Nikolas Paganinis

“Buvau galvą pametęs dėl smuiko ir mokiausi be atvangos…” Paganinis Garsiausias visų laikų smuikininkas, tikras virtuozas, puikuskompozitorius. Tai Italų XIX amžiaus genijus Nikolas Paganinis. 1782 metųspalio 27 dieną Genujos mieste gimė neprilygstamas dieviško garsų menomeistras. Nuostabusis muzikantas buvo antras prekiautojo mandolinomis irpaprastos miestietės sūnus. Nikolo tėvas, Antonijus Paganinis, miesteturėjo krautuvėlę, o laisvalaikiu grodavo gatvėje mandolina. Motina Tereza,miela, švelni, nuolanki moteris, buvo paprasčiausianamų šeimininkė. Paganinių šeimoje be dviejų sūnų buvo irdar trys dukterys. Jaunasis genijus gimė labai silpnossveikatos, todėl jo motina skyrė jam ypatingai daug dėmesio.Nikolas buvo mylimiausias Terezos vaikas. Jau ankstyvojejo vaikystėje abu tėvai pastebėjo mažylio susidomėjimąmuzika. Vaikas, vos išgirdęs muziką, tiesiog palinkdavo į jąkaip pumpuras į saulės spindulius. Jis su nuostabaklausydavosi kaip tėvas groja mandolina ar čirpina smuikelį.Tėvas pastebėjo puikią Nikolo klausą ir nusprendė pradėtimokyti jį groti smuiku. Pats Antonijus jaunystėje svajojobūti garsiu muzikantu, tačiau jo svajonei tikriausiai nebuvolemta išsipildyti, todėl jis tikėjosi, kad galbūt jo sūnui pavyksįgyvendinti neišsipildžiusią jo svajonę. Tuo metu buvo didžiulė garbėturėti sūnų garsų muzikantą, todėl Tereza nieko kito taip netroško, kaiptik, kad jo mylimiausias Nikolas taptų puikiu muziku. Taigi Antonijus ėmėsimokyti vaiką pirma skambinti mandolina, vėliau griežti smuikeliu. TuometNikolas baisiai apsidžiaugė, tačiau greitai pamatė, kad grojimas – nepramoga. Tėvas vertė groti vaiką be atvangos kol šis neišmokdavo jam duotųuždavinių. Antonijus berniuką užrakindavo jo kambaryje ir neišleisdavožaisti kieme, kaip kiti vaikai. Spėjama, kad dar ir dėl sunkios vaikystėsir nuolatinio sunkaus darbo Nikolo sveikata tapo dar trapesnė.

Gana greitai Antonijus suprato, kad negali išmokyti Nikolo niekonaujo, taigi nusprendė atiduoti jį tikram mokytojui. Tai buvo puikussmuikininkas D. Červetas. Greitai gandai apie jaunąjį talentą pasklido povisą miestą. XVIII amžiuje Genujos miestelis buvo gana svarbus Italijos muzikiniscentras. To meto Genuja išugdė visą būrį garsių muzikantų ir kompozitorių.Nikolas paganinis taip pat ne tik muzikavo, bet ir kūrė. Jis parašė keletąsudėtingų sonatų smuikui ir dar daugiau sudėtingai įkandamų dalykų, kuriuospats atlikdavo visiškai lengvai. Vėliau tėvas nusprendė Nikolą Paganinį atiduoti mokytis pas įžymųmuzikos mokytoją A. Rolą, ir kad galėtų padengti tam reikalingas išlaidas,didžiausiame Genujos teatre buvo surengtas koncertas. Tai buvo pirmasisjaunojo virtuozo koncertas, todėl jis nepaprastai jaudinosi. Berniukas,kuris tuo metu turėjo beveik trylika metų, pirmą kartą griežė gausiemsklausytojams tikrame teatre. Išblyškusiu iš susijaudinimo veidu,blizgančiomis juodomis akimis, vaikas užlipo ant scenos, tačiau vospradėjus groti jis įgavo drąsos. Koncertas buvo nuostabus. Tai buvo pirmasPaganinio triumfas. Šiuo metu talentą ėmėsi globoti jaunas turtingas aristokratas irNikolas ėmė mokytis pas A. Rolą. Paganinis, apie pirmąjį susitikimą su savomokytoju, pasakoja: Tą dieną, kai Paganinis turėjo būti pristatytas A.Rolui, mokytojas smarkiai sirgo. Smuikininko žmona nuvedė juos į kambarįgreta miegamojo ir trumpam juos paliko. Nikolas ant stalo pamatė Rolosmuiką ir naujojo koncerto natas. Jis paėmė smuiką ir ėmė griežti. Išgirdęstokį nepakartojamą kūrinio atlikimą kompozitorius negalėjo patikėti, kad jįatlieka trylikametis berniukas. Rolas pareiškė jog negali Nikolo niekoišmokyti ir nusiuntė pas žymų parmos smuikininką Paerį. Taip, nepakartojamotalento smuikininkas, dar kelerius metus mokėsi pas įvairiusgarsiausius to metosmuikininkus ir mokytojus. Vėliau Paganinis ėmėsi kūrybos. Tuo metu jis parašė
Savo garsiuosius kapričus ir išmoko tobulai valdyti instrumentąTaip, kad dar iki šių dienų niekam nepavyko jo aplenkti. Kad pasiektų savo užsibrėžtą tikslą, kad užkoptų įsvaiginančias populiarumo aukštumas, jis dirbdavo aštuonias,dešimt, dvylika valandų per dieną. Garsiajam muzikantui buvobūdingi dvasiniai ir fiziniai kraštutinumai. Supratęs, kad išmokoviską, ką patys geriausi technikai, galėjo jam duoti, Nikolassuprato, kad turi palikti tėvų namus ir pakeisti savo aplinką,kad galėtų tobulėti kaip menininkas ir asmenybė. Vėliau, atsiskyręs nuo tėvų namų muzikantas iškeliavo įLuką. Čia jis turėjo daugybę koncertų. Tais laikais šventinės pamaldos arpaprasčiausios sekmadieninės mišios buvo panašios į koncertus. Dažnaipamaldų metu grieždavo žymūs smuikininkai ir grojo puikūs muzikantai.Smuiko virtuozas taip pat dažnai pasirodydavo tokiuose renginiuose. Nikoląpažinojo visi. Dabar jį pažinojo visa Italija. Yra daugybė keistų istorijų apie Paganinio smuikus. Sakoma, kad kartąvienas Rusijos kunigaikštis užsinorėjo įsigyti muzikanto smuiką, vien dėlto, kad juo grojo garsusis Paganinis. Turtingasis kunigaikštis tiesiogmaldavo parduoti jam smuiką ir paklausė Nikolo kiek šis už jį norįs. Tačiausmuikininkas nenorėjo skirtis su savo instrumentu ir juokais užsiprašėneregėtos sumos – dviejų šimtų penkiasdešimt Auksinių Napoleonų(Prancūzijos moneta). Tačiau Rusijos kunigaikštis pasiūlė jam dar daugiau,bet Paganinis atsisakė. Be to, pasakojama, kad kartą Nikolas Paganinis neturėjo smuiko, taigiLivronas, turtingas pirklys ir meno mėgėjas, pasiūlė jam pagroti jo smuiku.Išgirdęs nepakartojamai nuostabų virtuozo griežimą, šis pareiškė, jogsmuikas nuo šiol priklauso jam, nes kiti savo netobulu griežimu jį tikišniekintų. Šiuo muzikos instrumentu Paganinis naudojosi beveik visą savo
gyvenimą. Maždaug tuo metu maestro gyvenime pasirodo moteris. Jis niekuometnemini jos vardo. Žinoma, jog tai buvo aukštuomenės dama, mokėjusi puikiaiskambinti gitara. Štai kodėl dideliame neišleistų Paganinio darbų rinkinyjeyra apie dvidešimt kūrinių gitarai arba smuikui ir gitarai. Per tą meilępaslaptingajai damai Nikolas išmoko puikai groti gitara ir tai pravertė jamvėliau. Gitara – jos kitaip išdėstytos stygos nei smuiko – dar labiauišlavino muzikanto kairės rankos riešą ir plaštaką, liauni pirštai tapo darmiklesni. Tačiau greitai romanas pasibaigė ir Nikolo Paganiniosusidomėjimas gitara taip pat. Yra daugybė istorijų, pasakojančių apie nepakartojamą virtuozotalentą kurti muzikos kūrinius. Kartą Paganinio buvo paprašyta suskurtikoncertą smuikui ir orkestrui. Jis vos per dvi valandas ne tik sukūrė šįdarbą, bet ir užrašė jį. Atlikęs šį kūrinį maestro susilaukė pašėlusiųplojimų. Kartą Nikolas susilažino iš vakarienės, jog galės diriguoti operą susmuiku, teturinčiu tik dvi stygas: trečią ir ketvirtą. Žinoma Paganinislaimėjo lažybas. Garsusis smuikininkas turėjo daugybę romanų su aukštuomenėsmoterimis, kurie taip pat įtakojo jo kūrybą. Paganinis mokėjo daugybe triukų. Jis galėjo atlikti koncertus,nutrūkus kelioms smuiko stygoms. Jam buvo nesunku pagroti smuiku teturinčiuvos vieną stygą. Jam buvo malonu demonstruoti įvairius, kone antgamtiškustriukus, kuriuos publika laikydavo velnio išmonėmis. Kartą Paganiniuiatliekant kūrinį natos nukrito, o muzikantas išsiblaškęs padėjo jas antpiupitro atbulai. Bet jis sugebėjo atlikti darbą, skaitant iš atvirkščiolapo, tobulai be jokios klaidelės, nors šį kūrinį matė pirmą kartą. Vėliau Nikolas Paganinis kaip tik svajojo išbandyti savo laimęužsienyje. Garbės ir pripažinimo troškimas skatino jį užkariauti tenykštės
publikos simpatijas. Tačiau viską sugadino pablogėjusi sveikata. Jis turėjoatsisakyti gastrolių ir trumpam pailsėti nuo aktyvios koncertinės veiklos. 1817 metais Paganinis pirmą kartą susipažįsta su garsiukompozitoriumi Rosiniu, kilusiu iš Pezaro. Jiedu tapo puikiais bičiuliais.Galbūt taip nutiko dėl to, jog jiedu turėjo daugSkelbimas pranešantis apiebendrų bruožų. Paganinio koncertąAbu nuoširdūs, nepaprastai lakios vaizduotės, turėjoįgimtą humoro jausmą ir antgamtišką muzikalumą. Rosinis buvo dešimčiametų jaunesnis, tačiau jiedu vis tiek tapo puikiais draugais. Jie surengėkeletą bendrų koncertų. Be to buvo dar vienas šaunus bičiulis buvęsgeriausias Paganinio draugas. Tai jaunas talentingas Genujos advokatas,didelis muzikos mėgėjas, Luidžis Džermis, su kuriu virtuozas susipažinoMilane. Jis kone visą gyvenimą susirašinėjo su Džermiu ir šis buvogeriausias Nikolo bičiulis. Toliau keletas metų prabėgo beveik tuščiai. Taigi 1824 metais vėlpasirodo publikai. Niekam ne paslaptis, kad Nikolo Paganinio sveikata buvolabai prasta, todėl dažnai jam tekdavo atidėti kai kuriuos koncertus. Todėlpo tokių pertraukų publiką su dar didesniu nekantrumu laukdavo maestrokoncertų. Nikolas Paganinis kelerius metus turėjo romaną su populiariadainininke A. Bjanki. Vėliau meilė ir aistra tarp jų užgeso, tačiaudainininkė pastojo. Smuikininkas tikrai norėjo išsiskirti su Antonija,tačiau sužinojęs, jog ji pagimdys jam sūnų, negalėjo to padaryti. Paganinisbuvo laimingas. Jis jau seniai galvojo apie vaiką ir jo norėjo. Taigimuzikantas labai laukė savo kūdikio. Gimė berniukas, kurį tėvas pavadinoAkile. Po vaiko gimimo santykiai tarp Paganinio ir Bjanki dar labiaupašlijo. Be Akilės vaikas gavo dar du skambius vardus Čiro ir Alesandro.Nikolas Paganinis buvo tiesiog pamišęs dėl savo berniuko. Pasakojama, kad
kartą berniukas būdamas vos dvejų metukų susilaužė kojytę. Jei vaikas būtųbuvęs vyresnis tai ši nelaimė nebūtų tokia jau pavojinga, tačiau mažylisbuvo labai judrus ir buvo labai sunku priversti vaiką nejudėti keliassavaites, kad koja galėtų visiškai sugyti. Kas galėtų priversti vaikąnejudėti? Tėvas! Smuikininkas labai jautriai reagavo į berniuko nelaimę,todėl pasiryžo ištisą savaitė jį globoti. Paganinis paėmė vaiką ant rankųir visą savaitę taip išsėdėjo beveik nejudėdamas, nevalgydamas irnemiegodamas, kalbino berniuką, glamonėjo, valgydino ir visaip stengėsi,kad tik šis nesujudėtų. Beprotiška meilė paskatino tėvą pasiaukoti tokiamnepaprastam darbui. Vėliau Akilė su kaupu atsilygino už tėvo rūpestį. Vospradėjęs vaikščioti jis visą laiką sekiojo paskui ir niekad jo nepaliko.Iki penkiolikos metų, jis, kiek jėgos leido, slaugė savo tėvą, guodė jį.Vos keturių metukų jis jau kalbėjo vokiškai, o vėliau išmoko angliškai irvėliau vertėjavo Paganiniui per keliones po užsienį. Žinoma Akilėskaprizingas būdas dažnai gadino smuikininkui kraują, tačiau jis savošypsena, meilumu ir bučiniais su kaupu atsilygino tėvui už jo meilę irpasiaukojimą. 1827 metais Paganinis pagaliau išvyko į užsienį, apie kurį jis taipsvajojo. Tai buvo Austrija ir jos muzikalioji sostinė Viena. Gandai apievelniškai dievišką smuikininką – genijų jau senokai buvo pasklidę ne tik povisą Italiją, tačiau ir už jos ribų. Publika nekantriai laukė maestropasirodymo. Pirmojo koncerto metu salė buvo sausakimša. Čia susirinkogausybė įžymių muzikantų ir daug talentingų smuikininkų pasiklausyti“burtininko” genujiečio. Vos tik Paganinis įžengė į salę, visi baisiainustebo pamatę liesą pavargusią žmogystą. Tačiau jam priėjus prie dirigentopulto visi pradėjo ploti tarsi pamišę. Maestro net nepradėjus groti visi
pajuto jo neapsakomą talentą. O kai strykas palietė stygas ir liesi ilgipirštai ėmė mikliai bėginėti visi nuščiuvo ir su nuostaba klausėsinepaprasto grojimo. Visi buvo tiesiog pakerėti. Paganinis triumfavoscenoje. Vėliau buvo surengta dar keturiolika koncertų per nepilnus keturismėnesius. Galima matyti – pasisekimas stulbinantis. Vėliau smuikininko sveikata darėsi vis blogesnė ir blogesnė. Jisaplankė daugybę gydytojų. Dėl gydymosi jis išvyko į Praha. Tarp žmoniųiškarto pasklido kalbos apie nepakartojamą muzikantą, taigi publika labailaukė maestro pasirodymo. Kai tik šis sustiprėjo ėmė rengti koncertus.Deja, Čekijos publiką sužavėti nebuvo taip lengva kaip austrus. Visiklausytojai dar negirdėję jo grojimo buvo nusistatę prieš Paganinį. Čekijaturėjo nepaprastai puikias smuiko mokyklas ir jų tradicijas, kuriomis labaididžiavosi. Gal jų tautinis išdidumas skatino nepagarbą svetimšaliui“smuiko dievukui”. Tačiau po keleto surengtų koncertų Paganinis papirko irČekų širdis. Pagaliau visi nuoširdžiai žavėjosi neprilygstamo genijausvirtuoziškumu. Vėliau Nikolas Paganinis surengė maždaug šimtą koncertų Lenkijoje irVokietijoje važinėdamas iš miesto į miestą. Žinant, kad jo sveikata ėjo tikblogyn, galima tik stebėtis smuikininko ištvermingumu ir ryžtu. Visur jissulaukė didžiulės pagarbos. Kiekvienas koncertas, buvo tarsi dar vienasvirtuozo triumfas. Įkvėptas sėkmės jis sukūrė dar kelis savo darbus. Vėliau Nikolas Paganinis išvyko koncertuoti į Angliją ir Airiją.Žinoma ir čia jis paliko labai gilų įspūdį vietinei publikai. Vėliau 1831 metais mirus motinai Paganinis labai ilgai gedėjo. Jambuvo labai sunku, mat dar prieš metus mirė ir jo vienintelis brolis.Smuikininkas labai mylėjo motiną ir sunkiai susitaikė su jos mirtimi. Muzikantas buvo toks populiarus ir visų garbinamas, kad jam netgibuvo kuriami eilėraščiai. Šios kelios eilutės taip pat yra skirtos maestro:
Tavo muzikoje – dangaus bučinių saldumas… Taip, ši siela iš ypatingos ugnies, Taip, ji Dievo geidžiama ir numylėta, Taip, pulkai meilės paukščių čiulba tavyje… 1835 metais, dalyvaujant Paganiniui, buvo atidengtas jo marmurinisbiustas, sukurtas Genujos skulptoriaus Paolo Oliverio. Džiugu, kai didiejižmonės susilaukia pelnytos pagarbos dar būdami gyvi. Savo gyvenimo saulėlydyje Paganinį pagavo aistra pirkti instrumentus.Jis įsigijo daugybę įvairių instrumentų ir vis plėtė savo kolekciją. 1840 metais gegužės 27 dieną Nikolas Paganinis, išvargintas gausybėsligų, persekiojusių jį nuo pat vaikystės, mirė. Paskutinėmis savo gyvenimodienomis jis labai ilgėjosi savo artimų draugų. Jis rašė jiems laiškus irkvietė aplankyti. Maestro išgyveno penkiasdešimt septynerius metu. Jissurengė daugybę koncertų įvairiose Europos šalyse. Jis sukūrė daugybędarbų. Jis turėjo daugybė draugų, kuriuos labai mylėjo ir jiems padėjo. Jislabai mylėjo savo šeimą ir gimines ir visuomet juos rėmė ir gelbėjo jiems.Jis rengė labdaringus koncertus. Jis buvo atviras, nuoširdus, dosnus,kantrus, ryžtingas, talentingas, kūrybingas…

Naudota informacija : Knygos: Marija Tibaldi Kjeza “Paganinis” Internetiniai puslapiai: www.maestronet.com/m_library/violinist/19250801.pdf http://dmoz.org/Arts/Music/Composition/Composers/P/Paganini,_Niccol%F2 http://w3.rz-berlin.mpg.de/cmp/paganini.html

Kauno “Saulės” gimnazija

“Nikolo Paganinio gyvenimas”

Darbą atliko: IId klasės gimnazistė Rasa Baranauskaitė

Darbo vadovė: I. Vėtienė

2003, Kaunas

———————–[pic]