Civiline sauga

Civilinė sauga

Civilinės saugos esmė

Civilinė sauga – civilinė krašto apsaugos funkcija, apimanti valstybės institucijų, vietos savivaldos vykdomųjų institucijų, visų ūkio subjektų, visuomeninių organizacijų bei gyventojų pasirengimą ekstremaliai situacijai ir veiksmus jai susidarius, visų valstybės išteklių panaudojimą gyventojams išgyventi, šalies ūkio gyvybingumui palaikyti, turtui ir aplinkai nuo susidariusios ekstremalios situacijos poveikio apsaugoti, aktyviai šiuose procesuose dalyvaujant piliečiams.

Ekstremali situacija – padėtis, kuri atsiranda dėl gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio priežasčių ar karo veiksmų ir sąlygoja staigų bei didelį pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, turtui, gaamtai arba žmonių žūtį, sužalojimą ar turtinius nuostolius.

Ekstremalus įvykis – nustatytus kriterijus pasiekęs ar viršijęs gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio įvykis, keliantis pavojų žmonėms, jų fiziologinėms ar socialinėms gyvenimo sąlygoms, turtui, ūkiui ir aplinkai.

Ekstremalių situacijų priežasčių rūšys:

gamtinės- ryškūs klimatinių sąlygų pakitimai, sukeliantys stichines nelaimes, masinius miškų ir durpynų gaisrus, geologiškai pavojingus reiškinius, ypač pavojingas arba masines epidemijas, epizootijas, epifitotijas;

techninės- įvairių technologinių procesų sutrikimai, dėl kurių kyla gaisrai, įvyksta sprogimai, patenka į aplinką cheminiai ir radioaktyvieji teršalai, griūva pastatai, įvyksta įvairių transporto rūūšių avarijos, energetikos, magistralinių vamzdynų avarijos ir kiti ekstremalūs įvykiai, būdingi pramonės objektams ir komunikacijoms;

ekologinės- priežastys, sukeliančios sausumos būklės, atmosferos sudėties ir savybių, hidrosferos būsenos pakitimus;

socialinės- masinės riaušės ir neramumai, blokados, provokacijos, diversijos, teroro aktai, taip pat kariniai veiksmai Lietuvos ar

r kaimyninės valstybės teritorijoje.

Ekstremalaus įvykio kriterijai- stebėjimais ir skaičiavimais nustatyti arba tarptautinėje praktikoje naudojami fizikiniai, cheminiai ar geografiniai įvykio mastą ir padarinius apibūdinantys dydžiai, kuriuos pasiekęs ar viršijęs įvykis laikomas ekstremaliu. Ekstremalaus įvykio kriterijus nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Ekstremalaus įvykio židinys- gamtinių, techninių, ekologinių ar socialinių įvykių paveikta teritorija, kurioje kilo gaisrai, įvyko pastatų ar kitų inžinerinių statinių griūtys, radioaktyviosiomis, cheminėmis ar biologinėmis medžiagomis, skysčiais, dujomis ar aerozoliais buvo užteršta aplinka ir joje žuvo žmonės ar susidarė pavojus žmonių gyvybei ar sveikatai.
Civilinė sauga yra privaloma visiems Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenantiems žmonėms.

Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos tikslai ir uždaviniai

Pagal 1998 m. gruodžio 15 d. LR Civilinės saugos įstatymą Civilinės saugos valdyba prie PAGD įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės politiką civilinės saugos srityje.

Civilinės saugos vaaldyba vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais Seimo priimtais teisės aktais, Respublikos Prezidento dekretais, Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, Krašto apsaugos ministro įsakymais ir jo patvirtintais kitais teisės aktais, kitų ministerijų bei žinybų teisės aktais.

Civilinės saugos valdyba koordinuoja visų valstybės institucijų, vietos savivaldos vykdomųjų institucijų, visų ūkio subjektų bei gyventojų pasirengimą ekstremalioms situacijoms ir reagavimą joms susidarius, visų valstybės išteklių panaudojimą šalies ūkio gyvybingumui palaikyti, gyventojams išgyventi, turtui ir aplinkai apsaugoti nuo susidariusios ekstremalios situacijos poveikio, aktyviai šiuose procesuose da

alyvaujant piliečiams, o karo atveju sudaryti sąlygas gyventojams išgyventi, patiriant kuo mažesnius nuostolius.

Visose apskrityse yra įkurti apskričių viršininkų administracijose Civilinės saugos departamentai, kurie stebi ir kontroliuoja civilinės saugos būklę, administracinio vieneto teritorijoje.

Vadovaujantis 1998m. gruodžio 15d. LR Civilinės saugos įstatymo 15str., ūkio subjekto ir įstaigos vadovas atsako už civilinės saugos parengtį įmonėje.

Tam tikslui kiekvienos įmonės, įstaigos, institucijos vadovas arba jo įgaliotas asmuo privalo paruošti įvadinę ir vėlesnes CS instrukcijas, maksimaliai pritaikant šias rekomendacijas konkrečiai įmonei ir instruktuoti visus darbuotojus, esant daugiau kaip 15 darbuotojų rengia ūkio objekto parengties ekstremalioms situacijoms planą.

Gyventojų ir valdymo grandžių perspėjimas ir informavimas

Siekiant laiku perspėti gyventojus ir valdymo grandis apie gresiantį avarijų, gaivalinių nelaimių bei kitų ekstremalių situacijų pavojų ir užtikrinti šios informacijos operatyvų perdavimą, yra patvirtinti (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. liepos 30 d. potvarkiu Nr.766p. ) perspėjimo signalai: “Dėmesio visiems”, “Radiacinis pavojus”, “Cheminis pavojus”, “Katastrofinis užtvindymas”, “Potvynio pavojus”, “Uragano pavojus”, “Oro pavojus”, “Oro pavojaus atšaukimas”. Šie perspėjimo signalai galioja visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo jų priėmimo datos.

“Dėmesio visiems”

Tai perspėjamasis garso signalas, kuris skelbiamas įjungiant gamyklų, įmonių, laivų, garvežių, specialiųjų mašinų garsinius signalus, sirenas. Taip gyventojai perspėjami, kad susidarė ekstremali situacija ir jie turi kuo skubiausiai įjungti radijo tašką, radijo aparatą, televizorių, per kurį bus perduotas skubus civilinės saugos si

ignalas ar žodinis pranešimas. Atsižvelgiant į įvykio mastą, signalą gali perduoti įmonės ar gamyklos vadovas, miesto ir rajono meras, priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, LR vyriausybė.
“Radiacinis pavojus”

Šis signalas skelbiamas kilus tiesioginei vietovės radioaktyviojo užteršimo grėsmei arba nustačius tokį užteršimą. Realiausia tokio užteršimo grėsmė gali atsirasti įvykus avarijai Ignalinos AE arba netoli Lietuvos esančiose AE.

Kas yra spinduliuotė ?

Visa mūsų aplinka sudaryta iš atomų– mažiausių nedalomų dalelių, turinčių visas medžiagos fizines- chemines savybes. Atomus savo ruožtu sudaro branduoliai ir elektronų apvalkalai. Branduoliai sudaryti iš protonų ir neutronų. Kai branduolyje esančių protonų ir neutronų skaičiai skiriasi, branduoliai yra radioaktyvūs ir skyla. Jų skilimo metu išsiskiria energija ir spinduliuojama jonizuojančioji spinduliuotė.

Gamtoje yra dvi spinduliuotės rūšys: nejonizuojančioji ir jonizuojančioji. Nejonizuojančios spinduliuotės pavyzdžiai yra šviesa, šiluma, garsas. Jonizuojančioji spinduliuotė yra didelės energijos dalelių arba elektromagnetinių bangų kvantų srautas, kuriam veikiant gali pakisti atomų, molekulių ir gyvų organizmų ląstelių struktūra.

Jonizuojančiosios spinduliuotės rūšys :

• Alfa spinduliuotė –alfa dalelę sudaro du protonai ir du neutronai. Tai yra pati sunkiausia, didžiausią krūvį turinti ir mažiausiu skvarbumu pasižyminti dalelė. Šias daleles sulaiko popieriaus lapas, ore jos tenuskrieja keletą centimetrų.

• Beta spinduliuotė- tai gana didelės energijos elektronų srautas. Nuo šaltinio ore jis sklinda keletą metrų. Šią spinduliuotę visiškai sulaiko milimetro storio švino sluoksnis.

• Gama spinduliuotė- tai di

idelės labai trumpų elektromagnetinių bangų srautas, pasižymintis dideliu skvarbumu, jį susilpninti gali tik storas betono ar švino sluoksnis.

• Rentgeno spinduliuotė- techninėmis priemonėmis gaunama spinduliuotė, savo savybėmis panaši į gama spinduliuotę. Ši spinduliuotė plačiai naudojama medicinoje ir pramonėje.

Jonizuojančiosios spinduliuotės panaudojimas

Tiek atominių elektrinių branduoliniuose reaktoriuose, tiek sprogstant atominėms bomboms branduolių skilimo metu išsiskiria energija. Branduoliniuose reaktoriuose skilimas yra valdomas, o skilimo metu išsiskirianti energija paverčiama elektros energija. Sprogstant atominei bombai branduolių skilimas yra nevaldomas ir per labai trumpą laiką išsiskiria milžiniškas energijos kiekis, darantis nepataisomą žalą aplinkai ir žmonėms.

Branduolinių reaktorių kuras dažniausiai yra urano izotopas 235 U. Kuro skilimas vyksta reaktoriaus aktyviojoje zonoje. Išsiskyrusi šiluminė energija paverčiama elektros energija. Branduoliniuose reaktoriuose susidarantys labai intensyvūs neutronų srautai dažnai yra panaudojami moksliniuose tyrimuose.

Ignalinos atominėje elektrinėje šiuo metu veikia du galingiausi pasaulyje RBMK tipo branduoliniai reaktoriai. Apie 80 procentų mūsų šalyje sunaudojamos elektros energijos pagamina Ignalinos atominė elektrinė. Normaliomis eksploatavimo sąlygomis atominės elektrinės nedaro jokio žalingo poveikio aplinkai ir žmonėms. Įvykus avarijai, gali būti padaryta didžiulė žala tiek Lietuvai, tiek ir už jos ribų.

Jonizuojančioji spinduliuotė taip pat naudojama medicinoje, pramonėje ir buityje. Pavyzdžiui, diagnozuojant ir gydant ligas, įvairių technologinių procesų valdymui ir kontrolei, priešgaisrinėje signalizacijoje ir kitur. Tokių jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių Lietuvoje yra per 48 tūkstančius.

Jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis žmogaus organizmui

Jonizuojančioji spinduliuotė, ypač avarinės apšvitos metu, daro neigiamą poveikį žmogaus ir kitų gyvų organizmų ląstelėms. Jos gali žūti arba pakisti. Dauginantis pakitusioms ląstelėms, gali išsivystyti onkologinės ar paveldėjimo ligos. Jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinis gali būti šalia žmogaus arba žmogaus organizmo viduje. Todėl yra galima išorinė arba vidinė žmogaus apšvita.

Radiacinė sauga:

Apsisaugojimas nuo išorinės apšvitos

Išorinę apšvitą sukelia jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai, esantys šalia žmogaus. Yra trys apsisaugojimo nuo išorinės apšvitos būdai:

• Apsisaugojimas atstumu. Žmogaus apšvita yra atvirkščiai proporcinga atstumo nuo šaltinio kvadratui, t.y. atsistojus du kartus toliau nuo jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinio, apšvita sumažėja keturis kartus. Apšvitos nuo alfa arba beta spinduliuočių galima visiškai išvengti stovint atokiai nuo šaltinio.

• Apsisaugojimas laiko trukme. Apšvita yra tiesiog proporcinga laikui, per kurį jonizuojančioji spinduliuotė veikia žmogų, t. y. kuo trumpiau žmogus bus arti šaltinio, tuo mažesnį poveikį jam padarys jonizuojančioji spinduliuotė.

• Apsisaugojimas priedanga. Spinduliuotę sulaiko drabužiai, statiniai, patalpos ir kiti įvairūs barjerai, todėl rekomenduojama jais naudotis kaip priedanga.

Apsisaugojimas nuo vidinės apšvitos

Vidinę apšvitą sukuria į žmogaus kūną patekę jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai. Jie yra ypač pavojingi, nes veikia žmogų visą laiką, kol būna kūne.

Radioaktyviosios medžiagos avarijos metu į žmogaus organizmą gali patekti iš aplinkos:

• kvėpuojant,

• su maistu ir vandeniu,

• per žaizdas ar kūno odą.

Norint apsisaugoti nuo vidinės apšvitos, reikia:

• neiti į užterštas vietas arba stengtis kuo greičiau iš jų išvykti.

• nevartoti užterštų maisto produktų ir geriamojo vandens.

• išvykti iš užterštų vietų galima tik per deaktyvavimo punktus, kuriuose išmatuojama žmogaus ir daiktų radioaktyvioji tarša ir nuo kūno bei aprangos pašalinamos radioaktyviosios medžiagos. Jei nėra galimybės išvykti per deaktyvavimo punktą, pats žmogus privalo gerai nusiprausti, pasikeisti drabužius ir avalynę.

Kaip elgtis pastebėjus daiktą, pažymėtą jonizuojančios spinduliuotės ženklu ?

Pamačius daiktą, pažymėtą jonizuojančios spinduliuotės ženklu, nesiartinti prie jo. Jei įtariama, kad daiktas gali kelti grėsmę, būtina skambinti į Druskininkų priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą telefonu 01 arba 8~313 59050.

Ką daryti įvykus avarijai ?

“Avarija” suprantama kaip bet koks netikėtas jonizuojančios spinduliuotės šaltinio naudojimo sutrikimas, galintis sukelti žmonių apšvitą. Pavyzdžiui, pametamas jonizuojančios spinduliuotės šaltinis, prie kurio gali prieiti žmogus. Daug pavojingesnė yra atominės elektrinės branduolinio reaktoriaus avarija, tada kalbama apie branduolinę avariją.

Gavus pranešimą, apie radioaktyviųjų dulkių debesies slinkimą, būtina nedelsiant uždaryti langus, dar geriau užklijuoti juos lipnia juosta, uždaryti duris, vėdinimo angas, dūmtraukius ir neiti į lauką. Įtarus, kad radioaktyviųjų dulkių pateko į gyvenamąją patalpą, būtina išvalyti ją drėgnu skuduru.

Įvykus branduolinei avarijai, ganiavos metu gyvulius reikia laikyti tvartuose, uždengti šulinius, nevalgyti lauke augančių vaisių, uogų ir daržovių, nevartoti pieno, negerti vandens iš šulinių ar kitų vandens telkinių, kurie gali būti užteršti. Šių apribojimų būtina laikytis tol, kol bus ištirtas žolės, maisto produktų, pieno išgeriamojo vandens užterštumas radioaktyviosiomis medžiagomis. Gyvenantys arti branduolinės avarijos vietos, tuojau pat turi išgerti kalio jodido tablečių.

Įgaliotos institucijos

Taikant radiacinių ir branduolinių avarijų prevencines priemones bei likviduojant avarijų padarinius, dalyvauja Radiacinės saugos centras, Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcija, Aplinkos ministerija, Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, apskričių administracijos ir rajonų bei miestų savivaldybės. Įvykus branduolinei avarijai, prašome sekti informaciją, skelbiamą per radiją, televiziją, kitas informavimo priemones ir vykdyti įgaliotųjų institucijų rekomendacijas.

Gyventojų veiksmai kilus radioaktyviojo užteršimo grėsmei:

• pradedamos ruošti turimos priešradiacinės priedangos, rūsiai žmonėms priimti;

• iš patalpų išnešami nereikalingi daiktai;

• įrengiami gultai, suolai, lentynos;

• į sandarius indus pripilama geriamojo vandens (l žmogui ne mažiau kaip 2 litrai parai);

• patikrinama ventiliacija, sanitariniai mazgai;

• pasirūpinama radijo imtuvu, televizoriumi.

Jeigu niekur nėra priešradiacinės priedangos arba rūsių žmonių apsaugai, tai ruošiami gyvenamieji kambariai:

• sandariai uždaromi langai, balkono durys, orlaidės;
• popieriaus juostelėmis apklijuojami langai, durys;
• uždaromos sienose esančios ventiliacijos traukos angos, orlaidės;

Kiekvienam šeimos nariui paruošiamos paprasčiausios apsaugos priemonės: vatos ir marlės raiščiai. Jie gaminami iš l m ilgio ir 0,5 m pločio marlės gabalo ar kito turimo audinio. Jo viduryje, 30×20 cm plote, paklojamas 2 cm storio vatos sluoksnis. Neapdėti vata marlės kraštai per visą ilgį iš abiejų pusių užlenkiami ant vatos, o marlės galai (apie 30-35 cm) perkerpami per vidurį, kad iš kiekvieno galo pasidarytų po du raiščius. Jie apsiuvami.

Jeigu nėra vatos, tokį raištį galima pasidaryti vietoj vatos įklojant 5-6 sluoksnių marlės (audinio) gabalą.

Vatos ir marlės raištis ar vien marlės raištis pridedamas prie veido taip, kad apatinis jo kraštas uždengtų smakro apačią, viršutinis siektų akių įdubas, o burna ir nosis butų gerai uždengti.

Apatiniai raiščio galai surišami ant viršugalvio, viršutiniai – ant pakaušio. Tarp veido ir raiščio susidarę laisvesni tarpai užkamšomi vatos gniužulėliais. Ryšint tokį raištį, reikia užsidėti bet kokius akinius nuo dulkių.

Toks raištis tinkamas naudoti tik vieną kartą, o paskui sunaikinamas.

Odai apsaugoti galima panaudoti lietpalčius, žieminius drabužius, t.y. storus paltus, striukes, iš polietileno galima pasigaminti apsiaustus. Kojas apsaugo guminiai gamybinės ar buitinės paskirties batai. Rankas galima apsaugoti guminėmis arba odinėmis pirštinėmis.

Ruošiamos maisto, vandens atsargos, maistas izoliuojamas nuo išorinės aplinkos, sudedamas į šaldytuvus, sandariai uždaromus indus, polietileno maišelius. Bulvės ir daržovės – į dėžes, išklotas popieriumi, polietileno plėvele, pergamentu ar klijuote, iš viršaus uždengus brezentu ar kitokiu tankiu audiniu. Geriamasis vanduo saugomas sandarioje taroje, termosuose, metaliniuose, stikliniuose induose, bidonuose.

Kaimo vietovėje gyvuliai suvaromi į užsandarintas patalpas, kaimo vietovėje pašarai apdengiami polietileno pievele, brezentu arba šiaudų sluoksniu, padaromi uždengimai šuliniams, aplink rentinį 0,20 m gyliu ir 1,5 m pločiu suplūkiamas molis.

Gyventojų veiksmai nustačius teritorijos radioaktyvųjį užteršimą

Sužinojus apie teritorijos radioaktyvųjį užterštumą būtina:

• eiti į artimiausią paruoštą priešradiacinę priedangą arba rūsį, o jiems neesant- likti gyvenamojoje patalpoje, atitinkamai ją užsandarinus;
• per visuomenės informavimo priemones paskelbus apie jodo profilaktiką, pradėti vartoti jodo preparatus pagal 2000-07-04 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 380 Lietuvos higienos normas HN 99:2000.

Vienkartinė stabilaus jodo dozė apsaugo skydliaukę 24 valandas. Naujagimiams iki 1 mėnesio amžiaus skiriama vienkartinė stabilaus jodo dozė. Nėščioms ir maitinančioms moterims- ne daugiau kaip dvi vienkartinės dozės. Kitoms gyventojų grupėms gali būti skiriamos kelios vienkartinės

dozės, bet ne daugiau kaip 10 dozių. Jodo tablečių vartojimo trukmė priklauso nuo jodo radionuklidų išmetimo trukmės ir pavojaus jų įkvėpti ar gauti su maistu.

Geriausia jodo tabletes gerti po valgio. Tabletes galima ištirpinti bet kokiame gėrime ar skystuose vaikų maisto produktuose. Ištirpintos tabletės vartojamos nedelsiant, nes greitai tampa neaktyvios.

Paprastai jodo tabletės pašalinių reiškinių nesukelia. Labai reti pašaliniai reiškiniai yra skrandžio skausmai, vėmimas, viduriavimas, odos bėrimai, kurie išnyksta nustojus vartoti tabletes.

Jodo tabletės saugomos tamsioje sausoje vietoje, sandariai įpakuotos. Tablečių tinkamumo vartoti terminas yra nurodomas ant pakuotės.

Neturint KI arba KIO3 tablečių, galima vartoti 5 % jodo tinktūrą. Vaikams iki 2 metų (1-2) lašai 5 % jodo tinktūros skiriami 3 kartus per dieną ne ilgiau kaip 7 paras. Jodo tinktūros lašai ištirpinami 100 ml pieno ar kitokiame skystame maiste. Vaikams nuo 2 metų ir suaugusiesiems skiriami (3-5) lašai 5 % jodo tinktūros 3 kartus per dieną ne ilgiau kaip 7 paras.

Skydliaukės apsaugos efektyvumas priklauso nuo stabilaus jodo preparatų vartojimo laiko pradžios. Geriausiai skydliaukė apsaugoma, kai jodo tabletės vartojamos (2-3) valandas prieš jodo radionuklidų patekimą į organizmą su įkvepiamu oru ar maistu. Išgėrus jodo tablečių praėjus (2-5) valandoms po jodo radionuklidų patekimo į organizmą, skydliaukės apsaugos efektas sumažėja iki 50 %.

Gyventojus, gyvenančius 50 km zonoje nuo IAE, stabilaus jodo preparatais aprūpina savivaldybės. Jodo tabletės pirmiausiai išdalijamos ikimokyklinio vaikų ugdymo įstaigoms, mokykloms, ligoninėms, greitosios medicinos pagalbos, priešgaisrinėms ir gelbėjimo, policijos tarnyboms. Likusieji Lietuvos Respublikos teritorijos gyventojai jodo tabletėmis apsirūpina patys.

Įeinant iš užterštos teritorijos į gyvenamąsias, tarnybines patalpas, reikia:

• kruopščiai skudurais nusivalyti batus, skudurai turi būti šlapi;
• atsistojus pavėjui išpurtyti viršutinius drabužius;
• apavą, viršutinius drabužius ir galvos apdangalą palikti prieškambaryje arba specialioje vietoje;
• grįžus namo, būtina nusiplauti su muilu rankas ir veidą (iš pradžių geriau šaltu vandeniu, paskui karštu, o po to vėl šaltu);
• esant galimybei kiekvieną dieną maudytis pirtyje arba po dušu;
• patalpas vėdinti praėjus 6-10 val. po radioaktyviųjų kritulių iškritimo;
• jeigu maisto produktai buvo laikomi nehermetiškoje taroje, prieš naudojimą juos būtina deaktyvuoti, t.y. nuo mėsos, sūrio, varškės, sviesto nuimti 2-3 cm sluoksnį;
• daržoves nuplauti tekančiu vandeniu, o dar geriau – nulupti viršutinį sluoksnį;
• skystus maisto produktus: pieną, aliejų filtruoti arba leisti jiems nusistovėti;
• ypatingą dėmesį kreipti į maitinimą, maisto produktai turi būti pilnaverčiai;
• vandenį virinti 10-15 min., susidariusias nuosėdas išpilti;
• virtuvinį inventorių saugoti polietileno maišuose arba sandariose dėžėse ir spintose;
• nuolat atlikti stalų, spintų, viryklių, palangių paviršiaus deaktyvaciją (2-3 kartus nuplauti šiuos paviršius šiltu vandeniu, naudoti įvairias plovimo priemones, šepečius, skudurus).

Draudžiama:

• gerti, rūkyti, nusiimti apsaugos priemones;
• liesti plikomis rankomis daiktus;
• vaikščioti aukštoje žolėje ir tankiuose krūmuose;
• be atskiro nurodymo ganyti gyvulius ar pašarui naudoti nupjautą žolę;
• vartoti gyvulinės ar augalinės kilmės produktus: mėsą, pieną, kiaušinius, medų, žalumynus, daržoves, vaisius, uogas, žuvį, paruoštus užterštoje teritorijoje, be veterinarinės- sanitarinės ekspertizės ir radiometrinės kontrolės;
• vartoti pieną tų gyvulių, kurie ganėsi atvirose ir užterštose ganyklose;
• žvejoti, medžioti laukinius gyvulius, paukščius ir vartoti jų mėsą.

Gavus nurodymą evakuotis, reikia:

• išjungti elektrą, dujas, vandenį, iš šaldytuvo išimti produktus;
• apsirengti patiems ir aprengti vaikus drabužiais, kurie lengvai deaktyvuojami: sintetiniais lietpalčiais, kaproninėmis striukėmis, kombinezonais, odine arba gumine avalyne, polietileno plėvės apsiaustais;
• pasiimti su savimi individualiąsias apsaugos priemones, dokumentus (pasą, karinį bilietą, gimimo liudijimą, mokslo baigimo diplomą ar atestatą, taupomąsias knygeles, brangenybes, pinigus), maisto atsargų, reikalingų drabužių ir tualetinius reikmenis;
• jei galima, naminiai gyvuliai (katės, šunys, dekoratyviniai paukščiai ir kt.) imami su savimi.

Evakacijai iš užterštos vietovės atvykęs autotransportas pagal atsakingo už evakaciją pareigūno nurodymą išgabens žmones į apgyvendinimo vietas:

• konkretūs evakavimo punktai bus paskelbti per radiją ar televiziją;

• padėkite kitiems, priimkite į automobilį kiek galima daugiau žmonių;

• palikite namus taip, lyg vyktumėte atostogauti ilgesnį laiką;

• ūkininkai gaus papildomų nurodymų dėl gyvulių evakavimo.

Neorganizuotas išvykimas iš užterštos teritorijos nerekomenduojamas.

Išvykstant asmeniniu transportu, būtina užsiregistruoti kontroliniuose punktuose arba artimiausiame policijos komisariate ir nurodyti vietą, kur važiuojama.

“Cheminis pavojus “

Šis signalas skelbiamas kilus tiesioginei cheminio užteršimo grėsmei arba nustačius vietovės užteršimą nuodingosiomis cheminėmis medžiagomis. Signalas gali būti perduodamas naudojant automatizuotą gyventojų perspėjimo sistemą, ryšių priemones, visuomenės informavimo priemones (radiją, televiziją) , prireikus gali būti panaudojami specialiųjų mašinų garsintuvai. Signalas duodamas chemiškai pavojingų įmonių vadovų, miestų ir rajonų merų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu.

Gyventojai, išgirdę šį signalą, privalo išklausyti nurodymus kaip elgtis, kokiomis priemonėmis apsaugoti kvėpavimo organus ar odą ir tuoj pat juos vykdyti.

Jeigu gyventojams pasiūlyta pasitraukti iš pavojingai užterštų rajonų ar miesto dalių, reikia:

• nedelsiant užsidėti dujokaukę arba paprasčiausią vatos ir marlės raištį ar rankšluostį, suvilgytą vandeniu arba geriamosios sodos ar citrinos rūgšties tirpalu (kaip rekomenduojama);

• apsivilkti apsauginius drabužius (įvairios sintetinės striukės, lietpalčiai, polietileniniai apsiaustai);

• apsiauti guminius batus, užsimauti pirštines, užsidėti kepurę, apsivynioti kaklą šaliku;

• kuo skubiausiai eiti iš užterštos zonos nurodyta kryptimi statmenai vėjo krypčiai, vengiant žemesnių vietų;

• išeinant iš namų, būtina užsukti dujas, elektros bei šildymo prietaisus, užrakinti butą;

• kaimo vietovėje gyventojai turi pasirūpinti gyvuliais, suvaryti juos į patalpas, jas užsandarinti;

• jokiu būdu negalima slėptis rūsiuose, duobėse, tranšėjose, nes ten labiau kaupiasi nuodingosios medžiagos;

• jeigu negalima išeiti iš užterštos zonos, tuomet pasilikus namuose reikia sandariai uždaryti langus ir duris, orlaidės, sklendes, ventiliacijos angas; užkaišioti plyšius ir kt.; privalu užsirišti vatos ir marlės raiščius, nepamiršti įspėti kaimynų;

• esant didelei užteršimo zonai, vykdoma evakuacija. Apie tai bus pranešama.

Einant per užterštą vietovę, reikia stengtis neliesti kenksmingų medžiagų lašų, nekelti dulkių, nesiliesti prie sienų, tvorų. Patekus nuodingosioms medžiagoms ant drabužių, ypač ant neapsaugotų odos vietų, būtina skubiai jas nuvalyti, o pasitaikius pirmai progai, nuplauti vandeniu ar kitomis degazuojančiomis priemonėmis.

Pavojus personalui, likviduojančiam avarijas chemiškai pavojinguose objektuose, ir aplinkiniams gyventojams nesibaigia tuoj už užteršimo pavojingomis medžiagomis židinio ribų. Yra skiriamos šios cheminių avarijų, incidentų, susijusių su pavojingų medžiagų išmetimu į aplinką, lokalizavimo ir likvidavimo, gaisrų gesinimo ir kitų gelbėjimo bei neatidėliotinų darbų organizavimo apie užteršimo židinį zonos:

1. Apribojimų zona;

2. Riboto buvimo zona;

3. Pagalbinė zona.

Apribojimų zona apima didžiausio cheminio pavojaus sritį aplink užteršimo židinį (įskaitant ir prieš vėją), kurioje yra praktiškai nustatytas užteršimas pavojingomis medžiagomis, kenksmingomis žmonių sveikatai bei žalingomis aplinkai, ir aiškus potencialaus užteršimo jomis pavojus.

Šios zonos plotą sudaro teritorija, kurios gylis bet kokios cheminės avarijos atveju ne mažesnis kaip 30 m. Zonoje dirba tik specialiosios tarnybos, vykdančios gelbėjimo darbus. Čia gali būti dujų, garų, aerozolių, dulkių, dūmų ir kitokio pavidalo įvairių pavojingų medžiagų. Todėl šioje zonoje draudžiama dirbti be specialiųjų asmeninės apsaugos priemonių arba jas nusiimti. Apribojimų zonos perimetras žymimas raudonos spalvos juosta ir ženklu “Cheminis pavojus”.

Riboto buvimo zona yra po apribojimų zonos ir apima teritoriją, kuri yra užteršta pavojingomis medžiagomis, išsiveržusiomis avarijos metu į aplinką, tačiau jų koncentracijos neviršija DLK (didžiausia leistina koncentracija) darbo aplinkos ore. Šioje zonoje galimas didesnis užteršimas pavojingomis medžiagomis dėl neprognozuojamų avarinės situacijos pokyčių, todėl ši zona priskiriama ekstremalaus įvykio židiniui.

Šios zonos perimetras nustatomas ties riba, kuria skubaus tyrimo prietaisais ar laboratoriniu būdu išmatuojamas užterštumas pavojingomis medžiagomis neviršija gyvenamosios aplinkos atmosferos orą teršiančių medžiagų didžiausių leidžiamų koncentracijų. Čia dirbančios gelbėjimo pajėgos privalo turėti parengtas arba naudoti tinkamas asmenines apsaugos priemones. Riboto buvimo zonos perimetras žymimas geltonos spalvos juosta ir ženklu “Cheminis pavojus”.

Pagalbinė zona yra saugi teritorija, kurios perimetrą nustato gelbėjimo darbų vadovas savo nuožiūra, įvertindamas cheminės avarijos likvidavimo darbų apimtį. Zonoje dislokojami: incidento likvidavimo štabas; meteorologinių stebėjimų postas; rezervinės gelbėjimo tarnybos; gelbėjimo pajėgų materialinio aprūpinimo grupė; gelbėjimo technikos ir įrangos priežiūros bei jų rezervo bazė; kitos užnugario tarnybos.

Ši zona laikoma saugiausia, nebent įvyktų ypatingas situacijos pablogėjimas.

Lietuvos pramonėje ir žemės ūkyje vartojama daugiau nei 600 000 cheminių medžiagų, bet tik nedaugelio jų turimi dideli kiekiai. Iš jų plačiausiai vartojamos stipriai veikiančios nuodingosios chemines medžiagos: chloras ir amoniakas, gana dažnai – sieros dioksidas, azoto ir kitos rūgštys, gyvsidabris, organiniai tirpikliai ir pesticidai. Kalbant apie pramonėje ir žemės ūkyje vartojamas chemines medžiagas, negalima pamiršti, kad joms degant, ypač joms termiškai skylant, į atmosferą išsiskiria nemažai įvairių nuodingų medžiagų: anglies monoksido (smalkių), formaldehido, ciano vandenilio, chloro, chloro vandenilio, azoto, sieros bei oksidų, fosforo organinių junginių ir kt.

Amoniakas [NH3] [JTO- 1005]

Bespalvės, aštraus kvapo dujos. Virimo temperatūra- minus 33,4ºC, lydymosi temperatūra- minus 77,83, ºC, dujų tankis –0,77. Mišinyje su deguonimi sprogsta. Degant susidaro vanduo ir laisvas azotas, galimas oksidavimasis iki azoto oksidų. Reaguojant su metanu susidaro ciano vandenilis. Užterštas debesis sklinda viršutiniuose atmosferos sluoksniuose.

Poveikis žmogui. Poveikis žmogaus organizmui labai greitas, pasireiškia odos sudirginimu ir nekrotiniu odos nudeginimu, akių ir viršutinių kvėpavimo takų uždegimu, ryškiu liežuvio ir gerklų pabrinkimu, bronchospazmu, po kelių valandų išsivysto rezorbcinis veikimas- toksinė plaučių adema.

Individualios apsisaugojimo priemonės. Kvėpavimo takų apsaugai naudojamos dujokaukės su “KD”, “KD8”, “M” filtravimo sorbcinėmis dėžutėmis, nesant dujokaukių- galima naudoti vatos- marlės kaukę, sudrėkintą 5% citrinos rūgšties tirpalu.

Sanitarinis švarinimas ir teritorijos degazavimas. Sanitarinis švarinimas neatliekamas. Užterštos teritorijos degazavimas atliekamas dideliu kiekiu vandens, gali būti panaudotos rūgščios pramoninės atliekos.

Benzinas [JTO- 1203]

Tai įvairių angliavandenilių- riebių (90- 95) % ir aromatinių (5- 10) % mišinys, lakus, lengvai užsidegantis skystis, turintis specifinį kvapą.

Poveikis žmogui. Pakenkimas benzinu vyksta inhaliaciniu keliu, kiek mažiau pakenkiama oda. Būdingas kombinuotas pakenkimas( traumos, nudegimai, kombinuoti apsinuodijimai). Pagrindiniai intoksikacijos simptomai: refleksų slopinimas, traukuliai, sąmonės netekimas, kvėpavimo centro paralyžius. Pasireiškia narkotiniu, pneumotoksiniu, hepatoksiniu poveikiu. Gali išsivystyti sunki toksinė pneumonija.

Individualios apsaugos priemonės. Kvėpavimo takų apsaugai naudojamos dujokaukės su “A”, “A8” filtravimo sorbcinėmis dėžutėmis. Nesant dujokaukių – vatos-marlės kaukė, sudrėkinta 2 % geriamos sodos tirpalu. Esant aukštoms koncentracijoms – izoliuojančios (šlanginės) dujokaukės.

Sanitarinis švarinimas ir teritorijos degazavimas. Visiems yra būtinas sanitarinis švarinimas – prausimasis po dušu, šiltu vandeniu ir muilu.

Chloras [Cl2] [JTO- 1017]

Dujos. Gerai tirpsta vandenyje. Virimo temperatūra – minus 34,1 0C, lydymosi temperatūra – minus 101,3 0C, suskystinto chloro tankis – 1,448, garai – 2,5 karto sunkesni už orą. Ore garuoja ir sudaro rūką, susidedantį iš druskos rūgšties ir chloro. Pasižymi geru skvarbumu. Veikiant etilo spiritui, skyla į druskos rūgštį ir deguonį, todėl galimi sprogimai, gaisrai, ko pasekoje susidaro fosgenas.

Poveikis žmogui. Pakenkimas įvyksta inhaliaciniu keliu, o taip pat patekus ant odos ir gleivinių. Pasižymi dirginančiu poveikiu į kvėpavimo takus.

Individualios apsaugos priemonės. Kvėpavimo takų apsaugai naudojamos dujokaukės su “V”, “V8”, “M”, “BKF” filtravimo sorbcinėmis dėžutėmis, nesant jų – vatos-marlės kaukės, sudrėkintos 2 % geriamos sodos tirpalu.

Sanitarinis švarinimas ir teritorijos degazavimas. Sanitarinis švarinimas neatliekamas. Užterštos teritorijos degazavimas atliekamas gesintomis kalkėmis ir šarminiais tirpalais.

Gaisro dūmai

Gaisrai, dažniausiai kyla esant didelėms avarijoms gamyklose, žemės drebėjimų atvejais, esant nepalankioms gamtinėms sąlygoms (sausros, miškų gaisrai), karo sąlygomis.

Gaisro dūmai yra kompleksinis įkaitinto oro, kietų ir skystų suspensijų, dujų garų, aerozolių mišinys. Jų sudėtyje yra daugiau kaip 300 toksinių medžiagų.

Individualios apsaugos priemonės. Kvėpavimo takų apsaugai naudojami autonominio kvėpavimo aparatai, filtruojančios dujokaukės. Odos apsaugai – ugniai atsparūs kostiumai.

Medicinos pagalba. Skiriami 3 apsinuodijimo laipsniai: lengvas, vidutinis ir sunkus. Visais atvejais reikalinga kvalifikuota medicinos pagalba. Nežinant degių medžiagų išskiriamų toksinų, būtina kuo skubiau nukentėjusį hospitalizuoti.

“Katastrofinis užtvindymas”

Tai katastrofinio užtvindymo grėsmės dėl avarijos Kauno valstybinės hidroelektrinės užtvankoje signalas. Jis duodamas Kauno miestui, Kauno, Šakių, Jurbarko, Šilutės rajono ir Pagėgių savivaldybės gyventojams. Išgirdę tokį signalą, gyventojai privalo:

• kuo skubiausiai pasitraukti iš užtvindomų vietų;

• jei nesuspėta, reikia pakilti į viršutinius aukštus arba ant stogo;

• išvaryti gyvulius į neužliejamas vietas;

• prieš išeinant iš namų, būtina išjungti elektrą, dujas, vandenį.

“Potvynio pavojus”

Šis signalas skelbiamas kilus tiesioginei potvynio grėsmei polaidžio ar intencyvių liūčių metu, pakilus upių vandens lygiui iki pavojingos ribos.

Potvyniai prognozuojami iš anksto. Hidrometeorologijos valdyba prognozuojamus vandens pakilimo lygius praneša atitinkamoms miestų, rajonų savivaldybėms, kurios nustato galimo užtvindymo ribas ir praneša apie tai gyventojams.

Gyventojai iš užtvindomų vietų privalo išvaryti gyvulius, išvežti materialines vertybes, o ko išvežti negalima – sukrauti į aukštesnes vietas, metalines detales sutepti tepalu (kad mažiau nukentėtų nuo vandens).

Paruošti plaukiojimo priemones, maisto atsargas, gyvuliams pašarą, chemines medžiagas sukeliant į aukštesnes, neužtvindomas vietas.

“Uragano pavojus”

Tai signalas apie ekstremalaus hidrometeorologinio reiškinio grėsmę. Signalas duodamas Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos sprendimu.

Išgirdę pranešimą apie galimą stiprų vėją, gyventojai privalo:

sutvirtinti iš vėjo pusės namo (ūkinio pastato) stogus, prispausti jų kraštus rąstais arba lynais (pririšti virvėmis);

• prispausti šieno (šiaudų) kupetas sunkiais daiktais (rąstais);

• pririšti gyvulius žemesnėse vietose, daubose, kur nėra medžių;

• paruošti pagalbines apšvietimo priemones (žibintuvėlius, žibalines lempas, žvakes ir kt.).

Sustiprėjus vėjui:

• sandariai uždaryti langus, orlaides, langines;

• užgesinti degančias krosnis;

• išjungti elektros prietaisus, dujas;

• žmonėms, gyvenantiems žemuose ir mediniuose namuose, patartina slėptis rūsiuose, slėptuvėse;

• jeigu uraganas užklupo gatvėje, reikia slėptis artimiausių namų laiptinėse, kitose priedangose, galima pasinaudoti natūraliomis priedangomis;

• kuo mažiau vaikščioti gatvėmis, nes nuo stogų nuplėšta danga gali sužeisti;

• uraganą gali lydėti perkūnija, todėl negalima slėptis po pavieniais medžiais, elektros atramomis, stovėti arti elektros perdavimo linijų, nes jos gali būti nutrauktos.

“Oro pavojus”

Šis signalas apie tiesioginę priešo užpuolimo grėsmę duodamas visiems gyventojams. Skelbiamas Krašto apsaugos ministro sprendimu.

Išgirdę tokį pranešimą gyventojai privalo:

• kuo greičiau išeiti iš gyvenamojo namo, pastato ir slėptis artimiausioje slėptuvėje, priešradiacinėje ar kitoje priedangoje;

• prieš išeidami iš pastatų, išjungti šildymo prietaisus, dujas, šviesą, pasiimti individualiąsias apsaugos priemones (dujokaukę, respiratorių , apsiaustą), pirmosios medicininės pagalbos reikmenis;

• jei tuo metu dirbama, būtina darbus nutraukti, sustabdyti gamybinius ir technologinius įrengimus;

• jeigu pagal gamybos sąlygas negalima sustabdyti agregato technologinės linijos, turbinos, gesinti krosnies, reikia nustatyti jiems nepavojingą darbo režimą, tam tikslui paskirti atsakingą žmogų, kuris pasilieka tam parengtoje priedangoje ir stebi įrenginių darbą;

• jei signalas užklumpa gatvėje ar kitoje viešojoje vietoje, reikia kuo skubiau susirasti slėptuvę ar kitą priedangą, rūsį, transporto tunelį, požeminę pėsčiųjų perėją ir ten pasislėpti;

• slėptis taip pat galima pakelės grioviuose, pamatų duobėse, už žemų mūrinių sienelių ir aptvarų.

“Oro pavojaus atšaukimas”

Šis signalas skelbiamas praėjus tiesioginei užpuolimo grėsmei. Išgirdę ši signalą, gyventojai išeina iš slėptuvių ir priedangų, apsauginių statinių. Darbuotojai grįžta į savo darbo vietas.

Gyventojų veiksmai smarkiai sningant ir siaučiant pūgai

Smarkiai sningant ir siaučiant pūgai, sutrikdomas normalus elektros tiekimas, transporto eismas, žemės ūkio objektų darbas, todėl gavę pranešimą apie artėjančią pūgą ar stiprų sniegą, gyventojai privalo:

• pasilikti namuose, ypač kaimo vietovėje;

• neleisti vaikų į mokyklą, o jeigu pūga ar stiprus sniegas užklupo mokykloje ar vaikų darželyje, neleisti vaikų į kiemą;

• pasirūpinti vandens, maisto, kuro atsargomis namuose, pagalbinėmis apšvietimo priemonėmis (žvakėmis, žibintuvėliais ir pan.);

• kaimo vietovėje pasirūpinti vandens ir pašaro atsargomis gyvuliams;

• jeigu pūga užklupo kelyje, susirasti priedangą;

• jeigu važiuojate automobiliu, reikia sustoti, uždaryti radiatoriaus groteles, mašiną pastatyti prieš vėją, kartas nuo karto nuo mašinos nukasti sniegą, o variklį vis pašildyti, svarbu žiūrėti, kad į saloną nepatektų išmetamųjų dujų;

• pakabinti ant mašinos ryškų skudurėlį, šaliką ar pirštinę, kad kiti žmonės galėtų jus pastebėti ir suteikti pagalbą.

Esant šlapdribai ar plikledžiui, stengtis nebūti šalia didelių medžių, elektros linijų, senuose netvirtuose pastatuose.

Gyventojų veiksmai kilus gaisrui

Gyventojai, pastebėję gaisrą, turi pranesti priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai(PGT) ir laukiant kol jie atvyks stengtis turimomis priemonėmis:

• vandeniu, smėliu, gesintuvais, medžių šakomis, drabužiais gesinti gaisrą intensyviausio degimo vietoje. Gesinant reikia veikti ne liepsną, o deganti paviršių, stengtis užkirsti kelią ugnies plitimui.

• benzino, žibalo, organinių tepalų ir tirpiklių, užsidegusios instaliacijos negalima gesinti vandeniu, juos reikia gesinti putų ir miltelių gesintuvu, užberti smėliu ir žemėmis, o jei gaisro židinys nedidelis, uždengti brezento apdangalu, vandeniu sušlapintu sunkiu audeklu ar drabužiu.

• degančią elektros instaliaciją galima gesinti tik įsitikinus, kad įtampa atjungta.

• gelbėjantis patiems ir gelbėjant kitus, liepsnos apimtuose namuose reikia veikti greitai, nes pavojingiausia yra įkaitęs oras, dūmai, didelė įvairių degimo produktų koncentracija, griūvančios įvairios statybinės konstrukcijos. Per degančias patalpas reikia eiti nuo galvos iki kojų apsigaubus šlapia antklode, tankiu audeklu arba viršutiniais drabužiais, per pilnas dūmų patalpas geriau šliaužti ar eiti susilenkus.

• dūmų pripildžiusių patalpų duris reikia daryti atsargiai, nes nuo staiga padaugėjusio oro gali pliūptelėti liepsna, įėjus į patalpą, kur gali būti žmonių, reikia juos pašaukti. Ieškant nukentėjusių reikia atsiminti, kad vaikai iš baimės dažnai slepiasi po lova, spintoje, įsispraudžia į kampą ir kitose vietose. Per gaisrus gali užsidegti žmonių vilkimi drabužiai. Jei dega nedideli ploteliai, juos galima užgesinti plakant striuke, kepure, pirštinėmis. Atminkite, kad žmogus, ant kurio užsidegė drabužiai, dažniausiai puola bėgti. Šį žmogų reikia sustabdyti, apgaubti ir apspausti paltu, kokiu nors audeklu.

Gyventojų veiksmai kilus epidemijoms, epizootijoms

Epidemijų plitimai priklauso nuo to, kaip griežtai atliekamas skubus profilaktinis gydymas.

Atminkite, kad laiku pavartojus antibiotikus, serumus, kitus preparatus, bus ne tik mažiau aukų, bet ir bus greičiau likviduoti užkrečiamų ligų židiniai.

Infekcijos židinyje gyventojai turi nešioti vatos ir marlės raištį. Kiekvieną dieną būtina atlikti patalpų dezinfekciją specialiomis dezinfekuojančiomis priemonėmis (chlorkalkėmis, 2% sodos tirpalu ir kt.). Dezinfekcijai naudotus skudurus, menkaverčius daiktus ir šiukšles patartina surinkti ir sudeginti. Būtina naikinti graužikus ir muses, nes tai realiausi epidemijos platintojai.

Griežtai laikomasi asmens higienos reikalavimų, t.y. kiekvieną kartą prieš valgį kruopščiai su muilu plaunamos rankos. Geriamas tik virintas vanduo. Vaisiai, daržovės prieš vartojimą nuplaunami ir dar perpilami karštu vandeniu.

Slaugydami ligonius, naudokite chalatus, vatos ir marlės raiščius. Ligonis turi naudotis atskirais, tik jam skirtais rankšluosčiais, indais. Būtina ligonį paguldyti atskirame kambaryje, šias patalpas 2-3 kartus per dieną dezinfekuoti. Ligonio drabužius, patalynę 15 min. virinti 2% sodos tirpale.

Gyventojams, slaugantiems ligonius, draudžiama eiti į darbą, lankytis kituose butuose. Jeigu nežinote, kokia liga serga jūsų slaugomas ligonis, elkitės taip, tarsi jis sirgtų užkrečiama liga.

Pastebėjus gyvuliams būdingus ligos požymius (gyvuliai neėda, pakyla kūno temperatūra, kankina troškulys, padažnėja kvėpavimas, dreba kūno raumenys), susirgusius gyvulius reikia tuojau pat izoliuoti ir apie tai pranešti veterinarijos gydytojui arba felčeriui. Ypatingą dėmesį skirti neseniai iš kitur įsigytiems gyvuliams. Užfiksavus pavojingą infekcinę gyvulių ligą, įvedama observacija, o jei reikia, ir karantinas.

Karantino ar observacijos metu draudžiama varyti gyvulius į kitą vietą, net pačioje teritorijoje, išvežti nedezinfekuotus gyvulininkystės produktus, atsivaryti gyvulių, važiuoti per karantino zoną, įeiti į gyvulininkystes patalpas pašaliniams asmenims. Sergančių gyvulių pašarų liekanas, pakratus, mėšlą reikia sunaikinti, patalpas išdezinfekuoti, teritoriją ir gyvulių priežiūros daiktus nukenksminti.

Prieš įėjimą į kiekvieną gyvulininkystės patalpą turi būti pakloti kilimėliai iš dezinfekuojančiame tirpale išmirkytų pjuvenų ar šiaudų pynių.

Gyvulininkystės patalpose būtina naikinti graužikus, muses.

Pirmoji medicinos pagalba

Žaizdos ir kraujavimas

Žaizda- tai minkštųjų kūno audinių sužalojimas, kuris būtinai sutrikdo odos vientisumą. Pagal žalojantį mechaninį faktorių žaizdos skirstomos:

• Pjautos- jos dažniausiai būna lygiais kraštais, įvairaus dydžio ir gylio;

• Durtos- nedidelės, bet gilios, galinčios sužaloti įvairius vidaus organus, kraujagysles ir nervus. Tai pačios pavojingiausios ir klastingiausios žaizdos;

• Plėštos- nelygiais kraštais, kartais labai didelės, iš jų gausiai kraujuoja;

• Kąstos- nelygiais kraštais, sunkiai gyjančios žaizdos;

• Muštos- didelės žaizdos nelygiais kraštais, labai sunkiai gyjančios, nes žaizdos kraštuose dažnai būna negyvų audinių;

• Šautinės- labai pavojingos žaizdos, nes turi įėjimo ir išėjimo angas, gali sužaloti įvairius organus bei sukelti gausų kraujavimą, kartais net mirtiną. Šautinėms žaizdoms būdinga tai, kad išėjimo angos žaizda būna kur kas didesnė negu įėjimo.

Pagal pažeistas kraujagysles, kraujavimas skirstomas:

1. Kapiliarinis- kraujavimas yra nepavojingas, nes kraujas greitai nustoja tekėti. Teikiant pirmąją pagalbą, tereikia uždėti sterilų tvarstį ir kapiliarinis kraujavimas per kelias minutes sustabdomas.

2. Veninis- kraujuoja srovele, kraujas tamsesnis. Pirmoji pagalba – sterilus tvarstis spaudžiamas ant žaizdos. Žaizdos kraštai sutepami 5% jodo tirpalu, dedamas sterilus tvarstis, o virš jo – marlės ar vatos gumulas ir sutvarstoma. Būtina, kad vena būtų užspausta ir nustotų kraujuoti. Visiškai sustabdyti kraujavimą turi gydytojas medicinos įstaigoje.

3. Arterinis- kraujuoja iš pažeistos arterijos tarsi fontanu. Pirmoji pagalba turi būti suteikta labai greitai: būtina panaudoti timpą (žgutą, varžtą), stipriai suveržiant ranką ar koją virš žaizdos, nes arterijoje kraujas teka nuo širdies į periferiją. Timpa turi užspausti arteriją taip, kad iš žaizdos; nustotų tekėjęs kraujas ir žemiau žaizdos išnyktų pulsas. Po timpa patartina padėti gabalėlį marlės, sulankstytą bintą ar kt., kad nebūtų traumuojami minkštieji audiniai. Be to, labai svarbu nurodyti ir užrašyti ant lapelio laiką, kada uždėta timpa. Arterinio kraujavimo stabdymas timpa yra laikina priemonė ir ji negali būti laikoma ilgiau negu 2 valandas, ypač vasarą. Ilgiau negu 2 valandas audiniai negali būti be kraujotakos. Jei per tą laiką nukentėjusysis nepatenka į gydymo įstaigą, reikia 3-5 minutėms atleisti timpą, o vėliau vėl sustabdyti kraujavimą. Visiškai arterinį kraujavimą sustabdo gydytojas operacinėje.

4. Parenchiminis- kraujavimas iš pažeistų vidaus organų: kepenų, blužnies, plaučių, ir kt. Įtarus parenchiminį kraujavimą, nukentėjusysis turi būti kuo greičiau nuvežtas į gydymo įstaigą, kurioje atliks skubią operaciją. Tai vienintelė reali medicinos pagalba.

5. Mišrus kraujavimas- kraujuoja iš pažeistų venų ir arterijų ar vidaus organų. Pirmoji pagalba suteikiama kaip ir anksčiau minėtais atvejais. Geriausiai stengtis nukentėjusįjį kuo greičiau nuvežti į gydymo įstaigą, kur būtų suteikta kvalifikuota chirurginė pagalba.

Kaulų išnirimai

Išnirimas turi būti atstatomas tik gydymo įstaigoje gydytojo traumatologo ar chirurgo. Draudžiama atstatinėti išnirimą namuose ar kelyje, nes galima pažeisti aplinkinius audinius, kraujagysles bei nervus. Teikiant pirmąją pagalbą, reikia nesveiką galūnę laikyti ramiai. Galima duoti nuskausminančiųjų.

Kaulų lūžimai

Nustačius įvairių segmentų kaulų lūžimus, būtina tinkamai ir laiku suteikti pirmąją pagalbą. Svarbiausias pirmosios pagalbos tikslas lūžus kaulams, jų imobilizacija, t. y. taikyti visas priemones, kurios likviduotų lūžgalių poslinkius, neleistų jiems judėti. Pagrindinis imobilizacijos reikalavimas – virš lūžimo ir žemiau jo sąnariai turi nejudėti! Tai pasiekiama taikant įvairius įtvarus (šinas) arba kitas pagalbines priemones.

Stuburo slankstelių lūžimai. Nukentėjusįjį būtina skubiai vežti į gydymo įstaigą tik gulintį ant kieto pagrindo, jei neštuvai minkšti, tik gulint kniūbsčiam ant pilvo. Jei įtariamas kaklo slankstelių lūžimas, kuris dažniausiai įvyksta autoavarijų metu ar neriant į vandenį, galvą būtina prilaikyti rankomis.

Pirmoji pagalba – kuo skubiausiai nukentėjusįjį reikia nugabenti į gydymo įstaigą, prisilaikant jau anksčiau minėtų taisyklių.

Dirbtinis kvėpavimas ir netiesioginis širdies masažas

Geriausiai tai atlikti dviem dirbtinio kvėpavimo būdais:

• dirbtinis kvėpavimas “iš burnos į burną”- gaivinamo žmogaus kaklas pakeliamas, o galva atlošiama. Dešiniosios rankos nykščiu ir smiliumi užspaudžiamos nosies šnervės. Giliai įkvepiama ir stipriai prispaudus burną prie burnos, iškvepiama, įpūsti reikia 0,8-1,0 litro oro. Įpūtęs oro, gaivintojas vėl pats įkvepia, o nukentėjusysis tuo metu pasyviai iškvepia pro burną. Per minutę reikia pūsti 12 kartų.

• dirbtinis kvėpavimas “iš burnos į nosį” naudojamas tuomet, kai negalima atverti nukentėjusio burnos, kai ji sužalota ar neįmanoma jos stipriai apžioti. Gaivinamojo galva atlošiama ir pakeliamas smakras, apžiojama nosis ir pro ją įpučiama oro. Po to, kad gaivinamas žmogus galėtų iškvėpti, ranka, laikančia už smakro, praveriama jo burna.

Širdis masažuojama staiga nutrūkus kraujotakai. Dažniausiai naudojamas netiesioginis (išorinis) širdies masažas. Jis atliekamas gaivinamąjį paguldžius ant nugaros, ant kieto pagrindo (žemės, grindų). Gaivintojas atsiklaupia iš kairės gaivinamojo pusės ir atidengia krūtinę. Nustatoma apatinio krūtinkaulio trečdalio vieta. Toje vietoje gaivintojas deda sukryžiuotas plaštakas taip, kad apatinioji būtų statmenai, o viršutinioji- išilgai krūtinkaulio ašies. Liesti krūtinę galima tik plaštaka, todėl pirštai užriečiami į viršų. Spaudžiama ištiestomis rankomis maždaug 20-50 kg jėga. Paspaudus krūtinkaulis turi įlinkti 4-5 cm stuburo link. Per minutę krūtinkaulį reikia paspausti 60 kartų. Jei kartu atliekamas ir dirbtinis kvėpavimas, tai daromi 5 nuspaudimai, po to vienas pūtimas, vėl 5 nuspaudimai ir t.t.. Kai širdies masažas efektyvus, kiekvieną kartą, paspaudus krūtinkaulį, jaučiamas arterijų pulsas. Be to, parausta ir pasidaro šiltesnė kūno oda, ligonis gali pradėti kvėpuoti.

Elektros trauma

Elektros trauma įvyksta elektros srovei pratekėjus pro žmogaus organizmą.

Pirmoji pagalba esant elektros traumai turi būti labai greita, elektros srovės poveikį būtina pašalinti laikantis saugumo taisyklių. Atsiminkite, kad aukštos įtampos elektros srovė veikia 30 metrų spinduliu! Elektros laidai nukeliami sausu medžio gabalu. Po to pradedamas dirbtinis kvėpavimas ir, jei nėra kraujotakos, išorinis širdies masažas. Tuoj pat pradedama organizuoti speciali reanimacinė pagalba – iškviečiama greitosios medicinos pagalbos reanimacinė brigada.

Nudegimai

Terminiai nudegimai atsiranda paveikus organizmą liepsna, karštu vandeniu, garais, sprogus dujoms.

Pirmoji pagalba nudegus turi būti suteikiama kuo skubiausiai, nes aukšta temperatūra audinius veikia ilgiau, juos įkaitina net tuomet, kai jau nebeveikia deginantis veiksnys. Todėl patartina nudegimo vietą kuo greičiau atšaldyti (šaltu vandeniu, sniegu ar ledu). Šaldyti reikia ne mažiau kaip 10 minučių! Vėliau geriausiai nudegusius paviršius uždengti steriliu tvarsčiu ar švaria medžiaga. Nereikia nudegusių paviršių tepti įvairiais riebalais, aliejais ar kitomis medžiagomis! Kadangi nudegęs paviršius yra žaizda, todėl visuomet būtina kreiptis į gydymo įstaigą, kurioje bus suteikta kvalifikuota medicinos pagalba ir gydymas!

Nudegimus gali sukelti cheminės medžiagos: stiprios rūgštys ar šarmai. Teikiant pirmąją pagalbą cheminių nudegimų atveju, labai svarbu laikas- reikia kuo skubiausiai paveikti nudegusius paviršius priešinga medžiaga negu nudegimo sukėlėjas, o pažeista vieta uždengiama steriliu tvarsčiu ar švaria medžiaga ir nukentėjęs žmogus vežamas į artimiausią gydymo įstaigą, kur bus suteikta kvalifikuota medicinos pagalba.

Nušalimai

Veikiant žemai aplinkos temperatūrai, įvyksta vietinis audinių pažeidimas- nušalimas.

Pirmoji pagalba nušalus: nušalę paviršiai sutepami spiritu ar degtine ir uždengiami steriliu tvarsčiu arba švaria medžiaga. Jei nukentėjusį žmogų reikia vežti toli, t. y. į gydymo įstaigą, labai tinka uždėti šildomąjį tvarstį: virš paprasto tvarsčio dedama daug vatos ar lignino, paskui- celofano ir sutvarstoma. Nušalusį paviršių, negalima trinti sniegu ar ledu! Nušalę audiniai neatsparūs mechaniniam poveikiui, todėl greitai pažeidžiami. Atšildymui geriausiai tinka šiltas kambarys ir šildomieji tvarsčiai. Vėliau būtina kreiptis į gydymo įstaigą, nepriklausomai nuo nušalusių paviršių dydžio, nes būtina profilaktika prieš stabligę.

Bendras kūno nušalimas- pirmiausia nukentėjęs žmogus pradedamas šildyti. Šildyti galima pasyviai ir aktyviai. Kai organizmas šildomas pasyviai, kūno temperatūra keliama išlaikant dar organizme besigaminančią šilumą (nukentėjusysis užklojamas antklode, šildomos patalpos, kuriose temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 26-27 ºC). Taip šildant, kūno temperatūra kyla po 0,1-0,7 ºC per valandą. Aktyviam išoriniam šildymui naudojami elektriniai čiužiniai ir antklodės, šilti drėgni rankšluosčiai, termoforai ir dažniausiai šiltos (40- 45 ºC) vandens vonios. Aktyviai šildant, kūno temperatūra pakyla 1- 7 ºC per valandą. Nukentėjusįjį sušildžius iki 35 ºC, toliau šildyti nereikia.

Tai turi atlikti tik medicinos darbuotojai!

Individualiosios apsaugos priemonės (IAP)

Individualiųjų apsaugos priemonių paskirtis – gyventojų apsauga nuo radioaktyviųjų dulkių (RD), nuodingųjų medžiagų (NM) ir bakterinių (biologinių priemonių (BP)) neigiamo poveikio.

Vatos ir marlės raištis

Pagal paskirtį IAP skirstomos į individualiąsias kvėpavimo organų apsaugos priemones (IKOAP) ir individualiąsias odos apsaugos priemones (IOAP), o pagal apsaugos pobūdį- į filtruojamąsias ir izoliuojamąsias.

IAP yra ir specialios ir paprasčiausios, arba parankinės.

Paprasčiausios individualiosios kvėpavimo organų apsaugos priemonės- vatos ir marlės raiščiai apsaugo kvėpavimo organus tik nuo dulkių, taip pat ir nuo RD bei BP antrinio debesies, bet neapsaugo nuo kenksmingų dujų ir garų.

Šiuo metu civilinės saugos sistemoje yra naudojamos: filtruojamosios civilinės (bendrosios paskirties) dujokaukės. Vaikiškos filtruojamosios dujokaukės:

PDF-D, PDF-2D, PDF-Š ir PDF-2Š, priešdujiniai respiratoriai RPG-67 universalūs respiratoriai RU-60M, priešdulkiniai (priešaerozoliniai) “Lepestok” ir R-2. IOAP priklauso kariškas apsauginis komplektas OZK ir lengvas apsauginis kostiumas L-1 bei pusiau kostiumai LG-4, LG-5.

Dujokaukių ir priešdujinių respiratorių apsaugos trukmės pabaiga gali būti fiksuojama organoleptiškai, t.y. pajutus kenksmingos medžiagos kvapą po antveidžiu (puskauke) arba pagal filtruojančios dėžutės masės padidėjimą.

Visais atvejais pajutus po antveidžiu pašalinį kvapą, būtina nedelsiant išeiti iš užterštos zonos ir pakeisti dujokaukės (respiratoriaus) filtruojamąją sorbcinę dėžutę.

Dujokaukės parinkimas pagal dydį. Reikiamų matmenų GP-5 (GP-5M) dujokaukių šalminė kaukė parenkama pagal vertikalią galvos apimtį, t.y. matuojant centimetrine juosta uždarą kreivę.

GP-7 (GP-7M) dujokaukės kaukės dydžiui (l, 2, 3) parinkti būtina išmatuoti centimetrine juosta vertikalią (uždarą liniją, einančią per viršugalvį, skruostus, smakrą) ir horizontalią (uždarą liniją, einančią per kaktą, smilkinius, pakaušį) galvos apimtį. Matavimo rezultatai suapvalinami 0,5 cm Vaikiškų dujokaukių antveidžio dydis parenkamas pagal vaiko veido aukštį (liniuote matuojant atstumą tarp tarpuakio giliausio ir smakro žemiausio taškų) ir veido plotį (matuojant atstumą tarp labiausiai išsikišusių skruostikaulio taškų). Gavus dujokaukę, reikia patikrinti jos dydį ir komplektiškumą, visų jos dalių tinkamumą naudoti, paskui taisyklingai sujungti dalis ir patikrinti dujokaukės sandarumą (hermetiškumą).Tuo tikslu reikia užsidėti šalminę kaukę, uždengti filtravimo dėžutės dugne esančią angą ir giliai įkvėpti.

Oras patenka po antveidžiu tuo atveju, jei dujokaukė per didelė, sugadinta (netvarkinga) ar netaisyklingai surinkta.

Respiratoriai gaminami trijų dydžių -l, 2, 3. Respiratorių puskaukės antveidis parenkamas pagal veido aukštį. Respiratoriaus saugumas tikrinamas taip: delnu sandariai uždengiami kvėpavimo vožtuvai ir lengvai iškvepiama. Jei oras neina iš respiratoriaus puskaukės, o tik ji šiek tiek išsipučia, tai respiratorius uždėtas sandariai.

Kolektyvinės apsaugos priemonės:

Slėptuvės – tai įvairiai žmonių veiklai įprastomis aplinkybėmis skirti pastatai ar jų patalpos bei kiti statiniai, kurie taip pat tinka žmonių apsaugai nuo pavojingų poveikių ekstremalių situacijų atveju. Šie pastatai turi dvi lygiavertes paskirtis – žmonių veiklos ir žmonių apsaugos. Slėptuvės, atsižvelgiant į tai, nuo kokių pavojingų poveikių jos apsaugo žmones, sumažindamos tuos poveikius iki nustatyto lygio, yra šių apsaugos tipų:

• slėptuvės nuo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio (SJ);

• slėptuvės nuo jonizuojančiosios spinduliuotės ir cheminių medžiagų poveikio (SJCH);

• slėptuvės nuo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio ir griūčių (SJG);

• slėptuvės nuo jonizuojančiosios spinduliuotės bei cheminių medžiagų poveikio ir griūčių (SJCHG).

SJ tipo slėptuvės statomos teritorijose, kuriose prognozuojamas tik vienas pavojingas poveikis – jonizuojanti spinduliuotė. Šios slėptuvės sumažina jonizuojančiosios spinduliuotės lygį nuo pradinio prognozuojamo lygio 100 kartų;

SJCH tipo slėptuvės reikalingos apsaugoti žmones nuo jonizuojančiosios spinduliuotės ir nuodingųjų cheminių medžiagų poveikio. Šio tipo slėptuvės turi sumažinti spinduliuotės lygį 100 kartų, skaičiuojant nuo pradinio prognozuojamojo lygio, ir sumažinti nuodingųjų cheminių medžiagų kiekį iki higienos normomis leistino (kiekvienai medžiagai) normatyvinio kiekio;

SJG tipo slėptuvės skirtos apsaugoti žmones nuo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio ir griūčių. Šio tipo slėptuvės sumažina jonizuojančiosios spinduliuotės lygį 100 kartų ir atlaiko aplinkinių statinių ir virš slėptuvės perdangos esančio statinio aukštų konstrukcijų griūčių sukeltas dinamines apkrovas – 0,035 MPa;

SJCHG tipo slėptuvės apsaugo nuo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio, sumažindamos jį 100 kartų, taip pat sumažina cheminių medžiagų poveikį iki leistino lygio bei apsaugo žmones nuo griūčių.

Žmonėms apsaugoti gali būti įrengiamos ir laikinosios slėptuvės. Tam gali būti panaudojami rūsiai, pastatų cokoliniai aukštai, garažai, daržovių sandėliai ir kitos patalpos, kurios iš dalies apsaugotų žmones nuo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio bei sumažintų griūčių pavojų. Laikinosios slėptuvės gali būti įrengtos atskirai nuo pastatų: apkasuose, grioviuose, žeminėse.

SJG, SJCHG ir SJCH tipo slėptuvėse yra įrengta speciali vėdinimo sistema. Slėptuvių įranga ir atsargos leidžia žmonėms saugiai išbūti šiose slėptuvėse keletą parų. Atsarginiai ir avariniai išėjimai leidžia žmonėms išeiti patiems net ir iš užgriuvusių slėptuvių.

SJ tipo slėptuvės paprastesnės, jose vėdinimo sistema turi filtrus, sulaikančius (valančius) orą nuo radioaktyviųjų dulkių.

Slėptis slėptuvėse reikia tik išgirdus reikiamą civilines saugos signalą arba pamačius įvykusią nelaimę. Veikiama pagal aplinkybes.

Į slėptuvę reikia eiti organizuotai ir greitai, pirma sueina moterys su vaikais, seni žmonės, invalidai. Tvarką slėptuvės viduje palaiko slėptuvės vyresnysis, kurio nurodymus reikia nepriekaištingai vykdyti. Svarbiausia neperpildyti slėptuvės.

Slėptuvėje būtina laikytis vidaus tvarkos taisyklių, t.y. kuo mažiau vaikščioti be būtino reikalo, nerūkyti, nedeginti žvakių ar žibalinių lempų, patiems nejunginėti elektros apšvietimo, nedarinėti durų.

Leave a Comment