ŽEMĖS ŪKIO TECHNOLOGIJŲ PAGRINDŲ DARBAS

Cukrinių runkelių auginimo technologija be retinimo

Cukriniai runkeliai dažniausiai yra auginami pagal nusistovėjusią technologija. Cukriniai runkeliai auginami dirvožemyje su vidutiniu fosforo, kalio ir humuso kiekiu, dviem tręšimo NPK lygiais: granuliuotas kompleksines trąšas Derlius super NPK 12-11-22 + Na+B išberiant prieš sėją pakrikai arba sėjos metu įterpiant lokaliai. Dviejų variantų laukeliuose 6-8 lapelių tarpsnį pasiekę cukriniai runkeliai buvo tręšiami papildomai amonio salietra (N50). Lauktas standartinis derlius – apie 40-50 t/ha šakniavaisių. Cukriniai runkeliai sėjami kuo anksčiau, pradžiūvus dirvai – balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje. Sėjama 128-190 tūkst.ha sėklų, priklausomai nuo sėėjamosios konstrukcijos. Tarpueilių plotas – 45 ar 50cm. Priešsėliai atitiko rekomenduojamus, ir dažniausiai cukriniai runkeliai buvo sėjami po žieminiu kviečių ar kvietrugių, tačiau nevengta juos atsėliuoti arba auginti po kiek prastesnio priešsėlio – vasarinių miežių. Pasėlių trešimas nebuvo gausus. 1995-1999m. Bandymuose fosforo ir kalio trąšos buvo išberiamos iš rudens, prieš pagrindinį žemės dirbimą. Pavasarį pasėliai trešiami azotinėmis trąšomis per du kartus. Vėliau pasėliams tręšti buvo pasirinktos kompleksinės trąšos NPK 111730(500kg ha) o prieš cukrinių runkelių lapams susiliečiant tarpueiliuose papildomai tręšiama azotinėmis trąšomis. Cukrinių ruunkelių auginimui žemė ruošiama įvairiais būdais. Norint gauti daugiau pajamų iš cukrinių runkelių auginimo, svarbiausia yra pasiekti kuo didesnį kokybiškų, aukšto cukringumo runkelių derlių kiek įmanoma mažesnėmis sąnaudomis. Pradedant nuo sėjos visi auginimo veiksniai yra labai svarbus cukrinių runkelių auginime. Pi

irmiausia labai svarbu suformuoti optimalų tankumą ir tolygų pasėlį. Tai lemia sėjos ir sėklų kokybė. UAB „Kemira GrowHow“, stengdamasi padėti žemdirbiams užauginti norimos kokybės derlių, siūlo įsigyti cukrinių runkelių sėklas. Hilleshog cukrinių runkelių veislės – Anna, Latine ir Monza. Kad cukriniai runkeliai normaliai augtų, jiems būtini makroelementai: azotas, fosforas, kalis, kalcis, magnis, bei mikroelementai boras, natris ir manganas. Cukriniai runkeliai, būdami vieni derlingiausių augalų, reikalauja daug maistinių medžiagų. 1 tona šakniavaisių ir atitinkamas lapų derlius iš dirvožemio paima apie: 3,3 kg N; 1,45 kg P;5,8 kg K; 1,8 kg Na; 0,96 kg Mg; 0,04 kg B; Dalį maistinių medžiagų cukriniai runkeliai randa dirvožemyje, tačiau pagrindinis mitybos šaltinis yra mineralinės trąšos. Danisco Sugar, Kemira GrowHow ir LŽI Agrocheminių tyrimų centro specialistai augintojams rekomenduoja išsitirti laukus, kuriuose auginsite cukrinius ruunkelius ir naudoti subalansuotą tręšimą. Visi augintojai turi galimybę, visuose cukraus fabrikuose, palankiomis sąlygomis užsisakyti savo laukų dirvos analizę. Rekomenduojame nustatyti pagrindinių maisto medžiagų kiekį, pagal gautus duomenis bus paruošta tręšimo rekomendacija
. Trąšų privalumai
Trąšos NPK % 8-13-23 18-5-6
Azotas bendras 8 18
Nitratinis NO3- N 1 8,4
Amoniakinis NH4 – N 7 9,6
Fosforas P2O5 13 5
Vandenyje tirpus P2O5 11 2,7
Kalis K2O 23 6
Kalcis Ca 0,7
Magnis Mg 0,6
Siera S 4 5
Boras B 0,05 0,08
Manganas Mn 1,2
Natris NaO 8 8
Cukrinių runkelių pasėliuose taikomos cheminės piktžolių kontrolės priemonės (herbicidai). Ražienos purškiamos visuotinio veikimo herbicidu raundapu. Prieš sėja taikomi dirviniai herbicidai fenazonas ir piraminas turbo.
2003 m. buvo įrengti 4 papildomi va
ariantai, kuriuose cukriniai runkeliai 6-8 lapelių tarpsniu (BBCH 16-18) bei tarpueilių dengimo lapais tarpsnio pabaigoje (BBCH 39) buvo 1 arba 2 kartus purkšti skystomis kompleksinėmis trąšomis (SKT) Atgaiva-2 70 l/ha norma. Cukriniai runkeliai papildomai per lapus gavo 2,1 kg N, 6,3 kg K, 0,28 kg B ir 1,4 kg S. Tyrimų metais cukriniams runkeliams dygti sąlygos buvo palankios, dirvos produktyviosios drėgmės atsargos pirmuosius du dešimtadienius po sėjos 20 cm dirvos sluoksnyje buvo pakankamos – iki 35 mm. Susiformavo tolygus normalaus tankumo pasėlis: 2002 m. – 112,4±1,56, 2003 m. – 107,1±1,29 tūkst./ha augalų (pasėlio tankumas laikomas optimaliu, kai 1 hektare yra 80-100 tūkst. augalų). Augalų skaičiaus ploto vienete variacija buvo nedidelė – V=3,2-3,6 proc. Nuo lokaliai įterptų gana nemažo kiekio granuliuotų kompleksinių trąšų cukrinių runkelių sėklų daigumas nesumažėjo, priešingai – turėjo tendenciją didėti. Lokaliai įterpus mažesniąją trąšų normą, pasėlis buvo 2,1-5,5 proc., o didesniąją –3,8-4,3 proc. tankesnis, negu trąšas beriant pakrikai.
Žieminių rugių biologinės savybės, veislės
ir vieta sėjomainoje

Biologinės savybės:

Žieminiai rugiai yra varpiniai augalai. Jų yra 13 rūšių. Šiuo metu laukuose auginami vienos rūšies sėjamieji augalai (Secale cereale).

Rugių šaknys kuokštinės. Šaknų sistema stiri, gerai išsivysčiusi. Pavienės šaknys gali įsiterpti giliai į dirvą, tačiau daugiausia jos susitelkusios dirvos paviršiuje. Žieminiai rugiai iš dirvos sugeba pasisavinti maisto medžiagas geriau nei žieminiai kviečiai, todėl jie geriau už kviečius auga ir dera lengvose, nederlingose dirvose.

Žieminių rugių stiebas tuščiaviduris, sudarytas iš 5-6 tarpubamblių, status. Išauga ik

ki 2m. aukščio. Rugių lapai platūs, linijiški, plokšti, žali arba žalsvai pilki. Jie yra kiek platesni už žieminių kviečių. Žiedynas – pailga elipsiška arba verpstiška varpa. Varpelės dvižiedės, dažnai turinčios trečio žiedo pradmenis.

Vaisius – pailgos ar ovalios formos grūdas, su giliu grioveliu. Grūdo spalva geltona, pilka žalsva ar kitokia. 1000 grūdų dažniausiai sveria 10-20g

Žieminiai rugiai yra kryžmažiedžiai augalai. Tai svarbu sėklininkystei.

Kadangi žieminiai rugiai uždera ir lengvose, mažiau derlingose dirvose, pakankamai gerai žiemoja, tai jie yra vieni vertingiausių varpinių augalų. Be to jie yra geras priešsėlis kitiems augalams.

Nustatyta, kad žieminių rugių grudų sausosiose medžiagose yra 9-19% baltimų, 49,5-65,7% krakmolo, 1,6-1,9 riebalų, 2,0-2,5% ląstelienos, 5,0-5,5% sacharozės, 1,61-2,42% pelenų.
Žieminių rugių baltymuose yra 15-29% globulino, 25% prolamino, 17% gliutelino, 25% albiminų. Be to čia gausu įvairių mikroelementų ir vitaminų.
Veislės:
Lietuvoje yra registruotos 5 žieminių rugių veislės:
DUONIAI. Veislė diploidinė sukurta Lietuvos žemdirbystės institute Dotnuvoje. Tai trumpašiaudžių žieminių rugių veislė išauga apie 127cm aukščio. Varpos ilgis apie 11cm. Veislė atspari išgulimui 1000 grudų masė – 33-41g. Grūduose randama apie 10% baltymų. Žiemoja gerai. Atspari rudosioms rudims. Šios veislės rugiai gerai krūmija pavasarį. Vegetacijos periodas apie 300 dienų. Veislė derlinga Šilutės ir Kauno augalų veislių tyrimo stotyse. 1995m šios veislės grudų derlius buvo 5,15 ir 5,28 t/ha
Veislė Lietuvo registruota 1994m
RŪKAI. Tai tepraloidinė vidutinio vėlyvumo žieminių rugių veislė, sukurta Lietuvos žemdirbystės institute Dotnuvoje. Užauga vidutiniškai 106-125cm aukščio. Rugiai at
tsparūs išgulimui. Varpa stambi, ilga (9,5cm). Grūdai stambumu pralenkia kitas veisles. 1000 grudų masė – 48-50 g. Baltymų grųduose – 9,9% krakmolo – 58,9%. Šios veislės rugiai gerai krūmijasi ne tik rudenį, bet ir pavasarį. Rūkai atsparūs nepalankioms žiemojimo sąlygoms. Vegetacijos periodas apie 280 dienų.
Tai derlinga veislė Šilutės ir Plungės augalų veislių tyrimo stotyse. 1994m. šios veislės žieminių rugių derlius buvo 6,23 ir 6,38t/ha.
Veislė Lietuvo registruota 1994m
MOTTO. Veislė sukurta Lenkijoje, Danko firmoje. Rugiai išauga iki 136cm aukščio, mažai išgula. Grūdai vidutinio stambumo. 1000 grūdų masė – 33-39g. Grūduose randama iki 9,2% baltymų. Žiemoja gerai. Rudosioms rudims šie rugiai nėra atsparūs. Vegetacijos periodas trunka 296-316 dienų.
Šilutės augalų veislių tyrimo stotyse 1995m šios veislės grūdų derlius buvo 5,93t/ha. Veislė Lietuvoje įrašyta į tinkamiausių auginti veislių sąrašą nuo 1996m.
HACADA. Ši veislė sukurta Vokietijoje, F.L.Petkus firmoje. Augalai užauga iki 133cm aukščio, gana atsparūs išgulimams. Grūdai vidutinio stambumo. 1000 grūdų masė – 32-38 gramai. Juose yra apie 9,8℅ baltymų. Šie rugiai gerai žiemoja, tačiau nepakankamai atsparūs rudosioms rudims. Vegetacijos periodas 297-316 dienų.

Šilutės augalų veislių tyrimo stotyse 1995m šios veislės grūdų derlius buvo 5,77t/ha. Veislė Lietuvoje įrašyta į tinkamiausių auginti veislių sąrašą nuo 1997m.
MARDER. Hibridinė veislė sukurta Vokietijoje, F.L.Petkus firmoje. Tai aukštos žemdirbystės kulturos reikalaujantis hibridas, kurio sėklas kiekvienai sėjai būtina pirkti iš sėklininkystės firmos. Grūdai vidutinio stambumo. 1000 grūdų masė 56,5-36,9g. Juose yra 7,4-10,2% baltymų. Augalai išauga iki 134cm aukščio. Vegetacijos periodas 292-328 dienos. Hibridas jautrus ligoms, ypač pavasariniam pelėsiui ir stiebinėms rudims.
Šilutės ir Kauno augalų veislių tyrimo stotyse 1995m šios veislės grudų derlius buvo 6,6 ir 6,9t/ha.

Veislė Lietuvoje įrašyta į tinkamiausių auginti veislių sąrašą nuo 1997m.

Vieta sėjomainoje:
Nors žieminiai rugiai priešsėliui mažiau reiklūs kaip kiti augalai, tačiau po gerų priešsėlių derlius visuomet būna geresnis. Tinkami priešsėliai turi daug įtakos ir kitų agrotechnikos priemonių efektyvumui.

Pūdiminių augalų įtaka žieminių rugių ir po jų auginamų avižų derliui

Elmininkai, 1953-1956m vidutiniai duomenys

Pūdime auginti augalai Vidutinis derlius t/ha Bendras 3 metų derlius pašariniais vienetais

Pūdimą užimančių augalų žalioji masė Žieminiai rugiai Avižos

Grūdai Šiaudai Grūdai Šiaudai Iš viso Santykiniais skaičiais
Juodasis pūdimas 3,14 7,17 1,25 2,72 7285 100
Avižų ir vikių mišinys žaliajam pašarui 17,8 2,69 6,9 1,25 2,9 9620 132
Pašariniai lubinai žaliajam pašarui 33,8 2,93 6,9 1,28 2,88 10644 146
Avižų ir saradėlių mišinys žaliajam pašarui 16,6 2,88 6,82 1,34 2,88 9831 135
Avižų, vikių ir saulėgrąžų mišinys žaliajam pašarui 17,9 2,81 6,83 1,19 2,99 9725 133

Elmininkų bandymų stotyse priesmėlio dirvoje atliktų bandymų duomenys parodė, kad pašariniais augalais užimtame pūdime žieminiai rugiai derėjo kiek blogiau nei pasėti po juodojo pūdimo. Vis dėlto gauti tyrimo duomenys leido padaryti išvadą, kad ir šioje dirvoje naudingiausia pūdimuose sėti pašarinius lubinus, nes atskirais metais po jų pasėti žieminiai rugiai derėjo geriau kaip po juodojo pūdimo.
Siekiant nustatyti geriausią priešsėlį žieminiams rugiams, 1951-1954m Dotnuvoje drenuotame velėniniame glėjiškame ir velėniniame arbonatiniame priemolio dirvožemyje atlikti gana išsamūs tyrimai. Kartu buvo nustatytas ir užimto pūdimo efektyvumas. Gauti duomenys parodė, kad dobilai, ankštinių mišiniai ir bulvės yra geri žieminių rugių priešsėliai. Apskaičiavus priešsejinių ir pagrindinių augalų derlių pašariniais vienetais, matyti, kad ir užimtas pūdimas yra tinkamas priešsėlis žieminiams rugiams.
Atsižvelgiant į atliktų tyrimų rezultatus ir ekonominę naudą, galima padaryti išvadą, kad pūdimus galima užimti pašariniais augalais ir po jų sėti žieminius rugius. Šiam tikslui geriausiai tinka lubinai bei ankštinių ir varpinių mišiniai žaliajam pašarui. Juodasis pūdimas reikalingas tuomet, kai piktžolėtos dirvos, išplitę varpučiai ir laukus reikia nuo jų išvalyti. Žemės dirbimui nuo ankstyvo pavasario iki žieminių rugių sėjos piktžolės yra sunaikinamos.
Blogas žieminių rugių priešsėlis yra vasariniai javai. Žieminius rugius netinka sėti net po varpinių javų, sėtų prieš dvejus metus, nepaiant padidinto tręšimo azotu. Ankštiniai javai gal ir būtų geras priešsėlis, nes po jų žieminiai rugiai gausiai dera, tačiau ankštinių vegetacijos periodas ilgas ir nuėmus sėklų derlių, mažai lieka laiko paruošti dirvą žiemkenčių sėjai. Tuo tarpu po vasarinių varpinių grūdams, žieminiai rugiai auga blogai.

Grūdams augintų vasarinių javų ir linų, kaip priešsėlio,
įtaka žieminių rugių derliui

Noreikiškės, 1961-1967m vidutiniai duomenys

Variantas Grūdų derlius

t/ha Santykiniais skaičiais
Juodasis pūdimas 3,57 100
Pašarinės pupos 3,1 86,8
Žirniai 3,06 85,7
Vikiai 2,54 71,1
Miežių ir žirnių mišinys 2,53 70,9
Miežiai 2,49 69,7
Avižos 2,15 60,2
Vasariniai kviečiai 2,22 62,2
Linai 2,75 77

Į žieminius rugius, pasėtus po geriausių priešsėlių, galima įsėti daugiametes žoles. Patys žieminiai rugiai laikomi geru priešsėliu šakniavaisiams, bulvėms, avižoms ir kitiems augalams. Po jų galima auginti ir terpinius augalus, nes tai pakankamai anksti nuimami javai
Kukurūzų sėjos laikas, būdai, sėklos norma
ir įterpimo gylis

Sėjos laikas:

Nuo tinkamai pasirinkto kukurūzų sėjos laiko priklauso kukurūzų derlius ir pašaro maistigumas. Kuo anksčiau jie pasėjami tuo daugiau užauga masės ir burbuolės būna brandesnės. Tačiau tik sudygę kukurūzai jautriai reaguoja į oro atšalimus.

Esant normaliam pavasariui, kukurūzų sėjos laikas sutampa su pilnu vyšnių žydėjimu ir obelų žydėjimo pradžia. Jei obelys pražydo, bet dirva neįšalusi iki 10-12º, tai kukurūzus reikia sėti obelims visiškai sužydus. Tais atvejais, kai dėl kurių nors sąlygų obelų žydėjimas būna pavėluotas, o dirva jau pastoviai įšilusi iki 10-12º , kukurūzai sėjami neatsižvelgiant į obelų žydėjimą. Nuo šaltų vėjų apsaugotose vietose kukurūzai sėjami kiek anksčiau, o tuose plotuose, kur įšyla vėliau ir ilgiau būna pavasarinių šalnų pavojus, – sėjami vėliau. Atėjus geriausiam kukurūzų sėjos metui, visi kukurūzai turi būti pasėti per 3-4 dienas.

Kukurūzų sėjos būdai ir sėklos norma ir įterpimo gylis:

Norint, kad kukurūzų masėje būtų daugiau ir brandesnių burbuolių, jos reikia sėti kvadratiniu – lizdiniu būdu 70х70cm arba 60х60cm atstumais taip, kad kiekviename lizde augtų po 2 augalus.

Auginant kukurūzus kvadratiniu – lizdiniu būdu, galima pilnai mechanizuoti jų priežiūros darbus ir tuo būdu žymiai sumažinti pašaro savikainą.

Kukurūzų sėklos įterpiamos 4-7cm gyliu: lengvose ir sausesnėse dirvose giliau, rišlesnėse – sekliau. Per sekliai pasėjus, akėjant kukurūzų pasėlius, daugiau daigų išraunama. Per giliai pasėjus, kukurūzų sėklos ilgai nesudygsta, vėluoja kukurūzų augimas, ir dalis sėklų visiškai pražūsta. Prieš sėją dirvą suvolavus, kukurūzai pasėjami reikiamu gyliu ir vienodžiau. Visais atvejais kukurūzų sėklos turi būti pasėtos į drėgnos dirvos sluoksnį.

Didesniuose (2-3 ha) plotuose kukurūzai sėjami tik traktorinėmis arba pertvarkytomis mašinomis.

Nedideliuose plotuose kukurūzai sėjami rankomis. Sėjant rankomis, kad kukurūzų sėklos būtų pasėtos vienodu gyliu ir išilgai bei skersai tiesiomis eilėmis, prieš sėja dirva turi būti suvoluota ir suženklinta linijomis, naudojant traktorius arba arklinius ženklintuvus. Pradedant ženklinti iš lauko vidurio į vieną ir kitą šoną.

Lengvos ir sausos dirvos, kukurūzus pasėjus, suvoluojamos lengvu volu, rišlios dirvos nevoluojamos. Sėjant 70х70cm kvadratais, viename hektare būna 20,4tūkst lizdų, o sėjant 60х60cm kvadratais – 27,8 tūkst lizdų.

Tarpueilių plotį tenka pasirinkti pagal turimas sėjamąsias mašinas. Tinkamiausias būtų 60-70cm. Burbuolių mezgimui ir kukurūzų cheminei sudėčiai tarpueilių plotis žymesnės įtakos neturi – svarbu, kad augalai turėtų reikiamą maitinamąjį plotą, nebūtų per tankiai pasėti. Norint, kad 1ha augtų 100 tūkstančių augalų sėjant 70cm tarpueiliais, viename eilutės metre turi augti 7 augalai, sėjant 60cm – 6 augalai, o sėjant 45cm tarpueiliais, viename eilutės metre turi augti 4-5 augalai.

Žieminio rapso auginimas ir naudojimas
žaliajam pašarui

Nuo dirvos parinkimo žieminiams rapsams priklauso jų augimas, žiemojimas, brendimo tolygumas ir sėklų derlius bei jo kokybė:
 Geriausiai auga lygiuose, drenažu nusausituose, vidutinio sausumo ir smėlingo priemolio bei priesmolio su laidžiu podirviu, neutraliuose bei rūgštokuose, gausiai maisto medžiagų turinčiuose dirvožemiuose;
 Netinka sunkaus molio, smėlio, rūgščios bei su arti paviršiaus esančiu gruntiniu vandeniu ir nelaidų podirvį turinčios dirvos;
 Rūgščias dirvas reikia kalkinti, tačiau geriau kalkinti rapsų priešsėliui skirtas dirvas.

Žieminiai rapsai – nereiklūs priešsėliams augalai, tačiau, išvengti ligų bei kenkėjų antplūdžio, į tą patį lauką juos galima sėti ne anksčiau kaip po 3-4 metų:
 Svarbus ne tik priešsėlis, bet ir jo nuėmimo laikas, lemiantis optimalius dirvos ruošimo ir rapsų sėjos terminus;
 Geriausia sėti į juoduosius pūdimus arba po anksti nuimamų augalų: įvairių mišinių žaliajai masei ar žaliajai trąšai, po daugiamečių žolių, žieminių miežių, ankstyvųjų bulvių ir kt.;
 Žieminiai kviečiai ir vasariniai miežiai, kaip priešsėliai, tinka tik ankstyvųjų veislių arba, turint galimybę, dirvas reikia suarti plūgais su dirvos tankintuvais (nereikia laiko dirvoms natūraliai susigulėti) arba sėti į nuskusta ražieną (supaprastintas dirvos dirbimas);
 Netinkami priešsėliai yra augalai, kurių derlius vėlai nuimamas, bei kryžmažiedžių ir bastutinių šeimų augalai.

Rapsų plotai Lietuvoje kasmet didėja. Tai lemia jų vieta sėjomainoje, mažėjantis kitų techninių augalų auginimas, kylančios degalų ir energetikos kainos bei atsirandančios naujos rapsų sėklų perdirbimo įmonės. Ir žieminių, ir vasarinių rapsų produktyvumas gali sumažėti dėl įvairių veiksnių, vienas iš jų – ligos. Lietuvos žemdirbystės instituto mokslininkų tyrimais nustatyta, kad viena pagrindinių ir žalingiausių kasmet išplintančių rapsų ligų Lietuvoje yra juodoji dėmėtligė. Žieminiuose ir vasariniuose rapsuose vis sparčiau plinta ir kita liga – fomozė. Šiek tiek rečiau rapsų pasėliuose aptinkamos kitos grybinės ligos: pilkasis puvinys, sklerotinis (baltasis) puvinys, netikroji miltligė ir kitos. Tikėtina, kad, didėjant rapsų plotams, šių ligų plitimas bei jų daroma žala gali didėti. Rugsėjo – spalio mėnesiais džiaugėmės gera arba labai gera žieminių rapsų pasėlių būkle. Gerą pasėlių būklę lėmė pačių žemdirbių pastangos ruošiant dirvas sėjai ir sėjant, bei palankūs orai rudenį. Net rugsėjo mėnesio pradžioje pasėti žieminiai rapsai dėl šiltų ir drėgnų orų spėjo suformuoti 4 – 6 tikruosius lapus ir išauginti šaknis, kurių kaklelio diametras viršija 10 mm. Žinant, kad didesnė žieminių rapsų pasėlių dalis 4 – 5 lapelių tarpsniu buvo nupurkšti fungicido folikuro ir mikroelementinių trąšų bormax mišiniu. Galima tikėtis, kad rapsai sėkmingai žiemos. Tačiau neįprastai šilti bei lietingi lapkričio mėnesio orai sukėlė daug abejonių dėl augalų žiemojimo ir išlikimo. Aukštesnė nei + 5°C orų temperatūra, skatina rapsų augalų augimą. Augalai auga aukštyn ir dar formuoja naujus lapus. Augimui reikalinga energija ir „statybinės medžiagos“, blogiausia tai, kad visos augimui sunaudojamos medžiagos eikvojamos iš lapuose bei stiebuose sukauptų atsargų. Nes dėl pernelyg mažo šviesos kiekio fotosintezės procesas yra labai silpnas. Fotosintezės eigoje sukurtų sausųjų medžiagų nepakanka net 50 proc. kvėpavimo sąnaudoms padengti, o kur dar naujų lapų formavimas. Ir taip visą lapkričio mėnesį rapsai augo, o sausųjų medžiagų kiekis juose nuosekliai mažėjo. Vilties suteikia tai, kad spalio pabaigoje žieminiai rapsai lapuose bei stiebuose buvo sukaupę 2,5 – 4,0 proc. vnt. daugiau cukraus nei reikalingas minimumas sėkmingam žiemojimui. Todėl lapkričio mėnesį patirti nuostoliai gal ir nebus pražūtingi. Žinodami kaip dirvos yra persotintos vandeniu, o rapsų lapuose trūksta sausųjų medžiagų. Rapsų sėklose susikaupia 40-50% riebalų ir 20-25% baltymų. Rapsų aliejus naudojamas maisto, chemijos, farmacijos, kosmetikos pramonėje, biokuro gamyboje. Iš vienos tonos sėklų išspaudžiama vidutiniškai 400kg aliejaus ir pagaminama 570kg išspaudų, kurios vertingas baltyminis priedas gyvulių racione.
Dirvų paruošimas cukriniams runkeliams

Sėjant cukrinius runkelius mažomis normomis labai svarbu jų lauko daigumas. Vienas iš pagrindinių sėklų sudygimą leminčių faktorių yra priešsėjinio dirvos purenimo gylis, nes tikslaus išsėjimo sėjamosios mašinos įterpia sėklą tuo pačiu gyliu, kokiu dirva buvo supurenta. Tik tiksliai supurentoje dirvoje susidaro optimalios sąlygos cukrinių runkelių sėkloms sudygti. Kuo giliau įterpiama cukrinių runkelių sėkla, tuo ilgiau ji dygsta, sunaudodama daugiau savo maisto medžiagų, daigai išdygsta nevienodu metu ir dalis jų žūsta.

Sausesnį pavasarį dirvą reikia purenti iki 4cm gyliu, o drėgnesnį -2-3cm. Lietuvoje optimalus priešsėjinio dirvos purenimo gylis yra 3-4cm. 1998, 1999 ir 2002m atlikto dirvos sutankinimo cukriniams runkeliams bandymo metu buvo nustatyta, kad Kembridžo ir pentininis volas sutankino dirvos paviršių 0,07-0,10g cmֿ³, nesuslėgdami gilesnių dirvos sluoksnių. Sunkesnio Kembridžo volo panaudojimas prieš cukrinių runkelių sėją turėjo geresniam cukrinių runkelių sėklų sudygimui ir spartesniam daigų vystymuisi, ypač sausą pavasarį, tačiau sausos tolesnės cukrinių runkelių vegetacijos metu pastebėta dirvos drėgmės garavimo spartėjimo tendencija, todėl šakniavaisių derlius mažėjo. Geriaisiai dirvai sutankinti tiko pentininis volas, kai juo voluojama buvo po cukrinių runkelių sėjos. Privolavus pasėlį šiuo volu buvo gautas didžiausias šakniavaisių derlius ir kristalinio cukraus kiekis, šakniavaisiai mažiau šakojosi. Be to, gerėjo sėjos kokybė, nes į purų dirvos sluoksnį pneumatinė sėjamoji tolygiau įterpė sėklas nei į sutankintą.

Kukurūzų žaliosios masės nuėmimo laikas
Žaliajam pašarui kukurūzai pjaunami nuo plaukėjimo pradžios, šluotelių susidarymo, neuždelsiant derliaus nuėmimo žaliajam pašarui po žydėjimo, tai yra iki 61 – 69 dienos nuo sėjos pradžios. Užimtuose pūdymuose kukurūzų nuėmimą reikia užbaigti ne vėliau kaip iki rugpjūčio 20 d..

Leave a Comment