baltu kalbos

Kalbotyros pradmenys

Paruošė:

Pasaulyje yra apie 3000 kalbų, kurios pagal kilmę grupuojamos į daugelį giminiškų kalbų šeimų. Viena iš geriausiai ištirtų ir didžiausių kalbų šeimų yra indoeuropiečių šeima. Šios šeimos kalbomis šneka arti dviejų milijardų žmonių. Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro 11 šakų: a) baltų, b) slavų, c) germanų, d) italikų ir romanų, e) keltų, f) graikų, g) albanų, h) armėnų, i) indų- iranėnų, j) anatolų ir k) tocharų. Dvi paskutiniosios šakos yra jau išnykusios.

Taigi, norėčiau aprašyti mums geriausiai pažįstamas – baltų kalbas. Šiai šakai priklauso gyvosios lietuvių, latvių kalbos ir mirusios- prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių. Lietuvių ir latvių kalbomis dabar šneka apie 5 milijonai žmonių (daugiausia Lietuvos ir Latvijos teritorijose). Visos kitos baltų kalbos, išskyrus prūsus, nepaliko jokių rašto paminklų, todėl apie jas ir apie jomis kalbėjusių žmonių skaičių maža ką žinome. Iš vietovardžių analizės nustatyta, kad senovėje baltų gyvenamoji teritorija driekėsi nuo žemutinės Vyslos gana toli į rytus. Nuo seno baltai turėjo glaudžių kontaktų ne tik su slavais ir germanais, bet ir su savo šiaurės kaimynais finais ( dabartinių estų, suomių ir kt. protėviais). Tai rodo nemaža baltiškų žodžių, išlikusių ligi šiol finų kalbose, pvz: est. hein „šienas“, kirves „kirvis“, suom. Pirtti „dūminė pirtis“. Baltų kalbos yra artimiausios slavų kalboms ( priskaičiuojama apie 300 bendrų baltams ir slavams žodžių, taip pat randama nemaža morfologijos, sintaksės bendrybių). Todėl kai kurie lingvistai mano, kad baltai ir slavai kadaise sudarę vieną baltų – slavų šaką, vėliau suskilusią į dvi atskiras atšakas. Baltų kalbos paprastai skirstomos į dvi grupes: vakarų baltus ir rytų baltus. Vakarų baltams priskiriamos išnykusios prūsų ir jotvingių, o rytų baltams – gyvosios lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos.

VAKARŲ BALTAI

Iš vakarų baltų daugiausiai pažįstama prūsų kalba, kuria buvo šnekama tarp Vyslos žemupio ir Nemuno. Yra išlikę keletas prūsų kalbos paminklų. Iš tokių paminklų, taip pat iš surinktų prūsiškų vietovardžių ir asmenvardžių lingvistai atkuria prūsų kalbos fonologinę ir gramatinę sistemą, pasižyminčią dideliu archajiškumu. Prūsų kalba, ypač pastaraisiais dešimtmečiais, labai intensyviai tyrinėjama: rašomi jos žodynai, gramatikos. Prūsų kalbai artima turėjo būti ir jotvingių kalba. Apie šią kalbą, išnykusią anksčiau už prūsų, yra labai nedaug duomenų: keletas prastai užrašytų žodžių ir keliolika jotvingiškai tariamų vietovardžių. Vakariniai baltai nuo rytinių skyrėsi šiomis būdingesnėmis ypatybėmis: 1) jie išlaikė senovinį dvibalsį ei, kurį rytiniai baltai pavertė ie; 2) vietoj prabaltiškų š, , panašiai kaip ir latviai, turėjo s,z; 3)vietoj priebalsinio junginio gl turėjo dl; 4) turėjo bevardės giminės daiktavardžių formas; 5) turėjo daugiskaitos galininke galūnę –ns; 6) turėjo nemaža skirtingų žodžių.

RYTŲ BALTAI

Iš rytų baltų kalbų stambiausia yra lietuvių kalba, kuria kalba apie 3,5 mil. žmonių Lietuvoje, šiek tiek Baltarusijoje ir Lenkijos šiaurėje. Lietuvių kalba, VI-VII a.,atsiskyrusi nuo latvių kalbos, vėliau ėmė skilti į tarmes. Apie XII-XIV a. Joje ėmė išsiskirti aukštaičių ir žemaičių tarmės, kurios dar smulkiau skaidėsi patarmėmis, o šios savo ruožtu- šnektomis ir pašnektėmis. Aukštaičių dabar yra trys pagrindinės patarmės: rytų, vakarų ir pietų aukštaičiai (dzūkai), o žemaičių- taip pat trys: vakarų arba klaipėdietiški (donininkai), šiaurės vakarų arba telšiškiai (dounininkai) ir pietų arba raseiniškiai (dūnininkai). Dabar bendrinės kalbos pagrindu eina vakarų aukštaičių pietiečių (suvalkiečių) tarmė, išlaikiusi senesnes fonetikos ir morfologijos lytis.

Kita gyva rytų baltų kalba- latvių, kuria šneka apie 2 mil. žmonių. Seniau latviai buvo vadinami latgaliais. Latvių kalba yra daug daugiau nei lietuvių nutolusi nuo baltų prokalbės. Nemaža dabartinės latvių kalbos lyčių yra išriedėję iš tų, kurios dar išliko lietuvių kalboje. Tačiau, antra vertus, tam tikrais atvejais latvių kalboje yra išlikusių ir senesnių ypatybių. Būdingesnės lietuvių ir latvių kalbos skirtybės yra tokios:a) vietoj lietuvių dvigarsių an, en, un latvių kalba turi uo (rašo o), ie, ū, y: roka „ranka“, logs „langas“, jūtu „juntu“, biedrs „bendras, draugas“.b) vietoj lietuvių minkštųjų k,g latviai turi afrikatas c,dz: cepure „kepurė“, cits „kitas“.c) vietoje lietuvių š, ž latvių kalboje yra s, z: sirds „širdis“, simts „šimtas“, zirgs „žirgas“.d) vietoje lietuvių afrikatų č, dž latviai turi š, ž: še „čia“, svešs „svetimas“, mežs „miškas“. Atsiskyrusi nuo lietuvių kalbos, latvių kalba taip pat ėmė skaidytis į tarmes. Pagrindinės tarmės yra trys: aukštaičių, lybiškoji, vidurio. Pastaroji eina dabartinės latvių bendrinės kalbos pagrindu.Kuršių kalba, kaip žinoma iš istorinių šaltinių, šnekėta vakarinėje Latvijos dalyje ir Žemaičių vakaruose. Tačiau ši kalba dažnai laikoma tarpine tarp lietuvių ir latvių, apie XVIIa. visai išnyko: vieno kuršiai sulatvėjo, kiti sulietuvėjo. Kadangi rašto paminklų kuršiai nepaliko, apie jų kalbą daugiausia sprendžiama iš kronikose randamų tikrinių žodžių, vietovardžių ir tam tikrų reliktų tose latvių ir lietuvių tarmėse, kuriomis šnekama buvusiose kuršių gyvenamose vietose. Su latviais kuršius sieja tai, kad jie minkštuosius k,g buvo pavertę c,dz ir š,ž pakeitę į s,z, o su lietuviais – kad buvo išlaikę sveikus dvigarsius an, en, in, un. Dabartinėse Kuršo latvių tarmėse taip pat išliko kuršiškų žodžių su tais dvigarsiais.
Žiemgalių kalba buvo šnekama vidurinėje dabartinės Latvijos dalyje ir Lietuvos šiaurėje. Apie XV a. išnykusi žiemgalių kalba taip pat nepaliko jokių rašto paminklų. Iš to krašto vietovardžių ir dabartinių lietuvių ir latvių tarmių sprendžiama, kad žiemgalių kalboje buvę išlaikyti dvigarsiai an, en, in, un, priebalsiai š, ž buvo tariami kaip latvių, bet minkštieji k, g nebuvę verčiami į c, dz. Sėlių kalba buvo kalbama dabartinėje šiaurės rytų Lietuvos dalyje ir dabartinės Latvijos pietryčiuose. Rašto paminklų sėliai irgi nepaliko, todėl apie jų kalbą, išnykusią apie XIV – XVa., sprendžiama iš tos pačios rūšies šaltinių, kaip ir apie žemgalių ar kuršių kalbas. Manoma, kad sėliai, kaip ir kuršiai, buvo išlaikę sveikus an, en, in, un dvigarsius, bet minkštuosius k, g, priešingai negu žiemgaliai, buvo pavertę į c, dz. Vietoje š, ž jie taip pat tarę s, z.

Manau, jog baltų kalbos yra unikalios ir labai gražios. Matome, kad išliko tik lietuvių ir latvių kalbos. Gaila, tačiau kitos jau išnyko. Jau vien dėl išnykimo grėsmės, kuri yra labai didelė, mes turime tausoti ir gerbti savo kalbą. Juk tiek amžių mūsų protėviai ją taip mylėjo, todėl mes turime stengtis, kad tokia graži kalba neišnyktų ne tik iš rašytinių šaltinių, bet ir iš mūsų širdžių.

Naudota literatūra:1. Jonas Palionis „Kalbos mokslo pradmenys“2. Vytautas Mažiulis „Pasaulio tautų kalbos“3. Algirdas Sabaliauskas „Mes baltai“