TURINYS
ĮVADAS 21. DIRVOŽEMIO BŪKLĖ LIETUVOJE 32. DIRVOŽEMIO NUALINIMO PRIEŽASTYS 52.1 DIRVOŽEMIO TARŠA 52.2 DIRVOŽEMIO EROZIJA 82.3 DIRVOŽEMIO DRUSKĖJIMAS 102.4 DIRVOŽEMIO RŪGŠTĖJIMAS 113. DIRVOŽEMIO NUALINIMO PASEKMĖS 123.1 DIRVOŽEMIO TARŠOS PASEKMĖS 123.2 DIRVOŽEMIO EROZIJOS PASEKMĖS 153.3 DIRVOŽEMIO DRUSKĖJIMO IR RŪGŠTĖJIMO PASEKMĖS 174. PRIEMONĖS PADEDANČIOS MAŽINTI DIRVOŽEMIO ALINIMĄ 18IŠVADOS 20ĮVADASDirvožemis – itin sudėtingas ir nuolat besivystantis aplinkos komponentas. Žemės ūkio naudmenoms tinkamos žemės planetoje yra tik apie 10,1% sausumos ploto. Dirvožemiai tampa derlingi per daugelį šimtmečių, o netekti derlingumo gali labai greitai. Į neigiamą žemės ūkio veiklos poveikį dirvožemiui labai ilgai nebuvo atsižvelgiama. Žemės ūkio paskirties žemė buvo be saiko tręšiama, dirbama įvairiais žemės dirbimo padargais, siekiant gauti kuo greitesnį rezultatą. Pramonės įmonės išmetamais teršalais teršė dirvožemį apie tai net nesusimąstant. Nebuvo imamasi ir jokių priemonių prieš pačioje gamtoje vykstančius dirvožemio alinimo procesus. Dar ir dabar apribojus ar visiškai uždraudus aplinkai žalingą veiklą, jaučiamos pasekmės. Nenualintas, neužterštas dirvožemis turi labai didelę reikšmę visai, gyvūnijai, augmenijai ir žmogui.Sparčiai vystantis žmonių gamybinei veiklai į dirvožemį nebegalima žvelgti kaip į neišsenkamą gamtos trutą. Tuo labiau, kad dirvožemis yra žmonijos egzistavimo bei žmonijos ūkinės veiklos materialinių vertybių gaminimo pagrindas. Šiame darbe trumpai apžvelgiama esama dirvožemio būklė Lietuvoje. Analizuojamos dirvožemio alinimo priežastys, bei pasekmės, atsirandančios vienaip ar kitaip nualinus dirvožemį. Taip pat numatomos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų užkirsti kelią dirvožemio kenkimui. Darbo tikslas – išnagrinėti dirvožemio nualinimo priežastis ir pasekmes. Siekiant įgyvendinti užsibrėžtą tikslą, yra iškeliami sekantys darbo uždaviniai:1. Remiantis įvairių šaltinių duomenimis, apžvelgti dabartinę dirvožemio būklę Lietuvoje;2. Išanalizuoti dėl kokių priežasčių yra alinamas dirvožemis;3. Išnagrinėti pasekmes, kurios atsiranda nualinus dirvožemį;4. Aptarti veiksmus, kurie galėtų užkirsti kelią besaikiam žemės naudojimui ir alinimui;5. Darbo pabaigoje pateikti išvadas.Darbą sudaro šios pagrindinės dalys:Įvadas;Teorinė dalis;Išvados.1. DIRVOŽEMIO BŪKLĖ LIETUVOJEDirvožemio būklė Lietuvoje yra nuolat stebima. Norint turėti realią informaciją apie aplinkos būklę, dirvožemio monitoringas yra atliekamas reguliariai. Tačiau tai yra sritis, kuriai kol kas nėra skiriama pakankamai dėmesio. Dirvožemio lokalios taršos tyrimai nėra įtraukti į Valstybinio aplinkos monitoringo programą ir atliekami labai nesistemingai. Pagrindiniai dirvožemio tašos šaltiniai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje yra transportas, pramonė, energetika. Lietuvos dirvožemiui labai pakenkė sovietiniais laikais žemės ūkyje be saiko naudotos kenksmingos trąšos. „Vienas iš patvariausių ilgiausiai dirvožemyje išsilaikančių anksčiau vartotų pesticidų buvo DDT.“ (www.isa.lt). Nors nuo 1970 m. Lietuvoje jis nebevartojamas, dar ir dabar dirvožemyje randama jo likučių. Nuo 1990 m. pesticidų Lietuvoje kasmet sunaudojama 30% mažiau. Sumažejus pesticidų naudojimui bei pradejus griežčiau reglamentuoti ju asortimentą, žymiai sumažejo dirvožemio užterštumas pesticidų likučiais.Nors triazininiai herbicidai Lietuvoje nebenaudojami jau nuo 1970 m., tačiau dar 1993 m. tirtuose Kauno rajono laukuose 0-20 cm dirvožemio sluoksnyje rasta 78% tirtų dirvožemio pavyzdžiųNors pastarąjį dešimtmetį žemės ūkio paskirties dirvožemiai tręšiami žymiai mažiau, fosforo ir kalio kiekis juose beveik nepakito. Kai kur netgi pastebėtas šių medžiagų padidėjimas. Vykstant renatūralizacijos procesams mažėja dirvožemių erozijos intensyvumas.
Sovietmečiu intensyviai kalkintų rūgščių dirvožemių buvo likę mažiau nei 19 %. Tačiau nutraukus jų kalkinimą, rūgštingumas po truputį atsistato. „Vakarų Lietuvoje, kur prieš kalkinimą buvo daugiausia rūgščių dirvožemių, jų santykinė dalis per pastarąjį dešimtmetį išaugo beveik 11 %.“ (www.ams.lt). Atlikti dirvožemių tyrimai įrodė, kad dirvožemiai esantys netoli judrių kelių yra daug labiau užteršti sunkiaisiais metalais, nei esantys atokiau. „Tačiau švino, kaip ir kitų elementų, kiekiai net ir toliau nuo kelių esančiuose plotuose Lietuvoje nevienodi ir tai priklauso nuo dirvožemio mechaninės sudėties bei nuo dirvožemių zonos.“ (www.moku.lt). Panašiai tręšiamose sunkesnėse dirvose metalų yra daugiau, negu lengvos mechaninės sudėties dirvožemiuose. Sunkaus priemolio ir molio dirvose jų yra vidutiniškai 2-3 kartus daugiau nei smėlio. „Lietuvos pietryčių smėlynų lygumos Varėnos rajono Valkininkų smėliuose vidutiniškai yra 9.8 mg/kg švino, Baltijos aukštumų – Utenos Utenėlės priesmėlių ir lengvų priemolių ant lengvo priemolio dirvožemiuose – 11.5 mg/kg, Lietuvos Rytų aukštumos vakarinių atšlaičių Anykščių rajono Atžalyno ūkyje – 12.5 mg/ kg, tuo tarpu daugumoje Vakarų zonos dirvožemių (daugiausia priesmėlio ir lengvo priemolio) švino yra 13.1 – 15.5 mg/kg, o Mūšos baseino intensyviausios karstinės zonos limnoglacialiniuose Biržų raj. Kirdonių moliuose – jo yra 16 mg/kg.“ (www.am.lt). Gilesniuose dirvožemio sluoksniuose esantys sunkiųjų metalų kiekiai mažai skiriasi nuo kiekių esančių humusingame sluoksnyje, nors neretais atvejais, išskyrus smėlius, nežymiai didesni, o kai kuriose dirvose pasiskirstę netolygiai ir nedėsningai. Ypatingai nualinti dirvožemiai esantys didžiųjų Lietuvos miestų ir gamyklų zonose. Vienas iš didžiausių lokalinių teršimo šaltinių Lietuvoje yra Jonavos “Azotas”, kuris teršia atmosferą sieros ir azoto oksidais, amoniaku, o kol veikė nitrofoskos cechas, – ir mineralinėmis dulkėmis. Prieš 10 – 15 m. kai gamykla dirbo itin dideliais tempais, artimiausioje nuo gamyklos 8 km pločio zonoje padidėjo miško dirvožemių rūgštingumas ir aliuminio katijonų kiekis, intensyviau išsiplauna judrusis kalis, mainų kalcis ir magnis. „Nitratinio ir hidrolizuojamo azoto, judraus fosforo kiekių padidėjimas vyko iki 2-3 km, amoniakinio azoto ir judrios sieros kaupimasis – tik iki 0.5 km nuo “Azoto”“ (www.am.lt). Tačiau ir šiuo metu kad ir šiuo metu labiausiai užteršti dirvožemiai toliau rūgštėja, didėja juose judraus aliuminio kiekis. Prie “Akmenės cemento”, kito didelio Lietuvos lokalinio teršimo šaltini…o, dėl cemento dulkių ir pelenų nusėdimo iki 5-6 km nuo gamyklos kaupiasi mainų kalcio ir magnio katijonai. Miško dirvožemiuose, esančiuose iki 3 – 4 km nuo „Akmenės cemento“ kaupiasi Cr, Cd, Pb, Ni, Cu ir Zn. Dėl to yra sumažėjęs hidrolitinis rūgštingumas ir padidėjusi absorbuotų bazių suma, labai sumažėjęs judraus fosforo kiekis. „Kol kas nustatyta tik vieno antropogeninio teršalo, sieros junginių akumuliacija miško dirvožemiuose. Mažiausiai judriąja siera yra prisotinti Pietryčių Lietuvos miškų dirvožemiai. Daugiausia jos yra susikaupę arčiau pramonės centrų, ypač apie Šiaulius, Kėdainius, Jonavą, Elektrėnus ir Vilnių“ (www.ams.lt). Sunkiųjų metalų koncentracijos atokiau nuo stambesnių miestų ir kitų lokalinių taršos šaltinių esančiuose dirvožemiuose paprastai neviršija didžiausių leistinų koncentracijų (DLK).2. DIRVOŽEMIO NUALINIMO PRIEŽASTYS2.1 DIRVOŽEMIO TARŠADirvožemio taršos šaltiniai skiriami į dvi grupes – pramonės ir žemės ūkio. Be blogos žemdirbystės, daugiausia dirvožemį teršia įvairios pramonės ir energetikos įmonės. Teršalai į dirvą patenka su krituliais, pramonės įmonių dulkėmis, išmetamosiomis dujomis, nuotekomis ir kt. „ Pramoninės kilmės dirvožemio tarša dažnai būna lokali, greta pramonės įmonių, tačiau šiluminių jėgainių, transporto priemonių išmetami teršalai gali pasklisti didelėse teritorijose.“ (D. M. Brazauskienė, 2004, p.139). Žemės ūkio tarša gali būti tiek vietinė tirk ir pasklidoji. Yra nustatyta, kad intensyviausiai gamtą teršia šešios gamybos šakos: energetika, statybinių medžiagų pramonės ir juodosios metalurgijos įmonės labiausiai teršia atmosferą, o žemės ūkis, maisto ir chemijos pramonės įmonės – vandenį. Pramonės įmonių į atmosferą išmetami teršalai nusėda į aplinkui esantį dirvožemį taip jam labai pakenkdami. „Didžiausios su dirvožemiu susijusios problemos Europoje yra neatstatomi nuostoliai del dirvožemio užstatymo ir erozijos, besitęsiančio užterštumo iš vietiniu ir difuziniu šaltiniu (įskaitant rūgštejimą), druskingumo didejimo ir tankejimo.“ (www.reports.eea.eu). Neigiami padariniai kyla dėl per didelio gyventojų susitelkimo ir tose vietovėse vykdomos veiklos, taip pat ekonominės veiklos, su tuo susijusių klimato pokyčių ir neteisingo žemės naudojimo. „Vieni iš svarbiausių gamtinės aplinkos teršalų, pasižymintys itin ilgalaikiu ir įvairiapusišku toksiniu poveikiu, ir todėl ypač pavojingi biotai, yra sunkieji metalai ir naftos produktai.“ (www.Panevėžys.lt). Jų šaltiniai gali būti: iškastinio kuro deginimas, metalų perdirbimo pramonė. Taip pat sunkieji metalai į dirvožemį gali patekti iš atmosferos oro dalelių pavidalu ar su krituliais, su trąšomis ar nuotekų valymo dumblu. Sunkieji metalai natūraliuose, technogeniškai nepaveiktuose dirvožemiuose šie mikroelementai yra šalutiniai. Pats pavojingiausias sunkusis metalas yra kadmis. Jis į dirvožemį patenka iš oro, su trąšomis ar dylančių padangų dulkėmis. Švinas dažniausiai patenka iš vidaus degimo variklių, taip pat jo galima rasti įmonių išmetamuosiuose teršaluose. Gyvsidabris į dirvožemį gali patekti iš celiuliozės pramonės įmonių ir iš naudotų liuminescencinių lempų. Pagrindinis vario šaltinis – augalų apsaugos priemonės. Cinkas dažniausiai į dirvožemį patenka jį naudojant buityje ar technikoje. Metalų perdirbimo įmonės į aplinką paskleidžia alavą, arseną, barį, gyvsidabrį ir kt. cheminius elementus. Plieno gamybos – kobaltą, bismutą, cinką ir kt. „Autoremonto dirbtuvės, švininių akumuliatorių gamyba, spaustuvės – šviną, nikelį, kadmį, cinką…“ (www.sam.lt). Miestų buitinės atliekos į aplinką išmeta gyvsidabrį, nikelį, chromą ir kitus cheminius elementus. Elektros, radijo, televizijos, taip pat buitinės technikos gamybos ir remonto įmonėms būdingi varis, cinkas, švinas, sidabras, gyvsidabris, alavas. Į gruntą ilgainiui suteka visas spektras sunkiųjų metalų, kuriuos vėjas gali pakelti į orą. Ir tai paminėta tik keletas šakų, kurios savo veikla į aplinką išmeta gausybę pavojingų cheminių junginių. Toksinių cheminių elementų ir kartu su jais kitų į aplinką patenkančių junginių taršos šaltiniai patys įvairiausi. Nors sunkiųjų metalų išmetimo į aplinką atvejai labai dažni, Lietuvos dirvožemiai šiais junginiais nėra užteršti, nes daugelyje vietų jų koncentracijos neviršija didžiausios leistinos taršos.Šalia intensyvaus eismo kelių, sąvartynų ar deginant pavojingas atliekas į atmosferą išsiskiria ir į dirvožemį nusėda policikliniai aromatiniai angliavandeniliai bei polichlorinti definilai. Tačiau dirvožemį gali teršti ne tik pramonės įmonės. Didžiausias žemės ūkio lokalaus dirvožemio taršos šaltinis yra stambios gyvulių fermos. Lokaliai dirvožemį teršia dar sovietmečių pastatytos didžiulės gyvulių fermos. Pagrindinė tokių gigantiškų fermų problema – didžiuliai kiekiai srutų ir mėšlo. Jis laikomas tam tikrose talpose, kurios dėl mėšle esančių toksinių medžiagų greitai prakiūra. Ir pakliūva… į dirvožemį. Neišmatuojamą žalą dirvožemiui daro neapgalvotas jo tręšimas įvairaus plauko trąšomis. Žmogus taip elgdamasis tikisi padidinti dirvos derlingumą, tačiau tokiais veiksmais dažniausiai ją tik alina. Bene aktualiausia problema susijusi su dirvožemio tarša Lietuvoje, yra tarša pesticidais. Pesticidai į dirvožemį patenka tiesiogiai naudojant augalų apsaugos priemones, taip pat juos atneša oro srautai ar lietaus vanduo. „Staigiai patekti pesticidai gali iš lokalių taršos šaltinių, pvz. sandėlių, įvykus avarijai, gaisrui ar netinkamai juos sandėliuojant.“ (D. M. Brazauskienė, 2004, p. 155). Daugelis pesticidų yra greitai yrantys, bet jų suskilusios medžiagos bei priemaišos nuodingos. Veikdamos naikinimo objektą, tos medžiagos būna pakankamai kenksmingos ir aplinkai, ir žmogui. „Kai kurios cheminės medžiagos turi savybę kauptis ir ilgai nesiskaidydamos išsilaikyti lapuose, vaisiuose, daržovėse, o kartu su visa mitybine grandine patenka į žmogaus organizmą.“ (www.Ims.lt). Dabar didžiausią pavojų aplinkai kelia triazininiai herbicidai ir ypač simazinas bei atrazinas, kurie lieka dirvožemyje. Vienas iš svarbesnių dirvožemio teršimo sunkiaisiais metalais šaltinių yra mineralinės trąšos. „Agrocheminių tyrimų centro duomenimis Kėdainių chemijos gamyklos superfosfate kadmio yra 2.75, švino – 14.50, chromo -7.50, nikelio 12.50, vario – 26.25, cinko – 18.25, mangano – 130.0 mg/kg. Dažniausiai iš Baltarusijos gaunamame kalio chloride kadmio yra 3.25, chromo – 5.0, švino – 27.0, nikelio – 20.0, vario – 3.0, cinko – 11.50, mangano – 130 mg/kg. Vadinasi, laikydamiesi vidutinio tręšimo normų, kasmet į dirvožemį įterpiame kadmio 1.1-1.8, chromo – 2.0-3.2, švino – 5.9-10.3, nikelio – 5.0-8.5, vario – 5.7-8.7, cinko – 6.4- 10.2, mangano – 27.8-42.3 g/ha.“ (www.Ims.lt).Siekiant vis didesnių derlių pastaraisiais dešimtmečiais kasmet vidutiniškai buvo naudojama 10-12 t/ha organinių ir daugiau kaip 200 kg/ ha mineralinių (N, P, K) trąšų veikliosios medžiagos. Be to, kasmet įterpiama į dirvožemį įvairių insekticidų ir herbicidų (daugiau kaip 2 kg/ha). Visi šie faktoriai veikia dirvožemio bestuburių gyvūnų kompleksus, jų rūšinę įvairovę, dirvožemio biologinius procesus: mineralizaciją-humifikaciją, humuso susidarymą.2.2 DIRVOŽEMIO EROZIJAIlgą laiką naudojamas dirvožemis degraduojasi. Dirvožemio erozija tai fizinė dirvožemio degradacija. Antropogeninė dirvožemio erozija yra viena iš rimčiausių dirvožemio degradacijos formų. Erozija – tai vandens, mechaninių ir cheminių veiksnių poveikis viršutiniam dirvos sluoksniui, jo ardymas. Pagrindinė antropogeninė dirvožemio erozijos suaktyvėjimo priežastis yra daugiametės sumedėjusios ir žolinės augalijos sunaikinimas beatodairiškai plečiant ariamų ir melioruojamų žemių plotus, tai yra per intensyvus gamtos išteklių, šiuo atveju dirvožemio, naudojimas. Apskaičiuota, kad Lietuvos klimato sąlygomis ariamos žemės sluoksnis susidaro per 4-6 tūkstančius metų. O erozija tokį sluoksnį gali sunaikinti per 10-25 metų. Priklausomai nuo to, kas sukelia eroziją, ji gali būti kelių rūšių. 2.3.1 Vandens erozijaTai paviršinio derlingojo dirvožemio sluoksnio nuplovimas. Vandens erozija Lietuvoje yra labiausiai paplitusi dirvožemio erozijos forma. Šio proceso intensyvumas neprilauso nuo žmogaus ūkinės veiklos. Tačiau erozija suaktyvėja dėl miškų kirtimo, nevykusio ūkininkavimo, želdinių naikinimo. Ši erozijos forma vyksta pastoviai, tačiau nesukelia didesnių natūralios dirvožemio formos pakitimų. Daugiau nei 15% žemės ūkio naudmenų yra vienokiu ar kitokiu laipsniu paveikti vandens erozijos. Labiausiai eroduoti yra kalvotų Lietuvos rajonų dirvožemiai. Daugiausiai dėl vandens erozijos degraduotų dirvožemių yra Zarasų (64%), Molėtų (62%), Trakų (58%) ir Utenos (45%) rajonuose. Prie dirvožemių erozijos procesų pagreitinimo nemažai prisidėjo sausinamoji melioracija.2.3.2 Vėjo erozija Vėjo erozija – defliacija tai sauso paviršinio dirbamos žemės sluoksnio išpustymas. Vykstant vėjo erozijai yra nupučiamas derlingas paviršinis dirvožemio sluoksnis. Nerišlias dirvožemio daleles vėja vienur nuardo ir kitus akumuliuoja. Žiemos metu, kai laukai padengti nestora sniego danga, nuo iškilesnių vietovių vėjas išdžiovina viršutinį armens sluoksnį ir ima zulinti išdžiūvusį dirvožemį. Nemažai prie vėjo erozijos pagreitėjimo prisideda ir per daug intensyvi ganiava. Vėjo erozija ypatingai pasireiškia dideliuose plotuose, kur nėra apsauginių želdinių juostų.Lietuvoje vėjo erozija nėra labai paplitusi. Laikoma, kad vienokiu ar kitokiu laipsniu vėjo erozijos paveikti yra 2-3% žemės ūkio naudmenų.
2.3.3 Mechaninė erozija Ji dirvožemyje vyksta kai purenama dirva ir atliekami statybų darbai. Mechaninė dirvožemio erozija prasideda kartu su dirvožemio įdirbimu. Labiausiai dirvožemį ardo žemės dirbimo padargai. Jie ardami dirvožemį stačiuose šlaituose derlingą sluoksnį nustumia nuo šlaito žemyn. Didžiausią žalą jie padaro regionuose su stipriau išreiktu reljefu, kai ariant žemę net nuo mažiausiai banguoto reljefo dirvų važiuodami nuneša visą armenį. Taikant tinkamas agrotechnines priemones (arimas be verstuvų ir pan.), mechaninę eroziją galima žymiai susilpninti arba net jos visai išvengti.2.3 DIRVOŽEMIO DRUSKĖJIMAS
Dirvožemio druskėjimas – neigiama dirvožemio derlingumo didnimo pasekmė. Ji atsiranda dirbtiniu būdu drėkinant laukus. Gruntiniai vandenys sausringuose pasaulio regionuose pasižymi gana dideliu druskingumu. „Periodiškai gausiai drėkinant dirvožemį, drėgmė pasiekia gruntinį vandenį ir jai garuojant molekulinio vandens sukibimo dėka gruntinis vanduo dirvožemio kapiliarais pasiekia dirvos paviršių.“ (www.Ims.lt). Vandeniui išgaravus, druskos (daugiausia kalcio ir magnio sulfatai bei karbonatai) pradeda kauptis dirvos paviršiuje ir dirvožemio derlingumas pradeda sparčiai mažėti.2.4 DIRVOŽEMIO RŪGŠTĖJIMASDirvožemio rūgštėjimas – neigiamas veiksnys dirvožemiui. Viena iš pagrindinių dirvožemio rūgštėjimo priežasčių – rūgštieji lietūs. Pastaruosius sukelia deginant iškastinį kurą, naudojant įvairią žemės ūkio techniką ir transporto priemones, į atmosferą patenkantys SO2, NOX, NH2. Šiuo metu dirvožemio rūgštėjimo procese lemiamas vaidmuo tenka iš aplinkos patenkantiems rūgštiems teršalams.Šį procesą gali sukelti ne tik žalingi antropogeniniai veiksniai, bet jis gali vykti ir natūraliai. „Dirvožemio rūgštėjimas gali ir natūraliai vykti nuo anglies (IV) oksido, išsiskiriančio kvėpuojant augalų šaknims, azoto rūgšties, susidarančios dirvožemyje vykstant nitrifikacijos procesui, nuo mikroorganizmų veiklos ir kt.“ (D. M. Brazauskienė, 2004, p. 142).Dirvožemis pradeda rūgštėti naudojant kai kurias neorganines trąšas. Amonio trąšos rūgština dirvožemį vykstant hidrolizės procesui.Stebint teršalų, sukeliančių rūgščius lietus, emisiją į aplinką per pastaruosius 10 metų, matoma, kad jų išmetama mažiau. Ypatingai sumažėjo SO2 ir NH3 išmetimas.Tačiau rūgščių dirvožemių plotai Lietuvoje padidėjo. „Sąlygiškai rūgščių dirvožemių (ph<5,5) plotų labiausiai padaugėjo vakarų Lietuvoje – 15,3%, mažiausiai – Vidurio Lietuvoje – 1,7%, o visoje Lietuvoje – 7,6%.“ (D. M. Brazauskienė, 2004, p. 144). Šį faktą sąlygoja sovietmečiu vykdyto dirvožemių kalkinimo nutraukimas. Pakartotinai nekalkinant dirvožemių jie vėl pradeda rūgštėti.3. DIRVOŽEMIO NUALINIMO PASEKMĖS3.1 DIRVOŽEMIO TARŠOS PASEKMĖSĮ atmosferą išmetamų pramonės įmonių teršaluose yra daug švino ir sunkiųjų metalų. Dalis teršalų nusėda dirvožemyje. Tai palyginti nedideli kiekiai, tačiau sunkieji metalai turi savybę kauptis dirvožemyje, todėl jie kelia potencialų pavojų gyvajai gamtai ir žmogui. Sunkiųjų metalų perteklius dirvožemyje neigiamai veikia mikroorganizmus, dirvožemio fauną ir netgi augmeniją. Gamybos įmonės dirvožemį teršia ne tik sunkiaisiais metalais, jame randama ir kitų nepageidaujamų cheminių junginių, tokių kaip cinko, alavo, gyvsidabrio ir kt. Tokie pramonės industrijos įmonių užteršti dirvožemiai yra ne tik netinkami žemės ūkio veiklai vystyti dėl prarasto derlingumo, bet ir nerekomenduojami. Nes tokiuose dirvožemiuose užaugę augalai iš dirvožemio būna sugėrę nuodingas medžiagas. Cheminiais junginiais užterštuose dirvožemiuose žūsta labai vertingi mokroorganizmai. Ko pasekoje jis praranda savo derlingumą, purumą ir kitas naudingas savybes. Yra tokia patarlė: „Kas per daug – tas nesveika.“ Ši patarlė labai tinkama analizuojant mėšlo ir srutų daromą žalą dirvožemiui. Nors organinės trąšos gerina dirvožemio derlingumą ir jam nekenkia, tačiau besaikis jų patekimas į gamtą alina dirvožemį. Ypatingai tai aktualu buvo sovietiniais laikais. Kai pastatyti didžiuliais gyvulininkystės kompleksai veikė visu pajėgumu. Iš gyvulių mėšlo ir srutų laikymo talpų ištekėjusi masė stipriai teršė dirvožemį. Taip apie kompleksus jie sparčiai tapo hipereutrofikuotais, vietomis arčiau šių fermų iš viso niekas nebegali augti, o ir augančiose žemės ūkio kultūrose kaupiasi neleistini nitratų kiekiai. Dauguma tokių gyvulių kompleksų jau nebeveikia, tačiau jų padaryta žala aplinkai jausis dar ilgai. Šie veiksniai ne tik patys teršia dirvožemį, bet ir skatina kitą dirvožemiui nenaudingą proesą – dirvožemioeroziją.Pramonės įmonių į atmosferą išmetami teršalai sąlygoja rūgščius lietus. Dėl to didėja dirvos rūgštingumas, mažėja derliai. Rūgštieji dirvožemiai sudaro daugiau kaip 40 % Lietuvos žemių. Nuo rūgštaus lietaus pirmiausia rūgštėja ne tik dirbamoji žemė, bet ir miško dirvožemis. To pasekoje sulėtėja miško pakločių irimas, o kai kuriais atvejais pakločių mineralizacija gali ir visai sustoti. „Kai miško dirvožemių reakcija tampa mažesnė negu pH=4-4.5, mikroorganizmų veikla slopinama, žūsta mikrofauna, sulėtėja nitrifikacija, organinių medžiagų skilimas į augalams prieinamas maistingąsias medžiagas.“ (www.ams.lt). Be to, intensyviau išsiplauna augalams gyvybiškai reikalingų kalio, magnio, kalcio jonų, organinių jonų, padidėja potencialiai toksiškų sunkiųjų metalų (Al, Fe, Mn, Cu, Cd, Zn, Pb ir kt.) aktyvumas. Dėl judraus aliuminio nyksta grybinė dirvožemio flora (mikorizė), žūsta smulkios augalų šaknelės. Cheminių trąšų laikymas ir naudojimas užteršia dirvožemį, vandens telkinius ir maisto produktus, nes augalai iš dalies juos įsisavina. „Dėl intensyvaus žemos kokybės mineralinių trąšų naudojimo labai padidejo pasklidusi žemės ūkio tarša, todel daugelis paviršinių vandens telkinių bei nemaža dalis gruntinių vandenų yra stipriai eutrofikuoti.“ (www.am.lt).Dėl įvairiopo cheminio poveikio dirvožemis pamažu keičiasi, vyksta natūralus, lėtas geologinis procesas – dirvožemio erozija. Kartais neapgalvotas dirvos chemizavimas pradeda ardyti biologinę jos struktūrą. Ilgai ir gausiai tręšiant dirvą mineralinėmis trąšomis, kenkėjus ir piktžoles naikinant per dideliais kiekiais pesticidų ir kitų nuodingų chemikalų, daugėja žalingų gyviems organizmams nitratų, sulfatų, chloridų, sumažėja sliekų, mikroorganizmų, ardančių organines medžiagas, dėl to pablogėja dirvos biologinis aktyvumas ir ilgainiui sumažėja derlius. Užterštuose cheminiais junginiais (simazinu, azotu) dirvožemiuose suintensyvėja mineralizacijos procesai, celiuliozės irimas ir sumažėja humuso kiekis dirvožemyje. Tai ypač pavojinga lengvuose, nedaug organinių medžiagų turinčiuose dirvožemiuose. Ilgamečiai pedobiologiniai tyrimai rodo, kad respublikos dirvožemiuose, mažėjant natūralių gamtinių ekosistem…ų plotams, skurdėja dirvožemių bestuburių gyvūnų įvairovė, mažėja jų gausumas. Pirmiausia išnyksta ypač jautrios cheminiam poveikiui labai retos ir retos dirvožemio faunos rūšys. Į mineralines trąšas ir pesticidus ypatingai jautriai reaguoja velėninių jaurinių dirvožemių bestuburių gyvūnų kompleksai. „Nupurškus pušynų dirvožemį insekticidais (metationu), jautriausiai reagavo labai retos oribatidų rūšys, kurių iš buvusių 40 rūšių liko tik 6. Pakitimai komplekso branduolyje buvo nežymūs.“ (www.ims.lt). Intensyviai dirbamuose laukuose, kur kasmet naudojamos mineralinės trąšos ir herbicidai, po 5 metų lieka tik viena oribatidų rūšis. Mineralinių trąšų ir ir pesticidų poveikis retiems dirvos organizmams įvairiose kultūrose pateiktas schemoje Nr. 1.Schema Nr. 1.Teršalai patekę į dirvožemį, veikia ne tik dirvožemio biotą, bet ir jos tarpusavio ryšius. „ Ilgai ir gausiais tręšiant dirvą mineralinėmis trąšomis, kenkėjus ir piktžoles naikinant per dideliais pesticidų kiekiais ir kitais nuodungais chemikalais, daugėja žalingų gyviems organizmams nitratų, sulfatų, chloridų, sumažėja sliekų, mikroorganizmų, ardančių organines medžiagas, dėl to pablogėja dirvos biologinis aktyvumas, mažėja derliai.“ (J. Daukšas, 2004, p. 128).3.2 DIRVOŽEMIO EROZIJOS PASEKMĖSOrganinių mežiagų dirvožemio biologinės įvairovės, o po to ir dirvožemio derlingumo sunykimą sąlygoja nesubalansuota veikla, pavyzdžiui, pažeidžiamų dirvožemių gilus suarimas bei eroziją skatinančių kultūrų, tokių kaip kukurūzai, auginimas. Kiekviena erozijos rūšis skirtingai alina dirvožemį.
3.3.1 Vandens erozijos pasekmėsDirvožemio struktūra labiausiai kenčia nuo lietaus, nes lietaus lašai smulkina dirvožemio grumstelius mechaniškai, o vanduo tirpina struktūros rišamąją medžiagą. „Per liūtis vanduo išplauna dirvožemio juostas ir derlingas sluoksnis nuslenka laitu žemyn. Šlaite tokiu būdu susidaro griovos.“ (J. Daukšas, 2004, p. 203). Didelių vandens telkinių pakrantėse netenkama derlingų žemės plotų, nes vanduo išplauna dirvožemį. Vandens erozija vyksta lėtai, tačiau visu dirvos paviršiumi. „Lietaus ir liūčių vanduo išneša humusinį sluoksnį, dirva palaipsniui darosi mažiau derlinga.“ (J. Daukšas, 2004, p. 203). 3.3.2 Vėjo erozijos pasekmėsVėjo erozija daugiausiai žalos padaro perdžiūvusiame dirvožemyje. Vėjas išjudina ir nuneša tolyn lengviausias ir smulkiausias dirvožemio organinių medžiagų daleles ir į dirvą ibertas ar išpurkštas trąšas bei pesticidus. Vėjas taip pat gadina dirvožemio struktūrą, blogina savybes. „Pablogėjus fizinėms dirvožemio savybėms, dirvos sunkiau paruošiamos sėjai, sudėtingesnė pati sėja, pasėlių priežiūra.“ (B. Jankauskas, 1996, p. 48). Erozijos nuardytoms dirvoms, net taikant pažangią agrotechniką, neįmanoma sugrąžinti pirmykščio natūralaus derlingumo. 3.3.3 Mechaninės erozijos pasekmėsMechaninės erozijos procesai bei pasekmės lengvai pastebimi paprasta akimi. Žemės dirbimo mašinoms dirbant žemę vyksta reikšmingi dirvožemio morfologiniai ir agrocheminiai pakitimai, kurie ne tik suslegia ir pakenkia dirvožemiui, bet ir pakeičia visos Lietuvos žemėvaizdžio spalvingumą. Dirbant žemę atsitiktinėmis kryptimis, labiau plinta podirvinė žemdirbystė, daugėja nestruktūringų, mažai humusingų, eroduoti linkusių plotų. Mechaninei dirvožemio erozijai dubliuojantis su vandens erozija bestruktūriniame grunte sukeliami dar žalingesni procesai. Mechaniškai paveiktuose dirvožemiuose priklausomai nuo grunto sudėties ir struktūros dirvos laidumas vandeniui sumažėja iki 10 kartų. Gyvulių stipriai sutryptose ganyklose ar traktorių suslėgtoje ariamoje dirvoje sumažėja porų ir oro skvarba, 4-5 suplonėja humusingas sluoksnis, dirvožemis lėčiau įšyla. Tokiuose plotuose, po kiekvieno lietaus, nesusigėrus vandeniui, didėja paviršinio derlingo sluoksnio nuoplova Sunkių dirvožemių fizinė degradacija labai pablogina jo fizines ir mechanines savybes. Padidėjus jo rišlumui, kietumui, plastiškumui ir lipnumui, didėja dirvožemio pasipriešinimas dirbimui ir energijos sąnaudos. Žemes ūkyje naudojamos kultivavimo sistemos turi vieną didžiausių poveikių dirvožemio kokybei. Suspaustame dirvožemyje sumažėja jo porų, dėl to mažėja dirvožemio aprūpinimas deguonimi ir drėgme, ko pasekoje išsivysto žalingi cheminiai pokyčiai.3.3 DIRVOŽEMIO DRUSKĖJIMO IR RŪGŠTĖJIMO PASEKMĖSIntensyviai drėkinant dirvožemį, vanduo iš jo išgaruoja ir paviršiuje lieka druskos. Jos mažina dirvožemio derlingumą.Dirvožemiui rūgštėjant, blogėja jo struktūra, fizikinės ir cheminės savybės, mažėja buferinė talpa, lėtėja organinių medžiagų mineralizacija. Sumažėjus dirvožemio ph, lėtėja mikroorganizmų, padedančių augalams pasisavinti mineralines medžiagas, vystimasis. Sumažėjus mikroorganizmų kiekiui dirvožemyje, sutrikdomas normalus dirvožemio kvėpavimas. Kai ph<3, dirvožemis tampa visai nederlingas. „Rūgščioje terpėje lėtai vyksta nitrifikacijos procesai, intensyvėja denitrifikacija:NO3- + H+ + H2O → NH3 + 2O2Rūgščiame dirvožemyje irsta mineralai:Ca[Al2Si2O8] + 2H+ → H2[Al2Si2O8] + Ca2+K[AlSi3O8] + H+ → H[AlSi3O8] + K+ „ (D. M. Brazauskienė, 2004, p. 143).4. PRIEMONĖS PADEDANČIOS MAŽINTI DIRVOŽEMIO ALINIMĄVieni savo neapgalvotais veiksmais teršia dirvožemį, kiti gi, bando įvairias priemones, kad sumažinti aplinkai daromą žalą. Yra įvairių priemonių dirvožemio alinimui sumažinti ar pristabdyti. Tačiau nei viena jų nesugrąžins dirvožemiui pirminės natūralios būsenos. Daugeliu atvejų dirvožemio išsaugojimas priklauso nuo pačių žmonių. Fiziniai asmenys dirvožemio išsaugojimui privalo imtis konkrečių veiksmų ir darbų, o aplikos apsaugos įstaigose dirbantys žmonės ir valdininkai turi parengti planus, kaip galima būtų apsaugoti dirvožemį nuo žmogaus ūkinės ir antropogeninės veiklos. Erozijai sumažinti ar sustabdyti turi būti daromos kliūtys vandeniui tekėti šlaitais. Tam daudojamas specialus žemės dirbimas, šlaitų terasos, juostinė žemdirbystė auginami tam tikri augalai. Vandens šoninei erozijai susilpninti turėtų būti statomi šlaitų gelžbetoniniai įtvirtinimai. Vėjo greičiui pristabdyti ir vėjo erozijai sumažinti reikėtų sodinti apsaugines medžių ir krūmų juostas. Dirvai apsaugoti nuo erozijos ir degradacijos gali būti naudojamos kompleksinės priemonės: erozijai lengvai pasiduodančių žemių pūdymas, želdinių juostų sodinimas, agrotechninės priemonės. „Vykdant statybų darbus, tiesiant inžinerines komunikacijas, naudojant žvyro karjerus, prieš tai dirvožemis turi būti nuimamas ir atskirai sandėliuojamas, kad atlikus darbus būtų galima tuo pačiu dirvožemiu rekultivuoti pažeistas vietas.“ (J. Daukšas, 2004, p. 132).Dirvai apsaugoti nuo užteršimo naftos produktais turi būti įrengtos vietos kenksmingiems naftos produktams surinkti. Kad dirva nebūtų teršiama kietomis ir skystomis atliekomis, turi būti įrengti jų surinkimo ir utilizavimo punktai. Norint išvengti dirvožemio rūgštėjimo reikia vėl pradėti kalkinti dirvožemius. Kalkinama kalkėmis CaO arba Ca(OH)2, bei klintimis (CaCO3). „Šiems junginiams sąveikaujant su dirvožemyje esančiu anglies dioksidu susidaro kalcio vandenilio karbonatas…“ (D. M. Brazauskienė, 2004, p. 145). Kalcio vandenilio karbonatas taip pat neutralizuoja ir dirvožemyje esančias laisvąsias mineralines bei organines rūgštis.Prie dirvožemio saugojimo labai prisidėtų pažangus ūkininkavimas. 1992 m. Europos Sąjunga reformavo savo žemės ūkio politiką ir iškėlė pažangaus ūkininkavimo uždavinius. Juose numatyta: mažinti žemės ūkio gamybos priklausomybę nuo iškasenų iš žemės gelmių, skatinti tradicinį ūkininkavimą, papildant jį naujomis idėjomis, padedančiomis taikyti aplinkai draugiškas ir subalansuotas žemės ūkio gamybos sistemas, pažangiai ūkininkaujant didinti biologinę įvairovę bei gražinti kraštovaizdį. „Kiekviena valstybė, norinti įstoti į ES, turi parengti ir patvirtinti savo šalies GEROSIOS ŽEMDIRBYSTĖS KODEKSĄ – PAŽANGAUS ŪKININKAVIMO TAISYKLES IR PATARIMUS, kuriose būtų aptariama: laikotarpiai, kai draudžiama naudoti kai kuriais trąšas, gyvulių tankis, atitinkantis maksimalią tręšimo mėšlu normą – 170 kg azoto hektarui žemės ūkio naudmenų, mėšlidžių talpa gyvulių mėšlui laikyti ne mažiau kaip šešis mėnesius, tręšimo apribojimai, atitinkantis pažangaus ūkininkavimo reikalavimus, žalienų plotų didinimas pavojingiausiais nitratų išplovimo atžvilgiu laikotarpiais; ekologiškai ir ekonomiškai subalansuotos tręšimo normos, terminai ir technologijos, tręšimo normos apribojimai nitratams jautriose teritorijose, priemonės neleidžiančios teršti žemės ūkio nuotekoms paviršinį ir gruntinį vandenį.“ (www.am.lt).Vyriausybė turi imtis konkrečių priemonių, kurios skatintų žmones labiau tausoti savo aplinką: „…teikti ekonominę paramą ekologinių ūkių plėtrai, skatinti mokslinius ekologinės žemdirbystės efektyvumo didinimo tyrimus bei konsultacinių įstaigų veiklą, propaguoti ekologiniuose ūkiuose išaugintų produktų naudojimą, tradiciniuose ūkiuose diegti pažangaus ūkininkavimo praktiką, ekonominėmis priemonemis skatinti minimalų mineralinių trąšų ir pesticidų naudojimą, pasėlių, skirtų biologinio kuro gamybai, ir alternatyvių augalininkystės krypčių plėtrą, sumažinti žemės ūkio poveikį aplinkai, ypatingą dėme…sį skiriant ekologiškai jautrioms teritorijoms, mažinti neigiamą organinių ir mineralinių trąšų bei pesticidų poveikį aplinkai bei žemes ūkio produkcijos kokybei, ekologiškai jautriose teritorijose (karstinis regionas, kalvoti regionai) įdiegti ekologinius ir palankius aplinkai tradicinius ūkininkavimo metodus, plėtoti priešerozines žemdirbystės priemones, veisti priešerozinius želdinius.“ (www.am.lt).Aplinkos apsaugos struktūrose dirbantys pareigūnai turėtų surasti kontroliuoti ir reglamentuoti pagrindinių teršėjų veiklą, išsiaiškinti padarytos žalos dyį. „Gyvenamųjų kvartalų ir net atskirų sklypų detalaus planavimo darbus ir sprendimus derinti su tokio pat detalumo geohigienine informacija apie aplinkos kokybę ir pagal ją optimizuoti vietovės planavimą, numatant užstatymo pobūdį, infrastruktūrą (eismo trasas, stovėjimo aikšteles, garažų, remonto dirbtuvių vietas, sandėlius ir kt.), rekreacines vietas.“ (www.ams.lt). Nuolat kontroliuoti sanitarinę aplinkos kokybę, ypatingą dėmesį skiriant atliekoms ir jų deponavimui, bei žemėnaudos pobūdį užterštų kvartalų rajonuose.IŠVADOSDėl teršalų poveikio vykstantys dirvožemių pokyčiai yra labai sudėtingi. Intensyviausiai gamtą teršia šešios gamybos šakos: energetika, statybinių medžiagų pramonės ir juodosios metalurgijos įmonės labiausiai teršia atmosferą, o žemės ūkis, maisto ir chemijos pramonės įmonės – vandenį. Vieni iš svarbiausių gamtinės aplinkos teršalų, pasižymintys itin ilgalaikiu ir įvairiapusišku toksiniu poveikiu, ir todėl ypač pavojingi biotai, yra sunkieji metalai ir naftos produktai.Vienas iš svarbesnių dirvožemio teršimo sunkiaisiais metalais šaltinių yra mineralinės ir kitos kenksmingos trąšos. Dirvožemiai esantys netoli judrių kelių yra daug labiau užteršti sunkiaisiais metalais, nei esantys atokiau. Ypatingai nualinti dirvožemiai esantys didžiųjų Lietuvos miestų ir gamyklų zonose. Antropogeninė dirvožemio erozija yra viena iš rimčiausių dirvožemio degradacijos formų. Vandens erozija Lietuvoje yra labiausiai paplitusi dirvožemio erozijos forma. Vėjo erozija Lietuvoje nėra labai paplitusi, tačiau ir ji prisideda prie žemės alinimo. Mechaninė erozija vykdoma keikviename ūkyje dirbant žemę mašinomis. Neigiamos dirvožemio užterštumo pasekmės yra ne tik sumažėjęs žemės derlingumas, bet ir neigiamai veikiami mikroorganizmai, dirvožemio fauna, bei nuodingųjų medžiagų prisigėrusi augmenija.Pramonės įmonių į atmosferą išmetami teršalai sąlygoja rūgščius lietus. Cheminių trąšų laikymas ir naudojimas užteršia dirvožemį, vandens telkinius ir maisto produktus, nes augalai iš dalies juos įsisavina. Dėl cheminio poveikio dirvožemis pamažu keičiasi, vyksta dirvožemio erozija. Užterštuose cheminiais junginiais dirvožemiuose suintensyvėja mineralizacijos procesai, celiuliozės irimas ir sumažėja humuso kiekis dirvožemyje. Cheminis dirvožemio užteršimas spartina vandens, vėjo ir mechaninę erozija, kurios alina dirvožemį. Norint išsaugoti dirvožemį reikia ne tik stengtis jo nenualinti, bet ir bandyti atstatyti jau padarytą žalą. Fiziniai asmenys dirvožemio išsaugojimui privalo imtis konkrečių veiksmų ir darbų, o aplikos apsaugos įstaigose dirbantys žmonės ir valdininkai turi parengti planus ir imtis priemonių kaip galima būtų sumažinti ir apriboti aplikai kenkiančią veiklą, skatinant pačius žmones saugoti apliką.NAUDOTOS IR CITUOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. D. M. Brazauskienė. Agroekologija ir chemija – Kaunas, Naujasis lankas, 2004.2. R. Makarskaitė, O. Motiejūnaitė, E. Šapokienė. Aplinkotyra – Utena, Utenos Indra, 20003. J. Daukšas. Aplinkos apsaugos technologijos – Šiauliai, Šiaulių universiteto leidykla, 20044. B. Jankauskas. Dirvožemio erozija – Vilnius, Margi raštai, 19965. N. Kačergienė, R. Vernickaitė. Sos gyvybei žemėje – Vilnius, Diemedžio leidykla, 19996. www.am.lt7. www.ams.lt8. www.isa.lt9. www.moku.lt10. www.manoukis.lt11. www.reports.eea.eu