Įvadas.Bites ir jų darbo vaisius žmonija žino iš pačios senovės.Bitininkystės pradžia buvo laukinių bičių medaus kopinėjimas iš medžių uoksų (ąžuolų, pušų, liepų) bei pievų kimšų. Ilgainiui žmogus liovėsi plėšęs iš bičių medų ir pradėjo jas globoti, ypač įsikūrusias medžių drevėse. Šalia drevių pradėta miške statyti stuobrinius avilius. Tačiau tiksliau nustatyti, kada jie atsirado sunku. Rašytiniai šaltiniai mini nuolatinę bitininkystę gana vėlai. Apie stuobrinius avilius VIII a. pr. m. e. pirmųjų žinių pateikė Heziodas. IV a. pr. m. e. apie juos rašė Pitijus iš Masilijos, I a. pr. m. e. — M. Terentijus.Bitininkystė Lietuvoje.Panašiai bitininkystė plito ir Lietuvoje. Mūsų protėviai nuo seno užsiiminėjo drevine bitininkyste. Pirmiausia jie bitininkavo natūraliose drevėse, ilgainiui pradėjo jas įrengti. Storuose, senuose, kartais esančiuose arčiau sodybų saulėtekio pusėje medžiuose ėmė kalti uoksus, nukirsti viršūnes, kad medžių neišverstų vėjas ir jie augtų į storį. Angą iškapodavo maždaug 8 m aukštyje nuo žemės, kad lokiai nepasiektų. Maždaug 30 cm ilgio ir 10 cm pločio drevėje įtaisydavo skersinukus koriams lipdyti. Viršutinėje drevės dalyje, beveik per vidurį, pritaisydavo karteles koriams apsaugoti nuo trūkinėjimo. Uokso anga buvo užsklendžiama skląsčiu su skyle bitėms landžioti. Kartais viename medyje įtaisydavo kelis uoksus.Nuo žilos senovės iki XV a. pagal tradicinį paprotį giriose bitininkauti niekas nedrausdavo. Bitininkai vaikščiodavo po girią, ieškodami drevių su bitėmis arba tinkamų drevėms medžių. Radę paženklindavo kiekvienas savu ženklu, įkirsdami kamieną. Uoksus paveldėję, gavę dovanų, kraičio ir pan., naujieji bitininkai pažymėdavo savais ženklais. Dar XVI—XVII a. ir vėliau bajorų dreves žymėdavo jų herbai.
Tam tikrais ženklais sužymėtos drevės sudarė atskirų kolektyvų ar asmenų drevine žemę. Net paveldėtame ar nupirktame miške drevės likdavo bitininko nuosavybė, nes paprotinė teisė, taip pat Lietuvos Statutas griežtai draudė pasisavinti dreves su svetimais ženklais, imti iš jų medų, bites. Tačiau atsirasdavo vagių, kurie . kitų ženklus nutašydavo, o jų vieton uždėdavo savus. Dėl to žmonės dažnai bylinėdavosi. Bitininkų teisių pažeidėjai, ypač vagys, buvo baudžiami. Sugautą bičių vagį dažnai, patys bitininkai užmušdavo. Bičių medaus išplėšėją, ypač jei dėl to išmirdavo bitės, bausdavo žiauria mirtimi. Yra žinoma labai sena bausmė: jį prikaldavo prie kelminio avilio, kuriame dėl jo kaltės išmirė bitės, ir nuritindavo nuo kalno. Lietuvos Statutas už drevinio medžio nukirtimą ar sudeginimą, jei jis buvo su bitėmis, skirdavo sumokėti 2 kapas grašių, jei be bičių, — l kapą grašių. Be to, Statutas saugojo per ilgus šimtmečius susidariusią tradiciją bites laikyti svetimuose miškuose. Žmogus, turintis valstybiniame ar privačiame miške dreves, turėjo teisę eiti prie jų su kirviu ir peikena. ‘Be to, iš savo bitynų galėjo pasiimti kiek pakelia karnų, luobų ir medžio bitininkystės įrankiams bei indams darytis. Savo drevę su , bitėmis ar be jų bitininkas galėjo nusikirsti ir išsivežti; girios savininkui likdavo kelmas ir viršūnė. Kertant girią ir ruošiant toje vietoje dirvą, buvo neleidžiama kirsti ar žaloti svetimų drevių. Nukirtus ar sužalojus drevę, reikėdavo bitininkui atsilyginti. Jei netyčia pagadindavo drevę su bitėmis, mokėdavo 2 kapas, jei be bičių, — pusę kapos grašių; už tyčia sugadintą drevę su bitėmis ‘mokėdavo 3, o be bičių — 2 kapas grašių. Antrasis Lietuvos Statutas paliko tas pačias bitininkų teises, tačiau uždraudė parduoti ar dovanoti dreves, esančias už savo pono žemės ribų. Tokia padėtis išsilaikė iki baigiant valakų reformą, t. y. maždaug iki XVII a. vidurio. Pirmiausia pradėta drausti kurti drevynus karaliui priklausančiose giriose. 1641 m. buvo leidžiama ruošti giriose bitynus tik valdžios numatytiems, bitininkams. Draudimas įeiti į girią bitininkystės reikalais ypač sustiprėjo XVII a. antrojoje pusėje—XVIII amžiuje. Drevių darymas buvo ribojamas arčiau upių esančiose giriose. XIX a. paprotys turėti bites svetimose giriose galutinai išnyko. Ilgiausiai jis laikėsi tik miškingose Dzūkijos vietose.Aviliai. Iš drevinės bitininkystės atsirado stuobrinė-kelminė, arba avilinė, t. y. sodo bitininkystė. Tam davė mintį nuzulinta ar vėjo išversta drevė, kurios apdailinta dalis su bitėmis sudarė kelminį avilį; jį bitininkas galėjo laikyti miške, įkelti į medį arba atsinešti ir pastatyti prie sodybos. Vėliau pradėta avilius daryti iš storos, apie 35—60 cm skersmens ir maždaug 2 m ilgio liepinio, drebulinio ar eglinio medžio trinkos, išskaptuojant jos vidų ir prikalinėjant piršto ilgio pagaliukų arba pritaisant ant siaurų lentučių pakabinamus rėmelius, kad bitės galėtų korius lipdyti. Avilio šone buvo įtaisoma 10—15 cm pločio ir apie ,40 cm ilgio anga, kurią uždėdavo atitinkama pliauska, palikdami plyšį bitėms landžioti, o kartais įtaisydami ir suolelį-prielaktį joms nutūpti. Vasarą tą skylę laikydavo atvirą. Tokius avilius paprastai statydavo soduose stačius (jie vadinami statiniais) arba guldydavo nuožulniai (šitie vadinami gulstiniais) (XIV, XIV). Pastarųjų pakeltąjį galą paremdavo plokščiu akmeniu, trinkele arba specialiai padarytu kryžioku. Avilius, skirtus kelti į medžius, vadinamus inkilais, darydavo trumpus, apie l m ilgio (XV pav.). Paprastai juos statydavo prie medžių, nuošaliau nuo triukšmo taip, kad vėjas neužpūstų nuo namų dūmų ar nuo tvarto mėšlo kvapo. Žiemą avilius apdengdavo šiaudais, o per šalčius — net avikailiais.Sodo bitininkystė buvo ne tik patogesnė, bet ir našesnė, todėl sparčiai plito. Tačiau nesant pakankamai faktinių duomenų, kol kas sunku pasakyti, kada mūsų krašte ji atsirado. Nepagrįstas tvirtinimas, kad kelminė sodų bitininkystė buvo žinoma tik XVI, amžiuje. Rašytiniai šaltiniai, pasakojantys apie Varmiją, namines (sodo) bites mini jau 1388 m.: „Varmijos vyskupas, duodamas prūsui Nirglaudui žemės su drevėmis, iškėlė sąlygą, kad šis duos vyskupui du trečdalius drevių medaus ir pusę naminių (sodo) bičių medaus. 1397 m. vyskupas davė žemės prūsui Mykolui Adomui su sąlyga, kad jis parduos statinę drevių medaus po vieną ir sodo medaus po pusantros markės“. Iš dokumentų matome, jog sodo bitininkystė tuo metu buvo užėmusi svarbią vietą. Gausėjančios-ekonominio pobūdžio žinios XVI a. teikia informacijos apie tuo metu plačiai paplitusią kelminę bitininkystę. Palyginus žinias apie namines ir drevines bites, matyti, kad kelminė bitininkystė maždaug XVI a. viduryje jau vyravo, o drevinė buvo apnykusi (šaltiniai dažnai mini tik namines bites). Vėliau (XVII—XVIII a.) sodų bitės sudarė apie 3/4 visų turimų bičių kelmų. Antai 1775 m. Aukštadvaryje buvo 608 bičių kelmai: soduose 498 aviliai, drevėse — tik 110. 1767 m. Rietavo valsčiuje buvo 672 kelmai bičių. Drevės visai nebeminimos. Drevinė bitininkystė XVIII a. baigė nykti, ji išliko tik miškingoje Dzūkijoje — tebebuvo net XX a. pirmaisiais dešimtmečiais.Lietuvoje, kaip ir kaimyniniuose kraštuose, avilius pradėta pinti iš šiaudų ir karklo plėšų . Šiaudinių avilių apie 1939 metus dar turėjo Ząsinalio, Struikų, Jomantų kaimų bitininkai. Daugelis bitininkų seniausiais aviliais laiko kelminius (skobtinius, arba katodinius) avilius, kurie buvo naudojami kai kuriose vietose iki 1953 metų. Dažniausiai bitininkai patys juos pasidarydavo. Jie būdavo įvairių matmenų. Tai išskobtas 1,5—2 m ilgio ir 0,4—0,5 m storio rąstigalis su anga, kuri iš lauko būdavo uždengiama dviem plautais.Vėliau pradėta bites laikyti iš lentų padarytuose ir parduotuvėse pirktuose varšuviniuose aviliuose, kurie nustoti naudoti apie 1960 metus. Apie 1950—1954 m. po Šilalės apylinkę paplito meistro Povilo Jurgučio, gyvenusio Dirkintų kaime, sukonstruoti aviliai, vadinami „žemaičių aviliais”. Nors šie aviliai ir paplito po apylinkę, tačiau ilgai neišsilaikė, nes neatitiko populiaresnių avilių (Dadano ir kt.) standartų. P. Jurgučio gamybos avilių korių rėmai netiko į kitus avilius, todėl būdavo painiavos, kai reikėdavo pakeisti ar įdėti papildomų korių į avilius. Kaltinėnų apylinkėje paplito Kaltinėnuose gyvenusio meistro Volo-šino gaminami bei tos pačios apylinkės Požerės kaime gyvenusio Jono Juciaus aviliai. Tai varšuvinių avilių kopijos. Jie buvo naudojami tol, kol paplito Dadano aviliai.Aviliams daryti geriausiai tinka liepos medis, nors dažniausiai jie dirbami iš sveikų, gerai išdžiovintų eglinių lentų. Dabar aviliai perkami bitininkystės reikmenų parduotuvėje Tauragėje. Anksčiau avilių stogai būdavo lentiniai. Bitininkai dar juos pridengdavo toliu, vėliau—šiferiu. Dabar avilių stogai skardiniai.Tušti aviliai laikomi pastogėje, daržinėje ar prieklėtyje. Kai kurie bitininkai turi tam skirtus pastatus. Netinkamuose naudoti aviliuose bitininkai sukrauna atsarginius korius ar jų rėmus.Bityno vieta ir avilių išdėstymas.Bitynui vietą paprastai parinkdavo bitininkas. Jei jis tik pradėdavo bitininkauti, kviesdavosi į pagalbą patyrusį bičiulį. Bitynui geriausiai tinka pietinis sodo pakraštys, tačiau jo vieta priklauso ir nuo sodo padėties. Svarbu, kad bitės iš bityno toli matytų, kur skristi, kad vieta būtų šviesi ir kad nepūstų skersvėjai. Aviliu netinka statyti prie tvartų ar kelio, prie kalvių ir kitokių dirbtuvių, kur daug triukšmo. Gerai, kai arti bityno auga daug liepų, o bityne yra neaukštų medžių, kurie karštomis vasaros dienomis apsaugo avilius nuo saulės, kai arti bityno yra pievos, auginami dobilai, vikiai, grikiai. Žolė aplink avilius nupjaunama, nes aukštoje žolėje bitės kartais žūva, ypač kai parskrenda labai apsunkusios ir pavargusios. Bitynas aptveriamas, kad neprieitų gyvuliai. Jame gali būti iki 10 šeimų. Atstumas tarp avilių – 3 – 5 metrai. Avilių lakos atkreipiamos į pietryčius arba į rytus. Avilys nuo žemės turi būti pakeltas 20—30 cm.Įrankiai.Senovinei bitininkystei nereikėjo sudėtingų įrankių. Drevėms daryti užteko peikenos ir kirvio. Eidamas imti iš drevių medų, bitininkas nešdavosi pačių išrastas sudedamas kopėčias ir geinius — virves, suolelį ir kablį. Jis apjuosdavo virve medį ir užmegzdavo kilpą kojai įkišti. Kildamas aukščiau, vėl megzdavo kilpą, j kurią įstatydavo kitą koją. Patraukęs laisvąjį virvės galą, atleisdavo apatine kilpą ir užnerdavo naują aukščiau. Tokiu būdu bitininkas prikopdavo prie drevės, ant šakos užkabindavo kablį, prie jo pritvirtindavo medinį bloką ir per jį permesdavo laisvąjį virvės galą. Prie kito virvės galo būdavo pririštas suoliukas. Jį prisitraukdavo, pritvirtindavo, kad galėtų atsisėsti. Pritaisytas blokas padėdavo kilnotis tai aukščiau, tai žemiau. Ant veido bitininkas užsidėdavo specialų sietelį, ant galvos — šiaudinę skrybėlę, užpakaly apsiūtą drobe, apsimaudavo drobines pirštines bei kojines, kad bitės nesugeltų. Bites nuo avilio baidydavo dūmais, užsikūręs puodo šukėje arba specialiame inde — dūlyje medžio puvėsius. Medų pildavo į liepinius kubiliukus arba statines. Bitėms spiečiant, motinėlę įleisdavo į specialiai padarytą medinį narvelį.Prieš išimdami iš avilio korius, bitininkai turėdavo bites apraminti dūmais. Tinkamiausi dūmai būdavo gaunami iš degančių drebulės puvenų. Eidamas per baltmiškį (lapuočių mišką), bitininkas visuomet dairosi, ar nepamatys išpuvusio kelmo. Tokių puvėsių jis prisirenka ir sudžiauna pastogėse. Kad dūminant pūzrai greit neužgestų ir nereiktų nuolat dumti, į juos įdėdavo keletą trupinių sausų durpių.Nemažas bitininkų rūpestis buvo pavasarį išsaugoti išskrendančius bičių spiečius, nes jie dažnai dingdavo be žinios. Žmonės spiečių šlakstydavo beržinėmis vantomis, pildavo smėliu arba smilkydavo dūmais. Kad bičių spiečiai neišlėktų svetur, apsodindavo bitynus senovėje šventais laikytais medžiais (liepomis, ąžuolais, šermukšniais ir kt.). Bityne ant kuolo pakabindavo arklio kaukolę: esą ji, siejama su saule bei šviesa, turėjusi galią pašalinti įvairias blogybes. Kas pirmas pamatydavo išskrendantį spiečių, tam duodavo valgyti ko nors skanesnio už medų arba kokią dovaną, o kas padėdavo jį susemti, gaudavo dovanų: jei vyras — marškinius ir kelnes, jei moteris — ilgus gražius marškinius. Nutūpusį spiečių susemdavo mediniu šaukštu į rėtį, kubiliuką ar dėžę ir aprišdavo švaria drobule. Avilį, į kurį bus leidžiamos bitės, išpurkšdavo kvapnių žolių nuoviru ir įdėdavo korių, į jį pirmiausia įleisdavo bičių motinėlę, o paskui ją sueidavo ir kitos bitės, kartais pavaromos dūmais. Jei bitės nenorėdavo eiti į avilį, nupjaudavo šaką su visu spiečiumi. Kad bitės avilyje laikytųsi ir gerai veistųsi, kai kur avilį apjuosdavo stuomenimis; juos vėliau atiduodavo bičių suleidėjui.Bičiulystė.Prie prosenovinių lietuvių papročių reikia priskirti bičiulystę. Į ją sueidavo 2—3 ar keli bitininkai — ne tik geri kaimynai, bet ir susipykę, netgi skirtingų klasių žmonės. Bičiuliais tapdavo tada, kai vieno tuščioje drevėje ar avilyje apsigyvendavo kito bičių spiečius. Žmogus, sugavęs spiečių, jo negrąžindavo, bet apie tai pranešdavo spiečiaus savininkui. Tų bičių medų dalydavosi pusiau. Pirmą spiečių gaudavo bites sugavęs bičiulis, kitus spiečius dalydavosi. Kartais į bičiulystę žmonės sueidavo, dovanodami vieni kitiems bites. Tai darydavo, tikėdami, kad bitės sekasi tik tada, jei jos su kuo nors pasidalijamos. Norintieji gauti bičiulinį spiečių, imdavosi burtų. Pavyzdžiui, avilį įkeldavo į medį sekminių rytą, kad į jį greit atlėktų bičių spiečius. Gausūs spiečiai lėmė bičiuliams laimę ir gerovę.Bičiulystė buvo laikoma šventu dalyku. Paprastai ji tęsdavosi iki vieno bičiulio mirties. Bičiulystės ryšiai buvo stiprūs ir patvarūs. Bičiulių santykiai reiškėsi visapusiška abipuse pagalba, nuoširdumu, pasitikėjimu. Bičiuliai vieni kitiems neturėdavo teisės nusižengti nei darbais, nei mintimis, tikėdami, kad bitės jų nenuoširdumą išduosiančios. Jei kuris bičiulis vogdavo iš bičiulinių avilių medų, tai bitės esą iš vaško nulipdydavusios kryžių ir pačios išmirdavusios. Jei bičiulis bičiulį apkalbėdavo, bitės avilyje nulipdydavusios iš vaško liežuvį. Esant nuoširdiems bičiulių santykiams, bitės būdavusios darbščios, klestinčios, priešingu atveju — nykstančios. Jei bičiuliai pykdavosi, bitės išmirdavusios arba užlipdydavusios skylę prie laktelės ir užtrokšdavusios.Bitininkai yra tos nuomonės, kad negalima vienas kitam pavyduliauti, nes esą pačiam pradės nesisekti. P. Zandovas iš Gūbriu kaimo papasakojo, kad pas jį atskrido ir apsigyveno kaimyno bičių spiečius. Pagal senę tradiciją jie tapo bičiuliai. Naujasis savininkas kitą vasarą atidavė buvusiam bičių savininkui pusę bičių spiečiaus sunešto medaus ir turėjo duoti naują spiečių, tačiau tą vasarą šios šeimos bitės nespietė. Buvęs savininkas supyko. Atėjo, susisėmė savo buvusias bites ir išsinešė. Bet jam nepasisekė: bitės netrukus išskrido ir dingo be žinios.Bičiuliai turėjo kartkartėmis lankyti vieni kitus, ypač pavasarį bičių apžiūrėti. Apsilankiusįjį laikydavo dideliu svečiu, sodindavo už stalo garbingiausioje vietoje, vaišindavo. Taip pat atvežusįjį bičiulinį medų labai maloniai priimdavo, gerai pavaišindavo, pašerdavo jo arklį. Bajoro bičiulis valstietis bičiulinį medų atveždavo apsirengęs išeiginiais drabužiais. Jį vaišindavo, sodindavo už stalo kambaryje ir kalbindavo lietuviškai. Pavasarį atvykus bičiuliui apžiūrėti bičių, buvo atliekamos apeigos. Jei bitės gerai žiemodavo, pavasarį, sėjant pupas, šeimininkas su bičiuliu eidavo aplink gryčią. Šeimininkas eidavo pirma atžagarias, o svečias sekdavo paskui jį ir klausdavo: „Kas čia eina?” Šeimininkas atsakydavo: „Ponas dievas”. Svečias vėl klausdavo: „Ką jis neša?” Šeimininkas atsakydavo: „Geras dienas”. Tai yra prosenovinių bitininkų apeigų liekana, turinti laiduoti gerą bičių sėkmę.Bičiuliai nuo seno vieną kartą per metus, paprastai rugpjūčio viduryje, kopdavo bičių medų. Tai buvo didelė bitininkų šventė, vadinama bičiuolija, bičkopiu, medkopiu, medynomis, meduote. Tai . šventei iš anksto sukviesdavo bičiulius, gimines ir gerus kaimynus su šeimomis, tikėdami, kad nuo to bitės seksis. Paskirtą dieną svečiai rinkdavosi iš pat ryto. Prieš atkeldami avilius, visi kartu melsdavosi ir aukodavo aukas bičių dievaičiams Austėjai ir Bubilui, prašydami saugoti ir globoti bites. Vėliau, krikščionybės laikais, lietuviai meldėsi katalikų dievui, žegnojo avilius ir šlakstė juos švęstu vandeniu. Iškopę medų ir dalį jo palike aviliuose bitėms, visi vaišindavosi: šeimininkė iškepdavo pyrago ir paruošdavo nedideles vaišes. Valgydavo medų su koriais, sūrį, sviestą, gerdavo alų. Be to, šviežio medaus nunešdavo kaimynams, duodavo elgetoms, taip pat padalydavo po gabalėlį korio su medum vaikams, tikėdami, kad tada pavydas bitėms nekenksiąs. Apskritai bičkopis buvo susijęs su įvairiais prietarais, burtais, turinčiais užtikrinti bičių sėkmę. Po vaišių bičiuliai medų pasidalydavo pusiau. Jei su tuo žmogumi, iš kurio gavo spiečių, nenorėdavo bičiuliauti, atiduodavo jam pusę medaus ir pirmąjį spiečių. Tuomet bičiulystė buvo laikoma išardyta. Norint vėl ją grąžinti, gautą pirmąjį spiečių reikėdavo padovanoti grąžinusiajam arba parduoti už kokį menką daiktelį. Nuo tada to avilio medų jie kasmet dalydavosi pusiau.Medus ir vaškas. Maistui medus vartojamas tik retkarčiais – ligoniams ir brangiems svečiams. Jis tinka prie visokių valgių. Geriamas su virintu karštu pienu, arbata, juo paskaninama ir kava, duonos gira. Su medumi daromi pyrago, duonos, balto sūrio sumuštiniai. Taip pat jis valgomas ir su neraugintais agurkais. Su medumi kepami meduoliai, anksčiau, vestuvinis svočios pyragas – karvojus. Iš medaus gaminamas midus, krupnikas.Medus vartojamas ir kaip vaistai. Juo su sutrintu alaviju (alijošiumi) gydomas kosulys. Norint, kad skaudulys greičiau pratrūktų, reikia medumi patepti tabako lapą ir uždėti ant skaudulio. Žmonės, kurie sunkiai užmiega, medų su šiltu pienu geria vakare. Toks pat gėrimas tinka nuo vidurių užkietėjimo. Vienas arbatinis šaukštelis medaus su šalto vandens stikline didina skrandžio rūgštingumą. Bičių duona (pikis) išgydo skrandžio žaizdą arba opą. Gabalėlį pikio reikia ištirpinti viename litre spirito ir gerti po vieną arbatinį šaukštelį kartą per dieną prieš valgį. Vaikams ir seneliams medų būtinai reikia valgyti. Geriausias yra liepos mėnesio medus, suneštas iš liepžiedžių. Jis bespalvis ir kvepia liepų žiedais. Labai sveika jį vartoti nuo kosulio. Medaus kokybė priklauso ir nuo to, kokiuose induose jis laikomas. Senovėje medų supildavo į medinius indus. Jie turėdavo būti nauji, dar niekam nevartoti, kad nekvepėtų nei mėsa, nei riebalais, nei kitokiais produktais. Dabar medus pilamas į stiklinius ar glazūruotus molinius, emaliuotus metalinius indus.Vaškas buvo lydomas minkštame vandenyje. Suspausti koriai nugramzdinami į puodo dugną ir iš lėto kaitinami. Išsilydęs vaškas kyla į viršų. Jis nugriebiamas ir suslegiamas formose. Geresnės kokybės vaškas būna, kai jis perlydomas tris kartus. Po pirmojo išlydimo, kai vaškas iškyla į viršų, jis nugriebiamas ir dviem medinėmis mentelėmis minkomas. Paskui vėl sudedamas į puodą su švariu vandeniu ir kaitinamas. Išgriebę trečią kartą ir išminkę, vašką išlydo be vandens ir supila į formas, ar bet kokį indelį. Sustingusį galima išimti. Iš vaško liejamos žvakės. Jis tinka politūrai, vaistams gaminti. Skiepydami vaismedžius, dažydami margučius, kai kas jį taip pat naudoja. Iš vaško buvo daromi dirbtiniai koriai. Kad troboje nesivaidentų, senovėje statybininkai į pirmąją sienos vainiko sąsparą įdėdavo vaškinį kryželįDarbai bityne. Bitininko darbų pradžia — pavasaris, kovo pabaiga arba balandžio pradžia, nelygu kokie pavasario orai. Darbai tęsdavosi per vasarą iki rudens. Iš pradžių bitininkas pažiūrėdavo, ar bitės gyvos, ar turi motinėlę (jei kiaušinėlių ir perų nėra, tai nėra ir motinėlės), ar jų neužpuolė pelės, parazitai.Bitės išlekia apsižvalgyti, kai lauke oro temperatūra pakyla 10°C. Jei prie avilių dar daug sniego, išlėkusios bitės ant jo nutupia ir žūva, todėl bitininkas avilius užlakuoja, t. y. užkiša už lakos sietelį ar prisega prie jos marlės gabalėlį. Pirmoji bičių išlėkimo iš avilio diena vadinama apsilakstymu. Norint anksčiau bites išvilioti iš avilio, reikia nestipriai pastuksenti į avilio viršų. Bitės pradeda jaudintis ir lenda į lauką. Pirmą kartą išlėkusios bitės visada viduriuoja. Jei tai užsitęsia, vadinasi, bitės serga. Kartais tai būna nuo prarūgusio medaus. Jei pavasarį bitės neturi medaus, bitininkas joms duoda papildomai cukraus sirupo.Šilti aptaisai nuo avilio nuimami, kai visai atšyla, kai jau nėra šalnų. Avilio dugnas išvalomas šepečiu.Medunešio pradžia priklauso nuo žiemos ilgumo, nuo pavasario orų ir augmenijos aplink bityną, be to, ir nuo pačios bičių šeimos. Jeigu anksti pavasarį bitės avilyje smarkiai juda, tai šeima stipri, bus daug ir medaus. Kaip bitės juda, galima nustatyti prie lakos. Prieš medunešį į avilį įdedama papildomų korių, bitėms duodama maisto, ypač esant blogam orui, praplečiamas lizdas. Medunešis prasideda žydint pienėms, vyšnioms, vėliau — dobilams, liepoms. Didysis medunešis staiga prasideda ir staiga nutrūksta. Bitininkui reikia akylai stebėti ir laiku įdėti papildomų korių.Medus imamas, kai nustoja žydėti liepos. Korių akys turi būti užsiūtos. Kopinėja tik šeimos nariai (ir netriukšmauja). Po medaus ėmimo bitėms duodama cukraus sirupo. Kai būna giedros vasaros ir bitėms palankūs orai, medus imamas du kartus per vasarą.Kai geri orai, bitės prineša daug ir gero medaus, motinėlė išaugina gausią šeimą, o sykiu ir kitą motinėle. Tuomet jos ir išspiečia. Būna ankstyvasis bičių spietimas (geras) iki birželio 15 d. ir vėlyvasis (blogas) — liepos mėnesio pabaigoje. Spiečiančias bites sustabdo šlakstydami vandeniu, skambindami. Ketinimą spiesti prityrę bitininkai nustato iš garsų avilyje. Motinėlės gieda: viena — tu, tu, tu, tu, o kita—pypt, pypt, pypt. Skirtingi ir balsai. Tuo tarpu darbininkės ūžia ir kaip padūkusios daug laksto šen ir ten.Kai išspietusios bitės susimeta į inkilą ar kokį medį, bitininkas jas mediniu samčiu ar šaukštu susemia į spietinę ar į rėtį. Svarbu kukulą su motinėle nukrapštyti. Kai motinėlę susemia, visos kitos bitės pačios sulenda. Rėtis su spiečiumi padedamas pavėsyje ir uždengiamas švariu audeklu, tik paliekamas plyšelis likusioms bitėms sulėkti. Pavakare spiečius supilamas į avilį. Prieš suleidžiant spiečių, avilys švariai išvalomas, įdedami keturi rėmai su koriais. Kad bitės pamėgtų savo naują būstą, avilio dugną ištrindavo aviečių metūgiais arba išplaudavo mėtų arbata.Pastebėjęs, kad bitės ruošiasi spiesti, bitininkas organizuodavo prie avilių budėjimą, nes atsitikdavo taip, kad bitės išspiečia nežinoma kryptimi ir dingsta. Nuo seno gyva tradicija — išspietusi bičių šeima priklauso tam, kas ją sugavo.Bitininkas, norėdamas padidinti bičių šeimų skaičių, suranda gausioje šeimoje korį su auginama motinėle, išima iš ten šį rėmą su visais perais ir aplipusiomis darbininkėmis ir perkelia į kitą avilį. Kartu perkelia dar l – 2 rėmus su darbininkių perais ir aplipusiomis bitėmis. Naujai apgyvendintas avilys pastatomas į senojo vietą, o senoji šeima su aviliu perkeliama apie 5 m į šalį. Darbe esančios bitės parlėks į naująjį avilį. Taip šeima padalijama beveik pusiau.Žiemai bitėms paprastai paliekama 10—12 kg medaus. Stengiamasi palikti pavasarinio medaus, be to, įdedama cukraus sirupo. Rudenį, prieš pradedant šalti ar pašalus, avilių lizdas apklojamas senais lovų apklotais ir kitokiomis išdėvomis. Kiti pasiuva šieno pagalvėles. Landos (lakos) sumažinamos iki 3 cm, o jų aukštis turi būti toks, kad tik bitė galėtų landžioti. Taip galima apsaugoti avilius nuo pelių.Daugelio nuomone, bitininkystė yra pelninga. Tai ne pramogos dalykas. Geras bitininkas turėjo mažai laiko žemės ūkio darbams. Todėl geru bitininku valstietis tapdavo tik senatvėje, kai įpėdiniai jį pakeisdavo žemdirbystėje. Tik pamėgęs bitininkystę žmogus gali tapti geru bitininku. Tam reikia turėti ir sveikatos, ir netingėti prie bičių darbuotis. Bitėms reikia geros priežiūros. Be to, su jomis reikia elgtis kaip su žmogumi. Bitė ne nudvesia, ne nugaišta, bet miršta. Bičių šeimos stiprumas priklauso ir nuo gamtos sąlygų, ir nuo bitininko rūpestingumo bei sugebėjimo bitininkauti.Burtai ir prietarai.Su bitėmis buvo susiję daugybė tikėjimų ir burtų. Jos, kaip ir žmonės, galinčios kalbėti ar net giedoti, ypač giedančios per didžiąsias šventes. Bitės suprantančios žmonių kalbą, sugebančios atskirti blogus žmones ir jų bijančios, nuo jų prisiartinimo numirštančios. Tuo tarpu gerus žmones mylinčios. Bitės sugebančios išburti žmonėms ateitį. Jei bitės pradėdavo mirti maru, buvo laukiama ir žmonių maro. Sutūpus bitėms į sausą medį, tikėdavosi mirties, o nutūpus ant stogo, — gaisro. Prieš bitininko mirtį bitės būdavusios neramios. Išlėkus spiečiui, bitės siunčiančios pasiuntinį vietos ieškoti. Bitininkas bičių neužmiršdavo per svarbiausias kalendorines ir šeimos šventes. Kad vasarą bitės eitų į darbą, per kūčias nešdavo neturtingiems alaus. Tą vakarą bitininkai dalydavosi medumi, tikėdami, kad bitės prinešsiančios daugiau medaus. Kūčių vakare jie tris kartus kilstelėdavo avilius, kad bitės gerai spiečius leistų. Tikėdavo, kad kūčių vakarą bitės kalba, todėl eidavo jų klausytis. Iš oro spręsdavo, kaip seksis su bitėmis. Jei per kūčias sninga, vasarą būsią daug medaus, daug spiečių. Kalėdų dieną bites vaišindavo prosenoviniu tų švenčių valgiu — virtais kviečiais. Mirus bitininkui, apie tai pranešdavo bitėms. Vestuvėse, krikštynose šeimininkas, atėjęs prie avilio, kviesdavo į vaišes bites, sakydamas: „Bitelės, bitelės, prašom į vestuves”. Pranešdavo bitėms ir apie namus ištikusią nelaimę, kandus gyvatei, žmogus užkalbėdavo, „saldžiąja bitele, šviesiąja žvaigždele…”, prašydamas apmaldyti skausmą, neleisti liesti gyvulio ar žmogaus.Apibendrinimas.Senovės žmogų, nepažinusi gamtos dėsnių, stebino bičių darbštumas, jų gyvenimo organizuotumas, primenantis paties žmogaus gyvenimą, jų gimimo ir mirties paslaptingumas. Todėl bites pradėta labai gerbti, laikyti nepaprastomis, šventomis, dievo darbininkėmis ir pan. Taip pat medžius, kuriuose įsikurdavo bitės, pradėta laikyti šventais. Bitė vienintelė iš žmonių žinomų gyvių nenugaišta, o miršta kaip ir jis pats. Mirusią bitę senovės žmonės užkasdavo į žemę. Nepaprastai gerbdami bites, žmonės vengdavo jų akivaizdoje bartis, keiktis, ginčytis bei nedorai elgtis. Kai kur dar XX a. pradžioje buvo išlikęs paprotys prie bičių vyrams nusiimti kepures, kitaip tariant, atiduoti joms pagarbą. Tikėta, kad, nepagarbiai, kalbant apie bites, galinti ištikti nelaimė. Jau senų senovėje įvairūs kraštai turėjo bičių globėjus dievus. Antai Graikijoje bičių dievas buvo Panas, Priapas, romėnų — Melona, indų — Višnu, latvių — Ušina, lietuvių — Austėja ir Bubilas. Pasak J. Lasickio (XVI a.), Austėją žemaičiai garbino, bitėms leidžiant spiečius. Jos prašydavo sulaikyti tranus nuo avilių, kad daugiau bitelių į juos sueitų. Katalikų bažnyčia bičių globėjais paskyrė šv. Gertrūdą ir šv. Ambraziejų. Tautosakoje paprastai bitės siejamos su geromis dvasiomis, vėlėmis, esą jose įsikūnija mirusiųjų vėlės. Bitėms priskiriama daug totemistinių vaizdinių.Naudota literatūra:•P. Dundulienė „Pagonybė Lietuvoje“ 1989m.