1. Dabartinė Lietuvos žemės ūkio būklė bei vystymosi perspektyvos Lietuva nuo senų laikų yra agrarinis kraštas, buvo auginami įvairūs augalai. Jau XVI amžiuje vyravo trilaukė žemdirbystės sistema. Žieminių javų lauke buvo auginami žieminiai rugiai ir kviečiai, vasarojaus lauke – miežiai, avižos, žirniai, linai, kanapės, rapsai. Vėliau auginti ir vasariniai kviečiai, grikiai, lęšiai. Augalininkystės produktai buvo maistas žmonėms, pašarai gyvuliams, taip pat žaliava drabužiams ir kitoms reikmėms. Vyravo grūdų ūkis. Greta augalininkystės vystėsi ir gyvulininkystė. Primityviai ūkininkaujant, augalų derlingumas buvo žemas. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad XX amžiaus pradžioje javų derlius svyravo nuo 0.65 iki 0.85 t/ha (dabar nesunkiai gaunama 6.0-7.0 t/ha), bulvių derlius buvo 6.0-7.0 t/ha (dabar gaunama 20.0-40.0 t/ha ir daugiau). XX amžiaus pradžioje ūkiuose 15-25 visos ariamosios žemės buvo užimama rugiais, 8-12 – avižomis, 3-7 – miežiais, 1.0-3.5 – kviečiais, 0.5-1.5 – žirniais, 0.5-1.5 – linais, 2.5-6.2 – bulvėmis.
Lietuvos gyventojų užimtumas , proc. (1997):Žemės ūkis ir miškininkystė 30 Pervežimai 9Pramonė 24 Statyba 7Prekyba 13 Kitas užimtumas 17
Ūkininkų ūkių pasiskirstymas pagal didumą (1997 metai)Ūkio dydis ha Ūkių skaičius Dalis proc. Žemės plotas ha Dalis proc0,3 – 3 771 1,9 1965 0,43,1 – 5 9675 23,4 38991 8,75,1 – 10 16189 39,1 117569 26,210,1 – 20 10635 25,7 146762 32,720,1 – 30 2539 6,1 60844 13,530,1 – 40 746 1,8 25531 5,740,1 – 50 384 0,9 17281 3,850,1 ir daugiau 430 1,1 40557 9,0
Ūkininkų ūkių dydžio poveikis pastoviųjų išlaidų struktūrai procentais ir darbo sąnaudos valandomis/ha Samdomas darbas Degalai Elektra Remontas Palūkanos Kitos Darbas val/haŪkiai iki 10 ha 1 10 3 23 1 62 – 1 ha 0,1 1,0 0,3 2,3 0,1 6,2 ~ 300
Ūkiai daugiau 60 ha 9 27 2 15 6 41 – 1 ha 0,15 0,45 0,03 0,25 0,1 0,68 ~ 60
Kaimo plėtraLietuvos kaimo išsaugojimas svarbus ir socialiniu, ir ekonominiu požiūriu. Kaimas turi išlikti su savo regioninėmis ypatybėmis ir gyvensena, kaip krašto stabilumo, atsinaujinančių materialinių ir dvasinių vertybių garantas.Formuojant kaimo plėtros politiką, atsižvelgiama į: žemdirbystės, gyvulininkystės, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriaus plėtojimą, alternatyvios veiklos skatinimą, kaimo infrastruktūros gerinimą bei sveikos ir jaukios aplinkos kūrimą; socialinę ir ekonominę pusiausvyrą; plėtojimo ir valdymo politikos struktūrų suderinamumą; regioninių ypatybių, vietinės iniciatyvos, šeimos ūkio ir kooperacijos, kaimo bendruomenės tarpusavio ryšių, kultūros paveldo vertybių išsaugojimą;Statistikos darbuotojų surinktais duomenimis: apie 82 proc. ūkininkų nespecializuoti, apie 12 proc. specializuojasi augalininkystėje, apie 4 proc. gyvulininkystėje. Ūkininkai pagal išsimokslinimą pasiskirsto taip: pradinis – 27 proc., vidurinis – 23 proc., specialusis vidurinis – 36 proc., aukštasis – 14 proc. Ūkininkai pagal amžių pasiskirsto taip: iki 39 metų – 8 proc., 40-59 metų – 32 proc., 60 ir daugiau – 60 proc.Lietuvoje yra apie 300 tūkst. ha nenašių ir tiek pat ekologiškai jautrių žemių, jos visos sudaro apie 20 proc. viso žemės naudmenų ploto. Čia gamybos išlaidos produkto vienetui yra apie 20-30 proc. didesnės, negu ūkininkų, dirbančių našesnėse žemėse. Šioms problemoms spręsti yra rengiama ūkinės veiklos pertvarkymo programa mažiau palankiose ūkininkavimo sąlygose. Restruktūrizuojant žemės ūkį, greta tradicinio ūkininkavimo svarbu plėtoti kaimo verslus, užsiimti netradicine žemdirbyste. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 200 mėsos perdirbimo įmonių, 50 malūnų, 150 medienos perdirbimo įmonių.Kaimo turizmas turėtų tapti vienu iš svarbesnių papildomų pajamų šaltiniu. Labiausiai šis verslas plėtotinas gamtovaizdžiais turtinguose regionuose – Trakų, Zarasų, Ignalinos, Klaipėdos rajonuose. Jau dabar kelios dešimtys sodybų vasaros laikotarpiui priima turistus ir poilsiautojus. Kaip tik tuose rajonuose dėl mažo žemės derlingumo žemės ūkio gamyba nerentabili, bet ten gausu vandens telkinių ir miškų. Daug turistų ir poilsiautojų gali patraukti Nemuno, Neries, Žeimenos, Šešupės, Merkio pakrantės ir daugelis ežerų, esančių visoje teritorijoje. Kaimo verslų plėtros nuostatos numatytos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija (pagal programą, patvirtintą Lietuvos respublikos seimo 2000 metų birželio mėn. 13 d. nutarimu Nr. VIII-1728)Bendrosios nuostatos. Strategijos paskirtis – nustatyti žemės ūkio ir kaimo plėtros kryptis 2000-2006 metams. Tikslas – sukurti palankią aplinką įvairiapusei ekonominei ir socialinei kaimo plėtrai, jo gamtosaugai ir etnokultūrai, kad būtų sąlygos nuosekliai gerinti gyvenimo kokybę ir integruotis į Europos Sąjungą.
Strategijos tikslai Konkurencingas žemės ūkis užtikrinantis stabilų vartotojų aprūpinimą geros kokybės maisto produktais. Produktų eksporto plėtra, leidžianti geriau išnaudoti turimas galimybes ir užtikrinti užimtumą kaime. Valstybės parama kaimui, kurios pagrindas – vidaus rinkos apsauga ir žemės ūkio produkcijos gamintojų pajamų palaikymas.
Galimybė įvairinti ekonominę veiklą kaime, o žemės ūkio produkcijos gamintojams – verstis papildoma ūkine veikla. Aplinkos apsauga, ekologinis ūkininkavimas, biologinę įvairovę ir kraštovaizdį puoselėjantis ūkininkavimas. Tolygi ekonominė ir socialinė veikla, atitinkanti regionų ypatumus. Veiksminga žemės ūkio mokslo, mokymo, konsultavimo ir švietimo sistema, susijusi su gamyba.Dabartinė kaimo situacija žemės ūkyje dirba apie 21 proc. visų šalies užimtų gyventojų. Žemės ūkyje 1999 metais sukurta apie 10 proc. bendrojo vidaus produkto. Žemes ūkio ir maisto prekės davė apie 13 proc. šalies eksporto pajamų. Pakankami gamtiniai ištekliai (žemės ūkio naudmenos, kurių didžioji dalis nusausinta, miškai, vandenys) leidžiantys žemės ūkio produktų gamintojams prisitaikyti prie besikeičiančių rinkos sąlygų. Palankios gamtinės sąlygos plėtoti veislinę, pieninę ir mėsinę gyvulininkystę. Santykinai mažas dirvožemio, vandens ir oro užterštumas. Gilios kaimo gyventojų tradicijos žemės ūkio srityje. Išplėtotas mokslo, mokymo ir konsultavimo institucijų tinklas. Sukurtos finansinės sistemos ir institucijos. Aktyviai plėtojama kaimo žmonių savivalda.
Svarbiausios Lietuvos kaimo problemos Nepakankamas žemės ūkio ir maisto produktų konkurencingumas. Nebaigta žemės reforma, silpnai funkcionuojanti žemės rinka. Dominuoja ūkiai, kurių mažas investicinis pajėgumas, menka technologinė pažanga, didelės išlaidos, mažas konkurencingumas. Nepakankamai apsaugota šalies vidaus žemės ūkio ir maisto produktų rinka nuo blogos kokybės, kontrabandiniu ir dempingo kainomis parduodamų prekių. (Dempingas – prekių pardavimas užsienio rinkoje dirbtinai sumažintomis, nuostolingomis kainomis, siekiant išstumti konkurentus ir užkariauti rinką.). Nesusiformavę žemės ūkio produkcijos gamintojų ir perdirbėjų santykiai, per ilga atsiskaitymų ciklo trukmė. Neišplėtota kooperacija, materialinio apsirūpinimo, techninių ir kitų paslaugų infrastruktūra. Didelė sezoniškumo įtaka. Mažai jaunų ir aukštąjį išsilavinimą turinčių ūkininkų.
Integracijos į Europos Sąjungą teigiamas poveikis Didėja kapitalo, pažangių technologijų, darbo jėgos ir prekių apyvarta tarp ES šalių ir Lietuvos. Didėja šalies finansavimas: PHARE, SAPARD, ISRA programos. Didėja žemės ir kito nekilnojamojo turto kaina, mažėja paskolų palūkanos. Techninė ir konsultacinė pagalba.
Galimas neigiamas integracijos į Europos Sąjungą poveikis Gali padidėti nacionalinių žemės ūkio subjektų ir jų rinkos partnerių konkurencija su daugiau subsidijuojamais ir objektyviai didesnio konkurencinio pajėgumo kitų valstybių subjektais. Jeigu nebus sukurtos sąlygos alternatyviam verslui, galimas laikinas nedarbo žemės ūkyje ir perdirbimo pramonėje padidėjimas. Didėja konkurencinė grėsmė iš Rytų ir Vakarų valstybių.
Žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos įgyvendinimo kryptys Investicijos į ūkius, jų modernizavimas ir veiklos įvairinimas. Besikuriančių ūkininkų, ypač jaunų, rėmimas. Subsidijos žemės ūkio technikai, įrangai, pastatams pirkti, veislinių gyvulių ir augalų sėklinei medžiagai įsigyti. Melioracijos įrengimų remonto dalinis finansavimas. Netradicinių žemės ūkio verslų rėmimas. Žemes ūkio produktų gamyba ne maisto reikmėms. Geros kokybės produktų gamybos plėtra ir rinkodara. Lietuvos Respublikos standartų tobulinimas. Pranašumą turinčios produkcijos eksporto subsidijavimas. Ekologinio žemės ūkio plėtros rėmimas. Užimtumo didinimas skatinant alternatyvią veiklą ir socialinės būklės gerinimas. Alternatyvios veiklos (kaimo turizmo, miškų sodinimo, amatų ir kitų ne žemės ūkio verslų) rėmimas. Arklininkystės, kaip sporto šakos ir pramogų verslo plėtra. Kaimo žmonių perkvalifikavimo rėmimas. Žemės ūkio produkcijos gamintojų pajamų palaikymas tiesioginėmis išmokomis. Gyventojų pasitraukimo iš žemės ūkio veiklos skatinimas. Parama nevyriausybinėms organizacijoms, teikiančioms socialines paslaugas kaime. Mokslo, mokymo, konsultavimo, žemės ūkio informacinės sistemos finansavimas. Etnokultūros ugdymo ir paveldo išsaugojimo finansavimas. Aplinkosauga ir gamtos išteklių naudojimo gerinimas. Siekiant paspartinti žemės rinkos formavimąsi, sudaryti sąlygas užstatyti bankams žemės ūkio paskirties žemę su apribojimais leisti įsigyti žemės ūkininkavimui kitų šalių subjektams. Prioritetas teikiamas šioms žemės ir maisto ūkio šakoms: pieninei ir mėsinei galvijininkystei, sodininkystei ir daržininkystei, linininkystei, aliejinių augalų auginimui, javų ir cukrinių runkelių auginimui. Siekti, kad vidaus rinka būtų aprūpinta savos gamybos žemės ūkio produktais. Tobulinti ekologinės žemės ūkio produkcijos gamybą ir rinką. Lietuvai, pareiškus norą stoti į ES, o vėliau pakviestai derėtis, pastebėta, kad žemės ūkio sektorius vienas iš sudėtingiausių – jau vien dėl to , kad tiesiogiai su juo yra susiję trečdalis Lietuvos gyventojų. O kasdien vartoja žemės ūkio produktus visa šalis. Antra, šis sektorius yra svarbus ir tuo, kad jis bene daugiausiai yra atsilikęs nuo ES žemės ūkio.
Daugiau kaip 10 metų pradėta dalinti žemė. Buvo atkuriama nuosavybės teisę į žemė , ją turėjusiems ( ar jų giminaičiams) prieš II pasaulinį karą , taip pat buvo duota po 2 – 3 ha buvusių kolūkių darbuotojams. Taip atsirado daug smulkių ūkininkų, žemės ūkio bendrovių, personalinių įmonių , ūkinių bendrijų ir labai nedaug kooperatinių bendrovių. Būtent dėl šios priežasties tie smulkūs žemės ūkio subjektai negali būti efektyvūs ( duoti pelno) ir ateityje turės stambėti. Šiame technologijų ir spartaus vystymosi amžiuje nebegalima gerai gyventi turint arkliuką ir kelis hektarus žemės , kaip kad gyveno mūsų seneliai ar proseneliai tarpukaryje. Šiuo metu neteisinga žemės ūkio reforma atvedė vos ne prie tokio lygio : dauguma žemės naudotojų , jų kažkaip nesinori vadinti ūkininkais, gyvena iš dviejų-trijų hektarų žemės, papildomai gaudami visokias socialines pašalpas. Šiuos ūkius galima pavadinti natūriniais ( ką užaugina , tą ir suvartoja maistui t.y. nieko neparduoda). Taigi apie galimybę užauginti tokiuose ūkeliuose daug , geros kokybės , galinčių konkuruoti produktų su ES valstybių ūkininkų pagaminta produkcija, net kalbėti neverta. Antra priežastis mūsų žemės ūkio nuosmukio yra žemdirbių konservatyvumas. Jie vadovaujasi tokiu ūkininkavimo principu : “ jei mano senelis augindamas javus pragyveno , tai kodėl negaliu aš pragyventi” nors tų javų tas ūkininkas iš savo sklypelio prikulia tik porą tonų, kuomet ES nėra auginami javai , jei nėra prikuliama penkios – šešios tonos. Aišku, kad tas tonas galima prikulti, tačiau kiek tą žemę reikės trešti ir kiek sudėti pinigų į ją? (Tuomet javo grūdas būtų vertas vos ne aukso grūdo). Mūsų konservatyvūs ūkininkai niekaip nesupranta, kad jei dirva nederlinga tai gal reikia imtis auginti kitų kultūrų,kurios galėtų duoti pelno tokioje klimato juostoje, kaip Lietuva? Juk , dalis Lietuvos žemių yra nelabai derlingos ( kuriose ūkininkaujant dar galima gauti pelno) – beveik visa Aukštaitija, dalis Žemaitijos ir kuriose nuostolinga ūkininkauti – Vilniaus, Trakų, Šalčininkų rajonai, dalis Dzūkijos. Šių rajonų gyventojams būtų geriau imtis kokių nors kitų alternatyvių žemės ūkiui verslų – amatininkystės, kaimo turizmo ir kt.ES žemės ūkis yra smarkiai subsidijuojamas. Tą aiškiai patvirtina ES biudžeto išlaidos 1999 metais žemės ūkiui buvo skirta 37,4 milijardo eurų arba 43 procentai viso ES biudžeto. Taigi, galima teigti, kad žemės ūkis yra stipriai remiamas. Ne ką mažiau jis yra apsaugotas nuo kitų ne ES valstybių maisto produktų konkurencijos. Tačiau vidaus rinka nėra saugoma vien tik muitais, tačiau yra finansuojamas ir eksportas. Tarkim pieno sektoriuje ES remia savo gamintoją , nes ten kur jie eksportuoja savo produktus yra žymiai mažesnės kainos. Taigi taip mus pasiekia pigesni vokiški joguotai. Ir taip subsidijuojamas ne tik pieno produktų eksportas, bet ir cukraus, mėsos, grudų. O ES vidaus rinką saugo importo licencijomis, kvotomis, muitais. Importo licencijos suteikiamos trečiosioms (t.y. ES nepriklausančioms) šalims eksportuoti į ES tam tikrą kiekį vienų ar kitų produktų, kurias viršijus taikomas žymiai didesnis importo muitas. Iš žemės ūkio produktų importo surinktų muitų lėšos yra skiriamos eksporto subsidijoms bei kt. žemės ūkio paramai . Žinoma, remiamas yra ne tik eksportas, paramą gauna investuojantys į ūkius, ūkininkaujantys nelabai palankiose sąlygose. Taip pat paramą gauna jauni ūkininkai, o vyresnieji ,dar nesulaukę pensijos, perduodantys ūkį valdyti jaunesniems, irgi nėra pamirštami – jiems mokamos pašalpos. Tačiau ir tai dar neviskas! ES žemės ūkio produktų rinka yra smarkiai reguliuojama, dėl ko ją taip kritikuoja ir jos principų nenori pripažinti dabar valdžioje esantys liberalai. Rinka yra reguliuojama superkant perteklinę produkciją mažesnėmis kainomis, mokamos išmokos ūkininkams savanoriškai arba privalomai nedirbančiam dalį žemės ( ekonominis pūdymas) , taip pat yra skatinamas vidaus vartojimas t.y. mokamos subsidijos ūkininkams, parduodantiems pieną ir jo produktus ne pelno organizacijoms, kariuomenei, mokykloms. Taip pat ūkininkams įvedama kvotą – kiekis žemės ūkio produktų, kurį supirkus valstybė mokės aukštą kainą.
Visiems pasidaro įdomu: koks tas tipinis ES ūkis?
Žinoma daugelis ūkių yra specializuoti – užsiima viena konkrečia žemės ūkio šaka ( augalininkyste, gyvulininkyste ar galininkyste). Taigi , jei augina karves, tai dėl savęs ar pardavimui nebesodina bulvių, kaip yra daroma Lietuvoje. Daugumoje ES narių tipinis žemės ūkis yra gan didelis – kelių šimtų hektarų, jei yra užsiimama augalininkyste , o jei gyvulininkyste – didelis kompleksas fermų su keliais šimtais galvijų ar kiaulių. Savaime aišku, kad pašarai gyvuliams yra iškratomi automatiškai, melžėja prie kiekvienos iš karvių netupinėja ir nemelžia – viską padaro melžimo aparatai bei kita automatizuota technika. Todėl fermoje nedirba pulkas melžėjų ar kitų darbuotojų, kaip buvo mūsuose prieš gerą dešimtmetį. Taip pat ir augalininkystėje yra naudojamos efektyvios žemės apdirbimo priemonės : moderniausi traktoriai, kita technika. Žemės ūki efektyvumą patvirtina ir žemdirbių sukurta BVP dalis ( ES 1,7 procento dirbančių žemės ūkyje sukuria 5 procentus BVP, tuo tarpu Lietuvoje 21 procentas darbuotojų sukuria tik 12 procentų BVP) .
Daug kam kyla abejonė ar, įstojus į ES , Lietuvos žemės ūkis sugebės prisitaikyti prie didžiulės konkurencijos, keliamų reikalavimų produkcijai. Juk atsilikimas yra milžiniškas. Lietuvoje šiuolaikinius ūkius galima skaičiuoti tik dešimtimis. Žinoma prisitaikyti nebus lengva, tačiau kitos išeities nėra, jei mes nenorime turėti kaimą tokį kokį mes dabar turime. Savaime aišku, kad tik iš žemės ūkio negalės pragyventi beveik 21 procentas Lietuvos dirbančių žmonių. Žinoma , kad daliai iš jų reikės užsiimti kokia nors kita veikla arba , užsiimant žemės ūkiu, reikės turėti smulkųjį verslą ar kitą pragyvenimo šaltinį. Beje Airijoje, kuri žemės ūkiu turi daug panašumu, tokių ūkių daugėja, kuriuose be žemės ūkio užsiimama ir kita veikla. Tačiau nebūtinai visi smulkieji ūkininkai yra pasmerkti žlugimui : juk galima užsiimti daržininkyste, gėlininkyste, braškių auginimu ar, pagaliau, vaistažolių auginimu. Net savajai rinkai Lietuva neužsiaugina daugelio produktų, kuriuos galėtų užsiauginti. Šiuo metu Lietuva daugelį daržovių, braškių , gėlių importuoja iš Lenkijos, Olandijos. Taip pat šiais menėsiais parduotuvėse pilna obuolių: visi gražūs, nesupuvę. Tačiau, leiskit paklaust : “ Ar jie lietuviški? Kiekvienas atsakys : “ Aišku, kad ne”. Taigi Lietuvos žemės ūkį , o ypač netradicinį kur link plėtoti yra gana daug perspektyvų. Vien tik paėmus, kaip pavyzdį – sodininkystę t.y. tų pačių obuolių auginimą. Kas pasakys, kad Lietuva netinka sodininkystei? Juk kiek būtų galima investuoti ( jau nekalbant apie atsiradusias darbo vietas) , tačiau trūksta pinigų, bet ne vien jų – gal būt pritrūkstama ir noro bei iniciatyvų!? Bet aš tikiu, kad po dešimties metų mes gegužės mėnesį valgysime lietuviškus obuolius. Žinoma, smulkusis ūkininkas, turintis vos kelis hektarus žemės , nebegalės pelningai auginti javų. Tačiau visam tam reikės pereinamųjų laikotarpių. Žinoma, šie laikotarpiai pareikalaus lėšų. Patys ūkininkai,dabar vos išgyvenantys, negalėtų skirti pakankamai lėšų. Jiems į pagalbą ( tiek lėšomis, tiek žiniomis) “ateis” , o kai kurie jau ir “atėjo” įvairūs ES paramos fondai : Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas, SAPARD ir kt. Tačiau nemažą dalį ūkių turės sudaryti stambūs ūkiai. Kuriuose būtų įdiegtos šiuolaikinės technologijos, kurie būtų konkurentiškas bei pelningi. Jų plėtrą taip pat rems minėtieji fondai. Savaime aišku, kad tokius ūkius labiau apsimokės kurti centrinėje Lietuvoje bei Suvalkijoje – kur žemės yra derlingesnės. Visą kitą žemę, aišku nereikėtų palikti dirvonuojančią, tačiau augalininkyste ten nelabai apsimokės verstis. Aišku nebloga išeitis būtų tas žemes apsodinti mišku ( taip pat ir šiuo metu dirvonuojančias, o dabar dirvonuoja apie penktadalis visos ariamosios žemės).Daug kam gali kilti klausimas : ar lietuviški žemės ūkio produktai turės rinką ES? Žinoma, kad rinkos terpės mums niekas nesuteiks – reikės ją pačią išsikovoti. 1998 metais Lietuva eksportavo į ES 25 proc., į Baltijos šalis 16 proc. , į NVS 49 proc. 1999 metais atitinkamai 28 proc., 20 proc., 27 proc. Taigi matome, kad į ES šalis eksportas po truputį didėja. Taip pat verta paminėti, kad ES ir Lietuva yra pasirašiusios laisvos prekybos sutartis pagal kurią muito mokesčiai per šešis pereinamuosius metus yra po truputį mažinami. Muito lengvata galioja tam tikram produktų kiekiui (kvotai), kuri nuolat didėja. Tačiau ir to lietuviai nesugeba išnaudoti. 1998 – 1999 metų kvota jautienai buvo 1725 tonos, kiaulienai 1150 tonų , o eksportuota buvo atitinkamai tik 43 ir 2 tonos gaminių! Kodėl taip atitiko? Todėl, kad Lietuvoje iki šiol nebuvo pastatyta nei vienos ES reikalavimus atitinkančios skerdyklos ar mėsos perdirbimo įmonės galinčios gaminti produktus eksportui į ES. O medaus, juodųjų serbentų, gėlių svogūnėlių, kuriems ES visai netaiko eksporto suvaržymų, 1998 –1999 metais į ES nebuvo įvežta nei tonos! Tai parodo visišką lietuvių neapsukrumą. Nors pieno produktų lengvatinio importo kvotos buvo viršytos kelis kartus. Pavyzdžiui lieso pieno miltų kvota buvo 4025 tonos, o eksportuota 10845 tonos. Kad taip būtų su visais žemės ūkio produktais eksportuojamais į ES, tai Lietuvos žemės ūkio produktų prekybos balansas nebūtų neigiamas ( t.y. įsivežame daugiau produktų , nei išvežame į kitas šalis). Savaime aišku, kad ir kokios būklės būtų Lietuvos žemės ūkis , bet mes vis tiek įsivešime bananus, citrusinius vaisius, riešutus, prieskonius.
Reziumuodamas norėčiau tikėtis, kad šiais ir kitais metais lietuviai pradės eksportuoti savo medų, juoduosius serbentus, kitas produktus, kuriems ES jau nebetaiko ar taiko sumažintus eksporto suvaržymus. Tikiuosi, kad žemdirbiai pradės efektyviai dirbti ne tik žemę, bet ir pagalvos ką auginti, ( o ne galvos : ką augino mano senelis tą auginsiu ir aš) kad apsimokėtų, kad nereikėtų streikuoti ir reikalauti iš valstybės, kuri ir taip vos suduria galą su galu. Tikiuosi, kad ne tik žemės ūkis, įstojus į ES pakils, pakils, bet ir apdirbamoji pramonė taps moderni ir konkurencinga, sugebanti gaminti produktus, kuriuos būtų galima parduoti ES rinkoje. Tikiuosi, kad ateityje mums nereikės importuoti tradicinių žemės ūkio produktų( grūdų,pieno, mėsos), bet ir jų šiek tiek galėsime eksportuoti. Taip pat viliuosi, kad netradicinių žemės ūkio produktų ( medus, serbentai ir kt. ) gamyba paplis Lietuvoje ir jie bus gausiai eksportuojami į ES. Norisi tikėti , kad negyvenantys kaimo gyventojai iš žemės ūkio užsiims kaimo turizmu, pintų daiktų gamyba irkt.2. Augalų augimo sąlygos-vanduo ir jų sąlygų tvarkymas žemdirbystėjeAugaluose yra apie 75-90 procentų vandens, arba 0,01-0,03 procento viso kiekio, kuris eikvojamas augant. Vasariniai javai per vegetaciją 1 hektare išeikvoja apie 3 mln. litrų, cukriniai runkeliai apie 6 mln. litrų vandens. Ir tik 0,2 procento šio kiekio sunaudojama organinės medžiagos kūrimui, o kitą išgarina. Su drėgme augalai gaudami maisto medžiagas, 1 gramui sausųjų medžiagų pagaminti augalai sunaudoja 200-1000 gramų vandens. Dirvožemyje drėgmė būna kieta (ledas), chemiškai sujungtas, garų (užpildo laisvas nuo vandens poras), sorbuotas (surištas) ir laisvas (kapiliarinis, gravitacinis, gruntinis). Vanduo ir jo tirpalai yra skystoji dirvožemio dalis. Vanduo dirvožemyje yra įvairių formų: chemiškai sujungtas – Fe2(OH)3, Al(OH)3, Ca(OH)2 ir kt. – augalams neprieinamas, garų vanduo – priklauso nuo temperatūros – augalų nepaimamas, higroskopinis – mažųjų dirvožemio dalelių surištas – augalų nepaimamas, plėvelinis – susitelkęs plona plėvele apie dirvožemio daleles – augalų sunkiai paimamas, kapiliarinis (laisvas) – laikosi kapiliaruose arba juda aukštyn bei žemyn – augalams lengvai prieinamas, gravitacinis – perteklius (po lietaus ar tirpstant sniegui) judantis žemyn – augalams lengvai prieinamas, bet laikinai, gruntinis – susitelkęs ant nelaidžių uolienų gilesniuose sluoksniuose ir augalų nebepanaudojamas. Vandens šaltinis yra atmosferos krituliai – lietus ir sniegas. Tokiu būdu patekęs ant dirvos, juda žemyn ar horizontaliai bei didelė dalis išgaruoja. Kiek kur patenka kritulių vandens priklauso nuo dirvos granuliometrinės sudėties bei dirvos paviršiaus purumo ar lygumo, oro bei dirvos temperatūros, reljefo, esančios augalų dangos. Jei žmogus sugebėtų tvarkyti kritulius, jis galėtų valdyti bet kokios teritorijos vandens režimą. Žmogui dabar dar lieka tenkintis kritulių vandens kuo tikslingesniu paskirstymu ir panaudojimu. Drėgnuose rajonuose sausinti, o sausuose – drėkinti, tvarkyti dirvos paviršių – jį lyginti ar profiliuoti, padengti izoliuojančiomis medžiagomis (mulčiavimas) ar supurenti bei suslėgti. Parinkti tinkamiausią sėjos laiką ir panašiai.
3. Dirvožemio atskirų frakcijų savybės ir jų reikšmėDirvožemis – dinamiškas gamtos kūnas, sudarytas iš keturių fazių – kietosios dalies, skysčių, dujų ir gyvosios dalies. Kietoji dalis susideda iš mineralinių ir organinių medžiagų. Skystąją dalį sudaro vanduo ir tirpalai. Dujinė dalis tai oras, anglies dvideginis, amoniakas, metanas ir kt., gyvoji – mikroorganizmai, sliekai ir kita dirvožemio fauna. Vanduo ir dujos užpildo tarpelius tarp dirvožemį sudarančių dalelių. Organinės dirvožemio dalies šaltinis yra visi ant jo patenkantys arba jame pasiliekantys biocenozės komponentai, o juos į mineralinius junginius suardo dirvožemio mikroorganizmai ir gyvūnai. Irimo procesas ilgas ir sudėtingas, laiko ir sąlygų eigoje susidaro humusas – biocheminės kilmes organinis-mineralinis dirvožemio naujadaras. Humuso irimo produktai su dirvožemyje esančiais elementais sudaro įvairius junginius, kuriuos, ištirpusius vandenyje savo šaknimis gali paimti augalai. Humusas mažina sunkių dirvų rišlumą ir lipumą, o lengvų dirvų padidina. Humusas gerina dirvožemio šilumines savybes, padeda susidaryti patvariems dirvožemio agregatams (susidaryti trupininei struktūrai). Daugumą uolienų ir dirvožemių sudaro mineraliniai elementai – 80-90 procentų jų masės.
Dirvožemio mechaninių elementų klasifikacijaMech. elementų frakcija Mech. elementų dydis mm Skiriamos grupėsAkmenys 3 SkeletasŽvyras 3 – 1 Rupus smėlis 1 – 0,5 Vidutinio rupumo smėlis 0,5 – 0,25 Smulkus smėlis 0,25 – 0,05 Fizinis Rupios dulkės 0,05 – 0,01 smėlisVidutinio rupumo dulkės 0,01- 0,005
Smulkios dulkės 0,005 – 0,001 Šiurkštus dumblas 0,001 – 0,0005 Fizinis molisŠvelnus dumblas 0,0005 – 0,0001 Koloidai 0,0001Dirvožemių klasifikacija pagal granuliometrinę sudėtįDirvožemio granuliometrinė sudėtis Fizinio molio dalelių 0,01 Fizinio smėlio dalelių 0,001Birus smėlis 0 – 5 100 – 95Rišlus smėlis 5 – 10 95 – 90Priesmėlis 10 – 20 90 – 80Lengvas priemolis 20 – 30 80 – 70Vidutinio sunkumo priemolis 30 – 40 70 – 60Sunkus priemolis 40 – 50 60 – 50Lengvas molis 50 – 65 50 – 35Vid. sunkumo molis 65 – 80 35 – 20Sunkus molis 80 20
Lietuvoje labai nehumusingų dirvožemių yra 1.5 proc., nehumusingų – 29.4 proc., vidutiniškai humusingų – 35.8 proc., humusingų – 12.3 proc., labai humusingų – 13.6 proc., durpinių – 7.4 proc.Kiekybinė mineralinių dirvožemio dalelių sudėtis vadinama granuliometrine (mechanine) sudėtimi. Priklausomai nuo dalelių dydžio skiriamos jų frakcijos, kurios pasižymi atskiromis savybėmis, kaip antai: – akmenys – nesudaro kapiliarų, nesulaiko vandens, – žvyras – mažas kapiliarumas ir drėgmės imlumas, geras pralaidumas vandeniui ir birumas, – smėlis – silpnas kapiliarumas, silpnas drėgmės imlumas, mažas pasipriešinimas dirbimui, – dulkės – didelis kapiliarumas, blogas vandens pralaidumas, dirvai džiūstant supuola ir kietėja,– dumblas – labai didelis kapiliarumas ir drėgmės imlumas, blogai praleidžia vandenį, dirvožemiui suteikia rišlumą.
Dirvožemio fizikinės savybės. Tai struktūra, specifinė masė, tankumas ir poringumas.. – dirvožemio struktūra – tai įvairios formos bei dydžio patvarūs trupinėliai, sudaryti iš atskirų mechaninių dalelių ir ne taip greitai suyrantys vandenyje. Dirvožemio atskiras daleles jungia smulkios molio dalelės, koloidai ir humusas. Geriausia struktūra, kurios agregatai yra 0,5-7 mm skersmens, o atsparių vandens poveikiui – 30-50 ir daugiau procentų– agronomine dirvožemio struktūra vadinami 0,25-1,0 mm skersmens, ne mažiau 45 procentų poringumo, vandens ardomajai veiklai atsparūs (patvarūs) dirvožemio agregatai (grumsteliai). – specifinė masė – tai absoliučiai sausos dirvožemio kietosios dalies ir tūrio santykis. Jis svyruoja ir yra 2,65-2,70. – tankumas – nesuardyto absoliučiai sauso dirvožemio masės ir tūrio santykis, išreiškiamas g/cm3. Dirbamų žemių tankumas (tūrio masė) yra nuo 1,1 iki 1,6-1,8 g/cm3. – poringumas – tai tarpelių tūris (kapiliarai ir tarpeliai tarp agregatų), išreikštas dirvožemio tūrio procentais. Paskaičiuojamas žinant dirvožemio tankumą ir specifinę masė. Sukultūrintų dirvų poringumas yra apie 50 procentų.
Dirvožemio fizinės-mechaninės savybės. Tai rišlumas, kietumas, plastiškumas, lipumas, brinkimas, suslūgimas, kilnojimasis ir deformacija. – rišlumas – savybė priešintis jėgai, verčiančiai atitrūkti daleles vienas nuo kitų, priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties, drėgnumo, humuso kiekio; – kietumas – priešinimasis bet kokiai kūno spaudimo jėgai ir priklauso nuo rišlumo ir drėgmės, dirvožemio granuliometrinės sudėties; – plastiškumas – drėgno dirvožemio gebėjimas išlaikyti ir keisti jam suteiktą formą, išlaikant vientisumą, priklauso nuo dirvos drėgmės; – lipnumas – savybė drėgname būvyje prilipti prie liečiančių paviršių, priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties, drėgmės ir humuso kiekio; – brinkimas – dirvožemio gebėjimas keisti tūrį drėkstant, priklauso nuo koloidų kiekio, kurio daugiausiai yra molio dirvožemyje; – suslūgimas – tai dirvožemio gebėjimas mažinti tūrį džiūstant, priklauso nuo koloidų kiekio; – kilnojimasis – temperatūros poveikyje keisti tūrį. Priklauso nuo drėgmės; – deformacija – dirvožemio gebėjimas keisti formą veikiant slėgimui ar kitokiai jėgai; – fizinė branda – dirvožemio būklė, kai jis nelimpa prie padargų, o dirbant byra į agregatus. Žemės dirbimo savybes nusako dirvos lyginamasis pasipriešinimas, išreiškiamas traukos jėga, tenkančia padargo darbinio paviršiaus ploto vienetui N/m2.
4. Dirvos dirbimas ir tikslai plačiaeilės sėjos pasėliuose Plačiaeilė sėja – atstumai tarp eilučių 45-50-60-70 centimetrų. Taip sėjami runkeliai, kukurūzai, daugelis daržovių, sodinamos bulvės. Plačiaeilė sėja gali būti juostinė, lizdinė, punktyrinė, kvadratinė ir lizdinė. Juostinė sėja – atstumai tarp eilučių 10-15 centimetrų, o tarp juostų – 40-60 centimetrų. Taip sėjamos morkos, valgomieji burokėliai ir kai kurios kitos daržovės. Lizdinė sėja – sėjama specialiomis mašinomis, o sėklos beriamos ne ištisai, bet protarpiais po kelias į vieną vietą. Siūlyta taip sodinti bulves. Kvadratinė lizdinė sėja – sėjama specialiomis mašinomis, sėklos beriamos po kelias į vieną vietą tiksliai nustatytų kvadrato kraštinių susikirtimuose. Tokiame pasėlyje tarpueilių purenimą galima atlikti dviem kryptimis. Šiuo būdu bandyta auginti kukurūzus. Punktyrinė sėja – sėklos eilutėse išdėstomos nustatytais atstumais. Dabar šiuo būdu daugiausiai sėjami vienasėkliai runkeliai, bet šis būdas taikytinas ir kitų augalų sėjai.
Žemės dirbimu sudaromos optimalios sąlygos augalams augti bei dirvos fizinėms ir biologinėms savybėms atsistatyti. Tai atliekama: 1. Mechaniškai supurenant dirvos paviršių ir negadinant jo struktūros; 2. Įterpiant augalų liekanas ir trąšas, sudarant augalams geriausias mitybos sąlygas; 3. Sunaikinant augančias piktžoles, augalų kenkėjus ir ligų pradus; 4. Reguliuojant dirvoje oro, vandens ir šilumos režimą; 5. Išlyginant dirvos paviršių; 6. Apsaugant dirvą nuo erozijos. Žemės dirbimas susideda iš dirvos sluoksnio apvertimo, purenimo ar suslėgimo, maišymo ir lyginimo. Dirvos sluoksnio apvertimas. Viršutinis dirvos sluoksnis verčiamas į vagos dugną, o apatinis sluoksnis iškeliamas į paviršių. Atliekama verstuviniais plūgais. Taip užverčiama velėna ar piktžolės ir kitos augalų liekanos, įterpiamos organinės trąšos, o dirvoje esantys mikroorganizmai organinę medžiagą suardo iki elementų ar junginių, kuriuos vėl gali panaudoti augantys augalai. Į gilesnius sluoksnius įterpiamos ant dirvos paviršiaus pribyrėjusios piktžolių sėklos, kurios iš gilesnių dirvos sluoksnių nebegali išdygti ir, jeigu nebepatenka į viršutinius sluoksnius, ilgainiui praranda gyvybingumą. Dirvos sluoksnio apvertimas turi didelę reikšmę ir vegetatyviai plintančių piktžolių (varpučių, usnių, pienų ir kt.) kontrolei, nes beatželdamos iš gilesnių sluoksnių, sunaudoja daug sukauptų atsarginių maisto medžiagų ir nusilpsta. O jeigu apverčiama pakartotinai, tai jos gali ir visai žūti. Dirvos sluoksnio purenimas. Dirva per ilgesnį laiką susiguli, sumažėja jos poringumas, pablogėja biologiniai procesai. Dirvos purenamos vidutiniu gyliu, kai įterpiamos trąšos, norima labiau išlyginti dirvos paviršių ar to reikalauja numatyti auginti žemės ūkio augalai. Purenama ir giliai, net iki 50 cm gilumo, įsavinant durpynus, rekultivuojant žemes, tam naudojami specialūs kultivatoriai-čyzeliai ar kiti padargai, pritaikyti giliam žemės dirbimui. Ariamojo sluoksnio maišymas. Maišant tolygiau pasiskirsto augalų maisto medžiagos, vienodžiau pasiskirsto mikroorganizmai armens sluoksnyje, suaktyvėja dirvos biologiniai procesai. Dirvos suslėgimas. Suslėgti reikia purias puveningas dirvas. Kai sausa reikia sudaryti kapiliarus drėgmei iš gilesnių sluoksnių kilti į viršų. Suslėgti dirvą reikia prieš smulkiasėklių augalų sėją. Taip pat naudinga dirvą suslėgti ir po sėjos, ypač kai sausa. Dirvos suslėgimas yra aktyvi dirvos drėgmės reguliavimo priemonė – suslėgta dirva lėčiau džiūsta. Dirva slegiama volais, naudojami įvairių konstrukcijų: slegiantys tik dirvos paviršių arba slegiantys gilesnius sluoksnius, o dirvos paviršių palikdami nesuslėgtą. Dirvos paviršiaus lyginimas. Plūgo, kultivatoriaus, lėkštinių akėčių ar kitų žemės dirbimo padargų padarytus nelygumus galima išlyginti valkėmis, akėčiomis, volais ar specialiais lygintuvais. Dirvas, neužimtas žiemkenčiais ar daugiametėmis žolėmis geriausiai suarti iš rudens. Tokiu atveju geriau suyra įterptos augalų liekanos, dirva susiguli ir pavasariui lieka mažiau darbo. Pavasarinio žemės dirbimo pagrindinis uždavinys yra paruošti dirvą vasarinių augalų sėjai ir naikinti rudenį sudygusias ir pavasarį bedygstančias piktžoles, lyginti dirvos paviršių, įterpti ant dirvos paviršiaus išbertas trąšas, palaikyti palankesnes dirvos drėgmės sąlygas augalų dygimui, o ir sudygus pasėliams naikinti piktžoles. Jeigu dirvos rudenį nesuartos, tai atlikti tenka pavasarį. Tačiau šiuo atveju vėluojami visi kiti pavasario darbai, tuo pačiu ir sėja, tai neigiamai atsiliepia augalų derliui. Lyginimas. Pavasarį nelygus suarto lauko paviršius nevienodai džiūsta. Ypač sunkesnėse dirvose naudingas dirvos paviršiaus palyginimas, kuris atliekamas specialiu padargu – valkėmis, arba apverstomis akėčiomis. Skutimas. Tikslas pakirsti piktžolių ir kitų augalų šaknis, supurenti dirvos paviršių, įterpti ant dirvos paviršiaus pribyrėjusias piktžolių sėklas, kas jos galėtų sudygti, pakirsti vegetatyviai plintančių piktžolių šaknis ar šakniastiebius, kad jos atželtų. Skutama javų derlių nuėmus, specialiais verstuviniais skutikais ar lėkštiniais žemės dirbimo padargais. Naujai pasirodžiusios piktžolės sunaikinamos arimu, pakartotinu skutimu, kultivavimu, o jei leidžia sąlygos, ir cheminėmis priemonėmis. Kultivavimas. Ištisai kultivuojant lauką siekiama supurenti dirvos viršutinį sluoksnį, naikinti dygstančias ir pakirsti jau augančias piktžoles bei lyginti dirvos paviršių. Kultivuojama prieš augalų sėją, nuskustos ražienos, juodiji pūdymai. Kultivatorių darbinės dalys yra strėliniai ar purenamieji noragėliai, o jų stovai standūs ar spyruokliniai. Kultivatoriais galima įterpti ant dirvos paviršiaus išbertas trąšas, kalkines medžiagas. Lengvesnėse ir puresnėse dirvose kultivavimu galima pakeisti plūgo darbą. Lėkščiavimas. Lėkštiniai žemės dirbimo padargai dirvą pjausto, verčia ir trupina. Dirbama 10-12 centimetrų gilumu. Purenimo gylis reguliuojamas keičiant atakos kampą. Lėkščiavimas taikomas velėnai pjaustyti, ražienoms skusti, organinėms trąšoms įterpti prieš arimą, paskatinti vegetatyviai plintančioms piktžolėms labiau atželti, o po to jas sunaikinti ir pan. Labiau tinka sunkesnėms dirvoms. Akėjimas. Visose dirvose akėčiomis užbaigiamas žemės ruošimas sėjai, nes geriausiai sulygina dirvos paviršių ir palieka purią dirvą, pasmulkina didesnius grumstus. Pavasarį akėjimu supurenamas dirvos paviršius, sudaromas izoliacinis sluoksnis, neleidžiantis drėgmei išgaruoti. Akėjimu naikinamos bedygstančios piktžolės ir pakertamos jaunos augančios. Taip pat akėčiomis įterpiamos mineralinės trąšos, ant dirvos paviršiaus išbertos daugiamečių žolių sėklos ar dirviniai herbicidai, kuriuos būtina įterpti. Akėjami sudygę pasėliai, tikslu bedygstančias piktžoles naikinti. Volavimas. Jei visi anksčiau minėti darbai skiriami dirvos supurenimui, tai volavimas yra dirvos suslėgimas. Taip pat volais sutrupinami ar į dirvą įspaudžiami grumstai, sulyginamas dirvos paviršius, įspaudžiami nedideli akmenys. Voluojama prieš smulkiasėklių augalų sėją, o po sėjos tikslinga privoluoti visus pasėlius (sėklų geresnis kontaktas su dirva ir jos greičiau ir tolygiau sudygsta), ypač kai sausa. Privoluota dirva greičiau džiūsta. Augalai, kurie auginami plačiais tarpueiliais, kaip antai: runkeliai, morkos, pašarinės pupos, kukurūzai, daugelis daržovių, jei po sėjos sausa, taip pat voluojami. Akėjami iki sudygimo, o runkeliai, kukurūzai ir sudygus. Augalų vegetacijos metu purenami tarpueiliai. Bulvės auginamos vagotame paviršiuje. Jų pasėliai akėjami ir kaupiami 2-3 kartus iki sudygimo, sudygus dar 1-2 kartus kaupiama ir akėjama, o bulvėms paaugus tik kaupiama. Bulvių pasėliuose galima sunaikinti labai daug piktžolių ir po jų lieka švarios dirvos, jeigu pasėliai tinkamai prižiūrimi. Bet apleisti bulvių pasėliai piktžolių gali ir labai pagausinti. 5. Agrotechninė piktžolių kontrolėAgrotechninės priemonės piktžolių naikininimui –tai ražienų skutimas, rudeninis arimas, sluoksninis pūdymų dirbimas ir pasėlių priežiūra.Ražienų skutimas. Imant javus kombainais, ant ražienų išbyra daug piktžolių sėklų:tiesiai nuo pjaunamojo aparato ant dirvos išbyra daug sėklų, o dar daugiau su pelais jei jie nesurenkami.Be to paliekamos aukštos ražienos, jose sėklas subrandina nenupjautos vėlyvosios vasarinės, arba ražieninės piktžolės. Trumpaamžių piktžolių sėklos geriausiai sudygsta atsidūrusios 1-5 cm.gylyje, todėl dirvas kuriose vyrauja trumpaamžės piktžolės , reikia skusti verstuviniais skutikais 8-12 cm.gyliu.Dirvas kuriose yra daug daugiamečių piktžolių, reikia skusti kelis kartus. Skutant ražienas pažeidžiami vegetatyviniai daugiamečių piktžolių organai, todėl jų augimas sulėtėja.Arimas.. Rudenį pirmiausia ariamos daugiametėmis piktžolėmis užterštos dirvos. Tokias dirvas suarti geriausia praėjus dviem savaitėm po paskutinio skutimo.Pūdymų dirbimas. Juodieji pūdymai dažniausiai paliekami labai piktžolėtose dirvose, kur daug varpučių, usnių, pienių. Kai vyrauja varpučiai (pagrindinė šaknų masė būna 10-12 cm.gylyje), arti reikia negiliai maždaug kas trys savaitės, didinant arimo gylį.Pasėlių priežiūra. Pasėliuose piktžolės naikinamos akėjant, purenant tarpueilius ir kaupiant. Akėjama prieš augalams sudykstant ir sudygus. Akėčiomis sunaikinama apie 60-70% piktžolių. Purenant tarpueilius sunaikinama dygstančios ir sudygusios piktžolės.6. Geriausi žieminių javų priešsėliai ir jų agrotechnikaŽieminiai rugiai. Dirvožemiai – nusausinti priesmėliai, lengvi priemoliai; Priešsėliai ir žemės dirbimas – juodieji pūdymai pavasarį neužsėjami, per vasarą dirbami, likus 2-3 savaitėms iki sėjos giliai suariama; užimtieji pūdymai – anksti pavasarį užsėjami trumpos vegetacijos augalais, liepos mėnesio pradžioje derlius nuimamas, skutamos ražienos, likus 2-3 savaitėms iki sėjos giliai suariama; sideraciniai pūdymai – pavasarį užsėjami sideratui skiriamais augalais (lubinais, rapsais), liepos pradžioje sideratų derlius užariamas, likus 2-3 savaitėms iki sėjos giliai suariama; daugiametės žolės – birželio pabaigoje žolių derlių nuėmus negiliai suariama ar sulėkščiuojama, likus 2-3 savaitėms iki sėjos giliai suariama; kiti (nepūdyminiai) priešsėliai (vasarojus, žiemkenčiai) – derlių nuėmus giliai suariama. Prieš žiemkenčių sėją kultivuojama ir akėjama sėklų įterpimo gyliu. Tręšimas – prieš sėją P60-90, K70-100, pavasarį N30-60; Sėklos norma – 170-190 kg/ha; Sėjos laikas ir sėjos būdas – rugpjūčio mėnesio pabaiga – rugsėjo mėnesio pradžia, eilinė sėja 12-15 cm tarpueiliais. Pasėlių priežiūra – po sėjos volavimas; Herbicidai: prieš žiemojančias piktžoles – rudenį iki sudygimo stompas 4,0-5,0 kg, pavasarį prieš dviskiltes piktžoles: dialenas 2,0-2,5, MCPA 2,0-2,7, granstaras 0,027, ir kt.; Žieminiai kviečiai. Dirvožemiai – nusausinti derlingi priemoliai ir moliai; Priešsėliai ir žemės dirbimas – juodieji pūdymai pavasarį neužsėjami, per vasarą dirbami, likus 2-3 savaitėms iki sėjos giliai suariama; užimtieji pūdymai – anksti pavasarį užsėjami trumpos vegetacijos augalais, liepos mėnesio pradžioje derlius nuimamas, skutamos ražienos, likus 2-3 savaitėms iki sėjos giliai suariama; sideraciniai pūdymai – pavasarį užsėjami sideratui skiriamais augalais (lubinais, rapsais), liepos pradžioje sideratų derlius užariamas, likus 2-3 savaitėms iki sėjos giliai suariama; daugiametės žolės – birželio pabaigoje žolių derlių nuėmus negiliai suariama ar sulėkščiuojama, likus 2-3 savaitėms iki sėjos giliai suariama; kiti priešsėliai (vasarojus, žiemkenčiai) – derlių nuėmus giliai suariama. Prieš žiemkenčių sėja kultivuojama ir akėjama sėklų įterpimo gyliu. Tręšimas – prieš sėją P60-90, K70-100, pavasarį N30-60; Sėklos norma – 200-220 kg/ha; Sėjos laikas ir sėjos būdas – rugpjūčio mėnesio pabaiga – rugsėjo mėnesio pradžia, eilinė sėja 12-15 cm tarpueiliais. Pasėlių priežiūra – po sėjos volavimas, pavasarį, dirvoms pradžiūvus – akėjimas; Herbicidai: prieš žiemojančias piktžoles – rudenį iki sudygimo stompas 4,0-5,0 kg, pavasarį prieš dviskiltes piktžoles: dialenas 2,0-2,5, MCPA 2,0-2,7, granstaras 0,027, ir kt.;7. Agrochemijos mokslo apibūdinimas.Agrochemijos mokslo tyrimo objektai ir uždaviniaiAgrochemija – mokslas apie žemės ūkio augalų tręšimą, trąšų poveikį derliui ir kokybei, dirvos fizikinėms bei cheminėms savybėms. Agrochemija kaip mokslas tiria tris objektus: Pirmas agrochemijos mokslo tyrimo objektas yra trąšos, t. y. aiškinti trąšų rūšis, formas, gamybą ir panaudojimo efektyvumą. Antras agrochemijos mokslo tyrimo objektas yra dirvožemis, t. y. aiškinti augalų maisto medžiagų dinamiką dirvožemyje, jų prieinamumą augalams, įtaką dirvožemio cheminėms savybėms. Trečias agrochemijos mokslo tyrimo objektas yra augalai, t. y. trąšų parinkimas, tręšimo laikas, normos, būdai, maisto medžiagų optimalus santykis.8. Vasariniai rapsai, jų reikšmė ir biologinės savybės Reikšmė. Rapsų sėklos turi daug riebalų, spaudžiamas aliejus, kuris naudojamas maisto pramonėje ir techniniam perdirbimui. Augalai gali būti auginami žaliajai trąšai. Rapsai medingi augalai. Kilmė ir paplitimas.Jie yra seniai auginami augalai, manoma, kad auginti jau prieš 3000 metų. Jų tėvynė yra Viduržemio jūros baseinas. Pietų ir Vidurio Europoje auginami derlingesni žieminiai rapsai, o Skandinavijos šalyse ir Kanadoje vyrauja vasariniai rapsai. Bandyta auginti ir prieškarinėje Lietuvoje, bet plačiau nepaplito. Tik pastaraisiais metais susidomėta, kaip daug riebalų ir baltymų turinčiais augalais. Biologinės savybės. Auginami žieminiai ir vasariniai rapsai. Rapsų sėklos pradeda dygti, kai sugeria apie 60% vandens nuo masės, todėl sėti reikia kai pakanka drėgmės. Žieminiai rapsai dygsta prie 2-3oC temperatūros, o palankiausia temperatūra yra 15-18oC. Atsparūs neilgiems atšalimams iki -5oC, bet labai jautrūs didesniems temperatūros svyravimams, ypač pavasarį. Geriausiai žiemoja turintys 6-8 lapų skrotelę. Vegetacijos trukmė 130-180 dienų. Vasariniai rapsai jau dygsta 1-3oC temperatūroje, daigai pakenčia -3 –5oC, o paaugę augalai ir -8oC šalnas. Vegetacijos trukmė yra 80-120 dienų. Nors rapsai priklauso kopūstinių (kryžmažiedžių) šeimai, bet apie 70% jų yra savidulkiai.9. Bulvių auginimo technologijaTinkamiausi dirvožemiai. Puveningi priesmėliai ir lengvesni priemoliai.Netinka akmenuotos ir nelygios dirvos.Geriausi priešsėliai ir žemės dirbimas. Žiemkenčiai, patręšti mėšlu, – rudenį gilus arimas; daugiametės žolės – rudenį gilus arimas plūgu su priešplūgiu; galima auginti ir po vasarojaus bei kitų kaupiamųjų; galima ir atsėliuoti, bet geriau auginti kas 3-4 metai.Pavasarį – kultivavimas ir akėjimas 2-3 kartus, paskutinis dirbimas 18-20 cm gyliu.Trešimas. Perpuvęs mėšlas 40-60 t/ha galima ir pavasarį, P100-120 geriau rudenį, bet galima ir pavasarį, K60-90 geriausiai rudenį, o N60-90 pavasarį ir geriau amonio sulfatas.Sėjos laikas ir normos. Dirvai įšilus iki 7-80C.Norma apie 3,0-5,0 t/ha arba auginamų maistui ir pašarui 55 tuksi/ha, auginamų sėklai – 80 tūkst./ha. Tarpueiliai 60-70 cm, gylis – 8-12 cm.Pasėlių priežiūra. Akėjimas ir kaupimas iki sudygimo 2-3 kartus, sudygus dar 1-2 kartus ir bulvėms augant tiktai kaupimas 1-2 kartus;Apsaugai nuo piktžolių: prometrinas, agilas, zenkoras, fiuziladas, MCPA, titus.Derliaus nuėmimo laikas.Ankstyvųjų veislių bulvės pradedamos kasti rugsėjo pradžioje, vidutinio vėlyvumo-rugsėjo viduryje, o vėlyvąsias-rugsėjo III-dekadą.Produkcijos naudojimas. Vartojamos maistui, pašarui ir pramoniniam perdirbimui. Vienam žmogui metams reikia 120-150 kg maistinių bulvių, tai vienas iš svarbiausių augalinių maisto produktų. Maistingumo atžvilgiu 4 cnt bulvių gali pakeisti 1 cnt grūdų.. Sušeriant 15-16 cnt bulvių kiaulėms, pagaminama 1 cnt. kiaulienos. Pramonėje iš bulvių gaunamas krakmolas, kuris naudojamas konditerijoje, popieriaus gamyboje ir kitur. Iš bulvių gaminamas spiritas, kurio iš 1 hektaro derliaus gaunama 3-5 kartus daugiau, nei iš grūdų.