E.Po “Varliukstis”

E. A. Po “Varliūkštis“

Garsus rašytojas E.A. Po yra mums žinomas savo siaubo apysakomis. Jis yra laikomas šio žanro įkūrėju. Visose jo novelėse galima rasti visko: ir grotesko, ir siaubo, ir logikos, ir fantastikos, kartais ir subtilių komiškų elementų. Jo novelės pasižymi patraukliu pasakojimu, veiksmo ar emocine įtampa ir tik jam būdinga atmosfera. Bet jo novelės – ne paprasti „siaubiakai“. Jos tuo pačiu yra pamokančios istorijos, pasakojančios apie gėrį ir blogį, skirtingų socialinių sluoksnių žmonių gyvenimus.Viena iš jų yra novelė „Varliūkštis“.

Šioje apysakoje yrra pasakojama apie mažą, negražų neūžaugą, kurio vadras buvo tiesiog. Varliūkštis, ir kuris buvo nelabaus karaliaus juokdarys. Mažylį karaliui iš tolimų kraštų kaip dovaną parvežė vienas iš jo generolų, kuris ten kariavo. Kartu su Varliūkščiu generolas parvežė gražią jauną mergytę, kuri buvo tokio pat ūgio kaip ir jis. Bet ji buvo liekna ir grakšti. Ji buvo vardu Tripeta.

Ir Varliūkštis, ir Tripeta privalėjo linksminti despotišką karalių. Karalius ir septyni jo ministrai buvo visi kaip iš tos pačios medžiagos pasiūti: visi nutūkę, piilvoti ir nepaslankūs. Ir visi jie mėgo juokauti. Bet kad pokštai jų buvo žiaurūs. Jie mėgdavo įvairiais būdais tyčiotis iš žmonių, žeminti juos. Ypač kliūdavo Varliūkščiui. Jis buvo luošys ir nemokėjo vaiksčiuoti kaip visi normalūs žmonės, judėjo kažkaip strykčiodamas, lyg pa

ašokomis; tokia jo eisena teikė begalinį pasitenkinimą ir, žinoma, paguoda karaliui.

Tripeta ir Varliūkštis tapo artimais draugais ir stengėsi padėti vienas kitam kuom tik gali. Tripeta buvo visų mylima, žmonės ją žavėjosi; tad ji darė visiems nemažą įtaką, ir kiekvienu pasitaikusiu atveju užstodavo Varliūkštį.

Varliūkštis gi turėjo neįprastą fantaziją, mokėdavo lengvai sugalvoti neįtikėtinas kaukes ir programas kostiumuotams baliams, kuriuos karalius dažnai organizuodavo.
Todėl be jo pagalbos negalėjo apseiti nė vienas balius. Dar Varliūkštis turėjo tokią savybę – jis negėrė vyno, nuo jo greitai apsvaigdavo jo galva ir protas. Ir štai vieno kaukių baliaus metu karalius privertė jį tai padaryti.Begėdis karalius norėjo eilinį kartą pasityčiotis iš neūžaugos. Mažylis greit apsvaigo, o kai karalius liepė sugalvoti ko nors naujesnio baliui, atsakė, kad stengiasi. Toks atsakymas supykdė kaankintoją ir jis liepė Varliūkščiui išgerti dar. Tripeta, neištvėrus, pradėjo prašyti karaliaus pagailėti jos draugą, bet tuo tik dar labiau suerzino jį. Karalius kaip ir visi tironai nemėgo, kai jiem kažką sako prieš jų valią. Netardamas nė žodžio jis smarkiai atstūmė mergaitę nuo savęs ir šliūkštelėjo vyną iš taurės jai į veidą. Manau, kad būtent dabar Varliūkštis, kuris taip mylėjo Tripeta, galutinai nusprendė už viską atkeršyti karaliui. Šitas jo noras degė viduje jau labai seniai, bet dabar tai buvo tarsi postūmis jį
į įvykdyti. Nė vienas žmogus mano manymu negali pastoviai žemintis prieš kažką tai: anksčiau ar vėliau kiekvienas pradeda ginti save ar sau artimą žmogų. Galbūt neūžauga kentėtų, kai buvo tyčiojamasi iš jo, bet neištvėrė, kai buvo tyciojamasi iš jo mylimosios. Savo kerštui Varliūkštis parinko „smagų pokštą“. Gi karalius ir jo ministrai megdavo pokštus.
Jis pasakė, kad jo šalyje yra toks žaidimas – „aštuoni surakinti orangutangai“, o karalius iškart sušaukė: „ Štai jie! Mūsų kaip tik yra aštuoni, aš ir septyni mano ministrai”. Kad dar labiau sudominti žaidimu karalių, luošys pasakė, kad „ visą žaidimo grožį sudaro tas, kad jis gąsdima moteris“, jis gi žinojo, kaip tironas ir jo ministrai dievina tyčiotis iš žmonių. Varliūkštis ištepė juos visus degutu, o prie jo priklijavo storą pakulų sluoksnį. Neūžaugos sumanyti kostiumai teikė maskaradininkams gana žvėrišką išvaizdą; paskui buvo surasta ilga grandinė.

Kai salė buvo pilna žmonių ir vos tik spėjo nutilti lairodžio dūžiai, jie, visi aštuoni, įsiveržė į salę. Svečių susijaudinimas buvo neregėtas, kas labai patiko karaliui ir jo bičiuliams. Bet niekas iš svečiį net neturėjo tokios minties, kas čia galėtų būti..
Varliūkštis už grandinės pakėlė „orangutangus“ prie lūbų ir fakelu padegė visus.

Koks žiaurus kerštas! Aštuoni orangutangai sudegė.O mažylis su Tripeta kartu pabėgo į savo tėvynę, nes nuo to jų ni
iekas nebematė. Tai buvo paskutinis Varliūkščio pokštas. Paskutinis, bet „sėkmingai pavykęs“. Bet jis neturėjo kito būdo kaip atkeršyti. Manau Neūžauga visada nekentė savo karaliaus ir jo ministrus, keršėjo ne tik už save ir Tripetą, bet ir už savo tėvynę, savo artimuosius.. Jis visada prisimindavo gimtuosius kraštus, taip, kai karalius jam liepė gerti vyną ir priminė apie draugus, Varliūkštis nesulaikė ašarų.Ir jo kerštas buvo teisingas.

Leave a Comment