Vasariniai kviečiai

VASARINIAI KVIEČIAIReikšmė

Vasariniai kviečiai – duoninė kultūra. Vasarinių kviečių grūdai baltymingesni už žieminių kviečių. Mūsų šalyje auginami vasariniai kviečiai botaniškai nesiskiria nuo žieminių. Tai tik dvi minkštųjų kviečių (Triticum aestivum L.) formos, paplitusios atšiauresnio klimato zonoje. Pavyzdžiui, Kanadoje, Kazachstane vasariniai kviečiai – duoniniai javai, nes ten žieminiai kviečiai iššąla. Vasariniai kviečiai sėjami pirmiausia tose srityse, kur yra tinkamų kviečiams dirvų, bet dėl šaltos žiemos žiemkenčiai gero derliaus neduoda. Lietuvoje vasariniai kviečiai seniau buvo gausiai auginami, tačiau paskutiniaisiais dešimtmečiais jie primiršti, nes iki šiol beveik visi javai buvo gerokai derlingesni už juos. Paskutiniu metu išvedus gana derlingas vasarinių kviečių veisles, tokias kaip “Nandu” ir “Selpek”, kurių derlingumas palankiais metais siekia 5,0–6,0 t/ha, buvo vėl atkreiptas dėmesys į juos. Vasariniai kviečiai yra vieninteliai duoniniai javai, kurie sėjami pavasarį. Tokiu būdu jie gali kompensuoti iš rudens nesuspėtus pasėti ar dėl blogų žiemojimo sąlygų išnykusius žieminius kviečius. Iš normalaus drėgnumo (12-14 proc.) vasarinių kviečių grūdų galima sudaryti didelius maistinių grūdų rezervus, nes jų metiniai nuostoliai nesudaro nė 3 proc. Tai leidžia visą laiką aprūpinti gyventojus duona, kokie bebūtų orai ar kitos aplinkybės. Grūdų kokybės parametrus didele dalimi lemia veislės, agrotechnika, klimatinės sąlygos. Todėl veislių tyrėjai turi ieškoti tinkamų Lietuvos sąlygoms vasarinių kviečių veislių, kurių grūdai būtų geros kokybės (glitimo daugiau kaip 26 proc.). Ne mažiau svarbus ir kitas uždavinys – rengti naujas maistinių kviečių, tinkamų duonos ir makaronų gamybai, auginimo technologijas.

Auginimo sąlygos

Dirva. Iš vasarinių varpinių javų vasariniai kviečiai patys reikalingiausi. Jų šaknų sistema išsivysto silpnai, todėl negali paimti giliau dirvoje esančių maisto medžiagų. Be to, vasariniai kviečiai silpnai krūmijasi, todėl juos stelbia piktžolės. Vasariniams kviečiams reikia derlingų, sukultūrintų, daug maisto medžiagų turinčių ir nerūgščių dirvų. Geriausiomis dirvomis laikomi lengvesni puveningi priemoliai bei priesmėliai. Vasariniai kviečiai priesmėlio dirvožemiuose duoda didesnį, ir pastovesnį derlių negu žieminiai kviečiai. Vasariniai kviečiai nemėgsta nei per daug lengvų, nei per daug sunkių žemių.

Drėgmės vasariniams kviečiams reikia mažiau negu avižoms, bet daugiau negu miežiams. Sėkloms sudygti vandens reikia apie 45 proc. jų grūdų masės. Transpiracijos koeficientas – 415. Daugiausia drėgmės vasariniams kviečiams reikia krūmijimosi, bamblėjimo ir plaukėjimo fazėse. Kai plaukėjimo metu jos trūksta, silpnai vystosi varpos, smulkesni būna grūdai. Žydintiems ir tik ką peržydėjusiems kviečiams reikia sauso oro. Lietingas oras antroje vasaros pusėje uždelsia vasarinių kviečių brendimą, pablogėja grūdų kokybė ir derliaus nuėmimo sąlygos. Praktiškai visas maisto medžiagas, esančias dirvoje, augalas paima tik ištirpusias vandenyje. Augalų mitybos procese vandens reikia labai daug, nes tik gerokai atskiestus tirpalus šaknų ląstelės gali įsiurbti. Tik didžiulius kiekius vandens išgarinęs pro lapus, augalas surenka reikalingą kiekį azoto ir mineralinių junginių.

Vanduo augalui reikalingas įvairiais atžvilgiais: atneša iš šaknų į lapus ištirpusius mineralinius junginius, reguliuoja augalo temperatūrą, atiduoda įvairių organinių medžiagų sintezei vandenilį ir deguonį.

Šiluma. Vasariniai kviečiai pradeda dygti 3 – 40C temperatūroje ir pakenčia nedidelį (iki – 40C) pavasarinį atšalimą. Geriau, kai sėklos įterpimo gylyje dirvos temperatūra būna 5 – 60C šilumos. Optimali vasarinių kviečių dygimo temperatūra yra apie 12 – 150C. Žydintiems vasariniams kviečiams kenkia ir 1 – 20C šalnos. Plaukėjimo ir pieninės brandos metu jiems tinkamiausia 16 – 230C oro temperatūra. Daugiausia grūdų iš kvadratinio metro gaunama tuomet, kai dienos temperatūra nuo varpų susidarymo iki brandos išsilaiko pastoviai aukštesnė už +17,80C. Palankiausia vasarinių kviečių augimui ir vystymuisi dienos temperatūra 18 – 220C. Aukštesnė temperatūra šį procesą slopina. Vasarinių kviečių lapų paviršiaus plotas susijęs su agrometeorologiniais veiksniais: saulės šviesa, temperatūra, dirvos drėgnumu, debesuotumu, maisto medžiagomis ir kt. Apie fotosintezės ir kitų klimatinių veiksnių reikšmę derliui kalbame todėl, kad milžiniškos saulės energijos galimybės auginti žemės ūkio augalų derlių mūsų sąlygomis kol kas teišnaudojamos 1 – 2, daugiausia maždaug 5 proc. Kuo didesnis ir sveikesnis svarbiausias fotosintezės organas – augalo lapas, tuo daugiau sukuriama organinės medžiagos, tuo didesnis užauga derlius. Šį procesą stimuliuoja žmogaus valdomi veiksniai: reguliuojamas dirvos drėgmės režimas ir maisto medžiagų kiekis dirvožemyje, augalai saugomi nuo piktžolių, ligų ir kenkėjų, išvedamos lapingesnės, derlingesnės ir atsparesnės ligoms, nelinkusios išgulti veislės.

Maisto medžiagos. Norint palaikyti dirvos derlingumą, iš laukų paimtas augalinio maisto atsargas reikia vienokiu ar kitokiu būdu grąžinti. Maža to, gyventojų skaičiui augant ir maisto reikmėms didėjant, vidutiniu laukų derliumi nesitenkinama, – jį reikia nuolat didinti. Norint gauti didesnį derlių, reikia dirvai ne tik grąžinti, kas iš jos paimta, bet ir papildomai pridėti vis daugiau maisto medžiagų. Augalų mitybos pro šaknis procesas, kurio bazė yra dirva, savotiški tarpininkai – mikroorganizmai ir vanduo, yra nepaprastai sudėtingas, lygiai kaip labai sudėtingi ir visi kiti vasarinių kviečių augimo fiziologiniai procesai. Augalų mitybos pažinimas padeda spręsti praktiškus vasarinių kviečių tręšimo klausimus. Elementariausias supratimas būtų toks: augalų tręšimas, trąšų pasirinkimas ir jų dozės pirmiausia priklauso nuo auginamų veislių biologinių savybių, nuo dirvos mechaninės sudėties, nuo mineralinių medžiagų natūralių išteklių, nuo skirtingų fizinių ir cheminių dirvos savybių, pagaliau nuo skirtingo sorbuojamojo komplekso priklauso ne tik bendras jos derlingumas, bet ir augalų maisto gausumas. Sakysim, fosforo ir kalio daugiau būna mineraliniuose junginiuose, o azoto – organiniuose. Kadangi durpynuose daugiausia (50 – 90 proc.) yra organinės medžiagos, jie daugiausia gali turėti azoto (0,75 – 1,50 proc. ir daugiau). Tuo tarpu priemolio dirvose azoto gali būti apie 0,12 proc, smėlio – apie 0,05 proc. Dažniausiai dirvoje trūksta azoto, fosforo ir kalio. Be to, būna dirvų, kuriose trūksta vario, mangano. Nustatyta, kad dirvoje turi būti visų augalo vartojamų elementų. Jeigu kurio nors visiškai nebūtų, augalas ten neaugtų arba skurstų, nors kitų elementų būna ir gausu. Vieno cheminio elemento pakeisti kitų augalų mityboje negalima. Pavyzdžiui, jeigu trūksta fosforo, tręšimas kaliu nieko nepadės. Visose jaurinėse dirvose labai menkos atsargos fosforo junginių. Kalio atsargų gausumą lemia mechaninė dirvos sudėtis. Molio ir priemolio dirvose bendro kalio atsargos būna didesnės, o priesmėliuose ir smėliuose – mažesnės.
Šaknų paskirtis – siurbti ne tik vandenį, bet ir jame ištirpusį mineralinį maistą. Be to, vasarinių kviečių šaknys negeba ištirpinti sunkiai tirpstančius mineralus. Azotas, kurį paima šaknys, naudojamas baltymų – sudėtingiausios ir reikšmingiausios organinės medžiagos – sintezei. Peleninės medžiagos – fosforas, kalis, natris, kalcis, siera, chloras, magnis, geležis ir daug kitų – irgi yra būtini įvairių organinių junginių elementai. Jei trūksta azoto, augalai silpsta, lapai būna gelsvai žali ir susisukę. Negaudami pakankamai fosforo, kviečiai nustoja augę, jų lapai paruduoja, sėklos lėtai bręsta ir pakinta jų cheminė sudėtis. Augalo augimą sąlygoja ne tik mineralinės druskos, bet ir kai kurios organinės medžiagos, kaip vitaminai, fermentai, auksinai bei kiti augimo stimuliatoriai. Jos susidaro mikroorganizmams skaldant į dirvą patekusias augalines liekanas ir vykstant tam tikrai sintezei. Be to, šių medžiagų specialiai įterpiama į dirvą arba purškiama ant augalų.

Veislės

Gausiai ir pastoviai dera tiktai geros, vietos sąlygoms pritaikytos vasarinių kviečių veislės. Kiekvienoje šalyje paprastai yra skirtingos dirvožemio ir klimatinės sąlygos, todėl iš kitur įvežtos veislės ne visuomet gerai auga Lietuvoje. Šiuo metu Lietuvoje yra auginamos Vokietijoje išvestos vasarinių kviečių veislės. Dažniausiai jos reikalauja aukšto agrofono ir šiuolaikinių apsaugos priemonių nuo piktžolių, ligų ir kenkėjų. “Selpek” – veislė, sukurta Vokietijoje. Registruota 1988 m. Vidutinio ankstyvumo, atspari išgulimui, derlinga. Vegetacijos periodas 94 – 103 dienos. Konkursiniuose bandymuose 1983 – 1986 m. gautas 5,1 t/ha derlius. Didžiausias grūdų derlius – 7,2 t/ha. Vidutinis augalų aukštis 85 – 99 cm. Grūdai stambūs, bręsta vienodai, o subrendę neišbyra. 1000 grūdų masė 38,5 – 42,4 g. Vasarinių kviečių grūdų kokybė kur kas geresnė negu žieminių, todėl gaunami geros kokybės duoniniai miltai. Grūduose yra 13,8 proc, baltymų 22,5 proc glitimo, sedimentacijos rodiklis – 63, glitimo deformacijos koeficientas – 100, kritimo skaičius – 425. “Selpek”, kaip ir kitos vasarinių kviečių veislės, lėtai auga, silpnai krūmijasi, ir dėl to augalus dažnai užgožia piktžolės. Veislę rekomenduojama auginti sukultūrintose, gausiai įtreštose, nerūgščiose (pH 6-7) dirvose. Gerai dera priesmėlio ir priemolio dirvose.

“MUNK” – veislė, sukurta Vokietijoje, “Petkus” firmoje. Registruota 1996 m. Plungės ir Kauno augalų veislių tyrimo stotyse konkursiniuose bandymuose tiriama nuo 1993 m., o Šilutės stotyje – nuo 1995 m. Tyrimo metais visose stotyse išauginta vidutiniškai 5,22 t/ha grūdų, arba 0,41 t/ha daugiau už standartinę veislę “Selpek”. Didžiausias derlius išaugintas 1995 metais Plungės stotyje – 6,3 t/ha. Grūdai stambūs, 1000 jų masė 35,9 – 41,6 g. Grūduose yra apie 11,6 proc. baltymų, 20,8 proc. glitimo, kuris atitinka I-II klasės reikalavimus. Augalai išauga iki 81 cm, neišgula, atsparūs sausrai, ligoms, grūdai neišbyra. Vegetacijos periodas 83-93 dienos. “NANDU” – veislė, sukurta Vokietijoje, “F.L. – Petkus” firmoje. Registruota 1996 m. Plungės ir Kauno augalų veislių tyrimo stotyse konkursiniuose bandymuose tiriama nuo 1993 m., o Šilutės stotyse – nuo 1995 m. Per tyrimo metus visose stotyse išauginta vidutiniškai 5,35 t/ha grūdų, arba 0,54 t/ha daugiau už standartinę veislę “Selpek”. Didžiausias derlius gautas 1995 m. Kauno stotyje – 6,43 t/ha. Grūdai stambūs, 1000 jų masė 33,4-47,5 g. Grūduose yra apie 11,4 proc. baltymų, 21,4 proc. glitimo, kuris atitinka II klasės reikalavimus. Augalai išauga iki 104 cm, atsparūs išgulimui, sausrai, grūdai neišbyra. Vegetacijos periodas 85-97 dienos. Veislė palyginti atspari rudosioms rūdims, pašaknio ligoms, bet lapų septoriozė gali pažeisti augalus net 18,8 proc.

Vieta sėjomainoje ir dirvos dirbimas

Vasariniai kviečiai, kaip reiklesni javai, sėjami po organinėmis trąšomis tręštų kaupiamųjų (bulvių, kukurūzų, šakniavaisių). Šie augalai paprastai gausiau tręšiami organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, purenami jų tarpueiliai. Be to, tokios dirvos būna mažiau piktžolėtos ir daugiau turi maisto medžiagų. Į tai reikia atsižvelgti skiriant vietą vasariniams kviečiams sėjomainoje. Daugiametės žolės, ankštiniai javai – taip pat geri vasarinių kviečių priešsėliai. Po jų paprastai gausu azotinio maisto, kuriuo vasariniai kviečiai lengvai gali pasinaudoti. Žirniai, ankštinės daugiametės žolės gali asimiliuoti sunkiai tirpstančius dirvožemio fosfatus, kurių dalis lieka šių augalų šaknyse, vėliau mineralizuojasi ir tampa prieinami, šiuo atveju, vasariniams kviečiams.

Visi varpiniai javai vasariniams kviečiams nelaikomi geru priešsėliu. Pasėti po varpinių augalų, vasariniai kviečiai dažnai suserga pašaknio ligomis ir jų derlius sumažėja. Dabar, kol nenusistovėjęs žemės naudojimas, negreitai bus įdiegtos pastovios sėjomainos, laikinai reikėtų 2-3 metams numatyti tinkamus priešsėlius, o išdėstant pasėlius vadovautis rotacijos grandžių principu, kai pirma auginama geras priešsėlis, o po jo seka tie augalai, kurie gerai pasinaudojo priešsėlio sudarytomis gausiam derliui gauti sąlygomis. Vasariniai kviečiai gana reiklūs ne tik priešsėliams, bet ir dirvožemiui. Kadangi vasarinių kviečių sėklų dygimo energija silpnesnė negu miežių, jie geriau sudygsta ir pastoviai dera lengvesnėse dirvose. Šie javai labai jautrūs ligoms, todėl geriausiai dera po daugiamečių žolių, kaupiamųjų ar mišinių žaliajai masei, po kurių vasariniai kviečiai būna mažiau ligoti. Dirvos po kaupiamųjų kultūrų – šakniavaisių, bulvių, taip pat ir po kukurūzų – gerokai skiriasi nuo ražieninių ir velėninių dirvų dirbimo rudenį. Jos yra šiek tiek blogesnės struktūros dėl daugkartinio tarpueilių purenimo, tačiau jos nepasižymi rišlumu ir nesudaro velėnos. Kaupiamieji, auginti pagal agrotechnikos reikalavimus, dirvą palieka nepiktžolėtą. Derlių nuimant stambesnės šaknys iš dirvos ištraukiamos, o smulkiosios nėra tiek stiprios, kad surištų dirvą. Tačiau dėl blogesnės agrotechnikos piktžolių po kaupiamųjų, ypač po šakniavaisių, esti ne mažiau kaip po varpinių. Kadangi ruduo mūsų krašte dažniausiai šlapias, kaupiamųjų laukas nuimant stipriai suminamas. Tokios dirvos negalima palikti prieš žiemą nesuartos. Priešingu atveju jose žymiai menkiau dera vasariniai kviečiai, silpniau krūmijasi ir sunkiau pasisavina maisto medžiagas.

Tręšimas

Tręšimo atveju vasariniai kviečiai yra reikli kultūra, nes jų šaknų sistema yra silpna, ir jiems reikalingas lengvai prieinamas maistas. Vasariniai kviečiai tręšiami tik mineralinėmis trąšomis. Patyrimas rodo, kad geriausius vasarinių kviečių derlius galima gauti tokioje dirvoje, kur priešsėlis gerai patręštas mėšlu. Jeigu priešsėlis silpnai tręštas, vasariniams kviečiams beriama reikalinga mineralinių trąšų norma. NPK kiekiai hektarui priklauso ne tik nuo priešsėlio tręšimo, bet ir nuo dirvos mechaninės sudėties, derlingumo, auginamos veislės savybių ir kt.

Pagrindinis vasariniams kviečiams tręšimas P2O5 ir K2O priešsėjinio dirbimo metu. Reikalingi fosforo ir kalio trąšų kiekiai priklauso nuo esančio dirvoje fosforo ir kalio kiekio ir augalų sugebėjimo šias medžiagas įsisavinti: cheminių, fizinių dirvos savybių, fosforo trąšų rūšies ir tirpumo. Rekomenduojamas P2O5 kiekis 60 – 90 kg/ha, o K2O kiekis 60 – 90 kg/ha. Granuliuoto superfosfato, beriamo kartu su sėkla, norma yra kelis kartus mažesnė – 10 kg P2O5 (50 kg/ha granuliuoto superfosfato). Vasarinių kviečių normaliam vystymuisi reikalingas optimalus mineralinių trąšų kiekis. Augalai azotą įsisavina iš dirvoje esančio azoto, organinių trąšų `ir mineralinių azotinių trąšų. Esant nepakankamam N kiekiui dirvoje ir mažam organinių trąšų kiekiui, reikia papildomai įterpti mineralines azotines trąšas. Svarbus vasarinių kviečių auginimo intensyvinimo uždavinys – azotines trąšas atiduoti augalams tiksliai, per keletą kartų, priklausomai nuo jų vegetacijos fazės ir biologinės būklės. Išcentriniai barstytuvai apskritai nelabai tegali tolygiai tręšti mažomis dozėmis. Iš ūkiuose turimų tam bene labiausiai tinka naujieji MVU-0,5A. O geriausiai turėtų tikti pradedami gaminti vamzdiniai tręštuvai PS-21,6.

Sėkla ir sėja

Sėjai naudotina geros kokybės sėkla: daigi bei švari, atitinkanti ne mažesnius kaip B kategorijos reikalavimus. Beicavimas – patikimiausia priemonė apsaugoti vasarinius kviečius nuo ligų sukėlėjų, plintančių su sėkla ir per dirvą. Beicuojama prieš sėją. Apskritai vasariniai kviečiai beicuojami nuo tų pačių ligų ir tokiu pat būdu kaip žieminiai kviečiai. Žinant kiekvieno beico savybes, galima juos tiksliai ir efektyviai naudoti. Pavyzdžiui, fuzariozės sukėlėjus gerai naikina fundazolas, benlatas ar agrocitas, tektas, baitanas-universalas. Vitavaksas gerai naikina dulkančiąsias kūles, helmintosporiozės sukėlėjus. Vasarinių kviečių lauko daigumas būna vidutiniškai 15 – 20 proc. mažesnis negu laboratorinėmis sąlygomis. Yra žinoma, kad žemdirbys negali sėjos klaidų kompensuoti trąšomis ar sėkla. Sėja – tai pirmasis etapas, kuris didele dalimi nulemia pasėlių produktyvumą. Labai svarbu suformuoti optimalaus tankumo pasėlį. Kviečių derlingumas priklauso nuo produktyvių stiebų (varpų) skaičiaus ploto vienete. Gero tankumo pasėlyje daug geresnį efektą duoda trąšos ir pesticidai. Pirmiausia sėjos tankumas priklauso nuo sėklos normos. Tačiau sėjant ir rekomenduojamą ar net didesnę sėklos normą ne visada pasiseka suformuoti optimalaus tankumo pasėlį. To priežastimi dažnai būna blogas žemės paruošimas, suvėlinta sėja, per gilus sėklų įterpimas, per menkas tręšimas azoto trąšomis, piktžolės ir kt. Siekiant gauti gausų ir stabilų grūdų derlių, būtina siekti, kad priemolio dirvose viename kvadratiniame metre vasariniai kviečiai išaugintų 600 produktyvių stiebų.

Daug derliau prarandama, ypač lengvesnėse žemėse, per giliai pasėjus. Giliai pasėjus, dalis sėklų visai nesudygsta, sėklų dygimas užtrunka, daigeliai būna silpnesni, nes grūdo maisto medžiagos išnaudojamos požeminio stiebelio auginimui, kol šis iškelia augimo kūgelį į dirvos paviršių. Vokiečių tyrinėtojai teigia, kad požeminio stiebelio išilgėjimas kiekvienu nereikalingu centimetru grūdų derlių sumažina 3 – 5 proc. Tokių augalų šaknų sistema būna menkesnė, jie mažiau arba kartais ir beveik visai nesikrūmija, labiau pažeidžiami pašaknio liga. Neretai per giliai pasėjama ir priemoliuose. Optimalus vasarinių kviečių sėjos gylis 3 – 5 cm. Vasariniai kviečiai ir sunkaus, ir lengvo priemolio dirvose sėjami kartu su kitais anksti sėjamais augalais. Vasarinius kviečius reikia sėti anksti, kai tik galima pradėti dirbti dirvą pavasarį. Vėliau pasėti vasariniai kviečiai blogiau sudygsta ir susidaro 24 – 30 proc. derliaus nuostoliai. Pasibaigus optimaliam sėjos laikui (balandžio pabaiga – gegužės pradžia) dėl kiekvienos pavėluotos dienos susidarė vidutiniškai 60 kg/ha grūdų nuostolių. Sėją vėlinant 10 dienų, grūdų derlius sumažėjo vidutiniškai 2 – 4 proc. Vasariniai kviečiai mažiau krūmijasi už miežius, šaltą pavasarį lėtai auga, juos dažnai apninka piktžolės. Todėl mūsų sąlygomis vasarinius kviečius reikia sėti tankiau kaip kitus javus. Išsėjamos sėklos kiekis priklauso nuo dirvos derlingumo, sėjos laiko, sėklos stambumo ir jos ūkinės veislės. Sukultūrintose sunkaus ir lengvo priemolio dirvose vasarinių kviečių reikia sėti iki 5,5 mln. Daigų sėklų į ha. Sėklos norma gali būti koreguojama nuo auginamos veislės. Per tankūs pasėliai mažai krūmijasi, būna vienastiebiai, mažiau išaugina pridėtinių šaknų. Tokie augalai negauna pakankamai šviesos, dažnai nukenčia nuo ligų ir kenkėjų, sutrinka mineralinio maitinimo ir fotosintezės procesai.

Pasėlių priežiūra

Lietuvoje dėl piktžolių ligų ir kenkėjų nuostoliai siekia 20 – 30 proc. potencialaus vasarinių kviečių derliaus, o kartais net iki 50 proc. Kad iki minimumo sumažėtų piktžolių, ligų ir kenkėjų daromi nuostoliai, sudėtine vasarinių kviečių technologijos dalimi turi būti kompleksinė pasėlių apsaugos nuo žaladarių sistema. Tokios sistemos pagrindą sudaro agrotechninės priemonės, skatinančios spartų augalų augimą ir kartu stiprinančios natūralų augalų atsparumą žalingiems organizmams ir taip gerinančios fitosanitarinę pasėlio būklę. Sistemoje turi būti numatyta naudingos faunos ir floros globa bei ekonomiškai ir biologiškai racionalus pesticidų vartojimas. Vasarinių kviečių krūmijimasis silpnas, auga lėtai, palyginus su žieminiais kviečiais, todėl piktžolės jų pasėliuose yra labai pavojingos. Botaninė piktžolių sudėtis daug priklauso nuo sirvožemio bei vietos sąlygų, tačiau, vasariniai kviečiai yra reiklesni pasėlių priežiūrai negu žieminiai kviečiai. Piktžolių konkurencijos pašalinimas – pirmoji vasarinių kviečių apsaugos priemonė vegetacijos metu. Piktžolės mažina vasarinių kviečių auginimo rentabilumą, blogina grūdų kokybę, varžosi su kultūriniais augalais dėl augimo erdvės, šviesos, maisto medžiagų ir vandens. Be to, piktžolės platina augalų ligas, kenkėjus, padidina derliaus nuėmimo, džiovinimo ir grūdų valymo išlaidas. Todėl kviečiuose geriausi rezultatai pasiekiami, kai pasirinkimo kriterijumi yra pasėliuose augančios piktžolės bei jų išsivystymo fazė. Kiekvienos vasarinių kviečių veislės reakcija į aplinkos poveikį yra skirtinga. Savitą žemaūgių veislių reakciją lemia jų santykiai su piktžolėmis, ypač aukštaūgėmis. Neadekvati konkurencija esti, kai pervertinamos šių veislių galimybės. Paprastai piktžolės labiau nustelbiamos, kai pavyksta pagerinti kultūrinių augalų augimo sąlygas. Piktžolių augimo sąlygos tuomet pablogėja ir nors jos ir nežūva, tačiau jų masė ploto vienete sumažėja, o kultūrinių augalų derlius pagal pasėlių produktyvumo dėsnį padidėja. Ir priešingai, netinkamai pritaikius agrotechnikos priemones, galima sudaryti palankesnes sąlygas piktžolėms augti ir jų daromai žalai didėti.

Kol pasėliuose gausu piktžolių, kol vasarinių kviečių derlius priklauso nuo piktžolių masės, veislių gebėjimas stelbti piktžoles yra labai svarbi savybė, didele dalimi sąlygojanti jos pranašumą prieš kitas veisles.

Derliaus nuėmimas

Vasariniai kviečiai dažniausiai pribręsta patys paskutiniai iš varpinių javų, todėl labai svarbu juos nuimti be nuostolių. Kai grūdų nuostoliai didesni už leistinus, reikia greitai ištirti ir pašalinti priežastis. Derlius nuimamas tokiu pat būdu kaip žieminių kviečių – kombainais. Sėklinius sklypus turi nuimti ne tik gerai sureguliuoti, techniškai tvarkingi kombainai, kad jų darbinės dalys nežalotų grūdų. Sunkaus priemolio dirvose vasarinių kviečių pjūtį nuo kietosios brandos pradžios užtęsus 10 dienų, grūdų derlius sumažėja vidutiniškai 8 proc. arba 0,4 t/ha. Lengvame priemolyje vasarinių kviečių grūdų derliaus sumažėjimo nenustatyta, pjūtį suvėlinus iki 15 dienų. Iškulti sėkliniai ir maistiniai grūdai tuojau pat valomi ir džiovinami, kad nesumažėtų jų daigumas, nepablogėtų grūdų kokybė. Daug šiaudų sunaudojama pašarams, todėl jie ruošiami laikyti tokiu pat būdu, kaip žieminių kviečių šiaudai. Pigiausia šiaudus išdžiovinti pradalgėse. Kai orai nepalankūs – baigiama džiovinti aktyviąja ventiliacija. Dalį šiaudų naudinga susmulkinti. Kombainais su šiaudų smulkintuvais PUN-5 šiaudai sukraunami į priekabas ir išvežami iš lauko. Mažiau drėgnus šiaudus galima krauti į daržines ar stirtas. Pesticidais apdorotų veislių šiaudus geriausia susmulkinti ir paskleisti ražienoje. Kraikui skirti ir kupetėlėmis išmesti šiaudai gabenami į stirtavimo vietą velketais. Stirtos kraunamos laukų pakraščiuose.

Naudota literatūra

1. Juvencijus Petrulis „Kviečiai”2. Augalininkystė3. A. Vadopalas „Agronomijos pagrindai”4. Jonas Galvydis „Agronomijos pagrindai”