapus ar spyglius, dėl to gali pasikeisti vėjo rėžimas, dr

rėgmė, temperatūrų dinamika po medžių lajomis ar pačiose lajose. Minėti pasikeitimai dalinai veiks tų kenkėjų ateinančias kartas ar čia gyvenančius kitus gyvūnus. Masiškai išplitę kenkėjai pritraukia jais mintančius paukščius bei grobuonis vabzdžius. Esant gausiam vaisių ir sėklų derliui, miške atsiranda daugiau voverių, graužikų, o taip pat atitinkamai daugiau atsiranda lapių, šernų ir pan.

Abiotiniai veiksniai:

Pagrindiniai klimatiniai veiksniai yra šie:
 Atmosfera:
Tai žemės rutulį gaubentis oro sluoksnis. Vertikalia kryptimi atmosfera dalijasi į keleta suoksnių – sferų: troposferą, stratosferą, mezosferą, jonosferą, arba termosferą ir egzosferą. Atmosfera tęsiasi daugelį tūkstančių kilometrų. Apatinis atmosferos sluoksnis yra tankiausias. Kylant aukštyn oro tankis sparčiai mažėja. Visus atmosferos komponentus pagal gyvų organizmų poreikius galima skirstyti į tris grupes: būtini, žalingi ir indiferentiniai (abejingi) . Augalams būtinas deguonis, anglies dvideginis ir vanduo, gyvūnams – deguonis. Augalams irr gyvūnams žalingi: sieros, chloro, azoto, fluoro junginiai, anglies monoksidas bei įvairūs angliavandeniai. Kiti oro konponentai – argonas, neonas, kriptonas ir helis – indiferentiniai.
Deguonis – būtinas aerobiontų kvėpavimui. Atmosferoje jo pakanka, tačiau dirvožemyje arba uždarose patalpose gali trūkti. Be gyvūnų, augalų ir mikroorganizmo kvėpavimo daug deguonies sunaudoja visi degimo procesai (pramonėje, transporte).deguonis reikalingas ne tik gyviems organizmams kvėpuoti, bet ir mirusioms augalų ir gyvūnų dalims mineralizuoti. Ypač nemažai deguonies sunaudoja nugrimzdusio ir žuvusio planktono organinėms medžiagoms skaidyti, todėl stovinčiuose vandenyse dažnai stinga de

eguonies. Deguonis nedega, tačiau palaiko egimą ir ypač svarbus organinių medžiagų, kai kurių metalų, daugelio mineralų oksidacijoje, taigi ir šilumos regliavime. Deguonį į atmosferos orą išskiria augalai, be to, deguonies susidarymo šaltinis yra fotocheminis vandens garų irimas viršutiniuose atmosferos sluoksniuose veikiant saulės ultravioletinei radiacijai.
Anglies dioksidas augalų mitybai yra svarbiausias komponentas. Gyvūnams anglies dioksidas yra metabolizmo produktas. Jis intensyviai sugeria ilgabangę saulės radiaciją, todėl daug įtakos turi šiluminiam atmosferos balansui. Anglies dioksido kiekis atmosferoje pamažu didėja. Pramoniniuose ir tropiniuose rajonuose anglies dioksido yra daugiau, o Antarktidoje mažiau. Nustatyta, kad uždarose patalpose esant anglies dioksido daugiau kaip 0,07 – 0,1%, oras įgauna nemalonų kvapą ir gali sutrikti žmogaus organizmo veikla.
Azotas yra pagrindinė atmosferos dalis ir jis „praskiedžia“ oro deguonį bei anglies dioksidą iki reikiamos koncentracijos gyviems organizmams kviepuoti. Atmosferos azotą augalai pasisavina tik veikiant azotą fiksuojančioms bakterijoms. Didelis azoto kiekis ore pavojingas žmogui ir gyvūnams. Padidėjus azoto 5% (t.y. iki 83%) oro tūrio, net esant normaliam atmosferos slėgiui, jis įgauna narkotinių savybių.

Atmosferos orą sudaro šie dujų kopmonentai:

Dujų komponentai Procentais
Azotas 78,08
Deguonis 20,95
Argonas 0,93
Anglies dioksidas 0,03
Neonas 0,0018
Helis 0,005
Kriptonas 0,000108
Vandenilis 0,00005
Ksenonas 0,000008
Ozonas 0,000002

 Šviesos spektras:
Organizmai gyvybiniams procesams palaikyti reikalingą energiją gauna dėl saulės radiacijos. Saulės radiacija sudaro maždaug 99,9% bendro Žemės energijos balanso. Saulė į kosminę erdvę išskiria didžiulį kiekį energijos, tačiau į Žemę jos patenka labai mažai – pakanka sušildyti ir apšviesti visą Žemę. Pa

agal poveikį organizmams Saulės spinduliavimas skirstomas į ultravioletinę, matomąją ir infraraudonąją šviesą.
 Temperatūra:
Tai periodiškas, pirminis, liminuojantis ekologinis veiksnys, labai svarbus gyviems organizmams. Visi fiziologiniai procesai ir biocheminės reakcijos gali vykti tik tam tikroje temperatūroje. Nuo aplinkos (oro, dirvožemio, vandens ir organizmo) temperatūros priklauso kai kurių gyvų organizmų temperatūra, jų aktyvumas ir medžiagų apykaitos greitis. Visi gyvieji organizmai prisitaikę prie nevienodų temperatūros sąlygų: šilumamėgiai – termofilai arba termobionai ir kriofilai arba psichrofilai. Priklausomai nuo gyvenamosios vietos organizmai skirstomi į: stenotermofilus – tai atogrąžų augalai ir gyvūnai, kurie nepakelia dideli temperatūros svyravimų; eurotermitinius, arba eurotermobiontus, kurie pakelia didelis temperatūros svyravimus. Tai dykumų ir aukštikalnių augalai bei gyvūnai.
 Vėjo ekologinė reikšmė:
Oro judėjimas horizontalia kryptimi vadinams vėju. Vėjas turi gana daug įtakos visai gyvajai gamtai ir jos sistemoms. Esant giedram ir ramiam orui, virš įvairių sausumos paviršių, ypač vasarą, ssidaro žymūs temperatūros ir drėgmės skirtumai. Pakilęs vėjas sumaišo pažemio orą ir panaikina mikroklimatinius skitumus. Vėjas atneša iš kitų geografinių sričių ir zonų šiltas arba šaltas oro mases, drėgmę arba sausrą. Vėjuotomis dienomis greičiau džiūsta dievožemiai ir daugiau vandens išgarina augalai. Vėjas apdulkina augalus ir platina augalų dėklas. Augalai geriausiai apdulkinami kai ndidelis vėjas ir sausas oras. Stiprus ir gūsingas vėjas per daug išblaško žiedadulkes ir augalai blogiau apvivaisina. Be
e to stiprus vėjas trukdo vabzdžiams apdulkinti ugalus. Stiprus vėjas laužo medžius ir jų šakas, nukenčia vaisius, išguldo javus, be to, nuneša nuo laukų sniegą, todėl žemė giliau įšąla ir kartais nukenčia augalai. Vėjas perneša iš vienos vietos į kitą kenksmingus vabzdžius, bakterijas, įvairias chemines medžiagas kenksmingas gyviems organizmams taip pat ir žmogui. Be to vėjas sumaišo ir atsklidžia užterštą orą ir padaro nepavojingą augalams, gyvūnams bei žmogui.
 Vandens ekologinė eikšmė:
Su vandeniu susiję visi svarbiausi gyvybiniai organinmų procesai – tai biocheminės reakcijos. Kvėpavimas, mityba, medžiagų apykaita. Ekologiniu požiuriu svarbiausias yra gėlas vanduo.

Stacionarūs vandens ištekliai

Hidrosferos dalys tūris tūkst. Km³
Vandenynai 1338000
Požeminiai vandenys 33900
Dirvožemio vandenys 16,5
Ledynai ir sniegynai 24100
Daugiamečio įšalo požeminis ledas 300
Ežerai 175
Pelkės 11,5
Upių vanduo 2,1
Biologinis vanduo 1,7
Atosferos oras 12,9

Krituliai ir atmosferos drėgmė augalams ir gyvūnams yra svarbiausias vandens šaltinis, tačiau dauguma augalų vandens gauna iš dirvožemio. Gyvajai gamtai daug žalos padaro staigios, stiprios liūtys, kurios sunaikina augalų daigus, žūva nemažai smulkių gyvūnų (ypač vabzdžių). Taip pat žalos padaro ir ilgai užsitesusi dulksna, ypač vabzdžialesiams paukščiams jauniklių maitinimo periodu. Kruša sunaikina arba pažeidžia augalus ir gyvūnus. Gyvieji organizmai adaptuojasi prie tam tikro vandens – drėgmės rėžimo. Pakitus vandens rėžimui, kinta augalų ir gyvūnų išorės ir vidaus struktūra, elgsena ir kai kurie kiti gyvybinės veiklos procesai. Adaptacija būna įvairi: morfologinė, fiziologinė ir kitokios ritminės ritminės augalų ir gyvūnų ypatybės. Vandens ekologinė adaptacija svarbiausia gyvūnams. Per sausras dauguma gyvūnų pradeda maitintis sultingesniu maistu, aktyviai gyvena naktį, o diena slepiasi drėgnesnėse vietose: olose, urvuose, smėlyje, medžiuose. Tai paros migracija. Nuo vandens rėžimo priklauso augalų ir gyvūnų gyvenimo rukmė, vystymasis, elgsena, geografinis paplitimas, biotopo pasirinkimas, populiacijos gausumas ir tankumas.
 Hidrosfera:
Vanduo palyginti su sausuma, turi tam tikrų ypatumų; didelis rankis, labai staigiai kinta slėgis, gerai sugeria saulės spindulius, sąlygiškai nedidelis deguonies kiekis, tam tikra temperatūra, druskų koncentracija, dujų ir maistų medžiagų režimas. Gyviems organizmams nemažai ytakos turi gruntas, nuosėdos ir kt. Visi organizmai, gyvenantys vandenyje, vadinami hidrobiontais. Vandens tankumas yra vienas iš svarbiausių ekologinių veiksnių, lementis vandens gyvūnų judėjimo sąlygas ir slėgį įvairiame gylyje. Vandens slėgis didėja einant gilyn maždaug po vieną atmosferą kas 10 metrų. Dėl didelio vandens tankumo bestuburiai gali palaikyti tam tikrą kūno formą.
 Pedosfera:
Tai Žemės rutulio sfera, apimanti paviršinį sluoksnį, kuriame vyksa dirvodaros procesai. Dirvožemis arba dirva yra paviršinis purusis, derlingasis, Žemės plutos sluoksnis, susidsręs iš gimtosios uolienos. Dirvožemis yra geologinių ir dirvodaros procesų produktas, susidarės per daugelį tūkstančių metų. Dirvodaros kryptį, eiga lemia vadinamieji dirvodaros veiksniai: klimatas, gimtosios uolienos sudėtis ir amžus, reljefas, audalija, gyvūnija ir mikroorganizmai. Dirvožemio susidarymas yra ilgas, lėtas, nuolatinis procesas, priklausantis nuo geografinės vietovės ir landšafto. Viena labai svarbi dirvožemio savybė – rūkštingumas. Jis neigiamai veikia augalų vystymąsi, kenkia daugeliui naudingų dirvožemio organizmų. Dirvožemio gyvąją fazę sudaro mikrooganizmai, bestuburiai ir kt. Taigi dirvožemio aplinka yra tarpinė tarp vandens ir antžeminės aplinkos. Su vandens aplika ją sieja temperatūrinis režimas, sumažintas deguonies kiekis, esantis dirvožemio ore, drėgmės – vandens režimas, ištirpusios maisto medžiagos vandenyje ir galiybė judėti trimis kryptimis. Dirvožemyje, kaip ir vandenyje, didelė cheminė bei organizmų tarpusavio priklausomybė. Su sausumos apika dirvožemį, ypač jo viršutinį sluoksnį, sieja: oras, viršutinių horizontų išdžiuvimas ir palyginti staigus temperatūros režimo kitimas. Daugiausiai šilumos dirvožemis gauna iš saulės, taip pat mikroorganizmams skaldant įvairias organines liekanas, tačiau dais šilumos ateina iš gilesnių žemės sluoksnių. Dirvožemio temperatūra turi įtakos sįklų dygimui, augalų šaknų siurbiamajai galiai, dirvožemio mikroorganizmų aktyvumui bei kitiems procesams. Dirvožemio paros ir metinė tempertūros amplitudė būna mažesnė negu atmosferos oro, o gilėjant ji mažėja ir visai išnyksta.

Biotiniai veiksniai:
Biotiniai arba biologiniai veiksniai – tai yra vienų organizmų poveikis kitiems.
Vienos rūšies organizmų tarpusavio santykiai ir ryšiai, arba homotipinė koakcija, gali asireikšti trimis būdais: grupiniu ir masiniu efektu bei konkurencija rūšies viduje. Grupinis efektas dažnas tarp stuburinių gyvūnų bei aukštesniųjų augalų. Bandomis, būriais arba kolonijomis lsikosi bizonai, antilopės, pingvinai, kirai ir kt. Taip kai kuriems gyvūnams lengviau susirasti maisto arba apsiginti nuo plėšrūnų. Augalai, augdami grupėmis, geriau pakelia aplinkos kitimą. Vienarūšiai augalai taip lengviau konkuruoja su kitomis rūšimis. Grupinis efektas teigiamai veikia populiaciją (rūšį). Dažnai gamtoje grupinis efektas tampa masiniu.
Masinis efektas tai yra aplinkos perpildymas individais. Jis gali atsirasti populiacijai staigiai ir labai intensyviai dauginantis, dėl nepalankių sąlygų susibūrus į dideles bandas, kaimenes ir kt. Tokiu atveju tos pačios populiacijos individai konkuruoja vieni su kitais dėl maisto ar teritorijos, plinta infekcinės ligos, parazitai ir kiti kenkėjai, be to, aplinka gali būti labai užteršta ekskrementais. Masinis efektas neigiamai veikia populiaciją, dėl to individai dažnai žūva.
Konkurencija rūšies viduje – tai vienos rūšies individū, kuriems reikia tų pačių dyvenimo ir dauginimosi sąlygų, antagonistinių tarpusavio santykių forma. Konkurencija vyksta dėl maisto, vandens, šviesos, teritorijos. Šios konkurencijos rezultatas – bendroji ir atrankinė eliminacija ir geriausiai prisitaikiusių išlikimas. Bendroji eliminacija beveik nepriklauso nuo individų. Organizmai žūsta atsitiktinai: nuo plėšrūnų, parazitų, mechaninių kliūčių, staigių klimato kitimų, infekcinų ligų. Atrankinė eliminacija vyksta dėl individų genetinių skirtumų, kurie prisitaikę prie aplinkos sąlygų, turi tobulesnių morfologinių ir fiziologinių savybių, ekonomišką medžiagų apykaitą. Konkurencija rūšies viduje būdinga augalams ir gyvūnams. Dėl šios konkuencijos rūšis vystosi ir tobulėja.
Mutualizmas – tai kokių biotinių santykių forma, kai tarp dviejų rušių ar populiacijų organizmų yra glaudus nuolatinis ar laikinas tarpusavio ryšys r iš to yra abipusė nauda. Mutualistiniai santykiai tarp rūšių labai paplitę ir yra svarbūs ekosistemos funkcionavimui bei eviliucijai. Jie gali būti trofiniai ir erdviniai. Būdingi mutualistiniai santykiai tarp azotą fiksuojančių bakterijų ir ankštinių augalų, tarp aukštesniųjų augalų ir aktinomicetų. Aukštesniųjų augalų ir grybų mutualizmas vadinamas mikorize. Mutualistiniai tarpusavio santykiai tarp dviejų rūšių gali pasireikšti skirtingu sugyvenimo lygu nuo nevisiškai būtino iki būtino sugyvenimo.
Protokooperacija – tai biotinių santykių forma, naudinga, bet nebtinai abiem komponentams. Kelios paukščių rūšys krauna lizdus ir peri vienoje vietoje, taip greičiau pastebi priešą ir nuo jo apsigina. Kormoranai ir pelikanai gaudo žuvis kartu, tačiau skirtingas jų rūšis.
Komensalizmas – pastovūs ar laikini tarprūšiniai individų santykiai, kai vienas iš jų maitinasi arba gyvena šeimininko maisto likučiais arba jo būste, jam nekenkdamas. Augalai, kaip autotrofiniai organizmai, dažnaiusiai būna šeimininkai. Augalų lapų arba priešakninėje zonoje gyvena ir maitinasi augalų lapais arba išskyromis daugelis gyvūnų, bet kiekviena rūšis naudojasi savo niša.
Plėšrumas – tarprūšinė santykių forma, kai vienos rūšies ar populiacijos individai puola kitą rūšį, ją nužudo ir suėda. Plėšrūnui ši santykių forma yra naudinga. Jis gauna maisto, energijos, dėl to gali gyventi ir daugintis. Aukai – žalinga, nes mažėja individų skaičius.
Parazitizmas – organizmų tarpusavio santykių forma, kai vienos rūšies arba populiacijos organizmai naudojasi kitos rūšies organizmais kaip gyvenamąja aplinka ir maisto šaltiniu, dažniausiai liems kenkdami. Tarp parazitų ir šeimininkų susidaro medžiagų apykaitos ryšiai. Parazitai visą laiką laisvai gamtoje negali gyventi. Kai kuriose vystymosi stadijose jie būna labai glaudžiai susiję su šeimininku. Parazitai būna virusai, bakterijos, grybai, pirmuonys, kirmėlės, vabzdžiai ir net akštesnieji augalai.

Antropogeniniai veiksniai:
Tai žmogaus veiklos rezultatas. Pavojingiausi organizmui ir biosferai yra žmogaus sukelti antropogeniniai reiškiniai. Tai jie sutrikdė biosferos savireguliaciją ir biologinių sistemų pastovumą. Žmogaus sukeltų antropogeninių veiksnių galia ir veikimas prilygsta gamtiniams veiksniams ir gali smarkiai veikti visą biosferą. Pagal prigimtį antropogeniniai veiksniai yra skirstomi į mechaninius, fizinius, cheminius, biologinius, landšaftinius ir t.t. Biosferos pakitimai dėl antropogeninių veiksnių neigiamo poveikio yra negryžtami. Žinodamas antropogeninių veiksnių sukeltus biosferos pažeidimus, ekologiškai apsišvietęs žmogus gali spręsti gamtosaugos problemas ir uždavinius bei paruošti veiklos ptrategiją ir taktiką.

Miškų ekologinis vaidmuo Lietuvoje

Mūsų protėviams miškas buvo pagrindinis maisto ir energijos šaltinis: miškuose rinko valgomus vaisius ir uogas, medžiojo, iš medžių rentė gyvenamuosius būstus ir ūkio pastatus, malkomis šildė patalpas. Laikui bėgant miško naudojimas keitėsi. Plėtojantis pramonei, energijos gavybai, vietoj medžių pradėta naudoti anglis, naftą, dujas, medžioklė neteko savo buvusios reikšmės, kaip maisto šaltinis, statybose medieną keitė dirbtinės medžiagos – plytos, gelžbetonis, metalas, siklas, plastmasės. Mažiau reikia medienos laivų ir geležinkelių statybai: vietoj medinių pabėgių klojami gelžbetoniniai, medniai laivų korpusai keičiami metaliniais. Vienintelei chemijos pramonei reikia medienos daugiau negu anksčiau. Ypač daug jos sunaudojama celiuliozės ir popieriaus bamybai, sintetinių medžiagų (perlono, nailono, dederono ir kt.) pramonėje.

Be jau minėto globalinio poveikio ūkiui, miškai yra reikšmingi gamtinei aplinkai ir lokaliniu lygiu. Miškas gali augti blogesnėse negu kultūriniai agalai žemėse, per ilgą laiką sukaupia daug organinės medžiagos, kuri virsdama humusu pagerina dirvožemį. Ištisus šimtmečius, nuo pat lydiminės žemdirbystės laikų mūsų krašto žemdibiai naudojo miškų sukauptas dirvožemyje organines medžiagas.

Medžių šaknys sutvirtina žemę, sutramdo vėjo ir vandens energiją. Upių pakrantėse ir kalvotose vietose medžiai ir krūmai sumažina griovų atsiradimo pavojų, stabdo vandens erziją. Miškų naikinimas ypač pavojingas kalnų rajonuose. Iškirtus miškus plokštuminė erozija stipriai paveikė Kaukazo kalnynus, liko dykynės arba atžėlė nepilnaverčių medžių miškas.
Subalansuota miško ir vandens sąveika teigiamai atsiliepia dirvai, vandens apykaitai ir mikroklimatui. Miške ne visi krituliai pasiekia žemę, dalis jų išgaruoja nuo lapų. Dėl to miškinguose rajonuose didesnė drėgmė, saulė nevienodai įšildo mišku apugusias ir atviras vietas, atsiranda aukštyn kylančios oro srovės. Kur yra drėgmės perteklius ir vyksta vertikali oro cirkuliacija, vietoj ilgai trunkančio lietaus būna trumpalaikės liūtys, pagausėla saulėtų dienų skaičius, sausose, miškingose zonose daugiau kritulių. Miškas yra gera vandens saugykla. Žiemos metu susikaupęs sniegas ir pašalas pavasariais ilgiau išsilaiko, vanduo ne taip greitai nuteka į upes ir dėl to būna tolygesnis metinis nuotėkis, dalis ištirpusio sniego susigeria į dirvą ir papildo požeminio vandens atsargas. Miške dirva puresnė, išvarpyta šaknų, geresnės sąlygos vandeniui nutekėti į požeminius sluoksnius, pavasariais miške susigeria apie dešimtį kartų daugiau negu lauke. Požeminiai vandenys nuteka į upelius ir upes, taigi miškinguose rajonuose upės vandeningesnės. Požeminių vandenų gausumas miškinguose rajonuose naudingas tiek žemės ūkiui, tiek miestams – jie aprūpinami aukštos kokybės geriamu vandeniu. Vandens apykaita keičiasi priklausomai nuo miško rūšies. Nustatyta, kad geriausiai vandens apykaitą reguliuoja mišrūs miškai su tankiu lapuočių ir spygliuočių medžių traku.
Miškinguose rajonuose geriau reguliuojasi paros ir metų temperatūros režimas: dienomis temperatūra būna žemesnė, o naktimis – aukštesnė negu nemiškinguose plotuose. Pakuose ir miško parkuose dieną būna 2-3 laipsniais vėsiau negu užstatytose miesto teritorijose. Karštomis vasaros dienomis tai labai palanku miesto gyventojų buičiai ir poilsiui. Teritorijose, kur kaitliojasi miškų ir laukų plotai, laikosi didesnė negu nemiškinguose rajonuose drėgmė, kuri sulaiko staigų atšalimą, mažiau būna pavojingos ankstyvosios šalnos. Žemė aplink miškus ir giraites pavasarį atšyla lėčiau, ne taip greitai perdžiūsta, dėl to padidėja dirvos derlingumas.
Seniai žinoma miško savybė – tramdyti vėjo jėgą atvirose teritorijose. Iškirtus miškus, didelėse atvirose vietose vėjai tiek įsisiautėja, kad tampa dirvos erozijos priežastimi, be to, nemaloniai veikia žmogų, dirbantį tokiose atvirose erdvėse. Tarp dirbamų laukų įsiterpę žali plotai prisideda prie žemės derlingumo: stabdo dirvos garavimą, apsaugo ją nuo per didelio išdžiuvimo, padeda susidaryti rasai. Didesnis teigiamas poveikis laukams mažų miškelių bei juostinių želdinių, kurie, nors ir užima nedidelį plotą, bet turi ilgas pamiškes.
Kalnuose kiškai apsaugo žemiau įsikūrusias gyvenvietes ir naudojamus žemės ūkiui plotus nuo nedidelių sniego lavinų ir akmenų griūčių.
Miške susidar saviti biozootopai. Paukščiams ir žvėrims reikalingas evienodas miško plotas: stambiems žinduoliams – didesnis, smukiajai faunai – mažesnis. Meškų, stumbrų, taurų išnykimas Lietuvije glaudžiai susijęs su vientisų miško plotų sumažėjimu – šiems žvėrims reikia didelių girų. Tuo tarpu kai kurios paukščių ir laukinių gyvūnų rūšys paitenkina mažmis giraitėmis ir alkais, vengiadidelių girių. Taigi laukinės faunos gausumas ir jos įvairovė priklauso ne tik nuo bendro teritorijos gausigumo procento bei miko didumo, bet ir nuo sumedėjusios augalijos bendrijų įvairovės, jos išplitimo teritorijoje. Optimalus ddelių miškų masyvų, mažų giraičių, alkų santykis ir toygumas teritorijoje, medžių ir krūmų rūšinės sudėties įvairovė, jaunuolynų ir subrendusių miškų tinkamumas, derinys sudaro palankias sąlygas faunos bendrijoms tarpti.
Miesto gyventojai nori pakeisti kasdieninę aplinką, praleisti laisvalaikį ten, kur švaresnis oras, tyresnis vanduo, skaistesnis dangus. Visa tai jie randa miške. Miškas ir giraitės filtruoja dulkėmis ir dūmais užterštą orą, mediai skleidžia aromatingas medžiagas, fitoncidus, kurie užmuša mikrobus ir turi gydomųjų savybių, ypač tuo pasižymi pušynai. Išaugusios miške gėrybės – grybai, uogos, vaisiniai augalai – yra ne tik vertingi produktai ekonomine prasme, bet ir svarbūs rekreacijai. Uogavimas, grybavimas paskutiniu metu tampa populiariu aktyvaus poilsio būdu. Miškas, giraitės teigiamai veikia žmogaus nuotaiką. Turtinga spavvų gama, kintanti jų paletė rudenį, pavasarį, žiemą, nuostabios atvirų ir uždarų erdvių kompozicijos, perspektyvos miškų masyvuose yra neįkainojamas turtas, padeda regeneruoti darbo metu prarastą žmogaus energiją. Miško rekriacinė vertė auga didėjant gyventojų tankumui, jų mobilumui, ypač didmesčių ir aglomeracijų teritorijose.
Psichologinė, higieninė miško reikšmė žmogui didžiulė: miškas, medis liaudies kūryboje, literatūroje, vaizduojamajame mene sutikami dažniau negu urbanizuotos aplinkos adoracijos. Visų tautų mitai, susiję su jų dvasiniu klodu, vienaip ar kitaip liečia gamtą, kurioje daug vietos užima miškas.
Ekologiniu požiuriu labai svrbios vietos yra ten, kur susiliečia miško ir lauko ekosistemos. Dėl didelių žemėnaudos pertvarkymų keičiasi ne tik kiekybiniai miško ir lauko santykiai. Sumažėjus nedidelių giraičių, pvienių medžių irjų grupių, krūmų, sodybų su želdinais, skirianti laukus nuo želdinių linij žymiai sutrumpėja ir teigiamas želdinių poveikis dievai, mikroklimatui, vandens apytakai sumažėja.

Šiltnamio efektas

Žemė apie Saule sukasi ne plika. Ne vien debesy, dar namatomas dujų yads išfiltruoja pavojingus gyvybei žvaigždės spindulius. Be to žemės šilumoje egzistuoja gyvybė, įpakuota tarsi į minkštą vatą: nuo koskoso šalčio mus gina stori kailiniai – atmosfera. Po šita gamtos skurta atmosfera praeityje pasaulinis klimatas keitėsi labai palengva. Kimatą keičiantys procesai tęsėsi tūkstantmečius ir ilgiau. Gyvybė turėjo prisitaikyti. Tačiau kartais patys gamtos tempai buvo per greiti arba vargino aplinkos sąlygų pasikeitimas: vienos gyvybės rūšys išnyko, atsirado naujos ir užėmė senųjų gyvybine erdvę. Be to, gyvybė, sausma, banduo ir ora nebuvo atskirtos dangaus erdvės, tiksliau sakant, jos buvo glaudžiai susijusios. Pagaliau Žemės deguonies atmosfera yra bakterijų ir dumblių, pievų ir miškų kūrinys. Taip pat po „deguonies“ atgimimo klimatas nebuvo pastovus, bet keitėsi, mainėsi, šiltėjo, šaltėjo ir vėl šiltėjo. Kvėpavimo skatinama gyvybė privalėjo derintis prie natūralios temperatūros kaitos.

Tuo tarpu, atrodo, mūsų dujinėje apsauginėje angoje kažkas maišosi. Žmogus netiki, kad virš jo galvos esantis dujų paketas nėra vienalytė vienoda visuma: visai kas kita, palyginti su „storais kailiniais“, jautri danga, susidedanti iš labai skirtingų kiekių ir savybių medžiagų. Mes tiktai miglotai suprantame, kaip šita dujinė danga siejasi su kitomis Žemės sferomis, kaip viskas tarpusavyje sujungta ir apjuosta tinklu. Ligi šiol viską, ką išmesdavo planeta ir jos gyvūnai, prarydavo atmosfera, paskirstydavo ir praskiesdavo, pakeisdavo ir vėl pasiūlydavo kitoje vietoje „maistui“. Ji sugeba nepaprastai prisitaikyti, iki šios dienos yra slėpininga jos chemija, jos mainų mechanizmai su biosfera ir vandenynais dar tiktai pradedant suprasti. Iki šiol oro danga, be negalavimų, viską priimdavo, netgi vlkanų dujų ir pelenų deesis, troškias miškų gaisrų dujas, taip pat daugelio medžiotojų ir keliautojų lauų dūmus.
 CO2
Augalams ir jais mintaniems gyvūnams anksčiau ar vėliau maistas nepasibaigia tik dėl vulkanų. Taigi netolimoje ateityje pusiausvyra turėtų būti stabili. Prie to balanso priklauso ir ir natūralus šiltnamio efektas, sukeliamas 0,035% atmosferos CO2 ir trupučio kitų retųjų dujų. Šį fenomeną žino kiekvienas ūkininkas iš savo šiltnamio: atmosferoje langų stiklą atstoja retųjų dujų molekulės.
 „Venera Žemėje“
Garo mašina, audringai sudrebinta garvežių, automobilių, lėktuvų ir raketų pirmtakė, kaip tik buvo pradininkė. Dar daugiau, ji tapo pagrindine mašina, aparatu, kuris anglį paverčia dirbančia energija, vėliau – elektros energija. Pramoninė revoliucija užgriuvo Europą, vėliau kitus kontinentus.
Kibirkštis įsižiebė ir užkūrė ugnį, kuria mes šiandien visi be saiko ir išdidžiai naudojamės. Mes naudojame pirmykštę energiją, pakeistą ir suspaustą biomasę, galų gale prėjusių laikų Saulės spindulius. Deginant du Žemės plutos atomai susijungia su vienu vienu deguonies atomu į CO2 molekulę. Tai gamtos dėsnis.

Svarbiausios šiltnamio dujos: dalys, veikimo trukmė, šaltiniai

Gyvenimo trukmė metais Susitelkimas Kasmetinis padidėjimas %

prieš 240 metų šiandien 2050 metais
Anglies dvideginis 100 280 353 460 0,4 – 0,5
Metanas 12 0,65 1,75 2,6 0,8 – 1
Azoto subonsidas iki 150 0,28 0,31 0,37 0,8
Fluoro chloro angliavandenilis iki 400 0 0,00028 0,00046 0,00048 0,00085 4,0 – 5

Žmonija, naudodama iškastą kurą, iš tikrųjų persistengia. Mes su dideliu užmoju imamės darbo anglies kapinėse – ten, kur palaidotas Žemės – Veneros likimas. Genialu tai, kad nenaudojama anglis gali bėti atnaujinta. Anglies ciklas yra Žemės termostatas. Tačiau genialumas gali būti pražutingas: žmogus žaidžia su anglimi, nežinodamas ką daro, jis atgaivina „mirusįjį“. Iškasdamas ir sudegindamas milžiniškus anglies kiekius, jis įkaitina planetą. Tiksliau: mes atgaiviname snaudžiantį mūsų Žemėje Veneros likimą.
 550 milijonų automobilių
Kasdien betonuotu gruntu rieda maždaug 550 milijonų trnsporto priemonių, iš jų 400 milijonų vien tik Japonijoje, Vakarų Europoje ir JAV.
Nėra abejonės: automobilis, kasdieninės techninės pažangos simbolis, tiesiog tapo šiltnamio sfekto sukėlėju. Kadangi vis daugiau žmonių turi ir gali „įgyvendinti“ nuosavų ratų svajonę, jau po kelerių metų pagrindinis oro teršėjas jau sudarys vieną trečdalį pasaulinio CO2 išmetamo kiekio. Pasaulyje dabartiniu metu žmogus kasmet pravažinėja ir praskraido degalų maždaug dviem gigatonoms CO2 – stovint ir laukiant net be mažiausios naudos. Taip mūsų mobilumo siekimas ampa sunkia oro chemine problema. Kelionė automobiliu kuria klimatą: ką žmogus kasmet sunaudoja transportavimo enegijai, atitinka anglies kiekiui, kurį per metus sunaikina iškirsdamas ir sudegindamas tropinį mišką. Kitą kiekį sudegina mūsų jėgainės, nes bet kas iš savo rozetės gali paimti tiek energijos, kiek jis ketina panaudoti.
 Nuokrava apželdinant
Tačiau CO2 sudaro mums galimybę ir teikia lemiamų pranašumų: kiekybe jis nepralenkiamas, tačiau šiltnamio naudingumo koeficiento požiuriu galėtų labai praversti. Pirmiausia jis susijęs pasauline anglies apytaka. Taigi žmogus natūraliu būdu galėtų gerokai sumažinti CO2. Šiuo atveju, kai CO2 mažėja, jo vartotojų gausėja.

Žmonija privalėtu dar nematytu mastu apželdinti planetą ir radikaliai pertvarkyti savo energinę politiką. Tačiau tai kol kas ribotas pasirinkimas.
 Vasaros smogas ir „gyvenimo kelias“
Ozonas, pagrindinis vadinamojo fotocheminio smogo aktorius, gaminamas apšviečiant Saulei išmetamųjų dujų šleifą. Paprasčiau UV šviesa plius ngliavandeniai plius azoto oksidai lygu OZONAS. Pavojingo vasaros smogo pasaulio citadelė yra Los Andželas.
Vos Saulei nusileidus, ozonas tuojau suyra, tai pliusas, o trūkumas – kad jis efektyvios šiltnamio dujos. Pasauliniame retųjų dujų balanse šis trumpalaikis reiškinys kol kas atlieka antraeilį vaidmenį.tačiau miesto klimato požiuriu ozonas jau yra pavojingas faktorius.
 Mineralinių trąšų bumerangas
Daugiau žmonių palieka ir daugiau sąvartynų. Kaip tik civilizuotosatmatų krūvos auga ir skleidžia dvoką į padangę. Bakterijoms mineralizuojant organones medžiagas, saugyklose vyksta rūgimas: metanu impregnuoti dujų burbuliukai kyla aukštyn. Realizavus atogrąžų miškuose ambicingus užtvankų projektus, tikėtinos tokios pasekmės: biomasė apsemiama vandeniu ir izoliuojama nuo deguonies, o anaerobinės bakterijos imasi darbo. Jų atogrąžų mišką žmogus padega, ne tiktai išlekia į orą milžiniški CO2 kiekiai, išlaisvinamas ir CH4. Tą patį dujų mišinį pagamina aukštesniųjų platumų ūkininkas, padegdamas savo laukas. CH4 yra retos daugelio šaltinių dujos ir iki šiol oro chemikai tegali išmatuoti tiktai jų sumą, neskirstydami, iš kur jos atsiranda – iš termitų, ryžių laukų, galvijų ar tropinių miškų gaisrų. Metano kreivė veikia pavojingiau, nes metano molekulė sugeria 32 kartus daugiau šilumos spindulių palyginti su anglies dvideginio molekule. Be to, kasmet jis ienu procentu padvigubėja negu anglies dvideginis. Jis sudaro 15% žmogaus šiltnamio efekto.

Literatūros sąrašas

1. Raškauskas V. Bendroji ekologija. – V.: Mokslas, 1991. – 238p. (17 – 53p.)
2. Mirinas S. Navasaitis A. Gamtosaugos teoriniai pagrindai. K.: 1990. – 64p. (29 – 41p.)
3. Karazija S. Miškai ir saugomos teritorijos. – K., 1994. – 71p. (4 – 12p. ir 44 – 57p.)
4. Šešelgis V. Aplinkos apsauga – V.: Mokslas, 1991.-208p. (23 – 90p.)

Leave a Comment