Meksika išsiskiria lanšafto – įkaitusio smėlio plažai, snieguotosvulkanų viršūnės, kaktusais apaugusios išdžiūvusios dykumos, drėgnostropinės džiunglės, sūrios lagūnos – įvairove. Ši šalis – įvairiųklimatinių juostų, senųjų civilizacijų griuvėsių, viduramžių iršiuolaikinės civilizacijos mišinys. Meksika – tai spalvų ir garsų, genčiųir etninių grupių kaleidoskopas. Tai didžiulė mistinė savo praeitimi irkartu žemiškai gyva šalis, užimanti beveik 2 mln. km2 plotą, kur įsikūrę 92mln. toltekų, zapotekų, actekų, majų ir daugelio genčių ir tauteliųpalikuonys.
Visame dideliame žemyne susiduria tikrai nemažas skaičius kultūrų.Visos jos vertos dėmesio ir patrauklios, bet pačios didžiausios tai –actekai, majai ir inkai. Jų palikimas ir neišdildoma istorija įsirėžėgiliausiai į mūsų pasaulio istoriją. Kalbėdami apie didžiąsias mūsųkontinento civilizacijas negalime nepaminėti ir galingų actekų su savopasiekimais ir laimėjimais, kurie stebina ir dabar.
Visa vidurio Amerikos civilizacijos istorija yra skiriama į trispagrindinius periodus: priešklasikinį, klasikinį ir poklasikinį, kurieapima laikotarpį nuo 2000 m. pr. m. e. Priešklasikiniu laikotarpiu klestėjoolmekų kultūra. Antrasis periodas – Tenotičlano ir majų klestėjimolaikotarpis, o poklasikinis – karų ir nesantaikos, karingų toltekų iractekų imperijos metas.
Actekai – Saulės kariai (įvadas)
Į Mechiko slėnį jie atvyko kaip klajokliai. Juos vadino daugeliuvardų. Vienas iš pirmųjų buvo Čičimekai, Šunų sūnūs – taip juos vadinošiaurėje, kur dabar yra Čihuahua. Jie mito žiurkėmis, kiškiais, laukiniaisaugalais ir šaknimis. Buvo žinomi Mechikos vardu, o tai davė vardą ir tamkraštui. Jie atėjo tyliai ir buvo laikomi priklausomais nuo kitų genčių, kuriostaip pat gyveno turtingame slėnyje. Šie žmonės buvo samdomi kariai irkartais dėl šios priežasties vadinami lanko ir strėlių žmonėms. Beveik
šimtmetį jie klajojo iš vienos vietos į kitą, nepasilikdami ilgam, bet visąlaiką patekdami į vietą, kur nebuvo laukiami. Kartą jie apsistojo antČapultepek kalvos, kur dabar yra Mechiko centrinis parkas. Ten jiepasistatė šventyklą, bet turėjo bėdos su savo kaimynais, kurie juosapkaltino žmonų vagystėmis. Jiems buvo duota nederlingos žemės, kuriojeveisėsi daugybė gyvačių, su viltimi, kad jie ten išmirs. Bet Actekaiišgyveno… Actekai tikėjo, kad jie yra išrinktieji ir Saulės vaikai. Jie ieškojosavo pažadėtosios žemės ir žinojo kaip ją surasti. Jų legendos bylojo, kadkai jie ateis į vietą, kur ant kaktuso tupės erelis su gyvate snape,apsigyvens ir pradės kurti savo imperiją. Iki tol jie buvo pasmerktiieškojimams. Jie ieškojo negailestingai – samdėsi kiekvienai konkuruojančių Mechikoslėnio lordų pusei, kuri tik galėjo laimėti. Jie buvo laukiniai ir žiaurūskovotojai; jiems kraujo liejimas davė gyvybę jų dievui – Saulei. Kai jie buvo paklausti, kodėl jie stato savo šventyklas, jie atsakė,kad ten jie atgaiviną širdis ir kraują. Vienas lordas paprašė jų padėtivietiniame kare, kai jie buvo reikalingi. Jie sudarė sandėrį – jų laisvėturi būti iškeista į 8000 belaisvių. Vietoj šių belaisvių lordas gavomaišus jų ausų, kaip medžiotojų ženklą. Actekai vėl pajudėjo. Šį kartą jie apsigyveno Tekskoko ežeronegyvenamų salų grupėje. Tai buvo beveik išdžiūvęs ežeras, į šiaurės rytusnuo Mechiko miesto. Kai actekai užpildė Mechiko slėnį, tai buvo daugturtingesnė ir vešlesnė vieta negu yra dabar. Tik Sochi-milko kaimelyje mesgalime suprasti, kaip tai galėjo atrodyti: kanalų labirintai, plaukiojantyssodai, giriomis nusėtos kalvos, marginančios gamtovaizdį ir 2 vulkanai(Popocatepetl ir Ixtachihuatl), lyg apvainikuojantys visa tai. Jų nauja, tiesa, laikina teritorija buvo salos, pelkių viduryje. Betatkakli actekų dvasia nugalėjo ir šias nieko gero nežadančias apylinkes.Savo siauromis kanojomis jie plukdė krovinį po krovinio ančių, varlių iržuvies į aplinkinius miestelius, kur šiuos produktus mainė į vaisius irmedžiagas, kurios buvo reikalingos statant jų šventyklas – medieną, kalkesir akmenis. Jie nebuvo apsaugoti nuo nieko. Visi buvo niekinami kaipkraujo trokštantys kariai, kurie gyveno dievo prakeiktoje žemėje,vadinamoje Zoquitlan, kas reiškė Purvo vieta. Taigi jie užsispyrę tikėjo savo dievu. Jis buvo vadinamasHuicilopočtliu (Huitzilopochli), kas išvertus reiškia kolibrį. Jo kilmėturėjo keistų paralelių susijusių su Olmekų kultūra. Žemės moteris buvoapvaisinta plunksnų kamuolio, kurį ji surado bevalydama šventyklą irpasidėjo sau ant krūtinės. Jos palikuonis buvo suaugęs karys, apsiginklavęskalaviju ir turintis gyvatės galvą. Huicilopočtlis tapo Karo dievu,medžiojančiu dievu ir galiausiai Saulės dievu. Tai jis pasakė actekams, kurjie turi apsistoti. Žmonijos istorijoje daugelis religinių tikėjimų buvo paremti žemėsmoters ir kitos dvasinės būtybės (dvasios arba dievo) kontaktu. Ir netprieš biblijos laikus buvo žmonių, kurie buvo absoliučiai įsitikinę, kadjie yra išrinktieji, ieškantys pažadėtosios žemės. Actekų atveju, mes apiejuos žinome tiek daug todėl, kad tuo pačiu metu į tą teritoriją atkeliavoispanai, vadovaujami Hernano Korteso. Tai jų miestą nusiaubė savomuškietomis, tai jų netikėti turtai pritraukė į Mechiko slėnį. Pirminismūsų žinių šaltinis ir yra ispanų rankraščiai, kurie buvo išsaugoti,perrašyti su paaiškinimais, taip pat išversti išgyvenusių actekų,perduodančių savo istoriją kitoms kartoms. Galiausiai, XII a. pradžioje actekai sulaukė savo pažadėtojo ženklo –erelio su gyvate snape, tupinčio ant kaktuso. Šis erelis yra irdabartiniame Meksikos herbe, monetose, laiškuose, pašto ženkluose,oficialiuose dokumentuose. Jis naudojamas visoje šalyje. Erelis nutūpė mažame drėgname žemės lopinėlyje prie Tekskoko ežero. Šivieta ir tapo actekų širdimi. Ta vieta buvo netvirtos žemės ir galėjo būtipasiekta tik kanoja. Bet ir iš to jie išgavo naudos. Jie naudojo augalųkultūras, kurias jie vadino činamposais. Jie dėdavo molį ir augalussluoksniais tol kol jie suformuodavo turtingus ir vaisingus sodus. Taip patnaudodami savo produkciją ir laukinius gyvunus, kuriuos jie sugaudavo, jietęsė mainus su kaimynais. Vien dėl to, kad jie buvo izoliuoti ežero ir gerai valdė kanojas, jiebuvo beveik nepasiekiami. Negana to, kanoja buvo vienintelė transportopriemonė žinoma senovės Meksikoje, išskyrus vergus. Ratai nebuvo naudojamikaip transporto priemonė, nors jie buvo sutinkami vaikų žaisluose. Bet užvaikų darželio ribų ratas nesugebėjo išeiti ir būti panaudotas. Taip patten niekas niekada nematė arklių. Kai ispanai pirmą kartą atklydo su savo arkliais majai pirmą kartąpamatę tuos gyvulius pagalvojo, kad tai dievai. Ta proga kai ispanaipalikdavo raišus arklius, majai vieną jų pasiėmė į savo trobelę ir maitinoskaniausiais patiekalais ir padažais. Žinoma, vargšas gyvulėlis nudvėse,bet įtikinti majai pastatė arklio pavidalo statulą ir toliau garbino jį.Taigi matome, kad tiek majai tiek actekai, nors ir buvo ganaišsilavinę ir daug pasiekę, buvo prietaringi ir labai religingi. Religijajiems buvo aukščiau visko. Visas valdymas ir asmeninis žmonių gyvenimasbuvo paremtas tikėjimu dievais, architektūra atspindėjo gilius žmoniųįsitikinimus. Tokiems monumentaliems pastatams pastatyti reikėjo daugdarbo, ryžto ir, žinoma, pinigų. Bet jų tikrai nestigo.
Ežero miestas – Tenotičlanas
Savo naujai surastoje ir pranašystės nurodytoje vietoje actekaipradėjo statyti miestą, pavadintą Tenotičlanu. Per porą šimtų metų šis
miestas tapo didžiausiu metropoliu Naujajame pasaulyje. Jau vien kaiKortesas pamatė šį nuostabų reginį jis pavadino tai antrąja Venecija.Činamposai suvešėjo ir įsišaknijo, sužydėjo. Buvo prisodinta gausybėmedžių, kurie stabdė gruntą nuo slinkimo. Kanojos tarp sodų slydo plačiais,puikiai pastatytais kanalais. Trys didžiuliai grįsti keliai jungė salą sužemynu. Pats Tenotičlanas buvo padalintas į 4 didelius sektorius. Vienoaukšto, baltai dažyti, su spalvotomis užuolaidomis namai rikiavosi išilgaigatvių. Kiekvienas namelis turėjo savo sodą ant stogo ir ten dažniausiaiaugdavo gražiausios gėlės. Plačios ir tvarkingos gatvės vedė tarpmilžiniškų pastatų iš rausvo akyto akmens. Iš Čapultepeko kalnų vamzdžiaistekėjo gėlas ir švarus vanduo.Kortesą lydėjusio Verdadeira Da La Conquista Bernal Diaz “Istorijoje”rašoma: “Virš vandens mes matėme daug kaimų ir miestelių, – o dar daugiaujų buvo ant žemės. Mes stebėjomės ir, sakyčiau, atrodė paslaptinga visurišvysti tvirtovių bokštus, šventyklas ir piramides, iškylančias tiesiai išvandens. Daugelis karių manė, kad tai yra sapnas…” Pats Kortesas parašė: “Mes matėme vaistines, kur galima nusipirktiįvairių medikamentų – gėrimui, tepimui ar užklijavimui. Kirpyklose galimanusiprausti arba apsikirpti plaukus. Kitose užeigose galite pavalgyti arišgerti”.
Miestas klestėjo. Jame buvo sandėliai, maisto saugyklos, paukščiųfermos, laukinių žvėrių aptvarai (tari mūsų zoologijos sodai), gausufontanų ir tvenkinių žuvims, marmuro baseinai, mokyklos, valstybės svečiųužeigos, šventikų rajonai ir kita. Virš pastato matėsi šventyklų piramidžiųviršūnės. Didžiausioji piramidė (maždaug pusės Egipto Gizos piramidėsaukščio, bet dvigubai platesnė) buvo Cholula mieste. Ir nuostabusTlatelolco turgus, tiesiog pakerėjęs ispanus, kurie sakėsi, anksčiau nieko
panašaus dar neregėję. Buvo atskiri skyriai Cholula juveryrams irpuodžiams, Azcapotzalco auksakaliams, Tezcoco dailininkams, Tenayucaakmentašiams, Xilotepec medžiokliams, Cuitlahuac žvejams, Quauhtitlankrepšių pynėjams, Xochimilco gėlininkams. Meno lygis buvo tokio aukštolygio, kad jie sugebėdavo iš vientiso kristalo gabalo išrėžti natūralausdydžio žmogaus kaukolę. Galėjai nusipirkti bet ką – auksinius papuošalus ir auksiniuspaukščius, indus iš lakuoto medžio ir molio, bronzinius kirvius, kariošalmus ir šarvus, kardus, medvilnines liemenes, skustuvus ir veidrodžius,kailius ir odinius reikmenis, prijaukintus ir laukinius gyvulius.Neminėsime jau įprasto maisto daržovių prekių, kurias paįvairindavo kakavosir nealkoholinio Pulque gėrimai. Actekai nuo pirmojo eros amžiaus valgė sušaukštais ir šakutėmis – o juk Europoje lėkštės, šaukštai ir šakutės nebuvovisuotinai paplitę iki pat XVI a. pabaigos. Pačiame miesto viduryje buvo įspūdingo dydžio aikštė, kur stovėjoImperatoriaus pilis. Dabar ten yra nacionalinė pilis, kartu suprezidentūra. Tais laikais Tenotičlanas talpino apie milijoną gyventojų.Tai tik 1/20 dabartinio žmonių skaičiaus.Bet nežiūrint į jų progresą ir nuostabų skonį, gražią aplinką, actekaividuje visiškai nepasikeitė. Ilgus metus jie tęsė savo kovas su kitaislordais, gyvenusiais tame pačiame slėnyje. Jų tikslas buvo užgrobti irišgauti iš to kuo daugiau naudos. Senais laikais, jie kovojo už savo laisvęir laimę, o dabar jie ėmė belaisvius, kad jų širdys galėtų pamalonintidievus.
Actekų kosmologija ir kosmogonija
Visas actekų dangus buvo sudarytas iš 13 sferų. Jo šaknys – sostinėjeTenotičlane. Actekai turi net ir dangaus sukūrimo mitą. Jis sako, kadpirmųjų dievų pora – Ometoatl, tryliktajame danguje pagimdo 4 vaikus:Raudonąjį Tekatlipoką, Juodąjį Tekatlipoką, Kekalkoatlį ir Huicilopočtlį. Kekalkoatlis ir Huicilopočtlis sutvarko kosmosą, sukuria ugnį, pusę
Saulės (kuri tik ‘truputį šviečia’), žmones ir kalendorių. Po to visisusitinka vėl, sukuria vandenį bei dievus. Bet tai dar ne viskas – saulėnešviečia. Actekai žinojo, kad kosmoso istorijoje yra penkti laikmečiai. Jiepatys gyveną penktojoje epochoje. Kiekvieną epochą valdo atitinkamadievybė, o jos pasibaigia katastrofomis. Penktoji, pagal mitus, pasibaigsdidžiuliu žemės drebėjimu. Epocha sukuriama nepaprastai sunkiai. Taip dievų susirinkimas,tūnodamas prie ugnies, iš savo tarpo išsirenka 2 dievus, Nanhuaciną irTekucteatlį, kurie turi pasiaukoti ugnyje, kad sukurtų naują epochą. Jiedupasiaukoja ir iš visų keturių pusių sušvinta rytmečio rasa, deja, Saulėneteka. Kekatkoatlis žvelgia į rytus ir regi, jos saulė vos ne vos pakyla,juda į kairę ir dešinę, tačiau taip ir nepateka. Šią tragišką akimirką visidievai nutaria pasiaukoti. Ekatlis perpjauna jiems gerkles. Tačiau ši aukataip pat neišjudina saulės – tik vėjas pūsdamas sugeba ją įstumti į orbitą. Taigi kosmosas nestabilus, tik labai didelėmis pastangomis galima jįpalaikyti; mitinis dievų pasiaukojimas tampa žmonių aukojimo provaizdžiu.Tam tikra prasme actekai jautėsi atsakingi už visą kosmosą, už kasdienąSaulės judėjimą dangaus skliautu. Jo ritualai ir buvo skirti palaikytiSaulę. Ir nėra didesnės jėgos, nei ta, kurią teikia žmogaus auka. Actekaikariaudavo karus, susirinkę pakankamai belaisvių. O per pagrindiniusmetinius aukojimus būdavo nužudoma apie dešimt tūkstančio žmonių. Tadasaulė galėdavo judėti toliau. Dar metus, dar vieną ciklą.Religijos branduolys – žmonių aukojimas
Ši religija turėjo tokių apeigų, kurias pamatęs, kiekvienas nejuokaisišsigąstų. Prieš aukojimus šventikai išplėšdavo dar plakančią širdį. Šiuoatžvilgiu tokia religija buvo vienintelė pasaulyje. Actekų religija yra labai savitas religijų istorijos reiškinys, bentjau dėl to, kad žmonių aukojimas, retkarčiais pasitaikantis ir kitose
religijose, čia paverstas pačiu religijos branduoliu, dar daugiau – netgipasaulėžiūros ir kosmologijos ašimi. Žemdirbių religijos kartais, prieš sėjos pradžią, numanydavo žmogausaukos galimybes, rečiau tokia auka buvo dedama per derliaus šventes.Religiniu istoriniu požiūriu tai suprantama taip: visos žemdirbių gentieslikimas priklausė nuo derliaus, tad dievams prieš sėją būdavo skiriama patibaisiausia, bet ir vertingiausia auka – žmogaus gyvybė. Bet vis dėl toreligijų istorijoje tai pakankamai reti atvejai. Actekuose buvo kitaip. Kruvini ir pabaisiški actekų ritualai vis dėlto nebuvo kažkokioprigimtinio jų bjaurumo apraiška (nors be to, žinia, neapsieita). Topaprasčiausiai reikalavo “pasaulio tvarka”, to reikalavo mitai, pagalkuriuos ir organizuojamas religinis ir socialinis gyvenimas. Pirmavaizdžiaivisada sąlygoja religijas. Pasak actekų mitologijos, kadaise gyvenęs “aukso amžiaus” kultūrinisdidvyris Kekalkoatlis valdė laimingą tautą. Tačiau į žėrintį pasaulįįsiveržė burtininkas Tekatlipoka- “Rūkantis veidrodis”. Jis organizavoprieš Kekalkoatlą nukreiptą judėjimą ir jo tikslas buvo ne tik Kekalkoatlą,bet ir įvesti žmonių aukas. Mat Kekalkoatlio valdymo metu jo valia buvo praktikuotos tik gyvačių,drugelių, žiogų aukos. Žmogaus aukojimo Kekalkoatlis vengė. Tekatlipokųklasta ir maginėmis priemonėmis pavyko įsibrauti į tuometinę sostinęTolaną, valdovų rūmus. Jis nugirdo Kekalkoatlą, kuris apsvaigęs santykiavosu savo seserimi, vyriausiąja žyne, ir dėl tos priežasties buvo priverstasatsisakyti sosto. Atgailaudamas dėl savo nusižengimo Kekalkoatlis paliko miestą irišplaukė plaustu, tačiau pasižadėjo kada nors sugrįžti. Įsiviešpatavopiktasis burtininkas Tekatlipoka, su visomis to viešpatavimo lemtimis,taigi ir su žmonių aukojimu. Iš šio mito galima spėti, kad ir patiems actekams žmonių aukojimasnebuvo toks jau įprastas dalykas, jie puikiai nuvokė, kad tai “nėra gerai”.Tačiau to reikalavo religija. Tekatlipokos eroje žmonių aukos yraneišvengiamos. Juolab, kad kruvina auka ir aukojimasis buvo kosmosopagrindas.Kamuolio žaidimas – religijos dalis
Kamuolio žaidimo istorija gana ilga. Iš pradžių jis nebuvo populiarusir į jį nebuvo žiūrima rimtai. Jis buvo laikomas kaip laisvalaikiopraleidimo būdas. Vėliau jis tapo religijos dalimi, ritualu, religiniu arnet kultiniu žaidimu. Galima būtų išskirti įvairias jo rūšis, bet visos josbuvo gana sudėtingos ir reikalavo įgūdžių. Galima paminėti vieną būdą kaipjis buvo žaidžiamas. Kamuolį reikėjo varinėti naudojant klubus, alkūnesarba kelius. Žaidėjai dėvėjo odines apsaugas nuo sumušimų, kuriaspašventindavo dvasininkai. Po pašventinimo jos buvo paliekamos nakčiaikartu su vaisių ir kitokio maisto aukomis, kad dievai ‘pasaugotų’. Naktįprieš žaidimą visi privalėjo pasninkauti ir negalėjo mylėtis. Kamuolysturėjo būti pataikytas į žiedo vidurį. Taip buvo laimimi taškai. Kaikamuolys iškrisdavo iš aikštės ribų – taškai buvo prarandami. Pataikydavotaip retai, kad laimėtojas galėdavo reikalauti visų žiūrovų rūbų irbrangenybių. Pralaimėjęs sumokėdavo savo gyvybe. Buvo rasta skulptūra kurvaizduojamas žaidėjas, vienoje rankoje laikantis peilį, o kitoje žmogausgalvą. Pralaimėję buvo aukojami arba negailestingai nužudomi.
Legenda apie Baltąjį dievą
“Jie gali padaryti beveik bet ką – atrodo, kad jiems nėra nieko, kas būtų per sunku <…>; ir visa tai ateina iš Quetzalkoatlio menų ir žinių”. Fray bernardino Sahagun.
Daug legendų apie Baltąjį dievą byloja, kad jis atnešė indėnams visusjų mokslus, žinias ir išmanymą, įstatymus ir aukštesniąją civilizacijoslygį. Kvuetzalkoatlis mokė žmones moralės dalyko, davė jiems protingusįstatymus ir parodė, kaip reikia dirbti žemę. Jis draudė žmonių aukas iršlovino taiką. Žmonės nustojo žudyti gyvulius ir to nedarė net dėl maisto –
jie maitinosi vaisiais ir augalais. Panašiai kalbama apie Baltąjį dievąlegendos visose Centrinės ir Pietų (bei kai kuriose Šiaurės) Amerikosindėnų gentyse.Tačiau aukso amžius truko neilgai ir demonas sugundė Kvuetzalkoatląnusidėti taip smarkiai ištvirkaujant ir apleidžiant savo religinesprievoles, kad buvo priversta palikti salą kartu su savo pasekėjais. Kitoselegendose pasakojama, kad jis sėdo į laivą ir išplaukė į salą, iš kuriosbuvo atvykęs. Bet pažadėjo sugrįžti. Pietų Amerikoje ispano chronikas Cieza de Leon mini faktą, kadTitikaka ežero apylinkėse lankėsi galingas barzdotas vyras, kuris mokėžmones įstatymų ir civilizacijos dalykų. Jis buvo visų daiktų Kūrėjas irmokė žmones gyventi be prievartos. Legendos apie baltąjį žmogų buvo taipįdiegtos į indėnų sąmonę, kad ispanus jie priėmė kaip pranašystėsišsipildymą. Tuo labiau, kad įvykiai sutapo laike. Actekų žyniai buvo nustatę, kad Baltasis dievas palikęs juos Ce-acatl(1 nendrės) metais turi grįžti Ce-acatl metais, kurie pagal actekųkalendorių kartojasi kas 52 metai. Artėjant Ce-acatl buvo tiriamosžvaigždės ir ieškoma kitų ženklų, liudijančių naujo ciklo pradžioje grįšBaltasis dievas. Ir keistas sutapimas įvyko prieš atkeliaujant ispanams –pasklido kalbos apie “vandens namus su gulbių sparnais”, kurie plaukiojaprie jų krantų. Ir netrukus po Ce-acatl pradžios pasirodė Kortezas. Sutaponet išpranašauta “9 vėjų” diena. Baltasis dievas palikęs indėnus nešiojojuodą beretę ir juodą mantiją – kaip ir Kortezas. Tai buvo 1519-ojobalandžio 22 d., ketvirtadienis. Kaip galėjo indėnai nepatikėti tokiu stebuklu? Tačiau šį kartąbarzdotieji baltieji tebuvo piratų ir ieškotojų gauja – jiems gyvybė buvopigi, o atėjo jie su kardu ir ugnimi. Indėnai kančias priėmė kaip atpildąiš Baltojo dievo rankų – ir tai padėjo saujelei avantiūristų sunaikinti
civilizaciją beveik žemyne. Tačiau mes negalime atmesti žiaurių kruvinųžmonių aukų karo dievybių šventyklose. Kovojant ir pavergiant aplinkinestautas augo karo dievų svarba – neigiant Baltojo dievo priesakus. Ispanųmetu per vieną dieną būdavo paaukojama net keli tūkstančiai žmonių.Pasakojama, kad kraujas tekėjo upeliais. Tai buvo gera prielaida tvirtinti, kad ispanai naikina barbarųvisuomenę. Bet kartu buvo sudeginta tūkstančiai indėnų religinių, istoriniųir mokslinių traktatų. Buvo griaunamos ir šventyklos – taip naikinant“stabų” garbinimą. Bernal Diaz ražė: “…visos melagystės buvo atiduotosžemei; ir nieko neliko”. Toks indėnams buvo Baltojo dievo sugrįžimas.Ispanų lemtingasis įsiveržimas – istorijos rykštė
Pirmasis ispanas įžengęs į šį paslaptingą žemyną buvo Valdivia. Jolaivelis nuskendo jam bekeliaujant į San Domingo. Su 11 keliautojų jis buvopaimtas į nelaisvę ir paaukotas. Likusieji ispanai, kurie buvo per liesiaukojimui ir valgymui tuo metu buvo įkalinti. Jiems vėliau pavykopasprukti. 2 ispanai sukūrė šeimas ir gyveno toje visuomenėje. Jie dar buvogyvi, kai Hernanas Kortesas atkeliavo 1519 metais. Vienas iš ispanų tapoKorteso vertėju. Kortesas su savimi atsivežė 653 karius. Jis nežinojo su kuo tekssusidurti, todėl jam šis skaičius pasirodė ne per mažas. Jį čia atvedėgodulys ir aukso troškimas. Jis pats yra pasakęs, kad ispanai serga tokialiga, kurią galima išgydyti tik auksu. Jis savo tikslą pasiekė per maždaug2 metus, nors jo karių buvo daug kartų mažiau nei actekų.
Kortesas buvo lydimas sėkmės. Jis su savo mažyte armija nugalėjo tokiącivilizaciją vien dėl actekų neišmanymo. Jie niekada nebuvo matę arklių,todėl jie varė jiems panišką baimę. Taip pat jam pasisekė, nes jis suradovertėją – La Malinche, kurios pagalba galėjo susišnekėti su actekais. Kortesui taip pat labai pasisekė, nes Montezuma – tuometinis
Imperatorius supanikavo ir pasidavė. Jis net atidavė Kortesui savo pilį, otai ir buvo didelės actekų civilizacijos žlugimo pradžia. Vėliau Kortesassudegino visus savo laivus, norėdamas įsitikinti, kad jo nepaliks kariai.Užkariautojas išvyko iš Tenočtitlano prie pakrantės ir tai buvo jo klaida.Be vadovavimo jo kariai plėšikavo, reikalavo aukso, moterų ir maisto.Actekai sukilo ir išžudė visus karius religiniame festivalyje. Montezuma,bandęs atstatyti tvarką, buvo nužudytas savo pačio žmonių. Vėliau grįžęsKortesas įsakė likusiems kariams pasiimti aukso ir keliauti namo, betdaugelis jų nuskendo pelkėse, mūšių metu, nes buvo apsikrovę auksu. Bėgdamijie prarado 1/3 visų likusių karių. Bet Kortesas ir tada nepasidavė. Jis liko ištikimas indėnams, kuriekovojo prieš actekus ir su jų pagalba užėmė Tenočtitlaną. Ir tada, 1521-aisiais, actekai buvo galutinai pavergti. Įvairiuose šaltiniuose Kortesas yra traktuojamas skirtingai.Dabartiniai Meksikos gyventojai į jį žiūri labai neigiamai. Visai Europosistorijai ir Ispanijai jis suteikė labai daug. Todėl jį reikia vertintiatsargiau, o geriausia – nešališkai.