Bendroji žemės ūkio politikos raida

Turinys
Įvadas 3
1. Europos formavimas – pradžia 5
1.1. Kodėl BŽŪP? 5
1.2. Steigimo principai 6
2. 1960 – 1970 metai. BŽŪP realizavimas 8
2.1. BŽŪP realizavimo mechanizmai 8
2.2. Pirmieji teigiami rezultatai 9
3. 1972 metai. Naujas išmatavimas – struktūrinė politika 10
3.1. Nacionalinių politinių koncepcijų koordinavimas 10
3.2. Pirmosios socialinės struktūrinės direktyvos 10
4. 1970 – 1980 metai. Nuo ekspansijos prie kritikos 12
4.1. Rinkos perkrovimas 12
4.2. Pasikėsinimas į Bendrijos šalių pirmenybės principą 12
4.3. Valiutos nestabilumas 13
5. 1980 – 1990 metai. BŽŪP problemos didelio gamybos pertekliaus fone 15
5.1. Pirmosios BŽŪP reformos 15
5.2. 1988 metai perėjimas į naują fazę 16
5.3. Struktūrinio fondo reforma 16
6. 1992 metai. Nauja BŽŪP 18
6.1. Pagrindinė reforma 18
6.2. Reformos rezultatai 19

Įvadas
Jau 35 metai kaip Bendra Žemės Ūkio Politika (BŽŪP) reguliuoja milijoną Europos ūkininkų ir jų produkcijos vartotojų gyvenimą. Be abejonės, metams bėgant ta politika kito ir buvo reformuota. Tuo būdu, nežiūrint į pasitaikančias kritines situacijas irr gausią kritiką, ta politika pasiekė puikių laimėjimų. Būtent ji palaiko Europos žemės ūkį tinkamoje formoje, ypač rajonuose, kur nelabai palankios sąlygos, duodama galimybę jam vystytis ir didinti gamybos apimtį. Ji buvo svarbus žemėtvarkos vystymosi instrumentas. Žemės ūkio produkcijos gamintojai turėjo modernizuoti gamybą, o tai leido vystytis naujoms gamybinės veiklos sritims, tokioms kaip žemės ūkio mechanizavimas, trąšų bei pašarų panaudojimas ir t.t. Didelė pažanga buvo pasiekta asortimento įvairinimo ir genetikos srityse, o kultūrų auginimo ir bendrieji šakos valdymo metodai buvo paatobulinti. 1962m. Bendrijos šalyse buvo pagaminta tik 80% joms reikalingų maisto produktų, o šiuo metu tas rodiklis sudaro 120%.
Gamybos apimties augimas sudarė paskatas plėsti perdirbamąją pramonę ir kiekybės, ir kokybės atžvilgiu, taip pat išplėsti mainų apimtį su trečiosiomis šalimis. To pasėkoje Eu

uropos Sąjunga šiuo metu užima antrą vietą pasaulyje pagal žemės ūkio produkcijos eksportą, likdama ir svarbiausia importuotoja.
Vartotojai negalėjo nepastebėti permainų, pakeitusių tiekimo sąlygas. Kartu su produktų saugumu atėjo ir kainų stabilumas. Šiuo metu europiečių šeima išleidžia maisto produktams tik 15% savo biudžeto.
Tačiau BŽŪP tam tikra prasme tapo savo pačios progreso auka. Pamažu kilo ir augo visa eilė problemų, susijusių su gamybos pertekliumi, išlaidų rinkos reguliavimui didėjimu ir akivaizdžiu skirtumu tarp šalių – Bendrijos narių, kurių iš pradžių buvo devynios, paskui dvylika, ir pagaliau – penkiolika. Prie to prisidėjo ir 1980 – 1990 metų išorinės aplinkybės – rinkų liberalizavimas kaip susitarimų dėl GSTP (Generalinis Susitarimas dėl Tarifų ir Prekybos) rezultatas, prekybos globalizavimas, reguliavimo susilpnėjimas ir t.t.
Pirmą kartą politika buvo suabejota aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, o devintajame dešimtmetyje ji jau buuvo žymiai pakoreguota. Buvo pradėta vartoti tokie terminai kaip “kvota”, “stabilizacijos normos” ir “biudžetinė disciplina”. Bet tik 1992m. buvo pravesta plataus masto reforma.
BŽŪP, istoriškai pirmoji politinė koncepcija, pilnai integruota Europos lygyje, iki šiol lieka labiausiai išvystyta tarp bendrų Europos Sąjungos koncepcijų; ji pasitarnavo kaip vienas efektyviausių dabartinės Europos formavimo mechanizmų.

1. Europos formavimas – pradžia
1956m. gegužės 29d. Venecijoje šešios Europos šalys (Belgija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Vokietijos Federatyvinė Respublika) sudarė Europos Ekonominės Bendrijos įkūrimo projektą. Bendrijos įkūrimo laikoma Romos sutarties pasirašymo diena (1

1957m. kovo 25d.), iš esmės tuomet susikūrė dvi organizacijos – Europos Ekonominė Bendrija (EEB) ir Europos Atominės Energijos Bendrija (EURATOMAS}, prie kurių vėliau prisijungė Europos Anglių ir Plieno Susivienijimas (EAPS), balandžio 18d, sutinkamai su Paryžiaus sutartimi.
Romos sutarties tikslas buvo sudaryti muitų sąjungą, tai yra laisvos prekybos zoną su Bendrais Užsienio Prekybos Tarifais (BUPT). Ta priemonė turėjo garantuoti laisvą prekių, paslaugų ir kapitalų apyvartą bei žmonių migraciją tarp šalių – sutarties dalyvių. Be to buvo nutarta sukurti ir įgyvendinti visą eile strateginių koncepcijų, tarp jų žemės ūkio, transporto, prekybinių santykių su kitomis pasaulio šalimis, o taip pat finansines bei socialines koncepcijas.
Iš pradžių Europos statinio pamatu buvo bazinės šakos (žemės ūkis ir energetika) ir sunkioji pramonė (metalurgija). Ryšium su šiomis kryptimis ir buvo įsteigtos EAPS, EURATOMAS ir EEB, kurios vėliau, 1993m., susijungs į vieningą Europos Sąjungą. Prieš tapdama integruota ekonomine zona, Europos Sąjungą iš pradžių buvo bendra, o vėliau ir vieninga rinka.
Kodėl BŽŪP?

BŽUP – kertinis Europos pastato akmuo, ji atsirado ir politinių, ir ekonominių prielaidų pasekmėje:
· Europos siekimas susivienyti po Antrojo pasaulinio karo. Nacionalinių ekonomijų susivienijimas buvo vienas iš teisingiausių šio tikslo siekimo kelių.
· Šešių šalių – įsteigėjų, tuo metu jau įveikusių rimtą maisto produktų deficitą siekimas garantuoti savo saugumą maisto produktų tiekimo srityje. Visų šių šalių ekonomikose že
emės ūkis vaidino svarbiausią vaidmenį: 22% darbingo amžiaus gyventojų dirbo žemės ūkyje, kuriam teko 10% Bendrojo Nacionalinio Produkto (BNP).
· Ir, pagaliau, į vieningą ekonomiją buvo žiūrima kaip į politinės vienybės garantiją.

Steigimo principai
1957m. kovo mėn. Romos sutartis, sutinkamai su kuria buvo įsteigta Europos Ekonominė Bendrija (39 straipsnis), numatė bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) sudarymą su sekančiais pagrindiniais uždaviniais:
· didinti žemės ūkio našumą,
· garantuoti tinkamą žemės ūkio darbuotojų pragyvenimo lygį,
· stabilizuoti rinkas,
· garantuoti vartotojų aprūpinimą nekenksmingais maisto produktais prieinamomis kainomis.
Strezos konferencija 1958m. liepos mėnesį nustatė pagrindinius BŽŪP principus:
· Vieninga rinka – tai reiškia visiška prekybos laisvė tarp šalių – Bendrijos narių, muitinių barjerų tarp tų šalių pašalinimas, vieningų muitinių tarifų išorės sienoms nustatymas, normų ir taisyklių harmonizavimas valdymo, sveikatos apsaugos ir veterinarinės kontrolės srityse, bendros valdymo taisyklės, vieningos kainos, vieningos konkurencijos taisyklės ir t.t.
· Lengvatinės sąlygos Bendrijos šalims reiškia, kad pirmenybė turi būti teikiama žemės ūkio produkcijai, pagamintai Bendrijos viduje. Kadangi kainos Bendrijos šalyse dažniausiai buvo aukštesnės už pasaulines, BŽŪP apsaugojo vidaus rinką nuo pigesnių importinių produktų prasiskverbimo ir nuo kainų svyravimo pasaulinėje rinkoje importo mokesčių sistemos pagalba, kuriais būdavo apmokestinama trečiųjų šalių produkcija, pervažiuojant Bendrijos sienas. Kartu buvo imtasi ir eksporto stimuliavimo priemonių. Bendrija suteikdavo eksporto kompensacijas padengti skirtumui tarp rinkos kainų Bendrijos viduje ir realizacijos kainų pasaulinėje rinkoje.
· Finansinis solidarumas numatė BŽŪP išlaidų finansavimą vi

ieningo biudžeto lėšų sąskaita, kurio formavimas buvo baigtas 1962m., sukūrus Europos Žemės Ūkio Rėmimo ir Garantijų Fondą (EŽURGF).

Šių pagrindinių principų pagrindu nuo 1960m. gruodžio iki 1962m. sausio pradėjo nuosekliai vystytis vieninga agrarinė Europa. Tam buvo imtasi šių priemonių:
· Vieningų Rinkos Struktūrų (VRS) atskiruose gamybos sektoriuose sudarymas. Iš pradžių Šios struktūros apėmė tik daugiau kaip pusę visos žemės ūkio gamybos, bet palaipsniui jos išplito visuose sektoriuose. Šiuo metu VRS režimai apima visų rūšių žemės ūkio produkcijos gamybą, neskaitant bulvių auginimo ir alkoholinių gėrimų gamybos. Šių struktūrų tikslas – garantuoti paramą rinkoje, įdiegiant atitinkamus mechanizmus, skirtingus kiekvienai produkcijos rūšiai.
· Europos Žemės Ūkio Rėmimo ir Garantijų fondo (EŽURGF) sudarymas 1962m. gruodžio mėn. BŽŪP išlaidų finansavimui nepriklausomai nuo produkcijos rūšies ir šalies – narės.
· Europos Žemės Ūkio Rėmimo ir Garantijų Fondas (EŽURGF)
Vieninga politika, vieningi finansai. Bendrijos biudžeto ribose EŽURGF tvarko išlaidas žemės ūkio srityje. Kaip galima spręsti iš pavadinimo, ši struktūra susideda iš dviejų dalių:
Garantijų poskyris finansuoja didžiąją išlaidų žemės ūkiui dalį vieningų rinkos struktūrų pagalba, tarp jų ir išlaidas vidaus rinkos reguliavimui reguliatyvinių organų, vykdomų supirkimų sąskaita, laikymo išlaidas, tiesioginius “pelno” grantus, subsidijas produkcijos paskirstymui ir eksporto kompensacijas. Ryšium su didėjančia EŽURGF Garantijų poskyrio išlaikymo kaina, 1988m. Europos Tarybos pasitarime Briuselyje buvo nutarta žemės ūkio išlaidoms taikyti griežtas taisykles, būtent, buvo nustatyta, kad šių išlaidų žemės ūkiui dydis neturi viršyti maksimalios nustatytos ribos – rekomenduojamo dydžio. Be to, šių išlaidų didinimas neturi viršyti 74% kasmetinio Bendrijos BNP prieaugio;
Rėmimo poskyris valdo Bendrijos lėšas, skirtas struktūrinės politikos realizavimui, tarp jų lėšos modernizavimui, kompensacinės išmokos “natūraliems sunkumams” įveikti, pagalba jauniems ūkininkams kuriant savo ūkius, o taip pat lėšos žemės ūkio produkcijos perdirbimui ir realizavimui.

2. 1960 – 1970 metai. BŽŪP realizavimas
BŽŪP realizavimo mechanizmai

Laikotarpyje nuo 1962m. iki 1992m. BŽŪP realizavimas iš esmės buvo vykdomas daugiausia vieningų kainų ir rinkos struktūrų palaikymo keliu. BŽŪP realizavimo mechanizmai iš esmės remiasi garantuotų vieningų kainų ir vieningos rinkos struktūrų (VRS) palaikymu, tarp kitko, pastarosios skiriasi viena nuo kitos priklausomai nuo gamybos sąlygų ir konkrečių produkcijos rūšių realizavimo. Pagrindiniai VRS režimai:
· Pirmasis (VRS) tipas viena ar kita forma taikomas 70% žemės ūkio gamybai. Jis susideda iš dviejų elementų: vidaus rinkos reguliavimo ir išorinės apsaugos šalių, neįeinančių į Europos Sąjungą. Daugumai produkcijos rūšių, kaip antai kruopos, sviestas, pieno milteliai, cukrus, jautiena Bendrijoje sudaryti specialūs reguliavimo organai, superkantys perprodukciją rinkos kainų stabilizavimo tikslu. Atskiros normos veikia tokiai produkcijai, kaip kiauliena, kai kurių vaisių, daržovių, stalo vyno rūšių atžvilgiu. Pasiūlai viršijant paklausą, Bendrija gali išmokėti privačioms struktūroms subsidijas produkcijai išlaikyti, kol atsiras galimybė ją realizuoti rinkoje. Vidaus rinkos palaikymas visoms toms produkcijos rūšims [manomas tik tuo atveju, jeigu bus efektyvi apsauga nuo analogiškos produkcijos skverbimosi iš trečiųjų šalių.
· Antrasis (VRS) tipas taikomas maždaug 25% gaminamai produkcijai ir skirtas apsaugoti ją nuo išorinės konkurencijos. Į šią grupę įeina kiaušiniai, paukštiena, aukštos kokybės vynas, gėlės ir dauguma vaisių bei daržovių. Šios rūšies produkcija nėra pirmo reikalingumo. Jos gamyba daugmaž nepriklauso nuo žemės kokybės, ir čia nėra būtinybės reguliuoti rinkos stabilumą. Išoriškai jos apsaugą reguliuoja importo rinkliava ir kiti mokesčiai, kurie apskaičiuojami [vairiais metodais.
· Trečiasis (VRS) tipas veikia tas produkcijos rūšis, prieš kurias Bendrija yra įsipareigojusi nekeisti nustatytų muito mokesčių įvežamai produkcijai (ypač GSTP susitarimuose iki Urugvajaus Raundo pravedimo). Į šią grupę įeina rapsai, saulėgrąžų sėklos, medvilnės sėklos ir baltyminės kultūros (žirniai, paprastosios pupos). Siekiant padengti skirtumą tarp Bendrijos kainų ir produkcijos, kuri yra [vežama iš trečiųjų šalių, kainų, perdirbimo įmonėms yra išmokamos kompensacijos.
· Ketvirtasis (VRS) tipas taikomas fiksuotų subsidijų forma labai specifiškoms produkcijos rūšims, tokioms kaip linai, kanapės, apyniai, šilkverpiai ir sėklos. Kitų rūšių produkcijos, pavyzdžiui, kietųjų kviečių, atžvilgiu gamybos subsidijos taikomos kartu su kitais rinkos organizavimo mechanizmais.
Klasikinio režimo pavyzdys – režimas kruopoms. Jis buvo sudarytas kaip pavyzdys ir pradėtas taikyti 1962m. Laikui bėgant jis buvo žymiai pakeistas, bet kaip ir anksčiau, jis yra pagrįstas trimis pagrindiniais principais, kuriais remiasi ir kiti VRS tipai. Kasmet žemės ūkio Ministrų taryba nustato taip vadinamas “vidaus struktūros” kainas, kurios yra fiksuotos. Jos organizuoja rinką, kai tuo tarpu faktiškas rinkos kainas laisvai nustato pati rinka. Vidaus rinkos palaikymas paremtas tiesioginiais produkcijos supirkimais, kuriuos vykdo valstybiniai reguliavimo organai, susidarius atitinkamoms aplinkybėms. Mainų sistema, kuri remiasi:
· lanksčiais importo mokesčiais, kurių dydį sudaro skirtumas tarp trečiųjų šalių kainų ir “kainų viršūnių”;
· eksporto kompensacijomis eksportuotojams, kurių dydį sudaro skirtumas tarp Bendrijos rinkos kainų ir pardavimo kainų pasaulinėje rinkoje.
EŽURGF Garantijų poskyris finansuoja VRS. 1992m. reformos pasekmėje buvo žymiai sumažintos “reguliuojamos” kainos. “Tikslinės kainos” ir “kainų viršūnės” buvo panaikintos, o remiantis susitarimu dėl GSTP, mokesčiai buvo pakeisti fiksuotais muito mokesčiais.
Pirmieji teigiami rezultatai
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje BŽŪP rezultatai buvo teigiamai įvertinti. Buvo pažymėta, kad išaugo gamybos apimtis progresuojant genetikai, kultūrų auginimo metodikos ir valdymo technologijos srityje bei aprūpinimo garantuotais realizavimo kanalais srityje rentabilių kainų dėka. Visa tai tapo realybe. Bendrija pilnai apsirūpino maisto produktais ir ėmė net eksportuoti kai kurią produkciją išvystytos prekybos sąlygomis. Buvo užtikrintas patikimas tiekimas. Kainos buvo aukštesnės už bendras pasaulines kainas, ir praktiškai jos išliko stabilios. Vyksta progresas žemės ūkio modernizavimo srityje. Jo rezultate atsirado naujos gamybinės veiklos sritys. BŽUP finansavimo ateitis buvo aprūpinta. Europos samite Hagoje (1970m. balandžio mėn.) buvo priimtas nutarimas formuoti Bendrijos resursų biudžetą.

3. 1972 metai. Naujas išmatavimas – struktūrinė politika

VRS režimai, kainodaros metodika ir rinkos strategija negalėjo išspręsti visų Europos žemės ūkio problemų. Kaimo gamintojams sukurtas socialinis ekonominis klimatas ir kitų gamybos šakų augimas veikė ir žemės ūkio vystymąsi. Iš čia kilo būtinybė sudaryti žemės ūkio gamybos struktūrinio tobulinimo strategiją, ypač atsižvelgiant į tą faktą, kad skirtumai tarp atskirų EEB šalių – narių vykdant BŽŪP nebuvo panaikinti. Kai kuriais atvejais tie skirtumai buvo net akcentuoti.
Nacionalinių politinių koncepcijų koordinavimas
Septintajame dešimtmetyje Bendrija mažai tesirūpino žemės ūkio gamybos struktūrinių organizacijų politiniais klausimais. Tai apsprendė rimti skirtumai tarp šalių – narių, kurie apsunkino centralizuotą veiklą. Bendrija savo veiklą apribojo tuo,
kad EŽURGF Rėmimo poskyris koordinavo nacionalines politines koncepcijas ir finansavo individualius projektus. Reikia pažymėti, kad struktūrinė politika, įnešusi svarbų indėlį į žemės ūkio gamybos modernizavimą, buvo suformuota Prancūzijoje 1960m. ir 1962m. žemės ūkio rinkos įstatymų pagrindu. Tie įstatymai vėliau buvo pritaikyti Bendrijos įstatymuose ir svarbiausiose Bendrijos žemės ūkio politikos doktrinose. Jau Mansholto protokole 1968m. buvo pažymėta, kad strategija kainodaros ir rinkos reguliavimo srityje yra ribota. Nežiūrint į gamybos apimties augimą ir Bendrijos išlaidas, kaimo darbininkų gyvenimo sąlygos nepagerėjo. Iškilo būtinybė sudaryti vieningą struktūrinę strategiją, nukreiptą į darbo našumo kėlimą, kartu didinant kaimo darbininkų pajamas bei paramos plėtimą rajonams su nepalankiomis sąlygomis (ypač kalnų rajonų žemės ūkiuose
Pirmosios socialinės struktūrinės direktyvos
1972m. įstojus į Bendriją Jungtinei Karalystei, buvo pravestos pirmosios socialinės struktūrinės priemonės, skirtos ūkių plėtimui, siekiant efektyvesnio mechanizavimo bei tobulinant kaimui vadovaujančių kadrų rengimą ir jų kvalifikacijos kėlimo metodus, o taip pat suteikiant jiems galimybes kitose veiklos srityse. Šios programos ribose ūkininkams buvo suteikta galimybė sudaryti “vystymosi planus”, pagal kuriuos jie galėjo gauti grantus savo ūkių modernizavimui ir plėtimui, bet su sąlyga, kad jie pateiks įrodymus, jog pageidaujamas kapitalo investavimas vėliau duos pelną, būtent – padidins pajamas. Tuo pačiu, Bendrija suteikė galimybę ūkininkams, vyresniems negu 55 metų, anksčiau išeiti į pensiją su sąlyga, kad jie parduos savo žemes siekiant plėsti kitus ūkius. 1975m. Taryba priėmė specialią pagalbos kalnų sritims ir rajonams su nepalankiomis sąlygomis programą, kuri turi didelę reikšmę vietovės apsaugai. Nuo to laiko tokių sričių ūkininkams yra mokamos kompensacijos gamtinių sunkumų įveikimui (KGSĮ) tiesioginių grantų forma. Be to, šiems ūkininkams teikiama pirmenybė skirstant investicines subsidijas tam, kad jie galėtų tęsti savo veiklą. Tačiau prasidėjus ekonominei krizei, tos priemonės nedavė laukiamų teigiamų rezultatų. Viena iš priežasčių buvo ta, kad padidėjusios EŽŪRGF Garantijų poskyrio išlaidos pasiglemžė lėšas, kurios turėjo būti skirtos Rėmimo poskyriui. Rėmimo poskyrio programoms turėjo būti išskirtas trečdalis visų žemės ūkio išlaidų. Faktiškai buvo skirta tik 5-10%. Pradedant 1985 metais Bendrija turėjo peržiūrėti savo socialines struktūrines direktyvas – vystymosi planus pakeitė daug lankstesni įrengimų tobulinimo planai, buvo suteikti grantai jų įvedimui, pakeista išankstinio išėjimo į pensiją programa, padidintos KGSį, įvesti grantai gamybos ekstensifikavimui bei nepalankiems rajonams ir t.t.

4. 1970-1980 metai. Nuo ekspansijos prie kritikos
1970 – 1980 metai išsiskiria rinkos perkrovimu, pasikėsinimais į Bendrijos šalių pirmenybę ir valiutos nestabilumu.
Rinkos perkrovimas
Ekonominis ir techninis žemės ūkio progresas vyko ne vien tik Europoje. Žemės ūkis transformavosi ir daugelyje kitų šalių. Jo vystymasis, nors ir ribojamas, bet vis tiek nuolat augo.Greitas gamybos apimties didėjimas Bendrijos šalyse privedė prie vidaus rinkos perkrovimo. Per 10 metų Bendrija nuo deficito perėjo prie pilno savęs aprūpinimo, o vėliau, aštuntojo dešimtmečio viduryje, pradėjo gaminti perteklių. Produktų vartojimas pasaulinėje rinkoje sumažėjo, ir surasti pelningus kelius pardavimui darėsi vis sudėtingiau.
Greitai augantis Europos našumas padidino konkurenciją tarp pagrindinių eksportuotojų pasaulinėje žemės ūkio rinkoje. Ypač tai palietė Jungtines Amerikos Valstijas, kurios, žiūrėdamos į bendrąją rinką kaip į patrauklų savo produkcijos realizavimo kelią, Bendrijos šalių pirmenybę laikė kliūtimi savo prekių eksportui. Konfliktas su EEB šalimis pasireiškė įvairių GSTP (Generalinis Susitarimas dėl Tarifų ir Prekybos) raundų metu (raundai Dijone, Kenedyje, Tokijuje ir Urugvajuje).
1972 m. prisijungus naujoms narėms (Jungtinė Karalystė, Airija ir Danija), buvo tikimasi, kad atsiras nauji realizavimo kanalai, tačiau bendras Europos požiūris į Britaniją ir jos gyventojus pasirodė ne visiškai adekvatus atskirų šalių – Bendrijos narių požiūriui.
Pasikėsinimas į Bendrijos šalių pirmenybės principą
Pasiekusi antrą vietą pasaulyje pagal eksporto apimtį, Bendrija išliko svarbiausia importuotoja. Iš dalies tai galima paaiškinti tuo, kad tebeveikė visa eilė susitarimų, tarp jų gyvulinių pašarų sferoje, o importavimas į Bendrijos šalis tokios produkcijos, kaip sojos pupelės, riebalinės kultūros, išspaudos ir kruopų pakaitalai be muito mokesčių privedė prie labai didelių netolygumų. KP (Kruopų Pakaitalai) konkuravo su Bendrijoje gaminamomis pašarinėmis kruopomis, kas vertė EEB eksportuoti savo produkciją į pasaulinę rinką eksporto kompensacijų sąskaita. Komisija įrodė, kad daugiau kaip trečdalis EŽŪRGF Garantijų poskyrio išlaidų atsiranda pažeidus Bendrijos šalių produkcijai teikiamos pirmenybės principą.
Valiutos nestabilumas
Nesant vieningai Europos valiutai, vieningos kainos žemės ūkio produktams iki 1979m. būdavo nustatomos nominaliniais Bendrijos vienetais – Europos Atsiskaitymo Vienetais (EAV), o vėliau, įvedus Europos Valiutine Sistemą (EVS), jos pradėtos nustatinėti ekiu. Po to šios kainos būdavo konvertuojamos į atitinkamą nacionalinę valiutą. Kad vieningų žemės ūkio produktų kainų sistema būtų efektyvi, buvo numatytas stabilus paritetas tarp skirtingų nacionalinių valiutų. Iki 1969m. tas paritetas buvo išsaugotas, tačiau nuo 1970 metų valiutų santykis ėmė keistis – iš pradžių tarp Vokietijos markės ir Prancūzijos franko, o vėliau praktiškai ir tarp visų kitų valiutų. Bet koks valiutų keitimo kurso pakitimas veda prie žemės ūkio produktų kainų didėjimo šalyje, kurioje valiuta devalvuojama, ir prie jų sumažėjimo šalyje, kurioje valiutos kaina pakilo, jau nekalbant apie pasekmes, liečiančias grantus, rinkliavas ir kompensacijas. Tam, kad būtų garantuoti nenutrūkstantys prekybiniai ryšiai tarp Bendrijos šalių, reikėjo imtis viso komplekso priemonių padėčiai ištaisyti, ir tokia sistema buvo įvesta. Tai buvo Valiutinių Kompensacijų Išmokėjimo (VKI) sistema. Pagal ją šalys, kurių valiuta buvo devalvuota, privalėjo užmokėti EŽŪRGF fondui VKI forma. Šiuo atveju tai buvo savotiškas mokestis. Importuotojai gaudavo VKI, kuri šiuo atveju būdavo laikoma savotiška subsidija. Tokia VKI forma dar vadinama “negatyvia”. Šalyse, kuriose valiutos vertė kyla, viskas vyksta atvirkščiai : eksportuotojai gauna iš EŽŪRGF fondo VKI subsidijas, o importuotojai moka VKI mokestį. Ši VKI forma dar vadinama “pozityvia”. Europos valiutos sistema sušvelnino šių korektiruočių pasekmes, bet galutinai jų nepašalino. Tuo būdu, nežiūrint į kainų skirtumus, VKI pagalba buvo išsaugota vieninga Europos rinka. Iš pradžių VKI sistema buvo įvesta kaip laikina priemonė, tačiau ji veikė iki pat vieningos rinkos sudarymo 1993m., ir privedė prie to, kad Europos Bendrijos viduje atsirado rajonai su skirtingomis kainomis. Visos šiai priemonei skirtos išlaidos buvo padengtos iš Bendrijos biudžeto. Nuo 1976m. pamažu pradėjo reikštis negatyvūs šios sistemos padariniai, išprovokavę jos kritiką. Devalvavimas vedė prie tarpinio importo produkcijos kainų kritimo, o pozityviųjų VKI taikymas vaidino eksporto subsidijų vaidmenį, ir to pasekmėje didėjo konkurencinės galimybės šalyse su tvirta valiuta, kaip antai Vokietijoje ir Nyderlanduose. Negatyviųjų VKI pasekmės buvo visiškai priešingos. 1984m. Ministrų Taryba priėmė sprendimą nutraukti teigiamųjų VKI sistemos realizavimą. Nežiūrint į tai, devintojo dešimtmečio pabaigoje atliktas valiutos koregavimas iškėlė [ paviršių visus tuos sunkumus, su kuriais buvo susidurta, bandant panaikinti šią sistemą, ir paskutiniais valiutos devalvavimo atvejais, kada tam tikrose Bendrijos šalyse vyko reikšmingi prekybos sutrikimai.
VKI sistema jau praeityje. Ekonominė ir valiutinė Sąjunga su vieninga valiuta turi užkirsti kelią valiutos nestabilumui. Tuo būdu, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje buvo suabejota BŽŪP pirmos formos efektyvumu.

5. 1980 -1990 metai. BŽŪP problemos didelio gamybos pertekliaus fone

Tendencijos, pasireiškusios ankstesniajame dešimtmetyje, dar labiau sustiprėjo: tai gamybos pertekliaus didėjimas, sunkumai realizuojant produkciją, kurie kyla iš disproporcijos tarp pasiūlos ir paklausos daugumos prekių atžvilgiu, taip pat ir didėjanti konkurencija pasaulinėje rinkoje. Dešimtmečio viduryje pagrindinių produkcijos rūšių atsargos (kruopos, pienas, vynas) pasiekė pavojingą ribą prekybos stagnacijos fone. Tai vedė prie vis didėjančių išlaidų žemės ūkiui, mažėjant pačios Bendrijos resursams. Nuo 1980m. iki 1984m. EŽŪRGF Garantijų poskyrio biudžetas išaugo dvigubai. Situacija reikalavo įvesti ir rinkų valdymo metodikos pataisas.
Pirmosios BŽŪP reformos
Kainų politika: nuo 1977m., o ypač nuo 1984m., tendencijos, dėl kurių kainos nesikeisdavo arba krisdavo, vedė prie kainų hierarchijos pertvarkymo.Garantijų apribojimai, kurie būdavo įvedami įvairiomis formomis, pavyzdžiui, mokesčių forma, “viršutinės” ribos ir solidarios gamintojų atsakomybės forma, buvo taikomi ypač išlaidžioms šakoms. Gamintojai turėjo mokėti “solidarios atsakomybės” rinkliavą, kuri buvo imama iš žemiau nurodytos produkcijos gamintojų : pienas (1977m.) 0,5 – 3% nuo įsikišimo kainos. Rinkliava buvo imama nuo visų kruopų gaminių (1986m. liepa), realizuotų arba parduotų reguliavimo (tarpininkavimo) organams.Garantinis mechanizmas (1981m.) buvo sudarytas už pieno, kruopų, perdirbtų vaisių ir daržovių bei riebalinių kultūrų pertekliaus pardavimą mažinant kainas arba grantų sumą. Dėl sunkumų realizuojant šią sistemą vėliau ji buvo pakeista kitomis sistemomis, kurios buvo pripažintos efektyvesnėmis. Buvo įvesti gamybos apimties apribojimai : 1984m. buvo įvestos kvotos pieno gamybai, t. y. pieno gamintojams ir perdirbimo įmonėms buvo duodamos tam tikros gamybinės kvotos, kurių jie privalėjo laikytis. Gamybos apimties kvotos viršijimas būdavo apmokestinamas. Gamybos apimtį padėjo mažinti ir priemonės, skatinančios kaimo gamintojus laikinai sustabdyti savo veiklą už ką jiems būdavo išmokamos kompensacijos. Europos Tarybos pasitarime Fonteblyje (1984m.) Bendrija, susidedanti iš 12 narių, patvirtino biudžetinės disciplinos principus, kurių tikslas – apriboti išlaidų augimą žemės ūkiui. Buvo numatyta, kad išlaidos neturi augti greičiau negu specialiai tam tikslui skiriami resursai. GSTP ribose 1986m. pradėjo savo darbą Urugvajaus raundo pasitarimas, kurio tikslas buvo liberalizuoti tarptautinę prekybą. Spaudimas Europai vis didėjo. 1987m. liepos mėn. įsigaliojo vieningas Europos įstatymas, išleistas peržiūrėjus Romos sutartį. Naujoji sutartis numatė iki 1993m. sukurti vieningą stiprią rinką. Komisija pravedė bendrus debatus dėl BŽUP perspektyvų. Jų rezultate 1985m. buvo išleista “Žalioji knyga”, kurioje buvo išdėstytos kai kurios pagrindinės užduotys, kurias reikia išspręsti tam, kad būtų išlaikyta pusiausvyra rinkoje ir žemės ūkis adaptuotus! prie naujų ekonominių sąlygų: tai reiškė stabilios pusiausvyros tarp atskirų šakų, kurioms būdingas gamybos perteklius, atkūrimą, produkcijos asortimento plėtimą ir kokybės gerinimą kartu neišleidžiant iš akių problemos apie socialinės ir ekologinės lygsvaros tarp atskirų rajonų išsaugojimą. Taip buvo parengtas pagrindas 1988m. reformai.
1988 metai perėjimas į naują fazę
Briuselio pasitarimo metu Europos Taryba patvirtino visą eilę priemonių, liečiančių pagrindines gamybos šakas. Stabilizacijos normų įvedimas: Bendrija nustatė maksimalius apribojimus, kuriuos viršijus garantuota valstybės parama būdavo sumažinama. Tai buvo padaryta tuo tikslu, kad būtų pasiekta griežta valstybės kontrolė gamyboje ir biudžeto naudojime. Buvo suplanuotos ir papildomos priemonės : pagalba savanoriams ūkininkams, turintiems nenaudojamus žemės plotus, grantai kai kurių gamybos sričių ekstensifikavimui ir grantai išeinantiems anksčiau laiko į pensiją. Buvo realizuotas biudžetinės disciplinos principas, įvedant maksimalius apribojimus paramai žemės ūkiui EŽŪRGF fondų atžvilgiu: lėšos žemės ūkiui privalėjo neviršyti nustatyto “rekomenduotino dydžio”. Kasmetiniai išlaidų augimo tempai žemės ūkiui neturėjo viršyti 74% Bendrijos BNP augimo tempų. Struktūrinės politikos reforma: dvigubai padidinti struktūriniai grantai ūkininkams, dirbantiems labiausiai nepalankiomis sąlygomis, ir rajonams, gaunantiems pagalbą iš EŽŪRGF Rėmimo poskyrio, Europos Regioninio Vystymo Fondo (ERVF) arba iš Europos Socialinio Fondo (ESF).
Struktūrinio fondo reforma
Į politiką struktūrinės ūkių organizacijos srityje vis dažniau imta žiūrėti kaip į neatskiriamą žemės ūkio sričių ir net ištisų regionų vystymo dalį. Be to, Bendrijos išplėtimas, įstojus į ją kai kurioms Pietų Europos šalims (Graikija, Ispanija, Portugalija), pareikalavo dar kartą pakartoti jau pravestas priemones. Ryšium su tuo, 1988m. pertvarkant BŽŪP buvo pradėta struktūrinio fondo reforma (vienas iš jos organų yra EŽŪRGF Rėmimo poskyris). Reforma būtent numatė struktūrinių grantų padvigubinimą ūkiams su nepalankiomis sąlygomis ir rajonams, gaunantiems pagalbą iš EŽŪRGF Rėmimo poskyrio, Europos Regioninio Vystymo Fondo (ERVF) arba iš Europos Socialinio Fondo (ESF). Struktūrinio pobūdžio priemonės, skirtos sumažinti regioninę ir socialinę disproporciją Bendrijos viduje, turėjo padėti spręsti penkias pagrindines užduotis:
1 užduotis – silpnai išsivysčiusių regionų vystymas ir struktūrinė adaptacija;
2 užduotis – padėti keisti regionų su krentančiu gamybos lygiu profilį;
3 užduotis – ilgalaikio nedarbo mažinimas;
4 užduotis – pagalba jaunimo profesiniam paruošimui (iki 25 metų);
5 užduotis – pagalba kaimo vietovių vystymuisi. Ši užduotis susideda iš dviejų punktų:
5a užduotis – struktūrinės adaptacijos tempų didinimas;
5b užduotis – pagalba kaimo rajonų vystymuisi.
Tokio būdu, struktūrinė strategija žemės ūkio srityje tapo bendros regioninio ir nacionalinio vystymo strategijos dalimi.

6. 1992 metai. Nauja BŽŪP
Devintojo dešimtmečio pabaigos reformos pasirodė mažai efektyvios. Kokioje padėtyje atsidūrė žemės ūkis ir BŽŪP? Valstybinės atsargos vis didėjo ir pasiekė rekordinį lygį: 25 mln. tonų kruopų 1991m. gruodžio 31d. lyginant su 10 mln. t. kruopų 1988m.; 900 tūkst. jautienos 1991m. gruodžio 31d., o 1988m. tas rodiklis buvo 380 tūkst. t. Nuolat didėjo subsidijuojamo eksporto į pasaulinę rinką apimtis. Pasaulinės rinkos dalis, tenkanti Bendrijos daliai, išaugo nuo 6% 1970m. iki 13% 1980m., o vėliau pasiekė 20%. Biudžetinių išlaidų apimtis vis didėjo. BŽŪP tapo neproporcinga : 11 mlrd. ekiu 1981m. ir daugiau kaip 30 mlrd. ekiu 1992m.
Ūkininkų pajamos išliko 1973m. lygyje, tačiau nuo 1978m. prasidėjo Europos žemės ūkio bendrosios kapitalo vertės augimo stagnacija, o disproporcija tarp ūkių vis didėjo. Darbininkų, užimtų žemės ūkyje, skaičius vis mažėjo dėl padidėjusio darbo našumo, o tai negatyviai paveikė žemdirbystės rajonų ir regionų vystymo balansą. Gamybos intensifikavimas privedė prie tarpinių nuostolių didėjimo, o tai kartais privesdavo prie pavojingų aplinkai pasekmių. Be to, didėjo trečiųjų šalių, ypač
JAV, nepasitenkinimas “protekcionistiniais” BŽŪP aspektais. Baigiamojo Urugvajaus raundo pasitarimo metu, prasidėjusio 1986m., amerikiečiai padidino spaudimą. Naujoji reforma tapo neišvengiama.
Pagrindinė reforma
Komisija pateikė savo pasiūlymus dėl reformos 1991m. liepos mėn. Ministrų Taryba patvirtino reformos planą 1992m. gegužės mėn. Jos realizavimo pradžia buvo numatyta 1993m, sausio 1d. Svarbiausia naujovė buvo perėjimas nuo sistemos, pagrįstos kainų reguliavimu, prie sistemos, garantuojančios solidų pelną ūkininkams tiek kainų reguliavimo, tiek ir tiesioginių subsidijų keliu.
Reformos užduotys buvo garantuoti Europos žemės ūkio pajėgumą pasauliniame lygyje, prilyginant savo kainas pasaulinėms, ir tuo būdu atveriant kelią naujam vidaus rinkos užkariavimui, o ypač – kruopų gaminių rinkoje. Kontroliuoti gamybos apimtį ir stabdyti perdaug greitą biudžeto išlaidų augimą. Pagalba nacionalinės ir regioninės žemėtvarkos vystymui ir aplinkos apsaugai. Reforma palietė šias produkcijos rūšis: kruopos, riebalinės kultūros, baltyminės kultūros, pienas, jautienos ir avienos gaminiai bei tabakas.
Pagrindinių kultūrų srityje (Kruopos, riebalinės ir baltyminės kultūros) šią reformą lydėjo akivaizdus kainų sumažėjimas, ir ji buvo vykdoma reguliavimo keliu (35% per tris metus). Kainų kritimas buvo kompensuojamas tiesioginių grantų išmokėjimo sąskaita, kurių dydis buvo apskaičiuojamas remiantis žemės hektarais. Ūkiams, kurių gamybos apimtis viršijo nustatytą normą, grantai būdavo išmokami tik tuo atveju, jeigu ūkio dalis būdavo paverčiama pūdymu. Gyvulininkystės srityje jau ir anksčiau egzistavo tiesioginių grantų, apskaičiuojamų pagal galvų kiekį, sistema. Tie grantai buvo padidinti kompensuojant nuostolius dėl subsidijuojamų kainų sumažinimo (15%). Išmokėjimų tvarka buvo pakeista siekiant paskatinti gamybos ekstensifikavimą. Kvotų režimas pienui liko nepakitęs. Ta sistema davė teigiamų rezultatų – gamybos kontrolė, atsargų ir subsidijų gamintojams sumažėjimas.
Reformos rezultatai
Rinkai buvo grąžinta savotiška pusiausvyra, o valstybinės atsargos žymiai sumažėjo. Tai ypač liečia kruopų gaminius ir mažiausiai – jautieną, o tai susiję su 1996m. krize, t.y. RSL (Raguočių Smegenų Liga) bei su GSTP įsipareigojimais apriboti subsidijuojamo eksporto galimybes. Reguliavimo mažinimo sąskaita bei palankaus ekonominio klimato ir smarkiai pakilusių kainų pasaulinėje rinkoje dėka buvo sumažintos eksporto subsidijos, tuo pačiu sumažėjo Bendrijos biudžeto krūvis, o žemės ūkio produktų kainos beveik susilygino su pasaulinėmis. Pasireiškė staigus kainų pakilimas pasaulinėje rinkoje, kurio dėka sumažėjo eksporto subsidijos ir Bendrijos biudžeto krūvis. Naujas vidaus rinkos užkariavimas
tapo akivaizdus, ypač pašarų srityje. Jis tapo įmanomas nustačius naujas, galinčias konkuruoti kainas kruopų gaminiams. Bendras žemdirbystės pelningumas Europos Sąjungos šalyse nuo 1992m. iki 1996m. padidėjo 4.5% (Prancūzijoje daugiau negu 6.3%). Tačiau kai kuriose dalyvaujančiose šalyse priklausomai nuo gaminamos produkcijos galima matyti skirtingą padėtį. Disproporcijos tarp atskirų šakų, ypač kultivuojamųjų kultūrų ir jautienos gamybos srityje šiek tiek sumažėjo, tačiau kultivuojamosios kultūros iki šiol tebeužima pirmaujančią vietą. Buvo sugriežtinta EŽŪRGF Garantijų poskyrio išlaidų kontrolė, ir jų panaudojimą tapo įmanoma prognozuoti. “Rekomenduotinas dydis” nė karto nebuvo pažeistas. EŽŪRGF Rėmimo poskyrio vykdomų struktūrinių priemonių apimtis padidėjo (1,3 mlrd. ekiu 1989m.; 2,7 mlrd. ekiu 1995m.). Vartotojas išlošė sumažėjus tam tikros produkcijos kainoms. Tačiau reikia pažymėti, kad kai kurių produktų gamybos savikainos sumažėjimas vartotojo nepasiekė. Ypač tai liečia jautieną. Reforma taip pat turėjo teigiamos įtakos aplinkos apsaugai, racionaliau panaudojant trąšas ir pesticidus, vystant ekstensyvesnes gamybos formas, stimuliuojant želdinimą, “žaliąjį turizmą” .
Naudota literatūra:
1. Žemės ūkio ir žvejybos ministerija. BŽŪP dosjė. V., 1997

Leave a Comment