Bendrosios ekologijos ir aplinkos apsaugos kontrolinis darbas

Kontrolinio darbo klausimai

1. Rūgštūs lietūs ir jo pasekmės ..2
2. Raudonosios knygos bestuburiai Kretingos rajone ir jų apsauga ..5
3. Miškų ekologinis vaidmuo Lietuvoje 10
Literatūra 141. Rūgštūs lietūs ir jo pasekmės
Per pastaruosius dešimtmečius didžiule ekologine problema tapo rūgštūs krituliai, susidarantys iš nuolat į atmosferą patenkančių sieros ir azoto junginių, kurių didžiausią dalį sudaro organinio kuro degimo metu susidarantys sieros ir azoto oksidai. Patekę į atmosferą dujiniai SO2 ir NOx išbūna joje nuo kelių valandų iki 2-3 parų, per tą laiką nukeliaudami dešimtis, šimtus ar net tūkstančius kilomet¬rų. Atmosferoje, veikiant saulės radiacijai, kitoms chheminėms priemaišoms (oksidatoriams, kataliza¬toriams) ir drėgmei, iš SO2 ir NOx susidaro praskiestos sieros ir azoto rūgštys, kurios iškrenta ant žemės paviršiaus „šlapių“ iškritų pavidalu. Yra ir „sausos“ iškritos – tai rūgštiniai sieros ir azoto oksidai, kurie, esant sausam orui, grįžta į žemės paviršių savo pirminiu dujiniu ir aerozoliniu pavida¬lu. Šias „šlapias“ ir „sausas“ iškritas priimta vadinti bendruoju pavadinimu – rūgštūs lietūs arba krituliai. Jei jų rūgštingumas viršija normas, tai daro žalą čia augantiems augalams, gyvenantiems žmonėms ir gyvūnams.

Rūgščiojo lietaus proble¬ma neapsiriboja valstybių siienomis – Europoje susiformavusi padidėjusio rūgš¬tingumo kritulių zona jungia Didžiąją Britaniją, Olandiją, Vokietiją, Skandinavi¬jos pietus ir Baltijos šalis. Per Baltijos jūrą rūgštieji lietūs atnešami į Lietuvą.
Rūgštūs krituliai gamtinę aplinką veikia dvejopai – tiesiogiai ir netiesiogiai. Tiesiogiai rūgščių kri¬tulių neigiamas poveikis stebimas žmogui, augmenijai, yp

pač miškams, taip pat statiniams, metalų konstrukcijoms. Rūgštys ardo lapų (spyglių) apsauginę vaškinę pievelę, o patekusios per poras į vidų išplauna maistines medžiagas, labai pakenkia ląstelėse vykstantiems biocheminiams procesams, dėl to lapai (spygliai) paruduoja, džiūsta. Veikiant rūgštims, suyra statybinės medžiagos, nes kalcio kar¬bonatas paverčiamas minkštu gipsu, kuri lietus lengvai išplauna.
Tačiau vis tik didžiausią susirūpinimą kelia netiesioginis rūgščių kritulių poveikis aplinkai, įvai¬rioms ekosistemoms. Dar 1982 metų birželyje Stokholme vykusioje konferencijoje aplinkos rūgštinimo klausimais buvo konstatuota:
1. gruntiniame vandenyje, kurio rūgštingumas pH < 4,5, metalų – aliuminio, kadmio, cinko, vario, švino – koncentracijos 50-100 kartų didesnės nei neutraliame vandenyje;
2. dirvai rūgštėjant, pradeda migruoti su ja glaudžiai susiję metalai – kadmis, švinas, cinkas, aliu¬minis, nikelis ir kt. Dėl to juos per šaknų sistemą nesunkiai „įsiurbia“ augalai, jie išplaunami į vandens telkinius, todėl didėja šių meetalų koncentracija žuvų organizme, vandens augalijoje;
3. iš rūgščių dirvų lengvai išsiplauna augalų mitybai labai reikalingi elementai – kalis, kalcis, magnis.
Pagal kritulių rūgštingumo tyrimus, nuo 1981 metų nuolat atliekamus Preiloje (vakarinė Lietuvos da¬lis), Molėtų raj. Kaldiškių km. (rytinė Lietuvos dalis) ir Žuvinto rezervate (pietinė Lietuvos dalis), o nuo 1993 m. pagal naują Lietuvos ekologinio monitoringo programą jau devyniose stotyse, nustatyta, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, krituliams būdinga rūgšti reakcija. Daugiametes vidu¬tines kritulių pH reikšmės mūsų šalyje svyravo 4,26-4,86 intervale, o kai kuriais atvejais lietaus pH
H siekdavo 3,3 (palyginimui valgomojo acto pH = 2,3). Kritulių rūgštingumo sezoninei kaitai mūsų šalyje būdinga tai, kad mažiausia pH (didžiausias rūgštingumas) yra šaltuoju metų periodu (pH 4,0-4,5), papras¬tai esant mažoms kalcio ir amonio koncentracijoms, o šiltuoju metų laiku, sustiprėjus rūgštis neutralizuojančių teršalų išmetimams į atmosferą iš vietinių šaltinių, kritulių rūgštingumas sumažėja (pH 4,5-6,0).
Atlikus eksperimentus nustatyta, kad sieros ir azoto junginių srautai iš atmosferos su krituliais, t.y. šlapi srautai mūsų šalyje sudaro apie 70 proc., o likusi šių teršalų dalis iš atmosferos į žemės ekosiste¬mas patenka nesant kritulių, t.y. sauso srauto pavidalu. Dešimties metų kritulių cheminės sudėties analizes duomenys rodo, kad Lietuvoje nežymiai padidėjo vandenilio, taip pat nitratų koncentracijos., o sumažėjo sulfatų koncentracijos. Tai yra daugelio Europos šalių prisiimtų įsipareigojimų dėl SO2 išmetimų į atmosferą mažinimo, vykdant Konvencijos dėl tolimų atmosferos teršalų pernašų protokolų reikalavimus, rezultatas. Kaip žinia, didžiausia dalis azoto oksidų (NOx) į atmosferą paten¬ka iš mobilių taršos šaltinių ir šio teršalo išmetimo į atmosferą inventorizacija yra gerokai sudėtinges¬nė ir mažiau tiksli nei SO2. Be to, Europos šalys neturi priimtų aiškesnių įsipareigojimų dėl NOx išmetimų į atmosferą iš stacionarių šaltinių mažinimo. Dėl to nitratų srautai į mūsų šalį nemažėja, nors Lietuva pastaraisiais metais daug nuveikė mažindama NOx ir SO2 išmetimus į atmosferą.
Iš Lietuvos Respublikos 1992 m. buvo išnešta sieros junginių (skaičiuojant pagal S) 55
5600 t. Lietuvos Respublika teršalų, sukeliančių rūgščius kritulius (sieros ir azoto junginių), iš Europos šalių su oro srautais gauna gerokai daugiau, negu joms atiduoda. Todėl labai svarbūs Europos šalių prisiimti įsipareigojimai (konvencijos) dėl tolimų atmosferos teršalų pernašų sieros ir azoto oksidų išmetimams į atmosferą mažinti, taip pat jų vykdymo eiga. 1994 m. Osle priimtas Konvencijos dėl tolimų atmosferos teršalų pernašų sieros oksidų išmetimui į atmosferą mažinti II protokolas, kurį pasirašė daugelis Europos šalių, nuteikė optimistiškai. Daugelis šalių, įtakojančių mūsų šalies ekosistemų rūgštingumą, prisiėmė nemažus įsipareigojimus dėl sieros oksidų išmetimų į atmosferą mažinimo, pvz., Vokietija, palyginti su 1980 m., įsipareigojo iki 2000 metų – 83 proc., o iki 2005 metų – 87 proc. sumažinti SO2 išmetimus į atmosferą; Lenkija – atitinkamai 37 ir 47 proc. ir pan.
Lietuvos Respublika nuo 1994 m. taip pat prisijungė prie Konvencijos dėl tolimų atmosferos teršalų pernašų.

1 pav. Sieros išmetimas į atmosferą Lietuvoje 1990-1995 metais

2 pav. Azoto išmetimas į atmosferą Lietuvoje 1990-1995 metais
Vienas esminių šios problemos sprendimo etapų yra tas, kad Aplinkos ministerija kartu su Fizikos institutu atlieka mokslinį – tiriamąjį darbą, turėdamos tikslą įvertinti rūgščių kritulių neigiamą poveikį mūsų šalies ekosistemoms (miškams, dirvoms, vandens telkiniams, augmenijai), nustatyti joms didžiausias leistinas (nesukeliančias didesnio žalingo poveikio) sieros ir azoto jungi¬nių apkrovas (g/m2 per metus) su atitinkamu sieros ir azoto oksidų metinių limitų nustatymu atski¬riems stacionariems taršos šaltiniams.2. Raudonosios knygos bestuburiai Kretingos rajone ir

r jų apsauga
Gyvūnų apsauga gali būti dviejų krypčių: neigiamo poveikio gyvūnijai sumažinimas arba pašalinimas ir saugotinų teritorijų statutas.
Planingai tvarkant aplinką galima apriboti neigiamą poveikį gyvūnijos pasauliui. Žinoma, kad tam tikros gyvūnų grupės ir rūšys nevienodai reaguoja į žmogaus ūkinės veiklos pokyčius. Vienos rūšys labai lengvai prisitaiko prie naujos aplinkos, net išplečia savo gyvenimo arealą ir klesti, kitos – prie pakitusių aplinkos sąlygų negali prisitaikyti ir staiga arba pamažu nyksta.
Gyvūnų apsaugai, kurie prie pakitusių gyvenimo sąlygų prisitaikyti ne¬gali, reikia taikyti saugos teritorijų statusą. Šiai grupei priklauso visi gyvū¬nai įrašyti į Raudonąją knygą.

Į Lietuvos Raudonąją knygą (1991 m) yra įrašyta 216 gyvūnų rūšių.
Iš moliuskų į Raudonąją knygą įrašyta 4 rūšys:
1. Gėlavandenė perluotė – nulinės kategorijos, spėjama, kad bus išnykusi. Įrašyta į Tarptautinę, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Lenkijos, Baltarusijos raudonąsias knygas.
2. Didysis arionas – sparčiai nykstanti rūšis. Rūšies apsauga: išsaugoti biotopą; miške prie Minijos galimi tik rinktiniai kirtimai;
3. Pleištinė geldutė – 2 kategorija, sparčiai nykstanti rūšis. Apsauga – neužteršti upių pramoniniais ir buitiniais vandenimis; reguliuoti ondatrų gausumą geldučių radimvietėse;

4. Didysis šliužas – antros kategorijos, sparčiai nykstanti rūšis. Apsauga – svarbu išsaugoti biotopus.
Iš vabzdžių į Raudonąją knygą įrašyta net 99 rūšys. Nulinės saugos kategorijos tik vienas – didysis echtrinas, galbūt išnykusi rūšis. Išnyko, matyt, suardžius mitybinių grandžių ryšių normalų funkcionavimą. Apsauga – ieškoti radimviečių.
Pirmosios kategorijos – 38 rūšys: rudajuostė meškutė, mažasis ka¬rališkasis laumžirgis, raukšlėtoji smėliabitė, arktinė apsiuva, pajūrinis nendrinukas, baltamargė meškutė, gelsvasis pelkiasprindis, baltajuostis sprindis, neiderio kirmvabalis, stepinis perlinukas, papartinukas, didysis ąžuolinis ūsuotis, šiaurinis elniaragis, spalvotasis pelkiasprindis, reliktinis perlinukas, šiaurinis perlinukas, šiaurinis satyras, rudasparnė efemerelė, juodmargė cidarija, pietinis satyras, reliktinis lašalas, elniavabalis, šiaurinis auksinukas, gencijoninis melsvys, smilčiasprindis, pavasarinis margūnas, didysis skydvabalis, kalninė apsiuva, ąžuolinis stiklasparnis, juodalksniais stiklasparnis, vapsvinis stiklasparnis, pušinis keliaujantis verpikas, espercetinis inarguolis ir mėlynoji bitė.
Antros kategorijos – 31 rūšis: stepinė kamanė, trumparagis lašalas, pietinis perlinukas, pajūrio šoklys, šarvuotoji strėliukė, geltonmargė meškutė, keturtaškis maitvabalis ir kt.
Trečiosios kategorijos – 29 rūšys: didžiaakė kamanė, didysis puošniažygis, juodmargis pelkinukas, margasis grambuolys ir kt.
Ketvirtosios kategorijos – 8 rūšys: didysis karališkasis laumžirgis, stepinė smėliabitė, taiginis dirvinukas, strėliukė nykštukas, kruvinoji strėliukė ir kt.
Iš vėžiagyvių į Raudonąją knygą įrašyta 6 rūšys:
Euritemora – 1 kategorija, labai reta, išnykstanti rūšis. Nykimo priežastys – didėjanti ežerų eutrofikacija.

Ilgauodegis kalanas – 1 kategorija, išnykstanti rūšis, ledynmečio reliktas. Apsauga – prie vandenų, kuriuose gyvena vėžiagyvis, nenaudoti pesticidų, trąšų, neteršti nutekamaisiais vandenimis.

Pantoporėja – pirmos kategorijos; reta, išnykstanti rūšis, ledynmečio reliktas. Apsauga – mažinti bendrą teršimą. Prie ežerų, kuriuose gyvena pontoporėja, nenaudoti pesticidų, trąšų, neteršti nutekamaisiais vandenimis.
Vasarinis skydvėžis – 2 kategorija; sparčiai nykstanti rūšis. Apsauga – išsaugoti vandens telkinius, kuriuose bus rasta šių vėžiagyvių.
Reliktinė mizidė ir palasėja – 2 kategorija; retos, nykstančios rūšys, ledynmečio reliktas. Rūšių apsauga – nenaudoti pesticidų, trąšų, neteršti nutekamaisiais vandenimis.
Iš kirmėlių į Raudonąją knygą įrašyta tik viena medicininė dėlė, antrosios saugos kategorijos. Pagrindinai limituojantys veiksniai – žmogaus ūkinė veikla: užmirkusių plotų sausinimas ir žemės ūkio chemizavimas. A.psauga – steigti draustinius.
Retųjų ir nykstančių gyvūnų pagrindinės apsaugos priemonės yra šios:
• natūralios gyvenamosios aplinkos (landšafto, dirvožemio, vandenų ir atmosferos oro) išsaugojimas;
• griežtai reglamentuojamas gyvūnų naudojimas;
• gyvūnų dirbtinis veisimas ir jų aklimatizacija;
• saugotinų teritorijų statusas.
Jei pramonė, energetika, transportas, žemės ūkis ir turizmas „švariai“ dirbs, bus mažiau pažeidžiama visa ekosferos aplinka, tai bus geresnės sąly¬gos visai gyvūnijai egzistuoti.

Kretingos rajone nerandama moliuskų ir vėžiagyvių, įrašytų į Raudonąją knygą.
Vabzdžiai, randami Kretingos rajone ir įrašyti į Raudonąją knygą yra šešių pavadinimų: kruvinoji strėliukė, žalvarinis puošniažygis, juodasis apolonas, machaonas, kraujolakinis melsvys, vapsninis stiklasparnis, liepinis vėlyvis.

Kruvinoji strėliukė.
Statusas. 4 kategorija. Reta, ne¬pakankamai ištirta rūšis.
Paplitimas. Vakarų ir Centro Europa, Mažoji Azija, Šiaurės Afrika.
Lietuvoje 1985-1990 m. rasta 11-oje rajonų: Akmenės, Jona¬vos, Kauno, Kelmės, Kretingos, Panevėžio, Plungės, Švenčionių, Trakų, Vilniaus, Varėnos.
Biotopas. Įvairūs pelkiniai van¬dens telkiniai, senvagės, uždumb-lėję grioviai, kanalai su gausia vandens ir pakrantės augalija, aukštapelkės.
Biologija. Lervos gyvena stovin¬čio vandens ir mažai pratakiuo-se baseinuose, kartais net nedi¬delėse duobėse, kurių krantai ap¬žėlę krūmais. Suaugėliai skraido pakrantėse, paunksmėje tarp au¬galų, gegužės-rugpjūčio mėn. Minta smulkiais vabzdžiais.
Gausumas. Negausi, kai kuriose radimvietėse aptikta pavieniui.
Apsauga. Radimvietės yra Baranavos, Užpelkių, Žaliosios girios botaniniuose zoologiniuose bei Aukštojo Tyro kraštovaizdžio draustiniuose. Išsaugoti tinkamus šiai rūšiai gyventi vandens tekinius: senvages, griovius, kanalus ir kitus mažus pelkėtus vandens telkinius.

Žalvarinis puošniažygis
Statusas. 3 kategorija Reta rūšis. Įrašyta į Baltarusijos raudonąją knygą.
Palitimas. Šiaurės ir Vidurio Europa.
Lietuvoje žinomos šios radim¬vietės: 1926-1938 m. rastas Šven¬čionių apskr. (Kaltanėnai), Šiaulių apskr. (Daukšiai ir Tyruliai), Kretingos apskr. (Kalnėnai, Pa¬langa), Kėdainių apskr. (Gaižiūnai), Raseinių apskr. (Saugailiai); 1959-1965 m. aptiktas Varėnos raj., Vilniaus raj. (Migūnai), Kauno raj. (Pažaislis), Bir¬žų raj., Telšių g-joje, Kupiškio raj. (Šimonių giria), Švenčionių g-joje; 1960 m. rastas Žuvinto rezervate, 1984 m. – Kamanų rezervate, Kauno raj. (1985 m. – Ežerėlis, 1986 m. – Pažėrai).
Biotopas. Viržinės aukštapelkės, durpynai ir tyrašiliai.
Biologija. Plėšrus. Minta drugių vikšrais ir kitų vabzdžių lervo¬mis.
Gausumas. Randamas pavieniui. Pagrindinis gausumą ribojantis veiksnys – aukštapelkių sausini¬mas, melioravimas.
Apsauga. Radimvietės yra Kama¬nų ir Žuvinto rezervatuose. Gy¬venamose vietose palaikyti pastovų hidrologinį režimą.

Juodasis apolonas
Statusas. 5 kategorija. Išsaugota rūšis, kuriai išnykimas dabar negresia. Įrašyta į Latvijos, Estijos, Baltarusijos raudonąsias knygas.
Paplitimas. Europos ir Azijos kalnai, rečiau lygumos. Anksčiau buvo itin išplitęs Europoje, dabar tapo retas ar išnyko. Lietuvoje rastas beveik visoje Žemaitijoje. Nedidelė populia¬cija aptikta Neries slėnyje, ne¬toli Paparčių.
Biotopas. Lapuočių, rečiau mišriųjų miškų pakraščiai ar aikštelės. Gausesnis slėnių ar kalvų šlaituose, bet pietiniuose – retesnis. Miškuose turi augti rūtenių (Corydalis).
Biologija. Drugiai skraido birželio mėn. Vikšrai juodi, su raudonų ir oranžinių dėmių juostomis. Dieną slepiasi. Žiemoja vikšrai.
Gausumas. Daugelyje nedidelių populiacijų drugiai gana gausūs. Baigiantis skraidymo laikui pavi¬enių drugių galima rasti ir atokiau populiacijos centro.
Apsauga. Buvo įrašytas į Lietuvos pirmąją raudonąją knygą kaip retenybė. Negaudyti kolekcijoms ir išsaugoti miško biotopų.

Machaonas

Statusas. 3 kategorija. Reta rūšis, turinti tendenciją nykti. Įrašyta į Baltarusijos raudonąją knygą.

Paplitimas. Europoje ir Azijoje itin paplitęs.
.Lietuvoje matomas retai, tik piet¬ryčiuose (ypač Varėnos raj.) kai kuriais metais būna net gausokas.
Biotopas. Atviros vietos: miško aikštelės, kirtimai, pamiškės, so¬dai, ypač ten, kur gausu skėtinių augalų. Pavasarį aplanko darže¬lius, noriai tupia ant alyvų žiedų.
Biologija. Skraido du kartus per metus, pavasarį (gegužės-birželio mėn.) ir vasarą (liepos-rugpjūčio mėn.). Vikšrai žali, juodai žieduoti ir su raudonomis karpomis. Juos vėlyvą pavasarį ir antrą kartą rudenį galima rasti ant skėtinių augalų: kmynų, laukinių morkų, garšvų ir kt. Kartais randami dar¬želiuose ant rūtų. Žiemoja lėliukė.
Gausumas. Kartais jų atskrenda iš pietų, tuomet būna gausūs. Dažniausiai retai matomi. Gaus¬esni pietryčių pušynuose.
Apsauga. Išsaugoti Pietryčių Lietuvos biotopus. Negaudyti kolekcijoms.

Kraujolakinis melsvys
Statusas. 2 kategorija. Sparčiai nykstanti rūšis. Įrašyta į Tarptau¬tinę raudonąją knygą.
Paplitimas. Paplitęs Pietų ir Vidurio Europoje, o Azijoje iki Altajaus.
Lietuvoje yra kelios izoliuotos populiacijos. Tai pieva prie Siesarties žiočių Ukmergės raj., Lamankos miškas prie Vejuonos upelio Kauno raj., Neringa, Veiviržos slėnis Stonaičių miške, Klaipėdos raj., Spraudės miškas Plungės raj.
Biotopas. Drėgnokos pamiškių pievos, kuriose gausiai auga kraujalakės.
Biologija. Drugiai skraido lie¬pos mėn. Vikšrai žali, tamsesne nugara, apaugę trumpučiais stan¬džiais šereliais. Jie randami rudenį ant kraujalakių. Peržiemojusius pavasarį pievinės skruzdėlės nusi¬neša į skruzdėlyną, kur vikšrai minta skruzdžių perais. Suaugę išropoja iš skruzdėlyno ir virsta lėliukėmis.
Gausumas. Dažniausiai popu¬liacijos negausios. Tik Lamankos miške jų buvo gausu, bet, kanalizavus Vejuoną, jie išliko tik drėgnoje pievoje, kiek atokiau nuo upelio.
Apsauga. Lamankos miške įseigtas Pavejuonio entomologinis draustinis. Gyvena Kuršių Nerijos nacionaliniame parke.

Vapsninis stiklasparnis
Paplitimas. Europa ir Pietvakarių Azija.
Lietuvoje aptiktas Vilniuje, Ver¬kių, Panerių ir Vingio parko ąžuolynuose, Kaune – Ąžuolyne, Anykščių raj., Svėdasuose, Šilutės raj., Stankaičiuose, Klaipėdos raj., Bilviečių miške.
Biotopas. Ąžuolynai, kur yra vė¬žio pažeistų ąžuolų. Ąžuolai, ne¬būtinai šimtamečiai. Svarbu, kad ąžuolynas būtų šviesus, su aikš¬telėmis.
Biologija. Drugiai skraido nuo gegužės pabaigos iki liepos vidurio. Vikšrai gyvena ąžuolų pažeistose vietose, kur susidaro naujas brazdo audinys. Randami neseniai nukirstų ąžuolų kel¬muose po žieve. Tako pabaigoje vikšrai iš medienos ir žievės pjuvenų pasigamina ovalų ko¬koną.
Gausumas. Visur labai retas, nes mažai yra vikšrams tinkamų vietų. Sveikų ąžuolų neliečia.
Apsauga. Gyvena Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinyje. Išsau¬goti senus ligotus ar sužalotus ąžuolus. Palikti nenužievintų ąžuolų kelmų.

Liepinis vėlyvis
Statusas. 2 kategorija. Sparčiai nykstanti rūšis.
Paplitimas. Europos drugys. Lietuvoje rastas pavieniui Biržų girioje; Pakruojo raj.; Šakių raj., Gelgaudiškyje, Molėtų raj., Bijutiškyje; Vilniuje, Verkiuose, Žemuosiuose Paneriuose; Klai¬pėdos raj.
Biotopas. Lapuočių miškai, kur gausiau auga liepos. Dažnesni drugiai miško pakraščiuose ar miško aikštelėse.
Biologija. Drugiai skraido rug¬pjūčio ir rugsėjo mėn. Vikšrai tamsiai pilki. Išilgai nugaros eina baltos linijos ir dėmės. Vikšrų galima rasti pavasarį ant liepų atžalų.
Gausumas. Drugiai visose popu¬liacijose labai reti.
Apsauga. Išsaugoti miškuose liepynų..3. Miškų ekologinis vaidmuo Lietuvoje
Miškų reikšmė neapsiriboja medienos ir kitų ekonomiškai lengvai įvertinamų gėrybių teikimu. Svarbios ekologinė ir socialinė miškų funkcijos. Ekologinė miškų funkcija įvairialypė. Kai kurios jos dalys (CO2 surišimo, deguonies gausinimo, oro valymo ir kt.) yra visuotinės. Daugelio kitų dydis ir reikšmė priklauso nuo krašto geografinės padėties, klimato sąlygų, miškų vietos kraštovaizdyje ir jų bendrijų struktūros.
Miškų įtaka kritulių kiekiui dar nėra patikimai įrodyta. Literatūroje pateikiami tyrimų duomenys ir interpretacija leidžia teigti, kad tokia įtaka yra, tačiau ją sąlygoja ne tiek miškų kiekis, kiek jų atitinkamas išsidėstymas, padidinantis teritorijos paviršiaus šiurkštumą ir sukeliantis oro srovių kilimą. Kita vertus, Lietuvos sąlygomis ši funkcija nėra aktuali, nes kritulių kiekis yra pakankamas.
Didelė miško želdinių įtaka aplinkiniams laukams dėl mikroklimato gerinimo ir apsaugos nuo erozijos, ypač defliacijos. Tačiau šios funkcijos atlikimo dydis taip pat priklauso nuo miško želdinių išsidėstymo, jų struktūros ir klimato sąlygų. Didžiausią teigiamą reikšmę laukų mikroklimatui, žemės ūkio pasėlių derliui ir apsaugai nuo defliacijos turi prapučiamos ar ažūrinės miško juostos aridinio klimato rajonuose. Apsaugos nuo defliacijos požiūriu tokios konstrukcijos juostos naudingos ir humidinio klimato sąlygomis, tarp jų ir Lietuvoje. Kaip tokios juostos darytų įtaką derliui, Lietuvoje tyrimo duomenų nėra. Neprapučiamos juostos, kaip ir miško siena, netgi aridiniuose rajonuose didesnės teigiamos įtakos neturi. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad daugelio kultūrų, išskyrus daugiametes žoles, derlius tolstant nuo miško didėja. Tankūs miško masyvai menkai apsaugo aplinkinius laukus ir nuo defliacijos.
Miškai mažina paviršinį nuotėkį. Atlikti dirbtinio lietinimo bandymai parodė, kad miške (ąžuolyne), augančiame 25° statumo šlaite, netgi iškritus maksimaliam Lietuvoje liūties kritulių kiekiui (100 mm), paviršinio nuotėkio nebuvo; pievoje iškritus 50 mm kritulių buvo nedidelis (nuotėkio koeficientas 0,04), o eroduojamame šlaite – didelis (koeficientas 0,55) paviršinis nuotėkis.
Literatūroje vyrauja nuomonė, kad miškas išgarina daugiau negu laukas. Vadinasi, kad miškai mažina upių nuotėkį. Tačiau yra duomenų, įrodančių nevienodą miško įtaką, teigiančių, kad miško ir lauko išgarinimo skirtumas priklauso nuo geografinės padėties (stepėje miškas garina daug daugiau, o taigoje beveik lygiai), dirvožemio, metų meteorologinių sąlygų ir miško sudėties, amžiaus bei produktyvumo. Kita vertus, Rusijoj atlikti didelio kiekio skirtingo miškingumo upių baseinų porų sugretinimo duomenys taip pat nerodo neigiamos miško įtakos nuotėkiui.
Atlikta Lietuvos vandens ūkio institute vykdytų ilgalaikių (22 metai) nuotėkio stebėjimo mažuose baseinuose duomenų analizė parodė, kad nuotėkis iš miško baseino daug mažesnis negu iš lauko (vidut. metinis nuotėkio modulis atitinkamai 2,56 ir 4,45 l/sek km2). Miškingame baseine vasarą, o kartais ir žiemą, nuotėkio visai nebūna. Pavasarinis potvynis miške prasideda vėliau.
Išanalizavus duomenis apie Lietuvos ir Kaliningrado srities upių nuotėkį, kai analizei buvo paimtos vieno klimato regiono skirtingo miškingumo, bet panašių dirvožemių upių baseinų poros, miškingumo įtakos upių nuotėkiui nenustatyta. Išaiškinta, kad metinio nuotėkio pasiskirstymui (potvynių sumažinimui) didesnę įtaką negu miškingumas turi lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemių plotas.
Apskaičiuota, kad 1 ha mišraus lapuočių miško, augančio priemolio dirvožemyje, Lietuvos sąlygomis per metus perveda į gruntinį nuotėkį 980 m3 vandens ir, palyginti su žemės ūkio naudmenomis, padidina gruntinį nuotėkį 545 m3/ha.
Paupių miškai, be visiems miškams būdingų ekologinių funkcijų, atlieka ir specifines. Tačiau šių funkcijų atlikimo lygis priklauso nuo vietos reljefo, miško augimo sąlygų ir bendrijų struktūros. Atlikus sukauptų apie paupių miškus duomenų klasterinę analizę pagal požymių kompleksą išskirti tokie miško (augaviečių) tipai: šalpos.e – salpinis garšvinis (baltmiškis – Fluviale aegopodiosa), salpinis dilgėlinis (juodgiris – Fluviale urticosa), salpiniai karklynai (Fluviale-urtico-salicetum); šlaituose – šlaitinis garšvinis (baltmiškis – Aegopodiosa collina), šlaitinis žibuoklinis-kiškiakopūstinis (sausgiris – Hepatico-oxalidosa collina), šlaitinis kiškiakopūstinis (šilagiris -Oxalidosa collina), šlaitinis brukninis-eraičyninis (šlaitinis žaliašilis – Vaccinio-festucosa-collina) ir šlaitinis dilgėlinis (juodgiris – Urticosa collina); viršsalpinėse terasose – paupinis kiškiakopūstinis (Fliuvale oxalidosa); šlaitinių baltmiškių ir sausgirių skirtini potipiai pagal dirvožemių granuliometrinę sudėtį, o salpinių karklynų variantas su uždumblėjusių viršutiniu horizontu.
Vandens apsauginį miško vaidmenį labai lemia hidrofizikinės dirvožemių savybės. Nustatyta, kad paupių miškų dirvožemių bendras poringumas yra gana didelis (apie 50%) ir mažai priklauso nuo miško tipo; kiek didesnis lengvų dirvožemių miškuose. Pievų ir eroduojamų dirvožemių poringumas daug mažesnis. Aeracija priklauso nuo poringumo ir drėgnumo, todėl išryškėja didesni atskirųmiško tipų dirvožemių skirtumai. Su aeracija glaudžiai koreliuoja dirvožemių vandens imlumas, taip pat ir infiltracija. Didžiausias vandens imlumas ir infiltracija būdingi lengviems šlaitų (šlaitinio žaliašilio ir šilagirio tipų) miškų dirvožemiams. Salpinių miškų dirvožemių hidrofizikinės savybės (ypač infiltracija) blogesnės. Mažesnis pievų dirvožemių infiltracijos intensyvumas (40-60%, palyginti su mišku), dar blogesnis šis rodiklis eroduojamuose šlaituose.
Vandens režimo reguliavimo funkcijai įvertinti naudoti du rodikliai: 1) vandens imlumas (VI) – tai augalijos, paklotės, 50 cm storio dirvožemio sluoksnio vandens imlumo ir 20 cm paviršinio dirvožemio horizonto vandens laidumo suma, 2) vandens reguliavimo koeficientas (VK) – vandens imlumo ir maksimalaus paros kritulių kiekio (Lietuvoje 104 mm) santykis. Miško biogeocenozių vandens imlumas didesnis negu pievos, nes miške vandenį papildomai sulaiko paklotė (1-12 mm priklausomai nuo miško tipo) ir medynas (2-4 mm). Nustatyta, kad beveik visų tipų paupių miškai turi didelį vandens reguliavimo potencialą, vidutinis VK lygus 1,92, o sausų lengvų dirvožemių miškuose VK siekia 2,3-3,4 (vidurkį pažemina šlapi – dilgėlinio tipo miškai). Pievų VK lygus 1,67, dar žemesnis arimuose, o eroduojamuose šlaituose nesiekia 1,0. Taigi, miškas gali sulaikyti netgi šlaitu atitekantį paviršinio nuotėkio vandenį.
Paupių šlaitų miškų dirvožemiai sulaiko nemažą dalį (20-59%) nuotėkio vandenyje ištirpusių biogeninių elementų ir daug geriau atlieka šią funkciją negu pievos.
Medynų struktūros įtakos vandenų apsaugai tyrimai parodė, kad analogiškose augavietėse augančių skirtingos rūšinės sudėties medynų dirvožemių hidrofizikinės savybės skiriasi nedaug. Kiek didesnė vandens infiltracinė geba vasarą būdinga ąžuolynų dirvožemiams, eglynai mažai skiriasi nuo pušynų ir beržynų. Tačiau eglynų dirvožemiai giliau įšąla ir vėliau atitirpsta. Todėl pavasarį vandens infiltracija eglyne buvo 3,7 karto mažesnė negu ąžuolyne. Geriausiai vandens apsaugines funkcijas atlieka brandūs medynai. Kirtavietėse pablogėjusios hidrofizikinės dirvožemių savybės tampa tokios pat 20-25 metų jaunuolynuose, o eglynuose dar vėliau.
Plynas miško kirtimas ne tik sunaikina antžeminę miško fitocenozę, bet ir pakeičia hidrofizikinės dirvožemių savybes. Pakitimų dydis priklauso nuo dirvožemio pažeidimo laipsnio. Valksmose paviršinio dirvožemio sluoksnio poringumas priklausomai nuo augavietės sumažėja 20-30%, tankis padidėja 20-45%, kietumas -1,5-2,3 karto. Lengvų dirvožemių augavietėse infiltracijos intensyvumas sumažėja 10 kartų, o sunkių dirvožemių augavietėse valksmos beveik visai nepraleidžia vandens. Kiek mažiau dirvožemių savybės pakinta vienkartinėse mechanizmų vėžėse, dar mažiau – medienos ištraukimo metu pažeisto dirvos paviršiaus vietose. Tai ne tik blogina augaviečių būklę (gali sukelti užpelkėjimą), bet esant nelygiam. reljefui sukelia erozijos pavojų. Palygintas 3-jų technologijų poveikis: 1) tradicinė (kertama benzopjūklais, traukiami stiebai traktoriais); 2) daugiaoperacinių kirtimo mašinų naudojimas; 3) sortimentų ištraukimas medvežėmis. Taikant pirmąją technologiją nepažeisto kirtavietės paviršiaus lieka 40-45 %, antrąją- 15-30 (35)%, trečiąją – 80%.
Net ir nepažeistose kirtaviečių vietose, joms suvelėnėjus, pablogėja dirvožemių hidrofizikinės savybės, bet susivėrus naujam medynui, jos palaipsniui tampa kokios buvo.
Vykdant neplynus pagrindinius kirtimus miško vandens apsauginės savybės pažeidžiamos daug mažiau negu po plynų kirtimų, o to pažeidimo laipsnis priklauso nuo kirtimo būdo intensyvumo ir naudojamos technologijos. Ugdymo kirtimai nenaudojant sunkios technikos nedaro neigiamo poveikio dirvožemio savybėms.
Ruošiant dirvą miško želdiniams plūgo vagomis atsidengia gilesni dirvožemio horizontai, kurių hidrofizikinės savybės, tarp jų ir vandens infiltracinė geba, bloges¬nės. Tai, esant nelygiam reljefui, gali sukelti eroziją.
Vandens ir dirvos apsaugines miško savybes neigiamai veikia rekreacinis miško naudojimas. Dėl ištrypimo iki 20% sumažėja paviršinio dirvožemio sluoksnio poringumas, iki 7 kartų padidėja kietumas; šilų dirvožemių infiltracinė geba sumažėja 5-6 kartus, o sunkesnių dirvožemių miškuose iš viso sunyksta, todėl netgi esant nedideliam kritulių kiekiui (1 mm) prasideda paviršinis nuotėkis.
Šiuometinis Lietuvos miškingumas yra 31,4%. Sprendžiant labai sudėtingą optimalaus ekologinio teritorijos miškingumo klausimą, pirmiausia reikia nustatyti ekologines miško funkcijas toje teritorijoje ir žinoti jų atlikimo mechanizmą. Svarbiausios ekologinės miško funkcijos Lietuvos sąlygomis (be visiems miškams bendrų) yra: paviršinio nuotėkio pervedimas į gruntinį ir su tuo susijęs nuotėkio reguliavimas per metus, vandenų apsauga nuo užterštumo bei dirvų apsauga nuo erozijos ir defliacijos. Miško ekologiniam vaidmeniui didinti svarbiau yra ne kiekybinis miško plotų plėtimas, o tinkamas miškų išdėstymas kraštovaizdyje, atitinkamų kategorijų žemių apželdinimas ir miško ūkiniųpriemonių, stiprinančių ekologinę miško funkciją, įgyvendinimas. Siekiant minėto tikslo Lietuvoje pirmiausia reikėtų apželdinti: nederlingų smėlio dirvožemių plotus, stačius kalvų šlaitus ir lėkštesnių kalvų ploto dalį (juostas), o esant lengviems dirvožemiams ir visus šlaitus, upių ir ežerų statesnius šlaitus ir krantus, griovas ir priegriovines juostas, tarpinio tipo pelkes, dalį žemės ūkio naudmenų, neatsparių defliacijos poveikiui. Atskiruose gamtiniuose Lietuvos regionuose želdomų plotų prioritetai kiek skirsis. Dalies Lietuvos administracinių rajonų žemėtvarkos planų analizė parodė, kad apželdžius minėtas žemes Respublikos miškingumas padidėtų 1-2%. Apželdžius visas mažo našumo žemes, miškingumas padidėtų 5,7%, bet dalis ekologiniu požiūriu tikslingų apželdinti žemių liktų be miško dangos. Tai dar kartą rodo, kad optimalaus ekologinio miškingumo negalima nustatyti deduktyviai.
Dalis miškų, esančių netoli vandens telkinių ir atliekančių ypatingą vandens apsaugos vaidmenį, turi būti išskiriami į vandens apsaugos zonas.
Miškuose, kurie atlieka svarbią apsauginę funkciją, miško ūkinės priemonės turi būti diferencijuojamos siekiant sustiprinti miško apsauginį vaidmenį..Literatūra
1. Karazija S., Vaičiūnas V. Ekologinis miškų vaidmuo Lietuvoje. – Kaunas: Lututė, 2000.
2. Kormondy E.J. Ekologijos sąvokos. Kaunas: Litera Universitate Vytauti Magni. 1992.
3. Lietuvos aplinkosaugos raida. Vilnius: Tėviškės gamta. 2000.
4. Lietuvos raudonoji knyga. – Vilnius: Spindulys, 1992.
5. Trumpas ekologijos žodynėlis. –
http://www.prizme.lt/straipsniai/straipsn.php?action=view&id=364&return_action=top_articles

Leave a Comment