Gincu sprendimo tarptautiniuose komercinuose arbitrazuose tvarka

KAUNO KOLEGIJOS EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETAS TEISĖS KATEDRA

TARPTAUTINĖS TEISĖS KURSINIS DARBAS

GINČŲ SPRENDIMO TARPTAUTINIUOSE KOMERCINIUOSE ARBITRAŽUOSE TVARKA

Kaunas 2003

TURINYS

ĮVADAS 31. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ SAMPRATA 42. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ KILIMO PRIEŽASTYS 53. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ SPRENDIMO BUDAI 6 3.1. Bendrosios pastabos 6 3.2. Teisminis tarptautinių komercinių ginčų sprendimas 7 3.3. Arbitražinis tarptautinių komercinių ginčų sprendimas 94. IEŠKINIO IR ATSILIEPIMO Į JĮ PAREIŠKIMAI 135. ARBITRAŽINIO TEISMO SUDARYMAS 156. ARBITRAŽINIO TEISMO KOMPETENCIJA 167. GINČO NAGRINĖJIMAS ARBITRAŽINIO TEISMO POSĖDYJE 188. SPRENDIMO PRIĖMIMAS IR NAGRINĖJIMO UŽBAIGIMAS 209. SPRENDIMO ĮSITEISĖJIMAS IR APSKUNDIMAS 2210. SPRENDIMŲ PRIPAŽINIMAS IR VYKDYMAS 23IŠVADOS IR SIŪLYMAI 26LITERATŪRA 28priedai

ĮVADAS

Šiame darbe analizuosiu teisinių arbitražo pagrindų atsiradimąLietuvoje bei arbitražo vystymąsi per pastarąjį dešimtmetį, taip patapžvelgsiu Lietuvos komercinio arbitražo įstatymą bei arbitražo sąlygosnaudojimo praktiką komerciniuose kontraktuose. Darbe sieksiu išanalizuoti bei palyginti naujas arbitražinių sprendimųpripažinimo ir vykdymo tendencijas, jau nusistovėjusią užsienio arbitražųsprendimų įgyvendinimo teisminę praktiką bei užsienio ir LietuvosRespublikos teisinių aktų, reguliuojančių arbitražo, teisinę padėtį. Objektas. Tarptautiniai ginčų svarba, jų sudarymas, tvarka ir naudafiziniams ir juridiniams asmenims. Darbo tikslas. Pateikti ir išanalizuoti ginčų tarptautiniuosekomerciniuose arbitražuose proceso stadijas. Arbitražas – tai vienas iš alternatyvių ginčų sprendimo būdų. Bearbitražo, kiti alternatyvūs ginčų sprendimo būdai yra:1) tiesioginės derybos;2) tarpininkavimas;3) taikinimo procedūra ir kt. Arbitražas yra pats populiariausias iš visų alternatyvių ginčųsprendimo būdų. Kai kuriose valstybėse komerciniai ginčai daugiausia ir yrasprendžiami arbitraže, o ne teisme.

Sudarydamos tarptautinius komercinius sandorius ir pasirašydamoskontraktus (sutartis), šalys paprastai neabejoja, kad jų prisiimtiįsipareigojimai bus įvykdyti nustatyta tvarka, tiksliai, laiku, ir ginčųdėl jų nekils,. Tačiau praktiškai neretai būna kitaip – prievolėsnevykdomos ar neatitinkamai įvykdomos, ne laiku atsiskaitoma už teikiamasprekes ar atliktus darbus. Ir tai ne visada priklauso nuo blogos šaliųvalios. Todėl viena iš pagrindinių normalaus tarptautinio komerciniobendradarbiavimo, sąlygų yra tikslus ginčų sprendimo tvarkossureguliavimas. To siekiant sandorių šalys dažniausiai iš anksto (rečiaukilus ginčui) susitaria dėl potencialiai galimų (ar kilusių) ginčųsprendimo tvarkos ir tą savo susitarimą įtvirtina atskiroje kontraktodalyje ar sutartyje. Jeigu susitariama dėl arbitražinio ginčų sprendimobūdo, tai kontrakte įrašoma arbitražinė išlyga (klauzulė) arba (dažniausiaidėl jau kilusio ginčo) sudaromas atskira arbitražinis susitarimas. Juosenustatoma ginčų sprendimo tvarka, įvardijama konkreti arbitražoinstitucija, kuriai patikim spręsti ginčą, aptariamos jo nagrinėjimo beisprendimo pagrindinės sąlygos. Didžioji tarptautinių ginčų dauguma šiuo metu išsprendžiamaarbitražiniu būdu, pasirenkant nuolatinio ir vienkartinio (ad hoc)arbitražo formą. O institucijos (trečiųjų teismai), kurios organizuojatarptautinių komercinių ginčų nagrinėjimą ir sprendimą, vadinamostarptautiniais komerciniais arbitražais arba tarptautinio komercinioarbitražo teismais.

1. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ SAMPRATA

Tuo atveju, kai tarptautinis ginčas kyla – kaip dažniausiai ir yra– labiau dėl pažeidimų, padarytų ne tiesiogiai pačiai valstybei, bet dėlpažeidimų, padarytų valstybės nacionalinis subjektams (fiziniams irjuridiniams asmenims), paminėtini pora kitų preliminarių dalykų. Pirmasisyra bendrosiose tarptautinės teisės principas, nustatantis, kad tiknukentėjusio asmens pilietybės valstybė gali pateikti ieškinį dėl tokiųpažeidimų, ir antrasis, susijęs su pirmuoju principas, nustatantis, kadtarptautinis ieškinys gali būti pateiktas tiki išnaudojus prieinamas vidausgynybos priemones valstybėje, padariusioje pažeidimą. Abu principai buvo išesmės pakeisti kai kurių tarptautinių tribunolų veikloje. Iš tikrųjų tiepakeitimai yra vieni tarp svarbiausių revoliucinių pakitimų, įvykusiųtarptautinių ginčų sprendimo srityje. Įvairiose tarptautinio – ūkinio bendradarbiavimo srityse galimiiš esmės dvejopo pobūdžio ginčai bei nesutarimai: 1) komerciniai, kylantysiš pelno (naudos) siekiančios veiklos, ir 2) deliktiniai, kylantys išžalos, nesusijusios su komercine veikla, padarymo. Didžioji tarptautiniųkomercinių ginčų dauguma kyla iš kontraktų, kuriais bendradarbiaujančiosšalys reguliuoja tarpusavio santykius. Pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 4 str.prie tarptautinio pobūdžio priskiriami ginčai: ➢ kai ginčo šalių komercinės įmonės, sudarant arbitražinį susitarimą, buvo skirtingose valstybėse; ➢ kai arbitražo vieta, jeigu ji nenurodyta arbitražiniame susitarime ar aptarta kokiu nors kitu jį atitinkančiu būdu, yra už valstybės, kurioje šalys turi savo komercines įmones, ribų; ➢ kai vieta, kurioje turi būti įvykdyta didelė dalis prievolių, kylančių iš šalių komercinių santykių, yra už valstybės, kurioje šalys turi savo komercines įmones, ribų; ➢ kai labiausiai su ginčo dalyku susijusi vieta yra už valstybės, kurioje šalys turi savo komercines įmones, ribų; ➢ kai šalys susitaria, kad arbitražinio susitarimo dalykas yra susijęs daugiau nei su viena valstybe; ➢ kai viena ar abi ginčo šalys yra Lietuvos ūkio subjektai, į kuriuos investuotas užsienio kapitalas. ➢ Visais šiais atvejais šalių susitarimu ginčas gali būti perduotas nagrinėti tarptautiniam komerciniam arbitražui.

2. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ KILIMO PRIEŽASTYS

Tarptautinių komercinių ginčų priežastys būna įvairios. Dabartinėmis, sparčiai didėjančios tarptautinės ekonominėsintegracijos bei rinkos globalizacijos sąlygomis, kai komercinisbendradarbiavimas aprėpia ne tik visas ūkinės, bet ir kitas žmonių veiklossritis, praktiškai tampa neįmanoma apsieiti be sudėtingo tą veikląreguliuojančio teisinio mechanizmo. Komercinio bendradarbiavimo dalyviamsdažnai sunku susiorientuoti teisės aktų, reguliuojančių komerciniussantykius, gausoje, įvairovėje, įsigilinti į juose nustatytų reikalavimųesmę. Todėl daugelio tarptautinių komercinių ginčų priežastis būnaįstatymų, reguliuojančių komercinius-ūkinius santykius nežinojimas ar jųnepaisymas. Dažni taip pat komerciniai ginčai dėl pačių įstatymų netobulumo(pvz., neaiškiai sureguliuotų juose santykių), dėl netinkamo jų taikymopraktikoje dėl skirtingų valstybių įstatymų kolizijų ir kitų su teisėsnormų taikymu susijusių aplinkybių. Tačiau dažniausiai komerciniai ginčaikyla dėl netinkamo kontraktų (sutarčių) įforminimo (ypač dėl netiksliai arneaiškiai juose suformuluotų sąlygų) ir dėl sutartinių įsipareigojimųnevykdymo ar netinkamo vykdymo. Net ir tobulai įformintas kontraktas(sutartis) nėra visiška garantija, kad anksčiau ar vėliau nesusidarys

ginčui kilti sąlygos (pvz., dėl nenugalimos jėgos – force majeureaplinkybių skirtingo aiškinimo, dėl kurios nors kontrahento netinkamopoelgio ir kt.). Turint visa tai galvoje, labai svarbu iš anksto įforminti kontraktepotencialiai galimų ginčų sprendimo tvarką, pasirinkti tinkamą jų sprendimobūdą ir instituciją, kuriai deleguojama ginčų sprendimo teisė.

3. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ SPRENDIMO BŪDAI

3.1. Bendrosios pastabos

Suprantama, geriau, kai kilęs tarptautinis komercinis ginčas,sureguliuojamas be teismo ar arbitražo, o neteisminio pobūdžio nesutarimųšalinimo būdais: derybomis, tarpininkavimu ir kt. Tačiau ne visadataikinamojo pobūdžio būdai ginčui sureguliuoti būna šalims priimtini arbane visada jie padeda pasiekti tikslą. Kartais dėl ginčo išsprendimo šalimstenka kreiptis į institucijas, kurių sprendimai paremti valstybinėsprievartos galia. Tarptautinėje komercijoje šiuo metu taikomas teisminis ir kelialternatyviniai ginčų sprendimo būdai. Tarp pastarųjų savo reikšmingumuišsiskiria arbitražinis ginčų sprendimo būdas.Teisminio ir arbitražinioginčo sprendimo būdai panašūs tuo, kad teismų ir arbitražų sprendimaiprireikus gali būti įgyvendinami pasitelkus valstybinę prievartą. Tačiaukitais aspektais šie tarptautinių komercinių ginčų sprendimo būdai iš esmėsskiriasi. Prie kitų alternatyvių tarptautinių komercinių ginčų sprendimo būdųpriskiriami: betarpiškos ginčo šalių derybos, tarpininkavimas – taikinimas,mini teismas. Taikant bet kurį iš šių būdų, nesutarimu sureguliavimogalimybės bei pasiektų susitarimų įvykdymas visiškai priklauso nuo šaliųgeros valios. Valstybė savo prievartos galia jų įgyvendinimo neužtikrina.

3.2. Teisminis tarptautinių komercinių ginčų sprendimas

Kilus ginčui, kuris turi būti sprendžiamas arbitražu, turi būtipradedamas arbitražo procesas ir suformuojamas arbitražo teismas. Terminasnuo ginčo kilimo, per kurį ieškovas turi inicijuoti arbitražą ir kuriampasibaigus ieškinys yra negalimas dėl (praleisto) termino, dažnainustatomas komerciniuose kontraktuose. Kai kurių valstybių įstatymai,veikiantys kaip lex arbitri (taikytina teisė), gali vietiniams teismamssuteikti įgaliojimus pratęsti tokiuose arbitražiniuose susitarimuosenumatytus terminus.Net ir tuo atveju, kai pačiame arbitražiniame susitarimenėra nustatyta tokių terminų, sutartiniams įsipareigojimams taikytina teisėgali, kaip materialinės teisės dalyką, nustatyti terminą ieškiniuipateikti. Tokiu atveju tikėtina, kad arbitražo teismas jau inicijavusarbitražą svarstys šalies pareiškimą, kad ieškinys negalimas, nes terminasyra praleistas.te Komercinių sandorių dalyviai dažniausiai patys nustato,kokiu būdu turi būti sprendžiami jų ginčai bei nesutarimai, ir tą savoapsisprendimą įtvirtina kontrakte (sutartyje).Pasirinkus teisminįkomercinių ginčų sprendimo būdą, kontrakte (sutartyje) šalys nurodopavadinimą valstybės, kurios teismui jos deleguoja teisę spręsti ginčą. Tosvalstybės teisė tokiais atvejais dažniausiai pasirenkama ir kontraktovykdymui reguliuoti (taikomoji teisė). Galimos trys alternatyvinėsvalstybinio teismo pasirinkimo galimybės: ieškovo šalies, atsakovo šaliesteismo ir trečiosios valstybės. Įgalinimai trečiosios valstybės teismui spręsti ginčą dažnaideleguojami tada, kai tarp kontrahentų ir tos (trečiosios) valstybės yrakoks nors dalykinis ryšys (pvz., jos teritorijoje yra kontrakto objektas),arba kai šalims nepavyksta susitarti, kad ginčą spręstų kurios nors jųnacionalinis teismas ar arbitražas. Žinotina, kad dėl tokio pasirinkimoginčo atveju gali susidaryti nemažų papildomų išlaidų dėl dokumentų vertimoį teismo šalies valstybinę kalbą, dėl vertėjų ir vietinių advokatų samdosir kt. Be to, trečiosios valstybės teismas gali būti nekompetentingasišspręsti tarp užsieniečių kilusį ginčą. Todėl visus šiuos aspektus būtinaįvertinti prieš perduodant ginčą spręsti trečiosios valstybės teismui. Dažnai kontraktuose (sutartyse) ginčų sprendimo teisė deleguojamašalies-atsakovės valstybiniam teismui, o taikomąja teise pasirenkami tosvalstybės įstatymai. Dėl įvairių priežasčių teisminis ginčų sprendimo būdas tarptautinėjekomercijoje praktikuojamas palyginti retai. Tačiau būna atvejų, kai tikšiuo būdu ir galima išspręsti kilusį ginčą. Į valstybinį teismą tenkakreiptis dėl ginčo išsprendimo šiais atvejais: 1) kai kontrakte (sutartyje) ginčų sprendimo būdas iš ankstonebuvo aptartas (įformintas), o vėliau kilus ginčui, nepavyksta šalimssusitarti dėl jo perdavimo spręsti arbitražui; 2) kai arbitražinė išlyga kontrakte (sutartyje) suformuluotanetinkamai (pvz., neįvardyta arbitražo institucija), o kilus ginčui šalis –atsakovė atsisako ją tikslinti; 3) kai kontrakto arbitražinėje išlygoje numatomas arbitražas ad hoc,tačiau vėliau šalis – atsakovė atsisako jį sudaryti arba paklusti jojurisdikcijai; 4) kai spręsti ginčą arbitražiniu būdu draudžia vienos ar kitos ginčošalies nacionaliniai įstatymai, Pvz., pagal Lietuvos Respublikos komercinioarbitražo įstatymo 11 straipsnį arbitražui negali būti perduoti: 1) ginčai,susiję su konkurencija, patentais, prekių ir paslaugų ženklais, bankrotu;2) ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė,įstaiga ar organizacija, jeigu tam nebuvo gautas išankstinis šios įmonės,įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas; 3) ginčai, kylantys išvartojimo sutarčių ir kai kurie kiti. Kai kuriu užsienio šalių įstatymaidraudžia spręsti arbitražiniu būdu ginčus dėl vekselių, čekių, kai kuriųrūšių sandorių. Visais šiais atvejais ginčas gali būti išspręstas tik teisminiu būdu. Galima nurodyti ir kelis atvejus, kai teisminis tarptautiniųkomercinių ginčų sprendimo būdas turi tam tikrų privalumų, palyginti suarbitražiniu. Valstybinio teismo galia ir kompetencija kai kada gali būtiveiksmingesnė už arbitražo kompetenciją, kai turima reikalo su nesąžininguatsakovu, sąmoningai įvairiais būdais siekiančio išvengti arbitražinioproceso arba sutrukdyti ar užvilkinti sprendimo priėmimą ar įvykdymą. Norsšiuolaikiniuose komercinio arbitražo įstatymuose ir jų pagrindais įsteigtųarbitražo institucijų reglamentuose yra nuostatos, ribojančios atsakovogalimybes blokuoti, vilkinti arba kitaip trukdyti arbitražinį nagrinėjimą,tačiau to kai kada gali nepakakti. Arbitražinis teismas neturi fizinėsgalios priversti nesąžiningą atsakovą atlikti kai kuriuos svarbiusprocedūrinius veiksmus (pvz., pateikti reikiamus dokumentus, užtikrintidalyvavimą arbitražinio teismo posėdyje ir kt.). Turto areštas ir kitospriverstinės ieškinio užtikrinimo priemonės tegalimos tik valstybinioteismo nutartimi, priimta pagal arbitražinio teismo prašymą. Valstybiniam

teismui suteikta prievartos galia tokiais atvejais gali palengvinti arpagreitinti ginčo išsprendimą. Teisminis komercinių ginčų sprendimo būdas gali būti veiksmingesnis irbylose, kuriose reikalingi nemaži praktiniai tikrinimai, liudytojųparodymai, ekspertų išvados. Ekspertų (taip pat ir liudytojų) dalyvavimasarbitražinėse procedūrose nėra privalomas. Tik pagal kai kurių šalių (pvz.,JAV) įstatymus liudytojai gali būti prievarta atvesdinami į arbitražinioteismo posėdį. O ekspertų paslaugos visais atvejais galimos tik laisvosusitarimo pagrindais. Todėl, kilus tarptautiniam komerciniam ginčui,kuriam išspręsti reikalinga kokia nors prievarta, valstybinio teismokompetencijos privalumai yra didesni.

3.3. Arbitražinis tarptautinių komercinių ginčų sprendimas

Kai kurie teigiami tarptautinių komercinių ginčų sprendimovalstybiniuose teismuose bruožai negali prilygti privalumams, kuriuosteikia jų nagrinėjimas arbitražiniu būdu. Svarbiausieji arbitražinio būdoprivalumai yra šie: 1. Pasirinkus arbitražą kaip ginčo sprendimo būdą, šalys turi galimybepasirinkti ir jo rūšį (institucinį ar ad hoc) bei konkrečią arbitražoinstituciją. Jeigu pasirenkamas institucinis arbitražas, tai turi būtipasirinkta ir konkreti arbitražo institucija. Ji turi būti įvardytakontrakto (sutarties) arbitražinėje išlygoje arba atskirai sudarytamearbitražiniame susitarime. Pastarajame gali būti aptarta ir arbitražinioteismo sudarymo tvarka, arbitrų skaičius, jų kvalifikacija bei kitosesminės bylos nagrinėjimo arbitražiniame teisme sąlygos. Toks pasirinkimasneįmanomas taikant teisminį ginčo sprendimo būdą. 2. Taikomosios teisės pasirinkimo galimybės – taip pat nemažaspatogumas kontrakto šalims, kai jos susitaria iškilusius tarp jųnesutarimus spręsti arbitražo būdu. Vien dėl to, kad valstybiniuoseteismuose, nepaisant tarptautinio ginčų pobūdžio, jie nagrinėjami irsprendžiami vadovaujantis iš esmės tik teismo šalies įstatymais, užsieniopartneriams toks bylinėjimosi būdas paprastai tampa nepriimtinas. 3. Arbitro pasirinkimo laisvė – kitas ženklus arbitražinio ginčųsprendimo būdo privalumas, palyginti su teisminiu. Valstybės teismeteisėjai skiriami konkrečiam ginčui išspręsti nepriklausomai nuo šaliųvalios. Tuo tarpu Arbitražiniame (trečiųjų) teisme ginčo šalys visada turigalimybę pasirinkti po vieną (ar iš viso vieną) arbitrai kuriems jos patikiir kuriuos laiko tinkamais (kompetentingais) ginčui išspręsti. Tai suteikiaarbitražiniam teismui ir jo priimamiems sprendimams didesnę bešališkumoreputaciją, autoritetą bei pasitikėjimą. 4. Arbitražinio teismo kompetencija – dar vienas ginčų sprendimoarbitražiniu būdu pranašumas, palyginti su teisminiu. |Bylas arbitražepaprastai imasi nagrinėti bei spręsti tik specialistai. Tai gali būti netik teisininkai, žinantys įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, bet irįvairių verslo sričių praktikai, turintys komercinės veiklos patirtį beiteorinių žinių, reikalingų kvalifikuotai ir visapusiškai įvertintiginčijamus klausimus (įskaitant teisinius, techninius, ekonominius,komercinius ir kitus jų aspektus). Prireikus dėl ginčo išsprendimo šalysgali kreiptis į specializuotą arbitražą arba pasirinkti arbitrais tamtikros (reikiamos) kvalifikacijos ar siauros veiklos srities specialistus –profesionalus. Viso to praktiškai neįmanoma pasiekti nagrinėjant ginčąvalstybės teisme. 5. Sprendimų neskundžiamumas – taip pat nemažas arbitražinio ginčųnagrinėjimo būdo pranašumas (palyginti su teisminiu), žymiai sutrumpinantissprendimo įgyvendinimo ir ieškininių reikalavimų patenkinimo laiką. Dėlaukštos arbitrų kvalifikacijos ir jiems suteikiamos specialioskompetencijos arbitražiniai sprendimai paprastai laikomi neskundžiamais irturi būti nedelsiant bei besąlygiškai įvykdyti. Arbitražinėse išlygosedažnai tiesiogiai nurodoma, kad arbitražo sprendimas yra galutinis,privalomas abiem ginčo šalims ir neskundžiamas valstybės teisme.Tarptautiniuose teisiniuose aktuose ir valstybių įstatymuose numatytoslabai ribotos teismų kišimosi į arbitražų veiklą galimybės, iš esmės tikesminių procedūros taisyklių pažeidimo atvejais. 6. Greitumas (operatyvumas) – dar vienas reikšmingas arbitražinioginčų nagrinėjimo būdo privalumas, palyginti su teisminiu. Valstybės teismeciviliniai-teisiniai ginčai nagrinėjami vadovaujantis teismo šaliescivilinio proceso kodekse nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodeksai –sudėtingi teisiniai aktai, kuriuose įtvirtinta daug įvairių procedūrostaisyklių. Dėl įvairių formalumų civilinis procesas gali trukti ilgai. Arbitražinis procesas žymiai mažiau formalizuotas, yra paprastesnis irlankstesnis negu teisminis procesas. Visos institucinių tarptautiniųkomercinių arbitražų procedūros taisyklės telpa keliolikos puslapiųreglamentuose, kuriuos tvirtina šių institucijų steigėjai – įvairios ūkiosubjektų asociacijos, prekybos rūmų ar prekių biržų valdybos ir kt. Juosvisada galima iš anksto įsigyti, išstudijuoti, be specialistų paramossuvokti juose nustatytus procedūros reikalavimus. Arbitražo ad hoctaisykles komerciniam ginčui išspręsti gali sukurti ir patvirtinti pačiosginčo šalys. Vadovaujantis arbitražo reglamento taisyklėmis, ginčas gali būtiišnagrinėtas bei išspręstas per labai trumpą laiką, žymiai greičiau, nei tąpadaryti leidžia valstybinių teismų civilinio proceso taisyklės,numatančios sprendimų kasacinio bei apeliacinio apskundimo teisę irkitokius procedūrinius formalumus, kurie sudaro priimtų sprendimų vilkinimogalimybes. 7. Konfidencialumas – svarbi ginčo nagrinėjimo sąlyga, kai viena arabi ginčo šalys siekia išsaugoti komercines paslaptis. Civilinės bylosvalstybiniuose teismuose sprendžiamos vadovaujantis proceso viešumoprincipu. Bylos svarstymas paprastai būna atviras. Jo metu reikalaujama,kad šalys pateiktų įrodymus, taigi atskleistų ir savo ūkinės veiklosspecifiką. Posėdžiai protokoluojami, o motyvuoti sprendimai viešaiskelbiami. Dėl viso to komercinės paslapties išsaugojimo galimybės yralabai ribotos. Visai kitaip nagrinėjamas bei sprendžiamas ginčas arbitražiniameteisme. Arbitražinės bylos nagrinėjimas visada vyksta uždaru būdu.Pašaliniai asmenys gali dalyvauti posėdyje tik abiem ginčo šalims sutikus.Proceso eiga ir pateikiami įrodymai gali būti nefiksuojami, sprendimaiviešai neskelbiami. Tai leidžia ginčo šalims išsaugoti savo komercines argamybines paslaptis bei firmų gerą reputaciją. Ypač patikimakonfidencialumo išsaugojimo požiūriu yra ad hoc arbitražo forma, nes apiejo sudarymą, veiklą ir priimtą sprendimą prireikus gali būti žinoma tikginčo šalims ir arbitrams. 8. Arbitražo vietos, laiko ir procesinės kalbos pasirinkimo galimybėtaip pat teikia šiam ginčų nagrinėjimo bei sprendimo būdui nemažųprivalumų. Kadangi ginčo nagrinėjimo arbitraže tvarka priklauso nuo šalių

valios, joms susitarus ir arbitražui neprieštaraujant, bylos nagrinėjimasgali vykti bet kurioje vietoje (šalies viduje ar užsienyje), bet kuriuosuderintu ir šalims palankiu laiku (galima paankstinti bylos nagrinėjimąarba nukelti vėlesniam laikui), o diskusijos proceso metu gali vykti betkuria tarp šalių ir arbitražo suderinta darbine kalba. 9. Arbitražų sprendimų vykdymas užtikrinamas vadovaujantis 1958 m.Niujorke pasirašyta “Konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimųpripažinimo ir vykdymo”. Šią konvenciją Lietuvos Seimas ratifikavo 1995 m.sausio 17 d. (VŽ, 1995, 10/208). Šiuo metu yra 116 valstybių – konvencijosdalyvių. Taigi visose jose tarptautinių komercinių arbitražų sprendimųįvykdymas faktiškai yra užtikrintas. Tuo tarpu valstybinių teismųsprendimai civilinėse bylose iš esmės įvykdomi tik tose šalyse, tarp kuriųsudarytos sutartys dėl teisinio bendradarbiavimo komercinėse ir civilinėsbylose. Lietuva tokias sutartis šiuo metu yra sudariusi tik su Rusija,Moldova, Ukraina, Baltarusija, Latvija, Estija, Kazachija ir Turkija. 10. Pagaliau gana svarbus ir arbitražinių išlaidų klausimas.Arbitražinės rinkliavos nustatomos priklausomai nuo ieškininio reikalavimosumos ir paprastai svyruoja nuo 0,05 proc. iki 5 proc. Mažiau galikainuoti, ginčo šalims pasirinkus arbitražą ad hoc, nes šiuo atveju joms išesmės tereikia tik atlyginti arbitrams už jų suteiktas paslaugas. Be to, irinstitucinio, ir arbitražo ad hoc atvejais viena ar abi ginčo šalys kartaisprivalo atskirai apmokėti liudytojų, ekspertų, vertėjų, arbitrų kelionės,apgyvendinimo ir kitas išlaidas. Dėl viso to ginčų nagrinėjimastarptautiniame komerciniame arbitraže taip pat nėra pigus. |Tačiau,palyginti su bylos nagrinėjimo išlaidomis užsienio teismuose (ypač ten, kurprivalu samdyti vietinį advokatą ) arbitražinis procesas vis dėlto yragerokai pigesnis. Pvz., Vokietijoje teisminės rinkliavos sudaro 10 proc.ieškinio sumos, o arbitražinės – vidutiniškai tik 2-3 proc. Arbitražinėsišlaidos sumažėja, jeigu ginčui išspręsti pasirenkamas vienas arbitras arbamažiau pripažinta tarptautinio komercinio arbitražo institucija. Ypatingais savo privalumais (palyginti su arbitražu ad hoc) išsiskiriainstitucinis tarptautinis komercinis arbitražas. Neabejotinas šios rūšiesarbitražo privalumas tas, kad tik jis gali pasiūlyti ginčo šalims iš ankstoparengtas bylos nagrinėjimo procedūros taisykles (reglamentą),rekomenduojamų arbitrų – kvalifikuotų specialistų sąrašą (iš kurio ginčošalys gali pasirinkti tinkamus asmenis savo ginčui spręsti), arbitražiniųrinkliavų taisykles, arbitravimo įkainių lenteles (iš kurių suinteresuotasasmuo gali tiksliai žinoti bylinėjimosi išlaidas) bei įvairiasaptarnaujamojo pobūdžio paslaugas. Viso to nėra, pasirinkus arbitražą adhoc. Nemažas institucinio arbitražo privalumas ir tas, kad bylosnagrinėjimas kuruojamas administracijos, kuri turi šios veiklos tam tikrąpatirtį, o pati institucija yra daugiau ar mažiau pripažinta tarptautiniumastu. Dėl to arbitražo institucijų organizuojamų teismų sprendimai yraįtikinamesni (taigi ir lengviau įvykdomi) nei, pvz., tie, kuriuos priimaniekam nežinomi vienkartiniai (ad hoc) arbitražiniai teismai. . Pagaliau – kai kuriose tarptautinio komercinio arbitražo institucijosearbitražinių teismų (tribunolų) sprendimai papildomai peržiūrimi specialausorgano, siekiant garantuoti, kad jie visiškai atitinka juridinius formos irturinio reikalavimus Pvz., Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinioarbitražo teismas tikrina ir tvirtina visus jo kuruojamų arbitražiniųteismų sprendimus, siekiant užtikrinti, kad jie atitiktų įstatymureikalavimus. Tai suteikia sprendimui didesnį patikimumą ir daugiaugarantijų, kad jis nebus panaikintas atsakovo šalies kompetentingosinstitucijos. Dėl išvardytų privalumų tarptautinis komercinis arbitražas (ypačinstitucinis) įgyja vis didesnį pripažinimą ir vis plačiau praktikuojamasįvairiuose verslininkų sluoksniuose. Net apie 90 proc. tarptautiniųkomercinių ginčų šiuo metu sprendžiama arbitražinių būdu. Kaip tam tikrą institucinio arbitražo trūkumą (lyginant su arbitražuad hoc) galima paminėti tai, kad čia nagrinėjant ginčą, šalys yra labiausuvaržytos procedūros reikalavimų. Kai kurie sprendimai procedūriniaisklausimais gali būti priimti net prieš kurios nors šalies valią. Be to,bylos nagrinėjimas instituciniame arbitraže yra brangesnis nei, pvz., adhoc arbitraže dėl institucijos išlaikymui renkamų rinkliavų.

4. IEŠKINIO IR ATSILIEPIMO Į JĮ PAREIŠKIMAI

Kilus komerciniam ar deliktiniam ginčui, kai šalims nepavyksta jįsureguliuoti iki gražiniais nesutarimų šalinimo būdais, suinteresuota šalis(ar abi kartu) įgyja teise pateikti kontrakte (sutartyje) įvardytamarbitražui ieškininį pareiškimą paprašyti išspręsti ginčą šiojeinstitucijoje nustatyta tvarka. Ieškininis pareiškimas įforminamas raštu irta kalba, kuria šalys pagal bendrą susitarimą vykdė susirašinėjimą, arbakokia nors kita tarp ginčo šalių ir arbitražo institucijos suderinta kalba. Ieškininiame pareiškime paprastai nurodoma: 1)arbitražo, kuriam įteikiamas pareiškimas, pavadinimas ir nuoroda įatitinkamą arbitražinę išlygą, arbitražinį susitarimą ar kitą dokumentą,suteikiantį arbitražiniam teismui kompetenciją spręsti ginčą; 2)ieškovo (ar jo atstovo) vardas, pavardė ir gyvenamoji vieta arbafirmos-ieškovės pavadinimas ir būstinės adresas; 3)atsakovo vardas, pavardė ir gyvenamoji vieta arba firmos-atsakovėspavadinimas ir būstinės adresas. Kai tiksli atsakovo gyvenamoji vietanežinoma, ieškininiame pareiškime gali būti nurodyta paskutinioji žinoma jogyvenamoji vieta arba jo komercinės įmonės ar turto buvimo vieta; 4)klausimai (materialiniai – teisiniai santykiai), dėl kurių kiloginčas ir ginčo aplinkybes patvirtinantys įrodymai (dokumentai, liudytojaiir kt.); 5)ieškovo reikalavimai (įskaitant ieškinio kainą) ir teisiniaipagrindai, kuriais grindžiami tie reikalavimai; 6)siūlymas dėl arbitražinio teismo sudėties (jeigu šis klausimasanksčiau nebuvo išspręstas), pasirinkto arbitro ar ir alternatyvių arbitrųvardai bei pavardės arba prašymas, kad ieškovo vardu arbitras būtųpaskirtas institucijos reglamento nustatyta tvarka; 7)pridedami dokumentai (jų sąrašas).; Ieškininį pareiškimą pasirašo ieškovas arba jo atstovas. Prie atstovopaduodamo pareiškimo pridedamas įgaliojimas ar kitoks jo įgalinimuspatvirtinantis dokumentas. Paprastai arbitražui pateikiama tiek ieškininio pareiškimo ir kitųdokumentų egzempliorių (ar jų kopijų), kiek jų reikia, kad būtų aprūpintivisi atsakovai, pati institucija ir arbitražinis teismas. Į arbitražą dėl ginčo išsprendimo gali kreiptis ir abi šalys kartu.Tokiais atvejais joms pakanka pateikti bendrą ieškininį pareiškimą,pridėjus prie jo kitus ginčui išspręsti reikalingus dokumentus. Pvz., pagal

Vilniaus tarptautinio komercinio arbitražo reglamento 11 str. prieieškininio pareiškimo turi būti pridedama: ➢ kontrakto (sutarties), dėl kurio nuostatų taikymo ar aiškinimo kilo ginčas, kopija; ➢ arbitražinio susitarimo (jeigu kontrakte ar sutartyje neįrašyta arbitražinė išlyga) kopija; ➢ kiti dokumentai, kuriuos ieškovas mano esant susijusius su byla; ➢ raštas, nurodantis dokumentus ar kitus įrodymus, kuriuos ieškovas pateiks vėliau; ➢ sumokėtos registravimo rinkliavos dokumento kopija. Vieną ieškininių dokumentų komplektą arbitražo institucija nedelsiantsiunčia atsakovui (bendraatsakoviams), jeigu to nepadaro pats ieškovas. Laikoma, kad ieškininis pareiškimas, kaip ir bet kuris kitas rašytinispranešimas yra atsakovo gautas, jeigu jis įteiktas jam asmeniškai,pristatytas į jo komercinę įmonę ar gyvenamąją vietą arba pagal jo nurodytąpašto adresą. Kai neįmanoma nustatyti nė vienos iš išvardytų vietų,laikoma, kad ieškininis pareiškimas atsakovo yra gautas, jeigu jisišsiųstas registruotu laišku ar kita įteikimo faktą fiksuojančia priemone. Arbitražinio nagrinėjimo procedūra paprastai laikoma pradėta tą dieną,kurią atsakovas gavo ieškininį pareiškimą. Nuo tos dienos per šaliųsuderintą ar procedūros reglamente nustatytą terminą jis tampa įpareigotupateikti arbitražo institucijai (arba ieškovui) savo pareiškimą dėl jampareikšto ieškinio, nurodant savo argumentus, pasirinkto arbitro (ar iratsarginio arbitro) vardą bei pavardę arba pareikšti, kad jo vardu arbitrasbūtų paskirtas arbitražo institucijos reglamento nustatyta tvarka. Priesavo atsiliepimo (prieštaravimų) pareiškimo atsakovas gali pridėtidokumentus (ar jų kopijas), kuriais jis remia savo gynybą, ir nurodytidokumentus bei kitus įrodymų šaltinius, kuriuos pateiks vėliau. Atsakovoatsisakymas pateikti atsiliepimo dėl jam pareikšto ieškinio pareiškimą arbajo nepateikimas per nustatytą terminą nelaikoma savaiminiu ieškovoreikalavimų pripažinimu ir nėra arbitražiniam teismui kliūtis pradėti bylosnagrinėjimą.

5. ARBITRAŽINIO TEISMO SUDARYMAS

Beveik visada procesas daugiau ar mažiaus išsamiai nustatomas išanksto. Pirmiausia reikia nustatyti arbitražo sąlygas compromis. Dažniausiacompromis identifikuos šalis, nustatys ginčo pobūdį ir apimtį , arbitražoteismo sudarymo būdą ir arbitražo vietą, procedūrą, kuriai turi vadovautisarbitražas, ginčo esmei taikytiną teisę, sprendimo formą ir tam tikrasnuostatas dėl išlaidų ir mokesčių. Dauguma ginčų susiję daugiau su nesutarimais dėl faktų, nei dėlteisės, ir dauguma teisinių ginčų kyla iš susitarimų, kurių galiojimasneginčijamas, aiškinimo.nepaisant to, teisės, taikytinos nustatant ginčofaktines aplinkybes, pasirinkimas yra svarbus dalykas, kadangi ta teisėapibrėžia nuostatas, kurios taikomos, pavyzdžiui, aiškinant susitarimą,leidžiamus susitarimo įvykdymo būdus ir susitarimo pažeidimo pasekmes.Teisė, taikytina bylos esmei Įvairių valstybių įstatymuose ir arbitražoinstitucijų reglamentuose arbitražiniam teismui (tribunolui) sudaryti yranustatyti iš esmės panašūs reikalavimai. Lietuvos Respublikos komercinioarbitražo įstatymo 13 str. nustato, kad ginčui išspręsti šalys gali savonuožiūra nustatyti arbitrų skaičių ir pasirinkti jų personalijas. Jeigušalys nesugeba susitarti dėl arbitrų skaičiaus, skiriami trys arbitrai.Tarptautinio komercinio arbitražo institucijose yra sudaryti bei nustatytatvarka patvirtinti rekomenduojamų arbitrų sąrašai, iš kurių ginčo šalysgali pasirinkti sau tinkamus asmenis. Tarptautiniam komerciniam ginčui išspręsti dažniausiai sudaromas trijųarbitrų teismas. Gali šalys susitarti ir dėl vieno arbitro arbitražinioteismo. Vienasmenis arbitražas atlieka tas pačias funkcijas kaip irkolegialus arbitražinis teismas. Būti arbitru visais atvejais reikalingasasmens sutikimas ir tam tikra kompetencija. Šalims paprastai suteikiama teisė susitarti ir dėl arbitro ar arbitrųkolegijos skyrimo tvarkos. Jeigu nesusitariama kitaip, tai arbitražinįteismą sudarius iš trijų arbitrų kiekviena šalis skiria po vieną arbitrą, ošie du parenka trečiąjį arbitrą. Jis dažniausiai pirmininkaujaarbitražiniam teismui ir yra vadinamas vyriausiuoju arbitru, superarbitru,arbitrų kolegijos arba arbitražinio teismo pirmininku. Jeigu viena iš ginčošalių nustatytu laiku nepaskiria arbitro, arba kai nepavyksta susitarti dėltrečiojo arbitro kandidatūros, arba jeigu arbitražinis teismas sudaromas išvieno arbitro ir šalys negali dėl jo susitarti, – bet kurios iš jų prašymuarbitrą paskiria arbitražą įsteigusi institucija arba institucinioarbitražo pirmininkas. Skiriant arbitrą ar arbitrus, turi būti atsižvelgtaį šalių susitarimu nustatytus arbitrui kvalifikacijos reikalavimus, taippat į aplinkybes, užtikrinančias jo nepriklausomumą ir nešališkumą. Jeiguišaiškėja aplinkybės, keliančios abejonių dėl arbitro nepriklausomumo arnešališkumo (pvz., jis buvo kurios nors šalies samdomas advokatas, yravienos iš ginčo šalių giminaitis arba tarnybiškai ar kitaip nuo jųpriklausomas ir pan.), jam gali būti pareikštas nušalinimas. Apienušalinimą arbitrui taip pat gali būti pareikšta, jei paaiškėja, kad jisneturi šalių susitarime aptartos kvalifikacijos. Jei arbitras, kuriampareikštas nušalinimas, nenusišalina arba kita šalis nesutinka su jonušalinimu, nušalinimo klausimą sprendžia ginčą nagrinėjantis arbitražinisteismas, o tam tikrais atvejais ir arbitražo institucijos pirmininkas. Arbitro įgaliojimai gali būti nutraukti ir abiejų ginčo šaliųsusitarimu, jeigu paaiškėja, kad jis de jure arba de facto negali atliktisavo funkcijų arba be pateisinamų priežasčių vilkina jų atlikimą. Arbitroįgaliojimai taip pat nutrūksta, kai jis pats atsistatydina. Kai arbitrasnušalinamas, atsistatydina ar jo įgaliojimai nutraukiami ginčo šaliųsusitarimu, naujas arbitras skiriamas tokia pat tvarka, kaip buvo paskirtaskeičiamasis arbitras.

6. ARBITRAŽINIO TEISMO KOMPETENCIJA

Arbitražinio teismo kompetenciją iš esmės nusako šalies, pagal kuriosįstatymus įsteigta arbitražo institucija arba sudaromas arbitražinisteismas, įstatymai. Valstybių įstatymuose yra nuostatos, draudžiančios tamtikrus ginčus nagrinėti ir spręsti arbitražiniu būdu. Paprastai neleidžiamaperduoti arbitražui nagrinėti komercinių ginčų, kuriuose dalyvaujavalstybės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ar organizacijos, taip pat tų,kurie susiję su vertybinių popierių (vekselių, čekių ir kt.) disponavimu,įmonių bankrotais, patentais ir kt. Arbitražinio teismo kompetencija siaurąja prasme (t.y. įgalinimaiišnagrinėti ir išspręsti konkretų ginčą) nustatoma šalių sudarytame

arbitražiniame susitarime (arbitražinėje išlygoje ar atskiramearbitražiniame susitarime). Pagrindinė šio susitarimo paskirtis ir yranustatyti arbitražinio teismo kompetenciją, tačiau tai nereiškia, kadarbitražinis teismas negali pats priimti sprendimo dėl savo kompetencijosnagrinėti ginčą, įskaitant ir tuos atvejus, kai kyla abejonių dėlarbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. Arbitražinio teismosprendimas dėl kontrakto pripažinimo niekiniu ar negaliojančiu taip patipso jure (savaime) nereiškia ir arbitražinės išlygos pripažinimonegaliojančia. Tokiais atvejais arbitražinė išlyga, kuri yra sudedamojikontrakto dalis, traktuojama kaip atskiras susitarimas, nepriklausantis nuokitų kontrakto sąlygų, o arbitražinis teismas neatpalaiduojamas nuo jamsuteiktų įgaliojimų išspręsti ginčą, jeigu tik reikiamai įforminta jokompetencija. Bet kuri ginčo šalis gali pareikšti arbitražiniam teismui nušalinimądėl jo nekompetentingumo spręsti ginčą ar tam tikrus klausimus. Tačiau toksšalies pareiškimas turi būti padarytas dar nepradėjus ginčą nagrinėti išesmės. Šalies dalyvavimas skiriant arbitrą ar kitaip sudarant arbitražinįteismą neatima iš jos teisės padaryti pareiškimą dėl to teismonekompetentingumo spręsti ginčą. Pareiškimas, kad arbitražinis teismasviršija savo kompetenciją, turi būti padarytas iš karto, kai ginčonagrinėjimo metu iškeliamas klausimas, kuris, vienos ar abiejų šaliųnuomone, nepriskirtas šio teismo kompetencijai. Nedraudžiama tokio pobūdžiopareiškimą padaryti ir vėliau, jei jo pateikimas buvo uždelstas dėlpateisinamų priežasčių. Dėl šalies (ar abiejų ginčo šalių) pareiškimo, kad arbitražinisteismas yra nekompetentingas ar viršija savo kompetenciją, spręsdamas tamtikrus klausimus, teismas turi priimti savo nutartį ir patvirtinti arpaneigti pateiktus argumentus. Jeigu jis patvirtina savo kompetencijąspręsti ginčijamus klausimus, tai suinteresuota ginčo šalis gali prašytikompetentingą organą ar institucinio arbitražo pirmininką priimti dėl josavo sprendimą, kuris paprastai laikomas galutiniu. Arbitražiniam teismui suteikiama taip pat teisė priimti ir nutartisdėl ieškinio užtikrinimo bei nurodyti užtikrinimo būdą. Jis gali įpareigotišalį imtis jo nurodytų priemonių ieškinį užtikrinti ir pareikalautiįrodymų, kad ieškinys užtikrintas reikiamu būdu. Kai kurių valstybiųįstatymai suteikia tarptautiniams komerciniams arbitražams teisę kreiptis įšalies – atsakovės valstybės teismą dėl paramos ieškinį užtikrinant, jeiguginčo šalių susitarime nenumatytos kitokios ieškinio užtikrinimo priemonės.

7. GINČO NAGRINĖJIMAS ARBITRAŽINIO TEISMO POSĖDYJE

Specifinis arbitražinio ginčų nagrinėjimo būdo bruožas yra tas, kaddaugelį procedūrinių klausimų šalys gali išspręsti tarpusavio susitarimu.Arbitražiniame teisme ginčas nagrinėjamas vadovaujantis šalių pripažintomistaisyklėmis (reglamentais), turinčiomis tokiais atvejais susitarimo tarp jųteisinę reikšmę. Visos tarptautinio komercinio arbitražo institucijos turisavus procedūros taisyklių sąvadus (reglamentus), kuriais vadovaujantisjų organizuojami arbitražiniai teismai nagrinėja ir sprendžia komerciniusginčus. Kai kurios tarptautinio komercinio arbitražo institucijos šalimspageidaujant, organizuoja ginčų nagrinėjimus vadovaujantis UNCITRALtarptautinio komercinio arbitražo procedūros reglamentu arba kitaiskomercinių ginčų sprendimo tvarką reglamentuojančiais dokumentais. Pagaliauarbitražinis teismas gali nagrinėti ginčą ir pagal pačių šalių parengtas arkitaip tarpusavyje suderintas ginčo sprendimo taisykles. Kai šalys neišgalisusitarti kokiu nors ginčo nagrinėjimo procedūros klausimu arbitražinisteismas imasi nagrinėti jį tokia tvarka, kokia, jo nuomone, yratinkamiausia konkrečiu atveju. Valstybių įstatymai ir arbitražo institucijų reglamentai suteikiaginčo šalims teise susitarti dėl ginčo nagrinėjimo arbitražiniame teismebūdo. Jie galimi du: ginčo šalims asmeniškai dalyvaujant (išklausius jųginčą bei žodžiu pateikiamus įrodymus) ir asmeniškai joms nedalyvaujant(vien pagal šalių pateiktus dokumentus ir kitus informacijos šaltinius).Dėl ginčo nagrinėjimo pageidaujamo būdo šalys turi iš anksto susitarti irapie savo pasirinkimą pranešti arbitražiniam teismui. Kai šalys išreiškiapageidavimą, kad ginčas būtų nagrinėjamas joms asmeniškai nedalyvaujant,arbitražinis teismas bet kurioje ginčo dokumentinio nagrinėjimo stadijojegali pratęsti jo nagrinėjimą žodžiu, jeigu to reikalauja susiklosčiusiosaplinkybės ar kuri nors iš ginčo šalių. Arbitražo procedūrą reglamentuojantys norminiai aktai neretai suteikiaginčo šalims teisę susitarti ir dėl arbitražinio teisimo posėdžiavimovietos. Kai tokio susitarimo nėra, posėdžiavimo vietą nustato arbitražinisteismas, atsižvelgdamas į šalių pageidavimą bei specifines ginčonagrinėjimo aplinkybes. Posėdžiams gali būti pasirinkta bet kuri vietovė(arbitražo institucijos šalyje ar užsienyje), kurią teismas laiko tinkamąkonsultuotis, ginčo šalims išklausyti, liudytojams ar ekspertams apklausti,prekėms ar dokumentams apžiūrėti ir pan. Arbitražo įstatymai paprastai leidžia ginčo šalims susitarti dėlkalbos ar kalbų, kurios turi būti vartojamos ginčo nagrinėjimo metu. Jeitokio susitarimo nėra, tai proceso darbinę kalbą nustato arbitražinisteismas ar arbitražo institucijos sekretoriatas. Šalių sutarta ararbitražinio teismo (sekretoriato) nustatyta proceso kalba tampa privalomavisiems žodiniams ar rašytiniams šalių pareiškimams, arbitražinio teismosprendimams, nutartims ir kitiems jo priimamiems ar išduodamiemsdokumentams. Arbitražinis teismas gali pareikalauti, kad bet koks šaliųžodinis pareiškimas ar pateikiamas rašytinis įrodymų šaltinis (dokumentas)būtų išverstas į tą kalbą ar kalbas, dėl kurių vartojimo buvo susitarta. Apie arbitražinio teismo posėdžius, tiek skirtus ginčo nagrinėjimui,tiek ir dokumentų, prekių ar kitokių daiktinių įrodymų apžiūrai, šalimsturi būti pranešta iš anksto, t.y. rezervuojant joms laiko, reikalingosvarstymui pasirengti. Šalys (ar jų įgalioti atstovai) savo ruožtu privalodalyvauti svarstyme ir pateikti arbitražiniam teismui visus reikiamusginčui tinkamai išspręsti dokumentus, jeigu to nepadarė anksčiau. Visipareiškimai, dokumentai ar kita informacija, kurią viena iš šalių pateikiaarbitražiniam teismui, turi būti nedelsiant perduota ir kitai šaliai.Šalims taip pat turi būti perduotos visos ekspertų išvados bei kiti

įrodomąją galią turintys dokumentai, kuriais arbitražinis teismas galiremtis, priimdamas savo sprendimą. Prasidėjus posėdžiui, ieškovas turi pranešti teismui apie visaspapildomas . aplinkybes, kuriomis jis ketina pagrįsti savo ieškininiusreikalavimus, ir nurodyti klausimus, kurie neatsispindi ieškininiamepareiškime, tačiau turi būti išnagrinėti proceso metu. Atsakovas savoruožtu posėdžiui prasidėjus gali pateikti savus papildomus įrodymus irpaaiškinimus dėl jam keliamų reikalavimų. Abi ginčo šalys bet kadaarbitražinio nagrinėjimo metu gali pakeisti ar papildyti savo ieškininiusreikalavimus ar prieštaravimus dėl ieškinio, išskyrus atvejus, kaiarbitražinis teismas pripažįsta jog netikslinga leisti tai daryti dėlpavėluoto jų pateikimo ar galimo ginčo nagrinėjimo užvilkinimo. Bet kuriuo atveju arbitražinis teismas turi būti gavęs visusdokumentus ir informaciją, kuri yra susijusi su ginču ir turi įrodomąjąreikšmę, Jeigu ieškovas nepateikia be pateisinamos priežasties dokumentų arįrodymų, reikalingų ginčui tinkamai išspręsti, jo nagrinėjimas gali būtinutrauktas. Jeigu atsakovas nepateikia reikalingos papildomos informacijosdėl jam pareikšto ieškinio, – arbitražinis teismas gali tęsti ginčonagrinėjimą, nelaikydamas tokį atsakovo poelgį savaiminiu ieškovoreikalavimų pripažinimu. Jeigu kuri nors ginčo šalis ar abi jos neatvykstabe pateisinamų priežasčių į posėdį, – arbitražinis teismas gali tęsti ginčonagrinėjimą ir priimti sprendimą joms nedalyvaujant. Arbitražiniam teismui taip pat nedraudžiama prisidėti prie įrodymųrinkimo ar jų tikslinimo. Jis gali pareikalauti, kad į posėdį būtųiškviesti liudytojai, juos apklausti, savo iniciatyva ar kuriai nors ginčošaliai prašant paskirti ekspertus, nurodyti jiems konkrečias užduotis,įpareigoti ginčo šalis pateikti ekspertizei reikiamus dokumentus, prekes irkitką. Ekspertas gali būti įpareigojamas dalyvauti arbitražinio teismoposėdyje ir žodžiu ar raštu pateikti savo išvadas bei atsakyti į jampateiktus klausimus). Į posėdį šalys gali pakviesti ir asmeniniusekspertus bei liudytojus, kad šie pateiktų išvadas ar duotų parodymusginčijamais klausimais. Kai reikia, arbitražinis teismas arba šalis, arbitražinio teismopaskatinta, gali kreiptis į kompetentingą savos šalies ar užsieniovalstybės teismą dėl paramos, renkant ar patikslinant įrodymus.Valstybiniai teismai gali įvykdyti arbitražinio teismo prašymą, remdamiesitarptautinėmis sutartimis bei šalies įstatymuose nustatyta įrodymų rinkimotvarka.

8. SPRENDIMO PRIĖMIMAS IR NAGRINĖJIMO UŽBAIGIMAS

Arbitražinis, kaip ir valstybinis, teismas nagrinėja ir sprendžiaginčus, remdamasis iš esmės teisės normomis, įstatymais. Tačiau, kitaipnegu valstybės teismas, arbitražinis teismas gali vadovautis ne tikarbitražo institucijos valstybės, bet šaliu susitarimu pasirinktaisįstatymais (vadinamosiomis taikomosios teisės normomis). Bet koks jųsusitarime nurodymas į kurios nors valstybės teisę, teisės sistemą arįstatymus visada traktuojamas kaip tiesioginė nuoroda į tos valstybėsmaterialinę teisę. Jei nėra šalių susitarime konkrečios nuorodos įtaikomąją teisę, ją nustato arbitražinis teismas, vadovaudamasis valstybiųkolizinės teisės normomis, taikytinomis konkretaus ginčo atveju. Nagrinėdamas ginčą ir priimdamas sprendimą dėl jo esmės, arbitražinisteismas visais atvejais turi atsižvelgti į šalių susitarimo (kontrakto)sąlygas, įstatymų reikalavimus, prekybos papročius, taikytinus konkrečiamsandoriui. Išimtį iš šios bendros taisyklės sudaro arbitražinis ginčonagrinėjimas, vadovaujantis ex aequo et bono (pagal teisingumą) arbaamiable compositeur (draugiško tarpininkavimo) principais. Tačiauarbitražinis teismas gali vadovautis šiais principais tik tada, kai ginčošalys tiesiogiai įgalioja jį tai daryti. Tokiu atveju arbitražinis teismasgali priimti sprendimą ne pagal kurios nors valstybės teisės reikalavimus,o vadovaudamasis vien teisingumo principais. Kai ginčą nagrinėja trys arbitrai ar daugiau, arbitražinio teismosprendimas priimamas (jeigu šalys nesusitarė kitaip) arbitrų balsų dauguma.Kai kuriuos procedūrinius ginčo nagrinėjimo klausimus gali išspręstiteismui pirmininkaujantis arbitras, jeigu jį tam įgalioja ginčo šalys arbavisi kiti šio teismo arbitrai. Arbitražinio teismo sprendimas visada įforminamas raštu ir jį turipasirašyti arbitrai. Jei ginčą nagrinėja trys arbitrai ar daugiau, pakanka,kad sprendimą pasirašytų jį priėmusių arbitrų dauguma, nurodant kitųarbitrų nepasirašymo priežastis. Arbitras arba arbitrai, atsisakępasirašyti sprendimą, turi teisę raštu išdėstyti savo atskirąją nuomonę,kuri pridedama prie sprendimo. Arbitražiniame sprendime turi būti nurodyti arbitrų, ginčo šalių beijų atstovų vardai, pavardės, pilietybė, gyvenamoji vieta ar būstiniųadresai, taip pat arbitražinės rinkliavos suma, bylos nagrinėjimo išlaidosbei jų paskirstymas tarp ginčo šalių. Jeigu ginčo šalys nesusitaria kitaip,arbitražinio teismo sprendimas turi būti motyvuotas. Jame turi būtinurodyti teisiniai pagrindai ir kiti motyvai, kuriais remiantis ieškinystenkinamas ar atmetamas. Sprendime taip pat turi būti nurodyta jo priėmimodata ir vieta. Laikoma, kad jis priimtas toje vietoje, kuri nurodytasprendime. Kiekvienai iš ginčo šalių įteikiamas sprendimo originalas ar jonuorašas. Arbitražinio nagrinėjimo metu ginčas gali būti sureguliuotas irkompromiso būdu. Tokiu atveju arbitražinis teismas nagrinėjimą nutraukiair, šalims pageidaujant, priima sprendimą, kuriame nurodoma, kad ginčassureguliuotas kompromiso būdu šalių sutartomis sąlygomis. Šis sprendimasturi tokią pat galią ir lygiai taip pat yra privalomas vykdyti, kaip ir betkoks kitas arbitražinio teismo sprendimas, priimtas išsprendus ginčą išesmės. Arbitražinis nagrinėjimas paprastai baigiamas, kai priimamas galutinisarbitražinio teismo sprendimas. Be to, ginčo nagrinėjimas nutraukiamas,kai ieškovas atsisako savo reikalavimo arba šalys susitaria nagrinėjimąnutraukti, taip pat kai arbitražinis teismas nusprendžia, kad tolesnisnagrinėjimas dėl kokių nors priežasčių tampa netikslingas arba neįmanomas.Baigus nagrinėjimą ginčo išsprendimu ar nutraukus jį kitais pagrindais,baigiasi ir arbitražinio teismo įgaliojimai. Vėliau jis tegali tikištaisyti sprendime įsibrovusias rašybos ar aritmetines klaidas pateiktisprendimo ar kurios nors jo dalies išaiškinimą, jeigu to pageidauja kurinors ginčo šalis. Kai prašo ginčo šalys, arbitražinis teismas gali priimti

papildomą sprendimą, tačiau tik dėl tų reikalavimų, kurie buvo pareikštiarbitražinio nagrinėjimo metu ir nebuvo aptarti priimtame sprendime.

9. SPRENDIMO ĮSITEISĖJIMAS IR APSKUNDIMAS

Arbitražinių teismų sprendimai įsiteisėja nuo jų priėmimo momento, yraneskundžiami ir turi būti šalių geravališkai bei tiksliai nustatytu laikuįvykdyti. Tačiau kai kurių valstybių įstatymuose ir kai kuriuosetarptautiniuose aktuose numatyti tam tikri atvejai, kai arbitražinių teismųsprendimai gali būti apskųsti valstybės teismui, prašant panaikinti arbasustabdyti jų vykdymą. Pvz., pagal UNCITRAL Tarptautinio komercinioarbitražo modelinį įstatymą (34 str.) valstybės teismas gali panaikintiarbitražinį sprendimą kai padavusi jam prašymą šalis pateikia įrodymus,kad: 1)viena iš šalių, sudarant arbitražinį susitarimą, buvo tam tikrumastu ne veiksni arba susitarimas negalioja pagal įstatymus, kuriuos šalyssusitarė taikyti, o jei nuorodos į taikomąją teise nėra – negalioja pagaltos šalies, kur buvo priimtas arbitražinio teismo sprendimas, įstatymus;arba 2)šalis nebuvo tinkamai informuota apie arbitro paskyrimą ararbitražinį nagrinėjimą arba dėl kitų svarbių priežasčių ji negalėjopateikti arbitražiniam teismui savo paaiškinimų; arba 3)sprendimas priimtas dėl ginčo, nenumatyto arbitražiniame susitarimear neatitinkančio jo sąlygų, arba tame sprendime yra nuostatų klausimais,kurių ne apima arbitražinis susitarimas; arba 4)arbitražinio teismo sudėtis arba arbitražinio nagrinėjimo procedūrane atitiko šalių susitarimo. Galimi atvejai, kai arbitražinio susitarimo neatitinka ne visasarbitražinio teismo sprendimas, o tik atskiros jo dalys. Tada, jeiguarbitražinio teismo sprendimo dalys klausimais, kuriuos apima arbitražinissusitarimas, gali būti atskirtos nuo tų sprendimo dalių ar tų klausimų,kurių jis neapima, tai gali būti panaikintos tik tos arbitražinio teismosprendimo dalys, kurių nuostatos neatitinka arbitražinio susitarimo sąlygų. Valstybės teismas, vadovaudamasis nacionaliniais įstatymais, paprastainaikina ir tuos arbitražinio teismo sprendimus, kai nustato, kad ginčoobjektas negali būti arbitražinio nagrinėjimo dalyku arba arbitražinioteismo sprendimas prieštarauja toje valstybėje įtvirtintiems pagrindiniamsteisės principams, viešajai tvarkai ir moralei. Valstybės teismas, gavęs prašymą dėl arbitražinio teismo sprendimopanaikinimo, gali, jeigu to pageidauja ginčo šalys, sustabdyti nustatytamlaikui naikinamojo sprendimo priėmimą ir tokiu būdu sudaryti arbitražiniamteismui sąlygas atnaujinti nagrinėjimą arba imtis kitų veiksmų, kurie,valstybės teismo nuomone, yra būtini, siekiant pašalinti arbitražinioteismo sprendimo naikinimo pagrindą.

10. SPRENDIMŲ PRIPAŽINIMAS IR VYKDYMAS

Jau pats arbitražo, kaip privataus (visuomeninio) būdo ginčuiišspręsti savanoriškas pasirinkimas, nusako, kad ir arbitražinio teismosprendimai turi būti geravališkai ir savanoriškai įvykdyti. Iš esmės taipyra ir tikrovėje. Didžiąją arbitražinių teismų sprendimų daugumą tiksliaiįvykdo pačios ginčo šalys, be kokio nors išorinio spaudimo ar poveikio. Tiknedidelė arbitražinių sprendimų dalis įvykdoma priverstine tvarka,tarpininkaujant valstybinėms institucijoms. Šiuo metu užsienyje priimtųarbitražinių teismų sprendimų pripažinimas ir įgyvendinimas reguliuojamasdvišalėmis tarptautinėmis sutartimis dėl teisinio bendradarbiavimo irdaugiašale Niujorko 1958 m. konvencija “Dėl užsienio arbitražų sprendimųpripažinimo ir vykdymo”. Kiekviena valstybė yra sudariusi su kitomis šalimis dvišales(retkarčiais trišales) sutartis dėl teisinio bendradarbiavimo komercinėseir civilinėse bylose. Greta kitų klausimų jose reglamentuojama irarbitražinių teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimoir vykdymo tvarka. Pagal tas sutartis, kurios iš esmės nesiskiria (yratipinės), prašymas pripažinti ir įvykdyti arbitražinio teismo sprendimągali būti perduodamas tiesiogiai kompetentingoms kitos susitariančiosšalies institucijoms. Kartu su prašymu turi būti pateikiami šie dokumentai: 1)patvirtintas sprendimo nuorašas ir liudijimas, jog sprendimas yragalutinis ir gali būti vykdomas; 2)dokumentas, liudijantis, jog pralaimėjusi bylą šalis (jeigu jinedalyvavo arbitražinio teismo posėdyje) buvo tinkamai (pagal nacionalineteisę) informuota apie įvyksiantį arbitražinį nagrinėjimą, o jos negalėjimogintis dėl neveiksnumo atveju – turėjo galimybe būti atstovaujama. Šie dokumentai turi būti pateikiami kartu su jų vertimu į šalies,kurios prašoma sprendimą pripažinti ir įvykdyti, kalbą arba į anglų kalbą. Arbitražinio teismo sprendimai pripažįstami ir vykdomi pagal šalies,kurios pripažinimo ir įvykdymo prašoma, nacionalinę teisę. Teisminėinstitucija, kurios rašoma pripažinti ir įvykdyti sprendimą, bylos iš esmėspakartotinai nenagrinėja bet patikrina, ar sprendimas atitinka dvišalėjesutartyje įtvirtintas sąlygas. Lietuvos Respublika yra sudariusi dvišales teisinės pagalbos sutartissu Rusija, Moldova, Lenkija, Ukraina, Baltarusija, Latvija, Estija,Kazachstanu ir Turkija. Taigi visose šiose šalyse gali būti pripažinti irįvykdyti Lietuvoje įsteigtų arbitražinių teismų sprendimai. Žymiai platesnės arbitražinių teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymoperspektyvos atsiveria kai to siekiama minėtos Niujorko 1958 m. konvencijospagrindu. Šiuo metu suskaičiuojama apie 150 valstybių – šios konvencijosdalyviu, Lietuvos Respublikos Seimas ją ratifikavo 1995 m. sausio 17 d.Taigi arbitražinio teismo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje-Niujorko konvencijos dalyvėje yra pripažįstamas įpareigojančiu dokumentuir, pateikus jį kitos šalies – konvencijos dalyvės kompetentingaiinstitucijai, įgyvendinamas pagal toje šalyje nustatytą teismų sprendimųvykdymo tvarką. Kartu su prašymu kompetentingai kitos valstybėsinstitucijai turi būti pateikta: 1) nustatyta tvarka patvirtintasarbitražinio teismo sprendimo originalas arba jo nuorašas ir 2) autentiškasarbitražinis susitarimas arba tinkamai patvirtintas jo nuorašas. Jeiguarbitražinio teismo spendimas ir arbitražinis susitarimas surašyti neoficialia valstybės, į kurios kompetentingą instituciją kreipiamasi dėlsprendimo įvykdymo, kalba, – besikreipiančioji šalis turi pateikti tinkamaipatvirtintą tų dokumentų vertimą į oficialią tos šalies kalbą. Pripažinti ar vykdyti arbitražinio teismo sprendimą, nepaisant to,kurioje valstybėje jis buvo priimtas, gali būti atsisakyta tik remiantisminėtos Niujorko konvencijos 5 straipsnyje numatytais pagrindais, kurie išesmės sutampa su UNCITIRAL Tarptautinio komercinio arbitražo modeliniameįstatyme numatytais pagrindais, arbitražinį sprendimą panaikinti. Taiatvejai, kai ginčo šalis, prieš kurią nukreiptas sprendimas, pateikiakompetentingoms institucijoms įrodymus, kad: l) arbitražinio susitarimo šalys pagal joms taikomą įstatymą buvokuriuo nors mastu neveiksnios;

2)arbitražinis susitarimas negalioja pagal įstatymą, kuriam šalys tąsusitarimą subordinavo, o nesant nuorodos į tokį įstatymą – negalioja pagaltos šalies, kur buvo padarytas sprendimas, įstatymą; 3)šaliai, prieš kurią nukreiptas sprendimas, nebuvo reikiamai praneštaapie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinį nagrinėjimą arba dėl kitųpriežasčių ji negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų; 4)arbitražinio teismo sprendimas buvo padarytas dėl ginčo, kurionenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ararbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatųtokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinėišlyga. Tačiau, jeigu sprendimo nuostatos tais klausimais, kuriuos apimaarbitražinis susitarimas ar išlyga, gali būti atskirtos nuo sprendimonuostatų klausimais, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai taarbitražinio sprendimo dalis, kurioje yra nuostatos apimamais klausimais,gali būti pripažįstama ir vykdoma; 5)arbitražinio teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šaliųsusitarimo arba nesant tokio susitarimo, neatitiko tos šalies, kuriojevyko arbitražas, 6)sprendimas šalims dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino arsustabdė tos šalies, kurioje jis buvo padarytas, arba tos šalies, kuriosįstatymai buvo taikomi, kompetentinga valdžios institucija. Gali būti taip pat atsisakyta pripažinti ir vykdyti arbitražinioteismo sprendimą, jei to prašomos valstybės, kompetentinga valdžiosinstitucija nustato, kad: a)ginčo objektas pagal šios šalies įstatymus negali būti arbitražinionagrinėjimo dalykas; b)to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šaliesviešajai tvarkai. Jeigu kompetentingai valdžios institucijai pateiktas prašymaspanaikinti ar sustabdyti arbitražinio teismo sprendimo vykdymą, tai toprašoma institucija prireikus gali atidėti klausimo sprendimą irprašančiosios šalies pageidavimu įpareigoti antrąją šalį pateikti ieškiniuiužtikrinti reikiamas garantijas.

IŠVADOS IR SIŪLYMAI

Populiari nuomonė, kad sėkmingai veikiančioje teisės sistemoje ginčųgalima išvengti ar bent jau taikiai juos išspręsti. Laikomasi pozicijos,kad ginčą, arba, tiksliau pasakius, konfliktai, dėl kurių kyla ginčai, turitam tikrų vertingų savybių ir todėl nėra visiškai nepageidaujami, o teisėsbūdingesnė funkcija – valdyti konfliktus nei juos slopinti ar spręsti.Naudojimasis teise sprendžiant ginčą visuomet yra fakultatyvinė procedūra,pasirenkama dėl jos trumpalaikės ar ilgalaikės naudos vienai ar keliomsginčo šalims. Ginčas reiškia konkretų nesutarimą, susisijusį su teisėmis arinteresais, dėl kurių šalys reiškia pretenzijas, priešpriešiniusreikalavimus, paneigimus ir t.t. Net ir išsprendus ginčą neišvengiamailieka priešiškumas. Dauguma tarptautinių ginčų nėra išsprendžiami naudojantis formaliumechanizmu. Dauguma konfliktų sureguliuojami derybomis, visi ginčai net irnetinka būti sprendžiami taikant teisę Daug, o gal ir dauguma tarptautinių ginčų, perduodamų spręsti pagalprocedūrą, kuri numato kuria nors forma trečiosios šalies priimamąsprendimą, yra komerciniai, dauguma jų kyla dėl valstybių ir privačiųkorporacijų sudarytų susitarimų sąlygų . Lietuvos ekonomikos perėjimas iš centralizuoto planavimo į laisvosrinkos sistemą vis dar išlieka sudėtingu procesu, reikalaujančiu sukurti netiktai naujas institucijas, bet ir įdiegti teisinį laisvos valstybėsegzistavimo pagrindą. Siekiant tapti Vakarų šalių prekybos partnereLietuvoje priimta nemažai teisinių aktų įtvirtinančių rinkos ekonomikosfunkcionavimą. Tarptautinių komercinių sutarčių srityje Lietuva 1995 metaistapo Niujorko 1958 metų konvencijos šalimi dėl užsienio arbitražopripažinimo. 1996 metais buvo priimtas komercinio arbitražo įstatymas,kuris atitinka UNICTRIAL modelį, taip pat įkurtos dvi tarptautinėsasociacijos. Žvelgiant tolyn, jai reikia pritraukti ir išlaikyti užsienioinvesticijas. Priimti įstatymai reguliuojantys komercinį arbitražą yražymus žingsnis reikiama linkme. Sekančiais žingsniai reikia įtvirtinti, kadšie principai taptų neatskiriama ekonominės ir teisinės sistemos dalimi.Siekdama išnaudoti geografinę poziciją tarp Rytų ir Vakarų Lietuva turivystyti užsienio valstybių arbitražo sprendimų pripažinimą ir suderinamumą,kuris padėtų pritraukti potencialius užsienio investuotojus. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, arbitražai nėra labaipopuliarūs. Teisingumo viceministras pastebėjo, kad ir šiuo metu Lietuvojeveikiančio Vilniaus tarptautinio komercinio arbitražo paslaugomis naudojasigana mažai verslininkų. Tokį nepopuliarumą įtakoja informacijos apiearbitražus ir jo procedūras trūkumas, taip pat ir paties arbitražopaslaugos, kurios ne ką mažiau kainuoja nei bendrosios kompetencijosteismų. Arbitražų paslaugos naudingos tik tuomet, kai verslininkai visiškaipasitiki nepriklausomo arbitro sprendimu ir yra pasiruošę geranoriškai jįįvykdyti. Arbitražo sprendimai vykdomi per teismų sistemą, teismas turiteisę įstatymo nustatytais pagrindais netaikyti priverstinio vykdymo.Tokiais atvejais arbitražo procedūra nėra nei pigesnė nei trumpesnė. Tačiautai išlieka arbitražo privalumais, kai abi šalys pasiruošę taikiai spręstiginčą. Ginčų sprendimas tarptautiniuose komerciniuose arbitražuoseneatsiejamas ne tik tarptautinės teisės, bet visų įmanomų išspręstitarptautinių ginčų ir konfliktų būdų – dalis. Lietuvoje galėtų būti labiauplėtojamas prieš tai išaiškinant fiziniams ir juridiniams asmenims josvarbą ir tolimesnę naudą, siekiant tarptautinio susitarimo.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija: Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. Referendume.- Vilnius: Teisinės informacijos centras prie teisingumo ministerijos, 1996.-86 p. 2. Niujorko 1958m. konvencija „Dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo“, LR Seimo ratifikuota 1995 m. sausio 17 d.,Valstybės Žinios, 1995.- 10-208. 3. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas, 1996 04 02, Nr. I-1274, Valstybės Žinios, 1996, 39-961. 4. Collier J. Lowe V. Ginčų sprendimas tarptautinėje teisėje. Institucijos ir procedūros. Vilnius: Eugrimas, 2000.- 451p. 5. Dominas G., Mikelėnas V. Tarptautinis komercinis arbitražas Vilnius: Justitia, 1995.- 408p. 6. Ivanauskienė E. Komercinių arbitražų sprendimų įgyvendino aktualijos// Tiesė apžvalga.-, Kaunas: VDU, 2000.- 56p 7. Šatas J. Arbitražas tarptautinėje komercijoje, Kaunas: Technologija, 1998.-148p. 8. Valentinas Mikelėnas. Užsienio teismų ir arbitražų sprendimų pripažinimas ir vykdymas Lietuvos Respublikoje (paskaitos, skaitytos Lietuvos teisėjų mokymo centre, metmenys), Vilnius: Šviesa, 1999.- 89p. 9. Vilniaus tarptautinio komercinio arbitražo tarpininkavimo ir taikinimo procedūros reglamentas. Brošiūroje „Vilniaus tarptautinis komercinis arbitražas“ (VTKA):reglamentai, taisyklės, arbitrai“. Vilnius: Lietuvos teisininkų draugija. 1996.-56