Moteris politikoje

Lietuvoje politikių tikrai maža. Kartais samprotaujama: “Gal lietuvės mąsto pernelyg rytietiškai, gal mano, jog valdžia — tik vyrų darbas?“ Bet kaip tik Rytų šalyse matome ne vieną įžymią politikę. Musulmoniškame Pakistane prezidentė buvo Benazir Bhuto, Indijoje valdžios viršūnėje atsidūrė Indira Ghandi, o kariaujančiam Izraeliui vadovavo Golda Mejer. Vargu ar kas tvirtins, jog šiose šalyse moterims pasireikšti politikoje tradicijos palankesnės nei Lietuvoje. Veikiausiai turėtume kalbėti apie norinčios ką nors nuveikti šioje srityje apsisprendimą, o ne apie pernelyg patriarchališkas mūsų krašto nuostatas.

Manau, jog yra daug moterų, laukiančių palankios progos, kada galės parodyti visus savo sugebėjimus. Yra ir supratusių, jog nepalankios sąlygos, kuriose atsidūrė kiti, tai puiki proga tapti lydere, pradėti savo verslą, pasireikšti politikoje. Kodėl jos? Ko iš jų laukiama?

Sėkmingai darantieji politinę karjerą sugeba sukurti kompetencijos, nesavanaudiškumo vaizdinį ir taip įtaigiai skelbti ateities pažadus, kad sutiktume dėl jų vizijų nors ko nors atsisakyti šiandieną. Jie taip pat priverčia patikėti, jog rūpinasi mumis labiau nei savimi. „Prekiauti” pažadais nėra lengva. Juolab ir konkurentų netrūksta. Todėl didžiausios sėkmės sulaukia gebantieji atitikti mūsų ne visai suvoktus troškimus, išgąsdinti ir nuraminti bei tiksliai atlikti išreiškiantį žmonių viltis vaidmenį.

Akivaizdu, jog solidus, patikimas, rimtas ir t.t. vyras kalbėjimo būdu, išvaizda, laikysena, pomėgiais ir dar daug kuo skiriasi nuo tokiomis pat savybėmis pasižyminčios moters. Todėl ir populiariausi politiniai moterų vaidmenys skiriasi nuo vyrų. Psichologė Sandra Reiss teigia, kad politikoje moterys pasirenka (o gal mes joms priskiriame?) motinos arba gundytojos vaidmenį.

Gerosios „motinos” vaidmuo. Kai kurios Rytų šalių politikės, pavyzdžiui, Indira Ghandi, ir buvo vadinamos tautos motinomis. Svarbiausia jų ypatybė — teisė vertinti, pasakyti, kas dora, o kas – ne, kas gerai, o kas blogai.

Atliekančios šį vaidmenį politikės turi demonstruoti gyvenimišką patyrimą ir pagarbą dvasinėms vertybėms. Jos turi tvirtinti, kad į geresnę ateitį ateisime išsaugoję tradicijas. Jos turi pabrėžti, jog valstybė – tai didelė šeima, už kurios gerovę visų pirma atsako moteris motina. Jos nuolat liūdi dėl tautos vargų ir užjaučia kenčiančiuosius. Jos yra kuklios ir atsidavusios valstybei-šeimai. Neabejotinas tokio vaizdinio privalumas — šioms politikėms priskiriamas nesavanaudiškumas. Argi kas abejoja, jog motina labiau rūpinasi šeima nei savimi? Netgi įsiveliantys į korupciją jų giminaičiai menkai kenkia šiam įvaizdžiui, nes besiaukojanti dėl mūsų visų motina tiesiog pritrūko laiko prižiūrėti lengvabūdį sūnėną ar pernelyg pasitikėjo linkusiu į finansines aferas dėde. Todėl ir patyrusi akivaizdžią nesėkmę šio tipo politikė gali guosti savo rėmėjus, žadėdama būsimą dvasios triumfą.

Griežtosios „motinos” vaidmuo. Visi buvome vaikai, todėl visi esame patyrę, kad motina sugeba lengvai išspręsti sunkiausią vaikišką problemą: pamaitinti, sutaikyti su draugu, sutvarkyti perplėštą drabužėlį. Vaikystėje visi prasikalsdavome, todėl gerai žinome, kad nuo motinos sunku nuslėpti prasižengimus. Be to, ne vienas esame motinos daugmaž teisingai bausti.

Žinančios, kaip įveikti didžiausius sunkumus, sugebančios tvarkyti vyro ir vaikų gyvenimą motinos, nuo kurios nieko nepavyks nuslėpti, vaizdinys kai kurias politikes atveda į valdžios viršūnes. Joms lengva nurodinėti vyrams. Tokia politikė gali stebėtis, kodėl stiprus vyras neįvykdo lengvutės, net jai, silpnai moteriai, nesukeliančios keblumų užduoties. Drauge ji tarsi griežta motina geriau žino, kaip ir ką daryti, bei turi teisę skatinti ir bausti. Pajutusi subtilią apdovanojimų ir bausmių darną, tokia politikė sparčiai daro karjerą, ir vis daugiau žmonių patiki, jog tik ji sugebės jais pasirūpinti. Be to, negavę to, ko laukė iš valdžios, jie nenusivilia šio tipo politike, nes pripažįsta griežtosios motinos teisę bausti. Rimtesnis pavojus jai, kaip ir gerosios „motinos” vaidmenį atliekančiai politikei, sukelti abejones savo elgesio teisingumu. Motina neturi klysti, o tuo labiau neteisingai bausti ar susisaistyti su kažkuo nepadoriu, įtartinu.

„Griežtosios” motinos politinis vaidmuo sunkesnis nei „gerosios”. „Gerajai” nebūtina ką nors išmanyti. Ji gali tarsi užkeikimus skelbti principus ir sielvartauti dėl jų nesilaikymo. „Griežtoji” turi būti aukštos kvalifikacijos specialistė ir pabrėžti savo būdo tvirtumą. Todėl jai labai patinka užuominos apie jos geležinę valią, plieninius nervus ir pan.

„Gundytojos” vaidmuo. Berniukai bręsta lėčiau nei mergaitės. Todėl dvylikametė dažnai ir fiziškai, ir protu lenkia bendraamžius. Jai lengva jiems vadovauti, pasiūlyti tokių pramogų, pokštų ir žaidimų, kurių jie patys neprasimanytų. Be to, ji užuominomis gali leisti suprasti, kad klusnumas bus atlygintas dar nepatirtu, o todėl itin geidžiamu erotiniu apdovanojimu. Visgi ši paauglės valdžia bendraamžiams ilgai netrunka, nes ji sutinka vaikiną, kuris jai tampa svarbesnis už visus kitus.

Politikoje irgi nuolat šmėkšteli moterys, pasiūlančios įstabių idėjų, galinčių sužavėti visuose vyruose slypinti paauglį, kuris nenori paklusti suaugusiems, t. y. visuomenės taisyklėms. Ar nenuostabu įkišti mokytojai į stalčių pelę arba išrinkti į parlamentą striptizo šokėją? Kas gali būti patraukliau už išgąsdintos mokytojos spiegimą ar solidžių, toli nuo mūsų esančių valdžios vyrų sutrikimą? Deja, pokštai greitai pabosta. Ir po svaiginamos karjeros šio tipo politikės staiga pamato, kad jų bandymai stebinti visuomenę jau nieko nebedomina.