Šafranas
Kroką pažįstame visi. Tačiau ar žinome, kad tai, ką vadiname šafranu, yra ne kas kita, kaip minėto augalo žiedų purkos. Šafranas yra kilęs iš arabų kalbos žodžio “zafaran”, reiškiančio geltoną, šventą spalvą, kokios yra budistų vienuolių apdarai.Tikrasis krokas priklauso vilkdalginių šeimai. Tai daugiametis svogūninis augalas. Aukštis – 10-30 cm. 1-5 violetiniai žiedai išmarginti tamsiomis violetinėmis gyslomis. Jų viduryje yra 3 raudonos su oranžiniu atspalviu purkos. Žydi rugsėjo – spalio mėn. Lapeliai siauri, tik kelių milimetrų pločio, ilgi. Jie pasirodo per žydėjimą ar tuoj po jo.Tikrasis krokas mėgsta užuovėją, saulėtą vietą, lengvą, nepiktžolėtą dirvą. Dauginasi svogūnėliais. Šafranas – turtingumo simbolis. Šafranas yra prieskonis, augantis prie Viduržemio jūros. Kiekvienas jo žiedas turi tik 3 purkeles, taigi 25g šafrano išgauti reikia daugiau nei 4000 žiedų. Žiedai renkami rankomis, taigi nenuostabu, kad šafranas yra brangiausias prieskonis pasaulyje. Norint išgauti aromatingą šafrano masę, reikia padėti keletą šafrano gijų ant šaukšto ir kaitinti juos ant ugnies. Gijas susmulkinti specialiame inde ir užpilti keletu šaukštų šilto vandens, pieno arba sriubos. Palikite tai pabūti 5 min. Taip pat galima ištirpinti šafraną tiesiogiai patiekale, bet skonis nebus toks puikus.Ką sako legendos. Anot vienos senovės graikų legendos, Krokas buvo nuostabus jaunuolis. Dievas Hermis, jį įsimylėjęs, per kvailą atsitiktinumą nužudė. Toje vietoje, kur išsiliejo jaunuolio kraujas, pražydo mažučiukas kroko žiedas.Kita legenda byloja, jog jaunuolis, vardu Krokas, pamilo nimfą. Įsimylėjėliai niekuomet nesiskirdavo. Tačiau vieną dieną dievams pabodo žiūrėti į laiminguosius. Nimfą jie pavertė krūmu, o vaikiną – nuostabiu kroko žiedu.Istorijos puslapiuose. • Šafraną galima priskirti prie pačių seniausių prieskonių. Artimuosiuose Rytuose krokas žinomas ir naudojamas labai seniai. 1500 metais pr. m. e. jis paminėtas egiptiečių medicininiuose tekstuose. Manoma, kad seniausi duomenys apie šį augalą rasti Mesopotamijoje.• 260 metais pr. m. e. kinų medicinos knygose buvo rašoma, kad šafranas suteikia energijos, skatina žmogų atskleisti meilės gabumus. Finikiečiai šį prieskonį gabeno į Vakarų Turkiją ir Graikiją, kur sėkmingai parduodavo.• Romėnai šafranu gydė kataraktą. Turtingieji jo berdavo į vandenį, kad nuslopintų nemalonius kvapus. Vienas ekstravagantiškiausių Romos imperatorių maudydavosi šia medžiaga aromatizuotoje vonioje. Net manyta, kad šafranas įveikia nuodus. Jo spalvos drabužius ir batus nešiojo tik turtingi žmonės.• Visur, kur kvepia pinigėliais, atsiranda avantiūristų, norinčių greitai ir lengvai pralobti. Taip nutiko ir šiuo atveju. Vietoje šafrano jie pardavinėjo kitas panašios spalvos ir svorio medžiagas. Vokietijoje apgavikai buvo deginami lauže arba uždaromi ligi gyvos galvos rūsyje. Niurnberge 1444 metais už tokią klastotę vienas prekiautojas buvo sudegintas, 1456 – kartu su netikru šafranu palaidota gyva moteris.Žydinčios krokų plantacijos. • Ispanai – pirmieji europiečiai, tikrąjį kroką pradėję auginti plantacijose. Į Ispaniją jis pateko iš arabų kraštų. Garsiausios plantacijos driekiasi į pietryčius nuo Madrido: Valensijoje, Andalūzijoje, Saragosoje.Spalio pabaiga. Šafrano rinkimas dar tik prasidėjo. 20 ilgų dienų nuo pat ankstyvo ryto darbininkai rinks violetinį derlių. Vėliau, pradėjus kruopščiai iš žiedų pešioti purkas, dirbančiųjų pirštų spalva iš tamsios violetinės pasikeis į ryškiai geltoną. Vakare purkos bus džiovinamos. Kitą dieną varginantis darbas prasidės iš naujo. Tačiau jis atliekamas tik kartą per metus. La Mancha žmonės mano, jog jiems apsimoka rinkti brangiausią pasaulyje prieskonį. Ši vietovė yra Ispanijos centre. Dėl aukščio, kuriame yra plynaukštė, klimatas gana ekstremalus: vasarą sušyla iki 40°C, o žiemą dažnai apsilanko šalnos. Krokams laukai ruošiami pavasarį. Kiekvienas svogūnėlis toje pačioje vietoje auga ir žydi apie 4 metus.Kadangi derliaus nuėmimo periodas trumpas, o plantacijos – nedidelės, šafrano auginimas daugiausiai yra šeimos verslas. Paprastai prie stalo sėda ir iš žiedų vertingąsias purkas traukia moterys. Purkos metamos į baltas lėkštutes. Tušti žiedai išmetami. Vėliau purkos supilamos ant cedazo – apvalaus medinio rėčio. Šis dedamas ant medinių grotelių, esančių virš žarijų pilno kibiro. Kartais pamaišoma. Po pusvalandžio žaliava išverčiama į kitą rėtį (kad išdžiūtų kita pusė) ir “kepinama” dar 30 min. Lėtai, beveik nepastebimai spalva iš ryškios raudonos su oranžiniu atspalviu pasikeičia į labai tamsią raudoną.• Šafranas “auginamas” ne tik Ispanijoje, bet ir Graikijoje, Irane, Italijoje, Ukrainoje.Gydomosios savybės. • Tikrojo kroko purkose gausu dažinių medžiagų, eterinio aliejaus, flavonoidų, karotino, vitaminų B1 ir B2.• Seniau manyta, kad šafranas tonizuoja, turi raminamųjų savybių. Juo gydytos ginekologinės ligos, hemorojus, stiprūs kosulio priepuoliai, slopinti spazmai. Dabar jo nuoviru kartais varomas šlapimas, gydomos skrandžio, širdies ligos, gerinamas apetitas.• Kai kuriose šalyse šafranas laikoms afrodiziaku.• Labai didelės šafrano dozės gali sukelti persileidimą. Nėščios moterys jo turėtų vartoti tik tiek, kiek įdedama į patiekalus.Vartokite saikingai.• Daugelyje šalių šafranas vertinamas ir kaip prieskonis ir kaip geltoni valgomieji dažai.• Šio prieskonio kvapas stiprus, skonis – truputį kartokas, aštrokas. Į patiekalus jo dėkite saikingai, kitaip šie kvepės vaistais.
• Tinka sriuboms, padažams, ryžių, vištienos, avienos patiekalams, žuviai, kepiniams, sūriui, sviestui paskaninti. Gerai dera su pomidorais ir šparagais. Šafrano dedama į šartrezą (likerio rūšis).Šafrano pakaitalai. Indijoje vietoj šafrano dažnai naudojama ciberžolė. Tačiau, kaip suprantate, tai nesulyginami dalykai.Pas mus auginami anksti pavasarį žydintis pavasarinis ir rudenį žydintis puošnusis krokas. Jų purkas galima vartoti kaip šafrano pakaitalą.Gokul arbata. Šafranas – pagrindinė šios arbatos sudedamoji dalis. Jos skonis yra pabrėžtinai aštrus, karstelėjęs arba saldžiai vėsinantis. Si vaistažolė veikia visus organizmo audinius, o ypač kraują, kraujo apytaką, virškinimo sistemą, nervų sistemą. Tinka vartoti esant nereguliarioms ir skausmingoms mėnesinėms, per menopauzę, nuo impotencijos, nevaisingumo, isterijos, depresijos. Ši arbata labiausiai efektyvi ir skani su pienu.Dašis
Net paprasčiausią bulvę žiupsnelis dašio lapelių pavers tikru skanumynu. Ne veltui senovės Romoje šis prieskoninis augalas su krapais, česnakais, petražolėmis ir kitais prieskoniais būdavo tiekiamas jau imperatorių stalui. Romėnai vartojo dašį taip, kaip mes dabar pipirus. Manoma, kad jie ir išplatino šį augalą Europoje. Viduramžių soduose dašis taip pat buvo auginamas kartu su juozažole, petražole, porais ir česnakais. Per daugybę metų prieskoniniai augalai buvo derinami taip, kad papildytų krakmolingą neturtingų žmonių maistą ir paįvairintų turtingųjų stalą. 16-17 šimtmetyje šis augalas augintas “kvapniuosiuose soduose”. Prancūzijoje, Provanse dašiai auga kalnų papėdėse ir yra žinomi kaip “asilų pipirai” arba “česnakiniai pipirai”.Lietuvoje auginamos dvi dašio rūšys: darželinis ir kalninis (daugiametis). Tai kvapūs notrelinių šeimos augalai.Darželinis dašis kilęs iš pietų Europos; auga Kryme, Kaukaze, Juodosios ir Viduramžių jūros pakrantėse. Šis augalas – 20-45 cm aukščio, nuo pat pagrindo šakotas. Lapai siauri, 1,5-2,5 cm ilgio, minkšti. Žydi nuo liepos pradžios iki rugsėjo, sėklos subręsta rusėjo pabaigoje. Violetiškai balkšvais arba rausvais žiedais. Būna aukštaūgiai ir žemaūgiai. Darželinis dašis gerai auga saulėtoje vietoje ir derlingoje žemėje. Dauginamas sėklomis.Darželinio dašio žolėje yra apie 1% eterinio aliejaus, 82,38 mg% vitamino C,rauginių ir kitų medžiagų. Vartojama šviežia ir džiovinta žolė. Dašio žolė vartojama nedideliais kiekiais ir dedama į patiekalus baigiant virti, nes ilgiau verdant maistas karsteli. Tinka vartoti kartu su krapais.Dedama į dešras, vartojama likeriams ir degtinei aromatizuoti.Darželinio dašio žolė vartojama medicinoje.Kalninis dašis. Savaime auga Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Azijoje. Jo stiebas šakotas, sumedėjęs, gausiai lapuotas. Lapeliai iki 3 cm ilgio. Žiedeliai susitelkę lapų pažastyse, balkšvi arba rausvi. Žydi nuo liepos pradžios iki rugpjūčio vidurio. Sėklos subręsta rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje.Šio augalo tinka dėti į daugybę patiekalų. Jis įeina į “Provanso prieskonių” sudėtį. Ir darželinis, ir kalninis dašiai tinka džiovinimui. Geriausias būdas pajusti egzotišką Viduržemio jūros skonį – pateikti šparagines pupeles, užpiltas sviestu, prieskoniais, druska, pipirais, citrinos sultimis ir užbarstytas dašio lapeliais. Jei norite suintensyvinti skonį, įmeskite žiupsnelį dašio lapelių į vandenį, kuriame virsite pupeles. Vasarą geriau naudokite šviežius darželinio dašio arba pačius jauniausius (jų skonis švelnesnis negu pražydusio augalo) kalninio dašio lapelius.Dašis tinka prie visų ankštinių augalų, netgi lęšių. Juo paskaninamos bulvės. Pomidorai, paukštiena, triušiena, veršiena ir žuvis. Sukapoto dašio kartu su mairūnu ir petražolėmis galite dėti į omletą. Puikiai tinka pavasarinei daržovių sriubai pagardinti.Provanse gaminami tepamieji sūriai, kurie turi dašio skonį, bei avių ir ožkų sūris, kuris apibarstomas šiuo prieskoniu.Apetitą sužadins ir lietuviško sūrio riekelės, apibertos dašiu ir patiektos prie vyno. O kiekviena šeimininkė sukurs dar ir savų receptų.Dašiu galima paskaninti aliejų: dašio šakeles, padėję ant lentelės, pamaigykite mediniu šaukštu. Po to sudėkite į švarų butelį ar stiklainį, užpilkite alyvuogių aliejumi, sandariai uždarykite ir pastatykite į vėsią vietą. Po 1-2 savaičių patiekalus jau galėsite pagardinti kvapniu aliejumi.Nuo seno dašis naudojamas apetitui žadinti. Augalo antpilas geriamas sergant ūmiais skrandžio ir žarnyno uždegimais, juo gydomos inkstų, kepenų ir tulžies pūslės ligos. Kaukaze iki žydėjimo surinkti lapai vartojami prakaitavimui skatinti ir kirmėlėms varyti. Lapų nuovirai ir degtinės antpilai vartojami burnos ertmei skalauti nuo gleivinės uždegimų. Vidurinėje Azijoje sėklos vartojamos reumatui gydyti, ruošiami karšti lapų kompresai. Pastarieji sumažina skausmą, įgėlus bitei.
Bazilikas
Šis vienmetis notrelinių šeimos augalas kilęs iš Pietų Azijos. Pas mus atkeliavo iš Indijos.Ten jis buvo šventas augalas, kuris nebuvo valgomas. Romėnai baziliką naudojo maistui gardinti, vaistams ir kaip dekoratyvinį augalą.Aleksandras didysis šį prieskonį atvežė į Artimuosius Rytus ir Graikiją. Šioje šalyje, kaip manoma, jam ir buvo suteiktas toks pavadinimas, kilęs nuo graikiško žodžio “bazilikos” – “karalius”. Graikijoje jis taip pat nevalgomas, nes ten jis reiškia laimę ir dažnai sodinamas darželiuose prie namų. Vėliau baziliką imta auginti ir Viduržemio jūros baseino šalyse bei Europoje. Dabar auginamas Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Pietų bei Centrinėje Amerikoje.
Ovalios formos ir sodriai žalios spalvos baziliko lapai net antikos laikais buvo žinomi kaip virškinimo veiklą gerinanti priemonė. Viduramžiais dovanota baziliko puokštelė reiškė kvietimą žaisti meilės žaidimus ar bent jau koketuoti. Bazilikas raminamai veikia nervų sistemą, skatina apetitą ir padeda gydyti skrandžio negalavimus. Anksčiau žmonės baziliką vartojo liūdesiui gydyti.Šiais laikais bazilikas – vienas populiariausių universalių prieskonių, tinkančių gardinti įvairiausius patiekalus. Norint, kad patiekale išliktų baziliko aromatas, juo gardinti maistą reikia pačioje patiekalo gaminimo pabaigoje. Tačiau bazilikas, skirtingai nei kardamonas, neužgožia kitų prieskonių aromato ir skonio. Ypač puikų skonį bazilikas suteikia itališkiems patiekalams: picoms, makaronams, sriuboms, karštiems sumuštiniams, padažams, kiaušinių ir sūrio, grybų bei saldiesiems obuolių patiekalams. Nepaprastai pagardina patiekalus su pomidorais, riebią mėsą, bulves, ryžius, žuvį bei vėžius.Bazilikas yra viena populiariausių prieskoninių žolių. Lietuvoje parduodamas “Santa Maria” bazilikas vežamas iš Egipto. Bazilikas, raudonėlis ir mairūnas mūsų šalyje išpopuliarėjo paplitus itališkai virtuvei. Yra daug baziliko formų, kurios viena nuo kitos skiriasi lapų spalva (nuo tamsiai žalios iki tamsiai vyšninės ir violetinės), dydžiu bei kvapu (vienų kvapas primena gvazdikėlius, kitų – kvapiuosius pipirus, lauro lapelius bei muskatą).Mūsų šalyje bazilikas auginamas ir daržuose. Lietuvoje dažniausiai auginamas kvapusis bazilikas. Jis užauga iki 30-50 cm aukščio. Stiebeliai trapūs, pusiau sumedėję, lapai šviesiai žali, garbanoti, pailgi, kiaušiniški. Žydi smulkiais baltais žiedeliais, susitelkusiais stiebų viršūnėlėse į varpos formos žiedynėlius. Kvapusis bazilikas – medingas, stipriai kvepiantis augalas.Žaliasis bazilikas yra pats aromatingiausias. Raudonasis turi kiek silpnesnį skonį. Šildant šviežią baziliką, jis netenka skonio, todėl jis užbarstomas ant patiekalo prieš pat jį patiekiant. Baziliką galima barstyti ant makaronų, žuvies, vištienos, keptos mėsos, net ant pomidorų salotų. Pabandykite ir makaronų padažą “pesto” – tai žaliasis bazilikas, sumaišytas su alyvuogių aliejumi ir parmezano sūriu.Žydrasis bazilikas –vienmetis augalas, lygiais, širdeles primenančiais lapeliais. Kvepia salsvai, tačiau aštrokai, šiek tiek primena prieskoninius gvazdikėlius. Patiekalams gardinti labiausiai tinka švieži žydrojo baziliko lapeliai, sutrinti rankomis. Baziliką galima auginti ne tik darže, bet ir vazonėliuose (ištisus metus), o vasarą – balkonų loveliuose (pavieniui arba tarp kitų gėlių). Šis augalas mėgsta derlingą, puveningą lengvo molio ar priesmėlio dirvą, šiltą ir saulėtą vietą. Baziliko sėklos kovo mėnesį sėjamos į šiltoje ir drėgnoje vietoje laikomas dėžutes. Užaugę iki 8-10 cm aukščio sėjinukai sodinami į vazonėlius (po du) arba lovelius. Jauni augalai neatsparūs šalčiui.Kaip prieskonis vartojama šviežia ir džiovinta baziliko žolė. Aromatingiausia būna augalui tik pražydus, todėl tuo metu ir skinama. Džiovinama gerai vėdinamoje, bet ne saulėtoje patalpoje. Išdžiovinta laikoma sandariai uždarytuose stiklainiuose arba dėžutėse. Šviežiu baziliku paskaninamos salotos, pomidorai, agurkai, majonezas, grybai ir padažai, džiovintu – mėsa, žuvis, padažai, sriubos, troškintos daržovės, actas, aliejus, pupelių bei žirnelių patiekalai. Nuplautus ir nusausintus baziliko lapus galima sušaldyti žiemai. Bazilikais skaninami namuose gaminami pomidorų padažai. Šios prieskoninės žolės dedama į sūdomus patisonus, agurkus, baravykus, kopūstus ir baklažanus. Kai kas baziliku skanina ir arbatą. Bazilikas turi ir gydomųjų savybių. Literatūroje nurodoma, kad jo arbata veikia tonizuojamai, žadina apetitą. Gerina virškinimą. Gydo kai kurias inkstų bei šlapimo takų ligas, tačiau prieš vartojimą būtina pasitarti su gydytoju.Šis prieskonių karalius turi daugybę eterinių aliejų, kurie ir sudaro tą fantastišką skonį ir kvapą. Bazilikas palengvina riebalų virškinimą, stiprina kraujagysles bei išvalo organizmą nuo šlakų. Baziliko arbata padeda nuo pilvo skausmų, nemigos bei nervingumo. Baziliką tina vartoti kartu su rozmarinu, čiobreliais. Jis teigiamai veikia kaulų čiulpus, kraują, plazmą, nervų audinius, kvėpavimo bei virškinimo sistemas. Be to, mažina temperatūrą, skatina prakaito išsiskyrimą sergant peršalimo ligomis, ypač bronchitais, gydo plaučius sergant bet kuriomis su jais susijusiomis ligomis. Šalina gleives iš plaučių, nosies, veido ertmių, aštrina jutiminį pasaulio suvokimą. Stiprina nervų audinį bei gerina atmintį. Rytų medicina teigia, kad baziliko arbata su medumi suteikia protui ypatingo aiškumo.Bazilikas, augantis vazone ant palangės, valo orą, gerina kambario energetiką. Bazilikas stiprina imuninę sistemą, maitina antrinę nervų sistemą, gydo alkoholizmą, vidurių užkietėjimą, depresiją, širdies nepakankamumą ir klausos susilpnėjimą.Gelsvė
Tai prieskoninis augalas, augantis prie Viduržemio jūros, o šiaurinėje Europos dalyje jis gali augti ir jūroje ir užaugti iki 2 m aukščio. Dažniausiai naudojami gelsvės lapai, kurių skonis primena salierus. Jie gali būti dedami į sriubą kartu su kitais prieskoniais, galima šiek tiek įberti į vandenį, kuriame verda bulvės, morkos arba pupos. Gelsvės lapai suteikia patiekalams ypatingai gerą skonį. Jais galima pabarstyti salotas.Vaistinė gelsvė. Salierinių šeimos daugiametis žolinis augalas, kilęs iš Azijos. Dabar paplitęs visoje Europoje. Mūsų šalyje auginamas daržuose.
Stiebas stačias, apvalus, dryžuotas, tuščiaviduris, šakota viršūne, 125 – 200 cm. Aukščio. Lapai blizgantys, pliki, apatiniai dukart, o viršutiniai vienąkart plunksniški. Žiedynai – apie 12 cm skersmens skėčiai iš 12 – 20 spindulių. Žiedeliai balkšvai ar žalsvai gelsvi. Vaisiai plokšti, gelsvai rudi. 1000 vaisių sveria apie 3,6 g. Šakniastiebis su gelsvai ruda žievele, storas, mėsingas, šakota šaknimi su daugeliu pridėtinių pumpurų.Vienoje vietoje gali augti 6 ir daugiau metų, todėl vaistinei gelsvei parenkama giliai įdirbta bei patręšta ir nepiktžolėta dirva. Dauginama sėklomis ir vegetatyviškai: dalijant kerą ir šaknų auginiais. Vaistinės gelsvės augimas, derlius ir eterinio aliejaus kiekis priklauso nuo azoto kiekio (kuo gausiau patręšta, tuo derlius didesnis). Be to, norint gauti didesnį šaknų derlių, rekomenduojama pašalinti žiedstiebius. Šaknys pradedamos kasti antraisiais augimo metais.Kaip prieskonis vartojami lapai, šaknys ir sėklos. Lapuose esti 0,5 – 1,1, šaknyse – 0,6 – 1,0 ir sėklose – 1,1 % eterinio aliejaus, kuris yra stipraus, salierus primenančio kvapo. Be to, vaistinės gelsvės lapuose yra apie 141,3 mg% vitamino C.Šviežia ir džiovinta žolė bei šaknys labai tinka mėsiškoms sriuboms, mėsos, žuvies, daržovių patiekalams, padažams, įvairioms salotoms paskaninti. Iš šaknų gaminami cukrintiniai.Gelsvės šaknys bei eterinis aliejus vartojami konditerijos gaminiams, marinatams, likeriams bei antpilams aromatizuoti bei farmacijoje.Paprastasis kadagys
Kiparisinių šeimos daugiametis, visžalis krūmas arba medis, dažnai vadinamas ėgliu. Auga lėtai, gyvena iki 2000 metų.Stiebas stačias, su pilkai ruda žieve, besilupančia išilginėmis juostelėmis. Išauga iki 3 – 4 m aukščio krūmas, kartais iki 15 m medis. Augalas dvinamis. Laja daugiausia kūgiška: vyriškų augalų siauresnė, moteriškų – skėstašakė. Lapai spygliški, 10-15 mm ilgio, labai dygūs. Vyriški žiedai kankorėžiuose; jie beveik be žiedkočių, geltoni. Moteriški kankorėžiai pailgai kiaušiniški, iki 2 mm ilgio, su mėsingais žaliais žvyneliais, pavieniui lapų pažastyse. Po apsivaisinimo žiedažvyniai išauga ir sudaro mėsingą kankorėžį – uogą. Pirmaisiais metais kankorėžiai žali, antraisiais – mėlynai juodi, blizgantys, su melsva vaško apnaša, apvalūs, 7 – 9 mm skersmens. Sėklos pailgos, tribriaunės. 1000 sėklų sveria 10 – 15 g. Paprastojo kadagio uogos renkamos rudenį, kai visiškai prinoksta ir papurčius krūmą byra. Uogose yra 0,5 – 2,0% eterinio aliejaus, iki 40% cukraus, dervų, riebalų, rūgščių, dažomųjų, mineralinių ir kitų medžiagų.Kadagio uogos vartojamos kaip prieskonis rauginamiems agurkams, kopūstams ir burokėliams. Labai gerą prieskonį jos suteikia ankštinių daržovių patiekalams ir žvėrienos bei avienos kepsniams. Vartojamos degtinei, likeriams ir gaivai aromatizuoti.Paprastasis kadagys vertinamas kaip dekoratyvinis ir fitoncidinis augalas.
Citrinžolė
Citrinžolė priklauso miglinių, arba varpinių šeimai. Gentyje yra 56 rūšys. Tai tvirtos visžalės daugiametės žolės, augančios kupstais. Aptinkamos Afrikos, Azijos, Amerikos subtropikuose ir atogrąžose, dažniausiai savanų pievose. Lapai gražūs, nuo tiesių, linijiškų, iki lancetiškų, nuo vidutiniškai žalių, iki melsvai žalių. Žiedynai šluoteliniai. Kai kurios rūšys – aromatiniai, prieskoniniai, vaistiniai augalai.Tikroji citrinžolė – viena populiariausių rūšių. Angliškai vadinama lemon grass, vokiškai Zitronengras, estiškai harilik sidrunhein, ispaniškai zacate de limon, hindi sera verveine, kiniškai ching tong ir kt. Tėvynė – Pietų Indija ir Šri Lanka. Dabar auginama visame pasaulyje, atogrąžų srityse. Daugiametė. Auga tankiais kupstais, kvepia citrina. Šaknys stiprios. Lapai melsvai žali, siauri, iki 90 cm ilgio, smailiaviršūniai. Lietuvoje paprastai nežydi. Ten, kur klimatas palankus, augalas išauga iki 1,5 m aukščio, o vasaros pabaigoje – rudens pradžioje pasirodo žiedai – 5 cm ilgio šluotelės.Auginimas ir dauginimas.• Komerciniais tikslais augalas auginamas Pietvakarių Azijoje, Indijoje, Afrikoje, Brazilijoje, Gvatemaloje, Amerikoje. Motininis keras paprastai gyvena 3-4 metus. Stiebai pjaunami tris kartus per metus.• Lietuvoje citrinžolė auginama šildomuose šiltnamiuose, oranžerijose ir kambariuose. Žemiausia patalpos temperatūra – +10°C.• Šis augalas dauginamas sėklomis, kurių galima nusipirkti specializuotose parduotuvėse. Jos sėjamos anksti pavasarį. Pavasario pabaigoje galima dauginti kero dalimis. Jei Jums pavyko parduotuvėje nusipirkti šviežią citrinžolę, atidžiai apžiūrėkite, ar ant stiebelių nėra šaknelių, jei ne, nulaužtą šakelę pamerkite į vandenį ir laukite – gal išaugs šaknelės. Pasodinkite į vazonėlį su kompostu ir pastatykite šiltoje, saulėtoje vietoje.• Augančią citrinžolę liekite gausiai, žiemą – mažai. Ankstyvą pavasarį persodinkite.Ne be reikalo šis augalas vadinamas citrinos žole. Jo, kaip ir citrusinių vaisių, eterinių aliejų sudėtyje yra aldehido citralio. Stiebai paprastai neturi kokio nors išskirtinio kvapo. Tik tuomet, kai juos perpjauni ar padaužai mediniu kočėliuku, pasklinda švelnus, gaivus citrinos aromatas.Naudojamas medicinoje, kosmetikos pramonėje• Vaistinės, kosmetinės, aromaterapinės citrinžolės savybės buvo žinomos jau senovės egiptiečiams, graikams ir romėnams. labiausiai vertinami aldehidas citralis ir alkoholis citronelolis. Abu turi raminamųjų savybių. Augalas taip pat turtingas vitamino A, turi antiseptinių savybių.• Liaudies medicinos žinovai citrinžolės arbatą pataria gerti tada, kai sutrikęs virškinimas, kai norima atsikratyti įtampos. Ji atpalaiduoja skrandžio ir žarnų raumenis, mažina spazmų sukeliamą skausmą, padeda pasišalinti susikaupusioms dujoms. Karibų regiono šalyse citrinžolės arbata geriama, kai norima numušti karštį, ypač tinka persišaldžius. Jai imama tiek šviežia, tiek džiovinta žaliava. Sergant artritu, skausmą sumažins karšti žolės kompresai arba atskiestas kvapusis aliejus, kuris įtrinamas į kūną. Indijoje iš lapų gaminamam pasta, kuria tepama trichlorofilijos (odos liga) grybelių pažeisti odos ploteliai.
• Citrinžolę vartokite tik būdami 100 proc. Tikri, jog tai ji, o ne kitas augalas. Jei rimtai sergate, pirmiausia pasikonsultuokite su gydytoju. Negerkite to paties užpilo daugiau kaip 10 dienų, padarykite bent 5 dienų pertrauką. Per dieną, jei niekuo nesergate, užtenka vieno puodelio citrinžolės arbatos. Po keletą puodelių per dieną galite išgerti, jei sergate gripu ar esate peršalę, bet tai darykite ne ilgiau kaip 4 dienas.• Vaistiniai augalai kartais sukelia šalutinį poveikį. Tai pastebėję kuo greičiau kreipkitės į gydytoją.• Tikroji citrinžolė gerai valo riebią odą.Puikus prieskonis, aromatinis augalas ir kaip jį vartoti.• Citrinžolė mėgiama Rytų Azijos kraštų virėjų. Šviežios žolės į patiekalus dedama Pietryčių Azijos šalyse, Šri Lankoje, Tailande – į įvairias kario pastas. Kaip prieskoninis augalas, ji populiari Tailande, Vietname, Kambodžoje ir Indonezijos salose.• Tikrąja citrinžole paskaninami ir aromatizuojami troškiniai, vištienos, kiaulienos, jautienos valgiai, sriubos, žuvis ir vėžiagyviai, marinatai, salotos. Jos tinka dėti į konservus. Kaip prieskoninis augalas puikiai dera su kokoso pienu, ypač gaminant vištienos, žuvies ar kitų jūros gėrybių valgius.• Pietų Amerikoje geriama citrinžolės lapų arbata, kuri gerai gaivina, tonizuoja.• Šviežio augalo, pašalinus šaknis, išorinius lapus, vartojama apatinė, balta stiebo dalis (apie 10 cm). Paruoštą stiebo dalį į patiekalą galima dėti supjaustytą smulkiais griežinėliais arba nepjaustytą. Antruoju atveju ją reikia truputėlį padaužyti mediniu kočėliuku, kad sustiprėtų aromatas, o prieš patiekiant valgį į stalą – išimti.• Vartojama ir smulkiai džiovinta, malta citrinžolė, jos drožlės. Pastarąsias patariama nors pusvalandį pamirkyti vandenyje ir tik tada dėti į maistą.• Suvynioti į popierių švieži citrinžolės stiebai laikomi šaldytuve, daržovių skyriuje, 2-3 savaites. Galima ir užšaldyti, tik išėmus reikia suvartoti tuoj pat.• Malonus citrinžolės aromatas “neužmuša” kitų kvapų. Todėl šį prieskonį galite pakeisti vaistine melisa.• Iš stiebo. Padaužę vieną galą mediniu kočėliuku ar grūstuve, galite pasidaryti savotišką teptuką. Juo mėsą, paukštieną bus patogu patepti riebalais, actu, kokoso pienu ir pan.• Citrinžolės lapą įmeskite į sultinį (ypač vištienos, kalakutienos). Jis bus ne tik skanesnis, bet ir skaidresnis.Kitos citrinžolės rūšys.Į tikrąją citrinžolę ne tik išvaizda, bet ir savybėmis panaši daugiametė citrinžolė . ji vadinama Rytų Indijos citrinžole, tačiau auga ne tik Indijoje, bet ir Birmoje, Tailande, Šri Lankoje. Auginama ir Azijoje, atogrąžose. Ši rūšis buvo pagrindinė iš naudojamų parfumerijos pramonėje. Kitos citrinžolės rūšys – anglų vadinama imbiero žolė, kvapioji citrinžolė. Kvapiosios citrinžolės ir imbiero žolės aliejų dedama į muilus ir detergentus.Imbieras
Imbieras – tai malta šviesiai rusva augalo Zingiber šaknis. Jo dedama į visus indiškus patiekalus – tiek į saldžiuosius, tiek į pirmuosius patiekalus. Imbiero milteliai. Imbieras malamas iš imbierinių šeimos augalo džiovintų šaknų. Jo skonis nelabai stiprus ir aštrokas. Imbiero dedama į sausainius, juo paskaninami kepiniai, desertai, avienos ir kiaulienos patiekalai bei marinatai. Indijoje imbieras vartojamas beveik visiems patiekalams pagardinti, kadangi manoma, jog jis šildo, praplečia kraujagysles. O pas mus sakoma, kad imbiero šaknis, palaikyta cukrumi pasaldintame vandenyje, kelionėje padeda išvengti arba bent jau sumažina širdies pykinimą.Šviežias imbieras. Šviežias imbieras gardžiai kvepia ir suteikia patiekalui savotišką skonį. Kad pajustume jį, džiovinta imbiero šaknis smulkiai sumalama. Dažniausiai imbiero dedama į kepinius bei į kvapnius desertus. Indijoje šimtmečiais tikima, kad imbieras sukelia seksualinius jausmus. Imbiero pravartu dėti į karštą arbatą, kartą vonią. Ypač skanu ant sumuštinio: duona + avokadas + krienai + imbieras.Imbieras kaip vaistas kūno negalavimams gydyti. Rytų medicina (Tibetas, Indija, Kinija), ypač Ajurvedos, imbierą rekomenduoja, kaip stimuliuojančią, prakaitavimą skatinančią, atsikosėjimą lengvinančią, vidurių pūtimą mažinančią, vėmimą slopinančią ir nuskausminamąją priemonę. Dažniausiai naudojamas, gydant peršalimą, gripą, virškinimo sutrikimus, skrandžio neurozę, laringitą, artritus, hemorojų, galvos skausmus, širdies ligas, skatina atsirūgimą, malšina pilvo skausmus. Stiprina imuninę sistemą, padidina psichikos atsparumą, padeda stresinėse situacijose, malšina žarnyno spazmus, sunormalina skydliaukės veiklą, tinka vartoti nuo pervargimo. Atsargiai vartotinas, esant karštligei, kraujavimui, opoms, odos uždegimams. Imbiero dedama į tradicinius Ajurvedos vaistažolių mišinius, skirtus svoriui mažinti, nutukimui, hipertonijai, lėtiniams vidurių užkietėjimams gydyti. Jį naudinga vartoti, piktnaudžiaujant saldumynais (mažina potraukį jiems).Indijoje gaminamos “Šešių skonių tabletės”, kurioms imbieras suteikia aštrų skonį, ir kurios dažniausiai skiriamos vaikams, kai norima lavinti jų skonio organus bei harmonizuoti jų funkcijas.Europoje imbieras taip pat labai seniai vartojamas gydymo tikslams. Pietų Egipto arabai vartojo imbierą virškinimo sutrikimams gydyti bei kaip antidotą (priešnuodį).Viduramžiais imbieras dėl savo aromato bei deginančio aštraus skonio buvo vartojamas kaip ir pipirai, tačiau ne tik kaip prieskonis, žadinantis apetitą, bet ir kaip vaistas nuo vidurių pūtimo bei užkietėjimo, skrandžio spazmų bei tenezmų. Juo gydytos votys ant kaklo, vartotas apėmus liūdesiui. Avicena (980-1037 m., arabų gydytojas, filosofas) nurodė, kad imbieras stimuliuoja libido. Hildegard von Bingen (vokiečių mokslininkė ir vienuolė) įspėjo, kad jis dirgina skrandį, dėl to sveikam žmogui gali būti kenksmingas, tačiau vartotinas nuo vidurių pūtimo ir užkietėjimo, nuo vočių ir akių kataraktos; yra pagrindinė sudėtingų receptūrų vaistų skirtų skrandžio skausmams gydyti, sudėtinė dalis, gali būti vartojamas kaip seksualumo stimuliatorius, o išoriškai – nuo pūlinių, podagros bei karštligių.
Šiandiena dėl eterinių aliejų bei aštraus skonio imbieras vartojamas skrandžio sulčių išsiskyrimui skatinti bei žarnų peristaltikai gerinti, nuo kvėpavimo takų susirgimų.Imbieras veikia visus audinius ir virškinimo bei kvėpavimo sistemas.Šakniastiebiai yra (arba buvo) kai kurių šalių XX a. farmakopėjose.Vartojimo būdai. Jei persišaldėte arba susirgote gripu, į 100-200 ml. karšto vandens įdėkite 1 arbatinį šaukštelį medaus ir žiupsnelį (iki 0,5 g) imbiero miltelių. Viską stropiai sumaišykite ir gėrimą gerkite kiek įmanoma šiltesnį. Į puodelį karštos juodos arba žalios arbatos galima įberti tokį pat kiekį imbiero miltelių ir pasaldinus gerti.Užvirinus liepos žiedų arba geriant arbatą su aviečių uogiene, irgi galima įmesti imbiero.Kai liežuvis padengtas apnašomis, iš burnos sklinda nemalonus kvapas.1 arbatinį šaukštelį susmulkinto imbiero užpilkite 1 l vandens, pavirinkite ant silpnos ugnies 20 min., perkoškite ir išgerkite per 24 valandas. Galima paskaninti trupučiu citrinos sulčių. Rekomenduojama per tą laiką valgyti kiek galima mažiau ar iš viso nevalgyti.Kai skrandis “nervingas”, esant meteorizmui, praradus apetitą, kas dieną išgerkite po 0,5 puodelio (apie 50-100 ml.) imbiero arbatos. Šiuo prieskoniu nuolat paskaninkite maistą. Tai paprasta ir efektyvu. Tam pačiam tikslui kartais vartojami imbiero milteliai (nuo 250 iki 500 mg) su medumi.Sielai gydyti. Imbieras padeda žmogui išsilaisvinti nuo slegiančių rūpesčių. Malšina nerimą, rūpesčius, ypač susijusius su ateitimi. Kai nesibaigiantys rūpesčiai pradeda persekioti žmogų sapnuose, imbieras labai rekomenduotinas. Šiuo prieskoniu galima pasitikėti.Geroji imbiero energija suteikia ramybę, nuskaidrina sąmonę, sutaiko žmogų su jo vidiniu “Aš”, ir to pakaks ramiai pragyventi dieną. Kai sumažės ar net visai išnyks nuogąstavimai dėl galimų ateities nemalonumų, atsiras daugiau energijos dienos darbams, sustiprės valia. Tačiau jau Hildegard pastebėjo, kad besaikis ir nemokšiškas imbiero vartojimas gali padaryti žmogų nežabotą, nevaržomą, įžūlų, sukelti egoistinius veiksmus ir taip pakenkti sveikatai. Neigiamų jėgų pasireiškimas gali trukdyti sergančiajam pasveikti.Jei nerimaujate dėl ateities arba padidėjo nervų dirglumas, gerkite po 7 lašus imbiero tinktūros. Dažnai šiam tikslui vartojami homeopatiniai preparatai (dilucijos).Imbieras
Imbieras – tai malta šviesiai rusva augalo Zingiber šaknis. Jo dedama į visus indiškus patiekalus – tiek į saldžiuosius, tiek į pirmuosius patiekalus. Imbiero milteliai. Imbieras malamas iš imbierinių šeimos augalo džiovintų šaknų. Jo skonis nelabai stiprus ir aštrokas. Imbiero dedama į sausainius, juo paskaninami kepiniai, desertai, avienos ir kiaulienos patiekalai bei marinatai. Indijoje imbieras vartojamas beveik visiems patiekalams pagardinti, kadangi manoma, jog jis šildo, praplečia kraujagysles. O pas mus sakoma, kad imbiero šaknis, palaikyta cukrumi pasaldintame vandenyje, kelionėje padeda išvengti arba bent jau sumažina širdies pykinimą.Šviežias imbieras. Šviežias imbieras gardžiai kvepia ir suteikia patiekalui savotišką skonį. Kad pajustume jį, džiovinta imbiero šaknis smulkiai sumalama. Dažniausiai imbiero dedama į kepinius bei į kvapnius desertus. Indijoje šimtmečiais tikima, kad imbieras sukelia seksualinius jausmus. Imbiero pravartu dėti į karštą arbatą, kartą vonią. Ypač skanu ant sumuštinio: duona + avokadas + krienai + imbieras.Imbieras kaip vaistas kūno negalavimams gydyti. Rytų medicina (Tibetas, Indija, Kinija), ypač Ajurvedos, imbierą rekomenduoja, kaip stimuliuojančią, prakaitavimą skatinančią, atsikosėjimą lengvinančią, vidurių pūtimą mažinančią, vėmimą slopinančią ir nuskausminamąją priemonę. Dažniausiai naudojamas, gydant peršalimą, gripą, virškinimo sutrikimus, skrandžio neurozę, laringitą, artritus, hemorojų, galvos skausmus, širdies ligas, skatina atsirūgimą, malšina pilvo skausmus. Stiprina imuninę sistemą, padidina psichikos atsparumą, padeda stresinėse situacijose, malšina žarnyno spazmus, sunormalina skydliaukės veiklą, tinka vartoti nuo pervargimo. Atsargiai vartotinas, esant karštligei, kraujavimui, opoms, odos uždegimams. Imbiero dedama į tradicinius Ajurvedos vaistažolių mišinius, skirtus svoriui mažinti, nutukimui, hipertonijai, lėtiniams vidurių užkietėjimams gydyti. Jį naudinga vartoti, piktnaudžiaujant saldumynais (mažina potraukį jiems).Indijoje gaminamos “Šešių skonių tabletės”, kurioms imbieras suteikia aštrų skonį, ir kurios dažniausiai skiriamos vaikams, kai norima lavinti jų skonio organus bei harmonizuoti jų funkcijas.Europoje imbieras taip pat labai seniai vartojamas gydymo tikslams. Pietų Egipto arabai vartojo imbierą virškinimo sutrikimams gydyti bei kaip antidotą (priešnuodį).Viduramžiais imbieras dėl savo aromato bei deginančio aštraus skonio buvo vartojamas kaip ir pipirai, tačiau ne tik kaip prieskonis, žadinantis apetitą, bet ir kaip vaistas nuo vidurių pūtimo bei užkietėjimo, skrandžio spazmų bei tenezmų. Juo gydytos votys ant kaklo, vartotas apėmus liūdesiui. Avicena (980-1037 m., arabų gydytojas, filosofas) nurodė, kad imbieras stimuliuoja libido. Hildegard von Bingen (vokiečių mokslininkė ir vienuolė) įspėjo, kad jis dirgina skrandį, dėl to sveikam žmogui gali būti kenksmingas, tačiau vartotinas nuo vidurių pūtimo ir užkietėjimo, nuo vočių ir akių kataraktos; yra pagrindinė sudėtingų receptūrų vaistų skirtų skrandžio skausmams gydyti, sudėtinė dalis, gali būti vartojamas kaip seksualumo stimuliatorius, o išoriškai – nuo pūlinių, podagros bei karštligių.Šiandiena dėl eterinių aliejų bei aštraus skonio imbieras vartojamas skrandžio sulčių išsiskyrimui skatinti bei žarnų peristaltikai gerinti, nuo kvėpavimo takų susirgimų.
Imbieras veikia visus audinius ir virškinimo bei kvėpavimo sistemas.Šakniastiebiai yra (arba buvo) kai kurių šalių XX a. farmakopėjose.Vartojimo būdai. Jei persišaldėte arba susirgote gripu, į 100-200 ml. karšto vandens įdėkite 1 arbatinį šaukštelį medaus ir žiupsnelį (iki 0,5 g) imbiero miltelių. Viską stropiai sumaišykite ir gėrimą gerkite kiek įmanoma šiltesnį. Į puodelį karštos juodos arba žalios arbatos galima įberti tokį pat kiekį imbiero miltelių ir pasaldinus gerti.Užvirinus liepos žiedų arba geriant arbatą su aviečių uogiene, irgi galima įmesti imbiero.Kai liežuvis padengtas apnašomis, iš burnos sklinda nemalonus kvapas.1 arbatinį šaukštelį susmulkinto imbiero užpilkite 1 l vandens, pavirinkite ant silpnos ugnies 20 min., perkoškite ir išgerkite per 24 valandas. Galima paskaninti trupučiu citrinos sulčių. Rekomenduojama per tą laiką valgyti kiek galima mažiau ar iš viso nevalgyti.Kai skrandis “nervingas”, esant meteorizmui, praradus apetitą, kas dieną išgerkite po 0,5 puodelio (apie 50-100 ml.) imbiero arbatos. Šiuo prieskoniu nuolat paskaninkite maistą. Tai paprasta ir efektyvu. Tam pačiam tikslui kartais vartojami imbiero milteliai (nuo 250 iki 500 mg) su medumi.Sielai gydyti. Imbieras padeda žmogui išsilaisvinti nuo slegiančių rūpesčių. Malšina nerimą, rūpesčius, ypač susijusius su ateitimi. Kai nesibaigiantys rūpesčiai pradeda persekioti žmogų sapnuose, imbieras labai rekomenduotinas. Šiuo prieskoniu galima pasitikėti.Geroji imbiero energija suteikia ramybę, nuskaidrina sąmonę, sutaiko žmogų su jo vidiniu “Aš”, ir to pakaks ramiai pragyventi dieną. Kai sumažės ar net visai išnyks nuogąstavimai dėl galimų ateities nemalonumų, atsiras daugiau energijos dienos darbams, sustiprės valia. Tačiau jau Hildegard pastebėjo, kad besaikis ir nemokšiškas imbiero vartojimas gali padaryti žmogų nežabotą, nevaržomą, įžūlų, sukelti egoistinius veiksmus ir taip pakenkti sveikatai. Neigiamų jėgų pasireiškimas gali trukdyti sergančiajam pasveikti.Jei nerimaujate dėl ateities arba padidėjo nervų dirglumas, gerkite po 7 lašus imbiero tinktūros. Dažnai šiam tikslui vartojami homeopatiniai preparatai (dilucijos).Paprastasis raudonėlis
Notrelinių šeimos daugiametis žolinis augalas, kilęs iš Pietų Europos ir paplitęs visoje Europoje, Azijoje. Auga pamiškėse, krūmuose, pakelėse, šlaituose ir kitose sausesnėse vietose. Auginamas kaip eterinis ir vaistinis augalas. Stiebas stačias, žolinis, beveik visai apvalus, plaukuotas, šakotas, kartais rausvas, 30 – 60 cm aukščio. Šakniastiebis šakotas, šliaužiantis. Lapai priešiniai, kotuoti, pailgai kiaušiniški, nežymiai dantyti, su eterinio aliejaus liaukutėmis. Žiedai susitelkę daugiausia stiebo viršūnėje. Žiedeliai šviesiai ar tamsiai purpuriniai, rečiau balti. Vaisius susideda iš 4 riešutėlių. 1000 sėklų sveria 0,1 g.Paprastojo raudonėlio lapuose yra apie 145,44 mg% vitamino C, o lapų ir žiedų mišinyje – 0,50 – 0,57% eterinio aliejaus.Paprastojo raudonėlio aromatas šiek tiek primena kvapųjį mairūną, todėl kartais vadinamas daugiamečiu mairūnu. Italijoje jis laikomas nepakeičiamu prieskoniu. Labai geras aromatas būna sumaišius su kvapiuoju mairūnu. Jo žolė dedama į dešras, mėsos, bulvių, ankštinių daržovių, žuvies, kiaušinių patiekalus, įvairias sriubas, rauginamus agurkus, tinka antpilams aromatizuoti bei alaus pramonėje kaip apynių pakaitalas.Raudonėlis turi daug eterinių aliejų, karotino ir vitamino C. Jis gerina virškinimą sumažėjus skrandžio sulčių rūgštingumui, padeda pakilus kraujospūdžiui, sergant gripu, bronchitu, diabetu. Jis gerai valo kraują ir jo arbata vartojama kaip priešvėžinis vaistas.Paprastojo raudonėlio žolė naudojama medicinoje, o eterinis aliejus kvepalų gamyboje.Žydintis paprastasis raudonėlis yra gana dekoratyvus.
Rozmarinas
Rozmarinas yra daugiametis prieskoninis augalas, kuris kaip laukinis auga prie Viduržemio jūros. Likusioje Europos dalyje jis yra vienmetis augalas, kuris auga jūroje. Rozmarinas turi būdingą skonį. Jis gali būti vartojamas kartu su česnaku ir timijanu, bet geriausia jį vartoti vieną. Jis tinka prie skrudintos, virtos ar keptos ėrienos. Galima apibarstyti rozmarinu keptas bulves arba šviežiai iškeptą duoną ir bandeles, prie kurių tinka ir česnako druska.Dėl savo prieskoninių ir vaistinių savybių labai buvo vertinamas senovės graikų ir romėnų, o arabai jo šakų vainikais pagerbdavo šalies didvyrius. Kaip eterinį aliejų kaupiantis augalas kultivuojamas Vakarų Europos šalyse, Indijoje.Stiebas stačias,medėjantis, 50 – 150 cm aukščio. Lapai bekočiai, siauri, linijiški, 2 – 3 cm ilgio ir 2 – 4 mm pločio. Viršutinė lapų pusė pilkšvai žalia, apatinė balzganai pūkuota. Žiedai susitelkę šakų viršūninių lapų pažastyse. Žiedeliai maži, melsvi arba balti. Vaisius – giliai į keturias dalis padalyta dėžutė.Rozmarino lapai stipriai kvepia, juose yra apie 1 – 2% eterinio aliejaus, kuris, prancūzų ir italų kulinarų nuomone, labai tinkąs avienos, kiaulienos, žvėrienos ir kitokios mėsos patiekalams paskaninti. Jo lapai bei jauni ūgliai vartojami dešrų gamyboje, taip pat kai kuriems konditerijos gaminiams, likeriams aromatizuoti.Kvapusis rozmarinas yra vaistinis augalas, o jo eterinis aliejus vartojamas kvepalų gamyboje.Rozmarinas garsus kamparo aliejumi, padidina apetitą, pagerina virškinimą, pašalina orą iš žarnyno bei turi antiseptinių savybių. Tinka prie daržovių, mėsos, žuvies ir grybų patiekalų, picai.Rozmarinas slopina spazmus, skatina virškinimą, plečia širdies kraujagysles. Padeda kovoti su infekcijomis. Išvalo, stangrina odą, mažina skysčių organizme. Buvo tikėta, kad šis augalas suteikia džiaugsmo ir išsaugo jaunystę. Prieskoniams naudojami džiovinti lapeliai, gali būti sutrinti į miltelius. Turi aštrų aromatą ir lengvą aštrų skonį. Padeda nuo migrenos.
Vanilė
Vanilė – klasikinis prieskonis, išgaunamas iš vanilės medžio po ilgo ir kruopštaus apdorojimo. Tai yra baltai gelsvos spalvos milteliai. Vanilė trinta su cukrumi vadinama vaniliniu cukrumi. Dabar dažniausiai vartojamas vanilės pakaitalas – vanilinas. Šis prieskonis visuomet naudojamas konditeriniams gaminiams. Kartais vanilės dedama į konservuojamus kompotus bei uogienes.
Oreganas
Jis dar buvo vadinamas laukiniu merijanu. Oreganas turi stipresnį skonį nei merijanas. Tai vienas iš prieskoninių augalų, kuris yra pats skaniausias sudžiovintas. Ir šviežias, ir sudžiovintas oreganas turėtų būti naudojamas trumpai verdamuose patiekaluose, kitaip jis praras skonį. Tai gana svarbus elementas picoje, bet jis tinka ir prie ėrienos, ir prie vištienos. Jei kepate duoną, įbarstykite oregano į tešlą
Prieskoninių augalų svarba ir vartojimas
Prieskoniai valgymą paverčia pasimėgavimu. Todėl tūkstantmečius juos naudoja maisto skoniui pagerinti. Prieskoniai, be abejo, turi ir kitų savybių, kurios buvo reikšmingos. Prieskonius vartojo balzamuojant, rūkymo procese, parfumerijoje, kosmetikos gaminiuose, vaistuose, gaminant maistą. Prieskoniai turi antiseptinių ir dezinfekuojančių savybių. Todėl, prieš išrandant šaldytuvą, prieskonius naudojo kaip bakterijų augimą stabdančias medžiagas. Tradicinis panaudojimas – paskaninti kumpį gvazdikėliais – prailgina kumpio išsaugojimo laiką, nes gvazdikėlių aliejus neleidžia riebalams sugižti ir apkarsti. Prieskonius, turinčius ypatingo skonio savybių, naudoja gaminant maistą dar ir dėl to, kad:• Suteikia maistui aromatą• Pagerina skonį• Savo aromatais suteikia didesnį pasigardžiavimą maistu• Sukuria gražesnę maisto ar gėrimo išvaizdą• Papuošia maistą• Pailgina laikymo terminą• Skatina virškinimą
Atmintinė
• Patiekalams paskaninti derinkite vienus su kitais tinkančius prieskonius.• Prieskoniai valgyje neturėtų užimti pagrindinės vietos, nes jų paskirtis – pabrėžti ir papildyti patiekalo skonį bei savo kvapu valgį padaryti viliojantį.• Patiekalas pasiseks geriausiai, jei prieskonių dėsite po truputį. • Nepadauginkite prieskonių – geriau jų dėti mažiau.• Ilgai kepantiems patiekalams ruošti naudokite nemaltus prieskonius. Malti prieskoniai greičiau pagerina skonį, todėl juos galima pridėti prieš patiekiant valgį ar valgymo metu. Prieskoninių žalumynų nepatartina ilgai kaitinti, todėl juos sudėkite prieš pat gaminimo pabaigą.• Nepatartina sudėjus prieskonius iš karto ragauti maistą, nes aromatinės medžiagos dar nesusigėrusios, todėl galite pridėti į maistą per daug prieskonių.• Daug krakmolo turintys maisto produktai, tokie kaip ryžiai, bulvės, makaronai, sugeria daugiau prieskonių, todėl į ruošiamus gaminius reikia jų pridėti daugiau.• Turėkite omenyje, kad paskaninus šaltus patiekalus, jų skonis sušvelnėja, palaikius porą valandų šaldytuve.• Paprikos ir kari mišinį pakaitinkite riebaluose, prieš sudėdami į patiekalą. Tai suteikia gerą skonį ir malonią išvaizdą.• Kai kuriuos nesmulkintus prieskonius (cinamono žievelę, vanilės lazdelę) galite vartoti kelis kartus, jei išvirę gerai išplausite ir išdžiovinsite. • Prieskonių mišiniai – tai išsigelbėjimas skubančioms šeimininkėms: kad išvengtų pavojaus visus patiekalus skaninti tais pačiais prieskoniais, gali pridėti prieskonių mišinių pagal savo skonį. Perkant ar vartojant prieskonius, svarbu žinoti, kad skirtingų firmų tų pačių pavadinimų prieskonių mišiniai nėra vienodos sudėties. Prieskoniai buvo naudojami jau prieš šimtmečius gaminant valgį. Tuomet prieskonių paskirtis nebuvo skonio suteikimas. Jie buvo naudojami, kad būtų galima nuslėpti tai, kad maistas buvo blogos kokybės ir galbūt senas. Šiltuose kraštuose, pavyzdžiui Indijoje ir Tailande, prieskoniai praktiškai buvo naudojami kaip konservavimo priemonė.Prieskoniai buvo reti ir brangūs bei buvo prieinami tik turtingiausiems namų ūkiams. Jie galėjo būti paveldimi, pavyzdžiui, vienuolis Beda 8-ame amžiuje testamentu paliko savo brangų prieskonių rinkinį broliams vienuoliams.Šiandien prieskoniai nėra nei ypatingai brangūs, nei reti. Labai sunku įsivaizduoti virtuvę be jų.Kada žmogus pradėjo vartoti prieskonius, tiksliai nežinoma. Jau V a. pr. m. e. Mesopotamijos gyventojai pažino ir vartojo kai kurias gydomąsias žoles. Tarp jų buvo lauramedis, kmynas, čiobrelis bei kt. Daugelyje priešistorinių raštų minimi prieskoniai, pavyzdžiui, kardamonas, kuris dar prieš mūsų erą iš Indijos buvo atvežtas į Aleksandriją. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377), taip pat filosofas Teofrastas (372-287) rašė apie pipirus ir kitus tropikų prieskoninius augalus. Vėliau Pinijus Vyresnysis aprašė anyžius, muškatą, pipirus. Tuo laiku puotomis bei kulinarijos menu garsėjo romėnai. Jie patiekalams paskaninti vartojo garstyčias, petražoles, svogūnus, anyžius. XIII-XV a., išsivysčius prekybai, iš Indijos ir kitų šalių į Europą buvo įvežama daug prieskonių, būtent mums gerai žinomi pipirai, gvazdikėliai, kardamonas, cinamonas, šafranas, imbieras ir kiti, kuriuos vartojame ir dabar. Dauguma jų plačiai vartojami mėsos, žuvies, daržovių konservų pramonėje, dešrų gamyboje, konditerijoje, taip pat įvairiems gėrimams aromatizuoti. Kulinarijoje jie tinka gaminamų patiekalų skoniui pagerinti. Nuo seniausių laikų įvairių prieskoninių augalų (česnakų, svogūnų, krienų, garstyčių ir kt.) dedama į ilgesniam laikymui ruošiamą mėsą, sūdant, rauginant, marinuojant daržoves, sandėliuojant obuolius ar net daržoves, nes prieskoniai turi antimikrobinių savybių. Mokslininkai tokiomis augalų ypatybėmis susidomėjo palyginti neseniai (XX a.). pirmasis augalų medžiagų antimikrobinį poveikį tyrinėjo B. Tokinas. Šias medžiagas jis pavadino fitoncidais. Ilgiau laikomus maisto produktus gadina mikroorganizmai, o termiškai apdoroti jie būna ne tokie maistingi ir skanūs. Mokslininkai ieško medžiagų, kurios galėtų veikti kaip konservantai. Ordžonikidzės žemės ūkio instituto tyrimai parodė, kad mėsos gabalėliai, apdoroti svogūnų, česnakų bei krienų tyrele, hermetiškai uždarytuose eksikatoriuose išsilaikė nesuirę keletą metų. Tokių tyrimų, kaip laikyti maisto produktus, atlikta ir daugiau. Ne visų prieskoninių augalų yra vienodos fitoncidinės savybės. Geros antimikrobinės savybės būdingos svogūnams, česnakams, vienmetei paprikai, petražolių šaknims, anyžiams, kalendrai, dašiui, čiobrelio žolei, krapams, pipirmėtei, kadagio uogoms, vaistiniam kiečiui, paprastojo raudonėlio žolei.
Prieskonių vartojimas bei mišinių sudarymas priklauso nuo turimos žaliavos, valgių gaminimo būdo ir, svarbiausia, nuo šeimininkės skonio ir patirties. Prieskoniai neturi nustelbti patiekalo skonio, bet jį išryškinti, padaryti malonesnį, nes verdami produktai netenka daugelio jiems būdingų kvapiųjų medžiagų. Be to, negalima pamiršti, kad prieskonius reikia vartoti labai mažais kiekiais. Didesnius prieskoninių augalų kiekis gali sumenkinti patiekalo skonį. Į vieną patiekalą netinka dėti daugiau kaip 2-3 rūšių prieskonių. Į verdamus produktus prieskoniai dedami baigiant virti.Žaliavos paruošimas
Ne visos augalo dalys turi prieskoninę vertę. Vienų augalų prieskoninė žaliava yra žolė (lapai, stiebai, žiedai) arba, kaip kvapiojo šalavijo,- vien žiedai, kitų – vaisiai bei sėklos ar požeminės augalo dalys: svogūnėliai, šakniagumbiai ir šakniastiebiai bei šaknys.Vasarą geriau vartoti šviežią prieskoninę žolę, žiemą tinka ir džiovinta. Kad nepasikeistų prieskoninės savybės, svarbu tinkamai paruošti žaliavą žiemai. Daugumos prieskoninių augalų žaliavos vertė priklauso nuo malonaus kvapo eterinio aliejaus. Svarbu derlių nuimti kaip tik tuo laiku, kai lapuose bei kitose augalo dalyse susikaupia daugiausia eterinio aliejaus.Džiovinimui prieskoninių augalų žolę reikia pjauti žydėjimo pradžioje, nes ištirta, kad tuo metu jų lapuose bei žiedynuose susikaupia daugiausia eterinio aliejaus. Žolė pjaunama giedrą dieną, nukritus rasai. Nupjautą žolę reikia tuojau džiovinti, nes ilgiau laikoma krūvose ji pradeda kaisti. Džiovinama gerai vėjo perpučiamoje vietoje, būtent pastogėje arba specialiai įrengtoje lauko džiovykloje. Žolė paskleidžiama plonu (6-8 cm) sluoksniu ant lentynų ir kas 2-3 dienos vis pavartoma. Kai žolės esti mažai, ją galima surišti kuokšteliais ir pakabinti pastogėje ar kitoje gerai vėdinamoje patalpoje.Ne visų prieskoninių augalų stiebai ir lapai tinka džiovinti. Sudžiovintuose kvapiajame bazilike, mairūne, darželiniame ar kalniniame dašyje, , peletrūne, vaistinėje melisoje, pipirmėtėje, vaistiniame čiobrelyje, vaistiniame yzope, paprastajame raudonėlyje išlieka prieskoninės savybės, o vaistinės agurklės, lenktalapio šiloko, mažosios kraujalakės, sėjamosios pipirnės, daržovinės portalakos antžeminė dalis savitą kvapą bei skonį turi tik šviežia.Prieskoninių augalų šakniavaisiai, šakniastiebiai bei šaknys kasami vegetacijos pabaigoje, nes tuo metu juose yra daugiau veikliųjų medžiagų. Valgomojo saliero, petražolės, daržinio poro požeminės dalys gerai išsilaiko rūsyje. Prieskoninių augalų, kurių vartojami vaisiai ir sėklos (blakinės kalendros, paprastojo kmyno, baltosios garstyčios ir kt.), pribrendę vaisiai greitai byra, todėl augalus reikia pjauti kai subręsta 60-65% vaisių. Nupjauti augalai surišami į ryšuliukus ir pakabinami pastogėje, kad pabaigtų bręsti kiti vaisiai. Po to jie nutrinami nuo stiebų ir paskleidžiami ant audeklo ar popieriaus džiūti. Vaisių sėklų ypač gerai išlieka prieskoninės savybės.Išdžiovinti prieskoninių augalų vaisiai bei sėklos, lapai, žiedai ar susmulkintos džiovintos šaknys laikomos uždaruose induose. Taip paruoštuose prieskoniuose gerai išlieka kvapiosios medžiagos ir patogu juos vartoti.
Į prieskonių rojų vartai visada atdari
Žmonija tobulėjo ne vieną tūkstantmetį. Kito ne tik mąstysena, elgesys, rūbai, bet ir maistas. Prieskonių vartojimas – taip pat vienas iš tobulėjimo įrodymų. Pirmieji rašytiniai šaltiniai, liudijantys mėtų, mairūno ir cinamono vartojimą, tai prieš 2800 metų paslėpti Egipto piramidėse papirusai. Senovėje prieskoniai tiko ne tik maistą pagardinti, bet ir grožiui išsaugoti, kosmetikoje, parfumerijoje, magiškame gydyme. Prieskoniais balzamavo net ir faraonų palaikus. Kai kuriose šalyse prieskoniai atstojo tvirtą valiutą. Kolumbas, ieškodamas aukso ir prieskonių, atrado Ameriką. Savo laivu “Santa Marija” (taip šiais laikais vadinasi ir viena iš stambiausių Suomijos prieskonių firmų) atgabeno į Europą nuostabiausią maisto pagardintoją – kvapųjį pipirą.Šiais laikais vartojama per 150 įvairių rūšių prieskonių. Jie klasifikuojami labai įvairiai. Štai viena populiariausių klasikinių prieskonių klasifikacija pagal augalų dalis:1. vaisiai – kalendra, muskatas, juodieji, baltieji, žalieji pipirai, paprika, vanilė ir t.t. 2. šaknys – imbieras, kurkuma ir kt.3. žiedai – gvazdikėliai, šafranas ir kt.4. žievė – cinamonas, sandalas ir kt.5. lapai – laurų lapai ir kt.6. sėklos – garstyčių sėklos ir kt.Prieskoniai ypač populiarūs šiuolaikinėje virtuvėje, kur šeimininkės kiek įmanoma stengiasi sveikiau maitinti savo šeimą. Prieskonių aromatas ir skonis gali puikiai paslėpti nepageidaujamų sudėtinių dalių, tokių kaip riebalai, druska, stoką. Įvairių prieskonių aromatas atnaujina seniai pažįstamus ir atsibodusius patiekalus.Daugelį prieskoninių žolių užsiaugina pačios šeimininkės savame darželyje ar ant palangės. Bet klasikiniai prieskoniai jau daugelį amžių atkeliauja iš tropinio klimato šalių.
Prieskonių naudojimo taisyklės
1. Pirkite tik geros kokybės prieskonius.2. Laikykite visas džiovintas žoles ir prieskonius vėsioje, sausoje ir tamsioje vietoje, nes veikiant šiems aplinkos faktoriams pablogėja ar net prarandamos prieskonių aromatinės ir skoninės savybės.3. Jei norite, kad išryškėtų prieskonių aromatas, juos pakaitinkite. Derėtų žinoti, kad malti prieskoniai greičiau išskiria aromatą bei skonį, todėl juos reikia dėti baigiant ruošti patiekalus. Sveiki prieskoniai labiau tinka ilgai gaminamiems patiekalams. Į troškinius dedamus prieskonius geriau suberti į maišelį, kurį baigus virti būtų lengva išimti. Tačiau, jei per ilgai virsite ar troškinsite patiekalus su prieskoniais, tai virimo pabaigoje gali kvepėti tik virtuvė, o ne jūsų gaminamas patiekalas.
4. Jei prieskoniai dedami į šaltus patiekalus, salotas, tai tokį maistą prieš patiekiant reikėtų palaikyti valandą kitą ar per naktį vėsioje vietoje, kad malonus aromatas turėtų laiko įsiskverbti į patiekalo sudėtines dalis.5. Sausos žolės ir prieskoniai pasižymi stipresniu aromatu nei šviežios (2 – 3 šaukšteliai šviežių prieskonių prilygsta 1 šaukšteliui sausų)6. Maistą derėtų būtinai paragauti prieš dedant prieskonius ir po prieskonių įdėjimo.Jei nepamiršite savo gaminamų patiekalų paskaninti kvapiaisiais prieskoniais ir laikysitės šių taisyklių, tai jūsų valgiu bus žavimasi, o ir jūs pačios būsite patenkintos savo triūso rezultatais.