Turinys:
1. Įvadas……………………………………………………………………………………………22. Nedarbo rūšys………………………………………………………………………………33. Nedarbo pasekmės……………………………………………………………………….44. Ilgalaikis nedarbas………………………………………………………………………..55. Nedarbo lygis antrąjį 2005 m. Ketvirtį…………………………………………..76. Nedarbo mažinimas……………………………………………………………………..107. Išvada…………………………………………………………………………………………..11
Įvadas
Tarp daugelio ekonominių problemų reikšmingą vietą užima nedarbas. Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, norimas prekes bei paslaugas. Dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė gauna didžiausias pajamas bei paslaugas, kai visi, kurie gali ir nori, dirba.Visiškas užimtumas – tai bet kurios šalies ekonominės politikos tikslas. Tikrovėje rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo: jis neaprūpina visus norinčius dirbti darbo vietomis. Taigi apie nedarbą tenka kalbėti kaip apie svarbią ekonominę problemą ir vyriausybės politiką, siekiant sumažinti nedarbo sukeliamus nuostolius. Nedarbas, mažindamas pajamas, keisdamas žmogaus nuostatas ir dienos ritmą, didindamas psichologinę įtampą ir nepasitikėjimą ateitimi, daugeliui gyventoju labai apsunkina kasdieninį gyvenimą, mažina jų socialinį ir ekonominį aktyvumą, o neretai lemia ir socialinę atskirtį, kuri yra nesuderinama su žmogaus socialine raida. Kokios ekonominės jėgos veda prie bedarbystės, kai daugelio žmonių poreikiai nepatenkinami, nereti šeimų skurdo atvejai. Nedarbas veikia įvairius psichinės sveikatos aspektus: mažina savigarbą, didina neviltį ir panašiai. Tad silpnėja nedirbančio asmens ekonominio ir socialinio aktyvumo motyvacija ir, jeigu nedarbo poveikis užsitęsia, žmogui gresia ilgalaikis nedarbas.
Nedarbo rūšys:
Nedarbas gali būti laikinasis, struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos. Laikinasis nedarbas – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas.
Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas. Struktūrinis nedarbas – atsiranda, kai darbo paklausa struktūra neatitinka darbo pasiūlos. Struktūrinį nedarbą sukelia ir anksčiau nagrinėti rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimu stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atliginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis siūlomoms darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartų, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu. Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turį darbo įgūdžių, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu “ struktūriniai “ bedarbiai negali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia arba keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės. Ciklinis nedarbas – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Jie tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga. Didžiausias ciklinis nedarbas buvo Didžiosios depresijos laikotarpiu 1929 – 1933 m.,kai bendrasis nedarbo lygis, pavyzdžiui, JAV, siekė 25 procentus.pokario laikotarpiu JAV ir daugelio kitų šalių ekonomiką ypač žymus nuosmukis ištiko 1982 m., kai JAV bendrasis nedarbo lygis buvo 9,7 procento. Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys gali skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, neišvengiami, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją, gali išnykti.Nedarbo pasekmės:
Mikroekonominiai nedarbo nuostoliai – tai nuostoliai, padaryti žmogui, praradusiam darbą. Pirmiausiai darbo netekęs žmogus praranda visas arba dalį pajamų, medicininį draudimą ir kt. Išsivysčiusiose šalyse bedarbio padėtis dar lyg ir pakenčiama, bet menkiau išsivysčiusiose šalyse padėtis žymiai dramatiškesnė. Tačiau visose šalyse bedarbio pašalpų mokėjimas yra griežtai reglamentuotas, ir ne kiekvienas praradęs darbą, gali ją gauti. Pašalpos dydis sudaro tik dalį užmokesčio, kurį gaudavo darbuotojas paskutinėje darbovietėje. Jos dydis ir mokėjimo trukmė gali priklausyti nuo šeimyninės dalies, amžiaus ir kitų veiksnių. Mokslininkų nuomone, negalima mokėti per didelių pašalpų, nes tai stabdo darbo paieškas. Būtinas kompromisas tarp žmonių skatinimo dirbti ir palengvinimo gyventi nedarbo atveju. Valstybės įstatymais garantuojamos bedarbio pašalpos sušvelnina ekonomines nedarbo pasekmes. Lietuvoje bedarbio pašalpa skiriama turintiem ne mažesnį kaip 24 mėn. Socialinio draudimo stažą per trejetą pastarųjų metų. Pašalpos dydis negali būti mažesnis už vyriausybės patvirtintas remiamas pajamas ir neturi viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių. Pašalpa mokama neilgiau kaip 6 mėn. Per 12 mėnesių laikotarpį, o priešpensinio amžiaus asmenims pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar du mėnesius Pakartotinai pašalpa skiriama tik išdirbus 180 dienų viešuosius darbus arba remiamus darbus, baigus profesinį mokymą. Makroekonominiai nedarbo nuostoliai – nuostoliai plačia prasme, kuriuos patiria visa šalies ekonomika. Šiuo atveju nedarbą galima traktuoti kaip vieną svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Kaip bendrasis nedarbo lygis itin aukštas, viršijantis natūralųjį nedarbo lygį, šalyje nepagaminamas potencialusis nacionalinis produktas. Jei ekonomika nepajėgia patenkinti visų norinčių ir galinčių dirbti, nepasiekiama potenciali prekių ir paslaugų gamyba. Kitaip tariant, nedarbas trukdo visuomenei judėti potencialių gamybinių kreive.
Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių – nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir kt. Kai kurie ekonomistai mano, kad savanoriškas nedarbas žmogui priimtinas, kadangi laisvalaikis irgi naudingas. Savanoriškas nedarbas – tai nedarbas, kai žmonės nesutinka dirbti už esamą pusiausvyros darbo užmokestį. Tokia situacija atitinka natūralųjį nedarbo lygį. Savanoriškai atsisakydami darbo, žmonės mano, kad laisvalaikis yra didesnė vertybė negu darbo pajamos. Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių – nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir kt. Lietuvoje 2004 metais atlikto jaunų bedarbių tyrimo duomenimis, beveik kas antras respondentas pažymėjo neigiama nedarbo įtaka gyvenimo lygiui, tolesniam mokymuisi (kvalifikacijos tobulinimui), apsisprendimui kurti šeimą ar turėti vaikų ir bendrai emocinei savijautai. Išsamesnė minėto tyrimo rezultatų analizė parodė, kad šalia materialiųjų padarinių išsiskiria dvi pagrindinės socialinių psichologinių padarinių grupės: pirmoji apima tarpasmeninius santykius su bedarbiams artimiausiais žmonėmis (šeima, tėvais, draugais), antroji – tai visų visuomeninio gyvenimo sričių (mokymosi, laisvalaikio leidimo, apsisprendimo dėl šeimos kūrimo ir pan.) pokyčiai. Visa tai tiesiogiai veikia socialinės atskirties atsiradimą, t.y. riboja žmogaus socialinę raidą.Ilgalaikis nedarbas:
čiau ypač neigiamą poveikį žmogui ir visuomenei daro ilgalaikis nedarbas, kai gali pasikeisti net esminės gyvenimo nuostatos. Ilgalaikė bedarbystė – viena skaudžiausių problemų tiek ES šalyse, tiek ir Lietuvoje. Ilgalaikiu bedarbiu vadinamas asmuo, kuris neturi darbo ilgiau nei 12 mėnesiu. Ilgalaikio nedarbo didėjimą lemia įvairios priežastys, kurias galima suskirstyti į dvi grupes: objektyvias ir subjektyvias.
• Objektyvios labiau priklauso nuo bendros padėties šalies ūkyje, darbo rinkoje, nuo užimtumo ir socialinės apsaugos politikos, nuo darbo santykių įmonėse ir socialinio dialogo. • Subjektyvios priežastys labiau priklauso nuo pačių bedarbių kokybinių charakteristikų (sveikatos būklės, išsilavinimo, profesijos, amžiaus, gyvenimo vietos ir pan.) jų įsidarbinimo motyvacijos, šeimos funkcijų vykdymo ir vyraujančių darbdavių nuostatų
Kartu reikia pažymėti, kad ilgalaikis nedarbas lemia didžiausias ekonomines ir socialines išlaidas. Lietuvoje 2004 metais atliktas ilgalaikio nedarbo tyrimas parodė, kad ilgalaikis nedarbas prasideda gerokai anksčiau, nei žmogus susiduria su darbo rinka ar kreipiasi į darbo biržą. Daugeliui ilgalaikių bedarbių ši problema prasidėjo jau pradinėje mokykloje. Nepakankamas pažangumas bendrojo lavinimo mokykloje riboja jauno žmogaus galimybes siekti kokybiško profesinio pasirengimo ir paklausios profesijos. Tinkamo profesinio pasirengimo trūkumas riboja įsidarbinimo galimybes, ypač kaimo vietovėse ir miesteliuose. Dauguma bedarbių (23 %) neturi profesinio pasirengimo, yra baigę tik vidurinę mokyklą. Asmenys, baigę profesines mokyklas, kuriose įgijo nepaklausias profesijas, ar dėl mažų praktinių įgūdžių sunkiai įsidarbina. Apie penktadalį bedarbių yra baigę technikumus ar aukštesniąsias mokyklas. Bedarbių, turinčių aukštojo mokslo diplomus, būna nedaug, jų skaičius svyruoja nuo 16 iki 20 tūkst. (apie 7 % visų bedarbių). Ilgalaikiam nedarbui įtakos turi ir ūkio raidos struktūros pokyčiai. Nepakankamos investicijos į pramonės, statybos ir paslaugų sektorius, mažėjanti žemės ūkio plėtra sukuria perteklinę darbo jėgą ir didina nedarbą. Ši problema ypač aktuali kaime, kur žemės ūkyje dirba daugiausia gyventojų. Stringant žemės ūkio reformoms, didėja nedarbas kaime, jis nuo 8,2 proc. pakilo iki 14,6 proc. Daug problemų kyla perkvalifikuojant žemės ūkio darbuotojus, suteikiant jiems paklausią kvalifikaciją bei juos įdarbinant. Sėslus gyvenimo būdas, lėšų stoka įsigyti būstą apsunkina šių problemų sprendimą. tai būdinga visoms postkomunistinėms valstybėms. Apžvelgiant nedarbo situacija Lietuvoje, ryškėja dvi neigiamos tendencijos. Pirma, daugėja bedarbių, turinčių darbo rinkoje nepaklausias profesijas ar neturinčių kvalifikacijos. Mažėja nekvalifikuotos darbo jėgos paklausa ir didėja ypač kvalifikuotų specialistų poreikis: darbo pasiūlos kvalifikacija neatitinka darbo rinkos paklausos. Darbdaviams reikia aukštos kvalifikacijos specialistų ir darbininkų, o į darbo biržas daugiausia kreipias asmenys, nepasirengę darbo rinkai, t. y. įgiję nepaklausias profesijas ar ilgalaikiai bedarbiai, turintys silpną darbo motyvaciją. Jie sudaro nuo 84 iki 89 % visų registruotų bedarbių. Nors šalyje veikia 17 darbo rinkos mokymo centrų juose parengti ar perkvalifikuoti bedarbiai dėl mažo mobilumo negali rasti jų kvalifikaciją atitinkančio darbo. Antra, ypač aukštas nedarbo lygis tarp jaunų (iki 25 metų amžiaus) žmonių. Jaunimo nedarbo problema yra aktuali visose Europos šalyse.
Nedarbo lygis antrąjį 2005 m. ketvirtį :
Bedarbių skaičius, didėjant gyventojų emigracijai bei augant gamybai ir paslaugoms, mažėja. Antrąjį 2005 m. ketvirtį bedarbių buvo 137 tūkst. Palyginti su antruoju 2004 m. ketvirčiu, bedarbių sumažėjo 46,7 tūkst. (25 proc.). Mažėja jaunų, 15–24 metų amžiaus, bedarbių. Jų skaičius antrąjį 2005 m. ketvirtį sumažėjo iki 22 tūkst., o 2004 m. buvo 29 tūkst. (16% visų bedarbių). Nedarbo lygis antrąjį 2005 m. ketvirtį sumažėjo iki 8,5 procento ir buvo pats mažiausias per pastaruosius 10 metų. Prieš metus nedarbo lygis buvo 11,3 procento. Moterų nedarbo lygis sumažėjo ir tapo toks pat kaip ir vyrų – 8,5 procento. Antrąjį 2004 m. ketvirtį moterų nedarbo lygis buvo 0,6 procento didesnis nei vyrų. Didėjant jaunimo migracijai, sumažėjo jaunimo nedarbo lygis. Antrąjį 2004 m. ketvirtį 15–24 m. amžiaus žmonių nedarbo lygis buvo 21 procentas, o 2005 m. jis sumažėjo iki 16,5 procento. Mažėjant bedarbių skaičiui, išlieka gana didelis ilgalaikių bedarbių, t. y. ieškančių darbo vienerius metus ir ilgiau, skaičius. Jų antrąjį 2005 m. ketvirtį buvo 75,5 tūkst., arba 55,2 procento visų bedarbių. Tai didžiausia ilgalaikių bedarbių dalis pastaraisiais metais. 2004 m. ilgalaikių bedarbių buvo 54,9 procento. Antrąjį 2005 m. ketvirtį daugiausia (62 tūkst.) ilgalaikių bedarbių buvo 25–54m. amžiaus ir jie sudarė 60 procentų šios amžiaus grupės bedarbių. Mažėja bedarbių, baigusių aukštąsias mokyklas.Antrąjį 2005 m. ketvirtį bedarbių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, buvo 12,7 tūkst., arba 9 procentai, visų bedarbių, o prieš metus jie sudarė beveik 11 procentų visų bedarbių. Nedarbo lygis apskrityse skirtingas. Aukščiausias nedarbo lygis antrąjį 2005 m. ketvirtį buvo Panevėžio apskrityje – 11,6 procento, Šiaulių – 9,7 procento, Vilniaus – 9,4 procento. Žemiausias nedarbo lygis buvo Marijampolės (3,3%) ir Tauragės apskrityse (6,5%). Nedarbas europos sajungoje 2005 m. birželio mėn. gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, bedarbių Europos Sąjungoje buvo 19 mln. Eurostato vertinimu, jų skaičius per paskutinius šešis mėnesius mažėja.
Nedarbo lygio 25-iose Europos Sąjungos šalyse vidurkis – 8,7 procento. Moterų nedarbo lygis didesnis nei vyrų. 2005 m. birželio mėn. ES-25 moterų nedarbo lygis buvo 9,8, o vyrų – 7,9 procento. Jaunimo nedarbo lygis siekė 18,2 procento. Aukščiausias nedarbo lygis buvo Lenkijoje – 17,7, Slovakijoje – 15,4, Prancūzijoje – 9,7, Ispanijoje ir Vokietijoje – po 9,5 procento, o žemiausias Airijoje – 4,3, Danijoje ir Nyderlanduose – po 4,8 procento, Austrijoje – 5,1 ir Liuksemburge – 5,4 procento.Nedarbo lygis:
Procentais Padidėjimas, sumažėjimas (-)2005 m. II ketvirtį, palyginti su 2004 m. II ketvirčiu 2004 m. II ketvirtis 2005 m. II ketvirtis procentaisIš viso 11,3 8,5 -2,815–24 metų 21,0 16,5 -4,5Vyrų 11,0 8,5 -2,5Moterų 11,6 8,5 -3,1Mieste 11,6 8,8 -2,8Kaime 10,6 7,6 -3,0
Tūkstančiais Padidėjimas, sumažėjimas (-)2005 m. II ketvirtį, palyginti su 2004 m. II ketvirčiu 2004 m. II ketvirtis 2005 m. II ketvirtis tūkstančiais procentaisIš viso 183,4 136,7 -46,7 -25,515–24 metų 28,6 21,7 -6,9 -24,1Vyrų 91,3 70,0 -21,3 -23,3Moterų 92,1 66,7 -25,4 -27,6Mieste 131,9 100,5 -31,4 -23,8Kaime 51,5 36,1 -15,4 29,9Bedarbiai:
Bedarbiai pagal nedarbo trukmę :
Tūkstančiais Padidėjimas, sumažėjimas (-) 2005 m. II ketvirtį, palyginti su 2004 m. II ketvirčiu 2004 m. II ketvirtis 2005 m. II ketvirtis tūkstančiais procentaisIš viso 183,4 136,7 -46,7 -25,5Iki 1 mėn. 10,5 11,8 1,3 12,41–2 mėn. 11,8 11,1 -0,7 -5,93–5 mėn. 21,7 11,4 -10,3 -47,56–11 mėn. 38,6 26,9 -11,7 -30,31 m. ir daugiau 100,7 75,5 -25,2 -25,0
Nedarbo mažinimas:
Viena išsvarbiausiu nedarbo mažintoja – „Lietuvos darbo birža“. Ji įgyvendindama valstybines užimtumo garantijas darbo rinkoje, padeda ieškantiems darbo žmonėms įsidarbinti, aprūpina darbdavius reikiama kvalifikuota darbo jėga, įtraukia registruotus darbo biržoje asmenis į gyventojų užimtumo programas, moka bedarbiams nedarbo draudimo išmokas. Visuomeniniais pagrindais prie darbo biržų veikia trišalės komisijos, sudarytos iš profesinių sąjungų, darbdavių bei valstybės valdymo organų atstovų, kurie periodiškai nagrinėja šalies bei teritorijų gyventojų užimtumo klausimus. Darbo biržos statistika 2005 m.rugsejo menesi: Per mėnesį buvo įdarbinta 11,2 tūkst. ieškančių darbo asmenų, iš kurių net 78,4 proc. gavo nuolatinį darbą, 21,6 proc. pradėjo dirbti pagal terminuotas darbo sutartis. Įdarbinimas, palyginti su rugpjūčiu, išaugo per 25 proc.
Tarp įdarbintųjų apie 59 proc. sudaro moterys, per 41 proc. – vyrai. Kas septintas įdarbintasis – asmuo iki 25 m. amžiaus, apie 18 proc. – ilgalaikiai bedarbiai. Nuo metų pradžios nuolatiniam darbui buvo įdarbinta beveik 66 tūkst. ieškančių darbo asmenų. Dar 17 tūkst. per šį laikotarpį pradėjo dirbti terminuotus darbus.Per 1 tūkst. bedarbių rugsėjo mėnesį pradėjo savo verslą, įsigiję lengvatinius verslo liudijimus. Nuo metų pradžios šia galimybe pasinaudojo 12,4 tūkst. bedarbių. Rugsėjį, palyginti su rugpjūčio mėnesiu, beveik 29 proc. daugiau asmenų nukreipta į aktyvias darbo rinkos politikos programas. Labiausiai, net 61 proc. iki 2,5 tūkst. išaugo darbo rinkos profesinio mokymo programos dalyvių skaičius. Iš viso į aktyvias programas nukreipta 12,5 tūkst. ieškančių darbo asmenų. Į užimtumo rėmimo programas buvo nukreipta 4,8 tūkst. bedarbių arba beveik 12 proc. daugiau negu praėjusį mėnesį.Išvada :
Galima apibendrinti, kad blogiausia įtaką žmogaus socialinei raidai daro ilgalaikis nedarbas ir jo lemiama socialinė atskirtis, t.y. laisvo žmogaus pasirinkimo socialinėje ekonominėje sferoje ribojimas. Socialinė atskirtis dėl mažo ekonominio aktyvumo (nedarbo) – tai nepakankamai veiksmingos švietimo ir ugdymo, profesinio rengimo (plačiuoju požiūriu), socialinės apsaugos, darbo rinkos ir ekonominės rinkos politikos rezultatas. Todėl siekiant ją mažint būtina formuoti lanksčią kompleksinę nedarbo (ypač ilgalaikio) prevencijos sistemą, apimančią visas darbo jėgos formavimo ir jos įtraukimo į darbinę veiklą grandis. Socialinės atskirties mažinimas turi tiesioginę teigiamą įtaką žmogaus socialinei raidai, nes: didina profesijų aktivumą, mažina biudžeto del socialines paramos finansavimo. Atsižvelgiant į Lietuvoje sukauptą medžiagą bei ES šalių patirtį, socialinės atskirties užimtumo srityje mažinimo priemonės pirmiausiai turi būti orientuotos į ilgalaikio nedarbo mažinimą.
VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS Ekonomikos katedra
REFERATAS
NEDARBAS
Darbą atliko : M-4/3 studentas Andrius Bačiulis
VILNIUS 2005