Įžymusis priešistorinės Europos architektūros paminklas – Stounhendžas, visam pasaulyje žinomas ne mažiau už Egipto piramide ar Didžiąją Kinų sieną. Stounhendžas – tai kažkada buvusio didingo akmeninio statinio griuvėsiai, iškylantys tarp vaizdingų Pietų Anglijos pievų ir kalvų, maždaug už 120 kilometrų į vakarus nuo Londono. Tiesa nemažai masyvių akmeninių luitų, senai panaudota tiktų statybai ir kitoms reikmėms, tačiau gali būti, jog Stounhendžo statyba iš vis nebuvo baigta. Žiūrint iš kalvos papėdės Stounhendžas atrodo kaip beprasmiškas akmeninių luitų ir blokų susigrūdimas. Daugelis iš jų yra apvalios formos ir kruopščiai nugludinti. Vieni yra iki 6 metrų aukščio ir pastatyti vertikaliai, kiti truputi mažesni tarnauja tarsi tilteliai nuo vieno luito iki kito. Kai kurie blokai perskilę ir iki pusės apaugę žole. Bet jeigu pažvelgti į Stounhendžą iš viršaus iš karto pastebi, kad akmeniniai luitai buvo pastatyti griežtai geometrine tvarka: didžioji dalis sudarė du koncentriškus apskritimus, likusieji – dvi lanko formos sienas. Stounhendžas užima nedidelį plotą. Jo centrinės dalies skersmuo siekia 30 metrų, o bendras blokų kiekis viršija 200. tačiau šie daugiatomiai blokai yra stulbinantys. Nuo blogo oro apsaugotose vietose išliko apdirbimo pėdsakai: matosi, kaip juos tašė, norėdami suteikti formą. Labiau atviresnėse vietose matosi keturiasdešimties britiškų šimtmečių erozijos pėdsakų. Stambieji blokai tašyti iš smiltainio, kuris buvo randamas už 45 kilometrų nuo Stounhendžo, o mažesni – iš vulkaninių uolienų, kurios sutinkamos Velse – už 200 kilometrų į vakarus. Mokslininkai dar vis nesutaria – ar šie luitai atgabenti iš Velso naudojant pavažas, a slenkantys ledynai laiku pastūmė juos į statybos vietą.Nors Stounhendžas – akmeninis statinys, jame nebuvo nei sienų, nei arkų. Kiekvienas stulpas – tai atskirai stovintis vertikalus menhyras, dėl pastovumo įkastas į kreidinį gruntą. Horizontalūs blokai dengia po du ar kelis stulpus, o juos sutvirtina menhyro viršutinėje dalyje iškastas smaigas, įeinantis į atininkamos formos ertmę horizontaliajame bloke.
Kas gi pastatė Stounhendžą?
Šito mes nežinome. Naudojant radionuklidinį archeologinių objektų datavimo metodą, pagrindinis komplekso masyvas statytas prieš 4 tūkstančius metų, o kitos jo dalys statytos keliais šimtmečiais ankščiau, kai kurios keliais šimtmečiais vėliau. Šis statinys buvo pastatytas daugelį šimtmečių prieš tai, kai Romos imperija išplėtė savo ribas nuo Viduržemio jūros krantų į šiaurę. Todėl galima tvirtinti, jog Stounhendžo kūrėjai – senųjų Britanijos salų gyventojai, o ne ateiviai iš pietų. Jie pastatė kelis šimtus tokių akmeninių apskritimų, vieni didesni, kiti mažesni už Stounhendžą, tačiau nė vienas iš jų neišsiskyrė tokia sudėtinga architektūra ir tokiu kruopščiu akmens apdirbimu. Tais laikais visoje Šiaurės Vakarų Europoje, nuo Atlanto vandenyno Ispanijos pakraščiu iki Baltijos jūros žmonės statydavo kapavietes, šventyklas ir keteras iš didžiausių akmeninių blokų. Šiuos statinius archeologai vadina megalitais (iš senovės graikų kalbos išvertus mega – didžiuli, litos – akmuo), nes jie stulbina savo dydžiu.
Kaip gi statė Stounhendžą?
Tam, kad pakelti ir pastatyti į buvusią padėtį keletą nuvirtusių blokų 50 – aisiais šio šimtmečio metais prireikė paties didžiausio Anglijos autokrano. Bet juk senovės statytojai neturėjo galingos technikos. Jiems teko tenkintis akmeniniais kirviais ir kreidinių uolienų nuolaužomis. Manoma, kad akmenų tempimui ir kėlimui buvo naudojami iš karvės odos išpjauti ir susukti lynai. Tikėtina, jog statyboje dirbo šimtai žmonių, o darbas vyko ilgą laiką – juk reikėjo į statybos vietą tempti akmens luitus, juos tašyti, iškirsti juose smaigus ir ertmes ir statyti į vietą naudojant kreidinius arba medinius pagrindus.
Kam buvo skiriamas Stounhendžas?
Statybos kruopštumas ir didžiulis darbo sąnaudos verčia manyti, kad jam buvo teikiama didžiulė reikšmė. Jis negalėjo tarnauti kaip gyvenamas būstas ar gyvulių aptvaras – jis neturėjo stogo iš viso neturėjo praktinės naudos ir aiškiai buvo kulto pastatas. Kitaip tariant tai galėjo būti šventykla.
Prabėgo šimtmečiai ir Stounhendžo šlovė nublėso. Prabėgus 2 tūkstančiams metų nuo jo pastatymo niekas iš Romos autorių, rašiusių apie Britaniją, neužsimena apie Stounhendžą. Su laiku apie jį visi užmiršo. Savo pavadinimą jis įgavo viduramžiais, kuomet vėl imta juo domėtis. Todėl nėra jokių tiesioginių duomenų apie tai, kokiems dievams čia buvo meldžiamasi ir kodėl ši vieta tapo šventa.Kruopštus smulkiausi paminklo detalių tyrinėjimai ir archeologiniai stebėjimai leidžia daryti kai kurias išvadas. Visų pirma centimetrų tikslumu suplanuotas pastatas kalba apie nepaprastą seno architekto talentą. Antra, sumanymo, kuriam reikėjo kolosalių darbo sąnaudų įgyvendinimas būtų buvęs neįmanomas be mažų žemdirbiškų bendruomenių, išmėtytų po visą šalį, pastangų susivienijimo. Tračia – erdvė koncentrinių apskritimų viduje visai nedidelė – joje gali sutilpti daugiausia 300 žmonių. Tai kur kas mažiau, negu statytojų. Todėl galima manyti, kad kaip ir visuose kultiniuose pastatuose, išorinė pastato erdvė buvo prieinama visiems, o vidinė skiriama šventikams, kurie ten vykdė apeigas ir ritualus. Centrinė Stounhendžo erdvė, apsupta menhyrais, skiriančiais ją nuo išorinio pasaulio primena choro vietą viduramžių Europos šventyklose.Stounhendžas yra pastatytas ant besitęsiančios iš pietvakarių į šiaurės rytus ašies. Ta pačia ašimi nuo šiaurės rytinės pusės tiesiasi gruntinis kelias. Šia ašimi Stounhendžas orientuotas į Saukės patekėjimą ilgiausią vasaros dieną (pagal šiuolaikinį kalendorių – birželio 21 dieną). Analogiškai orientuota Njugreidžio kapavietė Vakarų Airijoje, kuri buvo pastatyta kiek arčiau nei Stounhendžas. Jis buvo orientuotas į Saulės patekėjimą pačią trumpiausią metų dieną – žiemą. Galima daryti išvadą, kad Stounhendžas – saulės šventykla. Šiuolaikiniai astronomai nustatė priklausomybę tarp atskirų menhyrų išdėstymo ir Saules ir Mėnulio judėjimo. Jie mano, kad Stounhendžas – ne tik šventykla, bet ir senovinė observatorija, kurioje buvo tiriamas žvaigždėtas dangus, šviesulių judėjimas ir numatomi užtemimai. Kai kas teigia, kad tokia orientacija yra visiškai atsitiktinumas. Tačiau žinant, kokį vaidmenį vaidino Saulė to laiko žmonių gyvenimuose, jų pasaulio sampratoje galime tikėti, kad čia buvo šventykla.Niekas nežino, kas buvo Stounhendžo žmonių tikėjimas, ar jis buvo atviras visiems bendruomenės nariams, ar tik išrinktiesiems, pavyzdžiui seniūnams. Nežinome ar su džiaugsmu ar su baime į jį žengdavo žmonės, už mirtį, ar už gyvenimą ten melsdavosi. Viena aišku – Stounhendžas buvo tampriai susieta su kultu ir buvo šventa senovės britų vieta.