“Buvau galvą pametęs dėl smuiko ir mokiausi be atvangos…”
Paganinis
Garsiausias visų laikų smuikininkas, tikras virtuozas, puikus kompozitorius. Tai Italų XIX amžiaus genijus Nikolas Paganinis. 1782 metų spalio 27 dieną Genujos mieste gimė neprilygstamas dieviško garsų meno meistras. Nuostabusis muzikantas buvo antras prekiautojo mandolinomis ir paprastos miestietės sūnus. Nikolo tėvas, Antonijus Paganinis, mieste turėjo krautuvėlę, o laisvalaikiu grodavo gatvėje mandolina. Motina Tereza, miela, švelni, nuolanki moteris, buvo paprasčiausia namų šeimininkė. Paganinių šeimoje be dviejų sūnų buvo ir dar trys dukterys. Jaunasis genijus gimė labai silpnos sveikatos, todėl jo motina skyrė jam ypatingai daug dėmesio.
Nikolas buvo mylimiausias Terezos vaikas. Jau ankstyvoje jo vaikystėje abu tėvai pastebėjo mažylio susidomėjimą muzika. Vaikas, vos išgirdęs muziką, tiesiog palinkdavo į ją kaip pumpuras į saulės spindulius. Jis su nuostaba klausydavosi kaip tėvas groja mandolina ar čirpina smuikelį.
Tėvas pastebėjo puikią Nikolo klausą ir nusprendė pradėti mokyti jį groti smuiku. Pats Antonijus jaunystėje svajojo būti garsiu muzikantu, tačiau jo svajonei tikriausiai nebuvo lemta išsipildyti, todėl jis tikėjosi, kad galbūt jo sūnui pavyks įgyvendinti neišsipildžiusią jo svajonę. Tuo metu buvo didžiulė garbė turėti sūnų garsų muzikantą, todėl Tereza nieko kito taip netroško, kaip tik, kad jo mylimiausias Nikolas taptų puikiu muziku. Taigi Antonijus ėmėsi mokyti vaiką pirma skambinti mandolina, vėliau griežti smuikeliu. Tuomet
Nikolas baisiai apsidžiaugė, tačiau greitai pamatė, kad grojimas – ne pramoga. Tėvas vertė groti vaiką be atvangos kol šis neišmokdavo jam duotų uždavinių. Antonijus berniuką užrakindavo jo kambaryje ir neišleisdavo žaisti kieme, kaip kiti vaikai. Spėjama, kad dar ir dėl sunkios vaikystės ir nuolatinio sunkaus darbo Nikolo sveikata tapo dar trapesnė.
Gana greitai Antonijus suprato, kad negali išmokyti Nikolo nieko naujo, taigi nusprendė atiduoti jį tikram mokytojui. Tai buvo puikus smuikininkas D. Červetas. Greitai gandai apie jaunąjį talentą pasklido po visą miestą.
XVIII amžiuje Genujos miestelis buvo gana svarbus Italijos muzikinis centras. To meto Genuja išugdė visą būrį garsių muzikantų ir kompozitorių.
Nikolas paganinis taip pat ne tik muzikavo, bet ir kūrė. Jis parašė keletą sudėtingų sonatų smuikui ir dar daugiau sudėtingai įkandamų dalykų, kuriuos pats atlikdavo visiškai lengvai.
Vėliau tėvas nusprendė Nikolą Paganinį atiduoti mokytis pas įžymų muzikos mokytoją A. Rolą, ir kad galėtų padengti tam reikalingas išlaidas, didžiausiame Genujos teatre buvo surengtas koncertas. Tai buvo pirmasis jaunojo virtuozo koncertas, todėl jis nepaprastai jaudinosi. Berniukas, kuris tuo metu turėjo beveik trylika metų, pirmą kartą griežė gausiems klausytojams tikrame teatre. Išblyškusiu iš susijaudinimo veidu, blizgančiomis juodomis akimis, vaikas užlipo ant scenos, tačiau vos pradėjus groti jis įgavo drąsos. Koncertas buvo nuostabus. Tai buvo pirmas
Paganinio triumfas.
Šiuo metu talentą ėmėsi globoti jaunas turtingas aristokratas ir
Nikolas ėmė mokytis pas A. Rolą. Paganinis, apie pirmąjį susitikimą su savo mokytoju, pasakoja: Tą dieną, kai Paganinis turėjo būti pristatytas A.
Rolui, mokytojas smarkiai sirgo. Smuikininko žmona nuvedė juos į kambarį greta miegamojo ir trumpam juos paliko. Nikolas ant stalo pamatė Rolo smuiką ir naujojo koncerto natas. Jis paėmė smuiką ir ėmė griežti. Išgirdęs tokį nepakartojamą kūrinio atlikimą kompozitorius negalėjo patikėti, kad jį atlieka trylikametis berniukas. Rolas pareiškė jog negali Nikolo nieko išmokyti ir nusiuntė pas žymų parmos smuikininką Paerį. Taip, nepakartojamo talento smuikininkas, dar kelerius metus mokėsi pas įvairius garsiausius to meto smuikininkus ir mokytojus.
Vėliau Paganinis ėmėsi kūrybos. Tuo metu jis parašė
Savo garsiuosius kapričus ir išmoko tobulai valdyti instrumentą
Taip, kad dar iki šių dienų niekam nepavyko jo aplenkti.
Kad pasiektų savo užsibrėžtą tikslą, kad užkoptų į svaiginančias populiarumo aukštumas, jis dirbdavo aštuonias, dešimt, dvylika valandų per dieną. Garsiajam muzikantui buvo būdingi dvasiniai ir fiziniai kraštutinumai. Supratęs, kad išmoko viską, ką patys geriausi technikai, galėjo jam duoti, Nikolas suprato, kad turi palikti tėvų namus ir pakeisti savo aplinką, kad galėtų tobulėti kaip menininkas ir asmenybė.
Vėliau, atsiskyręs nuo tėvų namų muzikantas iškeliavo į
Luką. Čia jis turėjo daugybę koncertų. Tais laikais šventinės pamaldos ar paprasčiausios sekmadieninės mišios buvo panašios į koncertus. Dažnai pamaldų metu grieždavo žymūs smuikininkai ir grojo puikūs muzikantai.
Smuiko virtuozas taip pat dažnai pasirodydavo tokiuose renginiuose. Nikolą pažinojo visi. Dabar jį pažinojo visa Italija.
Yra daugybė keistų istorijų apie Paganinio smuikus. Sakoma, kad kartą vienas Rusijos kunigaikštis užsinorėjo įsigyti muzikanto smuiką, vien dėl to, kad juo grojo garsusis Paganinis. Turtingasis kunigaikštis tiesiog maldavo parduoti jam smuiką ir paklausė Nikolo kiek šis už jį norįs. Tačiau smuikininkas nenorėjo skirtis su savo instrumentu ir juokais užsiprašė neregėtos sumos – dviejų šimtų penkiasdešimt Auksinių Napoleonų
(Prancūzijos moneta). Tačiau Rusijos kunigaikštis pasiūlė jam dar daugiau, bet Paganinis atsisakė.
Be to, pasakojama, kad kartą Nikolas Paganinis neturėjo smuiko, taigi
Livronas, turtingas pirklys ir meno mėgėjas, pasiūlė jam pagroti jo smuiku.
Išgirdęs nepakartojamai nuostabų virtuozo griežimą, šis pareiškė, jog smuikas nuo šiol priklauso jam, nes kiti savo netobulu griežimu jį tik išniekintų. Šiuo muzikos instrumentu Paganinis naudojosi beveik visą savo gyvenimą.
Maždaug tuo metu maestro gyvenime pasirodo moteris. Jis niekuomet nemini jos vardo. Žinoma, jog tai buvo aukštuomenės dama, mokėjusi puikiai skambinti gitara. Štai kodėl dideliame neišleistų Paganinio darbų rinkinyje yra apie dvidešimt kūrinių gitarai arba smuikui ir gitarai. Per tą meilę paslaptingajai damai Nikolas išmoko puikai groti gitara ir tai pravertė jam vėliau. Gitara – jos kitaip išdėstytos stygos nei smuiko – dar labiau išlavino muzikanto kairės rankos riešą ir plaštaką, liauni pirštai tapo dar miklesni. Tačiau greitai romanas pasibaigė ir Nikolo Paganinio susidomėjimas gitara taip pat.
Yra daugybė istorijų, pasakojančių apie nepakartojamą virtuozo talentą kurti muzikos kūrinius. Kartą Paganinio buvo paprašyta suskurti koncertą smuikui ir orkestrui. Jis vos per dvi valandas ne tik sukūrė šį darbą, bet ir užrašė jį. Atlikęs šį kūrinį maestro susilaukė pašėlusių plojimų.
Kartą Nikolas susilažino iš vakarienės, jog galės diriguoti operą su smuiku, teturinčiu tik dvi stygas: trečią ir ketvirtą. Žinoma Paganinis laimėjo lažybas.
Garsusis smuikininkas turėjo daugybę romanų su aukštuomenės moterimis, kurie taip pat įtakojo jo kūrybą.
Paganinis mokėjo daugybe triukų. Jis galėjo atlikti koncertus, nutrūkus kelioms smuiko stygoms. Jam buvo nesunku pagroti smuiku teturinčiu vos vieną stygą. Jam buvo malonu demonstruoti įvairius, kone antgamtiškus triukus, kuriuos publika laikydavo velnio išmonėmis. Kartą Paganiniui atliekant kūrinį natos nukrito, o muzikantas išsiblaškęs padėjo jas ant piupitro atbulai. Bet jis sugebėjo atlikti darbą, skaitant iš atvirkščio lapo, tobulai be jokios klaidelės, nors šį kūrinį matė pirmą kartą.
Vėliau Nikolas Paganinis kaip tik svajojo išbandyti savo laimę užsienyje. Garbės ir pripažinimo troškimas skatino jį užkariauti tenykštės publikos simpatijas. Tačiau viską sugadino pablogėjusi sveikata. Jis turėjo atsisakyti gastrolių ir trumpam pailsėti nuo aktyvios koncertinės veiklos.
1817 metais Paganinis pirmą kartą susipažįsta su garsiu kompozitoriumi Rosiniu, kilusiu iš Pezaro. Jiedu tapo puikiais bičiuliais.
Galbūt taip nutiko dėl to, jog jiedu turėjo daug
Skelbimas pranešantis apie bendrų bruožų. Paganinio koncertą
Abu nuoširdūs, nepaprastai lakios vaizduotės, turėjo įgimtą humoro jausmą ir antgamtišką muzikalumą. Rosinis buvo dešimčia metų jaunesnis, tačiau jiedu vis tiek tapo puikiais draugais. Jie surengė keletą bendrų koncertų. Be to buvo dar vienas šaunus bičiulis buvęs geriausias Paganinio draugas. Tai jaunas talentingas Genujos advokatas, didelis muzikos mėgėjas, Luidžis Džermis, su kuriu virtuozas susipažino
Milane. Jis kone visą gyvenimą susirašinėjo su Džermiu ir šis buvo geriausias Nikolo bičiulis.
Toliau keletas metų prabėgo beveik tuščiai. Taigi 1824 metais vėl pasirodo publikai. Niekam ne paslaptis, kad Nikolo Paganinio sveikata buvo labai prasta, todėl dažnai jam tekdavo atidėti kai kuriuos koncertus. Todėl po tokių pertraukų publiką su dar didesniu nekantrumu laukdavo maestro koncertų.
Nikolas Paganinis kelerius metus turėjo romaną su populiaria dainininke A. Bjanki. Vėliau meilė ir aistra tarp jų užgeso, tačiau dainininkė pastojo. Smuikininkas tikrai norėjo išsiskirti su Antonija, tačiau sužinojęs, jog ji pagimdys jam sūnų, negalėjo to padaryti. Paganinis buvo laimingas. Jis jau seniai galvojo apie vaiką ir jo norėjo. Taigi muzikantas labai laukė savo kūdikio. Gimė berniukas, kurį tėvas pavadino
Akile. Po vaiko gimimo santykiai tarp Paganinio ir Bjanki dar labiau pašlijo. Be Akilės vaikas gavo dar du skambius vardus Čiro ir Alesandro.
Nikolas Paganinis buvo tiesiog pamišęs dėl savo berniuko. Pasakojama, kad kartą berniukas būdamas vos dvejų metukų susilaužė kojytę. Jei vaikas būtų buvęs vyresnis tai ši nelaimė nebūtų tokia jau pavojinga, tačiau mažylis buvo labai judrus ir buvo labai sunku priversti vaiką nejudėti kelias savaites, kad koja galėtų visiškai sugyti. Kas galėtų priversti vaiką nejudėti? Tėvas!
Smuikininkas labai jautriai reagavo į berniuko nelaimę, todėl pasiryžo ištisą savaitė jį globoti. Paganinis paėmė vaiką ant rankų ir visą savaitę taip išsėdėjo beveik nejudėdamas, nevalgydamas ir nemiegodamas, kalbino berniuką, glamonėjo, valgydino ir visaip stengėsi, kad tik šis nesujudėtų. Beprotiška meilė paskatino tėvą pasiaukoti tokiam nepaprastam darbui. Vėliau Akilė su kaupu atsilygino už tėvo rūpestį. Vos pradėjęs vaikščioti jis visą laiką sekiojo paskui ir niekad jo nepaliko.
Iki penkiolikos metų, jis, kiek jėgos leido, slaugė savo tėvą, guodė jį.
Vos keturių metukų jis jau kalbėjo vokiškai, o vėliau išmoko angliškai ir vėliau vertėjavo Paganiniui per keliones po užsienį. Žinoma Akilės kaprizingas būdas dažnai gadino smuikininkui kraują, tačiau jis savo šypsena, meilumu ir bučiniais su kaupu atsilygino tėvui už jo meilę ir pasiaukojimą.
1827 metais Paganinis pagaliau išvyko į užsienį, apie kurį jis taip svajojo. Tai buvo Austrija ir jos muzikalioji sostinė Viena. Gandai apie velniškai dievišką smuikininką – genijų jau senokai buvo pasklidę ne tik po visą Italiją, tačiau ir už jos ribų. Publika nekantriai laukė maestro pasirodymo. Pirmojo koncerto metu salė buvo sausakimša.
Čia susirinko gausybė įžymių muzikantų ir daug talentingų smuikininkų pasiklausyti “burtininko” genujiečio. Vos tik Paganinis įžengė į salę, visi baisiai nustebo pamatę liesą pavargusią žmogystą. Tačiau jam priėjus prie dirigento pulto visi pradėjo ploti tarsi pamišę.
Maestro net nepradėjus groti visi pajuto jo neapsakomą talentą. O kai strykas palietė stygas ir liesi ilgi pirštai ėmė mikliai bėginėti visi nuščiuvo ir su nuostaba klausėsi nepaprasto grojimo. Visi buvo tiesiog pakerėti. Paganinis triumfavo scenoje. Vėliau buvo surengta dar keturiolika koncertų per nepilnus keturis mėnesius. Galima matyti – pasisekimas stulbinantis.
Vėliau smuikininko sveikata darėsi vis blogesnė ir blogesnė. Jis aplankė daugybę gydytojų. Dėl gydymosi jis išvyko į Praha. Tarp žmonių iškarto pasklido kalbos apie nepakartojamą muzikantą, taigi publika labai laukė maestro pasirodymo. Kai tik šis sustiprėjo ėmė rengti koncertus.
Deja, Čekijos publiką sužavėti nebuvo taip lengva kaip austrus. Visi klausytojai dar negirdėję jo grojimo buvo nusistatę prieš Paganinį. Čekija turėjo nepaprastai puikias smuiko mokyklas ir jų tradicijas, kuriomis labai didžiavosi. Gal jų tautinis išdidumas skatino nepagarbą svetimšaliui “smuiko dievukui”. Tačiau po keleto surengtų koncertų Paganinis papirko ir
Čekų širdis. Pagaliau visi nuoširdžiai žavėjosi neprilygstamo genijaus virtuoziškumu.
Vėliau Nikolas Paganinis surengė maždaug šimtą koncertų Lenkijoje ir
Vokietijoje važinėdamas iš miesto į miestą. Žinant, kad jo sveikata ėjo tik blogyn, galima tik stebėtis smuikininko ištvermingumu ir ryžtu. Visur jis sulaukė didžiulės pagarbos. Kiekvienas koncertas, buvo tarsi dar vienas virtuozo triumfas. Įkvėptas sėkmės jis sukūrė dar kelis savo darbus.
Vėliau Nikolas Paganinis išvyko koncertuoti į Angliją ir Airiją.
Žinoma ir čia jis paliko labai gilų įspūdį vietinei publikai.
Vėliau 1831 metais mirus motinai Paganinis labai ilgai gedėjo. Jam buvo labai sunku, mat dar prieš metus mirė ir jo vienintelis brolis.
Smuikininkas labai mylėjo motiną ir sunkiai susitaikė su jos mirtimi.
Muzikantas buvo toks populiarus ir visų garbinamas, kad jam netgi buvo kuriami eilėraščiai. Šios kelios eilutės taip pat yra skirtos maestro:
Tavo muzikoje – dangaus bučinių saldumas…
Taip, ši siela iš ypatingos ugnies,
Taip, ji Dievo geidžiama ir numylėta,
Taip, pulkai meilės paukščių čiulba tavyje…
1835 metais, dalyvaujant Paganiniui, buvo atidengtas jo marmurinis biustas, sukurtas Genujos skulptoriaus Paolo Oliverio. Džiugu, kai didieji žmonės susilaukia pelnytos pagarbos dar būdami gyvi.
Savo gyvenimo saulėlydyje Paganinį pagavo aistra pirkti instrumentus.
Jis įsigijo daugybę įvairių instrumentų ir vis plėtė savo kolekciją.
1840 metais gegužės 27 dieną Nikolas Paganinis, išvargintas gausybės ligų, persekiojusių jį nuo pat vaikystės, mirė. Paskutinėmis savo gyvenimo dienomis jis labai ilgėjosi savo artimų draugų. Jis rašė jiems laiškus ir kvietė aplankyti. Maestro išgyveno penkiasdešimt septynerius metu. Jis surengė daugybę koncertų įvairiose Europos šalyse. Jis sukūrė daugybę darbų. Jis turėjo daugybė draugų, kuriuos labai mylėjo ir jiems padėjo. Jis labai mylėjo savo šeimą ir gimines ir visuomet juos rėmė ir gelbėjo jiems.
Jis rengė labdaringus koncertus. Jis buvo atviras, nuoširdus, dosnus, kantrus, ryžtingas, talentingas, kūrybingas…
Naudota informacija :
Knygos:
Marija Tibaldi Kjeza “Paganinis”
Internetiniai puslapiai:
www.maestronet.com/m_library/violinist/19250801.pdf http://dmoz.org/Arts/Music/Composition/Composers/P/Paganini,_Niccol%F2
http://w3.rz-berlin.mpg.de/cmp/paganini.html
Kauno “Saulės” gimnazija
“Nikolo Paganinio gyvenimas”
Darbą atliko:
IId klasės gimnazistė
Rasa Baranauskaitė
Darbo vadovė:
I. Vėtienė
2003, Kaunas
[pic]