TURINYS
1. Grynasis nacionalinis produktas, bendrasis vidaus produktas, grynasis vidaus produktas, nacionalinės pajamos 3 2. Biudžeto deficitas. Deficitinio biudžeto vertinimas. Valstybės skola, jos pasekmės 43. Europos Sąjunga: raida, valdymo institucijos 54. Globalinių žmonijos problemų esmė. Jungtinių Tautų Organizacija dėl globalinių problemų sprendimo. Kitų tarptautinių institucijų priemonės sprendžiant globalines žmonijos problemas 75. Uždavinys (47) 96. Uždavinys (56) 94. LITERATŪRA IR KITI ŠALTINIAI 11
GRYNASIS NACIONALINIS PRODUKTAS, BENDRASIS VIDAUS PRODUKTAS, GRYNASIS VIDAUS PRODUKTAS, NACIONALINES PAJAMOS
Bendrasis vidaus produktas (BVP) – tai vienas iš dažniausiai naudojamų ekonominių rodiklių, kurio pagalba vertinamas šalies išsivystymo lygis, vystymosi tempai, atliekama palyginamoji įvairių šalių raidos analizė. BVP tai visų baigtinių prekių ir paslaugų pagamintų naudojant gamybos veiksnius, esančius šalies vidaus ekonomikoje, per tam tikrą laikotarpį, kainų suma. Šis dydis parodo realius metinės gamybos rezultatus šalyje. Apskaičiuojant BVP prekių vertė skaičiuojama remiantis jų rinkos kainomis. Į daugelio prekių rinkos kainą įskaičiuoti ir ne tiesioginiai mokesčiai, pvz., pridėtinės vertės mokestis. Todėl prekių rinkos kaina nėra ta kaina, kurią gauna prekių pardavėjas. Rinkos kaina atėmus ne tiesioginius mokesčius yra gamintojų kainos. Grynasis nacionalinis produktas (GNP) – tai rodiklis, kuris yra gaunamas iš Bendro nacionalinio produkto (BNP) apimties minusavus amortizacinius atskaitymus. Amortizacijos suma išreiškia baigtinių prekių ir paslaugų kiekį, kuris neišvengiamai turi grįžti į gamybą, kad kompensuotų susidėvėjusias gamybos priemones ir užtikrintų iki tol buvusį gamybinį pajėgumą. T.y. GNP nusako produkcijos apimtį, kuri lieka visuomenei vartoti bei gamybiniam kapitalui plėsti. Tačiau realūs gamybos priemonių nusidėvėjimo mastai nustatomi labai apytiksliai, todėl apskaičiuoti amortizacijos dalį BNP yra labai sudėtinga. GNP nėra pakankamai tikslus, nes įvairiose šalyse taikomi skirtingi amortizacijos atskaitymo būdai.Grynasis vidaus produktas (GVP) – gaunamas taip pat kaip ir GNP, tik čia amortizaciniai atskaitymai minusuojami iš BVP.
Nacionalinių pajamų (NP) sąvoka dažnai naudojama kaip nacionalinio produkto sinonimas. Tačiau iš tikrųjų nacionalines pajamas gausime iš GNP (grynojo nacionalinio produkto) atėmę ne tiesioginius verslo mokesčius (akcizai, PVM, muitai, renta, palūkanos). Šis rodiklis dar tiksliau nei GNP įvertina šalies visuminės visuomenines pajamas. Nacionalinių pajamų rodiklis išreiškia tą visuomenėje sukurtą pajamų dalį, kuri išreiškia visuomenės gamybos grynąją išeigą. Šis rodiklis naudojamas retai.BIUDŽETO DEFICITAS. DEFICITINIO BIUDŽETO VERTINIMAS. VALSTYBĖS SKOLA, JOS PASEKMĖS.Valstybės vykdoma ekspansinė fiskalinė politika dažnai neišvengia biudžeto deficito, kurį ji priversta finansuoti skolintomis lėšomis. Pastaruoju metu į didėjančius fiskalinį deficitą ir valstybės skolą vis dažniau žiūrima kaip į atskirą rimtą problemą. Valstybės skolos ir biudžeto deficito rodiklius sieja priklausomybė – didėjant skolai, didėja skolos tvarkymo išlaidos, tarp kurių pagrindinę dalį sudaro palūkanų mokėjimai, o tai savaime didina biudžeto išlaidas ir jei nesikeičia biudžeto pajamų lygis – deficitą. Biudžeto deficito valdymas yra vienas iš svarbiausių fiskalinės politikos makroekonominių priemonių. Finansų rinkos labai atidžiai stebi biudžeto deficitą, nes jis parodo, kiek vyriausybei atitinkamu metu reikia finansavimo ir kokiu mastu didėja valstybės skola. Biudžeto deficitas gali suteikti informaciją apie vidaus išteklių mobilizavimo efektyvumą ir valstybės išlaidų valdymą. Pagrindinės biudžeto deficito priežastys gali būti pajamų surinkimo problemos, pernelyg didelės išlaidos ar netinkama kontrolė. Biudžeto deficitas – tai sąvoka, kurią praktikoje galima apibrėžti įvairiais būdais. Biudžeto deficito poveikis ekonomikai taip pat būna įvairus, tai priklauso nuo pradinių sąlygų ir deficito priežasčių. Viena iš priežasčių, kodėl reikia kreipti dėmesį į biudžeto deficitą, yra tai, kad jis leidžia vyriausybei išlyginti vartojimą ciklo metu arba reaguoti į laikinus ekonominius sukrėtimus. Taigi biudžeto deficitas – tai makroekonomikos įrankis, leidžiantis išlyginti vartojimą ir nenukrypti nuo ekonomikos augimo trendų. Vos vieną kartą išleidusi skolos vertybinius popierius valstybė pradeda manipuliuoti savo skola: užuot gražinusi kreditoriams lėšas panaudojusi dalį savo mokestinių pajamų, ji leidžia naujus įsipareigojimus, kurių grąžinimo terminai nukeliami į dar tolesnę ateitį, kad dabar atiduotų skolas, kurių terminai baigiasi. Šis procesas, neturintis pabaigos, vadinamas skolos refinansavimu. Jei skola ir jos tvarkymo išlaidos didėja sparčiau negu nacionalinis produktas, situacija tampa sunkiai valdoma ir ne stabili. Šuo atveju valstybei nesusidorojus su biudžeto deficitu, atsiranda reali finansinės ir fiskalinės krizės grėsmė. Ekonomistai sieja valstybės skolos didėjimą su sumažėjusiomis galimybėmis finansuoti privačiąsias investicijas iš skolintų lėšų, o tai gali reikšti sulėtėjusį ekonominį augimą ir žemesnį ateities kartų gyvenimo lygi.
Kaip matome, yra rimtų priežasčių nerimauti dėl didėjančio deficito ir valstybės skolos, bet dauguma priežasčių yra už elementaraus Keinso modelio ribų ir tai veikiau yra mikroekonominio ar netgi psichologinio ir sociologinio pobūdžio negu makroekonominio. Vis dėlto Keinso teorija taip įsitvirtino politikos priemonių arsenale, kad netgi konservatyviosios vyriausybės, valdančios kai kurias išsivysčiusias šalis, neatsispyrė pagundai skatinti visuminę paklausą didindamos savo išlaidas didėjančio deficito ir valstybės skolos sąskaita.EUROPOS SĄJUNGA: RAIDA, VALDYMO INSTITUCIJOS, JŲ FUNKCIJOSEuropos Sąjunga (ES) – Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių valstybių integracijos. ES struktūrą sudaro trys vadinamieji ramsčiai:• Europos Bendrijos;• bendra užsienio ir saugumo politika;• bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse.Europos Sąjungos, arba Mastrichto, sutartis, kuria buvo nutarta sukurti šią trijų ramsčių struktūrą, įsigaliojo1993 m. lapkričio 1 d. Iš esmės šia sutartimi buvo įsteigti tiktai antrasis ir trečiasis ES ramsčiai. Tuo tarpu Europos Bendrijos, kurios vėliau virto pirmuoju ramsčiu, buvo įsteigtos ir pradėjo veikti dar gerokai iki ES įsteigimo. Pirmoji iš Europos Bendrijų buvo 1951 m. Paryžiaus sutartimi įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija. Jos steigėjos buvo šešios valstybės – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. Tolesnė bendrų ekonominių interesų įgyvendinimo būdų paieška paskatino ir tolesnę integraciją. 1957 m. tos pačios šešios valstybės vadinamosiomis Romos sutartimi įsteigė dar dvi Bendrijas – Europos atominės energijos ir Europos ekonominę. Iš pradžių kiekviena iš trijų Bendrijų turėjo savo atskiras valdymo institucijas, kurios 1965 m. pasirašyta vadinamąją institucijų susijungimo sutartimi buvo unifikuotos, ir visoms trims Bendrijoms buvo įsteigtos bendros institucijos: • Europos Parlamentas• Taryba• Europos Komisija
• Europos Viršūnių Taryba Nuo tada visos trys Bendrijos kartu imtos vadinti trumpiau – Europos Bendrijomis. 1986 m. buvo pasirašyta nauja Europos Bendrijų steigimo sutarčių papildymų sutartis, kuri oficialiai vadinama Suvestiniu Europos aktu. Drauge su integracijos gilinimo procesu vyko ir Europos Bendrijos plėtra. Europos Sąjungos įsteigimas – tai tolesnio integracijos gilinimo žingsnis. 1990 m. buvo nutarta pradėti derybas dėl Europos Bendrijų reformų ir pertvarkymų. Derybos truko dvejus metus ir baigėsi 1991 m. gruodžio mėn. Europos viršūnių tarybos susirinkime Mastrichte. Galutinai suredaguotą ES sutarties tekstą įgaliotieji atstovai tame pačiame Mastrichte pasirašė 1992 m. vasario 7 d. Nuo to laiko ir oficialiuose teisiniuose dokumentuose pradėtas vartoti pavadinimas „Europos Sąjunga“. Teisiniu požiūriu šis terminas turi būti taikomas tik tada, kai kalbama apie visus tris ramsčius drauge. Tačiau nuo pat Mastrichto sutarties įsigaliojimo terminas „Europos Sąjunga“ labai plačiai vartojamas tiesiog kaip termino „Europos Bendrija“ sinonimas arba pakaitalas.Naujasis dokumentas – modifikuota ES sutartis – buvo pasirašyta 1997 m. spalio 2 d. Amsterdame. Tačiau Amsterdamo sutartyje nebuvo išspręsti esminiai ES vidaus ir institucijų reformų klausimai, būtini išspręsti norint priimti net 12 naujų narių. Tuo tiklsu 2000 m. vasario mėn. ES pradėjo dar vieną tarpvyriausybinę konferenciją ir parengė naują sutartį, kuriai ES viršūnių taryba pritarė 2000 m. gruodžio mėn. Nicoje, o galutinė redakcija buvo pasirašyta 2001 m. vasario 26 d. Nicos sutartyje įtvirtinti esminiai Europos vidaus pertvarkymai, numatantys 12 naujų narių priėmimą. 2002 m. rugpjūtį – 2003 m. birželį buvo parengta konstitucinė sutartis Konvento dėl Europos ateities, o 2004 m. birželio mėn. ES Vadovų Taryba ją priėmė. Kad sutartis įsigaliotų, kiekviena ES valstybė narė turės ją ratifikuoti. Kai kuriose ES šalyse dėl Konstitucinės sutarties numatoma rengti referendumus. Numatoma, kad sutartis įsigalios 2009 m.Europos Sąjungos Parlamentas skiriasi nuo nacionalinių parlamentų savo labai ribota įstatymų leidimo funkcija. Jis gali dalyvauti įvairiomis kompetencijos formomis teisės aktų priėmimo procese ir kontroliuoti kitų ES institucijų veiklą, tačiau savarankiškai teisės aktų nepriima. Europos parlamentas yra ES piliečių interesams atstovaujantis organas.
Taryba yra pagrindinis ES organas, priimantis sprendimus ir įstatymus, jos paskirtis – atstovauti valstybių narių interesams ES lygiu. Taryboje sprendimai daugeliu atveju priimami kvalifikuotos daugumos principu. Europos Komisija institucinėje ES struktūroje vertinama kaip virš valstybinių interesų institucija. Jos tikslai – užtikrinti bendrosios rinkos funkcionavimą, ginti Bendrijos interesus, atstovauti ES už jos ribų. Europos Viršūnių Taryba yra aukščiausios ES politinės vadovybės susirinkimas. Jos užduotis – plėtoti ES ir jos bendrąją užsienio ir saugumo politiką. Europos Viršūnių Taryba renkasi 2 – 3 kartus per metus į tarpvyriausybines konferencijas, kurių metu priimami svarbiausi politiniai sprendimai, tvirtinami parengti susitarimai ir dokumentai.GLOBALINIŲ ŽMONIJOS PROBLEMŲ ESMĖ. JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJA (JTO) DĖL GLOBALINIŲ PROBLEMŲ SPRENDIMO. KITŲ TARPTAUTINIŲ INSTITUCIJŲ PRIEMONĖS SPRENDŽIANT GLOBALINES ŽMONIJOS PROBLEMAS.
Plečiantis ekonominiams valstybių ir regionų ryšiams vis labiau suvokiamas pasaulio ūkio bendrumas. Bet kuri ekonominė sistema remiasi ir vystosi tam tikrų ekologinių sąlygų rėmuose. Vertinant pasaulinį ūkį tokiu aspektu, suprantama, tampa būtinybe spręsti daugelį ekonominių problemų globaliniu mastu. Žinome, kad kiekvienas žmonijos raidos etapas buvo susijęs su tam tikromis problemomis, anksčiau jos būdavo vietinės reikšmės – dabar daugelis jų tapo globalinėmis. Tai pasaulio ekonomikos militarizavimas ir branduolinio karo grėsmė, spartus pasaulio gyventojų skaičiaus augimas, besivystančių šalių ekonominis atsilikimas, maisto problema, gamtinių išteklių botumas, aplinkos apsaugos ir kitos problemos. Žmogus biosferoje atsirado palyginti neseniai – viename iš vėlyvesnių jos evoliucijos etapų ir iki dvidešimtojo amžiaus pradžios jo veikla buvo nežymi -lokalinė. Per vieną ne pilną šimtmetį ji tapo globalinė ir dabar apima visą biosferą. Šiuo metu visos globalinės problemos kaip niekad susijusios su kiekvienu iš mūsų ir kartu visų Žemės gyventojų įvairiais gyvenimo santykiais. Globalinių problemų tarpusavio ryšiai darosi vis sudėtingesni, o tai verčia mus visus ieškoti naujų efektyvesnių ne tik atskirų šalių, bet ir jau viso pasaulio ūkio valdymo metodų. Kiekviena iš globalinių pasaulio problemų, o kartu jos visos yra nepaprastai svarbios tolesnei žmonijos raidai ir jos likimui ir reikalauja neatidėliotinai jas spręsti, nes galima pavėluoti, o tai sudaro grėsmę žlugti civilizacijai arba degraduoti gyvenimo bei ūkinės veiklos sąlygoms mūsų planetoje. Ir dar kartą tenka pabrėžti, kad jos gali būti sprendžiamos tik suvienytomis visų pasaulio šalių ir tautų pastangomis. Kaip apibūdinti globalines problemas? Matyti, kad tai dabarties pasaulio socialiniai reiškiniai ir procesai, kurie savo apimtimi ir reikšmingumu yra pasaulinio masto, susiję su gyvybiniais visų šalių ir tautų interesais ir kuriuos išspręsti įmanoma tik bendromis, sutelktomis pasaulio visuomenės jėgomis. Ir spręsti tas problemas reikia vardan žmogaus, žmonijos ir jos ateities. Tačiau grįžkime prie pačių bendriausių mūsų biosferos problemų. Biosferos pokyčius lemia visatoje savaime vykstantys procesai ir procesai, sukelti žmogaus ūkinės veiklos. Žmogus nuolat keitė aplinką, ir neigiamos šio proceso pasekmės pirmiausia pasireiškė ten, kur gamtinės sistemos (oras, vanduo, dirvožemiai ir visa kita) buvo labiausiai paveiktos ir gyvybės grandžių ekologiniai pokyčiai didžiausi. Taip atsirado vietinės problemos, peraugančios į regionines, kurioms spręsti reikalingos valstybių ir tarptautinių organizacijų bendros pastangos. Dar 1972-siais metais Stokholme įvyko pirmoji pasaulinė aplinkos apsaugos konferencija, kurią organizavo Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė asamblėja, nuolat vyksta daug įvairių aukšto vyriausybinio lygio susitikimų, specialių institutų bei agentūrų atstovų pasitarimai. Nors mūsų šalyje, išgyvenančioje didžiulius pokyčius, yra daugybė tvarkytinų reikalų, Lietuvos vyriausybė daug dėmesio skiria ir šiai problemai. 1992 metais buvo parengta Lietuvos aplinkos apsaugos programa, 1995 metais – naujoji trijų lygių programa, apimanti aplinkos apsaugos strategijos motyvavimą, metodologiją ir veiklos programą. Šią programą 1996 metais patvirtino Lietuvos Respublikos Seimas. Įtemptai ir gana sėkmingai dirba Lietuvos mokslininkai. Priimta Lietuvos valstybinė mokslo programa. Ypač svarbūs Lietuvos mokslų akademijos Tarptautinio mokslinės kultūros centro (TMKC) – pasaulinės laboratorijos Lietuvos skyriaus mokslininkų tyrinėjimai. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija kiekvieną metų ketvirtį pateikia ataskaitą apie aplinkos būklę Lietuvoje. Mūsų šalies vyriausybė ir mokslo darbuotojai supranta, kad kiekviena regioninės sistemos gyvybinė grandis turi savus reikalavimus ir prioritetus tvariam vystymuisi palaikyti, kad regioninė ekosistema bus gyvybingesnė, jeigu bus pasiekta pusiausvyra tarp antropogeninio poveikio sukeliamo gamtinių procesų pažeidimo ir dirbtino bei natūralaus tų procesų atstatymo. Šiai koncepcijai realizuoti ruošiami konkretūs siūlymai kiekvienos nagrinėjamos posistemės ekologinei būklei gerinti, o iš viso kuriamas ekonominis ir teisinis mechanizmas grindžiamas baziniais ekonominiais interesais. Viso pasaulio mokslininkai, politiniai veikėjai, įtakingiausi tarptautinių organizacijų vadovai vieningai konstatuoja, jog nėra principinio prieštaravimo tarp šiandieninio ekonomikos vystymosi ir žmogaus gamtinės aplinkos, juo labiau, kad ekonomikos vystymasis ir techninė pažanga turi būti derinami su pastangomis ginti gamtinę aplinką ir saugoti kultūros vertybes. Savaime suprantama, kad tokių problemų sprendimas reikalauja milžiniškų lėšų ir šiandien dar ne visos šalys gali jų skirti, tačiau ieškoti būtina. Vienas svarbiausių ir patikimiausių rezervų joms padengti – ginklavimosi išlaidų mažinimas. Intensyvus ginklavimasis ne tik daro žalą gyvenamajai aplinkai, bet ir reikalauja didžiulių materialinių žmonijos išteklių. Visos žmonijos pagrindinis uždavinys — mažinti jas, o sutaupytas lėšas skirti svarbiausioms ir neatidėliotinoms globalinėms problemoms spręsti.
47 uždavinys Buvo geros oro sąlygos. Žemdirbiai išaugino rekordiškai gausų grūdų derlių. Visuminės paklausos ir pasiūlos grafiku pagrįskite, kaip visa tai paveiks šalies realųjį BNP ir kainų lygį.Esant gausiam grūdų derliui, sumažės pačių grūdų kaina.Nes bus didelė pasiūla.1. Sumažės produktų gaminamų iš grūdų kaina.2. Padidės produktų gaminamų iš grūdų paklausa, paklausos kreivės VD padėtis nesikeis.3. Kad rinkoje būtų pasiekta pusiausvyra, reikia didintipasiūlą. Todėl visuminės paklausos kreivė pasislinks į dešnę iš VS1 padėties į VS2 padėtį. 4. Realusis BNP didės. 56 uždavinys Šalyje pinigų pasiūla – 500 mlrd. Lt, realiojo BNP didėjimo tempas – 5 %, pinigų apytakos greitis – 4 %, bankų privalomojo rezervo norma – 8 %. Perteklinių rezervų bankai neturi. Apskaičiuokite:1. Šių ir kitų metų BNP;2. Kiek pagal monetarine taisyklę turi kitąmet padidėti pinigų pasiūla;3. Kokios apimties Vyriausybės vertybinių popierių pirkimus rinkoje atliks šalies centrinis bankas?1. Metinė šių metų pinigų pasiūla BNP: 500 mlrd. Lt x 4 % = 2000 mlrd. Lt. Kitų metų šalies BNP: 2000 mlrd. Lt – 100 % X mlrd. Lt – 105 % X = 2000 mlrd. Lt x 105 % : 100% = 2100 mlrd. Lt.
2. BNP padidėjimas kitais metais: 2100 mlrd. Lt – 2000 mlrd. Lt = 100 mlrd. Lt. Kitų metų pinigų masės padidėjimas (vienkartinis) 100 mlrd. Lt : 4 % = 25 mlrd. Lt.
3. Centrinio banko obligacijų pirkimo apimtis priklauso nuo privalomojo rezervo apimties, t.y. kiek iš komercinių bankų pateks į centrinį banką privalomųjų rezervų: 25 mlrd. Lt – 100 % X mlrd. Lt – 8 % X = 25 mlrd. Lt x 8 % = 2 mlrd. Lt (obligacijų pirkimo padidėjimas).
IŠVADA: Vyriausybės vertybinių popierių pirkimo apimtis kitais metais padidės 2 mlrd. Lt.
LITERATŪRA IR KITI ŠALTINIAI
1. Ekonomikos teorijos pagrindai / Algirdas Jakutis, Vladislavas Petraškevičius, Artūras Stepanovas, Laima Šečkutė, Stepon Zaicev.- Kaunas. 2002.- ISBN 9986-965-35-7.2. Snieška V., ir kt.- Makroekonomika. – Leidykla „Technologija“. 2003. ISBN 9986-13-935-X.
3. Vitkus G. Europos Sąjunga Enciklopedinis žodynas.- Vilnius. 2002.- ISBN 9955-501-00-6.4. http://www.fmmc.lt/lit/world/paskaita2-4.htm