Don Kichotas

DonKichotas

Kvestimas, pozityvistas, konstruktyvus, demokratas
Apibendrinantys bruožai
Tai nepavargstantis naujų įdėjų generatorius, nuolat ieškantis naujovių, parodantis senų metodų ydas, paaiškinantis, kaip jas pakeisti. Jis mąsto abstrakčiai, linkęs tirti paslėptą objektų esmę. Gana įžvalgus, bet nemoka savo minčių aiškiai išdėstyti kitiems – jo idėjos atrodo šiek tiek “miglotos”. Don Kichotas lyg rentgenu permato kiekvieno objekto potencines galimybes ir jėgą, bet įrodyti ar parodyti kitiems negali.
Šio tipo žmonės stengiasi sukaupti daug ir įvairios informacijos: daug ir sistemingai skaito, lanko paskaitas. Be problemų jam neįdomu. Mėgsta kuo suunkesnes užduotis. Moka aktyviai ginti savo interesus. Grasinimai ir gąsdinimai mobilizuoja jėgas. Renka informaciją apie žmones. Jaučiasi atsakingi už visas gyvas būtybes ir jei jai gresia pavojus – Don Kichotas tampa labai agresyvus. Jis gina visa kas gyva.
Nepastebi žmonių išvaizdos, jų aprangos. Kovotojas už teisybę, nekenčia melo.
Santykiai su žmonėmis
Dievina draugiją. Elgiasi laisvai, nevaržomai. Pradeda pokalbius ir visuose dalyvauja. Diskusijose emocionalus, jos nenuobodžios. Lengvai atpažįsta kito žmogaus sugebėjimus iš šio kalbos, elgesio, įpročių. Vengia paviršutiniškų, pilkų žmonių. Į bendravimą žiūri kaip į darbą, beendravimas su jais – naudingai praleistas laikas. Jį traukia nemokančios išreikšti save asmenybės, ir jis su malonumu padės gabiam žmogui parodyti kaip tai padaryti. Prisiriša prie tų, su kuriais sieja bendra veikla. Mėgsta užsiimti tuo kas įdomu, nesvarbu ar tai naudinga. Pa

abrėžia savo demokratiškumą, stengiasi būti objektyvus ir teisingas.
Gali būti geras organizatorius – suorganizuoti ką nors iš nieko. Bet viską iki detalių jam padaryti sunku. Jei nori, kad tai padarytų, reikia sakyti, kad tai svarbu žmonėms ar pan. Žino, ko žmonėms reikia, bet laukia, kad šie patys tai pasakytų. Tada padeda. Žmogus – viena svarbiausių jo tyrinėjimų sričių, užklaustas apie žmogų , papasakos viską, ką žinojo. Todėl dažnai vadinamas skundiku.
Apie jausmus nekalba. Nesupranta, kiek galima priartėti prie žmogaus. Nebijo eiti prieš nusistovėjusias nuomones. Todėl ir artimiesiems nepriekaištauja, nes tuo lyg kištusi į jų jausmus. Mėgsta prisiimti atsakomybę, bet nepripažįsta jokių pareigų, net draugams. Jis myli visus, kas myli jį. Jis įsitikinęs, kad visi žmonės geri, visi rūpinasi vienas kitu. Nemėgsta būti pavyzdžiu kitiems, su geeru – jis geras, su piktu – piktas. Kai Don Kichoto nuotaika gera – jis stiprus, aktyvus, pasaulis jam atrodo nuostabus , ir atvirkščiai. Spaudžiamas gali tapti agresyvus. Jam būtina turėti darbą ir mylimą žmogų, kitaip jis puola į depresiją, iš kurios nemato išeities. Draugiškumo demonstravimas, sveikas jumoras, komfortas, teigiamos emocijos jį įkvepia kūrybai.
Darbas
Don Kichoto darbą būtina pastebėti ir įvertinti. Nepakenčia griežtos darbo reglamentacijos. Jei kuo susidomi, gilinasi iš esmės, nori apie tai sužinoti daugiau. Tai tyrinėtojas, visada turintis naujų idėjų ir projektų. Gali dideliame in
nformacijos sraute rasti netikėtą problemos sprendimą ten, kur nematė kiti. Išsiblaškęs, nuolat pameta smulkius darbus. Kartais būna paskendęs mintyse, net nemato aplinkinių. Jei pamato, kad tas dalykas neturi perspektyvos, meta jį ir imasi naujos veiklos. Būtina, kad veikla būtų reguliuojama iš šalies. Dirba daug, neapskaičiuodamas savo galimybių, tad pervargsta. Nežino kada sustoti. Geriausiai dirba savarankiškai, laisvu grafiku, patinka dinamiškas, reikalaujantis daug judėti, keliauti darbas.
Apranga, tvarka
Domisi globalinėmis problemomis, todėl buičiai neskiria dėmesio, ten – chaosas, ir tame chaose pats mažai orientuojasi. Daiktai mažai domina. Pats nemėgsta palaikyti tvarkos, rūpintis savo išvaizda. Gali vaikščioti tais pačiais drabužiais ir išgyvena dėl nepakankamai geros savo išvaizdos, bet visada sugalvoja pasiteisinimą. Sunkiai palaiko tvarką ir darbo vietoje. Kasdienių poreikių ir buities klausimais nuolaidus.
Laikas
Stengiasi būti punktualus, bet paprastai taip nesigauna. Vertina savo ir kitų laiką, nemėgsta jo leisti tuščiai – jei draugijoje jam neįdomu, tai išeina savais reikalais.
Negalima reikalauti
Praktiškumo, taip pat ir idėjų srityje, punktualumo, pareigingumo, darbų nuoseklumo ir užbaigtumo, nuolatinės tvarkos buityje ir darbe, kokybiško rutininio darbo.
Kodėl Servantesas taip išjuokė riterių romanus?
Todėl, kad XVI a. riterių romanų skaitymo mada Ispanijoje buvo virtusi liga. Tie romanai ir nebuvo jau tikri riterių romanai, nes riterių epocha buvo praėjusi. Išnykęs žanras XV a. pab. keistu būdu buvo atgimęs ir apsvaiginęs žm
mones. Žmonės skaitė, kamavosi, o patys romanai buvo menkiausios kūrybinės vertės. Ispanų valdžia anksčiau buvo uždraudusi tuos romanus gabenti į kolonijas, bet romanai dar gyvavo. Tik Servantesas su savo parodija sudavė didelį smūgį tai fantastinei literatūrai. Nuo šiol visokie burtininkai, nykštukai, milžinai, slibinai ir avantiūros išnyko iš literatūros. Jie pasiliko tik pasakose. Meno kūriniuose vis labiau imta pasigesti gyvenimo tiesos ir psichologijos.
Visuotinės idėjos: idealizmas ir materializmas. – Nors Servantesas labai išjuokė Don Kichotą kaip neprotingą romanų skaitytoją, vis dėlto jam suteikė nemaža simpatingų idealisto bruožų. Rašytojas jų davė iš savo paties gyvenimo. Juk jis idealistas, svajoja apie karžygio garbę, o susilaukia vienarankystės ir nelaisvės. Jis geriausias to meto ispanų rašytojas, o vargsta skurde. Taigi, pats autorius yra Liūdnojo Veido riterio įvaizdis, kurio idealistinės pastangos sudūžta į skurdžią tikrovę. Juo toliau Servantesas pasakoja apie savo didvyrį, tuo Don Kichotas randa daugiau simpatijos jo ir skaitytojo širdyje. O tai todėl, kad autorius, išjuokdamas savo herojų, pamilsta jį kaip tėvas savo kūdikį, ir ima atverti vis naujas ir naujas jo sielos kerteles. Tose kertelėse pamatai daug kilnių siekių, gilios išminties, žmoniškumo; pamatai dvasią tokio žmogaus, kurį vadiname idealistu.
Don Kichoto tikslas – ginti nuskriaustuosius, saugoti teisingumą. Ir jis negali tylomis sėdėti; jis aktyvus, turi eiti ir daryti pa
asaulį gražesnį. Kada jam nepavyksta, jo veidas nesiniaukia; jis pilnas optimizmo, kad Dievas jo neapleis, kad dorybė turi laimėti. „Nenusimink, drauge, – ramina sumuštasis Don Kichotas sveiką Sanso Pansą, – Dievas mūsų neapleis. Jis maitina vabzdžius, kirminus ir visokius gyvius ore ir vandenyje, maitins Jis ir mus, kas Jo garbei gyvename ir veikiame”.
Don Kichotas žino, kad doras žmogus visada daug kenčia. Visi didieji idealistai, žmonijos pažangos kūrėjai daug kentėjo, buvo persekiojami. Todėl juo riteris labiau persekiojamas, juo jis geriau žino einąs dorybės keliu.
Gali idealistą sodinti į kalėjimą, žudyti, jis savo idealo neišsižadės. Kai Don Kichotas susikovė su Baltojo Mėnulio riteriu ir buvo nugalėtas, jis turėjo pagarbinti savo priešo damą. Bet Don Kichotas ir dabar neatsižada: „Nudurk mane, riteri, – suvaitoja parblokštas Don Kichotas, – atimk mano gyvybę, nes tu man išplėšei garbę”. Bet pasakyti, kad jo Dulsinėja (idealas) nėra gražiausioji moteris, jis negali. Ir šitokio pasiaukojimo akivaizdoje mes gailimės Liūdnojo Veido riterio.
Bet Don Kichoto idealizmas padaro blogo ir jam pačiam ir kitiems (piemens nuotykis, istorija su kaliniais). Tai dėl to, kad jis gyvena įsivaizduotais idealais, nesutinkančiais su realybe.
Tikrasis gyvenimas jam atrodo tas, kuris yra jo sieloje, jo vaizduotėje. Tuos duomenis, kurių joje nėra, jis laiko burtininkų padarais. Tas Don Kichoto idealizmas tiko romantikams, kurie norėjo, kad prie jų išsvajotų troškimų laikytųsi gyvenimas. Kaip ir romantikai, Liūdnojo Veido riteris neturi gyvenimo patirties. Net daugiau – jis nieko nenori žinoti apie pilkąjį gyvenimą. Jis nedaro su juo jokių kompromisų. Gyvenimą nori pakelti ligi savo idealų, o ne pats į jį nusileisti. Don Kichotas vienas idėjos, poezijos atstovas prieš pilką minią, prieš gyvenimą, prieš prozą.
Ir meilės dalykuose Don Kichotas lieka idealizmo ir poezijos atstovas. Jis idealios, padorios, platoniškos meilės šalininkas. Jis lyg protestuoja prieš patvirkusias renesanso žmones, kurie meilę skandina žemose aistrose, nors mokėjo gražiai kalbėti apie Platoną ir jo meilės sąvoką. „Aš nesu vienas tų sugadintų, ydingų meilužių. Aš myliu platoniškai ir skaisčiai”,- sako Don Kichotas. Meilė jį skatina geriems darbams, o ne žemina. Jis mylimą moterį idealizuoja, norėtų, kad ji būtų aukštos kilmės. Bet dorybė vertesnė už kilmę. „Gražios ir doros moters nuopelnai daro didelius stebuklus”.
Idealistas – laisvas Dievo paukštis. Todėl Don Kichotas tol laimingas, kol jis bastosi po pasaulį. Kai apsigyvena kunigaikščio dvare, kai dalis svajonių patenkinta, riteris pradeda nerimti. Pasijunta vėl laimingas, kai, atsisveikinęs su dvaru, išjoja į laukus.
Laisvę mėgsta idealistai, bet laisvės idėjos ir renesansui charakteringos. Vis dėlto Don Kichoto idealizmas, gailestingumas yra kontrastas renesanso epochai, kurioje pasireiškė tiek daug egoizmo, negailestingumo.
Nors ir sukarikatūrintas, bet vienu atžvilgiu artimesnis renesanso dvasiai yra Sanso. Tai realaus gyvenimo žmogus, smagumų mylėtojas, materialistas, egoistas. Dvasios gyvenimas Sansui svetimas. Ginklanešys apskritas, riebus, kaip tie, kurie mėgsta mažai galvoti, bet daug valgyti. Kai ponas kaunasi, ginklanešys ieško pas nugalėtuosius ko nors užkąsti ir atsigerti. Tas kūno, ne dvasios, žmogus ypač vengia fizinio skausmo. Jo šalindamasis, net kėsinosi prieš savo poną. Sanso neblogos nuomonės apie save, bet apie kitus nelabai: štai jis į karalius tinkąs, o jo žmona į karalienes netinkanti. Sanso didžiausia svajonė – gauti valdyti salą, kurią Don Kichotas pažadėjo. Tada išsipildytų didžiausia jo svajonė – miegoti, valgyti, nieko neveikti. Tik tas viliojąs pažadas sugundė nelankstų Sanso į kelionę.
Bet sala yra idealisto riterio prasimanymas. Tuo prasimanymu idealistas sužavi, sugundo materialistą. Iš pradžių Sanso niurna, keikia nuotykius, bet juo ilgiau jis gyvena su idealistu, tuo materialistas idealistą labiau pamilsta. Jis pradeda girti pono kilnią širdį. Pono nurodymų besiklausydamas, Sanso – gubernatorius tikrai parodo išminties, teisingumo. Ginklanešys, tapęs gubernatoriumi, pamato, kad kiekvienas turi užimti tokią vietą, kokiai jis tinka, nes nėra darbo, kuris būtų garbingesnis už kitą. Palikdamas salą, materialistas – idealistas nepasiima nieko. Nuogas, sako, atėjau, nuogas išeinu. Tik prašo sau sūrio gabalo, o asilui avižų saujos. Ar būtų Sanso Pansa taip galvojęs, jei anksčiau nebūtų bendravęs su idealistu? Kai Sanso nebenori jokios salos valdyti, net ir tada jis nebesiskiria nuo Don Kichoto. Realistas pamilo Liūdnojo Veido riterį. Jį mirštantį ginklanešys guodžia, sakydamas, kad netrukus juodu vėl keliausią nuotykių ieškoti, ir jokių sąlygų jau nereikalauja. Ne Don Kichotą patraukė gyvenimo pilkuma, bet Don Kichotas patraukė žemės egoizmą į idealo aukštybes.
Idealistas ir materialistas – du tipai, kurie pasiliks amžini. Stipriau ar silpniau pasireiškusį idealistą ir materialistą sutinkame visur. Don Kichotas su Sanso Pansa tol domins žmoniją, kol žmogaus gyvenime kovos idealieji ir žemės gyvenimo polinkiai, vadinasi, visados.
Charakteriai. – Servantesas į Don Kichoto ir Sanso Pansos tipus įdėjo ne tik nemirštamą turinį, bet mokėjo juos vaizdingai, gyvai apibūdinti, psichologiškai juos pagrįsti. Štai autorius vaizduoja savo didvyrius vieną su žirgu, kitą su asilu, kurie taip pat yra individualūs, kaip ir jų ponai. Štai Rozinantas yra sulysęs, suvargęs kuinas, bet, žiūrėk, vieną dieną jis pakels galvą, pasipurtys, nusižvengs ir padarys kokią avantiūrą. Vieną dieną jis net šuoliais pasileidžia. Rozinantas susidraugauja su asilu, su tuo mylimu Sanso pilkiu, kuris smulkiai žengia šalia kuino. Net gražu žiūrėti, kaip Rozinantas savo ilgą kaklą nori padėti ant vargšo pilkio nugaros.
Bet štai tų gyvulėlių ponai, apie kuriuos pinasi visas romanas. Don Kichotas aukštai užsėdęs; Sanso Pansa, kaip tikras gubernatorius, apsižergęs savo pilkį. Riteris ilgas, liesas, pageltęs, kaulai iššokę; Sanso visas apskritutis, riebus, raudonas, sveikata žydįs. Don Kichotas žvalgosi į tolį, ar nepamatys progos pasiaukojimui parodyti; Sanso glosto maišą su valgiais ir vynu. Pamatei juos iš tolo ir jau supranti, kad čia joja idealistas ir materialistas.
Bet kodėl autorius atidavė juos pajuokai?
Tai – Don Kichoto manija gyventi riterių romanų gyvenimu. Šiaip jis sveiko proto žmogus, bet kada tik pradeda kalbėti apie riterius, jis negali laikyti pusiausvyros. Jis įsikalė į galvą klajojančio riterio idėją ir negali jos atsikratyti. Ta įsikalta idėja pasireiškia dvejopai: kaip didybės ir persekiojimo manijos. Don Kichotas nori parodyti tokią narsą, kuri visus nustebintų. Kai žygis nepavyksta, riteris tuojau tiki, kad jį persekioja piktas burtininkas.
Bet Don Kichotas nėra kvailys. Kada jis neliečia žmonių gyvenimo, jis moka pabarstyti ir nuostabiai gilių išminties perlų. Sanso Pansai, keliaujančiam salos valdyti, jis pataria:
„Kada tau teks nusikaltėlis teisti, atsimink visada menkystę žmogaus, kurio sugedusi prigimtis traukia į paklaidas. Negeisdamas teisingumo, visada būk gailestingas; nors dieviškosios dorybės visos yra lygios, tačiau jo gailestingumas spindi malonesne šviesa už teisingumą”.
Sansu Pansa yra savo pono kontrastas. Jo charakteris rodo esant jį kaimietį. Sanso neturtingas – iš čia jo noras turtų, salos. Jis gyvena beveik grynai fiziologiniu gyvenimu.
Kaip buvo pastebėta, begyvendamas su Don Kichotu, Sanso pradeda linkti į idealizmą. Tačiau tas jo charakterio atsiskleidimas palaipsniui yra pagrįstas tarno psichologija. Pamažu Sanso pažįsta savo poną, todėl pagarba ir pasitikėjimas jam virsta skepticizmu. Sanso pradeda juoktis iš jo, kaip elgiasi ir daug tarnų, pažinę savo ponų silpnybes. Ginklanešys negali nesijuokti, prisiminęs vandens malūnų istorijos; sugalvoja savo ponui Liūdnojo Veido vardą. Kai ponas ginklanešiui nori įkrėsti rykščių, kad Dulsinėją išgelbėtų iš burtų, tarno nepagarba pasiekia aukščiausią laipsnį: jis parbloškia ant žemės riterį ir keliu prispaudžia krūtinę. Susitaiko. Sanso pasilieka pas poną, Kodėl? Todėl, kad dingus pagarbai atsiranda meilė ir prisirišimas. Kas rūpinsis Don Kichotu, jei tarno nebus? O tas ponas vis dėlto toks geras, toks kupinas gražių tikslų.
„Jis nežino jokios piktybės, jo siela atvira. Jis negalėtų niekam blogo padaryti, ir priešingai, jis daro gera visiems. Jo vaikiškas paprastumas liepia man jį mylėti, kaip savo akies lėlytę; nors ir kaip jis keistas, aš negalėčiau jo palikti”,- sako Sanso.
Juokas ir komizmas. – Mus žavi veikėjų gyvumas, vaizdingumas, jų psichologinis tikrumas, bet ne mažiau džiugina juokas, trykštąs iš kiekvieno knygos puslapio. Servantesas juokiasi ir mus verčia juoktis visais galimais būdais.
Rašytojas nevengia ir to juoko ar šypsnio, kuris kyla iš žodžių žaismo. Jis neatmeta nė vulgaraus juoko. Sakysim, kas nors gerokai gavo lazdų, ir tai jam atrodo juokinga.
Servantesas mėgsta ir išorinį komizmą, Šaržuotus paveikslus, karikatūras. Štai Don Kichotas mėgina valgyti ir gerti tuo tarpu, kai jo veidas pridengtas šalmu; kad riteris galėtų bent kiek atsigerti, tenka jam į burną įdėti piltuvėlį.
Servantesas mėgsta ir farso komizmą. Štai, pavyzdžiui, vienas iš kilniausių bajorų Liūdnojo Veido riteris svajoja lovoje. Staiga pas jį ateina guvernantė. Riteris supyksta, žegnojasi; guvernantė išsigąsta, išmeta žvakę, susipainioja savo sijonuose ir sunkiai parkrinta.
Iš kontrasto, iš Sanso pastatymo prieš Don Kichotą gimsta nuolatinė komedija. Štai juodu pradeda diskusijas, ginčus. Don Kichotas labai supyksta, paskui nurimsta, ponas dovanoja, ginklanešys užmiršta ir vėl įdomiai kalbasi.
Kompozicija ir stilius. – Nors „Don Kichotą” vadiname romanu, tačiau jame nėra įvykių sujungimo, priežastingumo. Tas kūrinys yra laisvas epizodų junginys. Jei vieną kitą praleistume, romano vieningumas nenukentėtų. „Don Kichoto” įvairios scenos, epizodai sunarstyti lyg ant siūlo. Juos jungia tik du pagrindiniai veikėjai. Tokia intrigos stoka ypač matyti pirmoje romano dalyje.
Antroji romano dalis, kuri laikoma ne tokia populiari, intrigos atžvilgiu kiek įdomesnė už pirmąją. Teisingiau kalbant, toje dalyje yra lyg dvi intrigos. Pirmoji prasideda klebono, kirpėjo ir studento Karaskos sąmokslu. Studentas turi tapti keliaujančiu riteriu, nugalėti Don Kichotą ir priversti keliauti namo. Bet studentui iš karto nepavyksta. Tik po daugelio Liūdnojo Veido riterio avantiūrų Karasko su geru žirgu ir gerai apsiginklavęs nugali Don Kichotą.
Antroji neva intriga, įterpta į pirmąją, prasideda tada, kai Don Kichotas susitinka su kunigaikščiu.
Daug dialogų. Jų tonas yra tobulai natūralus, laisvas ir gyvas, vaizdingas. Kiekvienam veikėjui Servantesas turi atskirą kalbą. Štai Don Kichotas vienaip kalba su Sanso, visai kitaip – iškilmingai – kalbasi su tariamomis princesėmis ir damomis.
Servanteso stilius – lankstus, skambus, gyvas, vaizdingas. Visa knyga atrodo prisisunkusi šviesos ir jaunystės. Jaunystės skaidrumas, judrumas, kažin kaip nejučiomis paskleistas knygoje, dar ilgą laiką žavės žmones, ypač jaunuomenę, kaip žavėjo iki šiol.

Leave a Comment