Įvadas
1945 metais pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pasaulis negalėjo ramiau atsipūsti ir užmiršti karo atneštą skausmą, baimę, nerimą ir padarytus nuostolius. Vietoj ramaus pokario laikotarpio jį sudrebino žinia apie naują karą, tiksliau jo atmainą, taip vadinamąjį Šaltąjį karą. Pasaulio ypač Europos saugumas ėmė priklausyti nuo SSRS ir JAV nacionalinės politikos. Vakarų Europos saugumą suponavo NATO, o Rytų – Varšuvos sutarties organizacija. Tačiau pamažu Vakarų Europos valstybės ėmė suvokti, kad be politinio ir ekonominio bendradarbiavimo nebus nei saugumo, nei taikaus sugyvenimo. Įgyvendinus Maršalo planą, Europos valstybių ekonomika po truputėlį atsigavo. Būtent tai tūrėjo įtakos naujų organizacijų kūrimuisi, kurios tūrėjo užtikrinti politinį stabilumą bei saugumą. Viena iš svarbiausių to meto organizacijų, daugiausia prisidėjusi prie Europos taikos ir kolektyvinio saugumo užtikrinimo, buvo Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija (ESBO).Savo veiklos pradžioje ši organizacija buvo žinoma kaip Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencija (ESBK). Šaltojo karo laikotarpiu NATO ir Varšuvos bloko valstybėms nepajėgiant susitarti kitose tarptautinėse institucijose, būtent ESBK tapo pagrindiniu Rytų – Vakarų dialogo forumu. Rytų – Vakarų kompromisą atspindėjo Helsinkio Baigiamojo Akto pagrindinės nuostatos. Šio akto priėmimas sąlygojo tik ką įsikūrusios organizacijos pripažinimą ir sėkmingą veiklą ir raidą.ESBO tapo didžiausia Europos regionine tarptautine organizacija. Dabar ji vienija 55 valstybes. ESBO priklauso ne tik visos Europos valstybės (48 valstybės), bet ir Turkija, kurios tik nedidelė teritorija yra Europoje, o taip pat ir JAV, Kanada bei visos buvusios SSRS Vidurinės Azijos respublikos (Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikistanas, Turkmėnistanas, Uzbekistanas) .1991 metų rugsėjo 10 dieną ir Lietuva prisijungė prie ESBK valstybių – dalyvių. Būtent šios organizacijos dėka Rusijos kariuomenė buvo priversta pasitraukti iš Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių teritorijos. Tai sąlygojo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įtvirtinimą ir jos tarptautinį pripažinimą.Tikslas: išanalizavus mokslinę literatūrą, aptarti Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) raidą ir Lietuvos integraciją į ją.Uždaviniai:1. Remiantis moksline literatūra aptarti ESBO institucinę struktūrą.2. Nustatyti ESBO saugumo strategijos komponentus.3. Apžvelgti ESBO susikūrimą, raidą ir plėtrą.4. Išsiaiškinti Lietuvos padėtį pokario laikotarpiu ir integraciją į ESBO.ESBO institucinė struktūra
Vykstant ESBK transformacijai į tarptautinę organizaciją sudėtingesnė tapo ir jos struktūra. Visas jos institucijas sąlygiškai galima skirstyti į politines ir vykdančias operacines funkcijas. Prie pirmųjų priskirtini valstybių dalyvių arba jų vyriausybių vadovų susitikimai, Ministrų taryba (MT), Vyresnioji taryba ir Nuolatinė taryba. Operacinė veikla, vykdant politinių institucijų sprendimus, užsiima įvairūs pareigūnai ir institucijos. Tai – veikiantysis pirmininkas (Chairman-in-Office), generalinis sekretorius, tautinių mažumų reikalų vyriausiasis komisaras (TMRVK), Sekretoriatas, Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuras, taip pat įvairios trumpalaikės ir ilgalaikės misijos. Šių institucijų ir pareigūnų kompetencija ir funkcijos yra šios:1. Aukščiausio lygio (viršūnių) susitikimai. Jie vyksta kartą per dvejus metus ir priima principinius nutarimus organizacijos veiklos ir tolesnės raidos klausimais, nustato prioritetus ir orientyrus aukščiausiu politiniu lygiu.2. Ministrų taryba (MT). Tai – pagrindinė sprendimų priėmimo ir vykdomoji institucija, kurią sudaro valstybių dalyvių užsienio reikalų ministrai. Taryba renkasi mažiausiai kartą per metus, paprastai baigiantis kiekvienai pirmininkavimo ESBO kadencijai.3. Vyresnioji taryba. Joje valstybėms atstovauja užsienio reikalų ministerija politikos direktorių lygio pareigūnai. Taryba renkasi mažiausiai du kartus per metus. Ji yra atsakinga už organizacijos veiklos administravimą ir koordinavimą, svarsto pagrindinius biudžeto klausimus.4. Nuolatinė taryba. Ji susideda iš valstybių dalyvių nuolatinių atstovų, ren¬kasi karta, per savaitę, taip pat gali buti šaukiama esant būtinumui bet kada. Nuolatinė taryba yra nuolatinė politinių konsultacijų ir sprendimų priėmimo visais organizacijos veiklos klausimais institucija.5. Saugumo ir bendradarbiavimo forumas (SBF). Jis susideda iš valstybių narių delegacijų prie ESBO atstovų, susitinka kartą per savaitę konsultacijoms ir deryboms dėl konkrečių priemonių, susijusių su saugumo ir stabilumo Europoje stiprinimu. Pagrindiniai forumo tikslai yra derybos dėl ginklavimosi kontrolės, nusiginklavimo ir pasitikėjimo bei saugumo stiprinimo priemonių, reguliarus bendradarbiavimas ir konsultacijos tam, kad kiek įmanoma būtų sumažinta konfliktų galimybė. Jis taip pat yra atsakingas už pasitikėjimo ir saugumo užtikrinimo priemonių (PSUP) įgyvendinimą, kurio viena iš kon¬trolės formų yra kasmetiniai įgyvendinimo vertinimo susitikimai ir kiti renginiai, kurių tikslas – didinti tarpusavio pasitikėjimą.6. Veikiantysis pirmininkas (toliau — pirmininkas) yra aukščiausias ESBO pareigūnas, atsakingas už organizacijos kasdienę veiklą, jos koordinavimą ir konsultacijas. Juo vieneriems metams skiriamas valstybės, kuri paskutinė rengė MT sesiją, užsienio reikalų ministras. Pirmininkas gali pasinaudoti vadinamojo ISBO Trejeto (Troikos), kurį sudaro ankstesnis, esamas ir busimaspirmininkas, pagalba, atsiskaitydamas už savo veiklą MT ir Vyresniajai tarybai. Be to, pirmininkas gali inicijuoti specialiųjų tikslų grupių (Ad Hoc Steering Groups) steigimą. Tokios grupės teikia parama. pirmininkui, užkertant kelią konkretiems konfliktams, reguliuojant krizes ir sprendžiant ginčus. 7. Generalinis sekretorius yra skiriamas MT trejiems metams. Jis veikia kaip pirmininko atstovas ir padeda pirmininkui jo veikloje, siekiant ESBO tikslų įgyvendinimo, kartu su pirmininku rengia svarbiausius susitikimus ir užtikrina priimtų sprendimų vykdymą. Generalinis sekretorius yra aukščiausias organizacijos administracinis pareigūnas.8. Tarptautinių mažumų reikalų vyriausiasis komisaras (TMKVK). Šį pareigūną, kurio būstinė yra Hagoje, skiria MT, remdamasi konsensusu, rekomendavus Vyresniajai tarybai, trejiems metams. Jis turi užtikrinti kuo ankstesnę konfliktų revenciją ir prireikus imtis skubių veiksų dėl įtemptų situacijų susijusių su tautinių mažumų problemomis ir galinčių potencialiai peraugti į konfliktą, kuris gali kelti grėsmę stabilumui, taikai ar pabloginti valstybių dalyvių santykius ESBO regione. Vyriausiasis komisaras nenagrinėja įsipareigojimus ESBO pažeidimų pavienių asmenų priklausančių kokiai nors tautinei mažumai, atžvilgiu, taip pat tautinių mažumų klausimų, susijusių su organizuotais terorizmo aktais.9. Sekretoriatas. Jam vadovauja generalinis sekretorius. Sekretoriato būstinė yra Vienoje, jis susideda iš keturių skyrių: veikiančiojo pirmininko paramos skyriaus, kuris yra atsakingas už ryšius su tarptautinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, santykius su spauda, visuomenes informavimą ir vadinamąjį ”ekonominį matmenį”; Konfliktą prevencijos centro, kuris padeda įgyvendinti visas akcijas, susijusias su ankstyvąją konfliktų prevencija, ir reguliuoti krizines situacijas, taip pat teikia pagalbą, šioje srityje ESBO misijoms; Konferencijų organizavimo skyriaus; Administracijos ir biudžeto skyriaus. Sekretoriatui taip pat yra pavaldus jo Prahos biuras, organizuojantis ir aptarnaujantis Vyresniosios tarybos susitikimus, taip pat kaupiantis organizacijos archyvus ir platinantis dokumentus.
10. Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuras, ankščiau žinomas kaip Laisvų rinkimų biuras, veikia Varšuvoje. Tai – pagrindinė ESBO institucija, teikianti paramą valstybėms dalyvėms bei koordinuojanti jų veiklą žmogaus teisių, demokratijos ir įstatymų viršenybės įgyvendinimo srityje. Biuras organizuoja ekspertų susitikimus ir seminarus, stebi rinkimus ir platina informaciją.11. Parlamentinė asamblėja (PA). 1991 metų kovą vykusioje ESBK valstybių parlamentarų konferencijoje, atsižvelgiant į Naujosios Europos Paryžiaus chartiją buvo pritarta įsteigti PA. Ši institucija, sudaryta iš 300 valstybėms dalyvėms atstovaujančių parlamentarų, veikia kartą per metus: vyksta sesijos, kurias organizuoja sekretoriatas Kopenhagoje, ir priimamos rekomendacinės rezoliucijos.12. Sutaikymo ir arbitražo teismas. Jis buvo įsteigtas remiantis 1992 metų gruodį pasirašyta ESBO sutaikymo ir arbitražo konvencija, įsigaliojusia 1994 metų gruodį. Teismas, kuris yra įsikūręs Ženevoje, nagrinėja valstybių – konvencijos dalyvių jam pateiktus ginčus .ESBO saugumo strategija: ją sudarantys komponentai
ESBO visuotinio saugumo koncepcija apima ne tik politinius ir karinius saugumo aspektus, bet ir juos sieja su žmogaus teisėmis ir laisvėmis bei rinkos ekonomikos funkcionavimu. Konfliktų prevencijos strategija savo ruožtu yra siejama su pasikeitusių konfliktų pobūdžiu. Jeigu Šaltojo karo metu didžiausią grėsmę saugumui Europoje kėlė įtempti tarptautiniai santykiai, tai vėliau ši grėsmė vis labiau sieja¬ma su kai kurių valstybių vidaus konfliktais, kurie galėjo destabilizuoti padėtį ir turėti neigiamą padarinį tarptautiniam saugumui. Todėl konfliktų prevencijos stra¬tegija negalėjo palikti nuošalyje valstybių vidaus stabilumo problemų, kurios dažnai yra susijusios ir su žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimu bei ekonominiu šių valstybių stabilumu. Neatsitiktinai jau 1975 metų Helsinkio viršūnių pasitarime ESBK saugumo strategija buvo suprantama kaip sudaryta iš keleto komponentų. Tai – politinis ir karinis matmuo, sudarantis vadinamąją ,,pirmąją pintinę”, ekonominis matmuo – ,,antroji pintinė” ir žmogaus teisės bei su tuo susiję klausimai – ,,trečioji pintinė”.
Karinis saugumo matmuo
Vienas iš ESBO tikslų – į ją įeinančių valstybių jungtinio saugumo (co-operative security) užtikrinimas, o viena iš ESBO saugumo koncepcijos maksimumų yra šalių įsipareigojimas nedidinti savo saugumo kitų šalių saugumo sąskaita. Tačiau ESBO, nebūdama gynybine organizacija, šalims nesuteikia ir atitinkamų garantijų. ESBO šalių saugumą pirmiausia siekia užtikrinti politinėmis priemonėmis, kurios daugiau ar mažiau siejamos ir su kariniais aspektais. Viena iš karinio saugumo užtikrinimo formų ESBO yra vadinamosios Pasitikėjimo ir saugumo užtikrinimo priemonės (PSUP). Šios priemonės buvo plėtojamos nuo pat ESBK proceso pradžios ir matyti Helsinkio Baigiamajame Akte, kuriame buvo konstatuota, kad šios priemonės turi prisidėti prie karinio konflikto pavojaus mažinimo. Tai pirmiausia buvo siejama su informacijos karinėje srityje keitimųsi. 1980-1983 metų ESBO Madrido peržiūros konferencija (the Madrid Follow-up Meeting) inicijavo specialios konferencijos pasitikėjimo ir saugumo stiprinimo ir nusiginklavimo Europoje klausimais sušaukimą. Ši konferencija, vykusi Stokholme 1984-1986 metais, priėmė specialų dokumentą gerokai sustiprinusį pasitikėjimo ir saugumo stiprinimo priemonių arsenalą. Viena iš dokumente užfiksuotų. naujovių buvo ta, kad čia pirmą kartą buvo susitarta dėl privalomo vienašalio karinių pratybų inspektavimo.1986-1989 metų Vienos Peržiūros konferencijoje buvo nuspręsta nusiginklavi¬mo klausimus svarstyti derybose dėl PSUP. Šių derybų rezultatas buvo 1990 metų lapkričio 17 dieną priimtas Vienos dokumentas, kuris dar labiau išplėtė keitimąsi informacija apie šalių ginkluotąsias pajėgas, jų išsidėstymą ir apginklavimą, planavimą šiose srityse. Šis Vienos dokumentas išplėtė ir kitų šalių inspektavimo galimybes bei numatė visiškai naujus ryšių palaikymo ir tarpusavio konsultacijų būdus, kuriais numatyta kontaktuoti ekstremaliais karinių incidentų atvejais. Su ESBO yra glaudžiai susijusi ir Atviro dangaus sutartis (Treaty on Open Skies), nors formaliai derybos dėl jos sudarymo ir nebuvo ESBO proceso dalis. Ši sutartis, pasirašyta 1992 metų kovą ir reguliuojanti stebimųjų skrydžių, virš valstybių – sutar¬ties dalyvių teritorijų režimą faktiškai buvo ESBO sutartimi dėl pasitikėjimo priemonių karinėje srityje tęsiniu.1992 metų kovo 4 dieną priimtas naujas Vienos dokumentas dėl pasitikėjimo ir saugumo stiprinimo priemonių papildė 1990 metų dokumentą. Derybos dėl tolesnio PSUP plėtros nuo 1992 metų buvo tęsiamos SBF (Saugumo ir bendradarbiavimo forumas), t. y. specialiuose kas savaitę vykstančiuose valstybių atstovų prie ESBO susitikimuose.SBF 1993 metų lapkritį susitarė dėl papildomų priemonių, įpareigodamas šalis teikti detalesnę informaciją apie gynybos politiką ir doktrinas, ginkluotųjų pajėgų planavimą, biudžetą, numatė tolesnį kontaktų ir bendradarbiavimo karinėje srityje plėtimą, skaidrumo (transparency) didinimą, stabilizuojančias priemones lokalinių krizių atvejais ir kt.1994 metų lapkritį SBF priėmė naują dokumentą, išplėčiantį ankstesnes nuostatas. Be to, tais pačiais metais buvo susitarta dėl principų reguliuojančių branduolinio, cheminio ir biologinio ginklo neplatinimą, raketų, galinčių gabenti masinio naikinimo ginklus, perdislokavimą ir kt. Šis dokumentas vėliau buvo įtrauktas į 1994 metų Budapešto viršūnių pasitarimo nutarimus.Nors ir tapusi tarptautine organizacija, kurios vienas iš tikslų yra stiprinti visų valstybių narių saugumą, ESBO kol kas negali suteikti savo narėms pakankamų saugumo garantijų. Tai lemia pats šios organizacijos politinis, bet ne gynybinis pobūdis, kuris grindžiamas narių įsipareigojimu nedidinti savo saugumo kitų or¬ganizacijos narių sąskaita. Pagrindiniai organizacijos principai jos narių saugumo užtikrinimo srityje išdėstyti 1994 metų Budapešto viršūnių pasitarimo priimtame Saugumo politinių – karinių aspektų kodekse bei Lisabonos viršūnių pasitarimo Deklaracijoje dėl bendro ir visapusiško Europos saugumo modelio XXI amžiui. Šiuose dokumentuose užfiksuota ESBO priklausančių valstybių teisė jungtis į dvišales ir daugiašales gynybines sąjungas, teisė į neutralitetą, galimybė laisvai pasirinkti ar pakeisti susitarimus dėl savo saugumo. ESBK jungtinio saugumo koncepcija Li¬sabonos deklaracijoje grindžiama tuo, kad saugumas yra neatsiejamai susijęs su demokratija, žmogaus teisių, ir pagrindinių laisvių gerbimu, įstatymų viršenybe, rinkos ekonomika ir socialiniu teisingumu. Apskritai Lisabo¬nos deklaracija iš esmės nedavė nieko naujo, stiprinant organizacijos narių saugu¬mo garantijas, nors tokių bandymų ir buvo. Tačiau, apskritai, dalyvavimas ESBO sudaro galimybes internacionalizuoti ir ginti atskirų valstybių saugumo interesus. Tokios galimybės sietinos su įvairiais ESBO mechanizmais ir institucijomis. ESBO Nuolatinė taryba sudaro galimybę valstybėms operatyviai kelti savo problemas, susijusias su organizacijos narių įsipareigojimų vykdymu, bei reikalauti adekvataus jų sprendimo kitose ESBO institucijose.
Antra vertus, ESBO, skirtingai nuo gynybinių sąjungų yra nuolat besiplėtojanti tarptautinio bendradarbiavimo institucija, ir joje pačioje vykstantys pokyčiai, teikia perspektyvų ir jos saugumo komponentui tobulinti. Šiame kontekste reikšmingos Lisabonos deklaracijos nuostatos, numatančios toliau tęsti diskusijas dėl vadinamojo saugumo modelio, kurio tikslas, be kita ko, toliau plėtoti Lisabonos ir kituose ESBO dokumentuose užfiksuotus įsipareigojimus bei mechanizmus saugumo užtikrinimo srityje, stiprinti bendradarbiavimą su kitomis saugumo organizacijomis. Be to, į Lisabonos deklaraciją įtraukta formuluotė, kad bus svarstoma Europos Saugumo chartijos kūrimo galimybė. Tai duoda pagrindo manyti, kad saugumo matmuo ESBO raidos procese gali buti sustiprintas.ESBO ekonominis matmuoESBK valstybių dalyvių bendradarbiavimas ekonomikos, mokslo ir technologijų bei aplinkos apsaugos srityje nuo pat Helsinkio proceso pradžios buvo suprantamas kaip vienas iš visuotinio saugumo koncepcijos komponentų. Šio bendradarbiavimo svarba pabrėžta ir Helsinkio Baigiamajame akte, tikintis, kad tai padės valstybėms, turinčioms skirtingas ekonomines ir socialines sistemas, Šaltojo karo metais sustiprinti politinį stabilumą ir saugumą. Tačiau šio bendradarbiavimo tikslas buvo ne įgyvendinti specialias programas ar projektus, o sudaryti politines ekonominio ben¬dradarbiavimo sąlygas.Ekonominio matmens problemos po Helsinkio viršūnių susitikimo buvo gvildenamos 1977-1978 metų Belgrado, 1980-1983 metų Madrido susitikimuose, tačiau, kaip ir žmogiškojo matmens srityje, politinė konfrontacija neleido pasiekti didesnės pažangos. Tik po Vienos peržiūros konferencijos 1986-1989 metais buvo gerokai pasistūmėta pirmyn. Organizuota keletas konferencijų, kurių metu jau pašalinti svarbiausi pozicijų skirtumai šioje srityje ir susitarta dėl bendrų vertybių. 1990 metų pavasarį Bonoje vykusios konferencijos, skirtos ekonominiam bendradarbiavimui Europoje, dokumentuose jau formuluojamas konfrontacijos atsisakymas ir perėjimas prie bendromis vertybėmis bei principais grindžiamos ekonomikos. Tuo iš esmės ir buvo sukurtas politinis efektyvaus ekonominio bendradarbiavimo pagrindas. Tai pabrėžta ir 1990 metų lapkritį Paryžiaus viršūnių susitikime. Jame priimtoje Naujosios Europos Paryžiaus chartijoje buvo užfiksuotas šalių siekimas plėtoti rinkos ekonomiką ir įsipareigojimas teikti visapusišką pagalbą demokratinėms šalims, pereinančioms į laisvosios rinkos ekonomiką bei užtikrinti jų integraciją į tarptautinę ekonominę ir finansinę sistemą.1992 metais ESBK taryba nusprendė steigti vadinamąjį Ekonominį forumą kaip vieną iš VPK darbo formų. Vykdydama šį nutarimą Vyresnioji taryba susitinka kartą per metus aptarti ir šalinti politines problemas, kylančias pereinant į rinkos ekonomiką. Budapešto ir Lisabonos viršūnių susitikimų dokumentai rodo siekį toliau stiprinti ESBO ekonominį matmenį, regioninį bendradarbiavimą ir atsakomybę aplinkos apsaugos srityje. Tai itin aktualu valstybėms, turinčioms ekonominių perėjimo iš administracinės į rinkos ekonomiką problemų. Jie sudaro galimybes per specialias ESBO institucijas dalyvauti koordinuojant tarptautinį ekonominį bendradarbiavimą, pirmiausia ESBO ekonominiame forume. Šiuose forumuose dalyvauja ir kitos tarptautinės ekonominės organizacijos, tokios kaip TVF, ERPB, Europos investicijų bankas ir kt.ESBO žmogiškasis matmuo
Žmogiškojo matmens terminas ESBO kontekste yra vartojamas apibudinti principus, standartus ir visą organizacijos veiklą, susijusią su žmogaus teisių apsauga, humanitariniais klausimais, tautinėmis mažumomis, demokratijos ir teisės viršenybės užtikrinimu.Pirmieji 1975 metais prasidėjusio ESBO proceso rezultatai, užfiksuoti Helsinkio Baigiamajame akte, buvo kuklūs. Akto nuostatos užfiksavo įsipareigojimą plėsti kontaktus tarp valstybių dalyvių gyventojų, garantuoti šeimų ryšius, palankiau spręsti šeimų susijungimo klausimus, sudaryti daugiau galimybių kelionėms dėl asmeninių ir profesinių priežasčių individualiam ir kolektyviniam turizmui, jaunimo susitikimams, gerinti informacijos skleidimo, gavimo ir keitimosi ja sąlygas bei kt.1977-1978 metų Belgrado susitikimas (Follow-up meeting) , vykęs Rytų ir Vakarų santykių įtempimo laikotarpiu, tik pakartojo valstybių poziciją, suformuluotą Helsinkio Baigiamajame akte.1980-1983 metų Madrido susitikimas taip pat labai nepasistūmėjo į priekį. Susitikimo priimtame dokumente šalys įsipareigojo gerbti individo laisvę pasirinkti ir praktikuoti savo religiją, darbininkų teises laisvai steigti profesines sąjungas ir dalyvauti jų veikloje.Vienos Follow-up konferencija, vykusi nuo 1986 metų rugsėjo iki 1989 metų sausio, tapo lūžio periodu Helsinkio procese, Rytų blokui pamažu atsisakant senų stereotipų ir konfrontacijos, pirmiausia žmogaus teisių apsaugos srityje. Konferencijos 1989 metų sausio 19 dieną priimtame Baigiamajame dokumente Sovietų Sąjunga ir Varšuvos bloko šalys galutinai atsisakė ankstesnės savo doktrinos, jog žmogaus teisės yra atskirų valstybių vidaus reikalas. Šioje konferencijoje buvo pradėtas vartoti ir “Žmo¬giškojo matmens” terminas. Be to, Vienoje buvo nutarta sušaukti specialią konferenciją, skirtą humanitariniams klausimams ir sudarytą iš trijų susitikimų: 1989 metais – Paryžiuje, 1990 metais – Kopenhagoje ir 1991 metais – Maskvoje.Jau antrajame (Kopenhagos) susitikime buvo pasiekta bendradarbiavimo žmo¬giskojo matmens srityje pažanga. Be klasikinių žmogaus teisių ir laisvių, buvo įtrauktos ir nuostatos, reguliuojančios individų grupių, kurių teisės neužfiksuotos kituose tarptautiniuose dokumentuose (pavyzdžiui, žurnalistų, migrantų, čigonų), apsaugą.1991 metų liepą Ženevoje vykęs ekspertų susitikimas buvo skirtas tautinių mažumų teisių apsaugai, nes tautinių mažumų problemos, baigiantis šaltajam karui ėmė kelti vis didesnį pavojų ir tarptautiniam saugumui. Ekspertų parengtos rekomendacijos pateikia naujų galimybių, kurios užtikrintų tautinių mažumų efektyvesnį įtraukimą į demokratinius procesus ir jų teisių bei interesų apsaugą.1991 metų rugsėjo 10 dieną – spalio 4 dieną Maskvoje vykęs trečiasis žmogiškojo matmens konferencijos pasitarimas patvirtino vadinamąjį Maskvos mechanizmą, numačiusį ESBK ekspertų ir pranešėjų misijų, kurių tikslas – nustatyti, kaip ESBK dalyvaujančios valstybės vykdo prisiimtus įsipareigojimus žmogiskojo matmens srityje, sudarymą ir veiklos procedūras. Maskvos pasitarimo dokumente, buvo pirmą kartą žmogaus teisių gynimo istorijoje suformuluota nuostata, kad įsipareigojimai, kuriuos valstybės priėmė žmogiškojo matmens srityje, “yra klausimai, tiesiogiai ir teisėtai dominantys visas valstybes dalyves ir nėra tik kiekvienos valstybės vidaus reikalas”. Žmogaus teisių ir laisvių, demokratijos ir įstatymų viršenybės garantavimas atskirose valstybėse nuo šiol tapo visų ESBK valstybių dalyvių reikalu. Šiai tarpusavio santykių sričiai atitinkamai jau nebuvo galima laikyti Helsinkio Baigiamojo akto principo dėl nesikišimo į vidaus reikalus. Maskvos dokumente, be to, daug vietos skirta teismų nepriklausomumui užtikrinti ir suimtųjų teisėms. Vienos ir Maskvos susitikimai buvo ypač reikšmingi ESBO procesui, nes jų dokumentuose buvo įtvirtintas vadinamasis ,,žmogiskojo matmens mechanizmas”, kurio tikslas — padėti valstybėms palaikyti kontaktus, sprendžiant žmogaus teisių apsaugos klausimus, ir stebėti, kaip laikomasi prisiimtų įsipareigojimų.
Nors valstybės dalyvės dažnai nesinaudoja žmogiškojo matmens mechanizmo teikiamomis galimybėmis, Vienos mechanizmu buvo pasinaudota daugiau kaip 150 kartų. Dažniausiai prieš pasibaigiant šaltajam karui, Vakarų valstybės jį naudojo prieš tuo metu dar egzistavusio Rytų bloko valstybes. Juo taip pat keletą kartų buvo pasi¬naudota, sprendžiant tautinių mažumų problemas. Maskvos mechanizmu buvo naudojamasi gerokai rečiau ir paprastai dėl tautinių mažumų problemų.Veiksmingiau šias problemas reikia spręsti tolesnių valstybių dalyvių pastangų ir veiklos koordinavimu, kuris tūrėtų išplaukti iš naujų šios srities susitarimų. Taip manyti verčia pastarojo dešimtmečio krizės ir konfliktai, kurių šaknys dažnai yra įsisenėjusios tautinių mažumų problemos.1992 metų Helsinkio ir 1994 metų Budapešto viršūnių pasitarimuose, be kita ko, gana nemažai dėmesio buvo skirta žmogiškajam matmeniui. Helsinkio pasitarimo dokumentai suformulavo nuostatas dėl pabėgėlių ir perkeltųjų asmenų ir įsipareigojimus tarptautinės humanitarinės teisės srityje. Į Budapešto pasitarimo dokumentą taip pat buvo įtrauktos nuostatos, išplečiančios žmogiškojo matmens įsipareigojimus. ESBO įsipareigojimai žmogiškojo matmens srityje skiriasi nuo kitų žmogaus tei¬sių apsaugos įsipareigojimų. Tai pasireiškia pirmiausia tuo, kad, pabrėžiant jų išskyrimą iš išimtinės valstybių vidaus kompetencijos, tuo išreiškiamas jų santykis su saugumo problemomis. Kitaip tariant, ESBO veikla saugumo užtikrinimo srityje pasireiškia saugumo problemų derinimu su žmogaus ir nacionalinių mažumų teisių užtikrinimu, traktuojant tai kaip neatsiejamai susijusius dalykus.Kitas reikšmingas ESBO bruožas yra tas, kad joje tiek valstybių saugumo, tiek ir žmogiškojo matmens problemos traktuojamos kaip nedalomos ir tai suponuoja vals¬tybių dalyvių atsakomybę už visos organizacijos tikslų įgyvendinimą, kuri pasireiš¬kia teikiant įvairią pagalbą kitoms šalims. Tokia pagalba yra ypač aktuali valstybėms, neseniai atsikračiusioms totalitarinių režimų ir kuriančioms atvirą demokratinę visuomenę.Viena iš svarbiausių institucijų, teikianti pagalbą, šalims, yra minėtas Varšuvoje įsikūręs Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuras, tačiau ir daugelis kitų ESBO institucijų turi tokią galimybę. Savo veikloje žmogiškojo matmens srityje ESBO didelę reikšmę skiria ryšiams su nevyriausybinėmis organizacijomis kaip vertingam informacijos šaltiniui žmo¬gaus teisių apsaugos srityje. Jos taip pat padeda stebėti, kaip vykdomi prisiimti įsipareigojimai. Nuo 1993 metų nevyriausybinėms organizacijoms suteikta galimybė dalyvauti ESBO konferencijose. 1994 metų Budapešto peržiūros konferencijoje dalyvavo 305 nevyriausybinių organizacijų atstovai. Konferencijai taip pat buvo pateiktos 57 nevyriausybinių organizacijų ataskaitos, iš kurių matyti, kaip kai kurios valstybės vykdo įsipareigojimus.ESBO istorinė raida ir bendra charakteristika
Europos saugumo konferencijos sušaukimo idėją pirmą kartą pasiūlė Tarybų Sąjunga 1954 m. vasario mėnesį. Vėliau šį pasiūlymą Varšuvos sutarties dalyvės keletą kartų pakartojo įvairiomis progomis. Šiuos pasiūlymus apsprendė jų planai įtvirtinti pokarinių sienų neliečiamumą, išgauti Vokietijos Demokratinės Respublikos pripažinimą, plėsti ekonominį ir mokslinį bendradarbiavimą tarp Rytų ir Vakarų, pasiekti, kad Vokietijos Federacinė Respublika nebūtų prileista prie branduolinės ginkluotės, apsvarstyti kai kurias priemonės kariniam įtempimui mažinti, taip pat likviduoti Šiaurės Atlanto sutarties (NATO) ir Varšuvos sutarties organizacijas, pakeičiant jas nauja Europos saugumo sistema. Vienas iš politinių šių iniciatyvų tikslų, ko neslėpė ir patys konferencijos iniciatoriai, buvo JAV įtakos Europoje mažinimas. 1969 metų pabaigoje NATO Taryba pirmą kartą oficialiai atsiliepė į Rytų bloko pasiūlymus, priimtoje deklaracijoje sutikdama su konferencijos sušaukimo idėja su sąlyga, kad joje dalyvaus JAV ir Kanada. Taigi 1969 metais Helsinkyje prasideda JAV ir SSRS derybos dėl strateginių ginklų apribojimo. Tai buvo pradžia taip vadinamojo Helsinkio akto atsiradimui .Daugiašalės derybos dėl konferencijos sušaukimo, prasidėjusios 1972 m. lapkričio mėnesį ir baigėsi 1973 m. birželio mėnesį. Jose buvo suderintas ir patvirtintas konferencijos reglamentas. 1975 m. rugpjūčio 1 d. visos Europos valstybės, išskyrus Albaniją, dalyvaujant JAV ir Kanadai, Helsinkyje pasirašė Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencijos (ESBK) Baigiamąjį Aktą, kuris padėjo pagrindus tolesnei ESBK proceso raidai. Šis politinis susitarimas buvo suskirstytas į penkias pagrindines dalis, iš kurių keturios svarbiausios įgijo “pintinių” pavadinimą:1. Europos saugumo klausimai. Buvo įtraukta Principų, kuriais valstybės dalyvės vadovausis savitarpio santykiuose, delegacija ir kai kurie papildomi straipsniai dėl atskirų principų įgyvendinimo, dėl pasitikėjimo priemonių ir kai kurių saugumo bei nusiginklavimo aspektų2. – 3. Bendradarbiavimas ekonomikos, mokslo ir technologijų, aplinkos apsaugos srityse ir kitose humanitarinėse srityse, tokiose kaip informacijos laisvė ir informacijos platinimas, kultūrinis bendradarbiavimas ir pan.4. Ši dalis skirta konferencijos tolesniam procesui .Helsinkio Baigiamojo Akto nuostatos atspindėjo kompromisą tarp Rytų ir Vakarų. Rytų blokas sutiko su Vakarų reikalavimai į Baigiamąjį Aktą įtraukti normas, reguliuojančias pagrindines žmogaus teises ir laisves.Į Baigiamąjį Aktą įtraukta Deklaracija dėl principų, kuriais valstybės dalyvės vadovausis savitarpio santykiuose (dar vadinamas ir Helsinkio deklaracija, arba Helsinkio dekalogu), parodanti fundamentalius tarpvalstybinių santykių aspektus , taip pat vyriausybių įsipareigojimus savo piliečiams, tapo viso dokumento bei tolesnio Helsinkio proceso šerdimi. Joje įtvirtinti šie pagrindiniai principai:1. Suvereni valstybių lygybė, suverenumui būdingų teisių gerbimas;2. Jėgos arba grasinimo jėgos nenaudojamas;3. Sienų neliečiamumas;4. Valstybių teritorinis vientisumas;5. Taikus ginčų sureguliavimas6. Nesikišimas į vidaus reikalus;7. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, įskaitant mirties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, gerbimas;8. Tautų lygiateisiškumas ir laisvo apsisprendimo teisė;9. Valstybių bendradarbiavimas;10. Sąžiningas įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę vykdymas .Be kitų įtvirtino ir Aktą pasirašiusių bei visų Europos valstybių egzistuojančių sienų neliečiamumo, taip pat jų teritorinio vientisumo pripažinimo principą. Šių principų įtraukimas bei jų formuluotės buvo vieni iš labiausiai diskutuojamų ir prieštaringai vertinamų dalykų tiek konferencijos parengimo stadijoje, tiek ir po Baigiamojo Akto pasirašymo. Tarybų Sąjunga šių principų įtraukimą vertino kaip vieną iš svarbiausių savo pasiekimų, su kuriais ji siejo ir savo dalyvavimą konferencijoje, tikėdamasi jų pagalba įtvirtinti ir įteisinti pokarinį Europos politinį ir teritorinį sutvarkymą, ypač kiek tai buvo susiję su dviejų Vokietijos valstybių egzistavimu bei Baltijos valstybių neteisėta aneksija 1940 metais. Tuo tarpu Vakarų valstybės minėtus principus siejo su galiojančia tarptautine teise ir ypač su jėgos ar grasinimo jėga naudojimo draudimu ir siekė išvengti bet kokių formuluočių, kurios galėtų būti interpretuojamos kaip teritorinis status quo Europoje įteisinimas bei kliūtis galimam taikiam sienų pakeitimui. Todėl sienų neliečiamumo principas kaip šiek tiek dviprasmiškas kompromiso rezultatas, buvo kiek skirtingai traktuojamas Vakarų ir Rytų. Tarybų Sąjunga bandė jį vertinti kaip aiškiai draudžiantį bet kokius egzistuojančių sienų pakeitimus, o Vakaruose jis buvo suprantamas tik kaip teritorinių pasikeitimų draudimas, panaudojant jėgą. Daugumos Vakarų specialistų požiūriu, sienų neliečiamumo principas buvo neatsiejamas nuo pirmojo Helsinkio dekalogo principo, apibrėžiančio valstybių suvenerios lygybės sąvoką bei suverenitetui būdingas teises. Jame, be kita ko, buvo sakoma, kad dalyvaujančios valstybės mano, kad jų sienos gali būti keičiamos, laikantis tarptautinės teisės, taikiu būdu ir susitarimu.
Kaip parodė vėlesni įvykiai, Tarybų Sąjunga bandė panaudoti šiuos Baigiamojo Akto principus savo užsienio politikoje sau palankia linkme, kaip tariamai įteisinančius teritorinį status quo Europoje, nors pats Akto tekstas ir nedavė tam pagrindo.Nors Helsinkio Baigiamasis Aktas buvo 35 valstybių pasirašytas aukščiausiu lygiu, jis nebuvo teisiškai įpareigojantis, t.y. formaliai jis nėra tarptautinė sutartis. Tai lėmė jį pasirašiusių šalių ketinimai nesuteikti šiam dokumentui tokio statuso, todėl jis nebuvo įregistruotas JTO Sekretoriate. Antra vertus, tai nereiškė, kad akta pasirašiusios valstybės neprivalėjo jo vykdyti. Tai buvo politinė ir moraliniai įsipareigojimai ir jų nevykdymas galėjo sukelti tik atitinkamų padarinių. Politinė Baigiamojo akto prigimtis nekeičia daugelio į jį įtrauktų įsipareigojimų teisiniu turiniu, nes jie išreiškia galiojančias tarptautinės teisės normas. Tai pirmiausia pasakytina apie Deklaraciją, kurioje buvo išvardinti bendrosios tarptautinės teisės principai.NATO ir Varšuvos bloko valstybėms nepajėgiant susitarti kitose tarptautinėse institucijose, ESBK Šaltojo karo laikotarpiu tapo pagrindiniu Rytų – Vakarų dialogo formų. Po Helsinkio susitikimo šis dialogas vyko įvairaus lygio susitikimuose, nesteigiant nuolatinių institucijų. Tačiau konfrontacija ir įtemti Rytų – Vakarų santykiai ribojo konferencijos galimybes siekti tolesnės pažangos.Pagal ketvirtą Helsinkio Baigiamojo Akto dalį valstybės dalyvės įsipareigoja tęsti konferencijos procesą, kurios sudedamoji dalis būtų ir priimtų įsipareigojimų vykdymo peržiūrą. Pirmasis toks valstybių dalyvių atstovų susitikimas, numatytas Baigiamajame Akte, vyko Belgrade nuo 1977 metų spalio iki 1978 metų kovo. Belgrado susitikime Baigiamasis dokumentas patvirtino šalių įsipareigojimus pagal Helsinkio Baigiamąjį Aktą, tačiau, išsiskyrus požiūriui dėl akte įtvirtintų žmogaus teisių nuostatų vykdymo, buvo susitarta tik dėl kitos peržiūros konferencijos, kurią numatyta sušaukti Madride 1980 metais, taip pat dėl keleto susitikimų ekspertų lygiu.Kitas ESBK susitikimas su pertraukomis vykęs Madride nuo 1980 metų lapkričio iki 1983 metų rugsėjo, kaip ir ankstesnis, buvo ne itin sėkmingas. Skirtingas žmogaus teisių interpretavimas ir ypač nesikišimo į vidaus reikalus principo santykis su žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimu vėl tapo pagrindine kliūtimi. Tačiau šiaip ne taip pačią ESBK pavyko išsaugoti ir buvo nutarta kitą susitikimą surengti Vienoje 1986 metais. Keletas iki Vienos susitikimo vykusių ekspertų pasitarimų, dėl tų pačių priežasčių taip pat davė menkų rezultatų. 1986 metais Stokholme pasiektas Susitarimas dėl pasitikėjimo ir saugumo priemonių užfiksavo šalių įsipareigojimą iš anksto informuoti apie didesnio masto karines pratybas ir kitų šalių galimybę inspektuoti tokias pratybas.ESBK Šaltojo karo laikotarpiu, negalėdama pasiekti dalyvių sutarimo daugeliu klausimų nebuvo itin veiksminga tarptautinė institucija. Tačiau ir tuo metu jai pa¬vyko nemažai prisidėti prie įtempimo mažinimo. Nuolatinis politinis dialogas bei Vakarų politinis spaudimas prisidėjo prie tam tikros pažangos, o vėliau tapo ir radikalios Europos transformacijos katalizatoriumi.Devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje Helsinkio procesas įgijo ryškesnį pagreitį. Jau Vienos susitikime, prasidėjusiame 1986 metų lapkritį ir pasibaigusiame 1989 metų sausį, buvo pasiektas persilaužimas. Vienos susitikimo Baigiamasis do¬kumentas parodė jau gerokai suartėjusį šalių požiūrį dėl žmogaus teisių. Pagal Vie¬nos susitarimus sušauktų 1990 metų Kopenhagos ir 1991 metų Maskvos konferencijų dokumentai gerokai pastūmėjo į priekį visą Helsinkio procesą. Be minėtų konferencijų žmogiškojo matmens klausimais, vykdant Vienos susitarimus, buvo sušaukta dar keletas susitikimų. Tai – 1989 metų balandį įvykusi Londono konferenci¬ja, skirta informacijos problemoms, tų pačių metų spalį Sofijoje vykusi konferencija aplinkos apsaugos klausimais, 1990 metų Bonos konferencija, skirta ekonominiam bendradarbiavimui Europoje, La Valetos 1991 metų sausio konferencija, skirta taikiam konfliktų sureguliavimui.Pirmasis ESBK viršūnių susitikimas po 1975 metų, vykęs 1990 metų lapkričio 19-20 dienomis Paryžiuje, davė pradžią ir padėjo pagrindus naujam ESBK raidos etapui. Komunistinės sistemos žlugimas ir Rytų – Vakarų konfrontacijos pabaiga, Vokietijos suvienijimas sudarė sąlygas esminei ESBK transformacijai. Pagrindiniu jos tikslu tapo ne konfrontacijos tarp skirtingų valstybių sistemų mažinimas, bet vieningos Europos, besiremiančios bendra žmogaus teisių, demokratijos ir teisinės valstybės samprata, kūrimu. Paryžiaus viršūnių susitikimas taip pat formaliai pripažino Šaltojo karo pabaigą. Jame priimta Naujosios Europos Paryžiaus chartija tapo naujo ESBK raidos periodo pamatiniu dokumentu, atitinkamai pakoregavusiu svarbiausius ,,naujosios Europos” valstybių santykių principus, kurių pamatu liko Helsinkio Baigiamasis aktas. Neatsitiktinai 1990 m. lapkričio 21 d. ESBK Paryžiaus “viršūnių” susitikime, kuris formalizavo ir Šaltojo karo pabaigą, priimtoje Naujosios Europos Paryžiaus chartijoje buvo sakoma: “Vyrų ir moterų drąsa, tautų valios jėga ir Helsinkio Baigiamojo Akto idėjų galia atvėrė naują demokratijos, taikos ir vienybės Europoje epochą”.Atsižvelgiant į naujas realijas, ESBK, į kurią įėjo visos NATO šalys, visos buvusios VSO dalyvės bei neprisijungusios valstybės, buvo vertinama kaip tinkamiausia tarptautinio bendradarbiavimo forma Europoje pasibaigus Šaltajam karui. ESBK pamažu evoliucionavo institucionalizavimosi linkme, ir Paryžiaus chartija, numačiusi įsteigti nuolatines ESBK institucijas, tapo pagrindu struktūriniams jos pokyčiams.Buvo steigiamos reguliarios politinių konsultacijų, ir vykdomosios institucijos. Be to, vykdant Paryžiaus susitikimo nutarimus, 1991 metais sušauktos dvi papildomos konferencijos: liepą — Ženevos konferencija nacionalinių mažumų klausimais ir lapkritį – Oslo konferencija dėl demokratinių institucijų.Antrame ESBK Tarybos susitikime Prahoje 1992 metų sausį į ESBK buvo pri¬imta dešimt naujų valstybių, kurios susikūrė po SSRS žlugimo. Dar vėliau, po Jugoslavijos subyrėjimo, taip pat Čekoslovakijos federacijos iširimo nemažai naujų valstybių tapo ESBK dalyvėmis, ir jų skaičius padidėjo iki 53 (dabar yra 55 ESBO valstybės narės).Kitu impulsu plėsti ESBK galimybes, užtikrinant Europos saugumą, tapo 1992 metų Helsinkio viršūnių susitikimas. Jame priimta Deklaracija ,,Permainų meto viltys ir problemos” ESBK traktuoja ,,kaip regioninį susitarimą, ta prasme, kaip apie tai pasakyta Jungtinių Tautų Organizacijos Įstatų VIII skyriuje”, tuo apibrėžiant šio susitarimo ryšį tarp saugumo Europoje ir visame pasaulyje.Pagal Helsinkio 1992 metų nutarimus taip pat buvo numatyta prieš valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimus organizuoti peržiūros konferencijas (Review Confe¬rences), kurių tikslas – apžvelgti ESBK veiklą, aptarti tolesnes konferencijos raidos gaires ir parengti dokumentą viršūnių susitikimui.1994 m. Budapešto aukščiausio lygio susitikimas, pripažindamas, kad ESBK galutinai susiformavo kaip tarptautinė organizacija, pakeitė jos pavadinimą į Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizaciją (ESBO). Visa organizacijos veikla ir institucijos yra finansuojamos iš jos biudžeto, kurį sudaro valstybių dalyvių įnašai. 1996 metais organizacijos biudžetą sudarė apie 53 mln. JAV dolerių.Sprendimų priėmimas organizacijoje remiasi konsensuso principu, kuris suprantamas kaip ne vienos valstybės narės prieštaravimų nebuvimas konkrečiu sprendžiamu klausimu. 1992 metų sausį Prahos Ministrų tarybos susitikime buvo nutarta, kad reikiamų priemonių gali būti imamasi ir be suinteresuotos valstybės sutikimo, “kai aiškiai ir grubiai pažeidžiami įsipareigojimai ESBO”. Tokie sprendimai, nepaisant Jugoslavijos Federacinės Respublikos (JFR) prieštaravimo, 1992 metais buvo priimti du kartus. Kai kurie ESBO dokumentai numato mechanizmus, pagal kuriuos galima imtis konkrečių akcijų (nagrinėti tam tikrus klausimus ESBO institucijose arba nusiųsti ekspertų misiją) ir nesant visų valstybių dalyvių konsensuso. Pavyzdžiui, pagal 1991 metų ESBK Žmogiškojo matmens konferencijos Maskvos pasitarimo dokumentą, vienai iš valstybių dalyvių reikalaujant ir tam pritariant ne mažiau kaip penkioms kitoms valstybėms, to pakanka, kad ekspertų misija būtų pasiųsta, o tokią misija priimančioji valstybė neturi tam prieštarauti.Kai kurie ESBO pareigūnai – veikiantysis pirmininkas, tautinių mažumų reikalui vyriausiasis komisaras (TMRVK) – turi teisę imtis operatyvių veiksmų, be valstybių dalyvių konsensuso.Apskritai vertinant ESBO vaidmenį tarptautinėje sistemoje, akivaizdu, kad ši organizacija, nors ir nemažai nusipelniusi taikai ir tarptautiniam saugumui užtikrinti, vis dar turi nemažų rezervų didinti savo veiklos efektyvumą. Šaltojo karo pabaigoje ir tuoj po jo organizacijos perspektyvos buvo vertinamos labai optimistiškai, o pastaruoju metu jos, jeigu ir nėra problemiškos, tai daugiausia priklauso nuo tautinės konsteliacijos bei santykių, su kitomis tarptautinėmis organizacijoms raidos. Nors ESBO pastaraisiais metais ėmė skirti daugiau reikšmės savo veiklai koordinuoti su kitomis tarptautinėmis organizacijomis, visų pirma tokiomis kaip JT, ZT, NATO, ES ir kt., ši sritis išlieka aktuali joms visoms.ESBO, kaip unikalus valstybių forumas, ir toliau išlieka svarbia tarptautinės sistemos grandimi, konsoliduojančia valstybių pastangas užtikrinti Europos regiono saugumą ir stabilumą. Tuo pat metu po šaltojo karo kintantys šios sistemos funkcionavimo principai kelia ESBO naujus uždavinius, kuriuos pati organizacija sieja pirmiausia su bendrų vertybių įtvirtinimu kuriant pilietines visuomenes, ankstyvąją konfliktų prevencija bei dėl šių konfliktų pažeisto stabilumo atkūrimu, saugumo deficito įveikimu ir naujų priešpriešų išvengimu toliau plėtojant bendradarbiavimu grindžiamą saugumo sistemą. Nuo to, kaip ESBO pavyks suprasti naujus laiko iššūkius, labai priklausys ir tolesnė jos raida.Lietuva Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos kontekste
1989 – 1990 metų demokratinių revoliucijų banga iš esmės pakeitė situaciją Europoje. ESBK tuo metu atliko svarbų vaidmenį Rytų ir centrinės Europos šalių transformacijos į demokratija ir rinkos ekonomiką procese. Vienas iš svarbiausių ESBK tikslų buvo užtikrinti, kad ši transformacija bei išsivadavimas iš nacionalinės priespaudos vyktų taikiomis formomis. Vienas iš strateginių iš sovietų dominavimo sferos besivaduojančių valstybių tikslų buvo visiškas Rusijos kariuomenės išvedimas. Be to buvo siekiama sudaryti dvišales sutartis su TSRS (vėliau Rusija) dėl visiško suvereniteto pripažinimo, įskaitant teisę pačioms pasirinki dalyvavimo saugumo užtikrinimo struktūrose formas. Siekiant šių tikslų buvo pasinaudota būtent ESBK galimybėmis.Tokia įvykių eiga, ir ypač Vakarų valstybių galimas nedviprasmiškas Europos pokarinio teritorinio sutvarkymo pripažinimas labiausiai neramino lietuvių ir kitų Baltijos tautų emigraciją, kuri nuogastavo, kad Helsinkio susitarimai gali būti tyliai pripažinta Tarybos Sąjungos įvykdyta Baltijos valstybių aneksija ir tai būtų nauja Rytų Europos išdavystė. Jungtinių Valstijų bei Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės paneigė tokius teiginius argumentuodamos, kad būsima Helsinkio susitarimai nekelia pavojaus Rytų Europai bei Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politikai. Didelė grupė JAV Kongreso narių padarė pareiškimą, kad Jungtinės Valstijos netraktuoja Baigiamojo Akto kai įteisinančio Baltijos valstybių okupaciją. Prezidentas Dž. Fordas, prieš išvykstant į Helsinkį kalbėdamas išeivių iš Rytų Europos atstovams, pareiškė, kad Varšuvos sutarties šalių vyriausybių įsipareigojimas pripažinti taikaus sienų pakeitimo galimybę paneigia kaltinimus apie dabartinių sienų nuolatinį įšaldymą ir užtikrino, kad Helsinkio susitarimai nepakeis oficialios JAV pozicijos dėl Baltijos šalių. Jis taip pat akcentavo Helsinkio Baigiamajame Akte užfiksuotą principą dėl nepripažinimo teisėtais teritorijų įgijimo karinės okupacijos būdu arba kitaip naudojant jėgą. 1995 m. rugpjūčio 1 d. Helsinkyje įvykusiame simpoziume, skirtame Helsinkio Baigiamojo Akto pasirašymo dvidešimtmečiui, Dž. Fordas pažymėjo, kad politiniai poslinkiai, įvykę Europoje praėjus penkiolikai metų po Akto pasirašymo, pavertė visas dėl jos vykusias diskusijas grynai akademinėmis, ypač kiek tai susiję su Latvija, Lietuva ir Estija, kadangi “Helsinkio susitarimai ne įšaldė Europos 1945 metų sienas, o išlaisvino jas”.Viskas prasidėjo nuo to, kad politinė Helsinkio susitarimų esmė, stimuliavusi didesnių judėjimų komunistinių režimų valdomuose kraštuose suaktyvėjimą, neaplenkė ir Lietuvos. Čia 1967 m. lapkričio pabaigoje įsisteigė Lietuvos grupė Helsinkio susitarimų vykdymui remti. 1976 m. gruodžio 1 d. grupės steigėjai – Viktoras Petkus, Tomas Venslova, kun. Karolis Garuckas, Ona Lukauskaitė – Poškienė ir Eitanas Finkelšteinas surengė Maskvoje spaudos konferenciją užsienio žurnalistams, kurioje paskelbė apie grupės įkūrimą bei tikslus taigi Lietuvos Helsinkio grupė, kaip ir kitos tokios grupės, oficialiai deklaravo apie viešą savo veiklos pobūdį ir tai atspindėjo Helsinkio susitarimų dvasią. Aiški užuomina į Lietuvos okupaciją 1940 metais buvo ir nedviprasmiškas iššūkis tuometiniam režimui.
Lietuvos Helsinkio grupė intensyviai veikė iki 1981 metų. Ji fiksavo ir platino užsienyje informaciją, dėl Helsinkio susitarimų pažeidimų, kuri buvo panaudojama kaip įrodymai, kad TSRS nesilaiko savo prisiimtų įsipareigojimų. Pažymėtina, kad grupė ir toliau žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje siejo su Lietuvos aneksija 1940 metais.Dėl totalitarinio režimo represijų Lietuvos Helsinkio grupės veikla po 1981 metų susilpnėjo. Šios represijos buvo vykdomos tariamai ne dėl priklausymo Helsinkio grupei ir atitinkamą veiklą, o dėl grupės nariams inkriminuotų “kitų priežasčių”, kadangi taip režimas tikėjosi išliksiąs “švarus” prieš Vakarų pasaulį, kaltinantį Helsinkio susitarimų nesilaikymu. 1990 m. kovo 11 d. paskelbus apie nepriklausomybės atkūrimą, svarbiausias Lietuvos užsienio politikos tikslas buvo gauti atkurtos nepriklausomybės tarptautinį pripažinimą bei įveiksminti tarptautinį teisinį subjektiškumą. Svarbia šios politikos užduotimi tapo narystės tarptautinėse institucijose siekimas. Viena svarbiausių tokių institucijų, tuometinėmis sąlygomis galinti padėti Lietuvai reintegruotis į tarptautinę bendriją, buvo ESBK. 1990 m. rugsėjo 5 d. Baltijos valstybių Taryba, atsižvelgianti į artėjantį Vokietijos suvienijimą, padarė bendrą pareiškimą, kuriame buvusios sąjungininkės II pasauliniame kare – Didžioji Britanija, JAV, Prancūzija ir TSRS – buvo raginamos visiškai panaikinti karo pasekmes ir . dalyvaujant Baltijos valstybėms, pradėti derybas dėl visiško jų nepriklausomybės atkūrimo, kurios turi tapti Helsinkio proceso sudedamąja dalimi. Pirmi bandymai užmegzti kontaktus su ESBK vyko 1990 m. vasarą. Deja, bandymai tapti pilnateisiu konferencijos dalyviu tuo metu buvo blokuojami TSRS, todėl Lietuvos atstovai pirmų neoficialių kontaktų metu su ESBK pareigūnais bei Vakarų valstybių deklaracijomis 1990 m. vasarą, vykstant Kopenhagos Žogiškojo matmens konferencijai, ir bandė išaiškinti Lietuvos dalyvavimo perspektyvas. Pirmasis realus bandymas dalyvauti ESBK procese įvyko 1990 m. lapkričio mėnesį, kada Lietuvos deklaracijai buvo suteiktas Vykdomojo sekretoriato svečio statusas 1990 m. ESBK Paryžiaus viršūnių susitikime. Tačiau šis statusas, pareikalavus tuometiniam TSRS prezidentui Garbačiovui, buvo atšauktas jau pačią pirmą susitikimo dieną. Nepaisant to, į Baltijos valstybės tuo metu vėl buvo atkreiptas pasaulio dėmesys ir tai sudarė palankias sąlygas jų tarptautinio pripažinimo problemai aktualizuoti. Be to, Paryžiaus viršūnių susitikimui buvo parengtas memorendumas. Jame buvo prašoma, kad į Paryžiaus susitikimo dienotvarkę būtų įtrauktas Lietuvos pareiškimo dėl suteikimo Lietuvai stebėtojo statuso ESBK, kaip pirmo žingsnio į pilną narystę, svarstymas. Šis prašymas buvo grindžiamas 1973 m. parengtų Helsinkio konsultacijų Baigiamųjų Rekomendacijų 54 straipsnio nuostata, kad visos Europos valstybės turi teisę dalyvauti konferencijoje arba turėti joje stebėtojo statusą. Memorendume be kita ko buvo sakoma, kad valstybės, kuri neteisėtai aneksavo Baltijos šalis, trukdymai Lietuvai dalyvauti Europos saugumo ir bendradarbiavimo procese bei sugrįžti į Europos valstybių bendriją, yra suderinami su aneksijos nepripažinimo politika, bendrosios tarptautinės teisės ir Helsinkio Baigiamojo Akto principais. Nors memorandumas, kaip ir visų Baltijos valstybių suderinta politika, siekiant dalyvavimo ESBK tuo metu ir pasiekė savo galutinio tikslo, tačiau tai buvo dar vienas prie jo priartinantis žingsnis. Ši politika, palaipsniui veikdama Vakarų valstybių poziciją, išryškindama tam tikrą jos nuoseklumą, argumentuojamą demokratinių jėgų palaikymo TSRS interesais, anksčiau ar vėliau turėjo pasiekti tikslą.Po Paryžiaus viršūnių susitikimo Lietuvos diplomatai ir toliau dėjo pastangas įvairiuose ESBK forumuose siekdama internacionalizuoti ir pagreitinti Lietuvos tarptautinio pripažinimo klausimą. Prieš 1991 m. birželio mėnesį Berlyne vykusį ESBK Ministrų Tarybos susitikimą buvo gautas TSRS URM pasiūlymas, kad Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos šalių, delegacija dalyvautų pasitarime TSRS delegacijos sudėtyje. Visos Baltijos valstybės atmetė šį pasiūlymą, todėl TSRS URM informacijos valdyba išplatino pranešimą, kad “Baltijos respublikos Berlyno forume nebus atstovaujamos”. Tačiau į Berlyną nuvykusi Lietuvos delegacija, vadovaujama užsienio reikalų ministro A. Saugardo, kaip ir Latvijos bei Estijos delegacijos, vis dėlto dalyvavo susitikime svečių teisėmis, pakvietus kitoms valstybėms – susitikimo dalyvėms.Tų pačių metų liepos mėnesį Ženevoje vykusiame ESBK ekspertų socialinių mažumų klausimais susitikime, nesant tiesioginio dalyvavimo galimybėms, buvo panaudota JAV ir Skandinavijos šalių delegacijų geromis paslaugomis, informuojant apie nacionalinių mažumų padėtį Lietuvoje bei šios srities įstatymus, kurių normos visiškai atitiko ESBK standartus.1991 m. rugpjūčio mėn. nepavykęs pučas Maskvoje Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos valstybėms, sudarė galimybes galutinai įveikti tarptautinę izoliaciją. Lietuvai tapus pripažintu ir pilnateisiu tarptautinių santykių subjektu, jai atsiveria ir tarptautinių organizacijų durys. 1991 m. rugsėjo 4 d. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė pareiškimą, kuriuo išreiškė pasiryžimą laikytis Helsinkio principų ir artimiausiu metu pasirašyti pagrindinius ESBK dokumentus . Šį pareiškimą galima laikyti oficialiu pageidavimu tapti ESBK valstybe dalyve .1991 m. rugsėjo 10 d. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, priimama į ESBK. Sprendimas dėl Baltijos valstybių dalyvavo konferencijoje tą dieną buvo priimtas papildomame valstybių dalyvių atstovų susitikime užsienio reikalų ministrų lygiu Maskvoje, pasiūlius Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministrui, ESBK Tarybos pirmininkui.1991 m. rugsėjo 10 – spalio 4 d. Maskvoje vykęs trečiasis Žmogiškojo matmens konferencijos pasitarimas buvo pirmasis ESBK forumas, kuriame pilnateisio dalyvio teisėmis dalyvavo Lietuvos delegacija. Ji šiame pasitarime palaikė Austrijos pasiūlymą dėl vadinamojo Maskvos mechanizmo, numatančio ESBK ekspertų ir pranešėjų misijų, kurių tikslas nustatyti kaip ESBK dalyvaujančios valstybės vykdo prisiimtus įsipareigojimus Žmogiškojo matmens srityje, sudarymo ir veiklos procedūrų.Tapusi ESBK valstybe dalyve, Lietuva dalyvavo visuose pagrindiniuose jos įvairių lygių forumuose. Lietuvai taip pat 1991 m. rugsėjo mėnesį buvo suteiktas stebėtojo statusas derybose dėl “Atviro dangaus” (Open Skies) sutarties. Tuo tarpu Lietuva palaipsniui ėmė įsitraukti į ESBK Pasitikėjimo ir saugumo užtikrinimo (Confidence and security building measures) procesą, kuris buvo grindžiamas ESBK dokumentais, numatančiais keitimosi informacija bei atvirumo režimą karinėje srityje, siekiant padėti mažinti karinių konfliktų galimybę.Svarbiausiais to meto Lietuvos užsienio politikos tikslų buvo pasiekti kuo greitesnio Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Šio klausimo internacionalizavimas, visų pirma tarptautinėse organizacijose, siekiant atitinkamų sprendimų jose priėmimo, tampa prioritetiniu uždaviniu, kadangi pasiekti atitinkamų sprendimų dvišalių santykių pagrindu būtų buvę palyginamai sunkiau. Šioje srityje Lietuvos diplomatija, veikdama kartu su Latvija ir Estija , buvo itin aktyvi. Artėjant ESBK viršūnių susitikimui Helsinkyje , Baltijos Asamblėja 1992 m. gegužės 31 d. Dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Baltijos valstybių teritorijų į visus parlamentus ir tarpparlamentines organizacijas, prašydama jas atkreipti dėmesį į tai, kad Rusija toliau pažeidinėja suverenias Baltijos valstybių teises, ir padėti galutinai panaikinti Molotovo – Ribentropo pakto pasekmes. Kreipimąsi buvo išdėstyti principai dėl Rusijos kariuomenės išvedimo, kuriuos Baltijos Asamblėja siūlė įtraukti į Helsinkio susitikimo dienotvarkę.Baltijos valstybių pasiūlyti principai tapo vienais iš labiausiai įvairiais lygiais diskutuojamų klausimų 1992 m. liepos mėnesį Helsinkio viršūnių susitikime, kurio priimtos politinės deklaracijos 15 straipsnis iš esmės atspindėjo Baltijos valstybių reikalavimus. Jame buvo išreikšta parama ESBK dalyvaujančioms valstybėms taikiomis priemonėmis ir derybų keliu sprendžiant iš praeities paveldėtą užsienio ginkluotų pajėgų buvimo Baltijos valstybių teritorijose bei jų sutikimo problemą. “Todėl, remiantis pagrindiniais tarptautinės teisės principais ir siekiant užkirsti kelią galimiems konfliktams , mes raginame suinteresuotas valstybes nedelsiant sudaryti atitinkamus dvišalius susitarimus, įskaitant grafikus, užtikrinančius svarbų, tvarkingą ir visišką tokios užsienio kariuomenės išvedimą iš Baltijos valstybių”, – buvo sakoma deklaracijoje. Ši deklaracija priimta konsensuso būdu, taigi išreiškusi ir Rusijos sutikimą, kaip ir kiek vėliau – 1992 m. lapkričio 25 d. – priimta JTO Generalinės Asamblėjos rezoliucija dėl svetimos kariuomenės išvedimo iš Baltijos valstybių, tapo pagrindiniais tarptautiniais dokumentais, užfiksavusiais šį politinį Rusijos įsipareigojimą Baltijos šalių bei visos tarptautinės bendrijos atžvilgiu. Tokį Helsinkio viršūnių susitikimo sprendimą nulėmė ne tik Baltijos valstybių reikalavimų teisėtumas, grindžiamas vienu iš pagrindinių ESBK principų – valstybių suvereniteto gerbimu, bet ir besąlygiškas praktiškai visų ESBK valstybių narių palaikymas. Be to, Lietuvos Aukščiausios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis savo interpretaciniame pareiškime dėl priimtos Helsinkio susitikimo deklaracijos pareiškė pageidavimą, kad ESBK ir kontroliuotų kariuomenės išvedimą. Vertinat tolesnę įvykių, susijusių su Rusijos kariuomenės išvedimu, raidą, galime teigti, kad Lietuvos ir Rusijos 1992 m. rugsėjo 8 d. pasirašytas kariuomenės išvedimo grafikas didele dalimi buvo sąlygotas Helsinkio deklaracijos. Tų pačių metų gruodžio 14 – 15 d. Stokholme vykusiame ESBK Ministrų Tarybos pasitarime buvo apsvarstytas klausimas, kaip suinteresuotos šalys laikosi 1992 metų Helsinkio viršūnių pasitarimo deklaracijos 15 straipsnio. Nutarime buvo užfiksuoti Baltijos valstybių ir Rusijos įsipareigojimai reguliaria teikti informaciją atitinkamiems ESBK organams apie 15 straipsnio vykdymą. Nors Rusija vėliau ir bandė teisinti savo nenorą ir delsimą išvesti kariuomenę nustatytu laiku, tai motyvuodama be kita ko ir neteisinių savo įsipareigojimų pobūdžiu, tačiau vis dėlto Lietuvos diplomatijos pastangomis ir tarptautinei bendrijai palaikant, kariuomenės išvedimas buvo baigtas 1993 m. vasaros pabaigoje t.y. pagal numatytą grafiką. Sekantis ESBK viršūnių pasitarimas, įvykęs 1994 m. gruodžio mėn. Budapešte, atsižvelgdamas į jau įvykusį Rusijos kariuomenės išvedimo iš Baltijos valstybių faktą, priėmė Deklaraciją Baltijos valstybių klausimu. Joje buvo sakoma, kad susitikime dalyvaujančios valstybės vertina tai “kaip istorinės reikšmės įvykį ir kaip svarbų faktorių stabilizuojant saugumo situaciją Baltijos regione”. Be to , deklaracijoje buvo išreikštas įsitikinimas, kad konstruktyvaus bendradarbiavimo regiono labui bus ir toliau naudojamasi ESBK teikiamomis galimybėmis didinant saugumą, stabilumą, pagarbą žmogaus teisėms ir tolesnę demokratijos evoliuciją Baltijos regiono valstybėse. Atsižvelgiant į ESBK indėlį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę bei išvedant Rusijos kariuomenę, su ja buvo siejama ir Lietuvos saugumo užtikrinimo perspektyvos. Kadangi Lietuvos narystė NATO buvo tik ateities perspektyva, dalyvavimas ESBO teikė Lietuvai politines galimybes, esant reikalui, internacionalizuoti ir ginti savo saugumo interesus. Svarbus Lietuvai yra ir vadinamasis ESBO Žmogiškasis matmuo. Tai pasakytina apie jo vaidmenį Lietuvos nepriklausomybės atstatymo bei laipsniškame TSRS demokratizavimo procese, paskatinusį minėtų Helsinkio grupių kūrimąsi. Be to, M.Gorbačiovo pradėta pertvarka ir jos lozungai buvo iš esmės pirmasis Helsinkio principų šioje srityje realaus, nors ir nenuoseklaus, taikymo bandymas Tarybų Sąjungoje. Vienos Follow – up konferencijos 1989 m. sausio 19 d. priimtame Baigiamajame dokumente Tarybų Sąjunga ir Varšuvos bloko šalys galutinai atsisakė ankstesnės savo doktrinos, jog žmogaus teisės yra atskyrų valstybių vidaus reikalas. Lietuva, tapusi ESBK valstybe dalyve, įsipareigojo vykdyti ankstesnius jos dokumentus Žmogiškojo matmens srityje bei pati dalyvavo, priimant vėlesnius dokumentus. Lietuvos įsipareigojimų vykdymas ESBO Žmogiškojo matmens srityje nesukėlė jokių didesnių problemų. Tai apsprendė visų pirma ESBO veiklos pobūdis saugumo užtikrinimo srityje, pasireiškiantys saugumo problemų derinimu su žmogaus ir nacionalinių mažumų teisių užtikrinimu, kadangi tai glaudžiai susiję dalykai. Lietuvoje priimti įstatymai dėl nacionalinių mažumų, pilietybės ir kiti, kaip ir pakankamai stabili situacija, nedavė pagrindo sieti žmogaus teisių bei nacionalinių mažumų padėtį Lietuvoje su galimais pavojais regiono stabilumui. ESBO Aukštasis komisaras nacionalinių mažumų klausimais Lietuvoje lankėsi tik vieną kartą – 1993 metų sausio mėnesį. Skirtingai nuo Estijos ir Latvijos, į kurias Vyriausiasis Komisaras laikas nuo laiko atvyksta trumpalaikiams misijoms, Lietuva šia prasme nekelia jokių rūpesčių. Tai atsispindėjo vizito metu parengtose rekomendacijose. Estijoje ir Latvijoje galimų konfliktų prevencijos tikslu 1993 metais buvo įsteigtos ESBO ilgalaikės misijos, kurios veikė iki šiol. Dėl kitų ESBO įsipareigojimų Žmogiškojo matmens srityje vykdymo Lietuva kartą per du metus Varšuvoje vykstančiose ESBO pasitarimuose dėl Žmogiškojo matmens įsipareigojimų vykdymo, tai pat Peržiūros konferencijose nėra gavusi didesnių priekaištų. Lietuva, siųsdama savo atstovus, vis aktyviau įsitraukia į įvairių ESBO trumpalaikių ir ilgalaikių misijų veiklą. Pvz., prieš vykdant 1996 metais vietinius rinkimus Bosnijoje ir Hercegovinoje, į ESBO misija išvyko 6 Lietuvos piliečiai – pareigūnai bei žurnalistai, kurie dalyvavo misijos darbe, vykdant gyventojų registraciją bei kitus paruošiamuosius darbus prieš rugsėjo mėnesį numatytus rinkimus. Kita Lietuvos atstovų grupė vėliau dalyvavo pačių rinkimų stebėjime. 1997 m. sausio mėnesį vykusiuose Čėčėnijos prezidento ir parlamento rinkimuose be ESBO Pagalbos grupės, vykdančios ilgalaikę stebėjimo misiją, dalyvavo ir speciali trumpalaikė misija, sudaryta iš 17 Europos valstybių stebėtojų. Joje viena iš garsiausių buvo Lietuvos 6 asmenų delegacija. Be to, Lietuvos atstovai dalyvauja ir diskusijose dėl ESBO misijų steigimo, nutraukimo, mandatų formulavimo ir derinimo. Nuo 1992 metų pradėjus funkcionuoti ESBO Parlamentinei Asamblėjai, Lietuvai joje buvo skirtos trys vietos iš 308. Ši ESBO institucija, kiekvienų metų liepos mėnesį susirenkanti į sesijas, priima rekomendacinio pobūdžio rezoliucijas. 1995 m. Otavoje vykusioje Ketvirtojoje Asamblėjoje juos vicepirmininku buvo išrinktas tuometinis Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas dr. Kazys Bobelis, kuris sekančiais metais buvo perrinktas antrai kadencijai. Ne ką mažiau reikšmingas atsikūrusiai Lietuvai buvo ir ESBO Ekonominis matmuo. Tačiau Lietuvai iš esmės perėjus į rinkos ekonomiką, ši ESBO veiklos sritis neturėjo tiek svarbos, kaip jos Saugumo matmuo. Tačiau ši ekonominis matmuo sudaro galimybę per specialias ESBO institucijas dalyvauti tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo koordinavimo procese. 1996 m. Lisabonos viršūnių susitikime savo kalboje Lietuvos Respublikos prezidentas A. Brazauskas, pažymėjęs teigiamą organizacijos vaidmenį politinėje – karinėje ir kitose bendradarbiavimo srityse, pareiškė, kad Lietuva yra suinteresuota tolesne organizacijos plėtra ir stiprėjimu, įgalinčiu efektyviau prisidėti prie saugumo ir stabilumo Europoje palaikymo. Jo kalboje taip pat buvo pritarta deryboms dėl Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties suderinimo su besikeičiančia saugumo situacija, taip pat pasiūlyta į šių derybų konsultacijas įtraukti ir kitas suinteresuotas ESBO valstybes dalyves, kadangi jos yra tiesiogiai susijusios su visų ESBO valstybių dalyvių saugumu, tarp jų ir tų, kurios dar nėra sutarties šalimi .Išvados
Šaltojo karo metu, prasidėjus įvairių organizacijų kūrimosi bumui, susikūrė ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija. Kaip ir daugelis naujai susikūrusių organizacijų, taip ir ESBK pradžioje veikė daugiau kaip idėjinė organizacija, t.y. ji buvo pasišovusi užtikrinti Europoje taiką ir kolektyvinį saugumą, tačiau jos dar laukė ilgas kelias institucionalizavimo ir pripažinimo link. Tačiau ESBK palaipsniui evoliucionavo institucionalizavimo linkme. 1990 metų lapkričio 19 – 20 dienomis Paryžiuje vykusiame ESBK viršūnių susitikime priimta Paryžiaus chartija, kuri numatė įsteigti nuolatines ESBK institucijas. Ši chartija tapo pagrindu ESBK struktūriniams pokyčiams. Nuo tada ESBO institucinę struktūrą tapo gana sudėtinga. Ją sudaro dvylika nuolatinių institucijų. Kiekviena iš jų, priklausomai nuo to, ar tai politinė, ar atliekanti operacinius uždavinius institucija, turi konkrečiai nustatytas funkcijas ir apibrėžtą veikimo kryptį. Kaip jau minėjau svarbiausias tik ką susikūrusios organizacijos (t.y. ESBK) tikslas buvo užtikrinti taiką ir visuotinį saugumą. Neatsitiktinai, jau 1975 metais rugpjūčio 1 d. pirmajame Helsinkio viršūnių susitikime kaip svarbiausias ir daugiausia dėmesio reikalaujantis klausimas buvo iškeltas būtent saugumo klausimas. Jis buvo sudarytas iš trijų komponentų, t.y. politinis – karinis matmuo, kurio dėka, po pakankamai ilgo laiko daugybės susitikimų Madride, Vienoje ir Budapešte buvo rastas kompromisas tarp Rytų – Vakarų, sutarta dėl karinio arsenalo ribojimo, teritorijų neliečiamumo principo, ryšių palaikymo, tarpusavio konsultacijų, informacijos keitimosi ir daugelio kitų dalykų, kurie padėjo užtikrinti daugiašalį bendradarbiavimą ir šiokį tokį saugumą. Tačiau visiško saugumo savo valstybėms narėms ESBO negalės užtikrinti niekada, todėl, kad skirtingai nuo kitų organizacijų ji yra politinio, o ne gynybinio pobūdžio. Antrasis komponentas – ekonominis matmuo. Po susitikimų Belgrade, Madride, Vienoje ir Bonoje pamažu buvo pasistūmėta į priekį. Buvo aptarti ekonominio bendradarbiavimo klausimai, perėjimas į laisvąją rinką, integracija į tarptautinę ekonominę ir finansinę sistemą ir įsipareigojimas teikti visapusišką pagalbą demokratinėms šalims. Pagrindinį vaidmenį šio matmens klausimų sprendime suvaidino 1992 m. ESBK tarybos įsteigtas Ekonominis forumas. Ir trečiasis komponentas buvo įvardytas kaip žmogiškasis matmuo, būtent klausimai susiję su šiuo matmeniu buvo sunkiausiai sprendžiami Šaltojo karo laikotarpiu. Tik šio įtempto laikotarpio pabaigoje šių problemų sprendimas pajudėjo iš vietos. Pagrindinį vaidmenį suvaidino specialios konferencijos Paryžiuje, Kopenhagoje ir Maskvoje, kurių dėka pavyko aptarti ir išspręsti žmogaus teisių ir laisvių, tautinių mažumų, pabėgėlių, perkeltųjų asmenų ir kitus humanitarinius klausimus. Įtvirtinus šiuos matmenis ESBO tapo bendros kompetencijos tarptautine organizacija, nagrinėjančia ir sprendžiančia visus jai priklausančių valstybių bendradarbiavimo klausimus. Lygiagrečiai daugelio Šaltojo karo laikotarpiu susikūrusių ekonominių, politinių ir gynybinių organizacijų įsikūrė ir ESBK. Tačiau skirtingai nei kitos ji greičiausiai pelnė pripažinimą. Tai lėmė paprasta priežastis. Visas pasaulis laukė ir tikėjosi JAV ir SSRS konfliktų išsprendimo ir kolektyvinio saugumo užtikrinimo. Būtent ESBK tapo Rytų – Vakarų bendradarbiavimo tarpininku. Rytų – Vakarų kompromisą atspindėjo pagrindinės ESBK Helsinkio Baigiamojo Akto nuostatos. Svarbų vaidmenį įtvirtinant bendradarbiavimo principus suvaidino į Baigiamąjį aktą įtraukta Deklaracija dėl principų, kuriais valstybės dalyvės vadovausis savitarpio santykiuose, o po Šaltojo karo, pasikeitus padėčiai Europoje, sumažėjus įtampai ir šiek tiek pasikeitus organizacijų veiklos krypčiai, Naujosios Europos Paryžiaus chartija, pakoregavo ESBK institucinę struktūrą. ESBK po Naujosios Paryžiaus chartijos pasirašymo perėjo į naują savo raidos etpą, kurį visų pirma apsprendė politiniai pokyčiai po Šaltojo karo. Atsižvelgiant į naujas realijas, ESBK, į kurią įėjo visos NATO šalys, visos buvusios Varšuvos sutarties organizacijos dalyvės bei neprisijungusios valstybės, buvo vertinama kaip tinkamiausia tarptautinio bendradarbiavimo forma Europoje po šaltojo karo. Taigi ši organizacija pamažu keitėsi ir tobulėjo, kol galiausiai 1994 metais buvo pripažinta kaip tarptautinė Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo organizacija (ESBO).
1989 – 1990 metų totalitarinio režimo griūtis ir demokratinių revoliucijų banga iš esmės pakeitė padėtį Europoje. Viena iš pirmųjų apie savo norą atkurti valstybingumą prabilo Lietuva. Pasak Lietuvos politinio elito, kad šis siekis būtų visiškai įgyvendintas būtinos dvi sąlygos: 1) Rusija privalo iš Lietuvos išvesti savo kariuomenę; 2) Lietuva turi kuo greičiau užsitikrinti tarptautinį pripažinimą. Antrąją sąlyga ji galėjo įgyvendinti tapusi kokios nors tarptautinės organizacijos nare, o pirmąją realizuotų tos organizacijos padedama. Tačiau pelnyti tarptautinį pripažinimą nebuvo taip lengva. Svarbiausią vaidmenį Lietuvos tarptautiniame pripažinime suvaidino ESBK. Būtent ji talkino Lietuvai transformacijos į demokratiją ir rinkos ekonomikos procese. 1991 m. rugsėjo 10 d. Lietuva tapo oficialia ESBK nare. Ilgai išsisukinėjusi Rusija nebegalėjo ignoruoti Helsinkio Baigiamojo Akto principų, ginančių valstybių – narių teritorijų vientisumą ir neliečiamumą, todėl 1993 m. vasarą Rusija išvedė savo kariuomenę. Tai buvo galutinis Lietuvos siekų įgyvendinimas; ji tapo nepriklausoma demokratine Respublika, pripažinta ne tik Europoje bet ir pasaulyje.Literatūros sąrašas
1. Calvocoressi P. Pasaulio politika 1945 – 2000. Leidykla “Briedis”, 2001.2. Pertrauskas Z., Steponavičius G. Lietuva ir tarptautinės organizacijos. Kaunas, 1998.3. Vareikis E. Dinozaurėjanti Europa. Vilnius, 2002.4. Žalimas D., Žalkauskaitė – Žilimienė S., Petrauskas Z., Saladžius J. Tarptautinės organizacijos. Vilnius, 2001.