Nikolas Paganinis

“Buvau galvą pametęs dėl smuiko ir mokiausi be atvangos.”

Paganinis

Garsiausias visų laikų smuikininkas, tikras virtuozas, puikus
kompozitorius. Tai Italų XIX amžiaus genijus Nikolas Paganinis. 1782 metų
spalio 27 dieną Genujos mieste gimė neprilygstamas dieviško garsų meno
meistras. Nuostabusis muzikantas buvo antras prekiautojo mandolinomis ir
paprastos miestietės sūnus. Nikolo tėvas, Antonijus Paganinis, mieste
turėjo krautuvėlę, o laisvalaikiu grodavo gatvėje mandolina. Motina Tereza,
miela, švelni, nuolanki moteris, buvo paprasčiausia
namų šeimininkė. Paganinių šeimoje be dviejų sūnų buvo ir
dar trys dukterys. Jaunasis genijus gimė labai silpnos
sveikatos, todėl jo motina skyrė jam ypatingai daug dėėmesio.
Nikolas buvo mylimiausias Terezos vaikas. Jau ankstyvoje
jo vaikystėje abu tėvai pastebėjo mažylio susidomėjimą
muzika. Vaikas, vos išgirdęs muziką, tiesiog palinkdavo į ją
kaip pumpuras į saulės spindulius. Jis su nuostaba
klausydavosi kaip tėvas groja mandolina ar čirpina smuikelį.
Tėvas pastebėjo puikią Nikolo klausą ir nusprendė pradėti
mokyti jį groti smuiku. Pats Antonijus jaunystėje svajojo
būti garsiu muzikantu, tačiau jo svajonei tikriausiai nebuvo
lemta išsipildyti, todėl jis tikėjosi, kad galbūt jo sūnui pavyks
įgyvendinti neišsipildžiusią jo svajonę. Tuo metu buvo didžiulė garbė
turėti sūnų garsų muzikantą, todėl Tereza nieko kito taip netroško, kkaip
tik, kad jo mylimiausias Nikolas taptų puikiu muziku. Taigi Antonijus ėmėsi
mokyti vaiką pirma skambinti mandolina, vėliau griežti smuikeliu. Tuomet
Nikolas baisiai apsidžiaugė, tačiau greitai pamatė, kad grojimas – ne
pramoga. Tėvas vertė groti vaiką be atvangos kol šis neišmokdavo jam duotų
uždavinių. Antonijus berniuką u

užrakindavo jo kambaryje ir neišleisdavo
žaisti kieme, kaip kiti vaikai. Spėjama, kad dar ir dėl sunkios vaikystės
ir nuolatinio sunkaus darbo Nikolo sveikata tapo dar trapesnė.

Gana greitai Antonijus suprato, kad negali išmokyti Nikolo nieko
naujo, taigi nusprendė atiduoti jį tikram mokytojui. Tai buvo puikus
smuikininkas D. Červetas. Greitai gandai apie jaunąjį talentą pasklido po
visą miestą.

XVIII amžiuje Genujos miestelis buvo gana svarbus Italijos muzikinis
centras. To meto Genuja išugdė visą būrį garsių muzikantų ir kompozitorių.
Nikolas paganinis taip pat ne tik muzikavo, bet ir kūrė. Jis parašė keletą
sudėtingų sonatų smuikui ir dar daugiau sudėtingai įkandamų dalykų, kuriuos
pats atlikdavo visiškai lengvai.

Vėliau tėvas nusprendė Nikolą Paganinį atiduoti mokytis pas įžymų
muzikos mokytoją A. Rolą, ir kad galėtų padengti tam reikalingas išlaidas,
didžiausiame Genujos teatre buvo surengtas koncertas. Tai buvo pirmasis
jaunojo virtuozo kooncertas, todėl jis nepaprastai jaudinosi. Berniukas,
kuris tuo metu turėjo beveik trylika metų, pirmą kartą griežė gausiems
klausytojams tikrame teatre. Išblyškusiu iš susijaudinimo veidu,
blizgančiomis juodomis akimis, vaikas užlipo ant scenos, tačiau vos
pradėjus groti jis įgavo drąsos. Koncertas buvo nuostabus. Tai buvo pirmas
Paganinio triumfas.

Šiuo metu talentą ėmėsi globoti jaunas turtingas aristokratas ir
Nikolas ėmė mokytis pas A. Rolą. Paganinis, apie pirmąjį susitikimą su savo
mokytoju, pasakoja: Tą dieną, kai Paganinis turėjo būti pristatytas A.
Rolui, mokytojas smarkiai sirgo. Smuikininko žmona nuvedė juos į kambarį
greta miegamojo ir trumpam j
juos paliko. Nikolas ant stalo pamatė Rolo
smuiką ir naujojo koncerto natas. Jis paėmė smuiką ir ėmė griežti. Išgirdęs
tokį nepakartojamą kūrinio atlikimą kompozitorius negalėjo patikėti, kad jį
atlieka trylikametis berniukas. Rolas pareiškė jog negali Nikolo nieko
išmokyti ir nusiuntė pas žymų parmos smuikininką Paerį. Taip, nepakartojamo
talento smuikininkas, dar kelerius metus mokėsi pas įvairius
garsiausius to meto
smuikininkus ir mokytojus.

Vėliau Paganinis ėmėsi kūrybos. Tuo metu jis parašė
Savo garsiuosius kapričus ir išmoko tobulai valdyti instrumentą
Taip, kad dar iki šių dienų niekam nepavyko jo aplenkti.

Kad pasiektų savo užsibrėžtą tikslą, kad užkoptų į
svaiginančias populiarumo aukštumas, jis dirbdavo aštuonias,
dešimt, dvylika valandų per dieną. Garsiajam muzikantui buvo
būdingi dvasiniai ir fiziniai kraštutinumai. Supratęs, kad išmoko
viską, ką patys geriausi technikai, galėjo jam duoti, Nikolas
suprato, kad turi palikti tėvų namus ir pakeisti savo aplinką,
kad galėtų tobulėti kaip menininkas ir asmenybė.

Vėliau, atsiskyręs nuo tėvų namų muzikantas iškeliavo į
Luką. Čia jis turėjo daugybę koncertų. Tais laikais šventinės pamaldos ar
paprasčiausios sekmadieninės mišios buvo panašios į koncertus. Dažnai
pamaldų metu grieždavo žymūs smuikininkai ir grojo puikūs muzikantai.
Smuiko virtuozas taip pat dažnai pasirodydavo tokiuose renginiuose. Nikolą
pažinojo visi. Dabar jį pažinojo visa Italija.

Yra daugybė keistų istorijų apie Paganinio smuikus. Sakoma, kad kartą
vienas Rusijos kunigaikštis užsinorėjo įsigyti muzikanto smuiką, vien dėl
to, kad juo grojo garsusis Paganinis. Turtingasis kunigaikštis tiesiog
maldavo parduoti jam smuiką ir pa
aklausė Nikolo kiek šis už jį norįs. Tačiau
smuikininkas nenorėjo skirtis su savo instrumentu ir juokais užsiprašė
neregėtos sumos – dviejų šimtų penkiasdešimt Auksinių Napoleonų
(Prancūzijos moneta). Tačiau Rusijos kunigaikštis pasiūlė jam dar daugiau,
bet Paganinis atsisakė.

Be to, pasakojama, kad kartą Nikolas Paganinis neturėjo smuiko, taigi
Livronas, turtingas pirklys ir meno mėgėjas, pasiūlė jam pagroti jo smuiku.
Išgirdęs nepakartojamai nuostabų virtuozo griežimą, šis pareiškė, jog
smuikas nuo šiol priklauso jam, nes kiti savo netobulu griežimu jį tik
išniekintų. Šiuo muzikos instrumentu Paganinis naudojosi beveik visą savo
gyvenimą.

Maždaug tuo metu maestro gyvenime pasirodo moteris. Jis niekuomet
nemini jos vardo. Žinoma, jog tai buvo aukštuomenės dama, mokėjusi puikiai
skambinti gitara. Štai kodėl dideliame neišleistų Paganinio darbų rinkinyje
yra apie dvidešimt kūrinių gitarai arba smuikui ir gitarai. Per tą meilę
paslaptingajai damai Nikolas išmoko puikai groti gitara ir tai pravertė jam
vėliau. Gitara – jos kitaip išdėstytos stygos nei smuiko – dar labiau
išlavino muzikanto kairės rankos riešą ir plaštaką, liauni pirštai tapo dar
miklesni. Tačiau greitai romanas pasibaigė ir Nikolo Paganinio
susidomėjimas gitara taip pat.

Yra daugybė istorijų, pasakojančių apie nepakartojamą virtuozo
talentą kurti muzikos kūrinius. Kartą Paganinio buvo paprašyta suskurti
koncertą smuikui ir orkestrui. Jis vos per dvi valandas ne tik sukūrė šį
darbą, bet ir užrašė jį. Atlikęs šį kūrinį maestro susilaukė pašėlusių
plojimų.

Kartą Nikolas susilažino iš vakarienės, jog galės diriguoti operą su
smuiku, teturinčiu tik dvi st
tygas: trečią ir ketvirtą. Žinoma Paganinis
laimėjo lažybas.

Garsusis smuikininkas turėjo daugybę romanų su aukštuomenės
moterimis, kurie taip pat įtakojo jo kūrybą.

Paganinis mokėjo daugybe triukų. Jis galėjo atlikti koncertus,
nutrūkus kelioms smuiko stygoms. Jam buvo nesunku pagroti smuiku teturinčiu
vos vieną stygą. Jam buvo malonu demonstruoti įvairius, kone antgamtiškus
triukus, kuriuos publika laikydavo velnio išmonėmis. Kartą Paganiniui
atliekant kūrinį natos nukrito, o muzikantas išsiblaškęs padėjo jas ant
piupitro atbulai. Bet jis sugebėjo atlikti darbą, skaitant iš atvirkščio
lapo, tobulai be jokios klaidelės, nors šį kūrinį matė pirmą kartą.

Vėliau Nikolas Paganinis kaip tik svajojo išbandyti savo laimę
užsienyje. Garbės ir pripažinimo troškimas skatino jį užkariauti tenykštės
publikos simpatijas. Tačiau viską sugadino pablogėjusi sveikata. Jis turėjo
atsisakyti gastrolių ir trumpam pailsėti nuo aktyvios koncertinės veiklos.

1817 metais Paganinis pirmą kartą susipažįsta su garsiu
kompozitoriumi Rosiniu, kilusiu iš Pezaro. Jiedu tapo puikiais bičiuliais.
Galbūt taip nutiko dėl to, jog jiedu turėjo daug
Skelbimas pranešantis apie
bendrų bruožų. Paganinio koncertą
Abu nuoširdūs, nepaprastai lakios vaizduotės, turėjo
įgimtą humoro jausmą ir antgamtišką muzikalumą. Rosinis buvo dešimčia
metų jaunesnis, tačiau jiedu vis tiek tapo puikiais draugais. Jie surengė
keletą bendrų koncertų. Be to buvo dar vienas šaunus bičiulis buvęs
geriausias Paganinio draugas. Tai jaunas talentingas Genujos advokatas,
didelis muzikos mėgėjas, Luidžis Džermis, su kuriu virtuozas susipažino
Milane. Jis kone visą gyvenimą susirašinėjo su Džermiu ir šis buvo
geriausias Nikolo bičiulis.

Toliau keletas metų prabėgo beveik tuščiai. Taigi 1824 metais vėl
pasirodo publikai. Niekam ne paslaptis, kad Nikolo Paganinio sveikata buvo
labai prasta, todėl dažnai jam tekdavo atidėti kai kuriuos koncertus. Todėl
po tokių pertraukų publiką su dar didesniu nekantrumu laukdavo maestro
koncertų.

Nikolas Paganinis kelerius metus turėjo romaną su populiaria
dainininke A. Bjanki. Vėliau meilė ir aistra tarp jų užgeso, tačiau
dainininkė pastojo. Smuikininkas tikrai norėjo išsiskirti su Antonija,
tačiau sužinojęs, jog ji pagimdys jam sūnų, negalėjo to padaryti. Paganinis
buvo laimingas. Jis jau seniai galvojo apie vaiką ir jo norėjo. Taigi
muzikantas labai laukė savo kūdikio. Gimė berniukas, kurį tėvas pavadino
Akile. Po vaiko gimimo santykiai tarp Paganinio ir Bjanki dar labiau
pašlijo. Be Akilės vaikas gavo dar du skambius vardus Čiro ir Alesandro.
Nikolas Paganinis buvo tiesiog pamišęs dėl savo berniuko. Pasakojama, kad
kartą berniukas būdamas vos dvejų metukų susilaužė kojytę. Jei vaikas būtų
buvęs vyresnis tai ši nelaimė nebūtų tokia jau pavojinga, tačiau mažylis
buvo labai judrus ir buvo labai sunku priversti vaiką nejudėti kelias
savaites, kad koja galėtų visiškai sugyti. Kas galėtų priversti vaiką
nejudėti? Tėvas! Smuikininkas labai jautriai reagavo į berniuko nelaimę,
todėl pasiryžo ištisą savaitė jį globoti. Paganinis paėmė vaiką ant rankų
ir visą savaitę taip išsėdėjo beveik nejudėdamas, nevalgydamas ir
nemiegodamas, kalbino berniuką, glamonėjo, valgydino ir visaip stengėsi,
kad tik šis nesujudėtų. Beprotiška meilė paskatino tėvą pasiaukoti tokiam
nepaprastam darbui. Vėliau Akilė su kaupu atsilygino už tėvo rūpestį. Vos
pradėjęs vaikščioti jis visą laiką sekiojo paskui ir niekad jo nepaliko.
Iki penkiolikos metų, jis, kiek jėgos leido, slaugė savo tėvą, guodė jį.
Vos keturių metukų jis jau kalbėjo vokiškai, o vėliau išmoko angliškai ir
vėliau vertėjavo Paganiniui per keliones po užsienį. Žinoma Akilės
kaprizingas būdas dažnai gadino smuikininkui kraują, tačiau jis savo
šypsena, meilumu ir bučiniais su kaupu atsilygino tėvui už jo meilę ir
pasiaukojimą.

1827 metais Paganinis pagaliau išvyko į užsienį, apie kurį jis taip
svajojo. Tai buvo Austrija ir jos muzikalioji sostinė Viena. Gandai apie
velniškai dievišką smuikininką – genijų jau senokai buvo pasklidę ne tik po
visą Italiją, tačiau ir už jos ribų. Publika nekantriai laukė maestro
pasirodymo. Pirmojo koncerto metu salė buvo sausakimša. Čia susirinko
gausybė įžymių muzikantų ir daug talentingų smuikininkų pasiklausyti
“burtininko” genujiečio. Vos tik Paganinis įžengė į salę, visi baisiai
nustebo pamatę liesą pavargusią žmogystą. Tačiau jam priėjus prie dirigento
pulto visi pradėjo ploti tarsi pamišę. Maestro net nepradėjus groti visi
pajuto jo neapsakomą talentą. O kai strykas palietė stygas ir liesi ilgi
pirštai ėmė mikliai bėginėti visi nuščiuvo ir su nuostaba klausėsi
nepaprasto grojimo. Visi buvo tiesiog pakerėti. Paganinis triumfavo
scenoje. Vėliau buvo surengta dar keturiolika koncertų per nepilnus keturis
mėnesius. Galima matyti – pasisekimas stulbinantis.

Vėliau smuikininko sveikata darėsi vis blogesnė ir blogesnė. Jis
aplankė daugybę gydytojų. Dėl gydymosi jis išvyko į Praha. Tarp žmonių
iškarto pasklido kalbos apie nepakartojamą muzikantą, taigi publika labai
laukė maestro pasirodymo. Kai tik šis sustiprėjo ėmė rengti koncertus.
Deja, Čekijos publiką sužavėti nebuvo taip lengva kaip austrus. Visi
klausytojai dar negirdėję jo grojimo buvo nusistatę prieš Paganinį. Čekija
turėjo nepaprastai puikias smuiko mokyklas ir jų tradicijas, kuriomis labai
didžiavosi. Gal jų tautinis išdidumas skatino nepagarbą svetimšaliui
“smuiko dievukui”. Tačiau po keleto surengtų koncertų Paganinis papirko ir
Čekų širdis. Pagaliau visi nuoširdžiai žavėjosi neprilygstamo genijaus
virtuoziškumu.

Vėliau Nikolas Paganinis surengė maždaug šimtą koncertų Lenkijoje ir
Vokietijoje važinėdamas iš miesto į miestą. Žinant, kad jo sveikata ėjo tik
blogyn, galima tik stebėtis smuikininko ištvermingumu ir ryžtu. Visur jis
sulaukė didžiulės pagarbos. Kiekvienas koncertas, buvo tarsi dar vienas
virtuozo triumfas. Įkvėptas sėkmės jis sukūrė dar kelis savo darbus.

Vėliau Nikolas Paganinis išvyko koncertuoti į Angliją ir Airiją.
Žinoma ir čia jis paliko labai gilų įspūdį vietinei publikai.

Vėliau 1831 metais mirus motinai Paganinis labai ilgai gedėjo. Jam
buvo labai sunku, mat dar prieš metus mirė ir jo vienintelis brolis.
Smuikininkas labai mylėjo motiną ir sunkiai susitaikė su jos mirtimi.

Muzikantas buvo toks populiarus ir visų garbinamas, kad jam netgi
buvo kuriami eilėraščiai. Šios kelios eilutės taip pat yra skirtos maestro:

Tavo muzikoje – dangaus bučinių saldumas.

Taip, ši siela iš ypatingos ugnies,

Taip, ji Dievo geidžiama ir numylėta,

Taip, pulkai meilės paukščių čiulba tavyje.

1835 metais, dalyvaujant Paganiniui, buvo atidengtas jo marmurinis
biustas, sukurtas Genujos skulptoriaus Paolo Oliverio. Džiugu, kai didieji
žmonės susilaukia pelnytos pagarbos dar būdami gyvi.

Savo gyvenimo saulėlydyje Paganinį pagavo aistra pirkti instrumentus.
Jis įsigijo daugybę įvairių instrumentų ir vis plėtė savo kolekciją.

1840 metais gegužės 27 dieną Nikolas Paganinis, išvargintas gausybės
ligų, persekiojusių jį nuo pat vaikystės, mirė. Paskutinėmis savo gyvenimo
dienomis jis labai ilgėjosi savo artimų draugų. Jis rašė jiems laiškus ir
kvietė aplankyti. Maestro išgyveno penkiasdešimt septynerius metu. Jis
surengė daugybę koncertų įvairiose Europos šalyse. Jis sukūrė daugybę
darbų. Jis turėjo daugybė draugų, kuriuos labai mylėjo ir jiems padėjo. Jis
labai mylėjo savo šeimą ir gimines ir visuomet juos rėmė ir gelbėjo jiems.
Jis rengė labdaringus koncertus. Jis buvo atviras, nuoširdus, dosnus,
kantrus, ryžtingas, talentingas, kūrybingas.

Naudota informacija :

Knygos:

Marija Tibaldi Kjeza “Paganinis”

Internetiniai puslapiai:

www.maestronet.com/m_library/violinist/19250801.pdf

http://dmoz.org/Arts/Music/Composition/Composers/P/Paganini,_Niccol%F2

http://w3.rz-berlin.mpg.de/cmp/paganini.html

Kauno “Saulės” gimnazija

“Nikolo Paganinio gyvenimas”

Darbą atliko:

IId klasės gimnazistė

Rasa Baranauskaitė

Darbo vadovė:

I. Vėtienė

2003, Kaunas

———————–
[pic]

Leave a Comment