Bernardas Brazdžionis- peotas neoromantikas. Nepriklausomos Lietuvos metais kūręs ir leidęs eilėraščius tėvyneje. Apie B. Brazdžionį to meto kritika atsiliepė gana prieštaringai: ir peikė, kritikavo, ir gyrė, dievino. Galbūt tokios prieštaringos nuomonės rodo tikrą talentą, kokiu, be abejo, apdovanotas B. Brazdžionis. Jo kūryba- tai versmė, iš kurios dvasinio peno semtis gali bet kas ir bet kokiu laiku, nes poeto eilėraščiuose įkūnyti amžinieji gyvenimo ir žmogiškumo dėsniai niekada nesensta. B. Brazdžionis savo poezija skelbia tėvynės meilę, žmogaus ir Dievo vienybe, kalba apie mažo žmogaus didelę sielą. B.Brazdžionis gimė 1907m. vasario 2d. Steibekėlių kaime netoli Pumpėnų, Biržų apskrityje. 1908m. šeima emigravo į JAV, bet 1914m. vėl grįžo į Lietuvą. Pradžios mokyklą B.Brazdžionis lankė Žadeikiuose ir Pasvalyje. 1921-1929m. mokėsi Biržų gimnazijoje. Nuo 1924m. B.Brazdžionis pradėjo rašyti ir spausdinti savo eilėraščius. 1929-1934m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, taip pat pedagogiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete. Čia B.Brazdžioniui atsivėrė plati dirva literatūriniam darbui ir interesams. Jis dalyvavo studentų ateitininkų “Šatrijos” meno draugijoje, studentų humanitarų draugijos literatūros sekcijoje, kuriai 1931m. vadovavo. 1933m. redagavo laikraštį “Lietuvos studentas”. Baigęs universitetą, B.Brazdžionis dėstė lietuvių kalbą įvairiuose kursuose ir mokyklose, 1937-1939m. dirbo “Sakalo” leidykloje Kaune, o 1940 – 1944m. buvo Maironio literatūros muziejaus kuratorius. Jis redagavo daugelį visuomeninių ir literatūrinių žurnalų – “Ateities spinduliai” (1932-1940), “Pradalgės” (1934-1935), “Dienovidis” (1938-1939), skelbė kritikos straipsnius ir knygų recenzijas, išleido vaikams skirtas poezijos knygas. B.Brazdžionio rinkinys “Ženklai ir stebuklai” (1936) pelnė “Sakalo” leidyklos premiją, o “Kunigaikščių miestas” (1939) Valstybinę literatūros premiją. 1944m. B.Brazdžionis pasitraukė į Vakarus. 1944-1949m. poetas gyveno Ravensburge (Vokietijoje), dalyvavo lietuvių tremtinių kultūriniame gyvenime, išleido poezijos rinkinių. 1949m. B.Brazdžionis persikėlė į JAV. Kurį laiką gyveno Bostone, dirbo Lietuvių enciklopedijos visuotinės literatūros skyriaus redaktoriumi ir linotipininku. Persikėlęs iš Bostono į Los Angeles, 1955-1972m. redagavo žurnalą “Lietuvių dienos”. Amerikoje B.Brazdžionis išleido daug poezijos rinkinių.
Šiandien B.Brazdžionis tebėra produktyvus ir populiarus poetas Bernardas Brazdžionis gimė 1907 m. vasario 2 d. Biržų apskrityje (dabar pasvalio rajonas), Trumpėnų valsčiuje, Stebeikėlių kaime. Brazdžionių šeima iki 1914 m. gyveno Amerikoje, o grįžusi į Lietuvą įsikūrė Žadeikių dvare. Bernardas nuo 1921 m. lankė Biržų gimnaziją. Jau mokantis gimnazijoje, išryškėjo jo literatūriniai gabumai. 1926 m. išejo pirmasis B. Brazdžionio poezijos rinkinys “Baltosios dienos”. Poetas 1929-1934 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo lituanistiką. Studijų metais priklausė ateitininkų draugijai “Šatrija”. Baigęs universitetą, kurį laiką mokytojavo. 1937 m. pradėjo dirbti “Sakalo” leidykloje, o nuo 1940 m. vadovavo Maironio literatūros muziejui.B. Brazdžioniui nebuvo priimtinos bolševizmo idėjos. Negalėjo jis dirbti ir kurti tokioje atmosferoje, kuri vyravo 1940 m. užgrobus Lietuvą. Todėl, karui baigiantis, poetas pasitraukė į Vakarus: iš pradžių į Austriją, Vokietiją, vėliau į Ameriką. 1949 m. dirbo Bostone, “Lietuvių enciklopedijos” leidykloje. Dabar gyvena Kalifornijoje, Los Angele. 1989 m. pirmą kartą po karo, lankėsi Lietuvoje.Lietuvoje B. Brazdžionis išleido šiuos eilėraščių rinkinius: “Baltosios dienos” (1926 m.), “Verkiantis vergas” (1928 m.), “Amžinas žydas” (1931 m. Labiausiai išgarsino poetą), “Ženklai ir stebuklai” (1936 m.), “Kunigaikščių miestas” (1939 m. Už šį rinkinį poetas gavo valstybinę premiją), “Šaukiu aš tautą” (1941 m.), “Iš sudužusio laivo” (1943 m.), “Per pasaulį keliauja žmogus” (1943 m.), “Viešpaties žingsniai” (1943 m.). Vytės Nemunėlio slapyvardžiu parašė apie dvidešimt knygų vaikams (“Mažųjų pasaulis’, “Drugeliai”, “Kiškio kopūstai”, “Vyrai pipirai”, “Meškiukas Rudnosiukas’ ir kt.). Išeivijoje išėjo šie rinkiniai: “Svetimi kalnai” (1945 m.), “Šiaurės pašvaistė” (1947 m.), “Didžioji kryžkelė” (1952 m.), “Vidudienio sodai” (1961 m.), “Vaidila Viliūnas “ (1982 m.), “Po aukštaisiais skliautais” (1989m.), 1989 m. metais Lietuvoje pirmą kartą po karo išleista didelė poezijos rinktinė “Poezijos pilnatis”.B. Brazdžionio poezijos pasaulis- didžiulė erdvė, talpinantį visą žmogaus būtį ir pakylanti iki Dievo. Kad ir ką kalbėtų eilėraščiuose- ar apie nesudėtingą pavasario paukščio giesmę, ar apie žmogaus dienų nepaprastai greitą tėkmę, ar apie tėvynės nepakartojamą grožį ir nesulyginamą vertę,- visur jaučiama poeto dvasinė harmonija su Dievu.Užaugęs ir susiformavęs katalikiškoje aplinkoje, B. Brazdžionis poezijoje remiasi Šventojo Rašto temomis, Senojo Testamento pranašystėmis ir psalmių poetika. Jo poezijos žmogus- tai Dievo žmogus, gyvenantis Didžiojo Kūrėjo sutvertame pasaulyje. B. Brazdžionio poezijos Dievas- visagalis, kurio rankose- ir trapus žmogaus gyvenimas, ir istorija, tūkstantmečiais nusitęsusi į praeitį, ir įvairios religijos su jų dievais. Poetas, apžvelgdamas žmogaus ir pasaulio istoriją, nuolat sugrįžta prie Viešpaties, Jėzaus Kristaus, gyvenimo, mirties ir prisikėlimo apmąstymų. Dievo sūnaus vardas, atlikta dieviško žmoniškumo misija- amžių amžiais neišsemiamas šaltinis menininkų kūryboje.Štai ir B. Brazdžionis mato Kristų užgimstantį ir einantį į žmogų meilės bei atsidavimo kupina širdimi, ir nešantį sunkų kryžių, ant to kryžiaus skausmingai, bet su didelia meile net savo kankintojams, mirštantį, ir prisikeliantį, bet svarbiausia- kiekvieną akimirką būnantį kartu su žmogumi. B. Brazdžionio poezijoje Viešpaties suvokimas labai lietuviškas. Iš čia kyla kita svarbi poeto kūrybos gelmė greta Dievo- tai tautiškumas. Lietuva- brangus ir kartu skausmingas žodis, ji neatsiejama nuo Dievo. Lietuva- tai kraštas kryžių ir rūpintojėlių, bylojančių neapsakomą kantrybę, skausmą ir viltį.Tėvynės meilė išsakoma ne džiaugsmingai, ne skambant linksmoms dainoms, o aidint sopulio raudoms, raginant kovoti už teisę turėti gimtąją kalbą, matyti laisvą tautą, nesuteptą melo tautos istoriją. Tėvynė B. Brazdžionio poezijoje- visa ko pradžia ir prasmė.Eilėraščiai, kuriuose tarsi priešprieša aidi žmogaus trapumas, laikinumas ir nemarumas, Dievo vardo bei kelio šviesa ir žmogaus nuodemės sunkumas, poeto, kaip pranašo, malda ir rūstūs grūmojimai, įtikina gyvenimo ir žmogiškosios būties pilnatve. Kiekvieną kartą skaitydami B. Brazdžionio poeziją, atrandame ką nors nauja. Poeto tikėjimas, nepakartojama savęs ir pasaulio analizė neleidžia likti abejingiems. B. Brazdžionio poezija lyg amžinas šviesos kelias, prasiskverbęs iki dabarties pro ne vieną dešimtmetį trukusią tamsą, veda ir ves į tikėjima, meilę, tiesą. Lietuvių literatūros klasiko, vieno pačių iškiliausių poetų B.Brazdžionio kūrybos rinktinėjė Per pasaulį keliauja žmogus pateikiami geriausieji, charakteringiausieji autoriui turinio ar formos atžvilgiu Nepriklausomoje Lietuvoje parašyti eilėraščiai. Šie eilėraščiai atliko tokį pat nacionalinio pasipriešinimo vaidmenį, koks XIXa. pabaigoje – XXa. pradžioje buvo atitekęs Maironio “Pavasario balsams”. Nepaisant draudimų, B.Brazdžionio kūryba buvo skaitoma ir mėgiama. Pirmų penkių knygų parinktiems eilėraščiams duotas vieno eilėraščio vardas, nusakąs visą autoriaus tematiką – Per pasaulį keliauja žmogus. Paskutiniems eilėraščiams laiko dvasia davė vardą Iš sudužusio laivo. Visai šios rinktinės poezijai duotas pirmojo skyriaus vardas. B.Brazdžionio kūryba – savitas ir individualus reiškinys lietuvių literatūroje, nors daugeliu atžvilgių ir susiliečiąs su klasikinės poezijos (ypač Maironio) tradicija.Slapyvardžiai: Vytė Nemunėlis, J.Brazaitis, J.Steibekis, B.Nardis Brazdžionis, Jaunasis Vaidevutis. Bernardas Brazdžionis – vienas pačių iškiliausių nepriklausomybės metais susiformavusių poetų, lietuvių literatūros klasikas. Tai vienas iš nedaugelio lietuvių rašytojų, igijusių ne vien literatūrinį statusą: jis tapo istorine figūra, simbolizuojančia lietuvių kultūros atsparumą ir pasipriešinimo dvasią negandų metais. Jis redagavo daugelį visuomeninių ir literatūrinių žurnalų – Ateities spinduliai (1932-1940), Pradalgės (1934-1935), Dienovidis (1938-1939), skelbė kritikos straipsnius ir knygų recenzijas, išleido vaikams skirtas poezijos knygas. B.Brazdžionio rinkinys Ženklai ir stebuklai (1936) pelnė “Sakalo” leidyklos premiją, o Kunigaikščių miestas (1939) Valstybinę literatūros premiją. 1944m. B.Brazdžionis pasitraukė į Vakarus. 1944-1949m. poetas gyveno Ravensburge (Vokietijoje), dalyvavo lietuvių tremtinių kultūriniame gyvenime, išleido poezijos rinkinių. 1949m. B.Brazdžionis persikėlė į JAV. Kurį laiką gyveno Bostone, dirbo Lietuvių enciklopedijos visuotinės literatūros skyriaus redaktoriumi ir linotipininku. Persikėlęs iš Bostono į Los Angeles, 1955-1972m. redagavo žurnalą Lietuvių dienos. Amerikoje B.Brazdžionis išleido daug poezijos rinkinių. Šiandien B.Brazdžionis tebėra produktyvus ir populiarus poetasB. Brazdžionio poezija yra orginali ir inviduali. Tai ištisai savas talentas, atsirėmęs į lietuviškas tradicijas. Brazdžionis ieškojo įkvėpimo šaltinių ir formų rašytinėje liturginėje literatūroje, kur laiko būvyje susidarė savos poezijos reiškimo forma ir dvasia. Tai jam darė salygas būti ir grynai tautišku, ir drauge visuotinai žmogišku poetu.Jo poezijoje visai nežymu slaviškos įtakos. B. auklėjosi vokiečių romantikais ir naujaisiais autoriais. B. jaunas jau susipažino su Europos tuometinėmis literatūrinėmis srovėmis. Iš lietuvių poetų jį veikęs Putinas, bet betarpiškos įtakos Brazdžioniui nėra, nes jo individualybė buvo savui sava.Brazdžionio poezijos būdingiausi bruožai- gaivališkumas ir kontrastiškumas, pasižymįs aštriais dramatiškais konfliktais. Jo poezija blaškosi nuo romantiškojo svajingumo ligi realizmo, nuo švelnių lyriškųjų plonybių ligi grotesko, nuo švelnios maldos ligi rūstaus grūmojimo. Ir jo poezijos forma atrodo archaiška, betgi jo poezija yra moderniška ir aktuali.Visą laiką B. Brazdžionis drauge puoselėjo tris motyvus- visuomeninį (lietuvišką ir bendrai žmogišką), asmeninį ir gamtos. Visur jis yra elegiškas ir giedras. Patriotikoje Brazdžionis stovi greta didžiųjų mūsų poetų. Asmeniškuose ir gamtos motyvuose jis pasiekia universaliosios poezijos subtilumą ir gelmę. B. vaikų literatūros pavyzdžiai dažnai pakyla aukščiau specialiosios literatūros lygio. Žodis ir pasaulėjautaKankinasi motina, iki duoda pasauliui naująją gyvybę. Kankinasi ašytojas, iki suranda žodį savo dvasios kūrybai apipavidalinti. Kiekviena kūryba yra kančia, o tik po jos yra džiaugsmas.Sunku ne kartą žodį surasti beletristui, dar sunkiau grynajam poetui. Jam žodis turi būti kaip ištirpusi vynuogė: prisisunkęs spalvos, aromato, gyvo plazdančio jausmo. Turi būti akordas- skambėte skambėti. Ir juo naujesnis poeto vidaus pasaulis, juo ir žodis sunkiau surandamas. Bepig tiems, kurie moka prosenių sąvokomis ir žodžiais gyventi. Kova dėl žodžio yra ir Brazdžionio kelias. Jo žodis tai paveikslas ir melodija. Ir tas žodžio vaizdas bei garsas Brazdžionio vartojamas originaliai.Brazdžionio žodynas nėra vienalypis- net trejopas. Iš vienos pusės jis tokis artimas Putino, Santvaro, Kosu- Aleksandravičiaus žodžiui su visa emocine, gamtine, smulkiąja ar stambiąja, konkrečiąja ar slėpiningąja simbolika: nebyli balandėlė, kristalo taurė, pavasario balsai, žydinti ramunė, linguojantis kmynas, žvaigždėtas liūdesys, javo ir kukalio šiaudas, rasos lašelis, atvertos durys, burinis laivelis, samanė bitelė, žilos samanos, pakrančių balti ajarai, benamė paukštė, šviesios žvaigždės, žydinti širdis, mėlyna žydrynė.Šalia šito gamtinio giedrumo eina antra žodinių vaizdų kategorija: miestai su tūnančia homora, marios su skęstančiom jachtom, ugnis ir patrankos, marmuro bažnyčios, naftos šaltiniai, streikai, varžytynės, tautos pekla, valpurgija kaberetuos ir citadelėse, milijonai bankuose, kabinetai, šnipai, diktatoriai, karaliai, prezidentai, inteligentai ir bedarbiai, prekyviečių haremai, pavasario lelijų mon bijou, nivea creme, taxi, senas patefonas, gyvenimo šetenija, juodas sukinsyn, nuliūdęs emigrantas iš SSSR.Tai jau naujas žodis, paimtas iš modernaus, civilizcijos pasaulio. Tiesa, panašus civilizcinio gyvenimo žodis buvo vartojamas Keturių vėjų laikais. Tačiau Brazdžionis čia jį pavartoja kitokia prasme. Tą naujos prasmės atošvaistą jiems duoda trečios kategorijos žodžiai, su kuriais anie sueina į samplaikas. O tie trečios kategorijos žodžiai jau vienam Brazdžioniui būdingi: Ermono rasa, dabaros draugė, kvapas iš anapus, osanna, pranašas per sadukėjos girią, miegantieji erodai, šventoji Betlehem žvaigždė, besiartinanti evangelija, Galaado piemenys, kvepianti kasija, ir myra, ir aloe, psalmės, Jėzaus vardas ir jo mirties pastoralė, Jėzaus smūtkelis, tylioji Betliejaus naktis, užmirštos Ezekielio giesmės, Misere valsas, vario žaltys ir Eugadies vynuogyno sesuo, vargstanti Karazaim, Bethsaida, Erodiada, kagala, Jerikas, Juozapato pakalnė, amžina sancitissima, apokalipsis šv. Jono, žvejys ant Genezareto ežero, Izraelio skausmas ir Apvaizda, vėlinių baltai juodai išrašinėta kamža, INRI smūtkelis pakluonės pušy, balta tunika, šventas visų išmėginimų velnias, pekliškas kvaitas…Tai visai naujas žodžių repertuaras- krikščioniškųjų Rytų, Šventojo Rašto žodžių, kuriuos Brazdžionis mėgsta daugiau kaip Kossu- Aleksandravičius žodžius, iš Vakarų literatūros paskolintus.Šitie trejopi žodžiai eina į Brazdžionio mėgstamus palyginimus ar šiaip įvaizdžius. Brazdžionio žodis tarnauja ne tik vaizdui. Jis yra ir akustinis instrumentas. Ne be reikalo Brazdžioniui taip dažnai pinasi simfonijos, pastoralės, sutemų ritmo andantė, paskutinė kančios uvertiūra, paskutiniosios brėkšmos oktavos, pakrikę gamos; jam ir geneliai su kėkštais dainuoja. Tai jautrumas muzikiniams, akustiniams įspūdžiams.Kiekvienoj poezijoj žodis veikia muzikaliai. Tik Brazdžionis savo žodžiu ypatingai suskambina. Suskambina dauiausia pakartojimu tų pačių vienetų, didesnių ar mažesnių garsinių vienetų- sakinių, žodžių, garsų (aliteracijų, asonansų). Brazdžionis instrumentuoja savo poeziją ne muzikinio įvairumo, bet muzikinio vienodumo, monotonijos principu. Tas pasikartojąs leitmotyvas turi išsiskirti Brazdžionio poetinę kalbą iš šiaip kasdieninės kalbos.Šitas originalus Brazdžionio žodis yra jo savotiškos pasaulėjautos rezultatas. Brazdžionis kitaip gyvenimą suvokia, kitaip tame gyvenime pastato save ir žmones. Prieš jo akis išsitiesia ne vien savo širdies paklydimai. Jam vaidenas viso kosmo kelionė, pradedanti nuo mažutėlio ėglio šapelio ir baigiant tautomis ir planetomis. Anapus kosmo ir anapus mirties plazda naujas metafizinis gyvenimas, į kurį, kaip Čiurlionio “Saulės pagarbinime”, visata keliauja, taigi ir žmogus, nes čia jis yra tik benamė paukštė. Šitaip Brazdžioniui susiderina abidvi gyvenimo potmės- šiapus ir anapus; susiderina šio pasaulio civilizacinis žmogaus ir natūralusis gamtos gyvenimas; susiderina žmogus ir Dievybė. Gamtos gyvenimas Brazdžionio apgaubiamas su meile; žmogaus modernusis civilizacinis gyvenimas rodomas iškrypęs ir demaskuojamas, o Dievybė ir tam pagedėliui žmogui mistiškai tiesia pagelbstinčią ranką. Brazdžionis prašneka tauriu iškilmingu tonu, kietu, barančiu, demaskuojančiu ar maldaujančiu, pranašišku tonu. Iš šitokios pasaulėjautos ir plaukia anas keleriopas Brazdžionio žodis: švelnus gamtinis, ir rūstus grubus civilizacinis, ir šventas dieviškasis, Šventojo Rašto ar kitų didžiųjų autoritetų žodis. Iš čia ir ta kalbėtinė garso instrumentacija.Žodis ir kūrybaTačiau būti pranašu dar nereiškia būti poetu. Giliai ko nors būti sujaudintam ir pergyventi, sultingai tą pergyvenimą pasakyti dar nebus poezijos kūrinys. Gyvenimiškasis jausmas ir žodis turi nusivalyti nuo to momento pykčio, įtūžimo, žodis nuo brutalumo ir vulgarumo, nusivalyti iš viso nuo to, kas charakteringa tik tam vienam prieinamam momentui. Gyvenimiškoji medžiaga turi išeiti perkurta ir susiderinus savo sisuma, kurioje visos dalys gravituoja į to kūrinio meninį tikslą.Brazdžionis del to ilgai pats su savimo kovojo. Jo viduje būta gilių emocijų, kurios nesidavė išreiškiamos, nesurado tinkamo žodžio. Dar pirmame rinkinyje jo žodžio vaizde buvo daug gyvenimiškosios medžiagos, dar žaliavos, dažnai neapvaldytos, drastiškos, taigi ir nepoetiškos. Jau žymiai mažiau, bet dar paliko jos ir antrame rinkinyje. Net trečiajame rinkinyje protarpiais randi pergyvenimų ir išraiškos dar nepoetinės.Čia randam loginę konstrukciją, bet joje psigendam išvidinės šilumos, kuri negyvame intelekto žodiniam padare būtų kaip siela kūne.Muzikiniu atžvilgiu Brazdžionio sakinys įspūdį darė savo nepaprastumu. Jis buvo dažnai nerimuotas, ne visur net aiškiai jaučiamo taisyklingo ritmo, nevienodai ištysusiomis eilutėmis. Bet ypačiai, kaip buvo minėta, jis veikia stipriais pasikartojimais…Tačiau Brazdžionio pasaulėjauta aiškėjo. Aiškėjo, tikslėjo ir žodis. Vis labiau derinosi prasmė su garsu. Iš esmės betgi ir Brazdžionio pasaulėjauta ir jo poetinio žodžio charakteris liko tas pats; tos pačios kategorijos liko ir žodžio poetinės priemonės. Tik žodžio vaizdai stiprėjo, išsigliaudė į aiškius kontrastus, šviesinius ir šešėlinius; stiprėjo lietuviškasis vaizdas; gilėjo Šv. Rašto ar apskritai krikščioniškai rytietiškoji terminija; eilė svetimųjų terminų išnyko; paliko skaitytojui daugumas jau suprantami. Žodžiu, Brazdžionis savo viduje susikondensavo, išryškėjo, ir jo žodis paprastėjo. Supaprastėjo ir jo muzikinio efekto prieminės: sugrįžo ritmas, sišvelninama muzikinė instrumencija. Dabar ir jausmas, ir mintis, ir vaizdas, ir garsas jau aiškiai laužiasi pro Brazdžionį, kuriantį, formuojantį, ir gauna aiškias menines formas. Jos visos gerai nukreiptos į meninį tikslą; jos daro stiprų estetinį įspūdį; jos gerai pareiškia ir patį autorių. Autorius gali jaustis, kad vidaus pasaulį jam pasiseka išsakyti.Kaip Brazdžionio poezijoje pasiekta poetinės idėjos ir žodžio atitikimo, geriau galima pastebėti iš konkrečios iliustracijos.Žodžio vaizdo iliustravimas
Viršum klonių, kur žydi ramunėir linguoja kvepėdamas kmynas,viršum mietų, homora kur tūno,viršum marių, kur jachtos skandinas,
viršum žemės numirusio juoko,viršum plieno, ugnies ir patrankų,pro žvaigždžių ir pro mėnesio šokįkažkas tiesia kruviną ranką.
Bėga upės pakalnėsna, alma,neša nuodėmės vandenį tirštą,laša kraujas iš apversto delno,laša kraujas iš drebančių pirštų…
Jūs, iš marmuro balto bažnyčių,jūs, iš požemio naftos šaltinių,jūs, pro streikus, kerštus ir patyčią,jūs, kur šokat, ir jūs, nusiminę,
į procesiją gaudžiantis varpas,į procesiją šaukia Osanna,ir į širdį, skausmingai atšarpią,pamažu rankos lašas srovena.
O, pavasario žydinčio Kristau,amžinai tu lašėk į tą taurę!Į tave mes procesijoj klystam,skamba būgnai, ragai ir litaurai.
Eilėraštyje dvi plotmės: žemės gyvenomo nervingas pakrikimas, nors jo paskirtis- kelionė į Kristų; antra- mistinis pasaulio atpirkimas ir jo gaivinimas. Ta pirmoji plotmė, tas pasaulio visuotinumas išreikštas tik keliais sintetiniais vaizdais, bet tokiais, kad juose pajauti visą pasaulį su gamta ir žmonėmis; pajauti tuose dviejuose vaizduose gamtinio gyvenimo nekaltumą, organišką lėtą dinamiką (žydi ramunė, linguoja kvepėdamas kmynas), o civilizacinio gyvenimo vaizduose vėl pajauti kontrastišką nuotaiką- nervingai dinamišką, pragaištingai tvankią (homora tūno, numiręs juokas, plienas, ugnis ir patrankos). Ir antroji plotmė- Kristaus mistinis skausmingas išganomasis darbas- kaip puikiai išreikštas vaizdu ištiestos kruvinos rankos su lašančiu krauju iš drebančių pirštų. Čia tiek paslapties, tiek skausmo, tiek aukos ir dramos, o žodžių- kuo mažiausia…
Reikėtų tik perbėgti akimis, kaip kitos strofos sukonstruotos, kaip eilėraštyje pereinama iš vieno pasaulio misterijos konstatavimo į pranašišką šaukimą pasauliui, kaip tas šaukimas pavirsta malda Kristui,- ir pamatysim, kad čia pasaulio tragizmas stipriai pergyventas, susiradęs poeto dvasioje aiškius, konkrečius sintetinius vaizdus ir tiems vaizdams kuo tinkamiausią žodį, kurių kiekvienas eina pagrindinės nuotaikos kryptimi. Čia žodis pavirtęs tikrąja, gyvąja poezija.Žodinio garso iliustravimas
Anapus jūrų baltas laivas plaukia,suglaudžia plaukdamas buresir nesuspėjančių kelias dienas palaikia,ir ima skęst į gintaro marias.
Keliais keleiviai eina ir nueina- nueis, nuskęs ir ženklo nepaliks,švies švyturys kas dieną pakaleiną,ir danguje žuvėdros pasiklydę klyks.
Anapus jūrų saulė nusileido,tekėjo žvaigždės aukso spinduliais- anapus jūrų, neparadžius veido,ir mūs nelaimė nusileis.
Eikim kitu keliu į aną eilėraštį: iš formos į turinį.Nustebina šiame eilėraštyje iš karto gausus asonansas, aliteracija. Pirmoj strofoj iš karto stipriai suskamba pasikartoj1s 6viesusis garsas l ir pusiauatviras au, kuris tolesnėse strofos eilutėse atsileidžia. Antroj strofoj dar stipriau suskamba, bet jau kitas garsas (keliais keleiviai eina ir nueina… kel –ei) su žymiai stipresniu įsitempimu ir pereina į labai stipraus įtempimo garsą (švies švyturys… pasiklydę klyks). Tai aukščiausias pakilimas, fortissime. Trečiame posme jau nė vieno tokio forte garso nebėra. Bendrame garsų mišinyje stiprėliau išsimuša tik s, toliau sugrįžta į šviesųjį l ir švelniuosius, tyliuosius m, n.Tai negyvoji raidė. Tačiau ji pasirodo gyva, kada imi stebėti visą eilėraščio nuotaiką. Visas eilėraštis juk tai žmogaus kelionė visatoj. Pirmoj strofoj autorius tekonstektavo tik bendrinį visuotinį aktą- kad viskas keliauja, viskas ateina ir praeina. Tas bendrinis kelias sukelia elegišką melanchonišką nuotaiką. Bet su antrąja strofa elegija virsta skausminga: juk pats ženklo nepaliksi, nors viskas bus tas pats; tai jau kontrastas su visata. Ir dabar matyt, kaip pirmosios strofos elegiška nuotaika gražiai derinasi su žodinėmis vokalinėmis priemonėmis; matyt, kaip su pakintančia sielvartėjančia nuotaika kinta, griežtėja ir ntros strofos garsinė instrumentacija. Pagaliau su paskutine strofa nuotaika atsileidžia iš skausmingosios į vėl į eleginę: juk visas mūsų gyvenimas yra nelaimė, tegul ji leidžiasi. Ši nuotaika lyg nuskamba piano garsas ir apžvelgtoje garsinėj instrumentacijoj.
Nesileidžiant į kitas stiliaus priemones, matyti, kaip poeto emocija suplazda, nuskamba net smulkiose formos detalėse. Gyvasis jausmas sušvinta šitose formose kaip gaivinanti saulės šviesa krištolo induose.