Teisės teorijaTEISĖS SAMPRATATeisė suprantama įvairiai: kaip laisvės matas, kaip
Teisės normos – bendri teisiškai užfiksuoti norminiai valstybiniai teisėto elgesio kriterijai, nustatantys teisiškai leistiną ir teisiškai ginamą elgesį ir tokio elgesio ribas. Teisės norma tiesiogiai žmonių elgesio nenustato, o tik jį nukreipia.
Teisės socialinė paskirtis – būti patikimu reguliavimo mechanizmu, garantuojančiu socialinio elgesio dalyviams teisėtą erdvę visuomenės materialinių interesų sistemoje (?).
Teisės sampratoje turi būti 2 elementai:1)teisės norminis pobūdis; Teisės egzistavimas ir paskirtis – normuoti ir sutvarkyti visuomeninius santykius. Svarbiausias sutvarkymo dalykas – įtvirtinti teisiškai leistino elgesio ribas.2)paskirtis – tvarkyti visuomeninius santykius.
Teisės požymiai tokie:1)teisė – visuotinai privalomų normų sistema, pagrįsta visuomenės sluoksnių interesais, jų susitarimu ir kompromisais;
2)normos, iš kurių susidaro teisė, išdėstytos įstatymuose ir kituose valstybės pripažintuose šaltiniuose. Jos – žmonių laisvės matas. Valstybės pripažintuose šaltiniuose normos tampa objektyviomis. Joms suteikiama visuotino privalomumo savybė. Ji suponuoja būtinai atvejais užtikrinti normos veikimą valstybine prievarta;
Normų, sudarančių teisės sistemą, yra visuotinai privalomas visuomeninių santkyių dalyvių teisėto elgesio kriterijus.
Teisė nustato žmonių, jų grupių, socialinių junginių teisiškai leistino elgesio ribas. Be to, teisėje yra teisinių draudimų, paliepimų, bet vyrauja leidžiančios laisvai veikti normos.
3)teisė yra apspręsta visuomeniškos veiklos materialinių, socialinių, kultūrinių faktorių, gyventojų grupių, atskirų individų bendra valia; Privačių interesų suderinimo rezultatas, išreikštas įstatymu arba kitokiu valstybės pripažintu būdu, ir pasireiškia kaip žmonių elgesio ir veiklos reguliatorius.
4)teisė nėra tapati įstatymams, nes įstatymai – tik viena iš teisės išraiškos formų; Įstatymas, neatitinkantis teisės idėjų, principų ir asmenybės prioritetų, nustatyta tvarka pripažįstamas negaliojančiu ir teise būti negali.
Pripažinsu bendrąją valią teisės esme, jai suteikiama bendrojo socialinio reguliatoriaus kokybė, ir teisė tampa bendro sutarimo ir taiko pasiekimo priemone.
Taip suprantant valią teisėje, pašalinama teisės kaip prievartos ir individualios valios slopinimo įrankio samprata.Teisė, įforminta valia oficialiai paliudijama ir užtikrinama valstybės. Ta valia turi išorinės išraiškos formas: įstatymus, nutarimus etc. Pasireiškia tam tikru dalyviams priimtinu mastu.
Jurisprudencijoje ginčijamasi, kas yra svarbiausias teisės elementas: idėjos, normos, ar veiksmai (santykiai).
Prigimtinės ir psichologinės mokyklų atstovai mano, kad idėjos – pirminis teisės elementas, o normos – antrinis.Normos:1)teisės;2)moralinės;3)korporatyvinės;4)paprotinės.Gali būti ir mišrių normų: pvz., religinės – moralinių ir korporatyvinių derinys.
Šių mokyklų atstovai mano, kad normos gali tik tam tikru laipsniu atspindėti.
Norminės mokyklos atstovai prioritetu laiko teisinį paliepimą.
Sociologinės mokyklos atstovai svarbiausiu elementu laiko veiksmą arba santykius.
Tik integracinis aiškinimas leidžia apibūdinti teisinės normines savybes ir veiksmingą pobūdį:Teisė – reali visuomenės jėga, priešinga savivalei ir betvarkei. Valstybė užtikrina teisės veikimą visose stadijose.Integralinis teisės suvokimą – teisės santykių ir elgesio reguliavimas galimas tik ten, kur galima įrodyti teisinio proceso priemonėmis, kur yra teisių ir pareigų atlikimas ir atitinkamos sąlygos, yra tam tikros struktūros, sugebančios taikyti ir esant reikalui priversti vykdyti.
Teisė savo esme išreiškia reguliuojamų santykių dalyvių suderintą valią, asmenybės prioritetus ir vertybes, ir dėl to yra individų ir jų grupių laisvės ir atsakomybės matas, įvairių interesų ir poreikių civilizuoto patenkinimo priemonė. (teisės esmė)
Teisės apibrėžimas pagal dėstytoją:Teisė – tai susiformavusių tautoje, išreikštų įstatymuose ir kituose valstybės pripažintuose šaltiniuose visuotinai privalomų teisėtų leistinų ir draudžiamų teisėto elgesio taisyklių (normų) sistema.
Valstybė nekuria teisės, o tik užtikrina jos veikimą.
Reikia skirti SUBJEKTINĘ IR OBJEKTYVIĄJĄ TEISĘ.
Teisė – ne vien teisės normos, kurios yra įstatymuose ir kituose teisės šaltiniuose, bet ir fizinių bei juridinių asmenų subjektinės teisės (teisinė galia).Subjektinės teisės šaltinis – objektyvioji teisė.Nusistovėjusios gyvenime ir įsisamonintos taisyklės teisės normų forma suobjektyvinamos įstatymuose, kituose teisės šaltiniuose ir tampa nepriklausomomis.
Visuomeninių santykių dalyviams priklausančios teisės priklauso tik jiems, bet jos ir valstybės valios išraiška įstatymuose, galimo elgesio matas, pripažintas ir ginamas valstybės.
Objektyvioji teisė:1)tai visuma teisės subjektų teisių;2)tų subjektų galimo elgesio (laisvės) mastas, leidžiantis veikti savo interesais;3)tokios teisės ir laisvės, kurias valstybė oficialiai pripažįsta, saugo ir gina.
Teisės skirstymo į objektyviąją ir subjektinę reikalauja gyvenimas, nes reikia žinoti, ar apie teisę kalbama teisės normų, ar santykių dalyvių teisių prasme.Skirtumai tarp šių teisių turi praktinę ir pažintinę reikšmę.Objektyvioji teisė tik santykinai nepriklausoma nuo žmonių, nes žmonės dalyvauja kuriant šią teisę.Subjektinė teisė priklauso tik nuo to, kas ją kuria, bet ja galima naudotis tik taip, kad nepadaryti žalos visuomenei ir valstybei.
Bet tarp šių teisių – glaudus ryšys, organinė priklausomybė. Galima kalbėti apie vieningos teisės dvi puses. Sukuriamos bendros teisinės normos, ir jų pagrindu kyla teisiniai santykiai. Tai yra teisės normos reikalavimas suindivualinimas pagal faktinę situaciją santykių šalių teisių ir pareigų forma.Tik atrodo, kad teisiniai santykiai visiškai priklauso nuo įstatymų leidėjų, o ne nuo faktorių sistemos. Normos lieka popieriuje, jeigu teisė neįkūnijama teisės subjektų teisėse ir pareigose.Be subjektinės teisės nėra bendrų teisės normų realizavimo.
Tiriant teisinę tikrovę, negalima apsiriboti teisės normų analize. Būtina tirti visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas.Subjektinių teisių turinys – asmens teisės ir laisvės, įrašytos Konstitucijoje.
Objektyvioji teisė – teisės normų sistema, subjektinė teisė – subjektų teisinė galia.Terminai objektyvioji ir subjektinė turimi galvoje ne filosofine prasme.
Suteiktų teisių apsprendžiamas gamybinių teisių sistemoje ir priklauso nuo įstatymų;Pasinaudoti galima visomis gyvenimo sąlygomis (?)Suteiktomis teisėmis galima naudotis ne neribotai, o nedarant žalos.
Subjektinė teisė svarbi tuo, kad užtikrina asmens lasivę, galimybę veikti savo interesais, reikšti iniciatyvą.
Subjektinė teisė neišvengiamai susijusi su teisinėmis pareigomis.
Jeigu teisė netiesiogiai yra visiems vienodas elgesys, tai galima kalbėti dialektinę vienybę objektyvios ir subjektinės teisės.
Dialektika pasireiškia jų santykiavimo pobūdyje, kuris priklauso nuo teisėkūros (teisėdaros).
Ten, kur svarbiausia teismų praktika, subjektinė teisė šiek tiek pirmauja (Anglijoje, JAV, Kanadoje).
Ten, kur valstybė aktyviai kuria įstatymus, objektyvioji teisė pirmesnė už subjektinę.Vyrauja racionalus, tikslingas teisės kūrimas (Vakarų šalyse, iš dalies Lietuvoje).
Šiuo metu pirmauja objektyvioji teisė.
Subjektinės teisės modifikacijas reikia tirti nuo teisnumo, taip pat teisinių santykių dalyvių teisinę galią ir jų pretenzijas, kai prievolė nevykdoma, ir turintis teisę asmuo kreipiasi į teismą.
Visuotinas teises atitinka ir visuotinas pareigas. Pažeidus tokias teises ir nevykdant pareigų, gali atsirasti teisiniai santykiai.
Anot kai kurių autorių, pagrindinės visuotinės piliečių teisės ir pareigos – teisnumas.
Kilus ginčui dėl teisių, jas pažeidus, neišvengiamai atsiras teisiniai santykiai ir pažeista teisė pavirsta subjekto teisine galia, o kitam dalyviui atsiranda pareigos.
Piliečių pagrindinių teisių ir laisvių esmės ir vaidmens klausimas – ne vien teisinė, bet ir politinė problema.
Subjektų teisių reikšmė – ne vien ta, kad be jų negali būti galiojančių įstatymų leidybos. Jos parodo šalies teisės sistemos demokratizmą ir progresyvumą, todėl teisė nagrinėtina ir kaip teisės normose įtvirtinas subjektines teises ir su jomis susietas pareigas. Tik tai ištyrus galima kalbėti apie teisingumą ir teisėtumą, šalies teisinę tikrovę.
Subjektinė teisė negali būti traktuojama kaip antraeilė. Jos vertė – užtikrinta nuosavybės teisė, laisvas verslas ir t.t.
MORALĖS IR TEISĖS SAVITARPIO PRIKLAUSOMYBĖSocialinės normos – labai įvairios. Žmonių socialinės teisės reguliuojamos pozityvinės teisės, moralės, paprotinėmis ir korporatyvinėmis normomis. Visais atvejais, išskyrus pozityvinės teisės ir dalinia korporatyvinės, normos neatskiriamos nuo teisinės veiklos.
Pagal turinį normos:ekonominės, kultūrinės, estetinės ir t.t.
Pagal reguliavimo ypatybes socialinės normos:1)teisės normos;2)moralės;3)korporatyvinės;4)paprotinės.
Socialinės normos sudaro vienovę. Jos visapusiškai veikia visuomeninį gyvenimą, bet organinės sistemos nesudaro.
Svarbu išskirti institucines teisės normas iš neteisinių.
Teisė ir moralė kartu veikia visuomenę. Bet teisė ir moralė – savarankiški, skirtingos prigimties. Moralė – dvasinio gyvenimo dalis. Moralės normos formuojasi moralinių pažiūrų įsitvirtinimo ir raidos procese, išreiškia pažiūras.
Būdamos neatskiriamos nuo žmonių elgesio, jos įtakoja tą elgesį. Moralės normoms nereikia formalaus įtvirtinimo. Jos veikia per visuomenės nuomonės poveikį.
Moralė gali būti bendražmogiškoji, viešpataujančioji ir pasenusi-reakcinė.
Teisėkūros ir teisės taikymo procese į teisės sferą prasiskverbia moraliniai poreikiai, moralės sąlygojami reikalavimai.
Teisė – irgi institucinis socialinis reguliatorius. Užtikrina įvairius visuomeninius santykius, bet tai objektyvus reguliatorius.
Kai kurios teisės normos gali būti ir indiferentiškos, neatitikti, o kartais ir prieštarauti moralei – atskirais atvejais, kai moralė išreiškia prigimtinių žmogaus teisių reikalavimus.
Bet teisė ir moralė egzistuoja savarankiškai.
Tam tikru laikotarpiu vyravo moralės normos, po to – rašytinė teisė.
Daugumos teisės draudžiamųjų normų šaltinis – moralės normos. Bet gali būti atgyvenusių, reakcinių normų ir papročių, o teisėje turi būti išreikšti bendražmogiški pradai.
Rašytinės teisės normos ir jų taikymas negali būti tiesiogiai priklausomi nuo moralės kriterijų, nors teismas turi atsižvelgti į moralės normas.
Jeigu teisė pažeista, poelgis amoralus, o moralė gali nukentėti, bet teisė pažeista nebus.
TEISĖS FUNKCIJOS
Tai teisės poveikio visuomeniniams santykiams pagrindinės kryptys. Jos apspręstos teisės esmės, jo socialinės paskirties visuomenės gyvenime.
Funkcijos išreiškia pagrindinius teisės bruožus. Jų paskirtis įgyvendinti teisės uždavinius. Svarbiausias funkcijų bruožas – dinamiškumas, veikimas ir pastovumas.
Teisės funkcijos gali būti klasifikuojamos į a)išorines: socialines, politines, ekonomines, auklėjamasias ir b)vidines: ir teisės poveikio būdus (reguliatyvinė ir apsauginė funkcijos).
Šios funkcijos būdingos teisės prigimčiai. liudija apie teisės kaip socialinio instituto neišvengiamumą visuomenėje.
Reguliatyvinės funkcijos ypatybė – nustato pozityvines elgesio taisykles socialinių ryšių tarpusavio koordinacijoje.
Išsiskiria reguliatavinė statinė ir dinaminė atšakos.
Reguliatyvinė statinė veikia visuomenės santykius, įtvirtindama juos teisės insitutuose. Čia ir yra viena iš teisinio reguliavimo paskirčių. Sureguliuoja tuos santykius, kurie sudaro normalaus egzistavimo pagrindus.Lemiamą reikšmę įgyvendinant statinę funkciją – nuosavybė teisės, piliečių teisių ir laisvių institutai.
Reguliatyvinė dinaminė funkcijas pasireiškia visuomenės poveikiu visuomeniniams santykiams. Pasireiškia civilinės, administracinės, darbo teisės institutuose.
Būdingiausi reguliatyvinės teisės funkcijos realizavimo būdai:1)teisės normomis nustatomis piliečių teisnumas ir veiksnumas, jų teisinio statuso įtvirtinimas ir keitimas;2)valstybinių įstaigų kompetencijos ir pareigūnų įgaliojimų nustatymas;3)juridinių asmenų statuso nustatymas;4)teisinių faktų, susijusių su teisinių santykių atsiradimu, pasikeitimu ir pasibaigimu nustatymas, konkretaus teisinio ryšio tarp teisės subjektų nustatymas;5)teisinio reguliavimo optimalaus tipo nustatymas, pritaikant konkretiems visuomeniniams santykiams.
Reguliatyvinė funkcija – apspręsta socialine paskirtimi teisino poveikio kryptis, pasireiškianti teisinių taisyklių nustatymu…
Tikslas – įtvirtinti ir įtakoti interesus, skatinti visuomenės santykių raidą.
3)Apsauginė teisės funkcija – sąlygota socialinės paskrities teisinio poveikio kryptis, skirta apsaugoti bendros reikšmės teisinio poveikio kryptis.Saugo ekonominius, politinius, asmeninius santykius, pašalina neigiamus santykius.
Apsauginė funkcija charakterizuoja teisę, darančią ypatingą poveikį žmonių elgesiui. Informuoja subjektus, kokios socialinės vertybės yra saugomos valstybės priemonėmis, parodo teisės humaniškus pradus.
1)Statinė, 2)reguliatyvinė ir 3)apsauginė funkcijos.
Teisės vertingumas – tas, kad ji priemonė, patenkinanti socialiai teisingus ir progresyvus poreikius ir interesus.
Teisė – instrumentinė vertybė. Jo dėka veikla – organizuota, pastovi, kontroliuojama. Teisė santykiuose užtikrina darną ir tvarką, paverčia civilizuotais.
Be teisės negalim suderinti gamybos ir paskirstymo.
Teisė skatina individus ir visuomenę vystyti naudingus santykius.
Teisė nesuniveliuoja privatinių interesų, o tik suderina su bendrais interesais.
Teisė išreiškia ir nustato asmens laisvės visuomenėje mastą, laisvės ribas, o ne bendrai asmens laisvę.
Teisė realizuoja socialinį aktyvumą kartu su atsakomybę, pašalina savivalę.
Teisė ir laisvė yra neatskiriamos.
Teisė – laisvės forma realiuose santykiuose.
Teisė išreiškia tiesos kriterijus, įtvirtina piliečių lygybę prieš įstatymus.
Teisė – normomis įtvirtintas teisingumas.
Teisė paremta humaniškais pradais. Pasireiškia tuo, kad tai veiksminga socialinės apsaugos priemonės.
Teisė – progreso faktorius, atsinaujinimo šaltinis, ekologinių problemų sprendimo įrankis, padeda siekti socialinės taikos.
Teisės teorija, 10 14
1.Teisės principai.2.Teisės funkcijos.3.Teisinis reguliavimas (nebuvo laiko, neišdėstyta).
Teisės principai – tai vadovaujančios teisinės idėjos, vertybinės orientacijos, kurios rodo, kaip teisės normose turi būti išreikšta pagarba žmogaus teisėms, kaip turi būti organizuojama tų teisių apsauga.
Teisės principas – tai pradinė visą teisės sistemą ir teisinį reguliavimą nukreipianti, tvarkanti, organizuojanti idėja.Teisės principai išreiškia pačią teisės esmę ir ją įvairiais aspektais konkretizuoja.
Teisės principai – ne tik idėjos. Teisė turi būti suprantama kaip procesas.
Teisė yra procesas: teisinės idėjos – teisės normos – teisiniai santykiaiTai ontologiniai teisės lygmenys.
Teisės vystymosi procesas – uždaras ratas (judėjimas abiem kryptimis ontologiniais teisės lygmenimis).
Principai gali egzistuoti ne tik idėjos, bet ir teisės normos pavidalu.
Teisės principai lietuvių teisinėje literatūroje nebuvo aiškiai skiriami nuo kitų principų. Principais buvo laikoma demokratiškumas, humaniškumas, teisių ir pareigų vienovė etc.
Šioje krūvoje teisiniai principai sumaišyti su neteisiniais. Pvz., humaniškumas yra ideologinis principas.
Teisės principais laikytini tik tie principai, kurie išplaukia iš teisės kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovės (iš pačios teisės esmės).
Teisės principai – tai grynoji teisės esmė.
Principų paskirtis – orientuoti socialinį procesą, kad teisė gintų žmogaus teises ir laisves.
Teisinė idėja dažniausiai formuojasi kaip teisės principas, kuris vėliau sąlygoja teisinių idėjų ir teisinių santykių pobūdį.
Asmens neliečiamybės principas iš pradžių pasirodė kaip teisinė idėja. Kadangi ji buvo svarbi, jos apibendrintas pobūdis rodė, kad tai – teisės principas. Vėliau šis principas virto teisės normą (priimti įstatymai). Įstatymų pagrindu formavosi konkretūrs žmonių santykiai, realizuojantys šį principą žmogaus elgesio lygmeniu.
Vieni teisės principai tiesiogiai įtvirtinti teisės normose. Tada jie tampa principais-normomis.
Teisės principai-normos ir teisės principai, išvedami iš teisės normų, sudaro dvi pagrindines teisinių principų rūšis.
Principai-normos paprastai sąlygoti paties teisinio reguliavimo objekto. Konstitucinėje teisėje tai, pvz., valdžių padalijimas. Jis įtvirtinamas todėl, kad tauta galėtų kontroliuoti savo valdžią. (Konstitucija – tautos valios išraiška.)
Mūsų Konst.5 str.: valdžią įgyvendina Seimas, Prezidentas, Vyriausybė ir Teismas.
Principai, išvedami iš teisės normų, paprastai yra sąlygoti teisinio reguliavimo metodo. Jie išreiškia bendrą reikalavimą. Pvz.:
1)viskas, kas neuždrausta, leidžiama (įstatymų reikia tik tokių ir tiek, kad realizuoti Konstitucijos nuostatas;taikoma piliečiams);2)viskas, kas tiesiai neleista įstatymo, uždrausta (taikoma valstybės pareigūnams, nors pareigūno apibrėžimas gali būti platesnis [pagal korporatyvinę teisę, sociotarinę sampratą]);3)tebūnie išklausyta ir antroji pusė;4)niekas negali būti teisėju savo paties byloje;etc.Išvardinti principai turi didelę reikšmę taikant įstatymus, o ypač kuriant precedentinę teisę. Galima vadovautis principais.
Civilizuotose šalyse deklaruojama ne įstatymo, o teisės viršenybė. Tai eliminuoja sankcionuoto pavojaus visuomenei galimybę.
Principus galima suskirstyti pagal apimtį į:a)bendruosius;b)šakinius bei institutų.
a)bendrieji teisės principai – tai principai, galiojantys visose teisės šakose. Pvz., kiekvienas ir visi bendrai turi laikytis įstatymų; valstybė taip pat privalo laikytis įstatymų; įstatymas yra tai, ką nustato tauta; naudodamasis savo teisėmis privalai nepažeisti kito teisių; visų lygybė prieš įstatymus; teisėtumo principas (reikalavimas, kad visi teisės subjektai [valstybės institucijos, pareigūnai, visuomeninės organizacijos, piliečiai] savo veikloje tiksliai ir besąlygiškai vykdytų teisės normų reikalavimus).Teisėtumo principui būdinga: 1)teisėtumo vieningumas; Tai reiškia, kad teisiniai paliepimai turi būti vienodai taikomi ir vykdomi visoje šalies teritorijoje. Negali būti, kad miestas turėtų savo teisėtumą. 2)įstatymas turi būti taikomas visuotinai; Tai yra, visų teisės subjektų atžvilgiu. Visiems įstatymas yra tas pats. 3)įstatymo viršenybė (ne virš teisės, o tai, kad įstatymas turi aukščiausią galią kitų juridinių teisės aktų atžvilgiu).
Teisėtumas svarbus dar ir todėl, kad teisėtumas – teisinės demokratijos pagrindas ir pačios valdžios realybės garantas. Įstatymų leidžiamosios valdžios realybė užtikrinama per vykdomąją valdžią, įstatymų vykdymą. Antraip valdžia virsta diskusijų klubu.
“Valstybė yra demokratiška tik iki tol, kol jose laimokasi įstatymų.