Prahos lingvistinė mokykla

Planas

1. Įžanga

2. Struktūrinės lingvistikos principai

3. Prahos lingvistinės mokyklos atsiradimas ir formavimasis

4. Prahos lingvistinės mokyklos pozicijos4.1. Kalba ir šneka4.2. Sinchronija ir diachronija 4.3. Požiūris į kalbos tipus 4.4. Santykio tarp šnekamosios ir rašomosios kalbos ty-rinėjimas

5. Prahos mokyklos atstovai 5.1. R. Jakobsonas5.2. N. Trubeckojus5.3. V. Matezijus

5. Išvados

6. Reziumė (lietuvių kalba)

7. Reziumė (vokiečių kalba)

8. Literatūros sąrašas

1. Įžanga

Lingvistikos raidos bruožai sutampa su tais, kurie charakterizuoja visą XX amžiaus mokslą: metodų srityje įvyko esminių poslinkių, žymiai išplėtusių mokslo horizontus; di-džiulė lingvistinės teorijos pažanga davė tiesioginių praktiškų rezultatų. Kalbos studijų klestėjimo epocha prasidėjo kaip tik tada, kai lingvistikos plėtojimo vairas perėjo į struktūralistų rankas. Sruktūralizmo eros atėjimas nelikvidavo tradicinės lingvistikos, tačiau struktūralizmas vis dėlto yra svarbiausias XX amžiaus lingvistikos reiš-kinys. Lingvistikoje, kaip ir kituose moksluose, struktūralizmas reiškė naują požiūrį į žino-mus faktus. Šis požiūris rėmėsi sistemingu kalbos faktų tyrinėjimu, kalbos visuomeninių funkcijų pabrėžimu, istorinės problematikos atskyrimu nuo dabartinės. Tos naujos epochos pranašų šen bei ten pasirodė jau gana seniai, dar net XIX amžiuje (skandinavų gramatikai kaip Raskas, Norenas, Vaivelas ir anglų tyrinėtojai Svytas ir jo mokiniai). Bet tai buvo tik paskiri, vieniši balsai, neradę atgarsio amžininkų tarpe. Pir-masis mokslininkas, kurio balsas iš tikrųjų plačiai nuskambėjo ir nuskambėjo taip garsiai, jog jo aidas atsiliepia dar ir ligi šios dienos, buvo Ferdinandas de Sosiūras. Jis išdėstė struk-tūrinių lingvistinių idėjų pamatus universiteto bendrosios kalbos teorijos kurse. F. de Sosiū-rui šiandien suteikiama struktūrinės lingvistikos pradininko garbė. Egzistuoja trys pagrindiniai europinio struktūralizmo tipai. Pirmasis – Ženevos mo-kykla. Tai klasikinis, sosiūriškas struktūralizmas, kuris vėliau Šarlio Baly veiklos įtakoje išsirutuliojo į savarankišką tipą. Antrajam tipui atstovauja Prahos būrelio narių arba jų mo-kinių darbai (šiandien plačiausiai vartojamas pavadinimas „Prahos mokykla“). Jos vaidmuo dabartinės lingvistikos raidoje yra ypač reikšmingas. Savo koncepcijomis ir metodu ji rep-rezentuoja visa tai, kas apskritai tipiškiausia struktūralizmui. Trečiasis tipas – tai Kopenha-gos mokykla (kartais vadinama glosematikų mokykla arba neososiūrizmu). Ši mokykla iš tikrųjų daug ką yra perėmusi iš Sosiūro mokslo.

Prahos mokykla domina kaip vienas iš pirmųjų struktūrinių metodų vystymosi etapų lingvistikoje, kur pirmą kartą buvo paskelbta dauguma gramatikos ir fonologijos tezių. Struktūralistų metodika yra konkreti, patvirtinta praktiniais rezultatais, Prahos lingvistų su-kurtais analizės kriterijais plačiai naudojasi ir šiuolaikiniai lingvistai. Šio darbo tikslas – susipažinti su viena iš trijų europinio struktūralizmo mokyklų –Prahos lingvistine mokykla, apžvelgti jos atsiradimą ir formavimasi, mokyklos atstovų iš-leistus kūrinius bei apibūdinti jų reikšmę tiek XIX a. pabaigos kalbotyrai, tiek ir dabartinei.

2. Struktūrinės lingvistikos principai

Struktūrinės lingvistikos principų formavimąsi pirmiausia sąlygojo ikistruktūrinė kalbotyros raida, kurioje galima atskleisti struktūrinės lingvistikos idėjų užuomazgas. XVIII a. pabaigoje, tiriant bendrosios gramatikos sudarymo principus bei atskiras gramatikas, buvo pastebėta, kad kalba keičiasi kaip savaime besivystanti sistema. Susifor-mavo istorinė gramatika, kurios objektu tapo gramatinės sistemos raida. Istorinė gramatika XIX a. pradžioje sąlygojo lyginamosios kalbotyros atsiradimą, kuri kalbą traktavo kaip is-toriškai kintantį visuomenės reiškinį. XIX a. pabaigoje viešpataujančia kryptimi ling-vistikoje tapo, taip vadinamieji, jaunagramatikiai, kurių nuomone, kalbos vystymasis vyksta kintant jos būklei. Pagrindinis ju dėmesys buvo nukreiptas į gyvos kalbos faktų studijavimą (www.autostop.lt/jakutis/ketvirtas.html). Struktūrinės lingvistikos erą XX a. pradžioje atvėrė žinomas šveicarų kalbininkas F. de Sosiūras. Struktūralizmas plėtojosi lygiagrečiai Europoje ir Amerikoje. Iš pradžių svarbiausias skirtumas buvo tas, kad europinio struktūralizmo kryptys rėmėsi Sosiūro idė-jomis, Amerikoje struktūralizmo krypties pagrindėjas buvo Edvardas Sepiras, kuris nepri-klausomai nuo Sosiūro ėmė propaguoti minti apie kalbą kaip apie organizuotą sistemą (Ivič,1973, 114-115). Iš pat pradžių tarp Prahos ir amerikiečių lingvistinės mokyklos egzis-tavo glaudūs tarpusavio kontaktai, o būtent su E. Sepiru, L. Blumfildu ir kitais (Jakob-son,1985, 349).

Struktūrinės lingvistikos teorinį (sosiūrišką) pagrindą sudaro tokios aksiomos:a) kalba yra sistema ir tokią ją reikia tirti: imti ne izoliuotai atskirus faktus, bet jų visumą, t.y. turėti galvoje, kad bet koks vienetas esąs apspręstas taip pat savo vietos sistemoje. Struktūralistai akcentuoja mintį, kad visos ženklų sistemos panašios, ir nereikia paisyti jų skirtumų;b) kalba visų pirma yra visuomeninis reiškinys (susišnekėjimo) priemonė ir būtent tokią ją reikia tirti: ne skyrium nagrinėti kalbos garsinę ar reikšminę pusę, bet atsižvelgti į jų tarpusavio santykį, nes tas santykis turįs esminę reikšmę susišnekėjimo procesui;c) kalbos evoliucija ir jos dabartinė būklė – tai du visai skirtingi dalykai; to-dėl negalima operuoti istoriniais kriterijais, interpretuojant dabartinę kalbos būklę (Ivič, 1973, 114).

3. Prahos lingvistinės mokyklos atsiradimas ir forma-vimasis

1926 m. Prahoje susikūrė lingvistinė draugija, vardu “Prahos lingvistinis būrėlis”. Ją įsteigė slavistai, jaunų žmonių karta, perėmusi naujausias ano meto lingvistines idėjas: So-siūro, Bodueno de Kurtene ir Fortunatovo slavistinės mokyklos. Draugija iš pat pradžių bu-vo internacionalinio pobūdžio. Jos centrinės figūros buvo visų pirma trys rusų kalbotyros atstovai: R. Jakobsonas, N. Trubeckojus, S. Karcevskis. Iš čekų ypač išsiskyrė V. Matezijus. Nelengva atsakyti į klausimą, nuo kada galima kalbėti apie šios mokyklos egzistavimą, būtent kaip apie tam tikrą mokslo grupę, kuri įtakotų jauną lingvistų kartą. Galbūt geriausia Prahos mokyklos atsiradimą sieti su pirmaisiais bendrais Prahos būrelio atstovų išleistais darbais: 1928m. Hagoje per I Tarptautinį lingvistų suvažiavimą pateikto-mis tezėmis, o ypač tomis, kurios buvo išleistos dar iki I Tarptautinio slavistų suvažiavimo Prahoje (1929), būtent jose ir buvo išdėstytos pagrindinės Prahos mokyklos pozicijos (Ivič,1973,142-143; Vachek, 1964, 15). 1928–1938 m. pasižymi nepaprastai vaisinga šios draugijos veikla. Prahos lingvisti-nė mokykla (Cercle linguistique de Prague) funkcionavo iki pat Antrojo Pasaulinio karo ir išleido 8 numerius „Travaux du Cercle Linguistique de Prague“.

Mokyklos veikla buvo nutraukta vokiečiams okupavus Čekoslovakiją 1940m. (1938m. okupavus Austriją, mirė N. S. Trubeckojus, vienas iš pagrindinių „Travaux…“ te-oretikų ir bendradarbių). Po šitų įvykių dauguma Prahos mokyklos narių buvo priversti emigruoti į užsienį, ir tik šeštojo dešimtmečio pabaigoje bei septintojo dešimtmečio pra-džioje Praha vėl įgijo stambaus lingvistikos centro reputaciją. Čia apie kadaise buvusius „būrelio“ narius susibūrė jų mokiniai ir bendradarbiai. Prahos būrelio idėjos imtos puoselėti ir visai kitame krašte: JAV, Harvarde, kur dėl tam tikrų aplinkybių atsidūrė labiausiai pa-garsėjęs iš gyvųjų prahiškių R. Jakobsonas. Tačiau pažymėtina, kad Prahos mokyklos ter-minu, neatsižvelgiant į geografinę realybę, ir toliau buvo vadinami visi tie lingvistai, kurie skelbė Prahos mokyklos programai artimas koncepcijas. Su ta programa prahiškiai pasirodė jau 1929 m. pirmajame savo leidinio „Travaux du Cercle Linguistique de Prague“ numery-je. Jos pagrindų laikosi ir dabar (Ivič, 1973, 143-144; Vachek, 1964, 10).

4. Prahos lingvistnės mokyklos pozicijos

4.1. Kalba ir šneka

Prahos lingvistinės mokyklos narių pažiūros formavosi veikiant ne tik F. de Sosiū-ro, bet ir Bodueno de Kurtene, Fortunatovo (Maskvos) mokyklos idėjoms. Visi jos nariai skyrė kalbą nuo šnekos (http://homepage.tversru.ru). Šneka – tai konkrečiai realizuota kalba, tai individualus dvipusis psichofizinis procesas, kurio metu šne-kančiojo ištariami tam tikri garsų junginiai yra suvokiami kito, klausančiojo asmens. Kas kita negu šneka yra kalba. Populiariai sakant, kalbą galima būtų pavadinti tam tikra visuomenes susikurta garsinės raiškos priemonių (žodžių, žodžių junginių, sa-kinių ir t.t.) inventoriumi, kuris egzistuoja tos visuomenės narių sąmonėje ir yra perduodamas iš kartos i kartą. O šneka tada būtų praktinis to inventoriaus panaudo-jimas (Palionis, 1999, 9).

4.2. Sinchronija ir diachronija

Prahos mokyklos lingvistai nepriėmė F. de Sosiūro įvesto visiško sinchronijos skyrimo nuo diachronijos (www.krugosvet.ru). Pirmiausia lingvistui turi rūpėti sin-chroninis kalbos tyrinėjimas (sinchronija apima kalbos būklę tam tikru momentu, o diachronija – kokią nors kalbos evoliucijos fazę, taigi diachroninės lingvistikos ob-jektas yra kalbos istorija, o sinchroninės lingvistikos – kalbos būklės aprašymas). Tačiau tai nereiškia, kad iš lingvistinių tyrinėjimų reikia pašalinti kalbos istoriją (Ivič, 1973, 145). Paneigus diachroniją, nebūtų galima paaiškinti tokių reiškinių, kaip, sakysim, kalbos archaizmai.

4.3. Požiūris į kalbos tipus

Paprastai tam tikros visuomenės kalba nebūna vienalytė, Ji yra konkretus fizikinis reiškinys, kurio tipas daugeliu atvejų apspręstas visuomeninių faktorių: socialinės aplinkos, auditorijos, kuriai kas nors yra sakoma, tematikos, kuri yra liečiama. To-dėl ir teoriškai, ir praktiškai būtina skirti mokslo kalbą nuo laikraštinės kalbos, gat-vės kalbą nuo kanceliarinės kalbos ir t.t. (Ivič, 1973, 144).

4.4. Santykio tarp šnekamosios ir rašomosios kalbos tyrinėjimas

Šnekamoji ir rašomoji kalba nėra absoliučiai identiški reiškiniai. Kiekviena iš jų turi savo specifinių ypatybių (Ivič, 1973, 145). Prahiškiai manė, kad pagrindiniai literatūrinės kalbos reikalavimai yra: a) pastovumas;b) turtingas žodynas ir stilių įvairovė;c) originalumas;neatitrūkimas nuo šnekamosios kalbos. Kalbos turtingumą ir išraiškingumą prahiškiai laikė svarbesniais už jos „grynumą“, kuris veda prie kalbos skurdumo. Jie pareiškė, kad bet koks perdėtas kalbos „išgryni-nimas“ kenkia rašytinės kalbos kultūrai (Loja, 1968, 188-189).

5. Prahos mokyklos atstovai

Prahos lingvistinės mokyklos nariais buvo N. Trubeckojus (1890–1938), R. Jakobsonas (1896–1982), S. Karcevskis (1884–1955), J. Mukažovskis (1891–1975), B. Havranekas (1893–1978), B. Trnka (1895–1984) ir daugelis kitų (www.homepage.tversu.ru.).

5.1 Romanas Jakobsonas (1896–1982)

Iš pradžių derėtų pažymėti, kad gerai žinomo rusų, o vėliau ir amerkiecių lingvisto ir filologo R. Jakobsono (1896–1982) filologinė veikla labai plati, jis daug nuveikė fonologijos, tipologinės kalbų klasifikacijos, semiotikos, stilistikos srityje (Budagov, 1988, 262-263). Jakobsonas gimė 1896 m. Maskvoje ir, dar būdamas Maskvos universiteto studen-tas, įkūrė Maskvos lingvistinį būrelį (1915) (www.krugosvet.ru). Beveik tuo pačiu metu kaip ir Maskvos lingvistinis būrelis, buvo įkurta bendrija, (1919 m. pavasarį) ti-rianti poetinę kalbą. Neabejotina, kad didelė dalis idėjų, besivystančių vėliau Jakob-sono darbuose, vienaip ar kitaip buvo atspindžiai tų metų, kai Maskvos lingvistinio būrelio ir bendrijos nariai bandė iš naujo peržiūrėti visus pagrindinius mokslo prinipus apie kalbą. Jau tada buvo iškelta dauguma klausimų, į kuriuos atsakymų Jakobsonas ieškojo visą savo gyvenimą.

Keletą dešimtmečių Jakobsonas buvo vienas iš aktyviausių visų naujų Europos ir Amerikos lingvistinių bendrijų dalyvis, kurių atsiradimą dažniausiai lemdavo jo ini-ciatyva ir energija. Nuo 1920 m. jis gyveno Čekoslovakijoje, kur greitai įsitraukė į kultūrinį Prahos gy-venimą. Jakobsonas taip pat buvo vienas iš Prahos mokyklos įkūrėjų. Okupavus Če-koslovakiją, jis maždaug metus čia gyveno nelegaliai ir, prisidengęs slapyvardžiu, da-lyvavo Prahos leidybinėje veikloje. 1941 m. Jakobsonas atvyko į Niujorką ir prisijungė prie „École libre des hautes etu-des“ mokyklos, kuri buvo įkurta prancūzų ir belgų emigrantų, veiklos. Daugelį metų (1949–1967) jis dėstė viename iš geriausių Amerikos universitetų (Harvardo), o nuo 1957 m. dar dirbo ir Masačiuseco Technologiniame universitete, kuriam Jakobsonas teikė didelę reikšmę: kaip pats sakė „Harvarde jis mokė, o Ma-sačiuseco Technologiniame universitete mokėsi pats“. Tuo metu jis bandė nustatyti pačius plačiausius lingvistikos ir kitų mokslų tarpusavio santykius. Iki pat savo gyvenimo pabaigos Jakobsonas dirbo Masačiuseco Technologiniame universitete (Jakobson, 1985, 8-10, 12).

5.2 Nikolajus Trubeckojus (1890–1938)

Žymus rusų lingvistas Nikolajus Trubeckojus buvo aktyvus Maskvos lingvistinio būrelio dalyvis ir vienas iš Prahos lingvistinės mokyklos kūrėjų. Jau nuo 13 metų jis reguliariai lankė visus Maskvos etnografinio būrelio susi-rinkimus, kur jo kuratoriumi buvo žymus folkloristas V. Mileris. 1908 m. Trubeckojus įstojo į Maskvos universitetą, kuriame tuo metu lingvistika buvo veikiama F. Fortunatovo įkurtos Maskvos linvistinės mokyklos idėjų. Pagrindiniai to meto universiteto vadovai buvo Fortunatovo mokiniai: V. Poržezinskis, V. Šepkinas, M. Pokrovskis. Jiems vadovaujant, Trubeckojus susi-pažįsta su indoeuropietiška komparatyvistika. 1913–1914 m. Leipcige išklauso Brugmano, Leskyno, Vindišo paskaitas (Trubeckoj, 1970, 326-328). Po magistro egzaminų Trubeckojus Maskvoje pradėjo skaityti paskaitas apie ly-ginamąją gramatiką. 1919 m. išvyko į Sofiją, o nuo 1922 m. dirbo Vienoje, kur tyri-nėjo kalbotyrą. Vienoje Trubeckojus dirbo apie 15 metų (Žuravliov, 1990, 95). 1926 m. susikūrė Prahos lingvistinė mokykla, kurios aktyviu dalyviu tapo N. Trubeckojus. Dauguma išleistų fonologijos darbų priklauso jam Paskutiniuo-sius 12 savo gyvenimo metų, Trubeckojus rašė savo pagrindinį veikalą „Grundzüge der Phonologie“, kuris buvo išleistas 1939 m. (Prahoje) (Trubeckoj, 1970, 339).

Jis ir toliau plėtojo F. de Sosiūro kalbos ir šnekos priešpastatymą. Moksle apie kalbos garsus Trubeckojus išskyrė dvi atskiras šakas: fonetiką ir fonologiją. Foneti-ką jis apibrėžia kaip mokslą apie šnekos garsus, t.y. apie realiai tariamus, nesuda-rančius sistemos garsus, tuo tarpu, fonologija suprantama kaip mokslas apie kalbos garsus – fonemas, sudarančias tam tikrą sistemą. Jis domėjosi ne tik fonologija, bet taip pat ir etnologija, kultūros istorija (www.autostop.lt/jakutis/ketvirtas.html). Trubeckojus nepakėlė Austrijos anšliuso ir 1938 m. mirė (Žuravliov, 1990, 96).

5.3 Vilemas Matezijus (1882–1945)

Būsimasis čekų lingvistas, anglų kalbos specialistas, gimė Pardubicėje (Čekija) 1882m. rugpjūčio 3 d. Mokėsi Karolio (Karlo) universitete Prahoje. Dėstė Krokuvo-je, vėliau Prahoje. 1912 m. tapo Karolio (Karlo) universiteto profesoriumi. Įtakotas N. Kruševskovo ir Š. Baly, dar iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, Ma-tezijus išreiškė savo idėjas, kurios buvo artimos struktūralizmui (www.krugosvet.ru). Matezijus esmingai prisidėjo prie lingvistikos plėtojimo savo aplinkoje. Jo iniciatyva buvo pradėti originalūs ir vaisingi kalbos tyrinėjimai. Ling-visto darbas „O potencialnosti jevu jazykových“, paskelbtas 1911 m. leidinyje „Vestnik Král. České společnosti nauk“, dabar yra laikomas reikšmingu indėliu į naujųjų kelių tiesimą kalbos teritorijoje (Ivič, 1973, 143). Matezijus manė, kad tik sinchroninis kalbos tyrinėjimas gali duoti gana tikslų supratimą apie sistemingą kal-bos struktūrą, tačiau jis nepaneigė ir diachronijos (Kondrašov, 1967, 102). 1926 m. Matezijus įkūrė Prahos lingvistinę mokyklą. Jo mokiniai B. Trnka, I. Vachekas ir kiti stengėsi gilintis į sinchroninį ir diachroninį kalbos tyrinėjimą (Loja, 1968, 187).

6. Išvados

a) prahiškiai išryškino rašamosios kalbos specifiką, jos normų pobūdį, išskyrė pa-grindinius jos funkcinius stilius;b) į lingvistikos domėjimosi sferą pagaliau įėjo ir šnekamosios kalbos kategorijos: intonacija, gestai ir pan.;c) buvo sprendžiamos kalbos tipologijos problemos;

d) vienas iš struktūrinės lingvistikos atstovų R. Jakobsonas pareiškė tokių pastabų, kurios moderniosios diachroninės lingvistikos istorijoje tapo klasikinės;e) buvo padėti naujos kalbotyros šakos – fonologijos – teoriniai pamatai;f) atsirado nauja mokslo šaka – morfonologija. Jos rezultatai yra reikšmingi ne tik bendrosios kalbotyros teorijai, bet ir konkrečių gramatikos problemų nagrinėjimo praktikai;g) pilna prahiškių darbo programa numatė taikyti naujas lingvistines pažiūras ir sla-vistikos studijoms. Kaip visur kitur, taip ir čia prahiškiai liko ištikimi savo teori-mėms pozicijoms: savo pastangomis padėjo tvirtus pamatus moderniajai slavisti-kai.

7. Reziumė (lietuvių kalba)

Šiame darbe buvo stengiamasi apžvelgti struktūrinės lingvistikos principus, parodyti Prahos lingvistinės mokyklos, kuri išpopuliarėjo ir ligi šių dienų liko įtakinga, susiforma-vimą. Buvo trumpai apžvelgtos jos pozicijos bei paminėti Prahos lingvistinės mokyklos at-stovai, kurių idėjos ir darbai turėjo didelę reikšmę visai pasaulinei lingvistikai.

8. Resümee

In dieser Arbeit wurde versucht, die Prinzipien der strukturellen Linguistik zu überblicken und die Formierung der Prager linguistischen Schule, die sehr bekannt wurde und bis jetzt einfluβreich ist, zu zeigen. Es wurden kurz ihre Haltungen überblickt und die Vertreter der Prager linguistischen Schule erwähnt, deren Ideen und Werke von gro er Be-deutung für Weltlinguistik waren.

9. Literatūros sąrašas

1. Budagov R. A. Portrety jazykovedov XIX–XX v.v. Moskva, 1988.

2. Golovinas B. Kalbotyros įvadas. Vilnius, 1982.

3. Ivič M. Lingvistikos kryptys. Vilnius, 1973.

4. Jakobson R. Izbrannye raboty. Moskva, 1985.

5. Kondrašov N. A. Pražskij lingvističeskij kružok. Moskva, 1967.

6. Loja Ja. V. Istorija lingvističeskich učenij.Moskva, 1968.

7. Palionis J. Kalbos mokslo pradmenys. Vilnius, 1999.

8. Trubeckoj S. N. Osnovy fonologii. Moskva, 1970.

9. Vachek J. Lingvističeskij slovar’ Pražskoj školy. Moskva, 1964.

10. Žuravliov V. K. Nikolai Sergeevič Trubeckoj. Russkaja reč’ Moskva, Nr. 2. 1990. P. 91–96.

Puslapiai internete:

1. http://www.krugosvet.ru

2. http://www.homepages.tversu.ru3. http://www.autostop.lt/jakutis/ketvirtas.html