Žemdirbystė

DIRVOŽEMIO FIZIKINĖS – MECHANINĖS SAVYBĖS

Pagrindinės dirvožemio fizikinės – mechaninės savybės yra’ lipnumas7,

kietumas, plastiškumas, brinkimas; rišlumas. Nuo šių savybių priklauso

žemės dirbimo laikas ir kokybė. Dėl to jos kartais vadinamos dirvos

technologinėmis savybėmis.

3.1. Dirvožemio lipnumo nustatymas.

Drėgno dirvožemio dalelių savybė lipti tarpusavyje arba prie įvairią

daiktų yra vadinama dirvožemio lipnumu. Jis išreiškiamas jėga, kuri

reikalinga atplėšti prie dirvožemio prilipusią metaline plokštelę. Lipnumas

matuojamas G/ cm2.

Lipnumas priklauso nuo dirvožemio -mineralinės, granuliometrinės

sudėties, drėgnumo, humuso kiekio ir kitų savybių. Kuo dirvožemio dalelės

smulkesnes, tuo didesnis jų paviršius, sorbcinė energija, rišlumas ir

lipnumas. Dėl to sunkių diirvožemių lipnumas yra didesnis negu lengvų. Labai

rišlių dirvožemių lipnumas siekia 80 G/ cm2 , rišlių – daugiau kaip 15 G/

cm2 ir menko rišlumo-mažiau negu 0,5 G/ cm2. Vidutinio sunkumo priemoliu

lipnumas priklausomai nuo drėgmės kiekio, gali būti nuo 0 iki 15 G/ cm2.

Humusas molio dirvožemiu lipnumą mažina, o smėlių – didina.

Dirvožemio lipnumui didele reikšmę turi drėgnumas. Didėjant drėgnumui
lipnumas”didėja iki tam tikros ribos, o vėliau pradeda mažėti. Dirvožemis
labiausiai limpa, kai jo drėgnumas pasiekia žemiausią tekėjimo ribą, t.y.
kai inde j dvi dalis perskirtas dirvožemis vėl susijungia tik kelis kartus
lengvai stuktelėjus į indą. Daar labiau didinant dirvožemio drėgmę, lipnumas
pradeda mažėti. Esant aukščiausiai tekėjimo ribai, ( kai dirvožemis teka
kaip klampus skystis), dirvožemis visai nebelimpa.

Praktinė šio laboratorinio darbo prasmė – padėti studentams suvokti,
kaip svarbu parinkti tinkamą žemės dirbimo laiką pavasarį. Tam reikia
atidžiai stebėti dirvų džiūvimą ir nuo jo

o priklausantį lipnumą. Žemę reikia
pradėti dirbti tada, kai ji nelimpa prie padargų ir gražiai trupa, t.y. kai
pasiekia fizinę brandą. Perdžiūvusi dirva nelimpa, bet sukietėja ir
padidėja pasipriešinimas padargams. Dirbant perdžiūvusią dirvą ardoma jos
struktūra, susidaro dideli grumstai.

3.2.Dirvos kietumo nustatymas

Dirvos savybe priešintis ją veikiančiam kietam kūnui yra vadinama dirvos
kietumu. Kietumas parodo-dirvožemio dalelių sąryšį ir tų dalelių trinties
jėgą su kietu kūnu. Ši dirvos savybė yra svarbi konstruojant žemės
ūkio padargus ir mašinas, nustatant dirvos pasipriešinimą žemės
dirbimo padargams ir skaičiuojant traukos jėgą.

Dirvos kietumas augalams taip pat turi didelę reikšmę. Jau dygdamas

daigas turi įveikti dirvožemio dalelių pasipriešinimą. Jeigu tuo metu dirva

yra kieta, lįsdama į jos paviršių augalų daigai eikvoja daug energijos. Dėl

to dalis jų žūsta, o sudygę esti silpni. Tokie daigai, jeigu dirvos

kietumas nesumažinamas, ir toliau negali normaliai auugti: menkai išsivysto

jų šaknys, jos yra deformuotos, augalas blogiau aprūpinamas maisto

medžiagomis.

Norint sudaryti normalias sąlygas augalams augti, dirvos kietumą reikia
reguliuoti. Jis greičiausiai pakeičiamas (sumažinamas) dirbant žemę. Todėl
intensyviau dirbamų dirvų kietumas visuomet yra mažesnis. Pvz., vienodos
granuliometrinės sudėties ir vienodo drėgnumo dirvos po varpinių javų esti
kietesnės negu po kaupiamųjų, nes prižiūrint kaupiamuosius purenami
tarpueiliai. Rudenį bulvienoje dirvos kietumas esti tik 7-10 kg/cm2, o
miežienoje ar rugienoje – 12-15 kg/cm2. Kiečiausios yra velėninės dirvos
(dobilienos, dirvonai). Tokių dirvų kietumas gali siekti 20-25 kg/cm2.

Mažiausias dirvos kietumas yra įdirbus žemę. Vėliau, augalų vegetacijos
laikotarpiu, ji

is vėl padidėja, nes dirva suslūgsta, sutankėja.

Dirvos kietumas priklauso nuo jos mineralinės, granuliometrinės
sudėties, struktūringurno, tankumo; drėgnumo, lipnumo, rišlumo ir kitų
savybių. Šios fizikinės -mechaninės dirvos savybės tarpusavyje yra
glaudžiai susijusios. Keičiantis vienai iš šių savybių, keičiasi ir kitos.
Bet kurios iš jų pasikeitimas daro tiesioginę arba netiesioginę įtaką
dirvos kietumui.

Sunkios granuliometrinės sudėties dirvožemiai (moliai, priemoliai) yra
žymiai rišlesni negu lengvi (smėliai, priesmėliai). Kuo didesnis dirvožemio
rišlumas, tuo didesnis ir jo kietumas. Tačiau ir tos pačios
granuliometrinės sudėties dirvų kietumas mažėja, didėjant jų drėgnumui,
gerėjant struktūrai, gausėjant organinių medžiagų. Taigi, norint per visą
vegetaciją palaikyti purią, nesukietėjusią dirvą, reikia gausinti joje

organinių medžiagų kiekį, gerinti struktūringumą.

Dirvos kietumas, nustatomas kietmačiais ir išreiškiamas pasipriešinimo

jėga kg/cm2 Kietmačių konstrukcija gali būti įvairi. Lietuvoje daugelį

metų naudojamas mechaninis Reviakino kietmatis . Šiuo kietmačiu dirvos

pasipriešinimas fiksuojamas nubrėžiant
*- – ■|1M-

atitinkamą kreivę milimetrinio popieriaus juostelėje.

Dirvos kietumas kg/cm2 apskaičiuojamas laboratorijoje pagal kreivės

aukštį, taikant žemiau pateiktą metodiką.

Šiuo metu gaminami kietmačiai, kurie jau matavimo metu lauke parodo

dirvos pasipriešinimą kg/cm2.

DIRVOŽEMIO TANKIS
‘ Dirvožemio tankia vadinama sauso nesuardyto dirvožemio 1 cm: mase
gramais. Žemę dirbant – ariant, kultivuojant, akėjant – ji supurenama.
Purioje dirvoje gausu tuštumų, todėl jos tankis tesiekia 0,95 – 1,1 g/cm3.
Tačiau puri dirva lieka neilgai. Dirvožemis suslūgsta, su tankėja veikiamas
savo svorio jėgos, atmosferos kritulių, augančių augalų, sunkių mašinų.
Visų čia paminėtų veiksnių veikiama prieš sėją supurenta dirva vegetacijos
pabaigoje su tankėja iki 1,4 -1,45 g/cm3. Traktoriaus vėžėje dirvožemio
tankis gali si

iekti 1,6 g/cm3.

Suslūgusiose dirvose sumažėja porų apimtis, pablogėja vandens ir oro
santykis. Tokiose dirvose greičiau susidaro pluta, sulėtėja oro apykaita,
menkiau vystosi augalų šaknys. Tačiau augalams netinka ir labai purios
dirvos, nes jos greičiau išdžiūsta. J purią dirvą įterptos sėklos turi
blogesnį sąlytį su dirvožemiu. Dėl to augalai dygsta ilgiau ir nevienodai.
Geriausiai sėklos dygsta, kai jos patenka ant suspaustos dirvos ir
užberiamos puraus dirvožemio sluoksniu. Kai sėklos patenka į kietą guolį ir
užklojamos puriu patalu, iš apačios jas drėkina drėgnas dirvožemis, dėl to
jos greičiau išbrinksta ir sudygsta. Jauni, gležni daigeliai per purų
sluoksnį greičiau pasiekia dirvos paviršių.

Vegetacijos metu augalams palankesnės sąlygos optimaliai suslūgusioje
-tankesnėje dirvoje. Nustatyta, kad bulvės ir pupos gerai auga, kai
priemolio dirvožemio tankus yra 1,0 – 1,2 g/cm3} miežiai ir kukurūzai – kai
1,2 – 1,4 g/cm3, o žieminiai – kai 1,3 – 1,4 glcm.3.

Optimalus dirvožemio tankis priklauso nuo jo drėgmės. Drėgnos dirvos
turi būti puresnės, sausos – tankesnės. Optimalaus tankio dirvose lengviau
augalų pasisavinamas fosforas ir kalis, geriau adsorbuojasi ir mažiau
išpjaunama nitratų.

Dirva savaime sutankėja tik iki tam tikro laipsnio. Vėliau jos tankis,
veikiamas drėgmės, šalčio ir augalų šaknų, keičiasi labai nežymiai. Tokias
dirvas sutankinus mechaniškai, jos paprastai pasiekia pirmykštę būklę. Toks
dirvos tankumas, iki kurio sutankėjusi ji toliau savaime nebeslūgsta, o
dirbtinai suspausta grįžta į pirmykštę būklę, vadinamas pusiausvyros
tankumu. Lengvo priemolio pusiausvyros tankumas yra l,4 g/cm3,
sunkaus priemolio – 1,45 g/cm3.

Dirvožemio mėginiai tankiui nustatyti turi būti nesuardyti ir žinomo
tūrio. Dėl to

o jie imami specialiais grąžtais.

DIRVOŽEMIO DRĖGNUMO NUSTATYMAS

Dirvožemio drėgme vadinamai jame esantis vanduo su ištirpusiais

mineraliniais

junginiais. Tai vienas pagrindinių augalų vegetacijos faktorių. Vandens

yra augalų ląstelėse, jis dalyvauja fotosintezėje, yra būtinas maisto

medžiagoms ištirpti, sėkloms išbrink.i, sudygti ir kitiems augalo

biologiniams procesams vykti. Nuo vandens kiekio priklauso dirvožemio

fizikinės savybės; kietumas, lipnumas, plastiškumas, oro ir šilumos

laidumas.

Dirvožemio vanduo-gali būti įvairių formų: chemiškai sujungtus, garą

pavidalo. sorbuotas (higroskopine ir plėveline drėgme),laisvasis

(kapiliarinis ir gravitacinis) bei ledo būkles.

Chemiškai sujungto vandens molekulės dalys arba sveikos molekulės įeina

j medžiagų sudėti.

Garų pavidalo vanduo susidaro dirvožemio porose garuojat laisvai ir

plėvelinei drėgmei. Šio vandens augalai nepasisavina.

Higroskopine drėgmė. Tai oro garų vanduo, adsorbuotas dirvožemio

dalelių paviršiuje. Šis vanduo stipriai laikomas dirvožemio dalelių, todėl

augalai jo taip pat nepasisavina. Higroskopinė drėgmė esti orasausiame

dirvožemyje.

Plėveline drėgmė yra dirvožemio dalelių paviršinių jėgų pritraukta iš

skysto vandens. Ši drėgmė yra higroskopinio vandens molekulių paviršiuje ir

apie dirvožemio daleles sudaro ploną plėvele. Išoriniai šio vandens

sluoksniai gali judėti nuo daleles prie daleles. Plėvelinis vanduo šiek

tiek, tankesnis už laisvąjį vandenį, augalų sunkiai pasisavinamas.

Kapiliarine drėgmė laikosi dirvožemio tarpeliuose (kapiliaruose)

veikiama meniskinių jėgų. Ši drėgmė yra judriausia. Ji juda iš platesnių

kapiliarų i siauresnius, lai pagrindinis augalų lengvai pasisavinamo

vandens šaltinis.

Prasisunkiančioji drėgme, arba gravitacinis vanduo. Veikiamas

gravitaciniu jėgų

, dirvožemio poromis juda žemyn. Šis vanduo dirvoje atsiranda po lietaus,

dirvą palaisčius

arba tirpstant sniegui. Besisunkdamas gilyn vanduo užpildo

nekapiliarinius tarpus. Jį

augalai pasisavina, tačiau jis greitai juda, ir tai trunka neilgai.

Ilgesnis prasisunkiančio

vandens buvimas dirvoje yra žalingas augalams, nes jiems trūksta oro.

Dirvožemio drėgnumo laipsnį išreiškia šios konstantos:

■ dirvožemio vandentalpa.,Tai maksimalus vandens kiekis, kurį dirvožemis

gali išlaikyti kapiliariniuose ir nekapiliariniuose tarpeliuose;

* lauko drėgme. Tai dirvožemio drėgmė jos nustatymo metu. Ji nuolat

keičiasi. Ši drėgmė

dažnai nustatoma lauko bandymuose, nes parodo tiriamų priemonių įtaką

dirvožemio

drėgnumui;
* kapiliarinis dirvožemio drėgnumas. Tai didžiausias drėgmės kiekis, kuris

gali laikytis

dirvožemio kapiliaruose, prasisunkus gilyn vandeniui po lietaus arba

palaisčius dirvą;
* augalų vytimo dirvožemio drėgnumas. Tai toks vandens kiekis dirvožemyje,

kai augalai

pradeda vysti;
* higroskopinis, arba orasausių dirvožemio, drėgnumas yra mažiausias

drėgmės kiekis dirvožemyje. Higroskopinė drėgmė lieka dirvožemyje, kai

jis laikomas sausoje patalpoje 3-7 dienas ir aplinkos temperatūra siekia

+30±5°C;

■ absoliučiai sausas dirvožemis būna tada, kai jis džiovinamas + 105±5°C

temperatūroje, kol tampa pastovaus svorio.

Laboratorinį darbą „Dirvožemio drėgnumas” sudaro trys dalys, kadangi

skirtingai

nustatoma lauko ir higroskopinė drėgmė, didžiausias dirvožemio

higroskopiškumas ir

augalų vytimo dirvožemio drėgnumas bei kapiliarinis dirvožemio drėgnumas.

5.2. Didžiausio dirvožemio higroskopiškumo ir augalų vytimo drėgnumo

nustatymas

Didžiausias drėgmės kiekis, kurį dirvožemio dalelės adsorbuoja iš

oro, prisotinto

vandens garų, vadinamas didžiausiu dirvožemio higroskopiškumu. Dirvožemio

savybė sorbuoti drėgmę priklauso nuo granuliometrinės sudėties bei

organinių medžiagų kiekio. Kuo dirvožemio dalelės smulkesnės, tuo didesnis

jų bendras paviršius, didesnė ir sorbcinė galia. Dirvožemyje vyraujant

stambioms smėlio dalelėms, stipriai sujungto vandens yra mažiau.

Didžiausias dirvožemio higroskopiškumas yra molio ir durpių. Tai matyti

4 lentelėje.

4 lentelė. Įvairių dirvožemių didžiausias higroskopiškumas %

|Dirvožemio |Didžiausia dirvožemio |
|granuliometrinė sudėtis |higroskopinė drėgmė |
| |absoliučiai sausos |
| |dirvožemio masės % |
|Smėlis |0,5- 1,0 |
|Priesmėlis |1,0-3,0 |
|Priemolis lengvas |3,0 – 5,0 5,0 – 7,0 |
|vidutinis sunkus |7,0 – 9,0 |
|Molis |9,0 – 15,0 |
|Durpės |30,0 – 40,0 |

Nuo didžiausio dirvožemio higroskopiškumo priklauso ir vytimo drėgmė.

Ji apima visas augalams neprieinamo vandens formas. Vytimo drėgmė dirvos

drėgme dalina į dvi dalis. Mažesnė negu augalų vytimo drėgmė vadinama

augalų nepasisavinama drėgme. Didesnė už vytimo drėgme yra augalų

pasisavinama, arba produktyvi drėgmė. Vytimo drėgmė nustatoma dviem būdais:

* tiesiogiai, t.y. kai augalai auginami vegetaciniame inde nedrėkinant

dirvožemio

kol jie pradeda vysti. Tada imamas dirvožemio mėginys ir džiovinant

nustatomas

jo drėgnumas;

* netiesiogiai, t.y. panaudojant koeficientus. Nustatyta, kad vytimo

drėgmė yra 1,34

karto didesnė už didžiausią dirvožemio higroskopiškumą.

Didžiausias dirvožemio higroskopiškumas nustatomas Nikolajevo metodu.

22 5.3. Dirvožemio kapiliarinės drėgmės imlumo nustatymas

Didžiausias drėgmės kiekis, kuris gali laikytis dirvožemyje, nutekėjus

prasisunkiančiam vandeniui ir išreikštas absoliučiai sauso dirvožemio masės

procentais vadinamas kapiliarinės drėgmės imlumu.

Dirvožemio kapiliarinės drėgmės imlumas laboratorijoje nustatomas

monolituose arba cilindruose su natūraliai susiklojusio dirvožemio

mėginiais, remiantis dviem prisotinimo drėgme būdais – užpilant vandenį iš

viršaus arba drėkinant iš apačios.

DIRVOS UŽTERŠTUMO PIKTŽOLIŲ SĖKLOMIS NUSTATYMAS

Dirvožemyje piktžolių sėklų yra labai daug, LŽŪU bandymų lauke vieno
hektaro plote 24 cm sluoksnyje jų yra apie 500 milijonų. Piktžolių sėklų
dirvožemyje yra žymiai daugiau negu išsėjama kultūrinių augalų. Pavyzdžiui,
sėjant miežių 180 kg Į hektarą, išberiama 3,5 milijono sėklų, bulvių
pasodinama į vieną hektarą apie 50 tūkstančių gumbų. Vadinasi, bet kurio
kultūrinio augalo sėkla dirvožemyje turi šimtus konkurentų, neskaičiuojant
daugiamečių piktžolių vegetatyvinių dauginimosi pradų.

Sunaikinti armens sluoksnyje esančias piktžolių sėklas neįmanoma.
Dalis dirvožemyje esančių piktžolių sėklų supūva, bet jų atsargos kasmet
pasipildo naujomis Norint sumažinti piktžolių sėklų atsargas, reikia
stengtis neleisti jų sėkloms patekti j dirvožemį. Svarbiausios priemonės,
kuriomis galima sumažinti dirvožemių užteršimą piktžolių sėklomis, yra
šios:

1)pakelių, išgedusią pasėlių šienavimas^ Išnykus kultūriniams
augalams arba išretėjus pasėliams, priželia daug piktžolių. Daug jų priauga
nedirbamose vietose: apie stulpus, pakelėse, pagrioviuose. Kad tokios
piktžolės nesubrandintų seklų, jas būtina šienauti. Piktžoles reikia
šienauti dar prieš žydėjimą. Jei šienaujama žydėjimo metu, tai nupjautoje
žolėje gali pribręsti nemažai daigių sėklų;

2)derliaus nuėmimas laiku. Kuo anksčiau pradedama javapjūtė, tuo mažiau
piktžolių sėklų išbyra ant dirvos paviršiaus ir daugiau jų pakliūva į grūdų
mase., tada nesunku jas išvalyti;

3) pelų rinkimas ir išvežimas iš lauko. Nuimant javus
kombainais, j pelus patenka apie 26% visų pasėlyje išaugusių piktžolių
sėklų. Jei pelai išmetami ant ražienų, piktžolių sėklos lieka dirvoje;

4)sėklų valymas. Javapjūtės metu su grūdais iš lauko išgabenama apie
50% visų pasėlyje išaugusių piktžolių sėklų. Dėl to grūdus prieš sėją
būtina gerai išvalyti. Priešingu atveju piktžolių sėklos vėl grįš į
dirvožemį;

5)tinkamas mėšlo laikymas. Mėšlą geriausia laikyti specialiose
mėšlidėse arba giliuose tvartuose. Lauke mėšlas laikomas 1,5 – 2 m aukščio
krūvose, kad jis savaime įkaistų. Nustatyta, kad 40-50°C temperatūroje
visos piktžolių sėklos praranda daigumą per 1,5-2 mėn. 30°C temperatūroje
nustoja daigumo tik dalis piktžolių sėklų, o 10°C temperatūroje visos
piktžolių sėklos išlieka daigios.

DIRVOŽEMIO STRUKTŪROS PATVARUMO NUSTATYMAS

Struktūros sąvoka. Dirvožemio kietąją dalį sudaro įvairūs mechaniniai
elementai. Smėlio dirvožemiuose jie būna palaidi. Sunkesniuose
dirvožemiuose, kuriuose yra koloidinių dalelių, atskiri mechaniniai
elementai sulimpa į įvairaus dydžio grumstelius. Šie grumsteliai vadinami
agregatais. Dirvožemio mechaninių elementų agregatinė būklė vadinama
dirvožemio struktūra./Pagal agregatų dydį dirvožemio struktūra skirstoma
taip:

1) megastruktūra, arba grumstinė, (agregatai didesni kaip 10 mm);

2) makrostruktūra, arba trupininė – grūdinė, (agregatai 10,0-0,25 mm);

3) makrostruktūra, arba dulkinę, (agregatai arba atskiri mechaniniai

elementai

mažesni kaip 0,25 mm).

Nuo agregatų dydžio ir kiekio priklauso dirvožemio poringumas, vandens
ir oro kiekis jame. Geriausios vandens ir oro sąlygos augalams bei
mikroorganizmams susidaro dirvožemiuose, kurie yra makroagregatinės
struktūros. Tokiuose dirvožemiuose makroagregatų viduje esančias poras
užpildo vanduo, o poros tarp makroagregatų dažniausiai lieka laidžios orui.

Struktūros susidarymo faktoriai. Pavieniai mechaniniai elementai dėl
koloidų koaguliacijos ir kapiliarinių jėgų sukimba ir sudaro
mikroagregatus. Padidėjus drėgmei mikroagregatai greitai suirtų, jei jų
nelipdytų klijingi koloidai – geležies ir aliuminio hidroksidai, silicio
rūgštis, humusinės medžiagos. Ypač tvirtai dirvožemio daleles suklijuoja
kalcio ir magnio humatai (humusinių rūgščių junginiai su kalcio ir magnio
druskomis). Humusinės medžiagos klijuoja ne tik mechaninius elementus, bet
ir mikroagregatus tarpusavyje. Šitaip limpant mikroagregatams susidarytų
ištisinė masė, jei nebūtų veiksnių, kur e tą masę ardo ir trupina: šalčio,
dirvožemio faunos, augmenijos, žemės dirbimo ir kt.

Dirvožemio porose esantis vanduo šaldamas plečiasi, spaudžia ir ardo
sulipusią masę. Tačiau šąlant mikroagregatai susidaro tik normalaus
drėgnumo dirvožemyje. Sausame ir labai šlapiame dirvožemyje vertingų
agregatų susidaro nedaug.

(vairūs dirvožemio gyvūnai taip pat trupina dirvožemį. Judėdami jie
pastumia, suspaudžia dirvožemio daleles ir paskui save palieka poras.
Dirvožemio daleles ir agregatus lipdo ir bakterijos bei grybų išskyros.

Didžiulę reikšmę susidarant agregatams turi augalai, kurių šaknys
išraizgo visą armens sluoksnį. Augdamos jos spaudžia dirvožemio daleles į
agregatus. Dirvožemio
struktūra visuomet yra geresnė ten, kur lieka daugiau augalų

šaknų. Daugiausia dirvožemyje lieka derlingų daugiamečių žolių šaknų, o
mažiausia – bulvių, runkelių, linų.

Dirvožemio struktūra keičiasi dirbant žemę. Bet kuris padargas
dirvožemį deformuoja ir sutrupina į didesnius ar mažesnius agregatus.
Tačiau žemės dirbimo metu agregatai ne tik ardomi, bet jie ir susidaro. Šie
du priešingi procesai priklauso nuo granuliometrinės sudėties, organinių
medžiagų kiekio, žemės dirbimo įrankių darbinės dalies tipo, dirbimo
intensyvumo ir kitų faktorių. Agregatams susidarant ypač svarbi dirvožemio
drėgmė. Dirbant išdžiūvusią žemę, kietosios dalelės yra taip glaudžiai
sukibusios, kad jas sunkiai paveikia padargai. Tokiame dirvožemyje susidaro
daug grumstų,
0 juos trupinant – dulkių. Priešingai, dirbant perdaug šlapią žemę,
drėgmė neleidžia

mechaniniams elementams ir mikroagregatams suartėti ir sudaryti

mikroagregatus.

Dirvožemis geriausiai trupa, kai jo drėgmė yra 40-60% vandens talpos”.
Tokia dirvožemio

būklė, kai ją dirbant susidaro daugiausia struktūrinių agregatų, vadinama
fizine branda.
Dirbant brandžią žemę, agregatų susidaro daugiau negu jų suardoma.

Struktūros patvarumas. Dirvožemio agregatų savybė nesuirti vandenyje

vadinama struktūros patvarumu.Tai labai svarbi savybė. Kuo daugiau

dirvožemyje patvarių agregatų, tuo pastovesnė struktūra. Ir priešingai,

jei dirvožemio struktūra yra nepatvari, po lietaus agregatai suyra.

Džiūstant suardytos struktūros dirvožemiui susidaro pluta.

Patvariems agregatams susidaryti didžiausią reikšmę turi kalcio ir
magnio numatai. Kuo dirvožemis labiau sukultūrintas, kuo jis turi daugiau
humuso, tuo patvaresnė jo
struktūra.

(S1 I c n t e I ė. Humuso ir patvarių agregatų kiekis įvairaus

sukultūrinimo dirvožemiuose

|Dirvožemio |Humuso kiekis % |Patvarių |
|sukultūrinimo | |agregatų kiekis |
|lygis | |% |
|Žemas |1,0-1,5 |20 |
|Vidutiniškas |1,5-2,0 |29 – 40 |
|Geras |2,0 – 3,0 |40 – 60 |
|Aukštas |> 3,0 |60 – 80 |

Struktūros ardymo faktoriai skirstomi į mechaninius, fizinius –

cheminius ir biologinius.

Mechaniniai faktoriai: žemės dirbimas, intensyvus važinėjimas
traktoriais ir mašinomis, lietaus ir liūčių poveikis. Struktūra ypač
gadinama, kai dirbamas ir važinėjamas dirvožemis yra labai sausas arba
labai šlapias.

Kuo stipresnis lietus ir didesni lietaus lašai bei jų kritimo greitis,
tuo labiau suplakamas ir suardomas viršutiniu dirvožemio sluoksnis. Liūčių
vanduo dirvožemio porose

staigiai tarsi uždaro orą. Vėliau išsiskirianti šiluma verčia jį plėstis.

Besiplėsdamas oras spaudžia dirvožemio daleles ir ardo agregatus.

Fiziniai – cheminiai faktoriai. Atmosferos krituliai turi amonio ir
angliarūgštės junginių. Šie junginiai yra vienvalenčiai. Patekę į
dirvožemį, iš absorbuojančio komplekso jie išstumia kalcį. Kalcio vietą
užėmus vienvalenčiams katijonams, dirvožemio struktūros patvarumas mažėja.

Biologiniai faktoriai. Svarbiausias patvarios struktūros susidarymo
faktorius yra humusas. Jis taip pat yra augalų bei mikroorganizmų maisto
šaltinis. [ humuso sudėti įeina visi pagrindiniai maisto elementai. Kai
dirvožemyje oro yra pakankamai, mikroorganizmą? intensyviai skaldo humusą
iki augalams prieinamų mineralinių junginių ir išskiria azotą, fosforą,
kalį, kalcį, sierą. Taigi dirvožemio mikroorganizmai ir kuria humusą, ir jį
suardo. Jei mineralizacijos procesas yra spartesnis už humifikacijos
procesą, humuso kiekis mažėja, dirvožemio struktūra blogėja, ir atvirkščiai
– intensyvi humifikacija ją gerina.

Suardytą dirvožemio struktūrą galima atkurti – reikia padidinti humuso
kiekį dirvožemyje. Svarbiausias humuso šaltinis yra augalų liekanos ir
organinės trąšos. Įvairūs augalai dirvožemyje palieka nevienodą kiekį
organinių medžiagų ir dėl to jų įtaka struktūrai yra skirtinga. Antrųjų
naudojimo metų daugiametės žolės patvarių trupinėlių kiekį padidina 18%,
žieminiai kviečiai – 8%, vasariniai javai – 6,6%, o bulvės, kukurūzai,
padariniai runkeliai ir linai jiems beveik neturi įtakos.

Tiesioginė mėšlo reikšmė humuso kiekiui dirvožemyje yra nežymi, nes jis
greitai mineralizuojąs!. Ši organinė trąša naudinga tuo, kad pagerina
augalų mitybos sąlygas, užauga gausesnis derlius, dirvožemyje lieka daugiau
organinių liekanų. Be to, patręšus mėšlu, sulėtėja paties humuso
mineralizacija.

Dirvožemio struktūrai ir jos patvarumui nustatyti plačiai naudojamas
Savinovo metodas.
8 pav. Dirvožemio sudėtis

DIRVOŽEMIO PORINGUMO APSKAIČIAVIMAS

Dirvožemis yra sudėtingas gamtos kūnas. Jį

sudaro:

• kietoji dalis, t.y. mineraliniai junginiai ir

organinės medžiagos,

• skystoji, t.y. vanduo su jame ištirpusiomis

įvairiomis medžiagomis (dirvožemio tirpalas),

• dujinė, arba dirvos oras (8 pav.).

Kietosios dirvožemio dalelės yra įvairios

cheminės sudėties, dydžio ir formos.
Mineralinės dalelės ir organinės medžiagos sudaro agregatus (trupinėlius,
grumstelius). Taip agregatų ir jų pačių viduje yra tarpeliai, arba poros,
kurias užpildo vanduo arba oras. Pagal dydį poros skirstomos į kapiliarines
ir nekapiliarines. Kapiliarinės poros vyrauja sunkiuose, molio
dirvožemiuose, o nekapiliarines būdingos smėlio dirvoms. Kapiliarinėse
porose laikosi vanduo, kurio neveikia traukos jėgos, o nekapiliarinėmis
poromis lengvai sunkiasi svorio jėgų veikiamas vanduo. Kai prasisunkiantis
vanduo nuteka į gilesnius dirvožemio sluoksnius, poras užpildo oras. Todėl
lengvi dirvožemiai visada yra geros aeracijos.

Bendras visų porų tūris vadinamas poringumu. Dirvos poringumas
apskaičiuojamas pagal formulę:

P% = (1 – q/k) 100,

čia P – poringumas %,

q – dirvožemio tankis g/cm3

k – kietosios dirvožemio fazės tankis g/cm3 ( vidutinio sunkumo

priemolyje K- 2,5).

Skirtingos granuliometrinės sudėties dirvožemių poringumas būna toks:
smėlių – 30-40%, priemolių – 40-50%, molių – 50%, durpių – iki 85%.

Poringumas turi didelę reikšmę augalų augimui ir vystymuisi, nes
vandens ir oro pripildytose porose vyksta visi gyvybiniai procesai: auga
augalų šaknys, gyvena mikroorganizmai. Geriausios sąlygos augalams augti
susidaro tada, kai 50% viso dirvožemio tūrio užima kietoji dalis ir 50% –
poros (iš to skaičiaus 50% užima oras ir 50% vanduo). Tačiau tokios
sandaros dirvožemių retai pasitaiko, nes poringumas nuolat keičiasi. Jis
priklauso nuo daugelio veiksnių: dirvožemio granuliometrinės sudėties,
organinių medžiagų kiekio, struktūringumo. Ypač poringumą veikia žemės
dirbimas.

Vandens ir oro santykio skaičiavimas

Vandens ir oro santykis dirvoje nuolat keičiasi, nes po lietaus
dirvožemis drėksta, brinksta, o esant giedrai – džiūsta. Vanduo ir oras
konkuruoja dėl vietos dirvožemio porose. Didėjant dirvožemio drėgnumui, oro
kiekis mažėja, o dirvai džiūstant – didėja.

Norint sužinoti, koks vandens ir oro santykis buvo tiriamoje dirvoje
mėginių ėmimo metu reikia apskaičiuoti bendrą poringumą (pagal duotą
formulę). Žinodami tūrio procentais išreikštą lauko drėgmę galime
apskaičiuoti aeracijos poringumą. Bendrojo poringumo ir drėgmės pripildytų
porų tūrio skirtumas rodo porų, pripiltų oro, tūrį.

Augalams optimalios sąlygos augti ir vystytis yra tada, kai aeracijos

poringumas siekia 25 proc.

Leave a Comment