Lietuvos augalija

Kybartų Kristijono Donelaicio Gimnazija

REFERATAS

AUGALIJA

Draba atliko: J.Pazareckaitė

AUGALIJA
Nedaug Lietuvoje rasime tokių vietų, kurios augalų įvairove galėtų prilygti Anykščių kraštui. Regioniniame parke aptikta daugiau kaip 670 augalų rūšių. Tokią gausią įvairovę nulemia dirvožemių ir reljefo skirtumai. Anykščių apylinkėse galima aptikti įvairiausių biotopų: Dzūkijai būdingų kerpšilių, mėlyninių pušynų ir derlingų ąžuolynų bei uosynų, paupių baltalksnynų bei gluosynų, natūralių pievų bei pelkučių kompleksų. Tarp daugybės natūraliai augančių augalų rasime labai daugelio rūšų vaistinguosius augalus: miškuose ir pievose gausiai želia pataisai, miškinės sidabražolės, pelkinės vingiorykštės, kvapnieji raudonėliai irr čiobreliai, kadagiai, kvapiosios stumbražolės, jonažolės, kmynai, raktažolės, vandenų pakrantėse veša ajerai bei pupalaiškiai. Miškuose gausu uoginių augalų: ir dabar visą vasarą galima pasmaguriauti gausiai derančių mėlynių, aviečių, paprastųjų ir šlaitinių žemuogių uogų. Pelkėse pasitaiko paskanauti spanguolių, vaivorų, bruknių.
Pajūrio augalija
Pajūrio regioniniame parke augalijos unikalumas sąlygotas šalia esančios jūros, kurio veikla suformavo gan plačioje zonoje smėlynus su būdingomis smėlynams augalų bendrijomis. Paplūdimio zonoje būdingiausi augalai – Baltijinė stoklė, sultingoji jūrasmiltė, druskė, kai kur pradeda augti smiltyninė rugiaveidė, smiltendrė.
Kopose būdingiausios bendrijos su smmiltynine rugiaveide, smiltlendre, kopiniu eraičinu, muiline guboja. Čia išsiskiria šešios rūšys Rytų Baltijos endemikų, (t.y. augalai, kurie niekur kitur pasaulyje neaptinkami, tik Rytų Baltijos pakrantėje) tai Baltijinis pūtelis, Baltijinė stoklė, Pajūrinė linažolė, Pajūrinis pelėžirnis, smiltyninis laibenis, pajūrinė našlaitė. Toliau, pilkosiose ko

opose, palvėjė, dominuoja smiltyninė viksva, smiltyninis šepetukas. Gausiai auga užkopėje orchidinių šeimos augalas tamsialapis skiautalūpis, LRK rūšis.
Visiems gerai pažįstamos muilinės gubojos bei smiltynines rugiaveides tai ne natūraliai išplitę, o žmogaus įveisti augalai. Mat, jų ilgos ir išsišakojusios šaknys labai tinka biraus smėlio judėjimui stabdyti, jų dėka ir susiformuoja žaviosios kopos.
Unikalios savo Nemirsetos kraštovaizdžio smiltpievės su unikaliomis augalų bendrijomis. Gausiai šiose bendrijose tarpsta ankstyvoji smilgenė, lininė žarotūnė. Kartu su jomis gausiai aptinkama pajūrinė širdažolė. Vien šio šiose bendrijose aptinkamos 8 orchidinių augalų rūšys.
Toliau nuo pajūrio augalija tipiška Vakarų Lietuvos biotopams. O šių įvairovė gana didelė, šlapi juodalksnynai, šienaujamos mezofilinės pievos, žemapelkės, mišrūs lapuočių miškai, monodominantiniai pajūrio pušynai, besiformuojanti Šaipių žemapelkė. Pajūrio regioniniame parke šalia įprastų pajūrio pušynų išliko ir mišrių laapuočių miško. Ypač įdomus pajūrio miškas tarp irulių ir Karklės, kur nuo 1923m. Klaipėdos pirklių gildija prisodino dvarams būdingų medžių – Europinių kėnių, Sibirinių maumedžių, Platanalapių klevų, bukų.
Miškai
Miškai- tai ne vien medžiai. Svarbūs ir mažieji miško turtai: sakai , uogos, vaisiniai augalai, grybai, riešutai. Miškus patartina veisti mažo našumo dirvožemiuose. Daug žalos miškams padaro ligos, kenkėjai, gaisrai, pavasarinės žolės deginimas. Lietuva- mišriųjų miškų krštas, nes čia dažniausiai drauge auga įvairių rūšių lapuočiai ir spygliuočiai medžiai.Medžių rūšys miškuose nuolat kinta, nes brandūs me
edynai kertami,o vietoj jų atželia arba pasodinami tos pačios arba kitos rušies medžiai.Didžiausi miškų masyvai yra: Dianavos giria, Labanoro- Pabradės giria, Kazlų Rūdos miškai, Karšuvos giria, Rūdninkų giria, Lavoriškių- Nemenčinės miškai, Gaižiūnų miškai, Kapčiamiesčio giria, Ažvinčių giria, Rietavo miškai, Rūdiškių miškai, Žalioji giria, Biržų giria, Kulių miškai, Šimonių giria.
Tauragės apskritis kitų apskričių tarpe pagal bendrąjį teritorijos miškingumą užima viduriniąją – penktąją poziciją, jos miškingumas -29,7% yra artimas šalies vidurkiui –31,3 %. Apskrities savivaldybių tarpe didžiausiu miškingumu išsiskiria Jurbarko –35,5% ir Tauragės – 35,3% rajonų savivaldybių teritorijos. Didžiausi Jurbarko rajono savivaldybės miškai yra Karšuvos giria, Šimkaičių, Birbiliškės, Varnaitynės miškai, su vyraujančiais pušynais, eglynais, mišriais eglynais. Tauragės rajono savivaldybėje didžiausi miškai – Karšuvos girios dalis, Tyrelio, Tauragės–Batakių, kur daugiausiai auga eglynai, pušynai, yra beržynų ir drebulynų. Gerokai mažesni miškų plotai Šilalės – 23,1% ir labai maži Pagėgių –14,2% savivaldybėse. Šilalės rajono savivaldybėje didžiausi miškai – Pagramančio, Tenenių.

18-os kamienų eglė Raganų šluota

Palyginti dideliais plotais ir įvairiomis augimvietėmis pasižyminčiuose apskrities miškuose sutinkamos praktiškai visos ūkinę reikšmę turinčios miško uogos – mėlynės, bruknės, spanguolės, vaivorai, žemuogės ir kt. Jurbarko ir Tauragės rajonų miškuose gausu grybų. Dideli spanguolynų ir kitų pelkėse augančių naudojamų augalų plotai yra pelkėse, Žemaitijos nacionalinio ir Pagramančio regioninio parkų miškai turtingi uogynais, vaistažolynais ir grybynais.

Seniausias medis:
• Stelmužės ąžuolas- apie 1500 metų;
Storiausi medžiai:
• Stelmužės ąžuolas- skersmuo 3,5m
• Raganos uosis- sk

kersmuo 2,1 m
Aukščiausi medžiai:
• Degsnių maumedžiai- 43-46 m
• Punios pušis- 42 m

Leave a Comment